Bažnyčios skelbiamoje žinioje mes dažnai sutinkame jos pamąstymus apie šeimą – apie prigimtinę, krikščionišką šeimą. Kodėl, jūsų manymu, Bažnyčia skiria tiek daug dėmesio šiai temai, kuri šiandieninėje visuomenėje neretai atrodo išblukusi ar net prieštaringai vertinama?

Šeimos tema kyla iš labai gilios prasmės, kuri glūdi žmogaus pašaukime. Žmogus yra pašauktas į pasaulį ne vien būti, bet ir tęsti Dievo pradėtą kūrybos procesą – dovanoti gyvenimą, dovanoti kitą žmogų, asmenį. Tai viena pirmųjų žinių, kurias randame Šventajame Rašte: Dievas sukuria žmogų kaip vyrą ir moterį ir siunčia juos į pasaulį – būti vaisingais ir daugintis.

Šeima tampa vieta, kurioje atsiskleidžia Dievo dovana žmogui. Ji yra Dievo meilės atvaizdas Žemėje, atspindintis Jo santykį su žmogumi. Ir būtent todėl tiek šv. Paulius VI, tiek šv. Jonas Paulius II, tiek visa Bažnyčios tradicija daug kalba apie santuoką kaip sandorą – ne kaip paprastą susitarimą, bet kaip gilią dvasinę tikrovę.

Jėzus pats kalba apie santuokos neišardomumą, apie jos kilnumą. Tai nėra vien socialinė institucija – tai dieviškos meilės ženklas, skirtas pasauliui. Ir todėl Bažnyčia nuolat kviečia šeimą gyventi šios sandoros dvasia, būti vieta, kur perduodama tikėjimo, vilties ir meilės žinia.

Šeimos vizija, kurią Bažnyčia skelbia – aiški, paprasta ir iš pirmo žvilgsnio suprantama kiekvienam. Tačiau kas lemia, kad ši, atrodytų, graži vizija šiandien mūsų šalyje patiria rimtą išbandymą? Šeimos institutas Lietuvoje išgyvena krizę – kas antra pora skiriasi, o, kaip yra pasakęs popiežius Pranciškus, mes išgyvename tikrą demografinę žiemą. Kodėl taip atsitiko? Kodėl ši žinia, nors ir aiški, tarsi nepasiekia žmonių?

Tai labai svarbus klausimas. Galėtume sakyti, kad viskas prasideda nuo pasitikėjimo stokos – žmogus nepasitiki nei savimi, nei kitu. Bijoma įsipareigoti. Pasirenkamos vadinamosios „tarpinės“ formos: partnerystės be įsipareigojimo, bendra gyvenimo patirtis be santuokos sakramento. O kai kurie iš nenoro įsipareigoti nusprendžia visai nekurti šeimos.

Tai reiškia, kad šeimos samprata praranda motyvacinę jėgą. Žmonės nebejaučia prasmės, kodėl turėtų rinktis šį kelią. Įtakos tam turi ir socialinės realijos: spaudimas siekti karjeros, siekti finansinės gerovės, realizuoti save. Vaikas dažnai suvokiamas kaip „praradimas“ – kaip kliūtis gerovei ar asmeniniam laisvės pojūčiui. Atsiranda tų kurie vengia situacijų, kuriose reikėtų aukoti „dalį savęs“ – o juk šeima būtent tai ir reikalauja: dovanos, savęs atidavimo kitam.

Santuoka nėra vien socialinė institucija – tai dieviškos meilės ženklas, skirtas pasauliui.

Tad matome, kad šios giluminės baimės ir socialiniai lūkesčiai, orientuoti į individualų komfortą, labai stipriai veikia jaunus žmones. Jie galvoja, kad vaikas, santuoka ar šeima reikštų savęs praradimą, o ne pilnatvės išsipildymą. Tai yra labai rimta problema, su kuria susiduria mūsų visuomenė. Ir tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Bažnyčios žinia, nors ir teisinga, neretai sunkiai pasiekia širdis.

Jaunus žmones šiandien riboja ne tik asmeninės baimės ar ekonominiai iššūkiai, bet ir tam tikros stiprios išorinės spaudimo jėgos. Tarp jų – ir įvairios visuomenės bei teisinės aktualijos.

Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas įpareigojo teismus pripažinti partnerystę tarp asmenų, siekiančių tokios sambūvio formos. Taip pat plečiamos dirbtinio apvaisinimo galimybės, taikomos įvairiems ne santuokoje gyvenantiems žmonėms. Turime ir nuolatinius bandymus keisti Reprodukcinės sveikatos įstatymą, kuris, jeigu būtų priimtas, liberalizuotų aborto teisę. Visi šie reiškiniai – tai akivaizdūs iššūkiai krikščioniškam tikėjimui ir šeimos sampratai.

Matome, kad dažnai vyksta tam tikras nuolaidžiavimas – prisitaikymas prie garsiai reiškiamų nuomonių. Toks „susiderinimas su pasauliu“ iš pirmo žvilgsnio atrodo švelnesnis, bet pasekmės, deja, dažnai tenka būtent moterims.

Kai nėra tvirtų įsipareigojimų, kai partnerystė suvokiama kaip laikinas susitarimas, dažniausiai moteris lieka nesaugi, ar galiausiai viena, be paramos, be aiškaus atsakingo tėvo šalia. Tai kelia nesaugumo jausmą ir moterims, ir vaikams. O vaiko atėjimas pasaulin šiandien dažnai yra atidedamas arba netgi atsisakomas. Vis daugiau porų gyvena tarsi eksperimento būsenoje, lyg tik bandydamos, ar joms apskritai verta kurti šeimą.

Tokioje aplinkoje net pagalbos priemonės gali būti klaidinančios. Kai kurios jų tarsi siūlo sprendimus – pavyzdžiui, Reprodukcinės sveikatos įstatymo pataisos –, bet iš tiesų jos remiasi ideologiniais motyvais. Jos nepasiūlo tikros pagalbos moteriai, o tik stiprina nuostatą, kad gerovė yra nesuderinama su motinyste ar savęs dovanojimu.

Todėl turime labai aiškiai kalbėti: tikra pagalba turi stiprinti žmogų, padėti jam apsispręsti gyvybei, ištikimybei, šeimai. Ir tai – mūsų, krikščionių, pareiga šiais laikais.

Vienas iš būdų atliepti į šiuos iššūkius – forumas „Šeima 2050“, vyksiantis Kaune. Tapote šio forumo globėju. Jo tikslas – suburti atsakingus piliečius, kurie norėtų veikti solidariai, reaguoti į tai, kas vyksta mūsų visuomenėje. Vis dėlto, greičiausiai neišvengsite kaltinimų, kad Bažnyčia politikuoja ar kišasi į viešuosius procesus. Kaip į tai žvelgiate? Kodėl katalikų, krikščionių dalyvavimas šiose iniciatyvose vis dėlto svarbus?

Bažnyčia niekada nebuvo tik stebėtoja. Ji visuomet dalyvavo visuomenės gyvenime – kaip druska, šviesa ir kelrodė. Forumai, tokie kaip „Šeima 2050“, yra pastanga suburti tuos, kurie nori ne tik skųstis situacija, bet ir ją keisti. Tai nėra politika siaurąja prasme – tai atsakomybė. Tai pastanga parodyti visuomenei alternatyvą, liudyti, kad galima gyventi kitaip – ištikimai, atsakingai, su pagarba gyvybei ir šeimai.

Žinoma, kai kas bandys šį balsą nutildyti, pasakyti, kad čia kišimasis. Bet argi Bažnyčia neturi teisės kalbėti apie šeimą, apie gyvybę, apie laisvę? Klausimai apie vertybes nėra tik politikų reikalas – jie liečia mus visus. Bažnyčia privalo turėti savo balsą prie viešojo stalo. Ir tas balsas turi būti girdimas.

Mes matome, kad pasaulyje, ypač kai kuriose šalyse, vyksta didžiuliai pokyčiai – tiek socialiniai, tiek vertybiniai. Bet kartu matome ir tai, kad žmonės ieško tiesos, autentiškumo, tikros meilės. Tad mūsų pareiga – atsiliepti. Atsiliepti ne tik kalbomis, bet ir veiksmais. Šeimos, demografijos, santuokos klausimai – tai ne statistika, tai žmonių gyvenimai.

Todėl labai džiaugiuosi, kad galėjau prisidėti prie šio forumo. Ir raginu visus, kurie tiki, kad šeima turi ateitį, jungtis. Tegul Dievas laimina mūsų pastangas, intencijas ir troškimus.

Dėkojame už Jūsų mintis, geranoriškumą ir laiką.

