Kaip pabrėžia „Depresijos įveikimo centro“ įkūrėjas psichologas Antanas Mockus, „ilgalaikis vidinis konfliktas tarp asmeninių norų ir tėvų lūkesčių gali tapti vienu iš depresijos veiksnių. Kai žmogus nuolat stengiasi įtikti kitiems, bet pamiršta savo poreikius, ilgainiui gali prarasti ryšį su savimi, todėl jauniems žmonėms labai svarbu suprasti, kad jie turi teisę rinktis savo kelią, net jei tai neatitinka kitų lūkesčių. Tikroji savirealizacija įvyksta tada, kai žmogus drįsta priimti savo sprendimus, o ne vykdyti kitų primestas vizijas.“

Apie tai, kaip rasti pusiausvyrą tarp nepriklausomybės ir sveikų santykių su tėvais, kalbamės su psichologu Tomu Ulecku.

Kokios pagrindinės jaunų suaugusiųjų ir jų tėvų konfliktų priežastys?

Jauno suaugusiojo gyvenime vyksta reikšmingi pokyčiai – sprendimai dėl studijų, karjeros, santykių keičia jo gyvenimo kryptį bei aplinką. Tėvai ne visuomet pritaria vaikų pasirinkimams ir bando juos „apsaugoti“, būdami tvirtai įsitikinę, kad turi daugiau patirties ir žinių. Tėvų kontrolė gali pasireikšti įvairiomis formomis – nuo bandymo nukreipti vaiką „saugesnės“ profesijos link iki kišimosi į jo romantinius santykius, draugų ar net būsto pasirinkimą.

Kodėl tėvams sunku paleisti savo vaikus?

Dažniausiai tėvai imasi kontroliuoti ne iš blogos valios, bet vedini nuoširdaus rūpesčio. Tėvai ilgus metus buvo pagrindiniai savo vaikų globėjai, patarėjai, todėl vaikams užaugus gali patirti tuštumą, nerimą. Kitaip sakant, tėvai stipriai prisiriša prie savo tėviško vaidmens ir kai vaikas tampa savarankiškas, jiems tenka iš naujo atrasti savo gyvenimo prasmę, o tai – sunkus uždavinys.

Be to, tėvai neretai vaikams projektuoja savo neišpildytus lūkesčius. Nesakau, kad tėvai turėtų visiškai atsisakyti patarimų vaikams, tačiau būtų naudinga reflektuoti savo kontrolės poreikį – pasigilinti, ar patarimai kyla iš tikro rūpesčio, ar iš vidinių baimių ir noro išlaikyti įtaką. Tėvams labai svarbu mokytis neprimesti savo nuomonės kaip vienintelės teisingos.

Kaip tinkamai brėžti ribas bendraujant su tėvais?

Ribų nustatymas prasideda nuo atviro ir pagarbaus dialogo, todėl svarbu aiškiai įvardyti savo poreikius, o kritiką priimti ramiai. Pavyzdžiui, jei patiriate spaudimą dėl karjeros pasirinkimo, verta argumentuotai paaiškinti savo sprendimus ir parodyti, kad jie yra gerai apgalvoti.

Santykiams esant įtemptiems, galima susitarti dėl bendravimo taisyklių, pavyzdžiui, reguliarių susitikimų ar skambučių, kurie atitiktų abiejų pusių poreikius. Jei situacija negerėja, verta ieškoti ir išorinio palaikymo – psichologo ar šeimos terapeuto, kuris padėtų surasti abipusį supratimą.

Kai ribos aiškiai nubrėžiamos, santykiai gali tapti brandesni ir mažiau įtempti. Tėvai išmoksta gerbti vaikų autonomiją, o vaikai labiau pasitiki savimi. Ilgainiui sukuriamas sveikesnis ryšys, pagrįstas pagarba ir pasitikėjimu, o ne priklausomybe ir nuolatine kontrole.

Kas rodo, kad jauno suaugusiojo santykiai su tėvais yra toksiški?

Jaunam suaugusiajam svarbu savęs paklausti, ar sprendimai dėl darbo, santykių ar gyvenimo būdo kyla iš asmeninių poreikių, ar iš baimės nuvilti tėvus. Jei jaunas žmogus jaučia nuolatinę kaltę, kad nepajėgia atitikti tėvų lūkesčių, arba jei jam sunku priimti savarankiškus sprendimus be tėvų pritarimo, tai gali būti ženklai, kad santykiai nėra sveiki. Kiti pavojingi ženklai – manipuliacija, stipri kontrolė ar nesibaigiantys konfliktai.

Perdėtas tėvų rūpestis gali tapti sunkiai pakeliamas emociškai. Tarkime, tėvų lūkestis, kad vaikas visada būtų pasiekiamas telefonu, arba pasisakytų, kada ir su kuo susitinka, gali kelti kaltės jausmą ir emocinę įtampą. Kitas vaikų savarankiškumo ribojimo pavyzdys – siūlymas padėti įsigyti būstą, tačiau reikalaujant, kad vaikai įsikurtų šalia tėvų namų.

Nuolatinis spaudimas dėl gyvenimo pasirinkimų gali lemti ir psichikos sveikatos sunkumus – ilgalaikį stresą, nerimo sutrikimus, psichosomatinius simptomus, panikos atakas, depresiją. Jeigu jaučiate, kad stresas ir nerimas tampa problema, kreipkitės specialisto pagalbos.

Ką svarbu atsiminti jauniems suaugusiems, patiriantiems sunkumus su tėvais?

Nepamirškite, kad jūs turite teisę rinktis savo gyvenimo kelią. Supraskite, kad nors tėvai jus myli ir nori jums geriausio, jie nebūtinai yra teisūs. Nebijokite ieškoti palaikymo, kalbėtis ir atvirai reikšti savo jausmus. Svarbiausia – kurti savo gyvenimą taip, kad jame jaustumėtės laimingi ir savarankiški.

The post Psichologas Tomas Uleckas: kai tėvai nenori paleisti, ribų nustatymas tampa būtinybe, o ne maištu appeared first on LAIKMETIS.

Aiškią poziciją dėl Seime svarstomo projekto šalies vadovas išsako pirmą kartą, anksčiau jis teigė pritarsiantis tokiam projektui, kuris neprieštaraus konstitucinei šeimos sampratai.

„Jei norime spręsti vienos lyties piliečių tarpusavio ryšio klausimą, reikia jį spręsti kitais būdais. Ne per šeimą arba darinį, kuris de facto tampa šeimos analogija, ir tai norima įtvirtinti Civilinės sąjungos įstatymu, o per, pavyzdžiui, Artimo ryšio institutą. Tai natūraliai išspręstų dabar egzistuojančias problemas“, – Laimos Lavastės knygoje „Prezidentas Gitanas Nausėda: iš arti“ teigia šalies vadovas.

Konstitucijos 38 straipsnyje teigiama, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, o „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“.

G. Nausėda knygoje sakė matantis pastangas išplėsti per santuoką atsirandančios šeimos sampratą pažeidžiant šį straipsnį.

