Naujai parengtoje choro programoje skambėjo kūriniai, atspindintys liturginių metų dvasią: nuo adventinio lūkesčio ir  Mergelės Marijos išaukštinimo iki Kristaus gimimo, nuo pagarbinimo iki mirties ir prisikėlimo. Solinius kūrinius atliko Roberta Daugėlaitė.

„Tai nėra įprastas koncertas. Prie kardinolo V. Sladkevičiaus gyvenimo buvo galima prisiliesti ne tik per muziką, bet ir per žodį, istorines detales“, – pažymėjo XXIX tarptautinio chorų festivalio organizatorius, nemažai aukščiausio lygio laurų pelniusio kamerinio choro ,,Cantate Domino“ įkūrėjas ir vadovas Rolandas Daugėla.

Prie kardinolo V. Sladkevičiaus gyvenimo buvo galima prisiliesti ne tik per muziką, bet ir per žodį, istorines detales.

Rengdamas šią programą maestro R. Daugėla nuoširdžiam bendradarbiavimui pakvietė Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus vedėją Ireną Petraitienę, parinkusią kardinolo  Vincento dvasinio paveldo tekstus, ir Nacionalinio Kauno dramos teatro direktorių aktorių Egidijų Stancikų, kuris juos koncerte skaitė.

Iš kardinolo Vincento Sladkevičiaus dvasinio palikimo:

Marija palaiminta dėl to, kad ji pagimdė ir užaugino Kristų, bet ne čia glūdi jos palaiminimo prasmė. Ji palaiminta pirmiausia dėl to, kad klausė Dievo žodžio, t. y. ji Dievo valios klausytoja ir vykdytoja. Jei tokia nebūtų buvusi, ji nebūtų galėjusi tapti ir Išganytojo Motina. Pirma buvo: „Štai, aš Viešpaties tarnaitė, teesie man pagal Tavo žodį“, ir tik po to sekė Dievo motinystė. Klusnumas, Dievo valia yra kiekvieno žmogaus visų palaiminimų pradžia ir šaltinis.

Būkime Dievo valios, kurią Kristus paskelbė Evangelijoje, vykdytojai, tada tikrai bus palaiminti mūsų namai, mūsų tėvai, būsime palaiminti mes patys.

Koks laimingas tas, kuriam tikėjimas tarytum jo tėviškė. Žemiškąją tėviškę galime prarasti, galime būti atskirti nuo jos. Bet jei tikėjimas yra mūsų tėviškė, mes niekad neliksim vieniši. Kur bebūsim, visur tėviškė bus su mumis. Mes niekada nesijausim našlaičiais, niekad nebūsim be namų, be šeimos. Dievas – mūsų tėvas. Mes Jį visur turim, visur dvasioje su Juo susitinkam. Marija – geriausia tėviškės Motina. Visuose reikaluose galime prašyti jos pagalbos. Šventieji mūsų broliai. Mūsų broliai ir visi kiti žmonės. Štai koks nuostabiai gražus gyvenimas žmogaus, kuriam tikėjimas yra tapęs tėviške.

Jei iš anksto pamokslą pasirašydavau, dingdavo ugnelė. Vietoje užgimusi mintis rasdavo ryšį su Evangelija, su Kristaus žodžiais ir įsiliedavo į ugnies aukurą. Jei širdies nepalieti, protas neatsiveria. Sakydamas Dievo Žodį, nuolat akcentuodavau, kad dangaus negalima pradėti nuo dangaus, dangų mes turim pradėti žemėje. Ko žemėj nepradėsi, danguj neturėsi. Čia dar netobulai gali išvyst Dievo veidą, bet jeigu to nenorėsi ir nesieksi – niekada ir ten jo neišvysi. Ten tavęs laukia tobula meilė, bet pradėk ją čia, savo šeimoj. Kitaip tu nebūsi jos vertas ir ten. Užtat žemiškasis gyvenimas turi begalinę prasmę. Jis yra lyg įžanga į dangų, į amžinąjį gyvenimą, o ne kas nors atskirta, ką reikėtų paneigt. Todėl Dievo prisakymu mums ir duoti krantai.

