„Jei esi pasaulietis, tokį kelią pasirinkti nėra lengva“

Titas Urbaitis, kilęs iš Šiaulių, po mokyklos baigimo neturėjo aiškaus plano dėl studijų ir svarstė apie keliones bei savęs ieškojimą. Nors jo šeima tikinti, iš pradžių apie seminariją jis negalvojo. „Mąsčiau stoti į filologiją, bet tada pagalvojau, kas iš to“, – prisipažįsta jaunuolis. Nepasirinkus filologijos studijų, atsirado mintis apie teologijos mokslą. „Galvojau apie teologijos studijas ir tada savaime atėjo mintis stoti į seminariją“,– sakė T. Urbaitis.

Vaikinas pripažino, kad tokiam apsisprendimui įtakos turėjo jo parapijos kunigas Donatas, sugriovęs stereotipus apie seminarijos gyvenimą. „Kunigas atskleidė, kaip daug galima pasitarnauti ir padėti žmonėms, ir aš panorau būti tokiu žmogumi,“ – sakė Titas. Vaikinas sutinka, kad jei esi pasaulietis, toks pasirinkimas iš pradžių gali būti psichologiškai sunkus, tačiau pripažįsta, kad seminarijoje jaučiasi gerai, kaip namuose.

„Galvojant natūraliai, neturėčiau čia būti, bet Dievas veikia įvairiai“

Edgaras Kundinovičius, kilęs iš Naujosios Vilnios, Vilniaus rajono, įstojo į kunigų seminariją, nors jo šeimoje nebuvo religinių tradicijų. „Mano tėvai nėra praktikuojantys katalikai, todėl šeimoje nebuvo religinės praktikos. Galvojant natūraliai, neturėčiau čia būti, bet Dievas veikia įvairiai,“ – dalijosi Edgaras. Kelias į tikėjimą prasidėjo nuo Pirmosios Komunijos, kai vaikinui ėmė kilti egzistencinių klausimų apie pasaulį ir gyvenimo prasmę.

Pasak Edgaro, nuo ketvirtos klasės jis jautė pašaukimą tapti kunigu, nors nežinojo, kas tai yra. „Jau tada supratau, kad noriu būti kunigu, nors nežinojau, kas tai yra, iki šiol nežinau, nes tik tampant juo, gali suvokti“,– atviravo seminaristas. E. Kundinovičius pripažįsta, kad nori tarnauti žmonėms įvairiais būdais, o kunigystė padeda gilintis į dalykus, kurie jį domina: tai literatūra, istorija, politika.

Edgaro sprendimas jo tėvams – netikėtas, tačiau jų reakcija buvo neutrali. „Šeimai apie įstojimą į seminariją pasakiau tik po dviejų savaičių. Manau, visi tėvai nori, kad jų vaikas būtų laimingas. Čia aš toks ir esu“, – pasakojo jaunuolis.

„Turėjau mintį stoti į seminariją, bet svarsčiau, kad galbūt esu nevertas“

Kasparas Matulevičius, kilęs iš Skuodo rajono, į kunigų seminariją įstojo po ilgų ieškojimų ir savęs pažinimo kelio. Nors iš pradžių vaikinas neigė mintį apie kunigystę, jį domino religija ir tikybos mokslai. Baigęs mokyklą, Kasparas įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademiją Kaune, tačiau po trijų mėnesių studijas metė. Tuomet jaunuolis atliko tarnybą kariuomenėje, kurioje, pasak jo, buvo daug laiko mąstymams apie egzistencinius dalykus.

„Jauno žmogaus gyvenimas yra nuolatinis lėkimas, neturime laiko galvoti apie egzistencinius dalykus, o kariuomenėje esi uždarytas vienoje aplinkoje, kurioje gali apmąstyti iškilusius klausimus“,– sakė vaikinas. Po tarnybos Kasparas turėjo galimybę dirbti zakristijonu Plungėje, kur jo tikėjimas dar labiau sustiprėjo.

„Pamačiau vidinį bažnyčios gyvenimą ir nusprendžiau studijuoti pedagogiką, nes taip pat norėjau tarnauti žmonėms, – pasakojo seminaristas. – Turėjau mintį stoti į seminariją, bet mąsčiau, kad galbūt esu nevertas, nes tai – labai atsakingas dalykas“. Gyvendamas su religingais studentais Vilniuje, jis priėmė savo pašaukimą ir apsisprendė stoti į seminariją. „Pusę metų dalyvavau įvairiose veiklose, ir vasarį galutinai supratau, kad noriu stotį į kunigų seminariją,“ – pasakojo K. Matulevičius.

„Jėzus mane kviečia ir skatinta nešti Jo žinią kitiems žmonėms, aš stengiuosi atsiliepti į Jo kvietimą“

Kaunietis Kasparas Bareiša savo pašaukimą į kunigystę pajuto prieš keletą metų. Jį visą laiką žavėjo kunigų paprastumas, tačiau pats sprendimas ruoštis kunigystei subrendo per laiką. „Toks klausimas, ar noriu būti kunigu ir ar tai man skirta, vis kirbėdavo galvoje“,– pripažįsta vaikinas. Didžiausią patvirtinimą Kasparas pajuto per Eucharistiją, kuomet dalyvavo šv. Mišiose ir patyrė dvasinį artumą su Dievu.

„Mes už nieką gauname galimybę Jėzų priimti į saveׅ“,– sakė jaunuolis, kalbėdamas apie savo patirtį. K. Bareiša baigė kursus, kurie leidžia jam dalinti šventąją Komuniją, ir tai, pasak jo, buvo ypatingas išgyvenimas. „Per Komuniją, kai laikai Viešpatį savo rankose, jautiesi pilnatvėje, lyg dangus būtų čia“, – kalbėjo vaikinas. – Jėzus mane kviečia ir skatinta nešti Jo žinią kitiems žmonėms. Stengiuosi atsiliepti į Jo kvietimą, nes tai man suteikia džiaugsmą ir laimę“.

