Giuseppe Tomasi di Lampedusa buvo XX amžiaus pirmosios pusės Sicilijos rašytojas, kilęs iš aristokratiškos giminės, be kitų skambių vardų turėjo ir „Lampedūzos Princo“ titulą. Nieko nuostabaus, kad daug rašė apie jam pačiam skausmingą aristokratijos saulėlydį, ypač po to, kai visokie ten „garibaldžiai“ suvulgarino gyvenimą iki respublikos balagano.

Taip jau atsitiko, kad minėto rašytojo įžvalgas šiandien vis dažniau ėmė cituoti Europos (ypač Europos Sąjungos) likimą aprašantys autoriai. Viena skambiausių, laisvai išvertus iš originalo, skamba maždaug taip: „Jei norite, kad viskas liktų kaip buvę, daug kas turi pasikeisti...“

Prieš porą dešimtmečių Europai atrodė, kad gyvenime viskas gerai, kad sukurtas geriausias gyvenimo modelis, su juo bus galima gyventi ilgai ir laimingai. Visas pasaulis arba stengiasi gyventi, kaip Europa, o jei negali, tai labai pavydi. Žinoma, ateina kokios nors krizės, bet tai tik nelaimingi atsitikimai gyvenime. Niekas dėl jų nesikeičia. O ir nereikia keisti. Sporto komandų treneriai neskuba keisti sudėties, kol komanda laimi, pinigai nesikeičia, kol nenuvertėja, ir dar daug dalykų nesikeičia, kol neateina neganda. Tačiau, kad ji neateitų, pasirodo, reikia ne šiaip sau gyventi „ilgai ir laimingai“. Reikia daug dirbti, daug ką keisti... kad niekas nesikeistų.

„Jei norite, kad viskas liktų kaip buvę, daug kas turi pasikeisti...“

Rašytojas Lampedusa sakė, kad aristokratija suseno ir mirė dėl to, kad norėjo gyventi taikiai, teisingai ir patogiai savo pačios susisvajotoje idilėje, manydama, kad to nusipelnė, ir taip gyvendama yra geru pavyzdžiu aplinkiniams. Europa nori būti patogi, taiki ir teisinga, niekam netrukdanti. Patogumo dėlei parsidavė rusų žaliavoms, kinų rinkai, saugumą atidavė amerikiečiams. Sugalvojo savo vertybes, kurios turėjo „išlaisvinti“ nuo visokių istorijos ir biologijos nemalonumų...

Dvidešimtmečiams studentams neseniai pasiūliau nedidelę intelektinę užduotį – pavadinti Europos Sąjungą vienu žodžiu, kuriame atsispindėtų tai, kas jums ateina į galvą, apie tą sąjungą pagalvojus. Jei manote, kad tai progresas, gerovė, taika ir viltis, klystate. Taikliausias žodis – „močiutė“, taip sena gera turtinga močiutė, labai mylinti savo anūkus ir nenorinti nieko pradėti iš naujo, tik tie anūkai jau seniai gyvena visai kitokį gyvenimą.

Klausydamas debatų Europos Parlamente daug kartų girdėjau kalbas apie tai, kad net ir karo-maro metais mums reikia stropiai laikytis savo nustatytos gyvenimo tvarkos, saugoti tai, kas sukurta, ginti bendras vertybes, t.y., kas yra tie garsieji „Briuselio standartai“. Pasakysiu – paika ir pavojinga! Paika, nes ir vertybės dažnai tėra „močiutės sentimentai“, o pavojinga, nes ginamės gal ne visai taip ir ten, kur reiktų. Jei jau nesutariame dėl vamzdžių ir tarifų, tai ar sugebėsime sutarti, kai reikės realiai sutartinai ginti ne sąjungas ir aljansus, o konkrečią Lenkiją ar Estiją? Sunkus klausimas. Ne penktas straipsnis gins, o konkretūs žmonės.