Žmogaus gyvenime ne visada saulėta ir šilta. Neretai padangė apsitraukia tamsiais debesimis. Tai kančių valandos. Kiekvienas žmogus jų turi. Nerasime pasaulyje žmogaus, kuriam asmeniškai nebūtų tekę susidurti su kančia, nesvarbu, ar tas žmogus senas, ar jaunas, turtingas, ar vargšas, mokytas ar ne. Taip yra šiandien, taip yra buvę visais laikais nuo pat žmonijos pradžios, kai tik pirmieji tėvai, nusidėdami Dievui, užsitraukė sau mirties ir kančios bausmę. Kartais tie kančios debesys taip sutirštėja, kad tarsi kančių srovė pasipila ant žmogaus, pakyla, išsilieja kančių upės ir graso visiškai sugriauti žmogaus gyvenimą. Iš tiesų, kančia nugali žmogų po to, kada žmogus nugali kančią.

Kai žmogus stato savo gyvenimą ant bėgančio, byrančio smėlio, kančia jo gyvenimą sudaužo į šipulius, sugriauna. Kartais užtenka mažos srovės. Kad aiškiau suprastume, išsiaiškinkime, kas yra bėgantis, byrantis smėlis. Tai visi laikinieji dalykai: turtai, garbė, malonumai. Sakysim, jei žmogus savo gyvenimo pagrindu pasirenka turtus ir tam tikslui aukoja visą gyvenimą. Turtai, net ir jų gausybė, žmogaus neapsaugo nuo kančios. Kenčia ne tik vargšai, bet ir milijonieriai. Tiesa, jie nekenčia bado, bet jie serga ir miršta. Panašiai yra ir su garbe. Ir ji neapsaugo žmogaus nuo kančios. Žemiškieji malonumai patys savyje slepia nemalonumų kančią. Net ir daug pasiekęs mokslas savo energija yra bėgantis smėlis. Kai kas mėgina pernelyg juo pasitikėti ir tik jam pašvęsti savo gyvenimą. Mokslas gali pažaboti didžiules upes, bet negali pažaboti kančių srovės.

Siekti Kristaus visada reikia pastangų. Bet žmogui, kuris Kristų pažįsta ir myli, tas vargas kelia džiaugsmą. Mylinčiam Dievą nesunku ištisas valandas praleisti maldoje, kai tuo tarpu atšalusiam ir pusvalandį praleisti bažnyčioje sunku. Dievas nelieka neatlyginęs už vargą ir kentėjimus. Jis niekad neleidžia mums pralenkti Jį didžiadvasiškumu. Jau šioje žemėje patiriame Jo palaimą. Kai laikomasi Dievo įsakymų, gyvename garbingai, sąžiningai.

Nė vienu išorišku dalyku negalime pasikliauti kančių valandomis. Tik tikėjimas – vienintelė jėga, galinti nugalėti kančią. Jei yra toji uola, ant kurios pastatytas žmogaus gyvenimas, jokios kančios srovės negali jo sugriauti. Tik tikėjimo jėga pažaboja kančių srovę. Tikintis žmogus žino, kad Dievas jį myli ir viskas išeis į gerą. Kristus nurodo ir padeda pašalinti pagrindinę kančios priežastį – nuodėmę. Kančios pasaulyje sumažėtų, jei nebūtų nuodėmės. Tačiau, ne visos kančios iš nuodėmės. Kristus aiškiai tai patvirtino, kai apštalai klausė, kodėl vienas žmogus gimė aklas. Visoms kančioms Kristus teikia paguodą ir palengvinimą. Pirmiausią žemiškąją paguodą. Paguodos ir gydymo misiją tęsia Bažnyčia, pirmoji įsteigusi ligonių prieglaudą. Kristus teikia dar aukštesnę dvasinę paguodą. Jis savo kančia pašventė visas žmogaus kančias ir suteikė joms suteikė joms antgamtinę vertę. Mūsų pareiga mažinti ir lengvinti vieniems kitų kančias. Tas, kurią Dievo Apvaizda mums leidžia sutikti, jas turime pakelti ramiai, drąsiai, pagal Kristaus pavyzdį, vienybėje su Juo.