The post Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas: Bažnyčia privalo turėti savo balsą prie viešojo stalo appeared first on LAIKMETIS.

Aiškią poziciją dėl Seime svarstomo projekto šalies vadovas išsako pirmą kartą, anksčiau jis teigė pritarsiantis tokiam projektui, kuris neprieštaraus konstitucinei šeimos sampratai.

„Jei norime spręsti vienos lyties piliečių tarpusavio ryšio klausimą, reikia jį spręsti kitais būdais. Ne per šeimą arba darinį, kuris de facto tampa šeimos analogija, ir tai norima įtvirtinti Civilinės sąjungos įstatymu, o per, pavyzdžiui, Artimo ryšio institutą. Tai natūraliai išspręstų dabar egzistuojančias problemas“, – Laimos Lavastės knygoje „Prezidentas Gitanas Nausėda: iš arti“ teigia šalies vadovas.

Konstitucijos 38 straipsnyje teigiama, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, o „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“.

G. Nausėda knygoje sakė matantis pastangas išplėsti per santuoką atsirandančios šeimos sampratą pažeidžiant šį straipsnį.

„Tai daroma net su kai kurių konstitucinės teisės „žinovų“ pagalba, jie varto Konstituciją taip, kaip jiems patinka“, – tvirtino prezidentas.

Jis taip pat sakė matęs pastangas numarinti bei „į stalčių“ nukišti Artimo ryšio projektą.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, jog „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto“. Jis taip pat tvirtino, jog šeima yra grindžiama „santykių turiniu“, o forma „esminės reikšmės neturi“.

Be to, KT pažymėjo, jog konstitucinė šeimos samprata, kitaip nei santuokos samprata, yra neutrali lyties požiūriu.

Pats G. Nausėda yra sukritikavęs tokį išaiškinimą.

„Aš to nesureikšminu“

Šalies vadovas teigė, kad keliantieji klausimą dėl Civilinės sąjungos priėmimo laiko „mūsų Konstitucijos 38 straipsnį tuščia vieta“.

„Man, kaip Lietuvos prezidentui, kurio viena iš svarbiausių prievolių yra gerbti mūsų pagrindinį įstatymą – Konstituciją – tai yra nepriimtina. Kitose šalyse, kuriose yra įteisintos tos pačios lyties žmonių santuokos, konstitucijos yra pakeistos, arba tam netrukdydavo“, – rašoma knygoje.

„Dėl šių vertybinių nuostatų man, suprantama, tenka patirti ir tam tikrų politikų bei asmenų grupių puolimą. Bet aš to nesureikšminu. Daug važinėju po Lietuvą, bendrauju su žmonėmis ir ne kartą iš jų išgirstu: „Ačiū, Prezidente, kad ginate šeimos vertybes“. Niekas negalėtų apkaltinti manęs savo vertybių pardavinėjimu“, – teigiama joje

Liberalų Seimo politikų praėjusioje kadencijoje siūlytas priimti Civilinės sąjungos projektas įteisintų neutraliai lyčiai partnerystę, jis parlamente yra įveikęs svarstymo stadiją, tad jo priėmimui trūksta dar vieno balsavimo.

Projektas numato, kad ją sudarę partneriai kurtų bendrą dalinę nuosavybę, tačiau turėtų galimybę atskiru susitarimu nustatyti ir kitokį turto teisinį režimą, paveldėtų pagal įstatymą ir nemokėtų paveldėjimo mokesčių, turėtų galimybę veikti vienas kito vardu ir interesais, atstovautų vienas kitam sveikatos priežiūros srityje, galėtų gauti su sveikata susijusią informaciją.

Pateikimo stadiją Seime yra įveikęs ir konservatoriaus Pauliaus Saudargo siūlymas įteisinti „artimojo ryšio“ sąvoką ir per ją reguliuoti ūkinius žmonių santykius. Šio įstatymo priėmimui trūksta dviejų balsavimų.

„Tai buvo mano požiūris“

Prezidentas taip pat gynė kritikos sulaukusį jo sprendimą 2021 metais pasisakyti per vadinamąjį „Didįjį šeimos gynimo maršą“.

Iš anksto įrašytu vaizdo įrašu kreipdamasis į sostinės Vingio parke susirinkusius žmones, G. Nausėda irgi teigė, jog reikia teisiškai sureguliuoti vienos lyties asmenų bendro gyvenimo klausimus, tačiau tai turi būti daroma laikantis Konstitucijos.

Knygoje šalies vadovas atskleidė, kad kai kurie patarėjai siūlė nesikišti į diskusijas dėl šeimų gynimo maršo, bet jis nusprendė priešingai.

„Iš šio (kreipimosi – BNS) teksto ir šiandien neišbraukčiau nė žodžio. Nervingoje to meto atmosferoje kiekvienas galėjo kažkuo piktintis. Dalis teksto galėjo nepatikti Vingio parke susirinkusiems žmonėms, kita dalis – save vadinantiems teisuoliams, tačiau tai buvo mano požiūris, kurį būtinai norėjau išsakyti“, – tvirtino G. Nausėda.

Knyga „Prezidentas Gitanas Nausėda: iš arti“ bus išleista per vasario 27 dieną prasidėsiančią Vilniaus knygų mugę.

The post Gitanas Nausėda: vienos lyties piliečių tarpusavio ryšio klausimą, reikia spręsti kitais būdais appeared first on LAIKMETIS.

Skaitant Pauliaus Gritėno tekstą „Kodėl reikia ginti šeimą?“ pirmas įspūdis gali būti apgaulingas. Nors ir su aliuzija į šeimos gynimą, tekstas yra nukreiptas priešinga linkme – neva ginant šeimos turinį, galima aukoti formą. Ir tai jau reiškia esminę reformą. Kyla klausimas: kas yra tas šeimos turinys? Ideologizuoto atsakymo primetimas, manipuliatyvi argumentacija bei kritikuojamos pozicijos nesuvokimas (o gal tyčinis iškraipymas) P. Gritėno tekste primygtinai prašosi atsakymo. Taigi žiūrim, kur čia šuo pakastas.

P. Gritėnas rašo: „Šeimos gynėjai dažniausiai visas jėgas sutelkia į bandymus įtikinti, kad tradicinė šeima išsiskiria ir turėtų būti įtvirtinta savo forma. Ta forma aktyviai ginama ir vaizduojama kaip tėvo, mamos ir vaikų santykis.“

Netiesa. Gindami prigimtinės šeimos sampratą, pagal kurią šeima kyla iš santuokos, tėvystės ir motinystės, giname ne (tik) formą, bet ir jos turinį. Prigimtinės šeimos esmė yra nukreipta į žmogiškos gyvybės pratęsimą. Todėl jos turinys yra vyro ir moters santykiai, turintys potenciją pratęsti gyvybę, bei iš tėvystės ir motinystės kylantys kiti giminystės ryšiai (tėvo ir mamos santykiai su vaiku, brolių ir seserų, senelių ir anūkų...).

Būtent šis turinys lėmė, kad šeima LR Konstitucijos 38 straipsnyje yra vadinama valstybės pagrindu, nes ji reikšmingai prisideda prie visuomenės bendrojo gėrio: 1) dėl vaikų (valstybės piliečių) gimdymo, auginimo ir auklėjimo; 2) dėl santykinai tvarių vidinių šeimos santykių, paremtų kraujo/giminystės ryšiais ir bendrais vaikais, kurie natūraliai užtikrina savitarpio rūpestį, pagalbą pažeidžiamose būklėse (kūdikystė, liga, senatvė), pirminius ekonominius mainus ir kt. Šias visuomenei svarbias šeimos savybes lemia vyro ir moters lyčių skirtingumas, potencialiai leidžiantis pratęsti gyvybę. Lyčių skirtingumas yra visų Konstitucijos 38 straipsnyje paminėtų šeimos pagrindų (santuoka, tėvystė, motinystė ir vaikystė) egzistavimo priežastis.

Prigimtinės šeimos esmė yra nukreipta į žmogiškos gyvybės pratęsimą.

P. Gritėnas rašo: „Bet net ir aršiausi tradicinės šeimos formos gynėjai būna priversti pripažinti, kad šeiminis ryšys įmanomas ir kitokiais gyvenimo aplinkybių, pasirinkimų ar neišvengiamybių padiktuotais formatais. Šeiminį santykį puoselėja ir vieniša mama su sūnumi ar dukra, močiutės ir seneliai su anūkais, broliai ir seserys, pusbroliai ir pusseserės.“

Ne, nereikia versti mūsų pripažinti to, kas akivaizdu – giminystės ryšiai tarp mamų ir dukrų, senelių ir anūkų ir pan. yra šeimos ryšiai. Tik svarbu nepamiršti, kad visi jie kyla iš vyro ir moters lyčių skirtingumo. Kiekviena dukra turi biologinį tėtį, net jei auga su vieniša mama. Anūkas yra senelių vaiko ir jam priešingos lyties asmens bendras palikuonis, net jei jų santykiai nėra formalizuoti. Kaip bežiūrėsi, mes nuoseklūs – vyro ir moters lyčių skirtingumo potencija pratęsti žmogišką gyvybę yra šeimos esmė, ir nulemianti jos turinį, ir organiškai kylanti iš formos.