Nenorime keistis. Ypač dėl to, kad dedamės laimėję Šaltąjį karą, kuris buvo tikrai nepigus. "Taikos dividendai", išmokėti jam pasibaigus, reiškė daugiau pinigų socialinėms išlaidoms. Dabar reikia jas ginti, taip manome, bet iš tikro tai reikia ginti tėvynę, o ne procentus tam ar kitam, netgi ne švietimą ir mokslą, „nemokamą“ miesto transportą ar pigius priešpiečius moksleiviams. Ginti savo tėvynę, kurios vertybės yra tikėjimas, tautiškumas, šeima, kalba, visa tai, ką Europa vis dar yra linkusi laikyti antrinėmis, lyginant su vieninga rinka, laisve gyventi bet kur ir bet kaip, teise žalotis ir žudytis. Šiandien matome, kad daug europietiškų mitų apie vertybes yra kvaili močiutės kaprizai. Net ir žinodami, kad bus blogai, gyvename, kaip gyvenę. Vos ne ant kiekvieno Briuselio stalo dulka 400 puslapių ataskaita, kurią pernai paskelbė buvęs Italijos premjeras Mario Draghi, kupina protingų idėjų, kaip gilinti ekonominę integraciją. Vargu ar kuris nors iš jų buvo įgyvendinta, nes visos reikalauja... keistis.

Kažkada nestigo manančių, kad yra tokios tautos, kaip jugoslavai ar čekoslovakai, sakė, kad yra net sovietų tauta, nes visus tokius „jugoslavus“ jungia didesnės vertybės, nei etniškumas. Dabar įsivaizduoja, kad yra vieninga Europos tauta, kažkokie bosniahercegovinai, kosovarai ir daug kitų. Kuomet teko atstovauti respektabilias Europos institucijas Bosnijoje ir Hercegovinoje, sužinojau, kad šalyje yra net trys seksualinių mažumų sąjungos – serbiška, kroatiška ir musulmoniška. Tautiškumas kur kas aukščiau nei gėjų vienybė, neva, vienoje šalyje... yra dar blogesnių pavyzdžių, bet...

Ar šiandien tikrai esame įsitikinę, kad vienodai entuziastingai ginsime ir Normandijos ir Panemunės pliažą. Ginsime, jei turėsime aiškią motyvaciją, bet šiandieninė motyvacija labai abejotina, ypač matant, kai rinkimus laimi tie, kurie sako, nepaaukosiantys ir euro Ukrainos gynybai, kol nebus užganėdintos savo „socialinės“ reikmės. Jei manote, kad jus apsaugos 2, 5 ar 10 procentų BVP, manykite kitaip – kariaujame dėl to, kas pinigais nematuojama.

Lampedūzos sala iš kurortinės idilės virto migrantų sulaikymo stovykla, nes niekas nenorėjo, kad ji tokia taptų, ir nieko nekeitė. Didžiosios imperijos ir ideologijos tapo „močiutėmis“, kurios tenorėjo tęsti praeities gyvenimą. O kai slėgė senatvė, imdavo puikuotis savo didybe, perrašinėti istoriją ir gyventi paikoje didybėje, kurios gal niekada ir nebuvo.

Geriausiu Giuseppe Tomasi di Lampedusa kūriniu laikomas romanas, pasaulyje pasklidęs pavadinimu „Leopardas“, turint galvoje, žinoma, tą gyvūną, kurio pavadinime „leo“ reiškia liūtą. Tačiau tas pavadinimas yra gerokai klaidinantis, nes pats autorius vadino savo kūrinį „Il Gattopardo“, labiau siedamas tą simbolį ne su liūtu, o su... kate (lietuviškas vertimas, beje, vadinasi „Gatopardas“). Sarkastiška tai, kad aristokratiškos giminės, kurios likimas aprašomas, herbe pavaizduotas Afrikoje gyvenantis plėšrūnas servalas, didesnis už naminę katę, bet kur kas menkesnis už leopardą. Tokia tad aliuzija – vis dar manai, kad esi leopardas, bet... nesi.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Lampedusa appeared first on LAIKMETIS.

Kalbėdami apie nacionalinį saugumą neišvengiamai turime kalbėti ir apie karą. Nes tik būdami visapusiškai pasirengę kovai, galėsime ją laimėti.

Karas vyksta ne tik fizinėse srityse: sausumoje, jūroje, ore, kosmose, bet ir informacinėje erdvėje. Joje mes jau kariaujame ne vienerius metus, nuo pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo.

Ir jei Vakarų pasaulis Šaltojo karo metu laimėjo ekonominę kovą, tai, ideologinę, deja, pralošė. Ir visa tai dabar Rytų kaimynams duoda nemažai dividendų.

Turime nebijoti tai pripažinti, kaip ir kelti klausimą, ar tokioje ideologinėje terpėje iš viso bus tų patriotų, kurie reikalui esant eis ginti Tėvynę? Juk patriotizmas iki karo Ukrainoje buvo jau beveik eliminuotas iš viešos erdvės.

Kaip žinia, bet kokiam pasipriešinimui yra labai svarbus mūsų nusiteikimas bei ryžtas. Deja, kalbant apie gynybą, labai mažai dėmesio kreipiama į kognityvinę erdvę. Ir tai yra didelė problema. 

