Daugelis mūsų šiandien uždavinėjame sau klausimus, kodėl aš ten buvau ir ar viso to reikėjo? Organizatoriams pažadėjau dainuoti ir išsakyti savo mintis. Todėl ten ir buvau. Visada stengiuosi laikytis duoto žodžio.

Mano nuomone, tai buvo paskutinis ir tylus „Lietuvos šeimų sąjūdžio“ „lėktuvėlio“ skrydis, palikęs padangėje baltą juostą, kuri dar ir visiškai ne jo. Tas šviesus pėdsakas, tai „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ aidas mūsų danguje ir širdyse.

Kas nutiko su maršo organizatoriais per nepilną pusmetį? Subūrė savo šeimų kolektyvą – LŠS (Lietuvos šeimų sąjūdis), patraukė iš savo gretų aktyvius ir patriotiškus žmones, apsilankė Seimo kiemelyje ir stačiomis pravedė malonų pasitarimą su grosmeistere, gavo šachą, nuolankiai sutiko su visomis valdžios sąlygomis mitingo klausimais…, ir surengė tautai susirinkimą.

Jiems buvo visai nesvarbu, kad tai darbo diena, kad puse Lietuvos į jį turi išvykti jau penktą valandą ryto, norint dešimtai valandai spėti į renginio atidarymo ceremoniją, prasibraunant pro dabartinės milicijos užkardas.

Tai smulkmenos, nevertos dėmesio. Dėmesys tik tam, kad žmonės apsirengtų baltai, jų būtų daug, labai daug, įsistatytų malonias šypsenas ir nepamirštų gėlių milicijai. Kažkur jau tai matėm: smagus jaunimas be batų ant suoliukų, gėlės, bučiniai diktatoriaus budeliams ir t. t. Kuo tai baigėsi – žinom.

mes dabar turime naują mitingo rezoliuciją! Kelinta ji? Kur ji dabar? Visi jau seniai žinome, kur atsiduria minkšti sprendimai ant minkšto popieriaus.

Tiesa, mes dabar turime naują mitingo rezoliuciją! Kelinta ji? Kur ji dabar? Visi jau seniai žinome, kur atsiduria minkšti sprendimai ant minkšto popieriaus.

Kvietimai į Katedros aikštę buvo gausūs ir garsūs. Kvietė visus, nežiūrint į priklausomumą partijoms, sąjungoms, organizacijoms…, bet kiek daug iš šių organizacijų vadovų gavo progą pasisakyti nuo scenos savo bendraminčiams? Ar tik tiek turime dorų, išsilavinusių ir patriotiškų lyderių? Jei būčiau žinojęs, kad kažkam iš jų buvo atsakyta, tiktai scenoje būčiau nepasirodęs.

Aikštėje sutikau krišnaitų bendruomenės narius, kurie su meile ir veltui dalino tikrai skanų savo maistą. Man taip ir nepavyko jiems įsiūlyti labdarai nė vieno euro už gerą širdį ir palaikymą. Kodėl, nors kelioms minutėms, nebuvo duodama scena visų mūsų šalies religinių bendruomenių atstovams, tautinėms mažumoms…? Ne. Tik mūsų tikėjimo nešėjai galėjo melstis gerą pusvalandį, migdydami susirinkusius.

Minia retėjo ir skirstėsi. O gal tai ir buvo didysis organizatorių sumanymas renginio pabaigai…? Toks tylus ir mandagus uždangos nuleidimas prastokame spektaklyje. Klausimų ir įtarimų šiandien apie šį mitingą yra labai daug ir įvairių.

Žmonės jau dabar pavargo nuo betikslių mitingų, nekonkretumo, laikinų ir menkų tikslų, nevilties ir baimės prieš laikinąją valdžią.

Jau keletą dienų gyvename didžiojo boikoto euforija. Šiuo didžiu jausmu gyvena ir LŠS, pamiršdami viską pasaulyje. Tikiu, kad po mėnesiuko tie „pišpasių“ centrai tyliai kreipsis į valdžią ir paprašys kompensacijos už patirtus nuostolius, vykdant valdžios užgaidas. Kompensaciniai pinigėliai gražiausiai nutūps į jų sąskaitas iš Lietuvos biudžeto, tai yra iš visų mūsų kišenių. Kas laimės boikoto mūšį, aišku jau dabar.