„Supratau, kad Dievas mane myli ir nori man gero“

Telšiškis Daumantas Lukšas savo tikėjimo kelią pradėjo netikėtai, augdamas nepraktikuojančių katalikų šeimoje. Į bažnyčią jį atvedė atsitiktinai į rankas patekęs ateitininkų kuopos lankstinukas, tuo metu sudominęs vaikiną. „Kai pradėjau lankyti bažnyčia, buvo visiškai kitaip nei tikėjausi, bet nenusivyliau“,– savo patirtimi dalijosi D. Lukšas.

Vaikinas pripažįsta, kad didelę įtaką atėjimui į bažnyčią turėjo bendruomeniškumas. „Katalikai pasirodė įdomūs žmonės, o bendruomeniškumas traukė į bažnyčią, – sakė Daumantas. – Tikėjimas augo dalyvaujant įvairiuose bažnytiniuose renginiuose, šlovinimo vakaruose bei priimant Komuniją“.

Pasak vaikino, lūžis įvyko per jaunimo dieną Žemaičių Kalvarijoje, kur emocijų kupina patirtis atvėrė širdį Dievo meilei. „Supratau, kad Dievas mane myli ir nori man gero“, – prisiminimais dalijosi jaunuolis ir pridūrė, kad iš pradžių bijojęs minties stoti į seminariją, jautėsi to nevertas. „Tai labai kilni pareiga, turėjau troškimą tarnauti ir padėti kitiems“,– sakė jis.

Klieriko diena: malda, studijos ir tarnystė

Seminarijos studentų kasdienybė prasideda nuo maldos, o vėliau laukia paskaitos ir šv. Mišios. „Kiekvieną dieną turime šv. Mišias, kurios vyksta koplyčioje arba Katedroje skirtingu laiku“, – pasakojo seminaristas Edgaras. Be akademinių užsiėmimų, klierikai didelį dėmesį skiria asmeniniam tobulėjimui, ypač Šventojo Rašto skaitymui ir dvasiniam ugdymui. „Tai nėra mokykla, kurioje kažkas tikrins, ką perskaitei. Jei degi šiuo keliu – tu pats tuo užsiimi,“ – dalijosi Edgaras.

Vakare seminarijos gyvenimą baigia „Silentium Sacrum“ – lotyniška šventa tyla, skirta asmeniniam susikaupimui, apmąstymams. „Prieš miegą nutylame, išjungiame telefonus ir tiesiog nurimstame“, – teigė jis.

Be dvasinio tobulėjimo, seminaristai ruošiasi tarnystei visuomenei. „Greitu metu pradėsime kursus, po kurių galėsime atsiliepti į skambučius „Vilties“ centruose, vyksime ten, kur žmonėms reikia pagalbos“,– pasakojo studentai. Seminarijos auklėtiniai siekia ne tik žinių, bet ir padėti žmonėms, kuriems trūksta pokalbio.

Jaunuoliai pripažįsta, kad šis kelias – tai nuolatinis augimas, tarnystė ir tikėjimo gilinimas. Kiekvieno jų patirtis – skirtinga, bet visus jungia bendras troškimas – būti arčiau Dievo ir žmonių. Seminarijoje klierikai ne tik gilina savo tikėjimą ir žinias, bet ir ruošiasi tarnystei visuomenei, ieškodami būdų, kaip padėti kitiems. Tai kelias, kuriame asmeninis augimas susilieja su įsipareigojimu tarnauti.

The post Kunigo kelią pasirinkę jaunuoliai papasakojo apie savo sprendimo motyvus appeared first on LAIKMETIS.

Ekskursijos gidais tapo seminarijos dvasios tėvas kunigas Andrius Končius su seminaristais.

Dalyviai ne tik siauromis kopėčiomis leidosi į požemius, kabarojosi ant stogo, aplankė seminaristų kambarius, sporto salę, virtuvės kompleksą, studijų garbės dekano prelato prof. Vytauto Stepono Vaičiūno OFS auditoriją, biblioteką, bet ir sužinojo, kad sovietmečiu seminaristų tykojo saugumas, įsikūręs čia pat stovinčiame pastate, pramintame „Pentagonu“.

Į retai duris pasauliečiams atveriančią seminariją susirinkę smalsuoliai turėjo galimybę ištyrinėti nuo požemių iki pat padangių.

Ekskursijos finišas laukė Kauno Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje. Čia vyko Švč. Sakramento adoracija, o po jos seminaristas Arminas Pečiulaitis paliudijo, kaip Dievas jį pašaukė tapti kunigu.

„Trūksta pašaukimų į kunigus. Nepamirškite maldų už mus“, – prašė seminaristas.

The post Pusšimtis žmonių ekskursijoje po Kauno kunigų seminariją ieškojo neatrastų lobių appeared first on LAIKMETIS.

Nuo 2021 iki 2022 m. - naujausių metų, kurių skaičiai yra prieinami, - pastebimas kunigų ir seminaristų skaičiaus mažėjimas.

Nors apskritai pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą sumažėjo, kai kuriose pasaulio dalyse - ypač Afrikoje ir Azijoje - Bažnyčia rodo augimo ženklus.

Pakrikštytųjų katalikų skaičius išaugo maždaug 1 proc. - 14 milijonų - nuo 1,376 mlrd. 2021 m. iki 1,390 mlrd. 2022 m.

Kaip ir ankstesniais metais, Katalikų Bažnyčia Afrikoje toliau auga. Afrikoje katalikų padaugėjo labiausiai - 3 proc., Amerikoje - 0,9 proc., Azijoje - 0,6 proc..

Europoje katalikų skaičius nuo 2021 iki 2022 m. išliko stabilus ir siekė apie 286 mln.