O ką gi P. Gritėnas laiko šeimos turiniu, kurį siūlo ginti? Štai: „Metafizinis artumas, ištikimybė, pasiaukojimas, gebėjimas peržengti savo interesus, gebėjimas įsijausti į kito jausmus, solidarumas ir jautrumas – šeiminio santykio pagrindas.“

Be galo patrauklu (ir tiesa, kad šeimai būdinga)... Norisi pasveikinti autorių pirmą kartą pavartojus „metafizinio artumo“ terminą lietuviškame diskurse apie šeimos sampratą. Tik klausimas, kaip juridiškai tą metafizinį artumą reikėtų fiksuoti ir kaip išmatuoti (ne)pakankamą jo intensyvumą šeimos registravimui? O ar tikrai metafiziniam artumui būtinas teisinis pripažinimas? Kodėl valstybė turi juo domėtis ir reguliuoti įstatymais? Iš kitos pusės – ar metafizinio artumo ir visų kitų P. Gritėno vardinamų šeimos turinio elementų negali būti ne šeiminiuose santykiuose, pavyzdžiui, tikroje draugystėje? Aišku, kad gali. Tai kas tuomet yra šeima? Koks juridinis faktas reikštų jos atsiradimą? Kokia apimtimi ją reguliuoti ir kaip vykdyti šeimos politiką?

Deja, toks turinys teisiniam reguliavimui netinka ir neturi būti valstybės dėmesio objektu. Teisė nesikiša į neapčiuopiamus tarpasmeninius ryšius, kurie neturi lemiamos reikšmės visuomenės bendrajam gėriui. Valstybei rūpi vyro ir moters šeima, nes ji pirmiausia yra apie vaikus – naujus šalies piliečius, itin pažeidžiamą ir papildomos apsaugos reikalingą grupę.

Verta pasidalinti dar vienu viliojančiai gražiu P. Gritėno paragrafu: „Šeima yra ir viena paskutiniųjų metafizikos priebėgų, pareikalaujanti iš mūsų nelogiškų, neracionalių sprendimų, kuriuos diktuoja gilus artumo, tapatumo, prisijaukintos kitybės pojūtis. Jei jau veržiamės ginti šeimą, tai ar nederėtų pradėti būtent nuo šių svarbių dalykų įsivardijimo? Kokiais žmonėmis mus daro šeiminis ryšys? Kokias vertybes jis mums sukuria?“.

Valstybei rūpi vyro ir moters šeima, nes ji pirmiausia yra apie vaikus – naujus šalies piliečius, itin pažeidžiamą ir papildomos apsaugos reikalingą grupę.

Taigi rimtas klausimas, kokiais žmonėmis mus darytų įstatymu įtvirtinta P. Gritėno siūloma šeimos samprata  – efemeriškas subjektyvus „metafizinės priebėgos“ pajautimas, jei atsisakome galiojančių formos reikalavimų, t.y. lyčių skirtingumo, santuokos, galbūt ir partnerių skaičiaus ar amžiaus cenzo? Kokias vertybes kurtų? Tiesa, gyvenime visaip gali būti ir būna, tačiau kol niekam nekyla pavojus, tai tėra privataus gyvenimo reikalai, į kuriuos valstybė nesikiša, net jei priimami sprendimai „neracionalūs ir nelogiški“.

Vyro ir moters šeima, paremta vienas į kitą nukreiptu, porą praaugančiu tikslu (gimdyti, auginti, auklėti abiejų palikuonis), yra palankiausia aplinka formuotis sveikoms, brandžioms, moraliai stiprioms asmenybėms. Šiam bendram tikslui reikia tarpusavio meilės, kantrybės, tvirtumo, pasiaukojimo, savo interesų apribojimo dėl kito ir ištikimybės. Pirmoji ir svarbiausia tokios šeimos vertybė yra žmogaus gyvybė, o kartu ir visa kita, kas reikalinga šeimos klestėjimui bei kiekvieno šeimos nario pilnam išsikleidimui.

Beje, prigimtinėje šeimoje jos narių tapatybė nėra apibrėžiama pagal lytinį potraukį – priešingai, koks jis bebūtų, jis turi būti valdomas vardan šeimos bendro labo. Prigimtinės šeimos narių tapatybės nusakomos pagal „gimtinius“ tarpusavio ryšius: vyras, žmona, tėtis, mama, sūnus, dukra, brolis, sesuo... Visiems šiems šeiminiams ryšiams atsirasti neišvengiamai būtinas lyčių skirtingumas –  ir kaip formos, ir kaip turinio bruožas.

Be abejo, situacijų pasitaiko visokių, bet kalbame apie šeimos esmę ir siekiamybę, kurią valstybė gali ir turi puoselėti savo šeimos politika. O šeimos gynėjai – ginti, suvokiant tikrą šeimos turinį, prasmę ir svarbą individualaus asmens ir bendrajam visuomenės gėriui.

The post Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Kokias šeimas ginti? Atsakymas P. Gritėnui appeared first on LAIKMETIS.

Taigi, Konstitucinis Teismas savo naujausiame nutarime nepasakė nieko naujo. Santuoka ir toliau lieka vieninteliu pagal Konstituciją privalomu įstatymuose įtvirtintu juridiniu instrumentu, skirtu kurti teisinius šeimos santykius tarp giminystės ryšiais nesiejamų vyro ir moters. Žinome, kad yra ir nesantuokinių šeimų. Jos taip pat laikomos šeimomis pagal KT, jos taip pat gerbiamos, ir žinia apie jas nedaro neigiamo poveikio nepilnamečiams.

Kreipimasis į KT buvo ideologiškai ir politiškai motyvuotas, bet netikiu, kad kreipimosi teikėjai dabar labai džiaugiasi pačiu nutarimu. Jie, aišku, bandys jį visaip pristatyti tarsi laimėjimą, bet laimėjimas, jeigu ir yra, tai labai mažas (įstatymo nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai), arba jo visai nėra (nuostata realiai nebuvo taikoma — galime diskutuoti).

Kas man leidžia taip teigti? Ogi tai, kad teisėjų dauguma, kuriems turiu padėkoti, nutarė nedalyvauti šiame kultūriniame kare ir apsimetė, kad jo nemato. Suprantant, kokioje nepavydėtinoje padėtyje jie atsidūrė, manau, iš dalies tai galima pateisinti.

Taigi, kad suprastumėte, kaip KT interpretavo teisės akto, kurio atitiktis Konstitucijai buvo ginčijama, turinį, pateikiu trumpą ištrauką:

„Pagal ginčijamą įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą apibendrinus įstatymo pakeitimo įstatymo projekto parengiamuosius dokumentus, taip pat atsižvelgiant į įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkto taikymo praktiką, informacija apie kitokius nei vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos modelius laikoma neatitinkančia Konstitucijoje ir CK įtvirtintos santuokos bei šeimos kūrimo sampratos, niekinančia šeimos vertybes; tokios informacijos sklaida yra ribojama, ją skleisti nepilnamečiams leidžiama tik išimtinais atvejais.“

KT savo argumentaciją dėliojo taip, tarsi ginčijamu įstatymu būtų draudžiama nepilnamečiams pateikti informaciją apie kitokius nei santuokinės šeimos modeliu grindžiamus vyro ir moters, vaikų ir tėvų santykius. Dar viena citata:

„Taigi iš įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte nustatyto teisinio reguliavimo nėra aiškus jame įtvirtinto informacijos sklaidos ribojimo turinys, neaišku, kokią konkrečiai informaciją apie kitokią, nei įtvirtinta Konstitucijoje ir CK, santuokos sudarymo bei šeimos kūrimo sampratą siekiama riboti, ar Konstitucijoje ir CK įtvirtinta santuokos samprata bei šeimos kūrimo samprata vartojamos kaip sinonimai, ar turi skirtingą turinį.“

Ir dar:

„Konstitucijoje, inter alia jos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintos konstitucinės šeimos sampratos ar konstitucinio vaiko pirmumo imperatyvo nekyla reikalavimas riboti nepilnamečiams pateikiamą informaciją apie kitokius nei vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos modelius, kai bendro jų gyvenimo santykiai grindžiami šeimai, kaip konstituciniam institutui, būdingais pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas.“

Pabaigai noriu pasakyti, kad konstitucinei šeimos sampratai svarbiausias yra savanoriškas vyro ir moters apsisprendimas prisiimti (tam tikras) teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių .... (?). Čia šį tą nutylėjau. Savarankiškai paskaitykime KT doktriną, ne tik šį nutarimą, ir viskas taps aiškiau.

