Pučiant politinio korektiškumo vėjams, šis terminas iš viešosios erdvės išnyko. Tačiau niekur nedingo jį propaguojantys asmenys. Karo Ukrainoje akivaizdoje sugalvota jį supriešinti kaip gėrį rusiškajam fašizmui.

Į tai atkreipiau dėmesį publikacijoje „Karo akivaizdoje ne laikas seksualinei revoliucijai”. Vakar mano kukli persona susilaukė dėmesio iš šią ideologinę platformą atstovaujančios Rasos Navickaitės „Delfi" publikacijoje „Šeimos gynimas Kremliaus stiliumi, arba kodėl nereikėtų atidėti Partnerystės įstatymo svarstymo”.

Dėkoju autorei už reklamą. Trumpai atsakydamas, pateikiu keletą minčių apie šio straipsnio kontekstą ir jo pasirodymo priežastis, formą bei turinį.

Paprastai tokio pobūdžio, neva kažką demaskuojantys užsakomieji straipsniai, pasirodo prieš kokį nors svarbų balsavimą Seime, siekiant paveikti Seimo narių valią. Šis straipsnis – ne išimtis. Jis tikslingai publikuotas vakar, nes šiandien LR Seime bus tvirtinama Pavasario Seimo sesijos darbų programa.

Kaip žinia, šioje programoje yra įrašytas Partnerystės įstatymo projektas. LR Seimo narė Agnė Širinskienė yra pateikusi pasiūlymą šį projektą iš programos išbraukti. Nors Seimo valdyba bandė šio klausimo išvengti, perregistruodama sesijos darbų programą, atkakli politikė savo pasiūlymą užregistravo vėl. Ir dėl jo bus privalomai balsuojama.

Laisvės partija ir jiems prijaučiantys labai realiai bijo, kad šis klausimas bus išbrauktas. Bijo to ir seksualinio komunizmo apologetai. Matydami NVO bei pilietiškų žmonių iniciatyvas, raginančias atsisakyti šio projekto, jie ir rašo rašinėlius apie „veikimą Kremliaus stiliumi“, siekdami paveikti Seimo narių valią prieš balsavimą, naudodami Kremliaus kortą. Ne pirmą kartą matoma strategija.

Lietuvoje jau tampa norma bandymas susidoroti su oponentu, kurio požiūris tau nepatinka, naudojant „redukavimo į Hitlerį" manipuliacinę strategiją. Straipsnio autorei puikiai žinoma ideologinė visuomenės poliarizacija Partnerystės klausimu. Ji puikiai žino, kad visuomenės nuomonė jos atstovaujamai ideologinei platformai nėra palanki.

Lietuvoje jau tampa norma bandymas susidoroti su oponentu, kurio požiūris tau nepatinka, naudojant „redukavimo į Hitlerį" manipuliacinę strategiją.

Karas Ukrainoje ir jai pateisinti naudojami argumentai duoda galimybę naudotis Kremliaus korta ir tam naudoti redukavimo į Hitlerį (šiuo atveju į Putiną) taktiką. Jei kas dar nežino, tai bandymas paneigti asmens poziciją, remiantis tuo, kad tos pačios nuomonės laikosi Putinas ar jo aplinka. Pavyzdžiui, kadangi Kremlius pasisako už „tradicines vertybes“, tai bet kas kitas, kas pasisako už tradicines vertybes, yra putinistas.

Tenka pastebėti, kad ta pati Ukraina, su kuria šiandien identifikuojasi Europa, LGBT teisių žemėlapyje yra pažymėta ta pačia spalva, kaip ir šalys, su kuria ji kariauja. Jos Konstitucijoje nuo 1996 m. yra įtvirtintas vienos lyties asmenų „santuokų“ draudimas, joje nėra galima homoseksualių asmenų partnerystė, LGBT propaganda mokyklose.

2021 m. vasario mėn. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) priėmė nagrinėti bylą Maimulakhin ir Markiv prieš Ukrainą – dėl to, kad Ukrainoje nėra jokios teisinės formos pripažinti tos pačios lyties asmenų „šeimos“ santykius (panaši byla EŽTT šiuo metu yra nagrinėjama ir prieš Rusiją (Fedotova ir kiti prieš Rusiją).

Laikantis tos pačios mąstymo logikos, mes ir Ukrainą turėtume vadinti proputiniška. Visiems akivaizdu, kad toks argumentas Ukrainos atžvilgiu skamba absurdiškai. Lygiai taip pat jis yra absurdiškas ir Lietuvos atžvilgiu.

Apie tai ir rašiau publikacijoje, kurią kritikuoja autorė, bet šių dalykų ji, aišku, necituoja. Natūralu, jie griauna pasirinktą „tarnavimo Kremliui” naratyvą.