Kunigų skaičius ir toliau mažėjo nuo 2012 m.

Visame pasaulyje nuo 2021 iki 2022 m. kunigų skaičius sumažėjo 142 kunigais - nuo 407 872 iki 407 730.

Tačiau Afrikoje ir Azijoje kunigų skaičius toliau auga, o kituose žemynuose pašaukimų skaičius yra stabilus arba mažėja.

Afrikoje ir Azijoje kunigų skaičius padidėjo atitinkamai 3,2 proc. ir 1,6 proc., o Amerikoje išliko nepakitęs. Okeanijoje kunigų sumažėjo 1,5 proc., o Europoje - 1,7 proc.

Pasaulyje taip pat sumažėjo seminaristų. Vatikano duomenimis, 2022 m. kunigystei rengėsi 1,3 proc. mažiau vyrų nei 2021 m.

Šis mažėjimas labiausiai pastebimas Europoje, kur nuo 2008 m. pastebima pašaukimų krizė. Nuo 2021 m. iki 2022 m. seminaristų skaičius sumažėjo 6 proc. Seminaristų skaičius taip pat sumažėjo Amerikoje - 3,2 proc. ir Azijoje - 1,2 proc.

Tačiau Afrikoje seminaristų skaičius padidėjo 2,1 proc., o Okeanijoje pastebimas 1,3 proc. augimas.

2022 m. Afrikoje buvo daugiausia seminaristų - beveik 35 tūkst. vyrų, o Okeanijoje (kuri sudaro tik 0,6 proc. pasaulio gyventojų) - mažiausiai, beveik 1 tūkst.

Azijoje ir Amerikoje buvo atitinkamai apie 30 tūkst. ir 27 tūkst. klierikų, o Europoje, kuri sudaro beveik 10 proc. pasaulio gyventojų, buvo tik 14 461 klierikas.

Skaičiai rodo ryškų nuolatinių diakonų skaičiaus augimą: nuo 2021 iki 2022 m. jų padaugėjo 2 proc.

Nors Katalikų Bažnyčioje 2021-2022 m. sumažėjo 142 kunigais, nuolatinių diakonų visame pasaulyje padaugėjo 974.

Vyskupų skaičius nuo 2021 m. iki 2022 m. padidėjo ketvirtadaliu, nuo 5 340 iki 5 353 vyskupų, daugiausia jų padaugėjo Afrikoje ir Azijoje.

Amerikoje vyskupų skaičius išliko stabilus - apie 2 tūkst., o Europoje vyskupų skaičius šiek tiek sumažėjo - mažiau nei 1 proc.

Pasirinkusių vienuolystę vyrų, neskaitant kunigų, skaičius sumažėjo 360 - nuo 49 774 2021 m. iki 49 414 2022 m.

Azija ir Amerika buvo vieninteliai regionai, kuriuose vyrų vienuolinių pašaukimų skaičius išaugo, o Azijoje jis išaugo labiausiai.

Nors vienuolių moterų yra beveik 50 proc. daugiau nei kunigų, jų skaičius taip pat mažėja. Naujausiais 2021-2022 m. duomenimis, jų skaičius sumažėjo 1,6 proc. - tai reiškia, kad visame pasaulyje beveik 10 tūkst. sumažėjo vienuolių moterų.

Šis mažėjimas labiausiai pastebimas Okeanijoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje, kur jų skaičius sumažėjo atitinkamai 3,6 proc., 3,5 proc. ir 3 proc. Pietų ir Centrinėje Amerikoje jų taip pat šiek tiek sumažėjo - daugiau kaip 2 tūkst. vienuolių moterų.

Tačiau Afrikoje vienuolių moterų skaičius padidėjo labiausiai - 1,7 proc., t. y. padaugėjo daugiau kaip 1 tūkst. pašaukimų. Pietryčių Azijos skaičiai taip pat atspindėjo nedidelį 0,1 proc. padidėjimą - beveik 200 vienuolių daugiau.

The post Visame pasaulyje sumažėjo kunigų, seminaristų ir vienuolių moterų skaičius appeared first on LAIKMETIS.

Taip pat primenama, kad jau įpusėjo ir naujųjų studentų studijos ir formacija Kaune.

„Dalinamės seminarijos bendruomenės, pastarųjų kelių mėnesių akimirkomis. Prašome kiekvieno iš Jūsų maldos už mūsų bendruomenę, o mūsų globėjų - užtarimo pas Dievą;

Švč. Mergele Marija Ramintoja – melski už mus!

Šv. Juozapai, Bažnyčios globėjau – melski už mus!

Šv. Tomai Akvinieti, seminarijos globėjau – melski už mus!

Pal. Jurgi Matulaiti, I filosofinio kurso globėjau – melski už mus!" - dalinamasi seminarijos pranešime.

Seminaristai kviečia sekmadieniais, Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje, 10 val. dalyvauti Mišiose.

The post Kauno seminaristai šventė iškilmingą Vakarinę appeared first on LAIKMETIS.

Kauno arkivyskupijos pranešime teigiama, kad seminaristus į Kauną lydėjo parengiamojo kurso vadovas kunigas Vilius Viktoravičius.

Kiekvieno mėnesio trečią sekmadienį Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje meldžiamasi už onkologinius ligonius.

Pastarąjį trečiąjį sekmadienį buvo meldžiamasi ir už neišnešiotus kūdikius.

Į Mišias atvyko du žinomi smuikininkai: svečias iš Kanados Atis Bankas ir Paulina Daukšytė.

The post Kauno seminaristai Mišias šventė kartu su klierikais iš Telšių appeared first on LAIKMETIS.

Seminaristai paprašė popiežiaus Pranciškaus palaiminimo prieš diakonato šventimus, kurie jiems bus suteikti birželio 1 d.

The post Būsimieji diakonai iš Lietuvos gavo Šv. Tėvo palaiminimą appeared first on LAIKMETIS.