Svarbiausia nekelti kojos į „pišcentrius“, o visa kita menkniekis. Menkniekis, kad sveikam žmogui drausta patekti pas savo daktarą, aplankyti ligoninėje artimą, nueiti į valgyklą, negalima važiuoti autobusu, draudžiama būti renginiuose ir panašiai. Po kiek laiko tautai būtinai bus numestas kauliukas, ir keli punktai iš „pišpasio“ bus išbraukti. Ir tai bus didžioji LŠS ir kitų boikoto šauklių pergalė prieš sistemą. „Pišpasis“ liks, tik kažkiek apipešiotas.

Internetinėje erdvėje skaičiau raginimus mitinguoti kiekvieną mėnesio dešimtą dieną, nesvarbu ar tai antradienis, ar ketvirtadienis… „Tai karas, ir svarbu jame išsekinti priešą“,- šitokie pasisakymai tik rodo autorių kvailumą ir kelia pyktį. Žmonės jau dabar pavargo nuo betikslių mitingų, nekonkretumo, laikinų ir menkų tikslų, nevilties ir baimės prieš laikinąją valdžią. Tai kuri gi pusė būtų sekinama šiame virtualiame mūšio lauke?

Gyvename tikrai „linksmai“, neišradingai ir su keistais vedliais, kurie vis rodo mums nesamą kelią tamsiuose gyvenimo labirintuose. Ungurys slidus tik iki keptuvės…

The post Romas Dambrauskas. Atsisveikinimas: tai buvo paskutinis ir tylus „Lietuvos šeimų sąjūdžio“ „lėktuvėlio“ skrydis appeared first on LAIKMETIS.

Atlikėjas įraše savo sekėjų klausė: „Kas tas "burtininkas", kuris už mane sprendžia mano dainų likimą?" Tuo pačiu pabrėžė: „Pareiškiu viešai. Šios dainos muzikos, teksto ir aranžuotės autorius esu aš, Romas Dambrauskas, ir aš leidžiu savo dainą „Kelkis, Lietuva!" atlikti BET KAM, BET KADA ir VISAME PASAULYJE. Su pagarba muzikos mylėtojams Romas Dambrauskas".

Šeštadienį vykusios šeimų maršo organizatorius Raimondas Grinevičius tuo pačiu savo profilyje anksčiau stebėjosi: „Komikų vakaras tęsiasi. Net šeštadieniais dirba įstaigos, kai turi užduotis įvykdyti". Jis savo įraše pridėjo muzikos asociacijos LATGA atsiųstą autorių sąrašą, kurie neleidžia savo dainų naudoti maršo metu.

Toliau R. Grinevičius tęsė stebėdamasis: „Taip būtent šeštadienį gaunami toki raštai....gerbiamieji nekomerciniuose renginiuose, tokiuose kaip vestuvės, krikštynos nenaudokite šių atlikėjų kūrinių, nes bus pagrasinta teismais kaip mums visiems Vingio parke".

Šioje situacijoje keisčiausia, kad maršo organizatoriai net nesiruošė naudoti, kaip jie įvardina, „tautos priešų, sorošinių pakalikų dainų". R. Grinevičius taip pat pridėjo: „Bet įspėjimą gavo". Taip pat paragino: „Gal visi draugiškai išmetam šių atlikėjų kompaktus, flešus ir neperkam naujų....tai parodysime dar vieną vienybės etapą".

Dainininkas Romas Dambrauskas, jau beveik metus dėl pandemijos negalintis rengti koncertų, vėl iš naujo sulaukė didžiulio populiarumo, kai sukūrė specialiai „Didžiajam šeimos gynimo maršui" skirtą dainą, už kurią jam vis dar dėkoja, dainuoja ir klausosi daugelis Lietuvos šeimų.

The post Šeimų maršui skirtą dainą „Kelkis, Lietuva!" Romas Dambrauskas leidžia atlikti visiems appeared first on LAIKMETIS.

Tačiau tuo jo keliu mes dardame be eismo linijų, greičio ribojimų ir be jokių taisyklių. Gal todėl ir patiriame skaudžias avarijas ir katastrofas. O gal tie, skirti mūsų pinigėliai, nuplaukia retorikos meno dėstytojams? Šitą prezidentą matau bėgantį virš vandens, nesušlampant kojų. Jo pasisakymai tokie švelnūs ir grakštūs, kad klausant jo, man tuoj pat norisi sušokti baletą. Bet užtat labai gražus, tiesus, kultūringas ir labai atsargus žmogus. Turbūt tokio prezidento esame verti. O aš už jį balsavau…

Gyvenime kartais nutinka taip, kad tenka pulti arba gintis. Ne kartą šią būseną patyriau ir pats. Man niekada nebūdavo malonu nei pulti, nei gintis, bet dažnai esi tiesiog priverstas tai daryti. „Didysis šeimos gynimo maršas“ šiandien patiria didžiulę ataką. Dabar tenka gintis, bet išauš rytas, kai gal teks ir pulti.