Demagogija, jog LGBT reikalavimų išpildymas paverčia tave Vakarais, o atmetimas - Rytais, yra be galo ydinga tiek šalies viduje, tiek išorėje. Šalies viduje ji stumia žmones galvoti, kad jeigu esi prieš, tai tau pakeliui su Rytais. Taigi, ji yra ne kas kita, kaip dar vienas visuomenę skaldantis veiksnys. Labai gaila, kad prasidėjus karo veiksmams, siekiant visuomenės sutelkimo ir solidarumo su Ukraina, ši retorika bus atidėta į šalį. Deja.

Tai, kad Lietuvoje palaikomas politinis ir gynybinis bendradarbiavimas su Vakarų valstybėmis, bet neigiamai žiūrima į Vakarų valstybėse įsitvirtinančias liberaliai kairuoliškas vertybes ir jomis grįstą socialinę kultūrinę politiką, atspindi plačiai paplitusį Lietuvos visuomenės pamatinį „geopolitinį sinkretizmą“.

Konrado Adenauerio fondo ir Latvijos universiteto atliktas sociologinis tyrimas „Ideologinė visuomenės poliarizacija Baltijos šalyse“ rodo, kad visoms trims Baltijos šalims būdingas tam tikras „geopolitinis sinkretizmas“, kai dauguma gyventojų remia bendradarbiavimą su JAV ir Vakarų valstybėmis, tačiau tuo pat metu neigiamai vertina liberaliąsias Vakarų vertybes.

Pavyzdžiui, Lietuvoje 38 proc. respondentų sutinka (sudėti „linkęs sutikti“ ir „visiškai sutinku“ atsakymai) su teiginiu, kad egzistuoja konfliktas tarp tradicinių šalies vertybių ir liberaliųjų Vakarų vertybių, tačiau taip pat didžioji dalis 78 proc. mano, kad glaudžiai bendradarbiauti su JAV ir kitomis Vakarų valstybėmis yra nacionalinis interesas. Panaši situacija yra Latvijoje ir Estijoje. Ten taip pat matomi geopolitinių ir vertybinių orientacijų neatitikimo požymiai.

Tai, kad nemažai daliai Lietuvos elektorato „progresyviosios“ vertybės yra svetimos, nors vyrauja geopolitinė provakarietiška orientacija, puikiai žino ir supranta LR Seimo nariai, kurie šiandien balsuos dėl Partnerystės įstatymo išbraukimo iš Seimo sesijos darbų programos.

Kad jie tai žino, supranta seksualinio komunizmo ideologai. Todėl ir rašo. O rašydami naudoja bet kokias priemones. Suprantama, jie kare. O kare kaip kare. Jo metu į priemones nežiūrima.

The post Ramūnas Aušrotas. Apie LGBT ideologijos gynimą Kremliaus stiliumi appeared first on LAIKMETIS.

Atidarymo renginyje dalyvaus parodos kuratorės ir leidinio autorės Rita Pauliukevičiūtė ir Gabija Surdokaitė-Vitienė, menininkės Miglė Lebednykaitė ir Eglė Ridikaitė, dailėtyrininkė Aleksandra Aleksandravičiūtė.

Po pristatymo vyks ekskursija po parodą.

Parodoje pristatomi unikalūs Oriento kraštų audiniai bei siuvinėti dirbiniai, išlikę Lietuvos liturginėje tekstilėje. Tai jau trečia muziejaus, saugančio didžiausią ir vertingiausią šalyje senosios tekstilės rinkinį, liturginės tekstilės paroda (2013 m. „Šilkas ir auksas“, 2017 m. „Siuvinėtas dangus“).

Eksponuojami 32 XVI–XX a. Osmanų imperijoje, Safavidų Persijoje, Mogolų Indijoje, Vidurinėje Azijoje sukurti audiniai ir siuviniai. Per šias šalis nuo II a. pr. Kr. – iki XV a. iš Kinijos driekėsi Šilko kelias, padėjęs pamatus gilioms šilkinių audinių gamybos tradicijoms. Kinijos tekstilės bruožus atskleidžia atskirai pristatomi unikalūs iš šio krašto audinių pasiūti bažnytiniai drabužiai.

Parodoje būtina išvysti vieną iš rečiausių audinių Europoje – XVII a. indišką aksomą, pasigrožėti tikrais klasikinio Osmanų rūmų stiliaus brokatais. Vienas keisčiausių parodos eksponatų – katalikų liturginis drabužis arnotas, kurio kryžius puoštas kiniškais drakonais. Keli XVIII a. šinuazerijos stiliaus audiniai praplečia pasakojimą apie Rytų poveikį Europos menui.