Arkivyskupo Mario Enrico Delpini siūlomos pataisos numato, kad seminaristai metus laiko gyvens mažose grupelėse parapijose ir taip stiprins ryšius su parapijų bendruomenėmis. Dar vienas pasiūlymų - leisti studentams dėvėti kunigišką aprangą tik šeštaisiais studijų metais.

2013 m. kunigystei ruošėsi 150 klierikų, o dabar jų yra maždaug perpus mažiau. 2022 m. buvo tik šeši nauji priėmimai. Pakeitimams taikomas trejų metų bandomasis laikotarpis.

Milane, didžiausioje Europos vyskupijoje, gyvena apie penkis milijonus katalikų ir tarnauja 2 000 kunigų (apie puse jų dieceziniai).

Milano arkivyskupija taip pat turi savo liturginį apeigyną - ambraziejišką, pavadintą žymiausio vyskupo, IV a. Bažnyčios tėvo ir daktaro šventojo Ambraziejaus vardu. Milano Duomo (arba katedra) yra gotikos stebuklas, talpinantis 40 000 žmonių, o šventasis kardinolas Džonas Henris Niumanas ją laikė gražiausia bažnyčia pasaulyje.

The post Reaguodamas į pašaukimų krizę Milano arkivyskupas paskelbė, kad klierikai bus ugdomi kitaip appeared first on LAIKMETIS.

„Ganytojas Valandų liturgijos metu teigė, kad Jėzus ,baigė mokslus šv. Juozapo seminarijoje', nes visa Jo žmogiška laikysena bei vartojami žodžiai yra perimti iš Jo globėjo. Žmonių patiriama trauka prie Kristaus buvo jo asmens tapatybės su Tėvu išraiška", - pasakojama seinarijos pranešime.

„Anot ganytojo, panašiai yra ir su kunigystės keliu. Žmonėms tėviškumas, saugumo jausmas, asmens pavyzdys yra paguoda ir įkvėpimas, o pašauktiesiems į kunigystę – Viešpaties padovanoto pašaukimo išsipildymas", - rašoma jame.

Juokaudamas savo žodžio pabaigoje ganytojas seminaristams palinkėjo „toliau tapatintis su Viešpačiu per maldą ir troškimą sužinoti daugiau, eiti šventumo keliu ir klestėti gyvenant labai geru adresu – šv. Juozapo seminarija – kurią pabaigė Jėzus".

The post Vilniaus kunigų seminarijoje lankėsi Kauno arkivyskupas K. Kėvalas appeared first on LAIKMETIS.

Dažnas žmogus apie dvasinį palydėjimą nėra girdėjęs. Gal galėtumėte pasidalyti, kokia tai tarnystė Bažnyčioje? Kam ji yra reikalinga?

- Nesu daręs jokio tyrimo, bet man susidaro įspūdis, kad ši tarnystė tampa vis reikalingesnė. Tik žmogui yra gana sunku rasti, kas galėtų jį palydėti. Galbūt dėl to, kad žmonės daugiau ieško, kad tai būtų kunigas, nors tam yra pasirengusių ir pasauliečių. Kitas dalykas – žmonės galvoja ir tarsi nusprendžia už kunigus, kad jie yra per daug užimti, jog rastų laiko palydėti žmogų jo tikėjimo kelionėje. Nors net nepaklausia paties kunigo. Kaip tik kunigui yra džiaugsmas turėti ir kunigišką tarnystę, o ne vien rūpintis ūkiu. Todėl, kai ieškai, kas tave galėtų palydėti, reikėtų kalbėtis ir klausti. Kitas dalykas – kiek galiu remtis savo patirtimi – žmonės rečiau ieško nuoseklaus palydėjimo. Dažnesnis atvejis yra tas, kai žmogus turi kokią nors problemą, ateina pas kunigą, gauna patarimą, problemą išsprendžia ir viskas tuo pasibaigia. Žinoma, gali būti palydėjimas ir konkrečiam tikslui pasiekti, o dvasiniame gyvenime gali būti daug tikslų. Taip pat nebūtinai visą gyvenimą žmogų turi lydėti tas pats žmogus.

Vis dėlto palydėjimo metu dalyvauja ne tik palydimasis ir palydintysis, bet ir trečiasis asmuo – Šventoji Dvasia. Šios tarnystės tikslas – padėti žmogui atpažinti Dievo vedimą, kad jo žmogaus gyvenime būtų vis daugiau ir kad jis taptų žmogaus gyvenimo centras. Žmogus turėtų norėti, kad Dievas būtų jo gyvenimo centras, būti atviras, nes kitaip neįmanomas dvasinis palydėjimas.

Ar kiekvienam žmogui reikia dvasinio palydėjimo?

- Dvasinio palydėjimo reikia kiekvienam, kuris keliauja. Tam, kuris „sėdi ant sofos“, dvasinio palydėjimo nereikia.

Kuo dvasinis palydėjimas skiriasi nuo psichoterapijos?

- Psichologinių konsultacijų metu dalyvauja du asmenys ir yra siekiama, kad žmogus jaustųsi geriau, komfortabiliau. Kartais ir dvasiniame palydėjime galima pamatyti, kad žmogaus problemų palydėtojo kompetencija neapima. Todėl šis turi padrąsinti žmogų, kad jis kreiptųsi pagalbos į specialistus. Kita vertus, dvasiniai dalykai yra susiję su psichologiniais, labai dažnai net ir persipina. Net egzorcistai iš pradžių pasižiūri, ar žmogų ištikę dalykai nėra psichologiniai.

Gal ne visi palydėtojai išdrįsta pasiūlyti žmogui kreiptis į specialistus?

- Nežinau, ko čia reikėtų bijoti? Gal reikėtų bijoti pačiam mėginti tas problemas išspręsti, kai jų išspręsti negali.

