Augina du spanielius

Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonui Romualdui Zdaniui prie širdies šunys ir augina jis du spanielius, nors retkarčiais dvasininkas vedžiojasi ir daugiau šunų.

„Randu kur nors išmestus ir juos pagloboju, bet paskui atiduodu, atradęs naujus šeimininkus. Sykį teko net su penkiais vaikščioti, o šiaip auginu du spanielius – Princą ir Grafą. Man patinka šios veislės šunys“, – aiškino klebonas.

Pasak kunigo, spanielius turėjo vienas jo pažįstamas.

„Kalytė buvo labai graži. Ir man labai patiko. Nutariau, kad man reikia tokių augintinių. Dabar turiu du spanielius – keturiolikos ir aštuonerių metų. Jau pagyvenę šiek tiek. Ypač tas, kuriam keturiolika. Priežiūros, žinoma, reikia jiems. Keturis kartus per metus reikia kirpti plaukus, šukuoti. Šias procedūras atliekame šunų kirpykloje, o kai netingiu, tai kelis kartus juos maudau pats“, – aiškino apie augintinių priežiūrą R. Zdanys ir teigė, kad jo spanieliams ypatingos priežiūros nereikia.

„Yra įvairių veislių spanielių. Maniškiai – kokerspanieliai ir juos būtina keturis kartus per metus kirpti. Jeigu to nepadarysi, tai paskui nesusitvarkysi su jų kailiu. Kailio plaukai nuolat auga, – sakė kunigas ir savo spanielius vadino asistentais. – Pirmi pasitinka raštinėje žmones. Jeigu kas nors ateina, tarkime, užsakyti šv. Mišias už mirusiuosius – jie suteikia net ir psichologinę pagalbą.“

Gelbėjo pamestinukus

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas detaliau pasakoja apie savo augintinius.

„Tai tėvas ir vaikas. Abu spanieliai mano vieninteliai augintiniai, nors, kadangi augau kame, tai turėjome ir kitokių. Tai buvo ir avys, kurias teko maitinti iš buteliuko. Kaime toks gyvenimas: gyvuliai, šunys, katės“, – pasakojo kunigas ir suskaičiavo, kiek kartų teko priglobti išmestus šunis.

„Per tą laiką, kai esu šitoje parapijoje, tai jau kokius penkis, o gal ir daugiau kartų gelbėjau žmonių paliktus šunis. Palaikau juos klebonijoje, o vėliau atsiranda geri žmonės, kurie paima. Ieškoti, kas galėtų paimti pamestinukus, nereikia – savaime atsiranda, kam reikia augintinio. Dažniausiai pamestinukai būna mišrūniukai. Tie, kurie išmeta šuniukus, neturi atsakomybės. Nerandu žodžių, kaip tokius žmones galima pavadinti“, – piktinosi kunigas.

Pasiteiravus, kada pradėjo aukoti Mišias už gyvūnus, klebonas paaiškino:

„Kai atėjau klebonauti į Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapiją, jau turėjau šunis. Pamaniau, ką galima pasiūlyti žmonėms, kurie augina šunis, kates. Prisiminiau, kad spalio 4-oji – Pasaulinė gyvūnijos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio, gyvūnų globėjo, diena. Žinojau, kad ir kitur vyksta gyvūnų šventinimas, todėl ir Panevėžyje pradėjome minėti šią dieną. Tai jau vyksta kelinti metai – žmonėms patinka ir noriai dalyvauja su savo augintiniais.“

Tapo visų šunimi

Bistrampolio dvaro šeimininkas ir Kupiškio rajono parapijų – Antašavos ir Palėvenės šv. Domininko – klebonas dr. Rimantas Gudelis turi augintinių. Tačiau vieni jų – danieliai, alpakos, žirgai – priklauso dvaro gyvūnų ūkiui, o du – papūga Ara ararauna ir Lietuvos skalikas Lordas – lyg ir kunigo nuosavybė.

„Lietuvos skaliką gavau dovanų ir jis man labai tiko. Dovanojo jį man Lietuvos skalikų asociacija, kuri prieš trejus metus buvo surengusi skalikų parodą. Šuniui panašiai tiek ir yra metų. Šiaip Lietuvos skalikai – medžioklei skirti šunys, bet nesu medžiotojas, tai ir jis nebus medžioklinis šuo“, – aiškino kunigas.