The post Vytis Turonis. Antraštės kalba garsiau negu KT nutarimas appeared first on LAIKMETIS.

„Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Vyras ir moteris – tai neatskiriami, vienas kitą kūnu ir siela papildantys asmenys. Jie nėra vienas kitam svetimi, bet skirti papildyti vienas kito stiprybes bei silpnybes. Dievas sukūrė moterį ir vyrą pagal savo atvaizdą, o jų tarpusavio ryšys tampa dar vienu Jo kūriniu. Įveikę per įvairius santykių etapus iškylančius sunkumus vyras ir moteris galiausiai nusprendžia priimti pačią svarbiausią atsakomybę prieš Dievą ir vienas kitą – santuokos sakramentą.

Šio sakramento esmė slypi neabejotinoje meilėje, rūpestyje, ištikimybėje ir atsidavime iki gyvenimo pabaigos. Kadangi santuoka buvo sukurta Dievo, ji privalo būti pagrįsta Jo įstatymais – meilės ir ištikimybės principais. „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu (Pr. 2:24)“ – taigi, santuokoje kaip amžiname, Dievo sukurtame ryšyje, nėra vietos nei neištikimybei, nei skyryboms.

Bet kodėl tuomet skyrybų skaičius kasmet siekia net iki 8 tūkst. atvejų? Tai rodo, kad požiūris į santuoką visiškai pasikeitė. Šiandien skyrybos, kaip dažnas reiškinys, tapo normalizuota gyvenimo dalimi. Neretai išgirsime iš visuomenės, žiniasklaidos ar kartais net ir artimų žmonių, kad skyrybos yra protingas sprendimas, kai santuokoje iškyla įvairios problemos. O iššūkių priežastys dažnai įvardijamos kaip charakterių nesuderinamumas, meilės jausmo dingimas, finansiniai sunkumai ar nesugebėjimas spręsti konfliktų ir panašiai. Bet ar tai tikrai yra problemos esmė, o gal verčiau tik pasiteisinimai? Turime kelti sau klausimą ar tikrai šios priežastys yra tokios svarios? Manyčiau, kad tokiam suvokimui nemenką įtaką daro pokyčiai visuomenėje.

Modernizmo ir individualizmo įsigalėjimas akivaizdžiai pakeitė požiūrį į santuokos sakramentą. Susidaro įspūdis, kad santuoka tampa tarsi dvišale sutartimi, kuri galioja tik tol, kol teikia asmeninį pasitenkinimą ir atitinka individualius poreikius. Kai šis pasitenkinimas mažėja ar iškyla sunkumų, vietoje to, kad būtų ieškoma bendrų sprendimų, pasirenkama nutraukti prieš Dievą sudarytą sąjungą. Niekas nesakė, kad santuoka visada bus lengva, pastovi ir vien tik džiaugsmą teikianti sąjunga, tikrai ne. Tačiau iškilę sunkumai neturėtų nutraukti bendrystės, kurią jaunieji nusprendžia kurti iki žemiško gyvenimo pabaigos.

Sunkumai ir konfliktai ugdo vyrą ir moterį, brandina jų charakterį, moko prisiimti atsakomybę, parodyti rūpestį ir meilę. Juk tikroji meilė nėra tik jausmas, tai yra veiksmas. Per meilę mes veikiame. Jausmas yra tik laikinas, nepastovus ir nepatikimas ilgalaikėje perspektyvoje. Tad jei yra sudaroma santuoka, tai įsipareigojant, kad meilė bus veikli, nepaisant įvairių, gyvenimo bėgyje iškylančių jausmų.

Todėl santuoka nėra trumpalaikio malonumo šaltinis, bet nuolatinio bendro gyvenimo pagrindas, remiantis pasiaukojimu, atsakomybe, įsipareigojimais ir besąlygiška meile. Bendras gyvenimo pagrindas susideda iš „aš“ + „tu“= „mes“. Tačiau šiuolaikinė kultūra dažnai pabrėžia „aš“ svarbą ir vos tik toks mąstymas įsigali santykiuose, gali prasidėti jų griūtis. „Aš“ be „tu“ niekaip negali būti „mes“. Negebėjimas būti „mes“ galiausiai prives prie skaudžių skyrybų.

Bet kodėl „aš“? Todėl, kad „aš“ pateikiamas kaip išsigelbėjimas, asmeninės laisvės atkūrimas. Šiais laikais skyrybos dažnai suprantamos, kaip nauja gyvenimo pradžia arba žmogaus atgimimas. Bet ar tikrai skyrybos atkuria laisvę ir suteikia didesnės laimės mūsų asmeniniams siekiams ir gyvenimui? Absoliučiai – ne. Pirmiausia, daugelis išsiskyrusių žmonių pripažįsta, kad skyrybos neatnešė didesnės laimės ar laisvės, o priešingai – atnešė tik vidinę tuštumą, vienišumą ir nesaugumo jausmą.

santuoka nėra trumpalaikio malonumo šaltinis, bet nuolatinio bendro gyvenimo pagrindas, remiantis pasiaukojimu, atsakomybe, įsipareigojimais ir besąlygiška meile.

Derėtų nepamiršti, kad su skyrybomis ateina ir kitos problemos: ginčas dėl vaikų ar turto, problemos santykiuose su naujais partneriais, finansiniai sunkumai ir kt. Dažnu atveju apie tai nepagalvojama. Tad ilgai kurtas santuokos kelias ir jo nutraukimas tikrai nenuves prie šviesesnių, platesnių ar rožėmis klotų kelių. Juk dvasinis ir emocinis sielvartas turi kur kas didesnę kainą, nei mes kartais įsivaizduojame.

Tiesa, dažnai manoma, kad yra tokių priežasčių, dėl kurių skyrybos gali apsaugoti vaikus. Juk geriau vaikui negirdėti kasdienių barnių, nesutarimų ir įtampų, nematyti konfliktų pilnos santuokos, tiesa? Ar tikrai skyrybos apsaugo vaikus? Jei manote, kad skyrybos suteikia vaiko gyvenimui daugiau spalvų, prasmės ir ramybės, pagalvokite, ar ne mes visi trokštame būti stabilios ir mylinčios šeimos dalimi? O kas, jeigu skyrybos atims iš vaiko saugumo jausmą, nuo pat mažens parodydamos, jog pasaulis yra nesaugus ir pavojingas?

Ar žinote, kas būna, kai vaikas nepažįsta saugaus pasaulio? Jis jaučiasi nereikalingas, nedrąsus pažinti, jaučia savivertės stoką, nes nuo mažens jis save mintimis ir žodžiais kaltina dėl tėvų skyrybų. Jam kyla klausimas: „Gal aš nevertas šeimos?“ arba „Ką aš padariau, kad mamytė su tėveliu nėra kartu?“. Patikėkite, vaikai iki galo nesuvoks jūsų „racionalaus sprendimo“, kaip atnešančio jiems gėrį.

Nors skyrybos, kaip „sprendimo“ mintys, gali atrodyti patrauklios, jos retai išsipildo realybėje. Skyrybos, iš pirmo žvilgsnio, gali atrodo kaip racionalus sprendimas, tačiau tai, ką reikia išgyventi po jų, dažnai būna dar skaudesnės pasekmės nei pati santuokoje glūdanti problema, kurią galima išspręsti.

Beje, tiek tikintieji, tiek netikintys gali pripažinti, kad tikrasis santuokos grožis atsiskleidžia ne tada, kai lengva, o tada, kai kartu įveikiami sunkumai. Tad skyrybos nėra sprendimas, o verčiau praradimas – partnerio, šeimos ir kartais net savęs.

The post Greta Plaskovičiūtė. Kodėl skyrybos nėra sprendimas? appeared first on LAIKMETIS.

Įstatymas, reglamentuojantis santuoką, skyrybas, paveldėjimą ir globą, buvo rengiamas nuo 2014 m.

Įvairios krikščionių bendruomenės teikė Teisingumo ministerijai savo projektus, o daugybės pakeitimų svarstymo laikas buvo kelis kartus nukeltas.

Koptų ortodoksų bažnyčios vyriausiasis patarėjas ir parlamento narys Moncefas Naguibas Suleimanas pavadino šį įvykį „istoriniu momentu“, pažymėdamas, kad darbas prie įstatymo pradėtas dar 1977 m., tačiau tik pastarojo meto pastangos ir prezidento Abdelio Fatahho al Sisio parama leido projektui pasiekti galutinį variantą.

