Reikia pripažinti, kad jis atlieka vertingus politinės bei verslo korupcijos žurnalistinius tyrimus – todėl galima suprasti, kodėl dalis visuomenės jį vertina už tai. Visgi kai rašo ne skaidrumo, o vertybių klausimais bet koks nešališkumas dingsta. Siekiant atskirti pelus nuo grūdų ir kritiškai įvertinti žurnalisto kaip informacijos šaltinio patikimumą šiuo klausimu, būtina atsižvelgti į objektyvius faktus. 

Ar Š. Černiauskas yra susikompromitavęs žurnalistas?

Dar neseniai, 2019 m., Š. Černiauskas buvo atleistas iš portalo 15min.lt už tai, jog pagal užsakymus rinko ir pardavinėjo jam kaip žurnalistui prieinamą informaciją apie fizinius ir juridinius asmenis. Dėl pastarųjų įvykių tuometinė Prezidentė Dalia Grybauskaitė atėmė iš Š. Černiausko Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordiną, kurį žurnalistas buvo gavęs už nuopelnus Lietuvai. 

Pikantiška detalė: tarp aštuonių žmonių, kuriems D. Grybauskaitės prezidentavimo metu buvo atimti apdovanojimai, buvo Algirdas Paleckis ir Dmitrijus Kiseliovas. 

Kokį finansinį interesų konfliktą turi Š. Černiauskas? 

Š. Černiausko projektą „Siena“ per IJ4EU fondą finansuoja Atviros visuomenės fondas: detali informacija, kuo šis fondas yra žalingas Vakarams ir Lietuvai rasite čia. Šią informaciją Š. Černiauskas vadina „sąmokslo teorija“.

Visgi ar prisimindami neteisėto duomenų pardavinėjimo atvejį ir susidurdami su neslepiamu žurnalisto vertybiniu šališkumu, galime būti tikri, jog finansinis interesas nemotyvuoja jo rašyti „užsakomųjų“ straipsnių? 

Š. Černiauskas „pritempinėja“ šeimų gynėjų sąsajas su Rusija

Š. m. kovo 21 d. žurnalistas paskelbė naują „tyrimą“ apie šeimų ir tėvų organizacijų iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos gautą projektinį finansavimą. Viena iš šio projekto dalių buvo dalyvavimas tarptautinėje konferencijoje Veronos mieste (Italija). Autorius rašė, kad minėtame renginyje „ryškiai matomas Rusijos oligarcho Konstantino Malofejevo pėdsakas“.

Iki absurdo pritempta ir pati straipsnio antraštė: „Valstybė finansavo šeimų gynėjų kelionę į prokremlišką renginį“. Taip skaitytojams kuriamos sąsajos, jog tradicinės šeimos šalininkai yra prokremliški. Ir nors absoliuti dauguma Lietuvos visuomenės palaiko būtent tradicinį šeimos modelį, niekas nenori būti tapatinamas su prokremliškais vatnikais.

Atsidarius „prorusiško renginio“ programą matome, kad jame nėra nieko bendro nei su Rusija, nei su prokremliškais naratyvais. Žinoma, tiesos dėlei verta paminėti, kad tarp daugybės Europos politikų, monarchų (!) bei intelektualų renginyje lankėsi vienas Rusijos Dūmos deputatas bei keletas kitų šalies atstovų.

Ar kelių įtakingų rusų dalyvavimas yra pakankamas teigti, kad renginys prokremliškas, o Lietuvos valstybė finansuoja keliones į prokremliškus renginius? Jeigu to pakanka, daugybė aukščiausių Lietuvos vadovų – taip pat prokremliški: juk lankėsi įvairaus formato tarptautiniuose susitikimuose, kur dalyvavo vienas ar kitas Rusijos politikas, o gal netgi pats V. Putinas.

Ar kelių įtakingų rusų dalyvavimas yra pakankamas teigti, kad renginys prokremliškas?

Kad nebūtų maža, Š. Černiauskas prokremliškumo etiketę kabina visiems šeimų gynėjams, nors minėtame renginyje dalyvavo tik vienos iš jų atstovai. Tuo tarpu nei tyrime minimos „Pro Patria“, nei Laisvos visuomenės instituto, nei jokių kitų Lietuvos šeimų organizacijų atstovai renginyje nedalyvavo. 