„Dažniausiai jis gyvena drauge su žirgais. Padeda žirgininkėms šerti žirgus, prižiūri juos. Beje, prieš išvykdamas į Jungtines Amerikos Valstijas turėjau dogų veislės šunį. Tai buvo kalė Taiga. Šiaip Lordui didelės priežiūros nereikia, o kadangi gyvena dvare, tai tampa visų šunimi. Jį prižiūri visi, kas tik netingi. Be to, dvaro lankytojai sužino, kaip atrodo Lietuvos skalikas“, – pasakojo R. Gudelis, o išgirdęs klausimą, kaip yra su papūga, nusijuokė:

„Tai gal daugiau dvaro papūga. Jeigu būčiau pirkęs pats, būtų mažiau vargo su papūgos įteisinimu ir nereikėtų jokių leidimų. Tačiau man patinka prašyti leidimo papūgai.“

Gyvūnų šventinimo pradininkas

Krekenavos bazilikos rektorius, Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas dr. Gediminas Jankūnas, išgirdęs klausimą apie augintinius, skambiai nusikvatojęs paaiškina, kad neturi nei šuns, nei katės.

„Krekenavoje ir šunys, ir katės yra lauke. Jų nepripažįstu ir gyvūnėliai vaikšto laisvai pas visus kaimynus. Visus šunis vadinu šunimis, o kates – katėmis. Beje, retkarčiais juos pamaitinu. Tiesa, kažkada turėjau mažutį kačiuką. Tai ir aš vargau, ir jis vargo su manimi. Namuose manęs amžinai nebūdavo, tai tas kačiukas į batus pridarydavo. Kadangi mano uoslė sutrikusi – neužuodžiu nieko. Į seminariją, į paskaitas, atvažiuodavau su kvapu. Studentai neiškentė ir paklausė, kuo čia smirdžiu. Tai nuo to laiko jokių gyvių neturiu“, – pasakojo kunigas ir sakė, kadangi esąs pranciškonas, tai per šv. Pranciškų šventina gyvūnėlius.

„Tai jau tapo tradicija ir spalio 4-oji – svarbi diena: Pasaulinė gyvūnijos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio, gyvūnų globėjo, diena. Tą darau jau dvylika metų ir, manau, kitos parapijos nusižiūrėjo nuo mūsų – buvome pradininkai. Vaikai atsineša ir peliukus, ir kačiukus, o pernai net vištą atsinešė pašventinti. Pasidarom tokią pramogą, kuri patinka parapijiečiams“, – linksma nata baigė pokalbį kunigas.

The post Panevėžio vyskupijos kunigai priglaudžia kitų išmestus augintinius appeared first on LAIKMETIS.

Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje Dievo Motinos garbinimo vietos statybų ėmęsis klebonas Romualdas Zdanys tikisi, kad Lurdas susimąstymui, o gal ir maldai pakvies ir tuos, kurie tvirtina, kad geriau nei bažnyčiose jaučiasi gamtoje.

„Melstis galima bet kurioje vietoje. Tačiau sakrali vieta, į kurią renkasi daugiau žmonių, labiau įkvepia pamaldumui“, – patikino klebonas.

Pradžia Prancūzijoje

Lurdas – vietovė Prancūzijoje, kurioje, kaip tikima, prieš 164 metus ligotai mergaitei Bernadetai pasirodė pati Dievo Motina ir paprašė maldų. Mergelės Marijos įkvėpta, Lurdo apylinkėse Bernadeta atkapstė ir šaltinį, tebetrykštantį ir dabar. Netrukus patikėta, kad to šaltinio vanduo – stebuklingas, gydantis nuo įvairių negalių.

Dar užpraeitame amžiuje išgijimo trokštantiems žmonėms ėmus masiškai traukti į Lurdą, jame pradėtos statyti šventovės, įrengtos gydomojo šaltinio vandens vonios. Jau pusantro amžiaus į Prancūzijos Lurdą plaukia minios, kasmet čia apsilanko milijonai turistų. Be to, vadinamųjų lurdų – akmeninių urvų pristatyta visame katalikiškajame pasaulyje. Nemažai jų ir Lietuvoje.