Dvasinėje tėvystėje yra svarbu, kad lydintysis klausytųsi ir girdėtų, bet taip pat svarbu, kad ir palydimasis tai darytų. 

O kiek yra svarbu palydimojo klusnumas savo dvasios tėvui? Ar dvasios tėvas gali vadovauti ar net uždrausti ką nors daryti, arba kaip tik – liepti ką nors daryti?

- Gali liepti.

Pavyzdžiui?

- Melstis. Daugiau nieko. Sprendimus priima pats palydimasis. Negali už žmogų priimti sprendimų ir pririšti jį prie savęs. Yra ir tokių žmonių, kurie ateina palydėjimo, nes patys neprisiima atsakomybės už savo gyvenimą. O priimdamas sprendimus už kitą žmogų gali padaryti žmogų tiesiog infantilų. Žmogus pasikliaus tavo sprendimais, juos vykdys ir jam nereikės nieko spręsti.

Priklausomai nuo žmogaus dvasinio gyvenimo tikslų (kurie gali būti tiek ilgalaikiai, tiek trumpalaikiai), palydėtojas gali pasakyti žmogui, kad galbūt jis eina ne ta kryptimi, tačiau negali už jį priimti sprendimo. Lygiai ir palydėtojas neturi tokio autoriteto, kad kažką uždraustų. Tačiau, gali iškelti sąlygą dėl maldos: kad jei žmogus nesimels, tai ir nebus palydimas. Nes be maldos dvasinis palydėjimas neįmanomas.

Lotyniškas žodis docilitas (sutikimas būti mokomam, vedamam ir pan.) parodo, kokią nuostatą turėtų turėti palydimasis. Nes jei mokinys ar studentas nenusiteikęs mokytis, tu jį mokyk nemokęs. Pavyzdžiui, seminaristas turi būti atviras formacijai, vedimui.

Kartais klierikams primenu, kad, eidami dvasinio palydėjimo, ir patys turi mokytis palydėti kitus. Negali būti mokytoju, jei nesi mokinys. Todėl prieš šventimus mano klausimas jiems būna, ar jau susiradai, kas tave palydės po seminarijos? Kad galėtum palydėti kitus, pirmiausia pats turi būti palydimas, kad galėtum mokyti kitus, pirmiausia pats turi būti mokinys.

O kaip dvasinėje kelionėje žinoti, koks šios kelionės tikslas? Kokia Dievo valia?

- Mano buvęs dvasios tėvas apie Dievo valios įžvelgimą man yra sakęs, jog yra trys punktai: širdies troškimų pastovumas, širdies ramybė ir dvasios tėvo patarimai. Šie dalykai rodo, kur yra toji Dievo valia. Tada žmogus, savo širdyje įsiklausęs į tuos dalykus, maldoje priima sprendimus.

Popiežius Pranciškus šių metų pirmoje bendroje audiencijoje kalbėjo būtent apie dvasinį palydėjimą. Apie reikalingumą dvasinėje kelionėje keliauti su kitu. O kaip žinoti, kad keliaudamas dvasinę kelionę eini reikiama kryptimi? Kaip išdrįsti šioje kelionėje būti atviram kitam žmogui? Juk dvasinėje kelionėje pamatome ne tik gražius dalykus apie save, bet ir neigiamus.

Reikiamą kryptį parodo žmogaus širdis. Tačiau ir šioji turi būti formuojama pagal Apreiškimą (Šv. Raštą, Bažnyčios mokymą) ugdant sąžinę. Tuomet širdis, per kurią kalba Dievas, neapgaudinės žmogaus. Iš širdies troškimų gimsta tikslai, link kurių eidamas, gali vis pasitikrinti savo santykį su Dievu ir kitais žmonėmis.

Jei matai, kad nepasitiki kitu žmogumi, geriau su juo dvasinėje kelionėje ir nekeliauti. Pasitikėjimas užauga per tam tikrą laiką, kaip ir Šventoji Dvasia veikia laike. Man yra įstrigusi arkivyskupo Kęstučio Kėvalo mintis, kad Jėzus yra kelias, o ne taškas. Dvasinis palydėjimas yra kelionė. Pats esu ėjęs Šv. Jokūbo kelią, todėl man pačiam kyla daug asociacijų su keliu. O į kelionę eini ne su bet kuo, bet su tuo, ką bent kažkiek pažįsti, o toliau jau matai kelyje.

O kaip „gauti“ dvasios vadovą (-ę)? Kaip žinoti, ar jis tinkamas?

- Ieškokite ir rasite, kaip sakė Viešpats. Tačiau, jei tai būtų pasaulietis, būtų gerai, kad ir jis turėtų savo dvasios tėvą. Svarbu, kad palydintysis nebūtų tas, kuris ims spręsti už tave. Reikia taip pat prašyti Dievo, kad jis padėtų rasti dvasios tėvą. O jei matai, kad dabartinis dvasios tėvas netinka, tai nereikia to raportuoti, tiesiog pradedi lankytis pas kitą, ir tiek. Kartais dvasinis palydėtojas gali būti pasirinktas kuriam nors specifiniam dvasinio gyvenimo tikslui pasiekti. Priklausomai nuo dvasinio gyvenimo intensyvumo.

Gal galite pasidalyti, ką Jums reiškia būti Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos dvasios tėvu?

- Atsakomybę, nes iš šių jaunų žmonių taip pat yra ko pasimokyti. Kitos kartos jaunimas yra didelė dovana. Dvasiniame gyvenime yra abipusė nauda. Seminarijoje matyti augantį kunigą ir prisidėti prie jo ugdymo yra nemaža atsakomybė. Žinoma, smagu sugrįžti į seminariją ir pagyventi pagal seminarijos regulą, ypač kai jau devynioliktus metus eini kunigystės keliu.