Vienas iš svarbiausių pakeitimų buvo skyrybų taisyklių persvarstymas. Dabar tai leidžiama ne tik svetimavimo, bet ir sukčiavimo atvejais, tad šitokiu būdu gerokai praplėstos skyrybų priežastys.

Svarbus įstatymo aspektas buvo požiūris į paveldėjimą. Naujojoje tvarkoje pabrėžiama vyrų ir moterų lygybė, vadovaujantis šventosiose knygose išdėstytais principais, o tai yra reikšmingas žingsnis lyčių lygybės krikščionių bendruomenėse link.

Pasak Moncefo Naguibo, suderinta įstatymo versija padės pašalinti iki 90 proc. esamų problemų, susijusių su Egipto krikščionių šeimos teise.

Įstatymas apima visus asmeninio statuso klausimus: kliūtis santuokai, sužadėtuves, santuokų registravimą ir nutraukimą, vaikų globą.

Krikščionybė yra antroji pagal dydį religija Egipte - 9,5-11 mln. koptų, kurie sudaro apie 10 proc. gyventojų. Istoriškai koptų asmens statuso teisė buvo apribota religinėmis nuostatomis.

Iki šiol krikščionių šeimos Egipte susidūrė su daugybe teisinių nesutarimų. Pavyzdžiui, civilinių teismų pripažintas skyrybas ne visada patvirtindavo Bažnyčios institucijos. Dėl to dešimtims tūkstančių žmonių susidarė teisinio netikrumo situacija.

Nuo 1971 m. Bažnyčia leido nutraukti santuoką tik santuokinės neištikimybės arba vieno iš sutuoktinių perėjimo į kitą religiją atvejais, dėl to kilo daugybė teisminių bylų ir viešų ginčų.

Pasak Egipto žiniasklaidos, naujasis įstatymas pašalina šiuos prieštaravimus ir nustato universalesnes taisykles.

The post Naujas įstatymas Egipte apibrėžia krikščionio asmens statusą appeared first on LAIKMETIS.

Metais anksčiau bažnyčiose ir bendruomenėse buvo sudaryta 1213 santuokų.

Iš metinės ataskaitos matyti, kad dažniausiai santuokas sudarė liuteronai - 489 santuokos (metais anksčiau - 608) ir katalikai - 330 santuokų (2022 m. - 421).

Po liuteronų sekė baptistai - 111, ir stačiatikiai - 46 santuokos. Taip pat dar septynias santuokas sudarė septintosios dienos adventistai ir vieną - sentikiai.

Latvijos teisingumo ministerija pranešė, kad metinės ataskaitos rengimo metu dvi religinės organizacijos apskundė registravimo įstaigos sprendimą nutraukti religinės organizacijos veiklą, tačiau šis sprendimas dar nebuvo panaikintas.

Teisingumo ministerija taip pat nurodė, kad ataskaitoje nėra informacijos apie religines bendruomenes ir parapijas, kurios laiku nepateikė metinių veiklos ataskaitų.

Pagal Latvijos Respublikos civilinio įstatymo 51 straipsnį teisę registruoti santuokas Latvijoje turi Latvijos evangelikų liuteronų, Latvijos Romos katalikų, Latvijos stačiatikių bažnyčių dvasininkai, taip pat sentikių, metodistų, žydų ir septintosios dienos adventistų dvasininkai.

The post Latvijoje daugiausia santuokų sudaro liuteronai ir katalikai appeared first on LAIKMETIS.

Lietuvos žmogaus centro vadovė Jūratė Juškaitė, padariusi savo asmeninius santykius priemone spręsti LGBT bendruomenės ideologinius uždavinius, puikiai žino, jog teismo nutartis, kuria sprendžiami civiliniai šeimos klausimai dėl vaiko interesų apsaugos bus neskelbiama viešai. Taigi, niekuo nerizikuodama skelbia teismo sprendimą, kurio pats teismas dėl privatumo apsaugos, nekomentuos.

Ar galėjo teismas pripažinti, jog J. Juškaitė yra mama? Pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus negalėjo.

Pirma, motinystė pagal Civilinį Kodeksą yra nustatoma pagal biologinį kriterijų, t.y. į civilinės būklės aktų registrą kaip mama yra įrašoma vaiką pagimdžiusi moteris. Jei kyla abejonė, ar vaikas gimė iš tos moters, civilinės būklės aktų registre esantis įrašas gali būti nuginčijamas teisme, nustatyta tvarka atlikus genetinį testą.

Taigi, tam, kad Juškaitė būtų pripažinta vaiko mama, turėjo būti nuginčyta jos sugyventinės Birutės Sabatauskaitės motinystė. To tikrai nebuvo. Tai apie ką yra teismo nutartis?

Mano hipotezė šiuo klausimu yra tokia. Tikėtina, kad J. Juškaitė kreipėsi į Civiinį teismą dėl teisės atstovauti vaiką, kurį ji augina su savo sugyventine B. Sabatauskaite. Tai patvirtina faktas, kad viešojoje erdveje ši pora nuolat skundėsi, jog J. Juškaitė negali atstovauti vaiko ligoninėje, darželyje ir kitur.

Ieškinį ji grindė LR CK 3.22 str. 2 dalimi, kuris numato, jog jei tam tikriems veiksmams atlikti reikalingas kito sutuoktinio sutikimas, tačiau tokio sutikimo dėl objektyvių priežasčių šis negali duoti, tai suinteresuoto sutuoktinio prašymu leidimą tiems veiksmams atlikti gali duoti teismas.

motinystė pagal Civilinį Kodeksą yra nustatoma pagal biologinį kriterijų, t.y. į civilinės būklės aktų registrą kaip mama yra įrašoma vaiką pagimdžiusi moteris.

Ir teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, ėmė ir pagal analogiją pritaikė šiame straipsnyje įtvirtintą mechanizmą šios poros situacijai.

Kaip teisininkui kyla klausimas, ar taisyklė, kuri yra taikytina sutuoktiniams, gali būti taikoma ne santuokoje gyvenantiems asmenims? Juo labiau, kad šios taisyklės egzistavimą lemia objektyvios aplinkybės: CK nustato, jog sutuoktinių teisės šeimoje yra lygios, t.y. teises, kurias turi vienas, turi ir kitas.

Taip pat įstatymas leidžia vieną sutuoktinį įgalioti kitą sutuoktinį veikti jo vardu ir jam atstovauti. Tačiau gali egzistuoti objektyvios aplinkybės, kai tokio įgaliojimo sutuoktinis kitam duoti negali (pvz. tėvas dirba užsienyje ar yra įkalinimo įstaigoje)

Taigi, teismas, įsitikinęs, kad sutuoktinio sutikimo gauti tikrai neįmanoma (nes B. Sabatauskaitė nėra J. Juškaitės sutuoktinė, o ji tokia negali būti dėl objektyvių priežasčių - nes Lietuvoje nėra įteisinta vienos lyties asmenų santuoka) ir nustatęs, kad tokio leidimo davimas atitinka šeimos interesus, davė leidimą J. Juškaitei leidimą atlikti veiksmams, kuriuos ji ir mini publikacijoje (atstovauti vaiką institucijose).

Tačiau jei aš esu teisus, tai tokio teismo sprendimo niekaip negalima interpretuoti taip, kaip interpretuoja J. Juškaitė, t.y. teigti, kad teismas Lietuvoje įteisino dviejų mamų modelį.

The post Ramūnas Aušrotas. Pagal Lietuvos įstatymus dviejų mamų negali būti appeared first on LAIKMETIS.

Papasakokite apie savo šeimą, mokykloje prabėgusius metus. Tikriausiai, kaip ir kiti bendraamžiai, turėjote įvairių pomėgių, bet Jūsų moksleiviško gyvenimo metai gerokai skyrėsi nuo mokslo draugų. Daugelis pastarųjų būdavo įsisegę komjaunuolio ženklelį, o Jūsų švarko atlape buvo įsegtas kryželis. Tai liudija, kad jau tada turėjote susiformavusias katalikiškų vertybių nuostatas.

– Tėtis mano gyvenime buvo tas žmogus, kuriam pagarba buvo absoliuti. Jis man buvo pats didžiausias autoritetas. Turbūt nebūtų didesnės nuodėmės, jei įskaudinčiau jį. Todėl vengiau tokios nuodėmės. Ir atrodo, kad man pavyko. Aš labai didžiuojuosi visa tėčio gimine, nes tėtis turėjo šešis brolius ir vieną seserį, kuri dabar jau 85-erių, viena belikusi iš to būrio. Ir pagarba jai yra absoliuti. Net nemokėčiau paaiškinti, iš kur tai, bet tokia yra tiesa ir ji yra mano gyvenimo tikrovė. Kažkoks nepaaiškinamas pagarbos jausmas Rakauskų giminės genuose buvo. Ir aš džiaugiuosi, jei to geno ir man kažkiek teko.