„Tai daroma net su kai kurių konstitucinės teisės „žinovų“ pagalba, jie varto Konstituciją taip, kaip jiems patinka“, – tvirtino prezidentas.

Jis taip pat sakė matęs pastangas numarinti bei „į stalčių“ nukišti Artimo ryšio projektą.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, jog „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto“. Jis taip pat tvirtino, jog šeima yra grindžiama „santykių turiniu“, o forma „esminės reikšmės neturi“.

Be to, KT pažymėjo, jog konstitucinė šeimos samprata, kitaip nei santuokos samprata, yra neutrali lyties požiūriu.

Pats G. Nausėda yra sukritikavęs tokį išaiškinimą.

„Aš to nesureikšminu“

Šalies vadovas teigė, kad keliantieji klausimą dėl Civilinės sąjungos priėmimo laiko „mūsų Konstitucijos 38 straipsnį tuščia vieta“.

„Man, kaip Lietuvos prezidentui, kurio viena iš svarbiausių prievolių yra gerbti mūsų pagrindinį įstatymą – Konstituciją – tai yra nepriimtina. Kitose šalyse, kuriose yra įteisintos tos pačios lyties žmonių santuokos, konstitucijos yra pakeistos, arba tam netrukdydavo“, – rašoma knygoje.

„Dėl šių vertybinių nuostatų man, suprantama, tenka patirti ir tam tikrų politikų bei asmenų grupių puolimą. Bet aš to nesureikšminu. Daug važinėju po Lietuvą, bendrauju su žmonėmis ir ne kartą iš jų išgirstu: „Ačiū, Prezidente, kad ginate šeimos vertybes“. Niekas negalėtų apkaltinti manęs savo vertybių pardavinėjimu“, – teigiama joje

Liberalų Seimo politikų praėjusioje kadencijoje siūlytas priimti Civilinės sąjungos projektas įteisintų neutraliai lyčiai partnerystę, jis parlamente yra įveikęs svarstymo stadiją, tad jo priėmimui trūksta dar vieno balsavimo.

Projektas numato, kad ją sudarę partneriai kurtų bendrą dalinę nuosavybę, tačiau turėtų galimybę atskiru susitarimu nustatyti ir kitokį turto teisinį režimą, paveldėtų pagal įstatymą ir nemokėtų paveldėjimo mokesčių, turėtų galimybę veikti vienas kito vardu ir interesais, atstovautų vienas kitam sveikatos priežiūros srityje, galėtų gauti su sveikata susijusią informaciją.

Pateikimo stadiją Seime yra įveikęs ir konservatoriaus Pauliaus Saudargo siūlymas įteisinti „artimojo ryšio“ sąvoką ir per ją reguliuoti ūkinius žmonių santykius. Šio įstatymo priėmimui trūksta dviejų balsavimų.

„Tai buvo mano požiūris“

Prezidentas taip pat gynė kritikos sulaukusį jo sprendimą 2021 metais pasisakyti per vadinamąjį „Didįjį šeimos gynimo maršą“.

Iš anksto įrašytu vaizdo įrašu kreipdamasis į sostinės Vingio parke susirinkusius žmones, G. Nausėda irgi teigė, jog reikia teisiškai sureguliuoti vienos lyties asmenų bendro gyvenimo klausimus, tačiau tai turi būti daroma laikantis Konstitucijos.

Knygoje šalies vadovas atskleidė, kad kai kurie patarėjai siūlė nesikišti į diskusijas dėl šeimų gynimo maršo, bet jis nusprendė priešingai.

„Iš šio (kreipimosi – BNS) teksto ir šiandien neišbraukčiau nė žodžio. Nervingoje to meto atmosferoje kiekvienas galėjo kažkuo piktintis. Dalis teksto galėjo nepatikti Vingio parke susirinkusiems žmonėms, kita dalis – save vadinantiems teisuoliams, tačiau tai buvo mano požiūris, kurį būtinai norėjau išsakyti“, – tvirtino G. Nausėda.

Knyga „Prezidentas Gitanas Nausėda: iš arti“ bus išleista per vasario 27 dieną prasidėsiančią Vilniaus knygų mugę.

The post Gitanas Nausėda: vienos lyties piliečių tarpusavio ryšio klausimą, reikia spręsti kitais būdais appeared first on LAIKMETIS.

Atrodo, kad šeimos prisimenamos tik tuomet, kai šalį ištinka kokia nors krizė, pandemija, reikia priglausti karo pabėgėlius ar mokėti mokesčius, slaugyti mažamečius vaikus ar senolius, o visais kitais atvejais šeima lieka kažkur antrame plane, lyg valstybėje gyventų ir ją valdytų atskiri individai, gimę ir augę inkubatoriuose.

Šiandien valstybės politikoje pasigendu šeimocentriškumo – pelnyto ir pagarbaus dėmesio šeimoms. Ne atskirų, pavienių fragmentų, bet nuoseklaus, kryptingo veikimo įvairiais lygmenimis. Peržvelgus partijų programas galima pastebėti atskiras mintis apie šeimos politiką, tačiau pasigendama net ir tų mažų gabalėlių realaus įgyvendinimo.

Kad valstybės valdytojams šeimos klausimai mažai rūpi, kad jis veikiau nustumiamas į paraštes, rodo ir tai, kad nuo 2023 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotuose konkursuose pašalintos tokios „mažiau reikšmingos” finansavimo sritys kaip „šeimos viešoji politika“, ją prijungiant prie vaiko gerovės srities. Atskiros sritys lieka: neįgaliųjų, moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimo, žmogaus teisių apsaugos, bendruomenių stiprinimo, socialinės atskirties ir skurdo mažinimo, švietimo ir mokslo, vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos teikimo, vartotojų teisių apsaugos, sveikatos apsaugos, aplinkos apsaugos ir socialinio verslo plėtros viešoji politika. Konkursas didelis, teikti paraiškas gali daug organizacijų, tačiau kiekvienoje srityje laimės tik viena konkurse dalyvaujanti paraiška, jei labai pasiseks gal net dvi.

Organizacijoms, anksčiau teikusioms paraiškas „šeimos viešosios politikos“ srityje, galimybė šiuo metu gauti finansavimą yra labiau teorinė nei praktinė, nes varžytis su organizacijomis, kurios vykdo veiklą vaiko gerovės srityse nėra moralu – jų veikla yra taip pat svarbi ir be galo reikalinga Lietuvai.

šeimos prisimenamos tik tuomet, kai šalį ištinka kokia nors krizė, pandemija, reikia priglausti karo pabėgėlius ar mokėti mokesčius, slaugyti mažamečius vaikus ar senolius, o visais kitais atvejais šeima lieka kažkur antrame plane.

Kalbant apie šeimos stiprinimo politiką būtina paminėti ir Nacionalinę šeimos tarybą. Tai viena iš centrinių šeimos politikos koordinavimo institucijų šalyje, veikianti kaip ekspertinė ir patariamoji visais lygmenimis: nuo nevyriausybinių organizacijų iki prezidentūros. Jos tikslas – suvienyti institucijas, skatinti šeimos politikos plėtrą ir auginti šeimų gerovę. Atrodo, atsakinga ir labai svarbi veikla, jei valstybės strateginiu tikslu laikome esamų šeimų puoselėjimą ir naujų kūrimąsi bei gimstamumo augimą.