Pažeminimai, kančia, apsimarinimai, nuošalumas, maldos gyvenimas mūsų veikimui bus tarsi palaimingoji nakties saulė. Pasaulis tuomet mūsų lauks su Evangelijos žodžiu, kaip kad laukia saulės su jos gaivinančiais spinduliais. Kaip naktį susidaro gaivinanti rasa, taip iš mūsų pažeminimų, kančių susidarys palaimingoji malonės rasa, gaivinanti sielą... Privalau ramiai su dėkingumu sutikti pažeminimus. Esu daug blogesnis negu apie mane mano kiti. Tegul žmonės žemėje nuims nuo mano galvos neužtarnautus nuopelnus ar neturimų dorybių vainiką, kurį kartais mėgsta uždėti, arba kiti, manęs gerai nepažindami, man deda, kad nereiktų mano Viešpačiui ten, Amžinybėje, to padaryti dideliam mano sugėdijimui.

Kristus išvedė jį sekusią minią iš dulkių į tyrą orą. Kristus ir mus išveda, kai ištikimai jį sekame, iš gyvenimo dulkių, suodžių, purvo į tyrą, saulėtą, pavasarišką gyvenimą. Tačiau gyvenime mes jaučiamės alkani ir nuvargę ne dėl Kristaus sekimo, bet dėl savo nesutvarkytų norų, kurie nuveda į gyvenimo dulkes.Tačiau svarbiausias atlygis už ištikimybę Kristui mūsų laukia Amžinybėje. Kiekvienas žingsnis, kiekvienas prakaito lašas yra suskaičiuotas ir neliks neatlygintas. Angelas sargas skaičiuoja žingsnius, einančio į bažnyčią.

Du pasauliai: gamtos ir dvasinis pasaulis. Abiejuose tam tikru atžvilgiu veikia tie patys dėsniai. Gamtos pasaulyje Dievas viską yra davęs, kad žmogus joje būtų pakankamai aprūpintas, kad jo gamtinis gyvenimas klestėtų. Ir saulė, pavasaris ir vasara, lietus ir giedra, diena ir naktis – viskas prie to prisideda. Tačiau to dar maža. Dar vieno dalyko Dievas reikalauja. Žmogaus prisidėjimo, jo triūso, išmanymo. Jis turi sėti, sodinti, prižiūrėti, piktžoles naikinti, derlių nuimti. Tik tuomet bus visiškai aprūpintas gamtos pasaulyje.

Panašiai – dvasios pasaulyje. Dievas dar daugiau yra mumis pasirūpinęs. Kokie turtingi mes esame. Mes turime Dievą, kuris myli kaip geriausias Tėvas, turime Jėzų, mūsų Išganytoją, kuris už mus kentėjo ir mirė, mus atpirko. Turime Dangiškąją Motiną, turime motiną Bažnyčią, kuri moko tikėjimo tiesų: per Kristaus įsteigtus sakramentus teikia mūsų išganymui reikalingas malones, turime šv. Mišias, turime Jėzų Eucharistijoje, turime gražias pamaldas. Tačiau, kad būtume išganyti, reikia dar vieno dalyko, kurio Dievas iš mūsų reikalauja: reikia mūsų prisidėjimo, mūsų rūpesčio, darbo, viso to, ko reikalauja tikėjimas. Reikia neapleisti ryto bei vakaro maldos, sekmadieniais - Šv. Mišių, reikia laikytis Dievo ir Bažnyčios įsakymų, naikinti savyje ydas, ugdyti dorybes. Tik tada mūsų dvasinis gyvenimas klestės, tik tada sielos išganymas bus užtikrintas, mes pajusime, kokie be galo laimingi esame savo tikėjime.