Dar daugiau abejotinų teiginių galime rasti „Sienos“ tiriamosios žurnalistikos epizode „Šeimų gynėjai, hibridinis karas... spiralės!“, skirtoje minėtai konferencijai bei šeimos gynėjų kritikai. Pasak laidos, tokių konferencijų dalyviai tampa „įrankiais Rusijos švelniosios galios politikoje.“ 

Š. Černiauskas tyrime taip pat teigė, kad „tradicinių šeimų asociacijos ir susivienijimai yra žemo imuniteto Rusijos hibridinio karo atmainom“ pridėdamas, kad „pats jų susijungimo principas yra ydingas, bei jis prieštarauja liberaliai demokratijai.“ Tai – dar vienas tuščias bandymas tradicines pažiūras priskirti Kremliui.

Nevengdamas daugybės etikečių (pavyzdžiui, „radikaliai dešinei priklausantys asmenys“) laidos autorius galiausiai klausė, „kaip šeimai grasina ir kuo kenksminga yra Stambulo konvencija ir kuo ji griauna šeimą?“ Laidos pašnekovė atsakė, kad toks naratyvas yra „to paties hibridinio karo, t. y. Rusijos propagandos, produktas.

Propagandai nereikia faktų, jai reikia tiesiog emocinio išsiūbavimo, propagandai reikia tikėjimo, bet ne analizės ir ne faktų kalbos“. Tai nėra sąžiningas samprotavimas nesugebant įvardinti nei vieno Stambulo konvencijos pavojų.

Kaip ir daugelis kitų laidos teiginių, šie kuria asociacijas tarp tradicinių pažiūrų organizacijų ir Rusijos. Žinia, tokia banali diskreditavimo praktika kaip tvirtinimas, kad visi, palaikantys kokią nors idėją, kurią palaiko ir visuomenėje diskredituoti ar bandomi diskredituoti asmenys, yra tapatūs tiems asmenims, paplitusi.

Prisiminkime kad ir argumentą ad hitlerum: mėginimą paneigti oponento požiūrį teigiant, jog panašiai mąstė Hitleris ar nacistai (pavyzdžiui, sakykime, kad Hitleriui patiko ūsai, taigi tie, kam patinka ūsai, yra naciai).

Visgi iš prokremliškumo etikete tradicinių pažiūrų atstovams besišvaistančio Š. Černiausko kažkodėl niekada negirdėjome panašaus komentaro, pavyzdžiui, apie Remigijų Šimašių, kuris po to, kai įsakė slapčia nukabinti atminimo lentą tarpukariu antisovietine veikla užsiėmusiam Lietuvos karininkui J. Noreikai (generolui Vėtrai), Rusijos propagandinių kanalų buvo įvardintas kaip „modernus Europos politikas, kuris aplenkė Lietuvos laiką“, nors tai, kad partizanų diskreditavimas yra vienas Rusijos hibridinio karo uždavinių – faktas. Tokia „žurnalistika“ kursto visuomenės nepasitikėjimą tiek konkrečiais ekspertais, tiek žiniasklaida apskritai.

O juk būtent Lietuvos visuomenės skaldymas (pastaruoju metu aktyviai besirutuliojantis tokių radikalių pasiūlymų kaip neapykantos kalbos įstatymas, Stambulo konvencija ir pan., ultimatyvaus valdančiųjų tono ir žiniasklaidos agitavimo dėka) yra naudingas Rusijai ir gali būti vadinamas jos politikos tikslu.

Š. Černiausko kuriama „žurnalistika“ nepalieka daug pasirinkimų. Jo tyrimų esmė yra primesti iškreiptą pasirinkimą tarp Rusijos ir radikalios kairės idėjų. Viena vertus, taip diskredituojami idėjiniai oponentai, kita vertus, nebyliai visuomenės daliai parodoma, kas bus, jei parodys savo pažiūras. Tai nėra nei tiriamoji, nei žurnalistika, o paprasčiausias visuomenės dresavimas.

The post Justas Stankevičius. Kas šeimos gynėjams kabino prokremlinių etiketę? appeared first on LAIKMETIS.

Prieš kelionę įtarimų nekilo

NŠTA laimėjo konkursą ir 2019 m. gavo SADM finansavimą projektui AŠIS (Atstovavimo šeimų interesams stiprinimas), tarp kurio veiklų buvo numatyta ir kelionė į Veroną. Pasiteiravus, ar NŠTA atstovai nesidomėjo organizatorių sąsajomis su Rusija prieš vykdami į kongresą, NŠTA vadovė V. Vasiliauskienė atsakė: „Mes dirbame savo darbą. Prieš dalyvaujant, domėjomės pagrindine kongreso tema, kalbėtojais, darbo grupėmis. Kongreso metu diskutavome apie šeimos vertę ir grožį, kitų valstybių šeimos politikos priemones, nevyriausybinių organizacijų veiklą. Dalyvavo pranešėjai iš viso pasaulio, vyriausybių atstovai, dvasininkai, kiti iškilūs veikėjai.