Tačiau šiai tarnybai skiriamas varganas biudžetas, kurio vos užtenka 1 darbo etatui išlaikyti ir mažo kabineto nuomai bei komunalinėms išlaidoms apmokėti, daug pasako apie valdančiųjų požiūrį į šiai institucijai pavestą klausimą. (Palyginimui, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai atseikėta bent 8 kartus daugiau.) Galiausiai, nuolat ieškoma priekabių, kaip šios įstaigos veiklą paralyžiuoti ar ją apskaitai panaikinti. Vienas tokių bandymų buvo dar šių metų pradžioje, kuomet LR Seime nepatvirtinta naujai išrinktos tarybos narių komanda, dėl jos neva per konservatyvių pažiūrų ir netinkamo lyčių kvotos pasiskirstymo. Pasigirsta ir kalbų, kad šią tarnybą apskritai norima naikinti.

Šeimos klausimais susigriebiama ir į šeimas atsigręžiama tik tuomet, kai šalį ar kokį nors Seimo narį ištinka bėda: tada visi staiga pasidaro dėmesingi ir pradeda begalinius svarstymus. Juk nepraleis progos pasinaudoti susidariusia situacija ir pelnyti visuomenės palankumą, o dar jeigu artėja rinkimai... 

Ar pamenate, kai Seimo narė D. Morgana laukėsi ir prabilo apie sunkų nėštumą bei laiką po jo,  emocinę būseną ir tai, kad besilaukiančioms moterims reikia įvairiapusiškos pagalbos? Tuomet visi suskubo teikti pasiūlymus, kaip ir ką būtų galima tobulinti – nuo paslaugų kokybės gerinimo iki teisėkūros iniciatyvų.

Bet Seimo narės situacija nėra išskirtinė – tokias patirtis išgyvena daugybė besilaukiančių moterų. Valstybės pareiga yra padėti moterims krizinio nėštumo situacijoje. Ši pareiga kyla iš 1994 m. Kaire vykusios JTO Tarptautinės gyventojų ir vystymosi konferencijos, kurioje buvo priimta veiksmų programa, nustatanti pareigą valstybėms imtis visų priemonių, kurios padėtų moterims išvengti aborto, suteikti žmogaus orumą atitinkančią medicinos pagalbą bei konsultavimą moterims, kurios kreipiasi dėl aborto (programos punktas 7.24). Tarptautiniu lygiu nuostata buvo atkartota 1995 m. Pekino konferencijoje bei 1999 m. JTO Generalinės Asamblėjos specialiojoje sesijoje priimtoje rezoliucijoje. Lietuva pasirašė šį dokumentą, prisiimdama visus tarptautinius įsipareigojimus padėti moterims krizinio nėštumo situacijoje.

Iki šiol šiuos valstybės įsipareigojimus padėjo įgyvendinti ir tam tikros nevyriausybinės organizacijos (NVO), šioje srityje nuosekliai, tikslingai ir nuoširdžiai dirbusios 10 ir daugiau metų. Jų veikla Lietuvai jau davė daug gražių vaisių – išsaugota ne viena kūdikio gyvybė, drįstu sakyti, kad išsaugota ir psichinė bei fizinė jų motinų sveikata. Tačiau, kai kurioms valstybės institucijoms tai kažkodėl atrodo nesvarbu.

Štai LRT girdi laidoje Krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė pasakoja, kad dešimtmetį veikiantis centras, teikiantis įvairialypę pagalbą besilaukiančioms moterims ir šeimoms, pirmą kartą negavo valstybinio finansavimo, o SADM atstovės laidoje nurodytos priežastys nei kiek neįtikina. Organizacija planavo apie 2000 konsultacijų ir pagalbą daugiau nei 300 moterų. Nors organizaciją remia privatūs juridiniai bei fiziniai asmenys, tačiau dėl lėšų trūkumo veiklą teks apriboti – mažiau pagalbos sulauks ir į šią organizaciją besikreipiančios moterys.

Su panašia situacija susidūrė ir kitos pagalbą besilaukiančioms moteris bei šeimoms teikiančios organizacijos: Pal. J. Matulaičio socialinis centras, Psichologinės paramos ir konsultavimo centras, Kauno arkivyskupijos šeimos centras, Vilniaus Caritas.

Apmaudu, kad organizacijos, kurios ilgus metus, kryptingai dirbo šiose srityje pamirštamos ir apleidžiamos, o valstybės finansavimas atitenka naujoms, dar laiko ir išbandymų nepatikrintoms organizacijoms. Situaciją išsamiau patyrinėti galite ir patys: finansuojami projektai bei finansavimo negavę projektai. Nesinori abejoti ekspertų vertinimu, bet nepaliauja kirbėti mintis ar projektai buvo objektyviai, be išankstinės nuomonės bei ideologinio angažuotumo vertinami.

Galiausiai straipsnio pradžioje keltas klausimas taip ir lieka apmąstymuose, – tai kurgi valstybės valdytojai yra pasiryžę dėti kablelį? Šeimos ir gimstamumo politiką „kurti, neleisti griauti“ ar „kurti neleisti, griauti“? Rodos, tik kablelio skirtumas, tačiau reikšmė, kaip ir visa politikos strategija ir Lietuvos ateitis jau bus kitokia.

The post Diana Karvelienė. Kurti neleisti griauti – kur dėsime kablelį, kalbėdami apie šeimą ir gimstamumo politiką? appeared first on LAIKMETIS.

Tvarko pastatą ir rūpinasi vaikais

Šv. Antano dienos centras įkurtas prieš 17 metų: iš pradžių jis veikė parapijos namuose, o vėliau persikėlė į pranciškonų vienuolyno ūkinį pastatą greta gimnazijos, kur kažkada veikė mokyklos dirbtuvės.

„Kai sumanėme įsikelti, tebuvo tik mūrinės sienos ir kultūros paveldo statusas, o tai turi savo kainą – už visus darbus pinigus reikia dauginti iš trijų. Parengėme projektą ir pirmiausia užklojome stogą. Taip pamažu ir kūrėmės – iš projektinių lėšų ir su Dievo pagalba: 2016-aisiais įžengėme į pusę namo, o nuo 2019-ųjų į abu pastato aukštus. Dar liko neįrengtas rūsys, kur viliamės turėti salę, sandėliuką, skalbyklą ir dušą. Pernai pradėjome tvarkyti aplinką: buvo sumūryta tvora, įrengtos medinės pavėsinė ir sūpynės, suoliukai ir šiukšliadėžės“, – kalbėjo M. Lizdenytė.

Eilinės darbo dienos popietę centre klega būrys vaikų: prižiūrimi darbuotojų, jie ruošia pamokas, žaidžia, jiems rengiami įvairūs užsėmimai. Vyriausybės ir Savivaldybės akredituotą Šv. Antano dienos centrą lanko 35 vaikai nuo 7 iki 18 metų, vyresniųjų nėra daug, o ir šiaip jie jau ateina labiau savanoriauti – pagelbėti mažiesiems vaikams.