Kognityvinę erdvę sudaro mūsų išsilavinimas bei kultūra, žinių lygis, kokį mes suteikiame vaikams mokykloje, ir kokį jie pasaulėvaizdį joje susiformuoja.

Retorinis klausimas, kuo šiandien virsta mokyklos: tam tikrais uab'ais vaikų užimtumui ir krepšelių įsisavinimui, ar mes jose tikrai vaikus išmokome, suteikiame jiems kokybiškų žinių bei ugdome Tėvynės meilę?

Religija – dar vienas svarbus veiksnys, lemiantys valią gintis. Neatsitiktinai visi partizanai pirmiausia buvo giliai tikintys žmonės, kuriems Dievas, Tėvynė ir Šeima buvo svarbiausi prioritetai būtent tokia tvarka.

Jei religija devalvuojama iki filatelistų būrelio, natūralu, kad ir pasiryžimas aukotis devalvuojamas.

Visuomenės pasiryžimui gintis taip pat labai svarbu per kur mes ir kokią gauname informaciją, kaip ją suvokiame. Negalime ignoruoti ir globalios aplinkos poveikio. Visi šitie dalykai lemia žmonių elgseną. Taigi, ją galima prognozuoti. Ir, deja, mūsų situacija nėra labai gera.

Nuo pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo mes Lietuvos kariuomenėje svarstydavome įvairius galimus karinio konflikto scenarijus:

Hibridinį karą.Jį pradeda informaciniai karai, taip pat gali būti užsukamos dujos, atjungiama elektra, prasidėti šantažai, žmonių grobimai. 

Suplanuota ataka. Suplanuotą ataką galima numatyti, kaip 2022 metais Ukrainos žvalgyba jau prieš kelis mėnesius numatė, kad šalis bus puolama, tai rodė tam tikri indikatoriai. Taigi, jai galima pasiruošti.

Ostaigi ataka būna iš anksto nepastebėta. Pavyzdžiui, koks tūkstantis Wagner samdinių staigiai kerta sieną, išžudo pasieniečius ir užima kelias gyvenvietes. Tuomet mes būtume labai stipriai įkliuvę.

Tačiau ne mažiau svarbi bet kokio karinio scenarijaus dalis – gyventojų sampratos ir požiūrio keitimas.

Čia ir prieiname prie kognityvinio mūšio lauko. Priešų tikslas – pasiekti, kad žmogus nenorėtų kariauti, būtų palaužta jo valia, kad jis neturėtų Tėvynės, kad žodis patriotizmas būtų sušluotas su šiukšlėmis kažkur giliai po kilimu.

Ir mes tai padarėme mes patys! Trisdešimt metų patriotizmą stūmėme iš viešos erdvės.

Jį, kai ir religiją, irgi buvome devalvavę iki filatelistų būrelio lygio. Tiesa, dabar jau pamažu randasi šioks toks supratimas, kad tai yra svarbūs dalykai. 

Žinoma, būtinas ir fizinis karinės galios komponentas. Pirmiausia tai yra kariai – kiek mūsų yra. Tada ginkluotė bei technika, kurios kiekis ir kokybė tiesiogiai priklauso nuo gynybai skiriamų lėšų. O logistika ir turimos atsargos padiktuoja, ką galime nuveikti turėdami karius, ginklus ir techniką. 

Bet yra dar vienas reikšmingas komponentas, apie kurį ir vėl per mažai kalbama, tai yra moralinis komponentas. Į jį telpa motyvacija ir vadyba.

Mes privalome apie patriotizmą viena kalba kalbėti ne tik darželiuose ir mokyklose, bet ir profesinio rengimo centruose, universitetuose, bažnyčiose.

Juk labai svarbu, ar žmonės į kariuomenę ateina savo noru, ar tiesiog suvaryti, prievarta.

Bet net ir labiausiai motyvuotų karių ryžtą gali užgesinti tie, kas vadovauja, kokį vadovavimo stilių naudoja.

Ar tvirtą vertybinį stuburą turintys vadai, ar kokie nors bestuburiai. Tai labai svarbu, nes jei reiks kariauti, teks paskui kažką sekti. Niekas neis paskui amebas ir klumpeles.

Pasiruošimas karui turi būti realus, o ne rūpestis trimis „P“ – popieriumi, prezentacijomis powerpoint'e ir pašnekesiais – kurie veda į nieką.