Per tris kongreso dienas nesutikome nė vieno Rusijos atstovo asmeniškai, negirdėjome jų pranešimų. Žinome apie galimas Rusijos grėsmes, tačiau tikrai nematau, kur mes čia „parsidavėme" Rusijos propagandai. Tuo pačiu būdu galima apkaltinti ir visas oficialias delegacijas, vykstančias į bet kokį renginį, kuriame dalyvauja Rusijos atstovai".

Teisybės dėlei, reikėtų pastebėti, kad Š. Černiauskas stipriai persūdė teigdamas, kad kongrese „dalyvavo gausus desantas veikėjų, siejamų su Konstantinu Molofejevu”. Kongreso programoje tarp pranešėjų „desanto" nėra, o dalyvių sąrašai yra apskritai neviešinami.

Ministerija pakeitė nuomonę

Pirmiausiai kreipiausi į VSD (Valstybės saugumo departamentas), norėdama sužinoti, kaip departamentas vertina NŠTA kelionę į prorusišką renginį. Buvo atsakyta, kad VSD nėra įgaliota teikti konsultacijas žmonėms ar organizacijoms dėl dalyvavimo konkrečiuose renginiuose. „Mes galime tik atkreipti visuomenės dėmesį į rizikas, kurias pastebime vykdydami savo tiesiogines funkcijas – žvalgybą ir kontržvalgybą", – sakoma atsakyme.
Išeitų, kad kiekviena organizacija, keliaujanti į tarptautinius renginius, prieš tai turėtų pati atlikti ar užsakyti atskirą tyrimą, kad nustatyti, ar renginyje nėra primėtyta Rusijos žaisliukų.

Tuo tarpu siena.lt publikuoja antrąjį su tyrimu susijusį tekstą, o Š. Černiauskas triumfuodamas praneša: „Spiralių mafija nulaužė ministeriją!!!! Platinam!!!! O jei be medinių, tai tikrai nesitikėjau, kad ministerija taip rimtai pažiūrės į mūsų medžiagą. Turbūt per ketverius ankstesnės valdžios metus buvau pripratęs prie praktikos, kai žurnalistų darbą arba bandoma diskredituoti, arba apsimetama, kad jis neegzistuoja".

Kaip ministerija „pastebėjo" Š. Černiausko tyrimą, netrukus paaiškėja. Pokalbio telefonu metu Socialinės apsaugos ir darbo ministrės patarėjas viešiesiems ryšiams Tomas Kavaliauskas man pateikė priešingą poziciją NŠTA kelionės atžvilgiu: „Tai net ne mūsų klausimas, jei yra kažkokios grėsmės, jas turi eliminuoti VSD. NŠTA yra skėtinė organizacija vykdanti savo veiklą, ir, jei projektas atitinka visus reikalavimus, mes negalime neskirti finansavimo, taip pat ir uždrausti kur nors važiuoti”.

SADM pasidavė Š. Černiausko spaudimui

Visgi, liko neaišku, kaip SADM komentaras („Ministerijos vertinimu, po šeimų gynimo vėliava susivienijusios organizacijos „kompromituoja" valstybės paramą ir siekius") atsirado Š. Černiausko tekste. SADM atstovą paprašiau patikslinti.

„Aš sutinku, mes gal pasisakėm per stipriai kažkurioje vietoje, tas vertinimas galėjo būti ne tai kad aptakesnis... Jautėme Š. Černiausko spaudimą: „Tai ką SADM dabar darys?", „Kodėl jūs nereaguojat ir kodėl jūs tylit, kai tokie blogi dalykai vyksta?"

Mes buvome spaudžiami į kampą. Štai kas gaunasi, kai vienus ar kitus dalykus bandoma hiperbolizuoti ar pritempti prie tariamų turinių.

Mes buvome spaudžiami į kampą. Štai kas gaunasi, kai vienus ar kitus dalykus bandoma hiperbolizuoti ar pritempti prie tariamų turinių. Negali pasitikėti žiniasklaida ir žurnalistais", – atviravo ministerijos atstovas.