„Tai yra viso Kretingos miesto vaikai, mes jų neskirstome – ar ateina pagal Socialinės paramos skyriaus rekomendaciją, ar dirbantiems tėvams prašant, kad jų vaikai po pamokų būtų užimti. Tėvai pagal galimybes prisideda lėšomis, nes reikia pirkti priemonių, vaikams čia ruošiamas karštas maistas, rengiame edukacijas, vykstame į ekskursijas“, – auditoriją ir popamokines veiklas apibūdino jo direktorė. Centre ne visu etatu dirba 5 darbuotojos ir 2 užimtumo specialistės

Teikia pagalbą šeimoms

Kita itin svarbi Šv. Antano dienos centro funkcija – Kretingos rajono bendruomeniniai šeimos namai. Po tuo pačiu stogu teikiama prevencinė pagalba rajono žmonėms: psichologinė, mediatorių, tėvystės įgūdžių formavimo, veikia savitarpio pagalbos grupė. „Bedirbant su vaikais, darėsi vis aiškiau, kad reikia dirbti ir su šeimomis, nes vaikai yra tik šeimoje glūdinčių problemų atspindys“, – apie centro veiklų išplėtojimą kalbėjo M. Lizdenytė.

Jos manymu, kretingiškiai dar neįsisąmonino, koks tai didžiulis turtas, tarkim, moterims, išgyvenančioms smurtą, ant skyrybų slenksčio atsidūrusioms šeimoms, vienišiems žmonėms, jaučiantiems įvairiais problemas. Jiems teikiamos individualios konsultacijos, psichologo pagalba, vyksta dailės terapijos užsiėmimai. Ir visa tai nemokamai, nes projektas vykdomas iš 2023–2029 m. paramos laikotarpio Europos Sąjungos lėšų.

Šv. Antano dienos centras dar veikia kaip akredituota savanorius iki 6 mėnesių laikotarpiui priimanti organizacija. Tokia savanorystė, sakė pašnekovė, ypač rekomenduojama mokiniams iki studijų, kad pasikeltų stojamuosius balus.

Šeimoje – dainos ir meilė

„Kiek vaikų per tuos 17-ka metų jau užaugo. Būna labai miela, kai susitinki gatvėje suaugusį vyrą ar moterį, žiūri į akis, šypsosi ir sako – labas, Margarita! Koks nuvilnija gėris“, – atviravo pašnekovė.

Meilę žmonėms ir gyvenimui, M. Lizdenytė sakė, atsinešusi iš savo šeimos, kuri buvusi gausi ir darni, be to – labai daininga. Jos tėvai Zinaida ir Juozas Lizdeniai užaugino 8 vaikus – 5 sūnus ir 3 dukteris, 58-erių Margarita tarp jų jauniausia, tačiau abiejų seserų tarp gyvųjų jau nebeturi. Dainos šeimos šventėse liedavosi per kraštus, beje, kaip ir dabar susiėjus draugėn.

„Tėvas mokėsi į vargonininkus, nors juo tapo tik išėjęs į pensiją, sovietmečiu dirbo paprastus darbus. Mama buvo meniškos prigimties ir poliglotė: Smetonos laikais Vytauto Didžiojo universitete studijavo prancūzų kalbą, mokėjo italų, lotynų, vokiečių kalbas, išmoko rusiškai. Išsaugojom jos studijų laikų knygelę: kokių įžymių dėstytojų filosofų – Antano Maceinos, Stasio Šalkauskio, Prano Dovydaičio – parašai! Tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad ji baigė farmaciją ir dirbo vaistininke“, – kalbėjo iš Plungės kilusi, vaikystę Viekšniuose praleidusi M. Lizdenytė.

Inžinierė, vadovė, menininkė

Margaritos tėvai nesitaikstė su sovietų valdžios primetama ideologija, todėl ir ji netapo komjaunuole. Dėl to ir studijų pagal savo norus negalėjo pasirinkti – nepraėjo į muziką, ekonomiką, liko techninės specialybės, iš kurių jai anuomet gražiausiai skambėjo – inžinierė konstruktorė, tad ir įstojo į Kauno politechnikos institutą. Po studijų kurį laiką dirbo Šiaulių dviračių gamykloje, kol sužinojo Kretingoje atsidarius Šv. Antano kolegiją, kuri vėliau tapo Šv. Antano religijų studijų institutu – studijuoti atvyko 1992 metais. Taip ir užsiliko Kretingoje.

„Nuo prigimties nepabėgsi – traukė dvasiniai dalykai, nors ir įgyti techniniai įgūdžiai praverčia dabar, formuojant strategiją, tvarkant centro ūkį“, – atviravo centro vadovė. Per tą laiką Margaritos veiklos spektras buvo ir yra labai spalvingas: ji vadovavo Pranciškoniškojo jaunimo tarnybai, talkino Pakutuvėnų bendruomenei, giedojo jos chore ir ligi šiol tebegieda Kretingos parapijos choruose, yra pranciškonė pasaulietė. O laisvą minutę savo širdį pakylėja aukštyn, prisėdusi prie pianino ar paėmusi į rankas gitarą.

Šv. Antano dienos centras Margaritai, kaip ji vaizdžiai pastebėjo, – tarsi kūdikis, kuris nuolat prašo valgyti: „Tame pastate, kurį prikėlėme, sukūrėme erdvę, kurią kasdien užpildome savo meile. Įdedame daug pastangų, žinių, kad visiems čia būtų gera, ir siekiame tuo gerumu dalintis“.

---

Vyskupo Motiejaus Valančiaus medalis teikiamas nuo 2017 metų, juo apdovanota, įskaitant M. Lizdenytę, 15 kraštui nusipelniusių žmonių. Nominantai – fiziniai ir juridiniai asmenys – apdovanojimams medaliu gali būti iš visos šalies, netgi – užsienio, tačiau juos teikti leista Kretingos rajono žmonėms, organizacijoms.

Apdovanoti M. Lizdenytę Vyskupo Motiejaus Valančiaus atminimo medaliu pasiūlė Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai parapija.

The post Vyskupo Motiejaus Valančiaus medaliu pagerbta Kretingos Šv. Antano dienos centro įkūrėja appeared first on LAIKMETIS.

„Tai, ką šiandien stebime Katalikų Bažnyčioje tradicinių šeimos vertybių kontekste, negali nekelti sumišimo ir susirūpinimo“, - sakė jis.

Vyskupas pažymėjo, kad dokumentas „Fiducia supplicans“ „įveda naują praktiką katalikams laiminti tos pačios lyties poras“.

„Rusijos Stačiatikių Bažnyčios sinodinė teologinė komisija išanalizavo šį dokumentą ir paskelbė jo apžvalgą, kurioje pateikta daug pastabų. Nukrypimai nuo tradicinės krikščioniškos šeimos etikos jau tapo liūdna daugelio protestantiškų konfesijų tikrove“, - sakė metropolitas Antonijus.