Žinoma, kad moraliniam komponentui yra svarbus ir karių skaičius. Kovinė dvasia priklauso ir nuo to, ar susirinks 300 ar 30 tūkstančių karių, ir nuo to, kokiais ginklais jie turės kautis. 

Tačiau tie kariai negali būti tik statistiniai vienetai. Jų intelektas irgi svarbus.

Visi šie dalykai telpa į moralės apibrėžimą. Ir jei moralinis komponentas lygus nuliui, galima turėti kokios tik nori ginkluotės – ji nesuveiks.

Taigi, mūšio laukas yra mūsų galvose.

Mes esame ES, NATO nariai, tačiau neturime bijoti ir pripažinti ten egzistuojančių ydų.

Gyvendami už geležinės uždangos net neįtarėme jas egzistuojat, įsivaizdavome Vakarus kone kaip rojų žemėje.

Jai žlugus – pasaulį visi pamatėme labai skirtingai. Dabar jau visur turime susiskaidžiusias visuomenes, o pandemija tai dar labiau katalizavo.

Mačiau kaip tuo metu, pavyzdžiui, iš vienos kuopos tapo dvi kuopos. Vieni vakcinavosi, kiti ne ir dėl to tarpusavyje nesišnekėjo. Pandemija ir ribojimai baigėsi, bet žymės žmonių galvose vis tiek yra likusios.

Kai kuriais klausimais mes negalime susikalbėti net savo artimųjų, giminių ratuose, arba jų sąmoningai vengiame, arba jos sukelia rimtus konfliktus.

Mes gyvename informaciniuose burbuluose ir turime suprasti, kad juose veikia įvairios ideologijos.

O ideologija gali keisti žmones, ypač jaunus. Kaip iš plastelino ji gali nulipdyti žmogų, bet gali ir špygą.

Šiandien daug kalbama apie vakarietiškas vertybes: pagarbą žmogui, pakantumą ir toleranciją.

Tačiau realybėje jau matome situaciją, kad jeigu nešoki pagal mažumos dūdelę, tai jau tampi mažų mažiausiai keistas ir įtartinas.

Jei religija devalvuojama iki filatelistų būrelio, natūralu, kad ir pasiryžimas aukotis devalvuojamas.

Kažkada labai nuodugniai ir atidžiai perskaičiau Antano Maceinos disertaciją apie tautinį auklėjimą. Žmogaus ugdymas, jo vertybinių nuostatų formavimas prasideda šeimoje, tada darželyje, mokykloje. Jau ten turi būti kalbama apie patriotizmą, keliamos vėliavos ir giedamas himnas.

Buvau pasibaisėjęs, kai šiemet Žemaitijos Kadetų gimnazijos atidarymo renginyje Alsėdžiuose, gal tik kokie penki ar dešimt procentų susirinkusiųjų giedojo himną. Kaune per bet kokias šventes ar iškilmes gieda visi. Kaip skiriasi mažos Lietuvos kraštai, kas su jais nutiko?

Mes privalome apie patriotizmą viena kalba kalbėti ne tik darželiuose ir mokyklose, bet ir profesinio rengimo centruose, universitetuose, bažnyčiose.

Nes dabar rūpestis juo paliktas tik kariuomenei bei Šaulių sąjungai. Šios organizacijos kažkaip turi iš žmogaus nulipdyti patriotą, net jei prieš tai kelis dešimtmečius neaišku kas kitur buvo jam diegiama ir aiškinama, kokią įtaką padarė nesibaigiančios švietimo reformos ir mokymo programų kaitos. 

Kas šiandien apjungia Lietuvos žmones?

Kurdami valstybę mes norėjome, kad tai būtų partizanų Lietuva. Dabar gi niekas neprižiūri nei koplytstulpių, nei kitų atminties ženklų, viskas palikta vėl tik Šaulių sąjungai. Ir mes einame bei tvarkome. Bet kas bus, kai mūsų neliks? Juos, kaip ir tautos atmintį, užžels miškas?

Lietuviškumas –  kalba, papročiai, tautosaka, gyvenimo būdas – tai turėtų būti labai saugojama bei puoselėjama. Ne tik šios sąvokos, bet ir jų turinys.

Reikia didžiuotis savo tapatybe, tuo, kas esame.

Juk gali du žmonės dirbti tą patį darbą, tik vienas apie jį sakys, jog skaldau akmenis, o kitas, kad statau katedrą. Taip ir valstybės kūrimas bei gynimas. Ką bedarytume, turime būti savo šalies patriotai.