Man labai gražu, kad klierikai, niekieno neverčiami, meldžiasi „Valandų liturgiją“ tuo metu, kai nėra numatyta bendra malda. Žinoti, kad jie jau antrus metus savo inciatyva dalyvauja Exodus’90 programoje. Gražu matyti, kad seminarijoje Šventoji valanda, kurios metu vyksta Švč. Sakramento adoracija, vis labiau įsivažiuoja, nes klierikai patys jaučia tam poreikį. Žinoma, ne visada lengva valandą išsėdėti Švč. Sakramento adoracijoje, bet kartais užtenka tik juos padrąsinti ar įkvėpti.

Dėkoju už pokalbį.

The post Kunigas Gintaras Blužas OFS: reikiamą kryptį parodo žmogaus širdis appeared first on LAIKMETIS.

Šis, iš pažiūros visai paprastas, atsakymas vis sugrįždavo besirengiant susitikimui, buvo prisimintas ir pokalbio metu. Todėl jis natūraliai tapo atspirties tašku tąsyk paliestoms temoms. Pavyzdžiui, apie pasirinktus politikos mokslus; apie Prancūzijoje ištikusį Viešpaties kvietimą kunigystei; supergalią, kuri būtų itin pravertusi seminarijoje, ir tapimą vis labiau dėde.

Viliuosi, kad skaitytojas nesupyks matydamas vieną tų retų atvejų, kai tujinu pašnekovą – 7-erius metus prasistumdžius tos pačios kompaktiškos mokyklos koridoriuose, kreiptis Jūs būtų mažų mažiausiai nepagarbu.

Mokeisi Marijampolės Marijonų gimnazijoje, visus 4 laikytus brandos egzaminus išlaikei 100-ukais. Galėjai pasirinkti kone bet kurią studijų kryptį, tačiau apsistojai ties politikos mokslais... O „planas B“ buvo filosofijos studijos Mykolo Romerio universitete, tiesa?

-Taip. „Planas C“ buvo želdiniai ir jų dizainas, „D“ – grožio terapija Utenos kolegijoje, kurioje, pasirodo, mano reitingai nebuvo įspūdingai geri – norint ten patekti, būtų reikėję laikyti biologijos valstybinį egzaminą. (juokiasi) Man buvo aišku, kad noriu studijuoti politikos mokslus, todėl ir galėjau leisti sau pajuokauti. 

Vienu metu, kai mokiausi mokykloje, 11–12 klasėje, dalyvavau chemijos, fizikos, matematikos olimpiadose, supratau, kad darbas būnant taip toli nuo žmonių, turbūt, bus per toli nuo prasmės. 

Ėmiau galvoti, kokios studijos praplėstų mano akiratį? Kur eidamas mokytis galėčiau dar geriau matyti, kur noriu eiti toliau? Susipažinau su keletu labai inteligentiškų katalikų ateitininkų, kurie studijavo politikos mokslus. Jie man patiko, su jais kalbėdamasis supratau, kad man veriasi pasaulis! Tapo aišku, kad noriu studijuoti politikos mokslus ir juos studijuoti Lietuvoje.

Kada pajutai troškimą tapti kunigu – ar dar prieš pradėdamas bakalauro studijas, ar jau studijuodamas? Kada įvyko tas lūžis?

-Studijų metu. Prieš studijas tikrai tokios minties neturėjau. Studijų pradžioje irgi tokios -minties neturėjau. Studijų vidury... irgi tokios minties neturėjau. Bet trečio kurso pirmąjį semestrą pagal ERASMUS mainus išvažiavau į Prancūziją. Su savimi buvau pasiėmęs 3 lietuviškas knygas. Viena iš jų buvo šv. Augustino „Išpažinimai“ su šv. Augustino biografijos priedu. Nusprendžiau, kad pirma reikėtų skaityti apie jį patį, o tuomet – „Išpažinimus“. 

Taigi, kelionės po Alpes išvakarėse skaičiau Šv. Augustino biografiją, kurios (ir čia jau prasideda scena!) pabaigoje pasakojama, kad jis buvo senas vyskupas Hipone, Šiaurės Afrikoje. Beyrančioje Romos imperijoje tai buvo tas kraštas, į kurį, plėšdami ir žudydami, veržėsi vandalai.

Tų miestų, prie kurių jie artinosi, kunigai rašydavo laiškus savo vyskupui (šv. Augustinui) klausdami – ką mums daryti? Panašu, kad yra mirties pavojus – ar galime trauktis, ar turėtume pasilikti? Kokia prasmė likti ir žūti, jeigu žmonės, dėl kurių mes ten esame, nesitraukia, pasirenka rizikuoti savo gyvybe? Šv. Augustinas visiems jiems kantriai atrašydavo, kad ganytojo tikslas ir yra būti pasirengusiam atiduoti gyvybę už savo avis. 

Tą mintį perskaičius, kažkas įvyko mano galvoje. Atėjo mintis – visiškai skaidri, man aiški, bet tarsi ne mano paties – kad turėčiau būti kunigas. Aš atsimenu tą momentą, atsimenu, kur tai įvyko, bet negaliu tiksliai paaiškinti, kas įvyko. Žinau tik tai, kad man po to reikėjo su tuo gyventi.

Po ERASMUS mainų grįžau į Lietuvą, pagalvojau – gal apie tokius dalykus daugiausiai kunigai žino? Nuėjau pas vieną pažįstamą kunigą, kuriuo tikrai pasitikėjau. Jis išklausė mane ir pasakė, kad visų pirma būtų protinga baigti studijas. Man irgi taip atrodė. Paminėjo jis ir dar vieną įdomų dalyką. Kai paklausiau – o kaip man gyventi toliau, atsakė – gyvenk taip, kad turėtum draugų. 

Bažnyčia yra graži ir Ji yra graži savo žmonėmis.