Jis priminė, kad šeimos ir tradicinių moralinių vertybių tema yra „viena nedaugelio, kuriomis su Romos Katalikų Bažnyčia galime kalbėti ta pačia kalba“.

„Pavojus yra tas, kad tradicinės krikščioniškos šeimos etikos tema iš esmės iškrenta iš mūsų darbotvarkės. O jei taip atsitiks, nelabai įsivaizduoju, apie ką dar galėtume kalbėtis su katalikais“, - pabrėžė Maskvos patriarchato atstovas.

The post Maskvos patriarchato atstovas mano, kad su katalikais nelieka sąlyčio taškų appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius priminė, kad poreikį keisti su santuokos bylomis susijusias normas išsakė 2014 m. į neeilinę asamblėją susirinkę Vyskupų sinodo dalyviai, prašę, kad bylos būtų sklandesnės ir greitesnės. Atsižvelgiant į Sinodo siūlymus buvo paskelbti du santuokos bylų procedūras lotynų ir rytų apeigų Katalikų Bažnyčioje reformavę juridiniai aktai –   motu proprio „Mitis Iudex Dominus Iesus“ ir „Mitis et Misericors Iesus“.

Popiežius sakė, jog imdamasis reformos jis visų pirma norėjo iškelti vietinei Bažnyčiai vadovaujančio vyskupo vaidmenį. Vyskupas yra atsakingas už teisingumo vykdymą vyskupijoje ir kaip teismų veikimo garantas, ir kaip teisėjas, turintis asmeniškai priimti sprendimą bylose, kuriose santuokos negaliojimas yra akivaizdus. Pranciškus sakė, jog jį liūdina kartais gaunamos žinios, kad šiandien, po dešimties metų nuo reformos, tikintieji vis dar nežino apie tokią galimo santuokos negaliojimo pripažinimo galimybę.

Santuokos bylų reformą įkvėpė rūpinimasis sielų išganymu, jis turi skatinti ir per reformą įvestos naujos tvarkos taikymą. Pasak popiežiaus, reikia priimti kaip rimtą iššūkį skausmą žmonių, reikalaujančių aiškumo dėl jų asmeninės situacijos, trokštančių žinoti, ar jie gali dalyvauti sakramentiniame gyvenime. Daugeliui nelaimingą santuokinę patirtį išgyvenusių žmonių santuokos galiojimo ar negaliojimo nustatymas yra labai svarbus. Reikia padėti šiems žmonėms kuo greičiau išsiaiškinti savo padėtį.

Santuokos bylų reformą įkvėpė rūpinimasis sielų išganymu, jis turi skatinti ir per reformą įvestos naujos tvarkos taikymą.

Popiežius šia proga pakartojo, kad santuokos bylų reformos tikslas buvo ne negaliojimo pripažinimo palengvinimas, bet proceso sklandumas ir greitumas. Būtent dėl to buvo panaikintas reikalavimas, kad pirmosios instancijos teismo paskelbtą sprendimą dėl santuokos negaliojimo patvirtintų dar ir antrosios instancijos teismas.

Pranciškus taip pat priminė, kad tiriant santuokos bylas visada reikia su didžiausia pagarba žiūrėti į santuokos ir šeimos tikrovę, nes šeima yra gyvas Švč. Trejybės meilės atspindys. Taip pat reikia atsiminti, kad santuokos neišardomumas yra ne tikslas, kuriam sutuoktiniai tarnauja tik savo pastangomis, bet visų pirma malonė, Dievo pažadas. Dievo ištikimybė daro įmanomą ir žmogaus ištikimybę.

Tad bažnytinių teismų teisėjų tarnystė tiriant santuokos bylas turi būti suprantama visų pirma kaip tarnystė sielų išganymui. Bažnyčia teisėjams patiki labai atsakingą, bet ir labai kilnią užduotį. Popiežius linkėjo teisėjams šiuo metu švenčiamo Jubiliejaus kontekste vykdyti savo pareigas kaip tarnystę vilčiai, kuri niekada nenuvilia, niekada neapgauna.

The post Popiežius: tikintieji vis dar nežino apie santuokos negaliojimo pripažinimo galimybę appeared first on LAIKMETIS.

Tai, bei pokalbis Marijos radijuje šia tema, atgaivino susidomėjimą ir tuo, ką galime vadinti vaikų teisių politika ar vaikų teisėmis. Be abejo, tai dalis bendros tematikos apie vaikų auklėjimą, kas man, kaip šviežiai keptam šeimos vyrui, kasdien darosi vis aktualiau.

Prieš kelis mėnesius teko dalyvauti mokymuose, kurių tema buvo saugios aplinkos kūrimas mūsų bendruomenėse. Daugiausiai kalbėta apie tvarkingą renginių nepilnamečiams organizavimą, korektiškus santykius su vaikais, kylančių iššūkių sprendimą bei šios srities įstatyminę bazę. Šis straipsnis – trumpa šių mokymų refleksija, jų metu iškilusių įdomių filosofinių apmąstymų apie vaikų auklėjimą ir vaikų teisių politiką rinkinys.

Saugi vaikystė

Dar net neprasidėjus mokymams, užkliuvau už frazės „saugi aplinka“. „Kurti saugią aplinką vaikams“ buvo viena dažniausių mokymų lektorių kartojamų frazių, su kuria sunku nesutikti. Negi sakysi „aš – už nesaugią aplinką vaikams!“.

Įdomu, kad panašus argumentas buvo naudojamas tiek Covid-19 pandemijos metu, tiek viešosiose erdvėse įvedant vis daugiau stebėjimo kamerų, tiek valstybėms renkant duomenis apie savo piliečių gyvenimą. Netgi Rusijos karo prieš Ukrainą metu – iki šiol girdime Kremliuje sėdinčio nusikaltėlio svaičiojimus apie jo imperijos saugumą.

Ar nėra taip, kad gyvenimas iš esmės nėra saugus, iš prigimties? Išeini į lauką ir nežinai, kokia plyta ant galvos nukris. Nereikia nė išeiti į lauką – ir namuose gali užpulti kokia zaraza! Ar saugus gyvenimas nėra sterilus gyvenimas? Be nuotykių, be padūkimo, be iššūkių? Ar tokiu atveju norėjimas saugumo, niekaip konkrečiai neapibrėžto, tėra tik utopija? Skambi frazė kitų tikslų siekiančiųjų rankose? Frazė, po kuria galima pakišti bet ką. Nesibaigianti kova už saugumą, kaip kad šiuo metu populiaria tapusi nesibaigianti kova prieš „rasizmą, seksizmą, homofobiją“ ir t. t.

Vaikui pati nesaugiausia vieta yra namai. Kaip ir pati saugiausia. Vaikui didžiausia grėsmė – jo tėvai, nes nuo jų jis ir yra labiausiai priklausomas. Kartu tai ir didžiausias džiaugsmas bei pagalba, būtent dėl tos pačios priklausomybės. Kas būtų, jei nepasitikėtume jais ir kiekvieną tėvą bei mamą laikytume potencialiu nesaugios aplinkos kūrėju?