Kas meluoja – ministerijos atstovas ar Š. Černiauskas, palieku spręsti patiems. Tik, akivaizdu, kad reakcijos į tyrimą iniciatyva kilo ne ministerijos kabinetuose. Komentaras buvo gautas po Š. Černiausko užklausos. Gauti atsakymą į klausimą iš valstybinių institucijų – žurnalisto kasdienybė, tad Š. Černiausko triumfas – tik surežisuotas spektaklis.

Ministerija nėrė į krūmus

Kaip ten bebūtų, pats Š. Černiauskas SADM komentaro nesukūrė, tad SADM atstovo paprašiau pasiaiškinti, kodėl ministerija meluoja, teigdama, kad kelionė į Veroną su ministerija derinama nebuvo.

Viešai prieinamoje projekto medžiagoje aiškiai parašyta kelionė kryptis – Verona ir renginio pavadinimas. Taigi, SADM finansuodama projektą žinojo tikslią datą, miestą ir renginį, į kurį ketino vykti NŠTA atstovai už projekto lėšas.

„Aš nemačiau detaliai. Man reikėtų tikslintis”, – atsakė T. Kavaliauskas. Pateikti Š. Černiauskui atsakymą, kad kelionė su ministerija derinama nebuvo, detalių nežinojimas netrukdė, netrukdė ir apkaltinti NŠTA kompromituojant valstybės paramą ir siekius. Tai jau įžūlus, o ir bailus SADM melas. Akivaizdu, bet neįtikėtina, kad žurnalistai tebėra ketvirtoji valdžia, pagal kurios dūdelę šoka net aukščiausios valstybinės institucijos.

SADM pažadų netesėjo

SADM atstovas tikino, kad „krūmuose nesislėps" ir atsakys man į visus raštu pateiktus klausimus. Deja, SADM į konkrečius klausimus atsakymų nebegavau. Mane pasiekė keletas apibendrinančių situaciją sakinių: „Pažymėtina, kad žiniasklaidos tyrimas dėl lėšų panaudojimo palietė labai svarbų aspektą – galimų grėsmių nacionaliniam saugumui prevenciją. Atsižvelgiant į tai, SADM ir toliau tobulins paraiškų teikimo aprašą tam, kad būtų aiškiai identifikuotos galimos rizikos", – rašoma oficialiame SADM atsakyme.

Užuot nušovęs briedį tvarte, Š. Černiauskas ėmėsi medžioti žvirblį.

Jei toks SADM komentaras būtų nuskambėjęs ir pacituotas Š. Černiausko tyrime, būtų galima paploti ministerijai už sąmoningumą, už užčiuoptą problemą, dabar, deja, tenka už ją raudonuoti.

Ir, jei Š. Černiauskas būtų atsispyręs nuo šio NŠTA kelionės į Veroną precedento ir kilstelėjęs tyrimą iki valstybės saugumo klausimo lygmens, būtų galima paspausti ranką. Dabar gi, deja, neišeina. Galima barti ir auklėti Petriuką, kad jis nuskriaudė Onytę, nes ji – rudaplaukė. Bet ar profesionalaus žurnalisto pereiga ir tikslas nebūtų atsispyrus nuo vietinės reikšmės įvykio pakilti iki visuotinio lygmens, stengiant eliminuoti patyčių klausimą jaunimo tarpe, o ne tik paauklėti Petriuką? Užuot nušovęs briedį tvarte, Š. Černiauskas ėmėsi medžioti žvirblį.

Nėra saugiklių valstybiniu lygiu

Situaciją apie Rusijos keliamas grėsmes puikiai išmano Vilniaus politikos analizės instituto ekspertas Mariaus Laurinavičiaus, tad paprašiau jo komentaro, kas visgi turėtų būti atsakingas už saugų Lietuvos organizacijų bendravimą su užsienio partneriais ir kokia galima prevencija, kad „nesaugios" kelionės neįvyktų.

„Mes turėjome problemą su praėjusia valdžia, kur apskritai nekreipėme dėmesio į Rusijos grėsmes, bet tai – tik dalis problemos. Būtina rengti mokymus tarnautojams  valstybės mastu, nes nėra net problemos supratimo. Rusijos įrankiai išmėtyti visame pasaulyje, o mes neturime saugiklių valstybiniu lygiu. Turime dar didesnių problemų. Mes finansuojame Filipo Kirkorovo koncertus...", – sakė M. Laurinavičius.