Žmogaus širdis reikšmingesnė negu atomas. Čia glūdi baisi griaunamoji neapykantos jėga ir didi statančioji meilės ir gerumo jėga. Viskas priklausys nuo to, kokią jėgą mes iš savo širdies atpalaiduosime. Kristaus malonės spinduliai, sklindą nuo šv. Kryžiaus, gali atpalaiduoti iš mūsų širdžių didžiąją meilės ir gerumo jėgą. Jei žmonės visiškai pasiduotų Kristaus malonės spindulių veikimui, kokia nuostabia jėga pasireikštų jų kilnumas, Dievo bei artimo meilė. Argi nematome to šventuosiuose? Maža žmogaus širdis, bet kokia nuostabi jos jėga...

Negalima branginti savo gyvenimo, nebranginant jo kituose. Ir kitas ne tik vadinamas tuo pačiu žodžiu, bet yra to paties gyvenimo dalis. Kaip visi kvėpuojame tuo pačiu oru, taip pulsuojame tuo pačiu gyvenimu. Jei nuodijate kito gyvenimą, kartu nuodijate ir savo, tuo pačiu ir tavo gyvenimas nėra sveikas, tyras, skaidrus. Nebranginame gyvenimo, jei nebranginame paties šaltinio, jo davėjo – Dievo. Teršdamas ir niekindamas šaltinį, nesunaikinsi Jo. Jis iš savo turtingumo gelmių siunčia vis naujus vandenis. Niekindami Dievą, Jo mes nesunaikinsime. Jis kaip buvo, taip yra ir bus šaltinis visa ko. Tik teršdami Dievą, teršim pasaulį, darysim nešvaresnį, nemalonesnį patį gyvenimą.

The post Baigiant kardinolo V. Sladkevičiaus metus – choro „Cantate Domino“ muzikinė-žodinė dovana appeared first on LAIKMETIS.

Tapyba atidengta ir išsaugota vienuolyno refektoriaus arba valgomojo patalpoje. Tradiciškai tai stačiakampė patalpa, dažniausiai dengta skliautu ir dekoruota sienų tapyba. Ji būdavo didžiausia ir puošniausia konvento patalpa po pačios šventovės.

Anot centro pranešimo, bernardinų vienuolyno refektorius buvo gerokai apleistas, jo skliautai ir sienos pažeisti – tinkas trupantis ir byrantis, atšokęs nuo pagrindo, daug išdaužų, įskilimų.

„Pašalinome nešvarumus, užteršimus, pelėsius, po to tapybą dezinfekavome, sutvirtinome dažų sluoksnius, vietomis atkūrėme tinką, ornamentinę tapybą. Ten, kur buvo įmanoma, remdamiesi vizualia informacija, analogais ir menotyrine medžiaga atkūrėme piešinio elementus“, – sakė restauratorė Lina Katinaitė.

„Retušuodami ir atkurdami piešinį siekėme išlaikyti išlikusios autentiškos tapybos stilistiką ir manierą. Naudojome natūralaus pagrindo dažus: mineralinius pigmentus, kalkių tešlą ir rišamąją medžiagą“, – pasakojo ji.

Retušuodami ir atkurdami piešinį siekėme išlaikyti išlikusios autentiškos tapybos stilistiką ir manierą.

Kaip teigiama menotyrinėje medžiagoje, iki mūsų dienų išlikę refektoriaus skliautai naujai sumūryti po 1624 metų gaisro. Sprendžiant pagal braižą, juos tapė mažiausi du, o gal ir daugiau dailininkų. Pagrindinis meistras tapė figūras ir galbūt pietinės pusės augalinius ornamentus, o jo pagalbininkas – šiaurinės pusės ornamentus, kurie gerokai paprastesni.