Šeimyninis freimingas 

Mokymai tęsiasi, galva vis sunkėja nuo filosofinių minčių. Kita lektorė parodo filmą vaikų teisių ir smurto šeimoje tema. Net burna atvipo.

Rugsėjį teko dalyvauti mokymuose apie dezinformaciją ir vadinamąjį freimingą (pažodžiui – „įrėminimas“) – kaip medijų pagalba yra konstruojama tam tikra žinia ir mūsų nuomonė apie ją. Bežiūrint tą filmuką iškart ir toptelėjo – va, čia juk puikus freimingo pavyzdys, tiesiog idealus.

Trumpai: filme vaizduojama šeima, su pašlijusiais santykiais. Tėvai pasakoja apie gyvenime kilusius iššūkius – iššūkius po gimdymo, iššūkius dėl ankstyvų vedybų, užsimena apie norą išsaugoti santuoką, pasakoja apie vaiką. Vaikas pasakoja apie meilės, kurios negauna iš tėvų, trūkumą, koks yra neprižiūrėtas ir apleistas. Trumpai tariant – šeima, susidurianti su dideliais iššūkiais.

Tačiau. Esminė freimingo mintis yra tai, jog mums gali būti pristatomas ribotas informacijos kiekis, mes tiesiog negalime pamatyti visko. Apie tą pačią problemą galima kalbėti iš įvairių kampų, o nuo to, kurį tau pateiks, priklausys kokia nuomonė susiformuos. Galbūt ne atvirai, bet per paslėptus, subtilius kontekstus ir užuominas (niekas juk nemėgsta atviro melo…).

Būtent tų subtilių kontekstų ir užuominų šiame filmuke buvo sočiai. Štai mama ir tėtis aprengti pilkai, vaikas – baltai. Aiški simbolika – balta yra tyrumo, nekaltumo spalva, o pilka – … Toliau, kodėl kalbama apie šeimos problemas? Ar yra namų be dūmų? Kodėl paimama tik viena dalis šeimyninio gyvenimo? Apskritai, kodėl smurto prieš vaikus temai iliustruoti buvo rodoma defektyvi šeima, jeigu tai net nebuvo pagrindinė mokymų tema? Kodėl ne dokumentika apie defektyvias vaikų teisių tarnybas? Priekabiaujančius mokytojus, paradams išstatomus ir seksualizuojamus vaikus?

Nežinau ar sąmoningai, ar nesąmoningai kūrėjai (bei lektorė) pasirinko būtent tokią tematiką, tačiau bet kuriuo atveju yra perduodamos mažiausiai trys žinutės: 1. Vaikai visada yra geri, o tėvai blogi 2. Šeima – smurto ir nesantaikos lizdas 3. Vėlink vedybas. Ir tai šalyje, kuri yra demografinėje krizėje… Ar mes siekiame visokiais būdais padėti su problemomis susiduriančioms šeimoms, ar mes tiesiog norime jų turėti? Kaip ir tada neturėti vaikų apskritai, ar blogose, ar gerose šeimose. Juk jei netenkame galvos, nebėra reikalo verkti dėl slenkančių plaukų.

Didelės valstybės maži vaikai

Ta pati lektorė man įsiminė ir tuo, kad savo pristatymo, kaip elgtis susidūrus su smurtu prieš vaikus ašimi padarė nuolat kartojamą mintį „praneškit tarnyboms“. Pamatei – pranešk. Turi įtarimą – pranešk, nedelsk.

Čia liečiama dar viena didžiulė skirtis, vienas esminių politinių klausimų: kiek galios galima atiduoti valstybei? Neišėjo man patylėti ir per refleksiją pabandžiau savais žodžiais paaiškinti mane itin žavintį subsidiarumo principą, vieną iš keturių pamatinių Katalikų Bažnyčios socialinio mokymo principų, įvestą popiežiaus Pijaus XI. 

Jo pagrindinė mintis yra tai, kad visuomenėje turime mažiausiai tris žmogaus gyvenimui esmines institucijas (socialines asociacijas) – Bažnyčią, šeimą ir valstybę. Kiekviena iš jų turi savo funkciją ir nesikiša viena į kitos reikalus. Kodėl? Nes kiekviena institucija geriausiai atlieka savo funkcijas ir nei viena iš kitų institucijų to nepadarytų geriau. Tad ir atlieki tai, ką gali atlikti geriausiai, o pas „kaimynus“ nelendi ir taškas. Gali tik padėti jiems tinkamai atlikti jų pačių funkcijas. Šis principas taip pat teigia ir tai, jog aukštesnio lygio institucijos (ypač valstybė, kuri labiausiai kėsinasi į kitų institutų funkcijas) privalo gerbti žemesnius institutus ir bendrą visuomenių visuomenėje tvarką.

Taigi ar valstybei neatiduodama per daug galių leidžiant jai kištis į šeimos reikalus ir patikint žmonių tarpusavio santykių reguliavimą? Rodos, vyraujanti nūdienos politinė ideologija yra liberalizmas, teigiantis asmens laisvę ir prieštaraujantis pertekliniam valstybės kišimuisi tiek į ekonomiką, tiek į privatų gyvenimą. Tačiau, kodėl liberali visuomenė mano, jog valstybė ir jos pilki biurokratai (pats tokiu buvau, tai šūvis į koją) gali geriau pasirūpinti vaiku nei jų tėvai?

Tik įsivaizduokime: vienoje pusėje bevaikė jauna vaikų teisių tarnybų darbuotoja (su policijos būriu užnugaryje), o kitoje – daugiavaikė šeima, kad ir neideali. Netgi matuojant Vakarų pasaulio normomis tai – nesuprantamas dalykas. Amerikiečiai turi „draugą“ koltą, kuris saugo jų namus, teises ir gina nuo tokių tarnybų. JAV konstitucija parašyta stipriai remiantis anglų filosofo, liberalizmo tėvo J. Locke‘o teorija apie valstybę ir jos kilmę. Locke‘as teigia, jog žmogaus gyvenimas, laisvė ir nuosavybė yra iš prigimties jam priklausantys dalykai, ne kažkieno suteikiami. Ir priklausantys netgi ne jam, bet socialinės prigimties būklės atomui, t. y. mažiausiai visuomenės sudedamajai daliai, kas, be abejo, yra šeima, nes tik ji geba reprodukuotis ir plėstis. Ir tik tada, tiems „atomams“ nesutariant dėl išteklių ir teisių, atsiranda valstybė, ne atvirkščiai.

Bet grįžkim prie vaikų. Taigi, iškart informuoti valstybę. Ne bandyti spręsti vietoje, artimiausioje aplinkoje su artimiausiais žmonėmis, žemesniame socialiniame institute, vietinėje bendruomenėje, bet iškart pranešti valstybei ir jos tarnyboms. Ir jos viską išspręs. Ir viskas bus kaip buvę. Ar tik man vienam tai skamba kaip vaikiška iliuzija?