Parodą papildo padidinti audinių raštų piešiniai, leidžiantys detaliau pamatyti atskirus ornamentų motyvus, atskleisti jų simbolines prasmes. Dėl unikalių raštų, prabangių medžiagų, aukštos technologinės kokybės Oriento tekstilė tapo viena labiausiai vertinamų taikomojo meno rūšių Europoje. Parodos eksponatai atkeliavo iš penkių muziejų, devynių bažnyčių ir dviejų privačių rinkinių.

Oriento temą praplečia šiuolaikinių Lietuvos menininkių darbai, atspindintys rytietiškų šaltinių, temų ar išraiškos priemonių refleksijas, liudijančias ir šiomis dienomis tebeegzistuojančias sąsajas tarp Rytų ir Vakarų kultūrų. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, tapytoja Eglė Ridikaitė (g. 1966 m.) savita tapybos technika darbe „Kunigo kilimo likutis“ (2021 m.) konceptualiai fiksuoja ir aktualizuoja išlikusį kultūros paveldą.

Tekstilininkė, menininkių grupės „Baltos kandys“ narė Miglė Lebednykaitė (g. 1976 m.) susižavėjimą japonų tekstilės dekoratyvumu, susiliejančiu su poetine metafora, turtingais raštais ir spalvomis, dėmesiu detalei ir gamtos pajautai perteikia kimono diptike „Pražydusios vyšnios“ ir „Vasaros lietus“ (2006 m.).

Pasaulis į Rytus ir Vakarus pradėtas dalyti labai anksti – V amžiuje pr. Kr., senovės graikams kariaujant su persais. Bėgant šimtmečiams Oriento samprata ir jo geografinė plotmė keitėsi. Kaip teigė garsus JAV mokslininkas Edwardas W. Saidas, Orientas buvo europiečių vaizduotės kūrinys. Šiuo metu Orientas siejamas su Azijos kontinentu, tačiau istorinė Rytų, arba Oriento, samprata niekada neapėmė visos Azijos. Įvairiais laikotarpiais jai buvo priskirtos teritorijos, nepriklausančios šiai pasaulio daliai – Šiaurės Afrika ar Pietryčių Europa.

Nuo antikos laikų Orientas europiečiams buvo vieta, siejama su nuotykiais, egzotiškomis būtybėmis, įsimintinais įspūdžiais ir nepaprastu kraštovaizdžiu. Dalį šių stereotipų europiečiai yra išlaikę iki šių dienų.

Trijose ankstyvojo modernaus islamo pasaulio supervalstybėse – Safavidų Persijoje, Osmanų imperijoje ir Mogolų Indijoje – svarbiausia ekonominės ir politinės galios šaka tapo tekstilė. Paroda pasakoja apie šimtmečiais trukusius ryšius su šiomis tolimomis šalimis.

Pristatomi XVI–XVII a. iš Osmanų ir Safavidų imperijų kilę audiniai, pasižymėję savita ornamentika, nauju koloritu, gausiai stilizuotomis įvairių gyvūnų ir paukščių figūromis, iliustruojantys šių kraštų meistrų „aukso amžių“ su jam būdinga didele dirbinių menine verte ir technologiniu sudėtingumu.

Jau XVII–XVIII a. nusistovėjus prekybiniams jūros keliams, Europoje ir Lietuvoje kilo kiniškų dirbinių populiarumo ir mados banga. Kiniškos kilmės audiniai ir siuviniai Lietuvos bažnytiniuose drabužiuose nesiekia ankstyvų laikų, dauguma datuojami XIX–XX a. pr., tačiau yra unikalūs Lietuvoje ir atskleidžia ne vieną kinų tekstilės tradiciją, o dėl daugybės simbolinių vaizdų pristato visą šios senos kultūros elementų spektrą.

Vosiūnų bažnyčios arnotas pasiūtas iš kesi tipo audinio, Alantos bažnyčios arnoto damastai su kiniškais simboliais, Riešės bažnyčios ir Vilniaus katedros arnotai iš siuvinėtų kiniškų drabužių, Turgelių arnotas su auksu siuvinėtais drakonais – nuostabi Rytų kolekcija iš Lietuvos bažnyčių.

Parodoje pristatomi pavyzdžiai europietiško šinuazerijos stiliaus, kurio susiformavimui sąlygas sudarė Oriento, o ypač Kinijos, taikomoji dailė ir architektūra.

Paroda veiks iki 2022 m. spalio 8 d.

The post Bažnytinio paveldo muziejuje - nauja paroda appeared first on LAIKMETIS.