Puiki ir Lauryno Kaščiūno įžvalga, kuri nuskamba Vilmanto Venckūno publikacijoje Rusijos grėsmių tema tv3.lt portale: „Viena vertus, supranti, kad reikia išplėsti saugumo sampratą, kita vertus turi būti kažkokie prioritetai, suvokimas, kad negali visko saugumizuoti. Devalvuoti irgi negalima. O mes kartais taip darome, kai pradedi žiūrėti, kad ir čia Rusija, ir ten Rusija. Tada grėsmę devalvuoji, o tai nėra gerai. Turi atsirasti suvokimas, kad saugumas yra ne tik urmo ir kamo reikalas, bet ir Socialinės apsaugos ministerijos, ir švietimo reikalų, tai yra visa apimančio saugumo klausimas” .

Norėjo mušti, susirado lazdą

Pristatydamas NŠTA ir jos vykdytą projektą AŠIS, Š. Černiauskas teigia, kad NŠTA atlikti tyrimai yra „abejotinos kokybės, formuojantys itin konservatyvią liniją ne tik mažumų, bet ir vaiko teisių atžvilgiu". Jokių svarių argumentų šiam teiginiu pagrįsti jis nepateikia.

Paklausiau paties Š. Černiausko, kodėl jo manymu, konservatyvi laikysena yra „nusikaltimas" savaime. Atsakymo į tai negavau. Gavau komentarą, kad ieškau vienpusiškumo ne toje pusėje. Tuomet dar nieko neieškojau, bet netrukus pradėjau. Tik ne vienpusiškumo, o tiesos.

„Popieriuje projektas skirtas šeimų interesų gynimui, realybėje – vaizdas kelia abejonių”, – sako Š. Černiauskas. Iš ko žurnalistui susidarė „vaizdas" – nelabai aišku. Sąžiningam profesionalui vaizdas gali susidaryti tik iš faktų. Paprašiau Š. Černiausko pateikti faktų. „Ne sykį vėliausi į tokias diskusijas, kurios nieko gero neatnešė. Tai pataupykim vienas kito laiką. Ne atsakymų jums reikia, bet už bandymą paprovokuot įsivėlimui į beprasmį pokalbį pagirsiu. Iki kitų kartų”, – atsakė Š. Černiauskas.

Dar sykį kreipiausi į žurnalistą, bandydama pasitikslinti, ar jis nesuprato mano klausimų kaip neturinčios ką veikti moters noro padiskutuoti. Paklausiau, ar situaciją keičia tai, kad rašau tekstą, kuriame ir norėčiau pacituoti jo atsakymus.

„Nekeičia. Nes rašot su akivaizdžia išankstine nuostata, į kurią viskas ir orientuota. Klausimas apie „spaudimą” ministerijai akivaizdžiausiai tai parodė, nors ir kiti neblogi. Žodžiu, sėkmės“, – pasiuntė mane ieškoti laimės Š. Černiauskas. Ironizuoju.

Kaltinimas konservatyvumu

Š. Černiauskas tęsia, kad „projekto pinigai buvo leidžiami subjektyvių šeimų gynėjų nuomonių sklaidai ir bendradarbiavimui su bendraminčiais užsienyje", kad „didelė dalis projekto veiklų buvo orientuota į konservatyvios šeimos politikos propagavimą".

Gal pats Š. Černiauskas galėtų atsakyti, kokią šeimos politiką turėtų propaguoti organizacija, susikūrusi atstovauti šeimos interesus ir saugoti šeimą tokią, kaip ji buvo suprantama iki šiol?

Žurnalistui kliūna ir „nuomonės pobūdžio straipsniai". Kaip parašyti straipsnį, neišreiškiant savo nuomonės – dar viena originali mįslė, kurią užmena Š. Černiauskas.

Remiantis žurnalisto logika, būtų galima apkaltinti žaliųjų judėjimą, kuris reiškia subjektyvią nuomonę gamtosaugos klausimais, kad bendrauja su bendraminčiais pasaulyje, lygiai tą patį galima būtų pasakyti ir apie Š. Černiauskui priimtinesnę liberaliąją liniją, kuri taip pat reiškia savo subjektyvią nuomonę ir propaguoja savo idėjas.

Nurodomi NŠTA projekto veiklų trūkumai turi bendrą vardiklį – konservatyvi linija ir subjektyvi nuomonė. Š. Černiausko smūgis labai silpnas. Įvarčio nėra.

Konkurentų sulaukė tik šiemet

Š. Černiauskas baksnoja pirštu, kad „tokios organizacijos, kaip Žmogaus teisių organizacijų koalicija ir Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacija metai iš metų teikia paraiškas finansavimui gauti, tačiau lieka už borto".