Iš visų Lietuvos regionų lurdus labiausiai pamėgę žemaičiai.

Iš visų Lietuvos regionų lurdus labiausiai pamėgę žemaičiai. Įprasta, kad lurdai turi ir žvakių šventoves. Kalbėdami maldas, tikintieji paprastai uždega ir žvakes. Tokia žvakių šventovė bus ir Panevėžio Lurde.

Kunigas R. Zdanys teigė pasirūpinsiantis, kad prie Lurdo būtų ir laminuotų maldų tekstų. Ką tik baigtas sumūryti Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Lurdas – vienas iš nedaugelio Aukštaitijoje.

Kitokia Marija

Pats klebonas R. Zdanys Prancūzijos Lurde nebuvęs. Tačiau jis lankęs daugybę įvairiose Europos šalyse esančių tokių sakralinių vietų. Anot dvasininko, pagrindinis lurdų akcentas – Dievo Motinos statula. Jos kuriamos tipinės, pagal pirminį Lurde pastatytos Dievo Motinos statulos pavyzdį.

„Žinoma, kad Bernadetai pasirodžiusi Mergelė Marija, kurią mergaitė įvardijo „graži ponia“, ryšėjo mėlyna juosta ir buvo apsisiautusi mėlynu apsiaustu. Tačiau Panevėžio Lurdo Dievo Motinos statula bus balta. Ji – iš balto marmuro, mano nupirkta Lenkijoje“, – pasakojo klebonas.

Pasak dvasininko, Panevėžio Lurde Dievo Motinos skulptūra specialiai jai skirtoje nišoje įmontuota vos prieš porą dienų ir tai buvo paskutinis šį statinį sumūrijusio meistro Kęstučio Masėno darbas.

Statyti Lurdą meistras pradėjo dar pernai liepą, žiemą statybos darbai buvo sustoję. Vejoje greta Lurdo įcementuotos taip pat skaldyto akmens Rožinio stotys.

Tekės ir vanduo

Prie Lurdo rožinį bus galima kalbėti ir žengiant per akmenines stotis, ir sėdint ant suoliukų, kurių akmeninius stovus meistras jau pastatė, beliko juos uždengti medžio lentomis.

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje pastatyto Lurdo šventinimas numatytas paskutinę gegužės dieną, iškilmingai užbaigiant šį mėnesį, per kurį įprasta kalbėti Marijos litaniją bei skirti jai kitas maldas.

Bendroms maldoms prie Lurdo klebonas K. Zdanys tikinčiuosius yra numatęs sukviesti spalio mėnesį.

Kaip ir Prancūzijoje, taip ir iš Panevėžio Lurdo tekės vanduo. Tik šįkart – ne šaltinio, o atitekantis vamzdynais.

Išskirtinis užsakymas

Akmens meistras Kęstutis Masėnas Panevėžio Lurdą teigia statęs iš viso keturis mėnesius ir tris savaites.

Į Lurdą sudėta 30 tonų skaldytų akmenų ir tiek pat cemento mišinio. Dirbo meistras vienas pats, o sunkiausia, anot jo, į kone keturių metrų aukštį buvo kiloti ir akmenis, ir betoną.

Panevėžio Lurdo aukštis siekia 3,8 metro.

K. Masėnas teigė, kad Lurdas – pirmas jo pastatytas sakralinis kūrinys. Klausimas, gal mūrydamas tokį statinį ir pats patyrė išskirtinių pojūčių, Kęstutį prajuokino. Jis teigė, kad dangus jam nebuvo atsivėręs, nekilo ir ypatingų minčių, nors dirbti buvo įdomu ir smagu.

Dvasininkas prisipažino nesantis giliai tikintis, bet kitų religinius jausmus gerbiantis. O kad prie jo statyto Lurdo žmonės eis melstis, meistrui išties smagu. Pats jis netrukus trauks į Rokiškio rajoną. Ten gavęs ūkininko užsakymą skaldytais akmenimis papuošti sodybą.

K. Masėnas iš tokių akmenų mūrijantis ne tik pavėsines ar lauko židinius, bet ir statantis namus.

The post Panevėžys džiaugiasi savuoju Lurdu appeared first on LAIKMETIS.