Man atrodo, jis turėjo omenyje – gyvenk taip, kad tai, kuo gyveni, būtų pagrindas bendrystei su kitais žmonėmis. Turėk žmonių, su kuriais dalintumeisi tuo, ką giliausio išgyveni. Taip ir stengiausi gyventi – po truputį mąstyti, melstis, galvoti – ar čia beprotybė, ar ne? Visa tai po truputį grynėjo ir vis labiau atėjo ramybė.

Dar viena svarbi patirtis ištiko pusmečiu vėliau, kai dalyvavau tarptautiniame seminare. Ten supratau, kad Bažnyčia yra graži ir Ji yra graži savo žmonėmis. Bažnyčia turi savo misiją. Nusprendžiau, kad noriu savo gyvenimu prisidėti prie jos, būti jos dalimi. Iš šio ir kitų ženklų susidėliojo aiškus, ramus apsisprendimas, todėl pabaigęs bakalauro studijas ramiai stojau į Kunigų seminariją. 

Neseniai dalyvavau diskusijoje, kur viena iš dalyvių gana nuoširdžiai išreiškė susirūpinimą tais, kurie renkasi atsiliepti į pašaukimą į pašvęstąjį gyvenimą ir kėlė klausimą – kaip tokie žmonės mato šiuolaikinį pasaulį? Ir ar jiems tikrai atrodo, kad pasaulis yra toks, koks yra dabar, ir ar jis ir Bažnyčia tokia, kokia yra dabar yra, gali būti suderinami?

-Man atrodo, kad konfrontacija yra, ir ji – aštri. Dėl įvairių priežasčių kultūra, kurioje gyvename, iš tikrųjų, yra smarkiai nutolusi nuo krikščionybės, nuo Kristaus žinios, Evangelijos. To paneigti negalime. Ką galime padaryti, tai suprasti šį atstumą gretindami tuos du dalykus ir darydami tai pagarbiai. 

Neneigsiu, kad Bažnyčia tikrai yra nutolusi nuo pasaulio ir aš, kad ir kokiu normaliu save laikyčiau, nesu tas, kuris būtų pametęs galvą dėl dabartinės kultūros. Man atrodo, ji yra akivaizdžiai klaidinga. Kai kuriais atžvilgiais tą vienaip ar kitaip jaučia ir daugelis žmonių.

Man mano asmeniniame gyvenime Evangelija atrodo arčiau tiesos, nei tos tiesos, kurias galiu išgirsti įsijungęs internetą ar teliką.

Man mano asmeniniame gyvenime Evangelija atrodo arčiau tiesos, nei tos tiesos, kurias galiu išgirsti įsijungęs internetą ar teliką. Ir aš renkuosi Evangeliją. Bet tuo pat metu gyvenu šitame pasaulyje ir nesijaučiu kosmonautu. Man atrodo, kad šitas pasaulis (kaip ir pasaulis prieš 50 ar 100 metų) – Dievo kūrinys – iš principo yra geras. Manau, tikėjimas mane įkvepia jame gyventi ir gyventi drąsiai. Nebėgti iš jo ir matyti, kas jame keistina, kas jame netobula. Ir būtent su ta žinia, kurią gaunu iš tikėjimo, jį kurti. Kurti, o ne griauti.

Taip pat, kai kalbuosi su jaunais žmonėmis, kartais jie sako – taip, man rūpi Bažnyčia, esu tikintis, bet ji turi pasikeisti. Ir, kai jie tai sakydami turi omenyje, kad Bažnyčia turi prisitaikyti prie šitos kultūros, gerbiu juos už tai, kad jiems rūpi. Bet net ir tokiu atveju, labiau jaučiu pareigą klausti: kodėl atskaitos taškas yra šių dienų kultūra?

O ar apsisprendimui stoti į Kunigų seminariją reikėjo drąsos? Juk dažną žmogų šiandien įsipareigojimas visam gyvenimui gąsdina.

-Jos tikrai reikėjo. Reikėjo drąsos kalbėti prieš komisiją, drąsos yra reikėję ir anksčiau. Viešai išreikšti savo poziciją, kuri nėra visuotinai priimta, visada reikia drąsos.

Bet save akivaizdžiai susieti su kuo nors be galimybės tarsi išsiginti – dar vienas žingsnis į priekį. Ypatingai, turint omenyje, pavyzdžiui, kad jeigu Bažnyčia kaltinama nepilnamečių išnaudojimu ar kt.  – tai iš principo, tapdamas kunigu, tampu viso šio purvo dalininku. Nusiperku puikių akcijų, kurių vertė yra pakritusi, ir nepanašu, kad labai kils. Tam reikia drąsos.

Augai katalikiškoje šeimoje, mokeisi katalikiškoje gimnazijoje, tapai ateitininku. Kaip manai, kokios įtakos šie veiksniai turėjo Tavo pasirinkimui?

-Manau, kad reikšmingesnis faktas mano biografijoje, pavyzdžiui, už mokymąsi Marijonų gimnazijoje, yra tai, kad buvau valančiukas. Tai reiškia, kad iki 18 metų neragavau jokio alkoholio. Tai mane tikrai formavo – padariau apsisprendimą, kurį laikiau teisingu ir jo laikiausi. Man atrodo, kad čia buvo viena iš pirmųjų pamokų, ką vis dėlto reiškia mėginti vertinti kultūrą, kurioje gyveni, tai yra svarbus pamatas, ant kurio buvo statomas mano gyvenimas.

Ateitininkai tikrai turėjo įtakos. Tai – bendruomenė, į kurią rėmiausi ir remiuosi toliau, žmonės, kuriems rūpi šitas pasaulis, šalis ir Bažnyčia.

Ateitininkai tikrai turėjo įtakos. Tai – bendruomenė, į kurią rėmiausi ir remiuosi toliau, žmonės, kuriems rūpi šitas pasaulis, šalis ir Bažnyčia. Bažnyčios patirtis, kurią ten randu, yra harmonija tarp buvimo pasaulyje, džiaugimosi juo ir, kita vertus, gilaus įsiklausymo į tai, kas yra tikėjimas, kas yra amžinieji dalykai.