Atsakau. Organizacijos institucinio stiprinimo konkurse gauna finansavimą atskirose politikos sričių kategorijose, pavyzdžiui, vaiko teisių, lygių galimybių ir panašiai. NŠTA su jomis net nekonkuruoja. Š. Černiausko minėtos organizacijos niekada nepretendavo į šeimos politikos sritį, taigi NŠTA iš minėtų organizacijų pinigų atimti niekaip negalėjo.

„Mes tik šiais metais sulaukėme konkurentų. Iki šiol buvome vieninteliai aplikuojantys į projektų finansavimą šeimos politikos srityje”, – aiškino V. Vasiliauskienė.

Maža to, finansavimą gavo ir Lietuvos moterų lobistinė organizacija, ir Kauno moters užimtumo informacijos centras, kuris dar papildomai gauna finansavimą kaip nacionalinė NVO.

Užkliuvo ir pirmoji ponia

„Iš projekto lėšų finansuotos LVI (Laisvos visuomenės institutas) atstovų publikacijos ir kitos šios organizacijos veiklos. Tarp jų – konservatyvios krypties konferencija apie krizinį nėštumą, kurią globojo pirmoji ponia Diana Nausėdienė”, – priekaištų sąrašą tęsia Š. Černiauskas.

Mokslinė – praktinė konferencija „Valstybės pareiga padėti moterims krizinio nėštumo situacijoje: galimybės ir problemos", taip, buvo globojama pirmosios ponios. Jos palaikymas – visiškai logiškas ir nuoseklus veiksmas. Lietuva, nesvarbu ar tai patinka mums, ar ne, yra kraštas turintis gyvas ir gilias šeimos tradicijas, kurios nesvetimos dabartinio LR Prezidento šeimai. Net jei LR Prezidento šeimos pažiūros būtų kitokios ar prezidento „šeima" būtų vienalytė sąjunga, pagalbos moteriai stiprinimo iniciatyva niekaip negalėtų būti vertinama kaip konservatyvi kryptis.

Konferencijoje nebuvo net užsiminta ir diskutuota apie aborto draudimą, o tik svarstomos galimos pagalbos krizės ištiktoms moterims priemonės.

Sekuliari moralinė panika

Viename mano pokalbių su antropologu Sauliumi Matulevičiumi šis užsiminė, kad nenustebtų, jei kam imtų nepatikti, kad LR Prezidento G. Nausėdos šeima yra tradicinė: auginanti vaikus, šuniuką ir dalyvaujanti šv. Mišiose.

„Tiesą pasakius, aš jaučiu stiprią simpatiją tiek ekonominiam liberalizmui, tiek kairuoliškam rūpesčiui socialiniais klausimais. Tačiau mane neramina tai, jog asmenys, atstovaujantys šias pozicijas, viešai propaguoja kristianfobiją. Tipiška taktika kimšti oponentui burną, sakant kad tu esi „bažnytininkas“. Tai savotiška sekuliari moralinė panika. Šis terminas taikomas visuomenės isterijoms apibūdinti. Šiuo atveju tai galima prilyginti sekuliaristiškai „raganų" medžioklei. Aš jau nujaučiu ir laukiu, kada bus prabilta apie tai, kodėl Lietuvos Respublikos Prezidentas neišreiškia rezervuotumo katalikybei”, – sakė antropologas S. Matulevičius. Pranašiška.

Atsiprašyti neketina

„Savo darbą padariau sąžiningai. O jeigu ieškot vienpusiškumo – ne toje pusėje", – į mano abejones dėl tyrimo kokybės atsakė Š. Černiauskas. Nesu sąžinės ekspertė, bet, profesionalumo stoka jo konkrečiame tyrime – akivaizdi.

Pabaigusi tyrimą, paklausiau Š. Černiausko, ar jis atsiprašytų NŠTA, jei įrodyčiau, kad jis suklydo. „Jei faktas neatitinka jūsų pasaulėžiūros – jis vis tiek lieka faktu. O dabar atsiprašau, einu į policiją. Blogi katalikai žmonos telefoną pavogė.

Esu turbūt geresnis katalikas, nei tie, kurie save pristato katalikiškų vertybių gynėjais. (Š. Černiauskas)

Jei kas ir turėtų atsiprašinėti – tai būrelis veikėjų, kurie (padedant NŠTA) paskleidė sąmokslo teorijas ir mus bandė apšmeižti dar prieš tyrimo pasirodymą. Bet šiuo atveju esu turbūt geresnis katalikas, nei tie, kurie save pristato katalikiškų vertybių gynėjais. Nepykstu, man jų tiesiog gaila. Bijau, nesusikalbėsim. Bet čia jau mano humoro išraiškos bėdos. Su niekuo nekariauju, nepriklausomai nuo konfesijos. O dabar einu pavogto telefono ieškot”, – pokalbį pabaigė Š. Černiauskas. Tegul eina, nes pavogtų daiktų Š. Černiauskui tikrai sekasi ieškoti geriau.