Cilindrinio skliauto viduryje nutapyta juosta, tarsi ilgas padengtas stalas su ant jo išdėliotais patiekalais. Piečiau vidurio juostos matomi keturi evangelistai, jie vaizduojami sėdintys, pasisukę į Nukryžiuotąjį. Priešingoje, šiaurinėje pusėje, nutapyti keturi didieji Vakarų Bažnyčios tėvai. Tiek evangelistų, tiek Bažnyčios Tėvų išskirtinę svarbą išryškina virš jų nutapytos sparnuotų angeliukų – cherubinų galvutės.

Itin daug dėmesio Kauno bernardinų konvento refektoriuje yra skiriama pagerbti Šv. Pranciškaus įsteigtų trijų ordinų iškiliausius šventuosius – visi jie vaizduojami su rudais pranciškonų abitais ir kiekvienam būdingais atributais.

Tiek evangelistų, tiek Bažnyčios Tėvų išskirtinę svarbą išryškina virš jų nutapytos sparnuotų angeliukų – cherubinų galvutės.

Pietinėje pusėje nutapytos Šv. Pranciškaus Antrojo, moterų arba Šv. Klaros Neturto seserų ordino šventosios. Jos įkurdintos trilapių gėlių žieduose su stiebeliais ir lapeliais. Tokiais žiedais išskirtos šventosios simbolizuoja pranciškonų šeimos genealoginį medį su tauriausiais jo žiedais – į dangų pakviestomis šventosiomis ir palaimintosiomis.

Visas refektoriaus skliautų plotas – 111 kvadratinių metrų. Šv. Jurgio kankinio bažnyčia – viena seniausių Kaune. Ji ir vienuolynas pradėti statyti apie 1492-uosius, baigti apie 1502 ar 1512–1543 metais. Manoma, kad bažnyčios architektas buvo Mykolas Enkingeris (Dancingas), sukūręs Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčias Vilniuje.

Po pilies tai buvo vienas didžiausių mūro pastatų kompleksas tuometiniame Kaune. Vienuolynas ir bažnyčia XVI–XVII amžiuje ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, 1624 metais bažnyčią nusiaubė rusų kariuomenė.

1842 metais caro valdžia vienuolyną panaikino, čia buvo perkelta Žemaičių vyskupijos dvasinė seminarija. 1950 metais sovietų valdžia bažnyčią uždarė, jos ir vienuolyno patalpos perduotos Respublikinei Kauno medicinos mokyklai, ji čia veikė iki 1994 metų. Vėliau vienuolynas ir bažnyčia grąžinti naujai atsikūrusio Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijai.

2009 metais bažnyčioje ir vienuolyne pradėti restauracijos ir rekonstrukcijos darbai, jie tęsiasi iki šiol.

The post Kauno bernardinų vienuolyne išsaugota autentiška skliautų tapyba appeared first on LAIKMETIS.

Didžiosioms metų šventėms dedikuotoje sakralinio meno parodoje – trylika menininko Raimondo Navakausko ikonų, sukurtų pagal griežtus ikonografinius kanonus.

Ikona – tai sakralinis paveikslas, atsiradęs bizantiškos kultūros aplinkoje, vaizduojantis šventus asmenis, scenas iš jų gyvenimo, biblinius ar liturginius siužetus. Būdinga Rytų krikščionių bažnyčioms, įskaitant Ortodoksų ir Graikų Bažnyčias. Ikona nuo kitų krikščioniška tema nutapytų paveikslų skiriasi tuo, kad atliekama pagal iš kartos į kartą perduotą, dogmomis nužymėtą ikonografinį kanoną. Šis kanonas saugo ikonų atlikimo būdą nuo galimų klaidų ir iškraipymų.

Ikona atliekama pagal iš kartos į kartą perduotą, dogmomis nužymėtą ikonografinį kanoną.