Mano tėtis Antanas Rakauskas, kiek aš jį pamenu nuo savo vaikystės, buvo pienininkas. Arklių pora buvo mūsų kaimiško gyvenimo kasdienybė. Su tais arkliukais tėtis apvažiuodavo kaimų kaimus, surinkdavo žmonių pieną. Žiemą ratus keisdavo rogės. Pakeisdavau kartais savo tėtį tuose darbuose. Tad žinau, ką reiškia būti pienininku. Kai važnyčiodavau keturis kilometrus iš Beržėnų pieninės į savo kaimą, būdavo laiko apmąstymams ir sąmoningai maldai.

Mano santykis su Mama buvo kitoks. Nuo vaikystės aš ją gerbiau jau vien už tai, kaip ji ištvermingai mina dviračio pedalus man sėdint ant bagažinės ir besilaikant rankomis už sėdynės spyruoklių. O atstumas iki Vidsodžio bažnyčios – 8 kilometrai. O Ji, Mama, mina pedalus, nes sekmadienis, šv. Mišios Jos santuokos bažnyčioje. Nuo tada, nuo dviračio bagažinės laikų, aš supratau, koks svarbus yra žmogui Dievo pagarbinimas. Nuo tada aš supratau, kad sekmadienis yra kitokia diena.

Buvo toks laikas, kai būdamas ketverių viešai pasakiau, kad noriu būti kunigu. Tai įvyko Šaukėnų ambulatorijos laukiamajame, kur buvo daug ir kitų mamų su vaikais, laukiančių eilėje pas dantukų daktarę. Juokėsi moterys iš tokio keturmečio noro. Mama net pasimetė tada. Keista, bet prabėgus daugiau nei puse amžiaus aš tebenoriu būti kunigu, net ir gerai žinodamas, kad mano likimas kitoks.

Mama buvo namų šeimininkė. Ji mažai ragavo mokslų, bet nuo vaikystės daug dirbo, nes buvo iš vienuolikos vaikų. Visos jos septynios seserys ir trys broliai buvo darbštūs ir matę daug vargo tiek tarpukario Lietuvoje, tiek karo metais, tiek sovietiniame pokaryje. Kiek pamenu savo mamą, tai ji visuomet kažką dirbdavo. Jei nedirbdavo – tai dainuodavo arba melsdavosi. Net paskutinę savo gyvenimo dieną, jau būdama 89-erių, ji sąmoningai dalyvavo šv. Mišiose…

Taigi, turėjau maldos liudytoją nuo kūdikystės. Tačiau su mama aš ir daug kartų pykdavausi, ginčydavausi, ne visada būdavau klusnus. Keista, ar ne. Tėčio niekada nesu įskaudinęs. O mamą – dažnai. Bet nepaisant to, ji buvo ramstis man pačiais sunkiausiais mano gyvenimo momentais, o aš pasistengiau, kad ji nugyventų maksimaliai ilgą gyvenimą. Ir tai man pavyko.

Apie mokyklą. Ir čia man pavyko. Beinoravos pradinėje mokykloje mano pirmaisiais mokytojais buvo Jonas ir Eliza Bitkevičiai. Žinote, aš gavau dovaną, kai mažam žmogui perteikiamas būties liudijimas. Mokiausi aš gerai. Bet ne tai tiek svarbu. Svarbiau yra tai, kad Bitkevičiai manyje įrašė žmogaus vertę. Jie labai daug davė man to, kuo aš dabar esu. Mokytojas Jonas Bitkevičius nugyveno 99-erius metus, o mokytoja Eliza Bitkevičienė dabar eina 105-uosius. Tokių žmonių dėka pasaulis vis dar sukasi.

Mokydamasis Šaukėnuose pasipriešinau pionieriškai organizacijai. Būdamas ketvirtokas. Argumentas paprastas. Aš sekmadieniais einu į bažnyčią. Ir to užteko, kad visiems viskas būtų aišku.

Sunkiau buvo su komjaunimu. Atrodė, kad ši organizacija negirdėjo mano argumento, jog „Dievas yra“ ir vis tiek norėjo įrašyti į narius. Tuomet pradėjau viešai mokykloje nešioti Eucharistijos bičiulio ženklelį, ir galiausiai – aukso spalva blizgantį kryželį. Tai buvo protestas prieš visus komjaunuolius, kurie kasdien segėjo Lenino galvos ženklelį. Gal ir būčiau vidurinę baigęs su kryželiu švarko atlape, bet uolūs komunistai pedagogai, apsilankę Šaukėnuose ir pamatę abiturientą su kryželiu, įskundė mane Kelmės KGB skyriui, o šis liepė direktoriui mane pašalinti iš mokyklos, jei moksleivis kryželio neišsisegtų.

Čia suveikė aukščiau minėtas pagarbos mano tėčiui mygtukas. Nenorėjau jo įskaudinti dėl savo tokios formos užsispyrimo liudyti Kristų. Kokiam tėčiui nebūtų skaudu, jei jo sūnų, geriausią mokyklos mokinį, mestų į gatvę? Persegiau tuomet kryželį arčiau širdies į vidinę atlapo pusę. Šį įvykį prisimenu, kaip randą ant širdies. Gal dėl to vėliau gavau ir tikrą randą ant savo pavargusios širdies.

Taip, aš turėjau susiformavusias katalikiškų vertybių nuostatas jau nuo penkiolikos metų. Sunku Jums turbūt patikėti, kad tos ugnies užtenka iki pat šiol. Jei klausiate, iš kur tai – atsakymą turiu. Ir tas atsakymas yra toks: aš nepražiopsojau malonės meto, aš įsileidau Dievą į savo gyvenimo tikrovę. Ir jis neliko man skolingas…

Esate minėjęs, kad jau Laisvės metais susipažinote su KGB medžiaga, kurią Kelmės rajone dirbę saugumiečiai apie Jus rinko. Ką radote šiuose archyvuose?

– Puslapyje kgbveikla.lt aš radau Kelmės KGB viršininko rašytas ataskaitas už kalendorinius metus Maskvai. Ten detaliai rusų kalba pateikiama, kokiose srityse ir ką Kelmės kgb‘istai nuveikdavo. Labai nustebau atradęs ten savo pavardę ir tai, kokį dėmesį man skyrė gimtojo rajono KGB struktūra. Ten atradau įrašus, kad manimi rūpinosi penki KGB agentai. Kai kurių agentų slapyvardžiai buvo uždengti, nepublikuojami mums viešai. Supratau, kad Liustracijos komisija taip elgėsi su tais buvusiais agentais, kurie pripažino bendradarbiavimo faktą ir tokiu būdu buvo valstybės įslaptinti. Mūsų Lietuvos valstybės. Suprantama, jei žmogus nusprendė daryti atgailą. Tačiau atgaila neturi būti didesnė už jo nuodėmę.

Tose KGB ataskaitose atpažinau agentus, kurie tuo metu man kenkė. Vieniems atleidau. Kitų atsiprašymo laukiau. Deja, kai kas iš tų dokumentuose įvardintų agentų jau išėjo į amžinybę asmeniškai neatsiteisę už padarytą žalą. Skaudu dėl tokio pasirinkimo. Žinoma, tose ataskaitose buvo galima lengvai identifikuoti tuos asmenis, kurie, sakykime, 1985 metais Kelmėje ir rajone buvo viešai gerbiami asmenys. Jie norėjo būti žmonių gerbiami, bet slapta darydavo žiaurius išdavystės darbus, kuriais griaudavo kitų žmonių likimus. Norėjau, kad tai niekuomet nebepasikartotų.

Paprastai jau tais laikais jaunuoliai, glaudžiai bendradarbiavę su Bažnyčia, sovietinėje kariuomenėje tarnaudavo nepavydėtinomis sąlygomis. Ar Jums taip nenutiko?