Apnuogino savo silpnąsias vietas

Šis Š. Černiausko tyrimas man priminė senus laikus, kai dar dirbau vienoje Lietuvos dienraščių redakcijoje. Įsikvėpęs nuo vasarnamyje naktipuodyje susukto širšių lizdo, kolega parašė straipsnį apie širšių antpuolį Kaune. Tai visiškai paprastutis ir nekaltas pavyzdys kaip gimsta skambios antraštės ir bauginantis turinys. Kažkas panašaus nutiko ir Š. Černiauskui.

Apibendrinant, norisi pasakyti, kad tiriamoji žurnalistika nėra šventa karvė, ypač XXI amžiuje. Googlizacijos ir technologijų amžiuje visi esame potencialūs žurnalistai. Kiekvienas nesunkiai galime aptikti dėmesio vertą istoriją, ją užfiksuoti ir atiduoti profesionalui išguldyti raidėmis.

„Tai namelį pastačiau/Pastačiau, pastačiau!/Niekur tokio nemačiau/Nemačiau, nemačiau!", – kažkaip taip skamba Š. Černiausko tyrimas ir komentarai Facebook’o paskyroje.

Tiriamosios žurnalistikos sėkmė – pagauti ką nors numautomis kelnėmis. Ir nesvarbu, ar tiesiogine, ar perkeltine prasme. Š. Černiauskui, akivaizdu, NŠTA kelnių numauti nepavyko. Jis tik apnuogino silpnąsias savo paties vietas.

P. S. nuo redakcijos. Šios publikacijos nepanoro skelbti ne vienas didysis šalies portalas, tarp jų ir LRT.lt, kuriame buvo perpublikuotas siena.lt „tyrimas".

The post Siena.lt tyrimas nukreiptas į Nacionalinę šeimų ir tėvų asociaciją tėra Nif Nifo namelis appeared first on LAIKMETIS.

Skaitydami straipsnį galime įsivaizduoti, jog Veronoje vykęs Pasaulio šeimų kongresas buvo orientuotas į rusiškos propagandos skleidimą. Kas iš tiesų vyko Veronoje 2019 m. kovo 29-31 d., kur dalyvavo du NŠTA nariai ir kuriam iš projekto lėšų buvo skirta apie 800 Eur?

Jei sprendžiame vykti ar ne į kokį nors renginį, atsižvelgiame dažniausiai į pora dalykų: pirma, kokia yra renginio tema ar turinys, ar jis aktualus atstovaujamai organizacijai, bei antra, į tai, kas organizuoja renginį ir kur jis vyksta.

Kokia gi buvo Pasaulinio šeimų kongreso Veronoje programa ir turinys? Renginio programa atspindėjo platų spektrą valstybėms ir  šeimų organizacijoms svarbių klausimų. Juos nesunkiai galima rasti vykusio Pasaulio šeimų kongreso Veronoje svetainėje. Pagrindinė klausimas, kurį įvardino veik kiekvienas kongreso pranešėjas, buvo apie demografinę krizę Europoje ir būdus jai spręsti. Buvo kalbama apie santuokos instituto svarbą, vaikų teises, moterų problemas, teisinę gyvybės ir šeimos apsaugą ir panašius klausimus. Galbūt šios temos, autorių nuomone, ir yra Rusijos propaganda?

Atsakymą į antrąjį klausimą taip pat nesunkiai galima rasti renginio svetainėje. Pasaulio šeimų kongreso rengėjas – JAV įsikūrusi organizacija IOF (International Organization for Families) – tarptautinius kongresus rengia nuo 1997 metų skirtingose pasaulio šalyse. Šeimos, santuokos, vaikų ir moterų problemoms gvildenti Verona buvo pasirinkta kaip įsimylėjėlių - Romeo ir Džuljetos miestas, svetingai kviečiant Veronos merui ir Italijos vyriausybei. Renginio rėmėjai, kaip ir kalbėtojai yra nurodyti svetainėje. Nematyti jame jokių sąsajų nei su Kremlium, nei su Rusija.