Katalikiška šeima turbūt viršija dalykus, kuriuos galiu sąmoningai vertinti, – tai yra mano gyvenimo pamatas, žemės centras. Neįsivaizduoju, kas aš būčiau, jeigu nebūčiau iš ten. 

Džiaugiuosi, kad mano katalikiška šeima yra ne tik mano istorija, bet ir dabartis. Mano broliai, sesuo yra taip pat sukūrę katalikiškas šeimas – labai džiaugiamės bendryste ir augame joje toliau.

Didelis turtas bendrauti su broliais, seserimi, brolių žmonomis, sesers vyru – kalbėtis apie buvimo šeimoje tikrovę, apie tikėjimą, viskuo dalintis. Augu ir kaip dėdė! Bendrauti su mažais vaikais, iš arti matyti buvimą su jais, kartais net apsiimti kokią dieną juos padaboti – tai yra gyvenimą keičianti patirtis.

Šie mokslo metai – jau paskutiniai Tavo metai Kunigų seminarijoje. Jeigu turėtum galimybę laiką atsukti atgal ir pasirinkti supergalią, kuri galėtų būti naudinga seminarijoje, kokia ji būtų?

-Tikrai norėčiau turėti supergalią – profesionaliai kepti dalykus ant ugnies. Tikrai visi įvertintų, visus prakalbinčiau ir sugebėčiau tokiu būdu burti bendruomenę. (juokiasi) Seminarija nėra tik įstaiga, seminarija yra bendruomenė. Pats svarbiausias momentas rengiantis tapti kunigu yra pasirengimas būti bendruomenėje.

Kunigystės prasmė nėra būti superžvaigžde arba išganytoju.

Kunigystės prasmė nėra būti superžvaigžde arba išganytoju. Kunigystės prasmė yra tarnauti konkrečioje bendruomenėje, rasti būdą ir sėkmingai tai daryti. Be laiko, praleisto seminarijoje, to nebūčiau supratęs, nes net ir mano pašaukimo istorija neturėjo kažkokio konkretaus turinio.

Jaučiausi Dievo pašauktas, bet nežinojau, kaip tai prilipdyti prie viso bendro paveikslo. Jaučiausi kaip apvali dėlionės detalė, kuri su nieko nesukimba. O laikas seminarijoje jungia, moko būti tikrovėje. Net neįsivaizduoju, kiek daug pamokų buvo, – kiekvieni metai turėjo vis kitas.

Kuo šiuo metu gyveni? Kas Tave įkvepia ir pastiprina kasdienybėje?

-Didele dalimi remiuosi į išgyvenamas Dievo artumo patirtis, į tikras draugystes arba į bendrystės su tikinčiais žmonėmis. Šiais, paskutiniais, metais kažkodėl buvo labai svarbu įsivardinti iš naujo, kad, nepaisant netobulos mano aplinkos ir to, kad pats esu netobulas, kunigystė turi žmogišką veidą.

Tačiau Kunigystės prasmė nėra būti superžvaigžde arba išganytoju. Šiuos metus pradėjau su šia mintimi ir kėliau sau klausimą – ar man užteks šios aplinkos, kad pasiekčiau šventumą? Objektyviai mąstant – ne. Bet kodėl aplinka turėtų mane padaryti šventu, jeigu šventumas yra mano paties virsmas? 

Kunigystės prasmė nėra būti superžvaigžde arba išganytoju.

Tad aš giliau pasitikiu Dievu. Tuo paremtas visas šis seminarijos baigiamasis etapas. Skaitau, rengiuosi baigiamajam darbui, pasvajoju, ką dar būtų galima nuveikti.

Profesionaliai kepti dalykų gal jau ir nebeišmoksiu, bet bent jau minimaliai dėmesio bendruomenei planuoju skirti ir laukiu natūralaus virsmo, kuris turėtų įvykti. 

Pokalbio metu paminėjai esantis dėde. Viename dienraštyje net ir prisistatai esantis „seminaristas, truputį choristas, ateitininkas ir vis labiau dėdė“. Turint omenyje dėdžių pareigądalyti patarimus, kokiu galėtumei pasidalyti šįsyk?

-Palinkėčiau sąmoningai ieškoti bendruomenės. Tai apima praktinius dalykus – vietą, kurioje gyvenu, kaip planuoju laiką, į kokią mokyklą leisiu savo vaikus ir pan. Aš, kaip besirengiantis tapti kunigu, matau, kad dvasininkų skaičius mažėja, visuomenė sekuliarėja ir Vakarų visuomenė apskritai skeldėja.

Žmonės vis mažiau vieni kitiems žada – pradedant santuokomis ir baigiant socialiniu draudimu.

Žmonės vis mažiau vieni kitiems žada – pradedant santuokomis ir baigiant socialiniu draudimu. (juokiasi) Matau, kad yra daug veiksnių, dėl kurių mūsų visuomenė labai smarkiai keisis, bus vis labiau purtoma, o Bažnyčia joje vis labiau koncentruosis ir trauksis.

Žmonės, kuriems rūpi Kristus, Evangelija arba bent jau tas krikščioniškas paveldas, kurį jie gavo kaip tradiciją (gal to visai nereflektuodami, bet brangindami), man atrodo, turės priimti sprendimą – arba sąmoningiau būti arti Jo, arba jie natūraliai nuo Jo atitols. Man atrodo, kad būtent susibūrimo krikščionims artimiausiu metu labiausiai reikės. Tai toks dėdės patarimas krikščionims – vis sąmoningiau būkite arčiau vieni kitų.

The post Seminaristas Linas Braukyla: Bažnyčia graži savo žmonėmis appeared first on LAIKMETIS.