– Jūsų klausimas – į dešimtuką. Man taip nutiko. Į KGB objektyvą aš patekau būdamas 16 metų. Dėl antitarybinio gana ilgo keturiolikos posmų eilėraščio, kurį 1979 metais iškabinau Šaukėnų vidurinės mokyklos stende. Todėl Kelmės KGB viršininkas su klapčiukais, suprantama, manęs nekentė. Nekentė ir už tai, kad „Katalikų Bažnyčios Kronika“ – pogrindžio leidinys – publikavo tikinčiųjų skriaudos, diskriminacijos faktus Šaukėnuose. Kronikoje yra ir mano pavardė, kai sulaukiau pilnametystės, Kelmės rajono prokuratūra, beje, įsikūrusi tame pačiame pastate, kaip ir KGB, pareiškė man oficialų įspėjimą, kad nuteis mane nuo šešerių iki dešimties metų kalėjimo ir tremties bausme, jei 1981-ųjų rugpjūčio 23-iąją dalyvausiu religinėje eisenoje iš Tytuvėnų į Šiluvą. Žinant tą priešistorę, gerai suvoki, kad kariuomenės metai bus ypatingi. Mane kariuomenėje išmokė vairuoti tanką per puse metų Čečėnijos kalnuose. Įkišo specialiai į tokius dalinius, kuriuos ruošė aktyviam Afganistano karui. Buvo toks. Sovietai jį vykdė nuo 1979-ųjų iki 1988-ųjų. Kelmės kgb‘istai, matyt trynė rankas, mąstydami, kad negrįš Rakauskas. Grįžo…

Sąlygos kariuomenėje, kai tu esi ruošiamas neteisingam karui, yra žiaurios. Į žmogų žiūrima, kaip į statistinį vienetą. Būtent kariuomenėje, būdamas devyniolikmečiu supratau, kad bet kokia kariuomenė yra skirta žudymui. Toks požiūris manyje yra likęs iki šiandien. Atmetu bet kokius filosofinius išvedžiojimus tuo klausimu. Sakau tai, kaip žmogus, mokantis valdyti ginkluotę ir sunkiąją karinę techniką.

Autobiografijoje minite, kad studijavote Kauno ir Telšių kunigų seminarijose, buvote vienuoliu pranciškonu. Kodėl teko studijuoti dviejose seminarijose, kaip tapote vienuoliu?

– Į Kauno, tuo metu vienintelę Lietuvoje, kunigų seminariją mane priėmė po kariuomenės 1984-aisiais. 1985-aisiais patyriau rimtą sveikatos traumą. Buvo sudėtinga chirurginė operacija. Praktiškai niekas netikėjo, jog išgyvensiu. Net medikai. Bet įvyko tai, ką vadinu prisikėlimu. Dievas atidėjo mano paminklinio įrašo metų skaičių.

Po reabilitacijos siekiau sugrįžti. Bet aplinkybės buvo prieš mane. Buvau net numojęs ranka į grįžimą mokytis teologijos. Net mintis buvo, kad man reikia kurti šeimą ir nustoti drumsti vandenis. Bet įvyko tai, ką aš pats sau sunkiai paaiškinu. Po viso gyvenimo išpažinties 1989-aisiais aš buvau priimtas į pranciškonų vienuolyną, kuris mane įsakmiai pasiuntė studijuoti teologiją ir filosofiją ką tik 1989-aisiais atsikūrusioje Telšių kunigų seminarijoje. Tad aš esu labai turtingas. Turiu du kurso brolių būrius: Kauno seminarijos ir pirmuosius iš Telšių seminarijos.

O vienuoliu tapau Baltijos kelio išvakarėse – 1989-ųjų rugpjūčio 22 d. Nidos evangelikų liuteronų bažnytėlėje (tada broliškai katalikai ir liuteronai mokėjo dalintis viena bažnyčios erdve) daviau laikinus, trejus metus turinčius galią, skaistumo, klusnumo ir neturto įžadus.

Svarbiausias lūžis Jūsų gyvenime įvyko tada, kai baigėsi laikinieji vienuolio įžadai ir grįžote į pasaulietinį gyvenimą, sukūrėte šeimą. Ar meilė buvo stipresnė už tikėjimą?

– Ne, tai nebuvo svarbiausias lūžis mano gyvenime. Žinoma, aš, kaip ir bet koks ateities „matytojas“, nežinau savo rytojaus. Todėl vakarykštis lūžis gali būti niekas su rytojaus lūžiais lyginant. Svarbiausias lūžis buvo mano žmonos mirtis. Liga trukusi pusantros paros. Ir visa tai, kai mudviejų sūnui Augustinui buvo tik keturi mėnesiai. Susitikimas su Ja iki šiol man primena lyg ne mūsų, ne visai realų pasaulį. Ji neištraukė manęs iš vienuolyno, būdama suaugusi, priėmė krikščionybę. 23-ejų metų buvo pakrikštyta. Tapusi krikščione ieškojo dar daugiau Dievo ir nėrėsi į Bažnyčios mokymo gilumą. Tuo pačiu buvo talentinga ortodontė.

Vienuolyne aš buvau atsakingas už ten atvykstančių vasarą svečių maitinimą. Vieno gausaus seminaro metu tarp atvykusių į vienuolyną Kretingoje buvo ypatinga kauniečių grupė. Jie iki šiol visam likusiam mano gyvenimui yra mano draugai. Tarp jų buvo Ta, kurios žvilgsnis, balsas, viskas sudrebino mane. Aš per septynias sekundes tuomet supratau, kad ši krikščionė gana rimtai sujauks mano planus. Taigi, neturiu paaiškinimo, kas tai ir kaip tai veikia. Po tų septynių sekundžių, kai visiškai nepažįstamas žmogus tik praeina pro šalį, pasilieki su klausimu Dievui: „Ką, Viešpatie, visa tai reiškia?“ Taip, pasibaigus mano trejų metų naujokyno įžadų metui – Ji tapo mano žmona.

Tie patys mano vienuolyno broliai atvyko į mūsų Santuoką. Jie laimino. Žinoma, jie norėjo, kad aš likčiau bendruomenėje, nes pranciškonai iki šiol turi ką veikti Lietuvoje ir pasaulyje. Bet jie neišmetė manęs iš savo širdies. Sakyčiau pranciškonai liks mano šeima iki pat mano smerties. Ir gimusį mūsų sūnų broliai pranciškonai lankė ir rėmė. O kai atėjo, kaip Jūs sakote, svarbiausio lūžio diena, mano broliai pranciškonai ant savo pečių nunešė žmonos karstą į Jos prisikėlimo kapinių smėlį… Jėgos jai išseko jaunystėje. Ji buvo paimta. Aš buvau paliktas. Man tuomet buvo 30, kai pradėjau iš tiesų mokytis skaistumo, klusnumo ir neturto.

Mano našlystės skaistykla buvo trumpa. Tik dvylika metų. Tiek nedaug. Dievas šventai, Viešpatį mylinčiai jaunai teologei paskolino mane. O mums paskolino dukras.

Kas yra lūžis ir koks įvykis nėra lūžis aiškiausiai atsako Dievo Šventoji Dvasia. Tik reikia išlaikyti atidumą Jos klausant.

O klausimas, ar meilė yra stipresnė už tikėjimą, atsiprašau, neįsiskaudinkite, yra truputį ne taip sudėliotas. Mes tikime Dievą mylėdami žmogų. Kitaip neįmanoma. Dievas ir tikėjimas Juo mane įgalina trokšti kitam gero ir tą gerą jam daryti visais įmanomais būdais. Jei kartais aš būnu egoistiškas – vadinasi, aš pavargau nuo pasaulio nemeilės man. Vienas aš nuvargstu.

Man reikia šaltinio, kai trokštu. Man reikia gėlo vandens. Ir į mane jis subėga, kai kalbuosi maldoje. Taip aš dirbu, tarnauju, kiek pajėgiu, taip, aš sutinku įkvepiančius žmones, bet visa tai ne iki galo mane sustiprina. Aš myliu tikėdamas. Netobulai gal. Bet turiu viltį, kad „laimingesnio pasauly nėra…“ Čia Mačernis taip sakė. Na, gerai, rašė… Visuomet meldžiuosi už Vytuką, už jį, kai einu žemaičių Kalvarijos kalnus pro pereinamą koplyčią…

Tačiau ir pasaulietiniame gyvenime baigėte mokslus, susijusius su religija, tapote katechetu. Trumpai papasakokite apie šiandieninę savo veiklą.

– Taip teologinių studijų aš turėjau ir seminarijose, ir vienuolyne, bet jų trūko. Todėl Religijos studijų kolegija Kaune 1998 metais man tapo ta mokslo šventove, kuri „suvalgydavo“ mano kas antrą savaitgalį. Sūnui tuo metu tebuvo penkeri, žinoma, kad teko aktyviai dirbti. Dvi dienas per savaitę atiduodavau save Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčiai, o tris – Kauno televizijos ir radijo mechanikų profesinei mokyklai, kurioje dėsčiau tikybą dorinio ugdymo dalyko rėmuose.