O gal prieš važiuojant į kiekvieną renginį reikėtų užsakyti tyrimą – ar kokio nors rėmėjo rėmėjas nėra kaip nors susijęs su Rusija, Kinija ar kitais nedraugais? Taip, tarp 69 kongreso kalbėtojų du buvo iš Rusijos. Ar tai čia tas baisus pavojus, nulėmęs „tyrimo“ antraštę ir leidęs pasaulinį kongresą pavadinti prokremlišku? O gal kiti kongreso dalyviai – Europos valstybių oficialūs atstovai, universitetų profesoriai, įvairių denominacijų dvasininkai, įskaitant ir Vatikano atstovus, kurie nuolat dalyvauja Pasaulinio šeimų kongreso renginiuose, dirba Kremliui? Čia reiktų priminti, kad Pasaulinis šeimų kongresas 2014 metais turėjęs vykti Rusijoje, organizatorių buvo atšauktas nepritariant Rusijos veiksmams Rytų Ukrainoje ir Kryme.

Panašu, kad ne vien tik lankymesi šiame renginyje esmė. Kita baisi NŠTA ir partnerių „nuodėmė“ – konservatyviosios šeimos gynimo linijos palaikymas. Mat projekto partneriai, įgyvendindami savo veiklą, drįso atlikti „konservatyvios šeimos politikos propagavimą, oficialiais kreipimaisis ir pasiūlymais siekiant daryti įtaką valstybės institucijoms“. Tikėtina, jei būtų kalbama apie kitos pusės lobistinę veiklą, tai būtų sveikintina kaip žmogaus teisių gynimas ir apskritai vien teigiamai vertintina veikla. Kaip pasakytų romėnai: QuodlicetIovi, nonlicetbovi (arba kas galima Jupiteriui, jaučiui šiukštu negalima).

Negana to, šeimų organizacijoms priekaištaujama dar ir dėl to, kad jos išdrįso savo nuomonę reikšti viešai (tokia veikla įvardijama kaip „nuomonės pobūdžio straipsniai“, „subjektyvių projekto dalyvių pozicijų sklaida iš valstybės pinigų“). Kitaip sakant, nuomonės reiškimo laisvė galioja tik „teisingajai“ nuomonei.

Iš tokio „tyrimo“ ryškėja siekis visas už tradicines vertybes, prigimtinę šeimą pasisakančias jėgas, asmenis bet kokiomis priemonėmis susieti su Kremliumi ir taip „nukenksminti“.

Iš tokio „tyrimo“ ryškėja siekis visas už tradicines vertybes, prigimtinę šeimą pasisakančias jėgas, asmenis bet kokiomis priemonėmis susieti su Kremliumi ir taip „nukenksminti“. Niekas, tame tarpe ir mūsų organizacijų nariai, tikrai nesiginčytų dėl agresyvios Rusijos politikos kenksmingumo Lietuvai. Tačiau čia norima žengti toliau ir, su Kremliumi susiejus visas organizacijas, kurios gina prigimtinę šeimą ar tradicines vertybes  parodyti kaip keliančias grėsmę Lietuvai ir jos valstybingumui.

Po tokių svarstymų lieka tik vienas kelias – eiti „progreso“ keliu, nes tik taip išvengsime virš mūsų galvų kaip Damoklo kardas kabančios Rusijos grėsmės... Tokiu būdu paribiuose atsiduria didelė dalis visuomenės, pritarianti prigimtinės šeimos išsaugojimui ir stiprinimui ir tradicinių vertybių puoselėjimui, nes tokiais pasvarstymais jie automatiškai priskiriami Rusijos įtakos zonai.

Leiskite paklausti – o kas iš tiesų kelia grėsmę Lietuvai? Katastrofišku tempu mažėjant gyventojų Lietuvoje, ar negalėtume daryti priešingos išvados? Lietuvos Konstitucija nurodo, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme yra nurodyta valstybės pareiga „užtikrinti lietuvių tautos ilgalaikių gyvybinių interesų apsaugą [...] puoselė[jant] tradicinę šeimą.“ Kai dešimtimis milijonų savo gyventojus skaičiuojančios valstybės – Italija, Vokietija, Prancūzija ir kitos – rūpinasi savo  tautų nykimo sprendimo variantais, mes, sparčiausiai nykstanti tauta Europoje klijuojame prorusiškas etiketes visiems, besirūpinantiems prigimtinės šeimos išsaugojimu ir stiprinimu Lietuvoje.

The post NŠTA: už rūpestį šeima – kremlinių etiketės! appeared first on LAIKMETIS.