Taip, buvau tarp eilučių apkaltinas propaguojantis nusikaltimų prieš vaikus dangstymu, tad kartoti nebūtina.

Nusikaltėliai

Su tuo susijęs ir dar vienas įdomus reiškinys. Nusikaltėliai. Viso seminaro metu, o jis vyko krikščioniškoje aplinkoje, apie tuos žmones, kurie smurtauja prieš vaikus ar įvykdo lytinio pobūdžio nusikaltimus, buvo kalbama kaip apie „juos“. Kažką svetimo ir tolimo. Lyg kokius blogiečius ateivius, kurie iš nežinia kur atskrido, pridirbo niekšybių, o dabar reikia jiems duoti į skūrą ir grąžinti atgal į kosmosą (ar bent jau izoliuoti nuo visuomenės). Vėlgi, mes/jie skirties akcentavimas yra tipinis freimingo pavyzdys.

Lektorė minėjo, jog šiuos nusikaltimus dažniausiai įvykdo amžiaus vidurio krizę patiriantys 35-45 metų vyrai, dažnai ir iš gerų, pavyzdinių šeimų. Bet tame ir yra šių nusikaltėlių-kosmonautų paradoksas. Gi juo gali būti ir tavo vyras, ir brolis, ir draugas ar net tavo vaikas. Jie visi yra žmonės iš mūsų aplinkos, kažkam netgi patys brangiausi žmonės. Tai ne ateiviai iš kosmoso. Kodėl nieko nekalbama apie jų motyvus ir, svarbiausia, o tai kaip jiems padėti? Iškviesti valstybę? Ar iš kalėjimų žmonės išeina geresni nei atėjo, tampa geresniais krikščionimis?

kodėl liberali visuomenė mano, jog valstybė ir jos pilki biurokratai gali geriau pasirūpinti vaiku nei jų tėvai?

Žmogaus prigimtis tokia, kad mieliau konfliktus sprendžiame be teisinės sistemos įsikišimo. Nes nelabai ja ir pasitikim, net ir demokratiškose šalyse. Įsuktas į teisinę sistemą, nebesi moralės, o tik teisės subjektas.

O žmonės klysta. Nusideda. Daug klaidų ir konfliktų išsprendžiama šeimoje. Kiti sprendžiami artimiausioje aplinkoje – giminėje, vietos bendruomenėje, mokykloje. Tam žmogui ir naudingas daugiasluoksnis socialinis tinklas – dalyvavimas skirtingose bendruomenėse, skirtingose žmonių asociacijose užtikrina, kad patekęs į krizę, į bėdą, tiek pačiam suklupus ar patyrus skriaudą, neliksi vienas su savo bėda ir tau bus suteikta tinkama pagalba iš žmonių, kuriems tikrai rūpi, o ne kurie už tai gauna atlygį. Subsidiarumo principu remiasi tiek Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas, tiek Europos Sąjungos veikimas. Nesuprantu, kodėl negalima jo naudoti suaugusių ir vaikų santykiuose…

Negaliu nepaminėti, jog paskutinę seminaro dieną kaip tik ir buvo pristatyta nedidelė, savanorišku pagrindu ir gera valia veikianti organizacija, užsiimanti streso, kurį patiria vaikai įsukti į teisinius procesus, mažinimu, visokeriopa pagalba tokiais atvejais. Puikus vadovavimosi subsidiarumo principu pavyzdys!

Vietoje epilogo

Taigi, aptarus saugią aplinką, supratus, kiek patys esame neišprusę šioje srityje ir kaip svarbu nevengti kreiptis į specialistus bei valstybės tarnybas, kyla išganinga mintis: o gal reikia įvesti tėvams leidimus auginti vaikus? Štai pora nori turėti vaikų, bet valstybė, rūpindamasi būsimo vaiko gerove, pareikalauja sutuoktinių baigti atitinkamus mokymus, gauti pedagoginių-psichologinių žinių pažymėjimą, higienos pažymėjimą, teisėto darbo su vaikais kodą (o kas jeigu seksualinis nusikaltėlis susilaukia vaiko?). Praėjus kursus, gauni pažymėjimą, galiojantį tam tikrą laiką, kuris suteikia teisę turėti ir auginti vaikus. Reguliavimai šioje srityje tik didėja, tad kas penkis metus vyksta žinių atnaujinimai.

Be abejo, stengiuosi nepiktai ironizuoti. Bet išties, ši logika pasibaisėtinai panaši į tą, kurios pagrindu kuriamos „vaikų teisių apsaugos“ tarnybos ir lipdomas visas šiuolaikinės šeimos modelis, vaiko ir vaikystės samprata. Atmetus partikuliarumus ir asmeniškumus matom, kad, rodos, tokie paprasti dalykai ir nekaltos frazės savyje talpina esminius klausimus. Ar geriau gimti prastoje, defektyvioje šeimoje ar negimti visai? Kur valstybės galios ribos ir ar galima kištis į šeimos gyvenimą? Ar galima uždrausti susilaukti palikuonių?

O ir šitą mintį sugalvojau net ne pats. Pačiame seminaro gale, išties įdomus ir įžvalgus pranešėjas pajuokavo (lengvai perfrazuoju): „na, saugiausia juk su vaikais išvis nedirbti“. Tada man ir toptelėjo mintis: „o gal saugiausia jų išvis neturėti?“. Vos 18 979 per praėjusius metus pasaulį išvydę vaikai, kurių daugiau nei du kartus mažiau nei nesaugiais mano gimimo metais gimusių 39 066, rodos, su tuo sutinka.

Dėkoju savo tėvams už nesterilią vaikystę.

The post Ignas Kriaučiūnas. Esė apie vaikus ir valdžią appeared first on LAIKMETIS.

Sakydamas šv. Mišių homiliją, arkivyskupas K. Kėvalas atkreipė dėmesį į tos dienos Dievo žodį, kurio skaitinys iš Laiško žydams yra užfiksavęs mūsų protėvių, pirmųjų krikščionių, aha momentą – atradimą – paslaptingąjį kunigą Melchizedeką.

„Ar aukščiausiojo Dievo kunigas Melchizedekas nėra Kristaus provaizdis? Ar Jėzus nėra mūsų tarpe buvęs tas naujasis Melchizedekas? Jėzus yra mūsų amžinasis kunigas, kuris mums atstovauja pas Tėvą ir kuris pats yra atnaša“, – sakė arkivyskupas K. Kėvalas.

Arkivyskupas kvietė kiekvieną pasidžiaugti šiuo atradimu, pastebėti, kaip yra susiję Senasis ir Naujasis Testamentai, kaip Dievas kalba per įvairius amžius, asmenis bei įvykius ruošdamas mus nuostabiam susitikimui.

Tačiau, homilijos mintimi, nekeista, kad ten, kur vyksta geri dalykai, prisistato ir problemos, atsiranda abejonių ir pasipriešinimų. Kartais žmogus pasidaro smulkmeniškas – taisyklė tampa svarbi pati savaime, o šiuo atveju net baigiasi tragiškai – Jėzus yra pasmerkiamas.