The post Plk. ltn. Linas Idzelis. Ar bus pasiryžusių ginti Tėvynę, kai patriotizmą pakišome po kilimu? appeared first on LAIKMETIS.

Ukrainos sostinėje per iškilmingą ceremoniją, skirtą šalies nepriklausomybės deklaracijos 33-iosioms metinėms paminėti, šeštadienį susitikę A. Duda ir Ukrainos vadovas Volodymyras Zelenskis kalbėjosi apie bendradarbiavimą ir saugumą, praneša Lenkijos naujienų agentūra PAP.

Rugpjūčio 24 dieną minimos metinės, kai 1991 metais Ukrainos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Rada priėmė Ukrainos nepriklausomybės deklaraciją.

Sakydamas kalbą per ceremoniją, A. Duda kreipėsi į ukrainiečius teigdamas, kad „Lenkija yra su jumis, ji buvo su jumis nuo pat Rusijos agresijos pradžios“.

Jis pridūrė, kad kartu su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda lankėsi Kyjive 2022 metų vasario 23 dieną, Rusijos invazijos išvakarėse, ir kad nuo karo pradžios daug kartų buvo susitikęs su V. Zelenskiu tiek Ukrainoje, tiek Lenkijoje, tiek tarptautiniuose forumuose.

„Tačiau man ypatinga garbė kalbėti prieš jus, Ukrainos piliečius, čia, Kyjive, minint 33-iąsias Ukrainos nepriklausomybės atkūrimo metines“, – sakė A. Duda.

Jo teigimu, be nepriklausomos Ukrainos sunku galvoti apie nepriklausomą ir saugią Lenkiją, Lietuvą ar kitas regiono šalis.

„Jūsų nepriklausomybės diena tam tikra prasme yra ir visos Vidurio Europos nepriklausomybės šventė, nes be nepriklausomos Ukrainos sunku galvoti apie nepriklausomą ir saugią Lenkiją, Lietuvą ar kitas mūsų regiono šalis. Mes tai gerai žinome, todėl dar labiau džiaugiuosi, kad šiandien esame čia kartu“, – kalbėjo Lenkijos lyderis.

A. Duda taip pat sakė, kad jau beveik pustrečių metų ukrainiečiai didvyriškai kovoja už savo šalį ir gina jos nepriklausomybę, už tai sumokėdami aukščiausią kainą – savo gyvybių ir kraujo kainą.

„Atminkite, kad šiame sunkiausiame išbandyme esate ne vieni. Lenkija rėmė, remia ir toliau rems jūsų teisingą kovą iki jos pergalingos pabaigos“, – pažadėjo jis.

Tai penktasis A. Dudos vizitas Kyjive nuo 2022-ųjų vasario 24-osios, kai prasidėjo Rusijos invazija.

The post Be nepriklausomos Ukrainos sunku galvoti apie nepriklausomą ir saugią Lenkiją, Lietuvą ar kitas regiono šalis - A. Duda appeared first on LAIKMETIS.

Žvalgybos vadovas Mike'as Burgessas (Maikas Berdžesas) teigė nematantis požymių, kad gresia išpuolis, tačiau pabrėžė, kad smurto grėsmė per ateinančius 12 mėnesių didėja.

„Australijos saugumo aplinka blogėja, yra nepastovesnė ir labiau nenuspėjama“, – žurnalistams sakė M. Burgessas. 

„Daug kartų girdėjote mane sakant, kad šnipinėjimas ir užsienio valstybių kišimasis yra pagrindiniai mūsų saugumo klausimai (...) žvalgybos duomenys rodo, kad tai nebėra tikslu“, – aiškino jis.

„Politiškai motyvuotas smurtas dabar prisideda prie šnipinėjimo ir užsienio kišimosi, kurie kelia didžiausią susirūpinimą mūsų saugumui“, – pažymėjo jis. 

Australijos saugumo žvalgybos organizacijos (ASIO) generalinis direktorius M. Burgessas teigė, kad vis daugiau australų radikalizuojasi ir vis dažniau yra linkę naudoti smurtą, kad pasiektų savo tikslą.

„Asmenys imasi prieš valdžią nukreiptų ideologijų, sąmokslo teorijų ir įvairių skundų. Kai kurie iš jų turi keletą skirtingų įsitikinimų, iš kurių kuriamos naujos hibridinės ideologijos“, – nurodė jis.

Iki pirmadienio Australijos teroro grėsmės lygis buvo nurodomas kaip „galimas“.

„Konflikto Artimuosiuose Rytuose, ypač Pietų Libane, eskalavimas sukeltų dar didesnę įtampą, padidintų įtampą ir galimai pakurstytų nepasitenkinimą“, – perspėjo jis.