Ikonos nuo pat krikščionybės pradžios gerbiamos ir pripažįstamos abiejose didžiosiose Rytų ir Vakarų tradicijose. Tačiau tik Ortodoksų Bažnyčia išsaugojo ikonų meistrystės tradiciją iki šių laikų. Katalikų Bažnyčia niekada neatmetė išskirtinės ikonų svarbos tikėjimui, tačiau istorinės aplinkybės ir liturginio meno samprata susiklostė taip, kad įvykus skilimui tarp Rytų ir Vakarų krikščionių, ikonografinė tradicija ir jos kanonai Vakaruose ilgą laiką buvo pamiršti.

Šitaip ikonos vieta buvo užleista pasaulietiniam menui. Susidomėjimas ikonomis Katalikų bažnyčioje atgimė XX amžiuje, po II Vatikano susirinkimo prasidėjus susitaikymui tarp Rytų ir Vakarų tikinčiųjų.

,,Ikona yra Šventojo Rašto parašymas vaizdu. Tas vaizdas tampa kūnu, jei juo patikima, jei žvilgsniui praslydus persmelkia malda. Langas į Dangų yra ikona. O jei jų daug? Tai jau ir Dievo troba su visų šventųjų vitražu. Adventinės ramybės žiūrintiems ir besimeldžiantiems…“ – savo parodą „Langas“ pristato tapytojas R. Navakauskas.

Ikona yra Šventojo Rašto parašymas vaizdu. Tas vaizdas tampa kūnu, jei juo patikima, jei žvilgsniui praslydus persmelkia malda.

Viename interviu paklaustas, kaip kyla paveikslų idėjos, menininkas sakė: „Manau, kad čia Dievo darbas. Visiškai į tai nesikišu. Stengiuosi nieko dirbtinai nedaryti, neišmąstyti. <…> Visų mano darbų motyvas – Dievas,  tapau ne dėl pinigų, ne dėl garbės. Darbuose stengiuosi parodyti savo požiūrį į gyvenimą, į santykius su Dievu, su artimu žmogumi. Kas mano mintyse, tas ir ant drobės atsiranda. Manau, kad Dievas yra pagrindinis menininkas, o aš – tik įrankis, tinkamas Dievui naudoti. Dabar netgi atrodo, kad visi mano gyvenimo nuklydimai buvo naudingi dabartinei tarnystei.“

Raimondas Navakauskas (gimė 1961 m. Naujojoje Akmenėje) baigė Telšių taikomosios dailės technikumą ir Vilniaus dailės akademiją. Nuo 1978 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje:  Danijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje, dailininkų pleneruose bei menų festivaliuose Lenkijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Danijoje. 2001 m. tapo „International Ar 2000 i Vejle Amt“ (Danija) parodos „Verdenskunst“ laureatu.

Darbuose stengiuosi parodyti savo požiūrį į gyvenimą, į santykius su Dievu, su artimu žmogumi.

Paroda veiks iki 2022 m. sausio 6 d. Galeriją galima aplankyti darbo dienomis 9–17 val. (pietų pertrauka 12–13 val.). Renginio metu bus fotografuojama ir filmuojama. Informuojame, kad dalyviai gali būti matomi nuotraukose ir vaizdo įrašuose, kurie bus skelbiami socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Esant karantino ribojimams, lankytojų prašoma laikytis saugumo reikalavimų.

The post Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre - ikonų paroda „Langas“ appeared first on LAIKMETIS.

Anykščių menų centras jau trečius metus bendradarbiauja su muziejumi Ukrainoje Radomyslio mieste „Ukrainos dvasia". „Ryšiai užsimezgė per Anykščių garbės ambasadorių Ukrainoje Virginijų Strolią. 2019 metais organizavome parodą „Angelo atvaizdas Ukrainos liaudies ikonose". 2020 metais surengėme Angelų muziejaus eksponatų parodą Ukrainoje", - rašoma pranešime.