Ganytojas atkreipė maldininkų dėmesį, kad jeigu sutinkame žmogų, kuris yra susirūpinęs dėl daugybės taisyklių, galbūt jam reikalingas mūsų liudijimas, kvietimas, kad jis kreiptųsi į Jėzų, kad atsivertų santykiui su Juo, galėtų kaip draugui pasakyti „Tu“.

Šios dienos Evangelija sutuoktiniams gali priminti, kad kai šeimoje yra labai daug detalių, jos gali atšaldyti širdis. Turime nuolat kreipti savo dėmesį į Jėzaus įstatymą – perkeičiančią meilės tikrovę ir pagalvoti: ar mano taisyklės neatstumia kito? Esame Jo mokiniai: ką tai mums reiškia? Šie klausimai – tai tarsi egzaminai, kurie mus augina bei rengia amžinajam gyvenimui.

Šv. Mišių pabaigoje arkivyskupas nuoširdžiai padėkojo visiems susirinkusiems į arkikatedrą melstis už šeimas, o choras Humili mus įkvėpė gilesnei maldai.

The post Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas šeimoms: reikalingas mūsų liudijimas appeared first on LAIKMETIS.

Išmokos bus mokamos tol, kol vaikams sukaks 18 metų arba kol jie baigs nuolatines studijas.

Be to, popiežius Pranciškus pailgino tėvystės atostogas. Anksčiau mokamos tėvystės atostogos gimus vaikui, jį įsivaikinus ar globojant buvo tik trys dienos. Dabar jos pailgintos iki penkių dienų.

Stebėtojai ir darbuotojai jau seniai skundėsi dėl Vatikane ribotų tėvystės atostogų, ir nors jų pailginimas nuo trijų iki penkių dienų laikomas žingsniu teisinga linkme, vis dar yra nepatenkintų žmonių, kurie mano, kad atostogos turėtų būti ilgesnės.

Pasak Vatikano komunikato, pakeitimai yra „asmeninė Šventojo Tėvo iniciatyva“, taip pat popiežius Pranciškus nurodė, kad pakeitimai būtų „nedelsiant inicijuoti“.

Italijoje ir toliau mažėja gimstamumas, todėl pontifiko vadovaujamas Vatikanas nusprendė dalį sutaupytų lėšų, be kita ko, neseniai sumažinus atlyginimus kardinolams ir aukščiausiems pareigūnams, panaudoti darbuotojų šeimoms remti.

The post Popiežius skiria premijas Vatikano darbuotojams, auginantiems tris ar daugiau vaikų appeared first on LAIKMETIS.

Evangelistas Jonas pasakoja, kaip Jėzus su pirmaisiais mokiniais dalyvavo Galilėjos Kanoje vykusiose vestuvėse. Iš tiesų panašu, kad sužadėtinis ar sužadėtinė buvo Marijos ir Jėzaus giminaičiai ar labai artimi draugai. Marija drauge su kitomis moterimis rūpinosi, kad vestuvių pokylyje nieko netrūktų. Anuomet vestuvių pokylis tęsdavosi kelias dienas ir jame ypač buvo svarbus geras vynas, kuris, anot Šventojo Rašto, „linksmina žmogaus širdį“. Todėl jaunavedžio šeima iš anksto rūpinosi sukaupti pakankamai gero vyno atsargų.

Marija pastebėjo, jog vynas baigiasi, o vestuvių pokylio pabaigos dar nesimato. Jaunavedžių laukė didelis nemalonumas; svečiai būtų labai pasipiktinę, kad sutuoktinis nepasirūpino tuo, kas vestuvių pokylyje buvo itin svarbu. Matydama artėjančią bėdą, kaip rašo evangelistas, Marija Jėzui praneša: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3). Šiuose žodžiuose nesunkiai galime įžvelgti Marijos tikėjimą, kad jos Sūnus gali surasti išeitį. Nors Jėzus pasakė, kad jo valanda dar neatėjusi, bet Marija tuojau paliepė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps!“

Atkreipkime dėmesį, kad Jėzus kaip Mesijas pirmą kartą apsireiškia ne kokiu nors kitu metu, bet kai jauni žmonės kuria šeimą.

Per trisdešimt Jėzaus gyvenimo Nazarete metų nebuvo atvejo, kad Jėzus būtų nepaklausęs motinos Marijos, todėl ji buvo tikra, kad jos Sūnus ir šį kartą paklausys. Jėzus tuojau paliepė tarnams sklidinai pripilti akmeninius indus vandens, o kai tai buvo padaryta, liepė semti ir nešti stalo prievaizdui. Šis stebėjosi, kad jaunikis vestuvių pokylio pabaigoje patiekė tokio gero vyno.

Atkreipkime dėmesį, kad Jėzus kaip Mesijas pirmą kartą apsireiškia ne kokiu nors kitu metu, bet kai jauni žmonės kuria šeimą. Tuo pabrėžiama, kad vyro ir moters kuriama šeima Dievo Kūrėjo plane yra be galo svarbi ir kad ji turi būti kuriama, pasikviečiant ją laiminantį Dievą.

Šiuo metu liberali ideologija atmeta vyro ir moters kuriamos šeimos modelį ir perša mintį, kad šeimą gali sukurti ne tik skirtingų lyčių asmenys, bet ir vienalyčiai žmonės ir kad kuriant šeimą nebūtinas Dievo palaiminimas. Negana to, peršama mintis, kad šeimai sukurti nereikalinga net civilinė santuoka, užtenka gyventi kaip partneriams, kurie bet kuriuo metu gali vienas kitam pasakyti sudie! Tokia nuostata visuomenei yra pražūtinga.

Kai šeimose nelieka Dievo ir kai šeimos kuriamos net be santuokos, tuomet katastrofiškai mažėja kūdikių gimstamumas ir visuomenė pradeda eiti išmirimo keliu. Šiuo keliu eina dabartinė Lietuva, nes vienai moteriai jau tenka tik 1,34 vaikelio. Kad visuomenė neišmirtų, reikia, kad vienai moteriai tektų bet 2,1 vaikelio. Jeigu šiuo keliu ir toliau eisime, tai ateityje Lietuva bus be lietuvių.

Galilėjos Kanos vestuvių įvykis taip pat kalba apie Motinos Marijos tarpininkavimo branginimą. Dievo Sūnaus įsikūnijimas įvyko Marijai ištarus „taip“ Dievo planui prisiimti žmogaus prigimtį. Pirmasis Jėzaus stebuklas buvo padarytas taip pat tarpininkaujant Marijai. Dievo žodis kviečia mus branginti šį Marijos tarpininkavimą ir savo reikalus patikėti tai, kurią Dievas pasirinko kaip bendradarbę žmonių išgelbėjimo misijoje.

Todėl mes meldžiamės: „Tavo apgynimo šaukiamės, šventoji Dievo Gimdytoja! <...> Mergele garbingoji ir palaimintoji, mūsų Valdove, mūsų Tarpininke, mūsų Užtarėja, su savo Sūnumi mus sutaikink, savo Sūnui mus paveski, savo Sūnui mus atiduoki!“

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3) - 2 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.