Per pastaruosius keturis mėnesius aštuoni „išpuoliai ar viešosios tvarkos sutrikdymai“ buvo tariamai arba galimai susiję su terorizmu, sakė jis, tačiau plačiau nekomentavo. 

The post Australija padidino teroro grėsmės lygį iki „tikėtino“ - plinta „kraštutinės ideologijos“ appeared first on LAIKMETIS.

Kaip skelbia Krašto apsaugos ministerija (KAM), L. Kasčiūnas Palangos kurhauze su kolegomis Hanno Pevkuru (Hanu Pevkuru) ir Andriu Sprūdu aptars bendrai vykdomus Baltijos valstybių projektus, saugumo ir gynybos aktualijas, kalbės apie pasiruošimą NATO viršūnių susitikimui Vašingtone, paramą Ukrainai.  

„Baltijos šalys pastaraisiais metais aktyviai bendradarbiauja NATO oro policijos, karinių jūrų pajėgų, bendrų pratybų srityse, Baltijos gynybos koledže rengiant karininkus. Taip pat šalys sinchronizuotai planuoja pajėgumus, koordinuoja bendrus įsigijimus“, – prieš susitikimą skelbė ministerija.

Susitikimo pabaigoje gynybos ministrai ketina pasirašyti bendrų veiksmų komunikatą.

Šiemet Lietuva vadovauja Baltijos šalių saugumo ir gynybos bendradarbiavimo formatui. 

The post L. Kasčiūnas su Baltijos šalių kolegomis aptars bendrus projektus, saugumo aktualijas appeared first on LAIKMETIS.

„Vizito Vašingtone metu gavau tvirtą ir aiškų JAV Nacionalinio saugumo tarybos ir Pentagono patvirtinimą, kad JAV buvimas Lietuvoje yra neterminuotas, o pajėgų išdėstymas regione nesikeis“, – trečiadienį BNS sakė ministras.

Jo teigimu, amerikiečiai labai vertina karinio buvimo ir treniravimosi sąlygas Lietuvoje, jos leidžia užtikrinti tinkamą pajėgų parengtį bet kokiems scenarijams.

„Susitikimų metu siunčiau aiškią žinią, kad JAV buvimas Lietuvoje yra nepakeičiamas, o kartu su NATO, Vokietijos brigada bei nacionaliniais pajėgumais yra būtent ta reikalinga kovinė galia, kuri gali patikimai atgrasyti Rusiją“, – pabrėžė L. Kasčiūnas.

2022 metų spalį pranešta, kad Jungtinėms Valstijoms patvirtinus rotacinių pajėgų planą Baltijos šalims, šios šalies kariuomenės batalionas Lietuvoje bus dislokuotas iki 2025 metų pabaigos.

JAV batalionai Lietuvoje rotuojami nuo 2019 metų, 2014–2017 metais šalyje dislokuotos rotacinės kuopos.

Reaguodami į Rusijos invaziją Ukrainoje, amerikiečiai rotacinius batalionus sustiprino, atsiųsdami į vienetus daugiau karių ir technikos.

L. Kasčiūnas taip pat BNS pranešė, kad amerikiečiai paankstino prieštankinių raketų sistemų „Javelin“ raketų pristatymą į Lietuvą.

Jo teigimu, ginkluotė atvyks gegužės mėnesį.

Vidutinio nuotolio prieštankinių raketų sistema „Javelin“ gali naikinti šiuolaikinius tankus su reaktyviniais šarvais dieną ir tamsiu paros metu 75 m–2,5 km atstumu. Sistema veikia „iššoviau-pamiršau“ principu: kariui užfiksavus taikinį ir iššovus, raketa pati valdo save skrydžio iki taikinio metu. 

The post L. Kasčiūnas teigia JAV išgirdęs pažadą, kad amerikiečių batalionas Lietuvoje liks neterminuotam laikui appeared first on LAIKMETIS.

Valdžios institucijos pažadėjo imtis akivaizdžių priemonių, įskaitant ginkluotus policijos pareigūnus ir pastiprinimus iš Danijos bei Norvegijos, kad užtikrintų sklandžią renginio eigą.

Paprastai su blizgesiu ir kiču siejamas konkursas šiemet vertinamas labai prieštaringai. Kritikai ragina neleisti dalyvauti Izraeliui, jau daugiau nei šešis mėnesius kariaujančiam su islamistų grupuote „Hamas“ Gazos Ruože. 