Bažnyčioje aš nebuvau zakristijonas. Zakristijono duonos teko ragauti 1988-89 metais Telšių katedroje. O Kauno Vytautinėje (taip populiariai vadinama Vytauto Didžiojo bažnyčia) aš tarnavau 5-erius metus įsiliedamas į labai gausią veiklą, nuo vairuotojo reikalų iki labdaros skirstymo ir gausių sužadėtinių, besirengiančių santuokai toje bažnyčioje, katechezės. Būdamas pasauliečiu aš netgi daugiau buvau su Bažnyčia, nei gyvendamas vienuolyne. Tiesa, čia vėl užsiminiau apie vienuolyną. Kodėl? Todėl, kad Vytautinė Kaune nuo 1992-ųjų iki1996-ųjų priklausė broliams pranciškonams.

Religijos studijų kolegija vėliau „persikrikštyjo“ į Stasio Šalkauskio kolegiją, ir jos baigimo diplomą turiu. Prisimenu šias studijas labai šviesiai, nes studijuoti savaitgaliais suvažiuodavo iš visos Lietuvos labai suinteresuoti žmonės. O ir lygis buvo aukštas, nes mes turėjome labai išskirtinius tiek pedagogikos, tiek teologijos dėstytojus.

Tiesa, vienuolyno laikotarpiu teko beveik pusmetį praleisti lietuvių pranciškonų vienuolynuose Kennebunkporte, Meino valstijoje ir Brukline, Niujorke Amerikoje. Ten buvau išsiųstas naujokyno gyvenimui ir teologinėms studijoms. Labai daug davė man dvasinis mokytojas tėvas kun. Bernardinas Grauslys OFM. Geresnio Šventojo Rašto dėstytojo tiesiog savo gyvenimo kely nesu sutikęs, nors minėtas kunigas, kilęs iš Žemaitijos, jau 30 metų ilsisi Bruklino lietuvių pranciškonų kapinėse.

Nuo 1994-ųjų iki 2022-ųjų, dvidešimt aštuonerius metus, vedžiau pasirengimo krikščioniškai santuokai kursą ir lygiagrečiai dėsčiau tikybą Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centre. Tuo pačiu esu suaugusiųjų katechetas ir Katechumenato programoje įkrikščioninimo sakramentams rengiu suaugusius žmones. Kaune per daugelį metų mano mokiniais yra tapę ne toks jau ir mažas būrys. Vien sužadėtinių dešimtys tūkstančių.

Labai daug esu padaręs krikščioniškos vaizdo medžiagos, kurios didžioji dalis yra visiems prieinama youtube kanale „Alvydas23“.

Nemažai laiko socialiniuose tinkluose esu skyręs pilietiško mąstymo ugdymui.

Žinoma, daug laiko užima šeimos rūpesčiai, augantys vaikai, savaitgalinis darbas uogų ūkyje tėviškėje.

Taip pat labai puoselėju ir populiarinu akordeono muziką, nes mano sūnus Augustinas tapo pasaulinio lygio akordeono muzikos atlikėju ir pedagogu Kaune, kalnuotoje Šveicarijoje ir Strasbūre. Nors jam tik truputis virš 30.

Esate filmo „Nešėme, kol pavargome“ bendraautorius ir vienas herojų. Gal dalyvavote ir kituose kultūros projektuose arba apie juos mąstote?

– Mes Bažnyčioje retai naudojame žodžių junginį „Kultūros projektai“. Mūsų savastyje yra „Evangelizacijos projektai“. Tai reiškia, kaip ir ką padaryti, kad Dievo Žodis rastų atgarsį žmonių širdyse. Suprantamiau pasakius, stengiuosi neužmiršti pirmapradžio pašaukimo, kurį pajutau eidamas pro poeto Vytauto Mačernio žūties vietą Žemaičių Kalvarijos kalnų procesijos metu, kai man buvo penkiolika. Tuomet aiškiai suvokiau, kad visą savo likusį gyvenimą skelbsiu Jėzaus Kristaus Evangeliją, laiku ir ne laiku. Patogiu laiku, ar pavojingu laiku. Kunigu būdamas (kuriuo netapau), ar vedęs, ar vienišas. Ar nusidedantis. Ar šventai gyvenantis. Todėl mano kultūra yra evangelizacija.

Didžiausia geroji naujiena tiek man, tiek, manau, kiekvienam, kad esame reikalingi, esami mylimi. Todėl Atsinaujinimo dienos, Kaune vykstančios keturis kartus per metus, yra tie renginiai, kuriuose jau 30 metų aktyviai dalyvauju. Buvo čia toks projektas nuo 2015 m. iki 2019 m. „Gyvo garso ir liudijimų vakarai“. Dvidešimt penkis tuos vakarus, kurie vykdavo kas dvi–trys savaitės, esu nufilmavęs, sumontavęs. Didžiulė vertybė! Yra prieinami vaizdo įrašai visiems.

Dokumentinis filmas „Nešėm, kol pavargom“ (rež. V. Gradeckas, prod. L. Švarlienė), kurio personažu teko būti ir man, nuo 2024 m. spalio irgi tapo prieinamas visiems.

The post Alvydas Rakauskas: ir dabar jaučiu Dievo ranką appeared first on LAIKMETIS.

G. Vitkus rašo (kalba netaisyta - red. past.): "Po kelių mėnesių tylos norėčiau paaiškinti savo dabartinę situaciją. Traukiuosi iš Jėzaus draugijos ir kunigystės. Pasitraukimo priežastis - apsisprendimas santuokoje gyventi su mylima moterimi."

"Traukiuosi, širdyje jausdamas didelį dėkingumą už tuos metus, kai po jaunystėje patirto dvasinio apšvietimo, atsiliepdamas į gautą pašaukimą, tarnavau Dievui ir žmonėms kaip kunigas jėzuitas. Tuomet Dievo artumoje patirta meilės apstybė kvietė dosniai atsiliepti ir neapsiriboti penkerius metus trukusia gydytojo tarnyste.

Duodamas vienuolinius įžadus, o vėliau kelis kartus juos atnaujindamas, apsisprendžiau visam gyvenimui susisieti su Jėzaus Draugija. Tai dariau nuoširdžiai, visus savo gebėjimus skirdamas Evangelijos idealų realizavimui laisvės keliu einančioje Lietuvos visuomenėje," - apie savo pašaukimą liudija buvęs jėzuitas.

Toliau G. Vitkus paaiškina, kas lėmė jo pasitraukimą iš dvasininko kelio: "Dievas visuomet man buvo dosnus ir galiausiai apdovanojo meile moteriai, kuri įgalina dar giliau pažinti savo žmogiškumą, dar dosniau atsiverti gyvenimui ir siekti išsipildymo. Tai ir nulėmė mano apsisprendimą prašyti būti atleistam nuo vienuolinių įžadų ir sakramentinės celibatinės kunigystės."

Be kita ko, G. Vitkus užsimena ir apie ateitį: "Vienas iš Šv. Ignaco dvasingumo principų - Magis kviečia vis labiau ir giliau atsiverti meilei ir ieškoti būdų, kaip vis geriau tarnauti Dievui ir žmonėms. Noriu juo vadovautis ir ateityje."

Jis išreiškė apgailestavimą, jo sprendimu nusivylusiems žmonėms: "Puikiai suprantu, kad šis mano apsisprendimas daug žmonių nustebino, ir labai apgailestauju, kad kai kuriuos labai papiktino bei nuvylė."

"Dėkoju Dievui už tuos metus ir visus žmones, su kuriais daugiau nei 35 m kūrėme tikėjimo bendrystę. Ypač dėkoju savo dvasinės kelionės bičiuliams jėzuitams, broliams kunigams, Dievui pasišventusiems, Kauno jėzuitų gimnazijos ir kitų su žmogaus ugdymu susijusių bendruomenių nariams. Trokštu ir ateityje išlikti jėzuitų bendradarbis ir tarnauti Kristaus ir Jo Bažnyčios idealams.

Kitokiu būdu, nei lig šiolei. Kartu su mylima moterimi," - išreiškė viltį žinomas šalyje dvasininkas.

Primename, kad Gintaras Vitkus gimė 1958 m. Kaune. Baigęs medicinos studijas, 1982 m. įstojo į Jėzaus Draugiją, o 1991 m. buvo įšventintas kunigu. Nuo 1993 m. iki 2005 m. – Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius. 2009–2017 m. G. Vitkus buvo Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos provincijolas. 2018–2022 m. gyveno Rygoje (Latvija).

Nuo 2022 m. rudens iki 2023 m. sausio mėn. buvo VU kapelionas.

The post Gintaras Vitkus paaiškino savo pasitraukimo iš kunigystės priežastį - santuoka su mylima moterimi appeared first on LAIKMETIS.