Šiais metais iš Ukrainos atkeliavo paroda „Sakraliniai simboliai Ukrainos liaudies tekstilėje". Parodos pristatyme dalyvaus muziejaus „Ukrainos dvasia" direktorius Jurij Rudnickij, Ukrainos ambasados Lietuvoje, Anykščių r. savivaldybės atstovai.

Ekspozicijoje pristatomi tradiciniai XIX a. pab. - XX a. pr. siuvinėti rankšluosčiai – neatsiejama ukrainiečių liaudies kultūros dalis, jie buvo naudojami visose apeigose. Siuvinėtais rankšluosčiais buvo puošiamos ikonos, pagerbiami piršliai, kai mergina duodavo sutikimą tekėti. Iki šių dienų išsaugota tradicija stovėti ant išsiuvinėto rankšluosčio per vestuvių apeigas. Ant rankšluosčių buvo priimami naujagimiai, jais nuleidžiami mirusiųjų karstai į kapą. Atsiradus fotografijai, rankšluosčiais pradėti puošti tėvų, senelių ir prosenelių portretai.

Siuvinėtų rankšluosčių kilmę tyrinėja Ukrainos istorikai ir etnologai. Ši tradicija turi gilų krikščionišką pagrindą. Siuvinėtos staltiesės ir rankšluosčiai pradžioje naudoti aristokratijos, vėliau jie paplito ir paprastų žmonių tarpe. „Stalo“ rankšluosčiai tarnavo kaip staltiesė, jie buvo tiesiami stalo viduryje. Siuvinėti Ukrainoje pradėta XVII – XVIII a. imituojant audimo raštus, tarp paprastų žmonių siuvinėjimo kryžiuku technika paplito tik XIX a. antroje pusėje.

Naudojami eucharistiniai simboliai: varpos - duonos alegorija, kaip Kristaus kūnas; vynuogių lapai ir kekės - vyno alegorija, kaip Kristaus kraujas. Renesanso rožių ir lelijų žiedai -  kaip meilės ir nekaltumo simboliai, siejami su Švenčiausiąja Mergele Marija. Ant daugelio rankšluosčių galima pamatyti aštuonkampę Betliejaus žvaigždę, kuri simbolizuoja Išganytojo gimimą, taip pat cherubinų ir angelų figūras, kryžius.

Ypatingą vietą siuvinėjimuose užima „vainikas" -  augalinių elementų kompozicija, dažnai dekoruota gėlėmis. Vainikas gali reikšti karališką ar vestuvių vainiką, taip pat Kristaus erškėčių vainiką.

Gana dažnas Biblinis Senojo testamento simbolis yra Gyvybės medis. Jis yra ir pagoniškoje daugelio europiečių tautų (įskaitant slavus) mitologijoje. Siuvinėti augaliniai, zoomorfiniai ir antrofomorfiniai piešiniai naudoti kaip apsauga. XIX a. pab. paplitus madingam prancūzų žurnalui „Brocard“, siuvinėtojai interpretavo žurnalo modelius, ukrainietiškuose siuvinėtuose rankšluosčiuose atsirado gėlių vazos, gyvybės medžio simbolis tapo dekoratyvesnis.

Ant vieno iš rankšluosčių yra žuvies figūra. Šis simbolis atėjo iš ankstyvosios krikščionybės laikų. Tai simbolizuoja ne tik Kristų, bet ir apskritai krikščionišką pasaulį.

Parodoje taip pat pristatomas rankšluostis su heraldiniais simboliais. Šv. Jurgio atvaizdas yra įkomponuotas herbe, kurio viršuje matoma karūna, jį galima sieti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu. Šį herbą naudojo kunigaikščiai Četvertynskiai ir net kurį laiką kunigaikščiai Ostroskiai. Šis rankšluostis sieja Ukrainą ir Lietuvą. 

Ši paroda - dalis projekto „Po sakralumo ženklu“, skirto Monsinjoro Alberto Talačkos 100-osioms gimimo metinėms. Parodos rėmėjai: Lietuvos ambasada Ukrainoje, Lietuvos Kultūros taryba ir Anykščių rajono savivaldybė.