Malmėje, trečiajame pagal dydį Švedijos mieste, gyvena daugiau kaip 360 tūkst. gyventojų, priklausančių 186 skirtingoms tautybėms, o didelė dalis miesto gyventojų yra palestiniečių kilmės. 

Norint išreikšti protestą prieš Izraelio dalyvavimą konkurse, jau buvo pateikta bent pusė tuzino prašymų išduoti leidimus rengti demonstracijas. 

Pasak miesto valdžios, šiuo metu situacija kontroliuojama. 

„Įvairių su „Eurovizija“ susijusių renginių metu saugumo priemonės bus aiškiai matomos“, – spaudos konferencijoje sakė miesto saugumo direktorius Peras-Erikas Ebbestahlis (Peras Erikas Ebestalis).

Jis pridūrė, kad Malmės mieste bus sustiprinta saugumo kontrolė, ypač dėl patekimo į įvairias vietas, kur daugeliu atvejų bus draudžiama neštis didelius krepšius ar kuprines. 

Taip pat paskelbta, kad mieste bus sustiprintos policijos pajėgos – atvyks pastiprinimai iš Norvegijos ir Danijos, o pareigūnai bus geriau ginkluoti nei įprastai.

Trečiadienį Malmės policijos viršininkė Petra Stenkula pareiškė, kad mieste bus sustiprintos policijos pajėgos su įprastais ir sunkesniais ginklais, įskaitant automatus. 

„Nesame įpratę jų matyti Švedijoje ir Malmėje“, – pridūrė ji.

Švedijos visuomeninio transliuotojo SVT vykdomoji prodiuserė Ebba Adielsson (Eba Adielson) naujienų agentūrai AFP sakė, kad saugumo planas yra itin tvirtas.

Anot E. Adielsson, šiuo metu ji labiausiai nuogąstauja, kad žmonės bijo dalyvauti renginyje. 

Likus savaitei iki „Eurovizijos“ pirmojo pusfinalio į Malmę turėtų atvykti daugiau nei 100 tūkst. žmonių. 

„Eurovizija“ Malmėje vyks gegužės 7–11 dienomis. 

The post „Eurovizija“ Švedijoje - sustiprinto saugumo fone appeared first on LAIKMETIS.

Pasak apklausos, 29 proc. gyventojų į klausimą, ar Rusija kelia realią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, atsakė „tikrai taip“, 41 proc.– „greičiau taip“, 23 proc. su tuo nesutiko (4 proc. mano, kad tikrai ne ir 19 proc. – greičiau ne). Dar 7 proc. respondentų neturėjo nuomonės ar neatsakė į šį klausimą.

Grėsmes nuosaikiau vertina kitų tautybių nuolatiniai Lietuvos gyventojai: 31 proc. jų mano, kad Rusija kelia grėsmę, o 50 proc. su tuo nesutinka. Tuo metu trys iš keturių (74 proc.) lietuvių iš Rusijos pusės mato grėsmę nacionaliniam saugumui, o penktadalis (20 proc.) lietuvių su tuo nesutinka.

Reprezentatyvią gyventojų apklausą kovo 15–25 dienomis atliko rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“. Tyrimo metu buvo apklausta 1115 pilnamečių Lietuvos gyventojų. Rezultatų paklaida neviršija 2,9 proc.

The post Rusija kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, mano dauguma gyventojų appeared first on LAIKMETIS.

„Visiškai tvirtai sakau – man yra apskritai sunku įsivaizduoti tokią situaciją, kad Lietuva užpuolimo atveju nesulauktų pagalbos iš NATO, taip pat ir Lenkijos. Kalbu čia apie karinę pagalbą, karinę paramą“, –  interviu LRT laidoje „Dienos tema“ ketvirtadienį sakė Vilniuje vykusiame Trijų jūrų iniciatyvos viršūnių susitikime dalyvavęs A. Duda. 

„Kalbant trumpai, Lenkijos kariuomenė ateitų ginti Lietuvos. Visiškai neįsivaizduoju kitokios situacijos“, – sakė Lenkijos prezidentas. 

Pasak A. Dudos, sulaužytas penktuoju NATO straipsniu įtvirtintas kolektyvinės gynybos įsipareigojimas „būtų katastrofa, ir tai iš tiesų reikštų Aljanso subyrėjimą“.

Vis dėlto, anot A. Dudos, Lenkijos ir Lietuvos vyriausybės turi išspręsti klausimus dėl grėsmė keliančių nekarinių situacijų, kurių metu penktojo NATO straipsnio aktyvavimas nenumatomas. 

„Klausimas kyla dėl kitų situacijų, kurios kelia nerimą, kurios dar neiššauktų penktojo straipsnio aktyvavimo. Ir tie klausimai turi būti išspręsti dvišaliu būdu tarp mūsų šalių, tarp mūsų vyriausybių, nes galima susitarti dėl abipusės paramos“, – sakė Lenkijos prezidentas.

„Pasikartosiu – kalbame apie situacijas dar ne kariniame lygmenyje, tik grėsmės lygmeniu. Tai  du atskiri klausimai“, – pridūrė jis. 

Premjerė Ingrida Šimonytė kovo pradžioje pareiškė, kad Lenkijoje egzistuojantys teisiniai apribojimai „nenumato pareigos“ siųsti karius į užsienį net ir vykstant karui, o tai galiotų ir kaimyninės Lietuvos užpuolimo atveju. 

Vėliau I. Šimonytė patikslino neturėjusi omenyje, kad „lenkai mūsų negins“ o kalbėjusi apie konkrečius teisinius ribojimus, kuriuos su Lenkija siekiama spręsti „politiniu lygiu“. Premjerė taip pat sakė negalinti konkretizuoti, apie kokius ribojimus kalba.

Prezidento patarėjas Kęstutis Budrys tuomet teigė, kad dar 2022 metais buvo parengtas Suvalkų koridoriaus gynybos planas, Lietuvoje esančią teritoriją gintų ir Lenkijos kariai, tad tam nėra jokio teisinio apribojimo.

Tuo metu Lietuvoje viešėjęs Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas sakė, kad abiejų valstybių solidarumas yra nekvestionuojamas. Pasak jo, kad nebūtų spekuliuojama šiuo klausimu, Lenkijos ir Lietuvos užsienio reikalų ir gynybos ministrai artimiausiu metu „nuspręs visas detales tam, kad nebūtų komunikacijos klausimų ir neaiškumų“.

Penktasis NATO straipsnis numato, kad vienos ar kelių iš Aljanso šalių ginkluotas užpuolimas bus laikomas jų visų užpuolimu. Pagal šį straipsnį visos Aljanso narės turi sutarti imtis veiksmų, kad padėtų užpultai sąjungininkei. Vis dėlto tam, kad būtų imamasi veiksmų, reikalingas visų NATO šalių pritarimas.

Iki šiol šis straipsnis buvo aktyvuotas vieną kartą – 2001-aisiais, po JAV įvykusių rugsėjo 11-osios teroro išpuolių.

The post Lenkijos kariuomenė ateitų ginti Lietuvos, patvirtino A. Duda appeared first on LAIKMETIS.

Už balsavo 106 Seimo nariai: tiek iš valdančiosios daugumos, tiek iš opozicijos. Prieštaraujančių nebuvo, o vienas parlamentaras – socialdemokratas Tomas Bičiūnas – susilaikė.

Pirmadienį A. Pociaus kandidatūrai pritarė ir pats NSGK. Jį į šias pareigas delegavo valdančioji Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija.

A. Pocius Seime dirba pirmą kadenciją. 2009–2014 metais jis buvo Lietuvos kariuomenės vadu.

Buvusį NSGK pirmininką Lauryną Kasčiūną paskyrus krašto apsaugos ministru, komitetas kovo 28 dieną jau bandė surengti pirmininko rinkimus, bet nesėkmingai.

Penki opozicijos atstovai kovo 27 dieną pranešė stabdantys dalyvavimą NSGK darbe, kol teisėsauga neištirs buvusio krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko teiginių

Opozicijos atstovai tuomet posėdyje nedalyvavo, o Laisvės frakcijos narys V. Mitalas nebalsavo, tokiu būdu nesusirinko kvorumas.

Penki opozicijos atstovai kovo 27 dieną pranešė stabdantys dalyvavimą NSGK darbe, kol teisėsauga neištirs buvusio krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko teiginių, kad jam „teko uždaryti duris kompanijoms“, kurios mėgino papirkinėti krašto apsaugos sistemos darbuotojus, bet šios rado kelią į Seimą.

Teisėsauga konstatavo, jog politikų ar valstybės tarnautojų veiksmuose, kviečiant Krašto apsaugos ministerijos atstovus į susitikimus su užsienio valstybės bendrove, nusikalstamų veikų požymių nenustatyta.

Po šio sprendimo opozicijos atstovai atnaujino savo darbą NSGK.

The post Seimas patvirtino A. Pocių Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovu appeared first on LAIKMETIS.