Parodą galima aplankyti iki rugsėjo 12 dienos!

The post Parodos „Sakraliniai simboliai Ukrainos liaudies tekstilėje" pristatymas Angelų muziejuje appeared first on LAIKMETIS.

Vertinga Monsinjoro A. Talačkos kolekcija eskponuojama pirmoje muziejaus salėje – Sakralinio meno centre. Be Lietuvos dailės klasikų Antano Žmuidzinavičiaus, Kazio Šimonio, viduriniosios kartos autorių – Vaidoto Žuko, Egidijaus Rudinsko ir kt., čia išvysite vienintelį Lietuvoje žinomą žymausio XVII a. pabaigos Romos dailininko Carlo Maratti (kitaip Carlo Marrata) (1625-1713) tapybos darbą „Marijos įvesdinimas į šventyklą”. C. Maratti darbas slepia ypatingą paslaptį, kurią atrasite tik muziejuje.

Meno kolekcininkė Beatričė Kleizaitė-Vasaris Anykščiams padovanojo 109 meno kūrinius angelų tema. Akį prikausto senieji liaudies meno angelai, išeivijos dailininko Vytauto Igno, Jurgos Ivanauskaitės, Leonardo Gutausko, Aloyzo Stasiulevičiaus ir kitų menininkų darbai. Čia rasite ypatingai vaikų pamiltą angelą, pildantį norus, bei galėsite išsiųsti laišką Angelų paštu. Angelų muziejaus kolekcija nuolat pildoma įvairių autorių darbais bei dovanomis. Tarp jų – Rūtos Jusionytės, Mariaus Jonučio, Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės ir kitų.

Angelų muziejuje – Sakralinio meno centre eksponuojamos Lietuvos ir užsienio menininkų parodos,  vyksta klasikinės bei džiazo muzikos koncertai, teminiai vakarai, spektakliai, edukaciniai užsiėmimai. Šiuo metu muziejuje išvysite Algirdo Lukšto 100 – osioms gimimo metinėms skirtą akvarelės darbų parodą iš Nacionaliniame M.K. Čiurlionio muziejuje saugomo Lietuvos Aukso fondo.

Apsilankiusius muziejuje kviečiame užkopti į aukščiausios Lietuvoje – Anykščių Šv. Mato bažnyčios bokšto apžvalgos aikštelę, kurioje išvysite senuosius varpus (gal išgirsite juos skambant) bei Anykščių miesto panoramą.

Norintiems pasivaikščioti Anykščių menų centras ir Angelų muziejus siūlo du pramoginius maršrutus:

• „Surask… Angelų kelias“ (daugiau).
• „Paskui skulptorių“. Pasivaikščiojimo maršrute „Paskui skulptorių“ meno intervencijas mieste inicijavo menininkas Romualdas Inčirauskas, taip išreikšdamas jam svarbius vaikystės atsiminimus išgyventus Anykščiuose. Keliaudami maršrutu neabejotinai patirsite atradimo malonumą. Maršruto žemėlapis.

Anykščių koplyčios kieme pamatysite vyriausio Lietuvos modernisto skulptoriaus Leono Striogos ir jo sūnaus Aido Striogos skulptūrų parodą „Geležies žaismas“.

Karantino laiku užsidarius kultūros įstaigoms, Angelų muziejus atnaujino savo erdves, tad dabar kviečia ir labai laukia vaikų, kuriems naujoji muziejaus ekspozicija kelia džiugias emocijas, ir tų, kuriems širdis atsigauna besižvalgant į meno kūrinius, kurie nori atgaivinti sielą, sužinoti, pamatyti ir atrasti!

Daugiau informacijos apie Angelų muziejų Anykščiuose.

Darbo valandos ir bilietų kainos.

The post Mažo miesto didelis turtas – Angelų muziejus Anykščiuose mažiems ir dideliems appeared first on LAIKMETIS.