Nesu šio žygio organizatorius, esu tik paprastos dainos „Kelkis, Lietuva!“ autorius. Dainos, kurią parašius, kilo mintis ją pasiūlyti maršo rengėjams kaip judėjimo himną. Ir tai nutiko. Nežinau kas įvyks su šia daina vėliau, ar ji bus pamiršta po kiek laiko, ar guls į mano stalčių šalia kitų ilgiems metams, o gal tiesiog bus uždrausta režimo. Labai noriu, kad ji gyventų gerų žmonių širdyse, plazdėtų kaip vėliava, taip sunkiai keliama šiandien. Didžiuojuosi ja ir neraustu dėl jos. Ji tiktai išgyventa, daug metų augusi mano sieloje, brendusi mano mintyse ir niekas niekada neuždraus man ją dainuoti mintyse, balsu, viešai…

Eidamas per gyvenimą visada ieškau įdomių ir stiprių žmonių. Kartais pasitaiko pilki, kartais miegančiomis smegenimis, kartais tiesiog kvailiukai. Stengiuosi neapeidinėti nė vieno, tiesiog einu kiaurai jų, kad nepamesti savo kelio. Darykite tai ir jūs, palikdami tokius užnugary, žinokit, jie niekada jūsų nepasivys. Ieškokime žmonių, kurie mums duoda gėrį, mus turtina ir stiprina. Šiomis dienomis tokių žmonių radau. O gal jie rado mane patys, bet visgi mes susitikome ir tai nuostabu.

Dar visai neseniai buvau abejingas Lietuvai, valdžiai, tvarkai ir tiesiog viskam, kas vyko mano Tėvynėje. Jausmas nemalonus ir nenorėčiau į tą būseną kada nors vėl grįžti. Bet atėjo diena, ir išgirdau tą šūvi prie savo ausies, pamačiau daug įdomių dalykų, daug jėgos, ryžto, noro keisti gyvenimą. Visa tai atėjo iš tų žmonių kurie pasakė, kad karalius nuogas ir mes turime jį aprengti tiesos ir žmogiško padorumo rūbais. Mes jau raustame netgi užsimerkę.

Vienas iš tų, kurie mane žadino - Artūras Orlauskas. Žaviuosi juo ir didžiuojuosi, kad mes pažįstami, kad esame scenos kolegos, kad tiesiog vienodai mąstome. Kreipiuosi į alkanus ir jo kraujo ištroškusius žmogeliukus. Nekibkite į jį, nusilaužysite nagelius, išbyrės „dantukai“ ir labai greitai pargriūsite. Stebiuosi Artūro kantrumu. Aš gal būčiau kitoks. Tokius menkystas tik už ausies ir į teismą.

atėjo diena, ir išgirdau tą šūvi prie savo ausies, pamačiau daug įdomių dalykų, daug jėgos, ryžto, noro keisti gyvenimą.

Šitiek melo pilama ant jo asmenybės. Kaltinimai mus linksminant anekdotais, kurie iš ties yra tautos išmintis ir dalis mūsų kultūros paveldo. Šiame scenos žanre, kurį sukūrė patys žmones, dalyvavo ir V. Šapranauskas, ir R. Šilanskas ir R. Bingelis, bei daugelis kitų. Kažkodėl anšlaginėse salėse visiems smagu kvatoti iš tiesos, kuri liejasi nuo scenos. Bet mes būtinai turim sudeginti ant laužo artistę, kuri spektaklyje suvaidino raganą, turime tuoj pat sušaudyti aktorių, kuris gal visą sezoną filme vaidina Staliną ar serijinį žudiką. Kas jums, žmones? Kodėl mes audžiame savo santykius išvirkščius ir rengiamės tik suadytais rūbais, kuriuose styro balti gėdos siūlai.

Po rudens Seimo rinkimų, sužinojome pirmų, mus valdysiančių asmenų pavardes. Paatvirausiu, mano širdyje buvo ramu, nes tikėjau, kad moterys gal kažkiek išmintingesnės už mus vyrus, jos atsargesnės, jautresnės ir šeimos klausimuose atsakingesnės.

Netrukus apsijuokiau pats prieš save. Prasidėjo genocidas moteriškomis rankomis. Iliuzijos sudužo, vos tik nauja „moteriausybė“ ir Seimas pradėjo veikti. Griežtai, beatodairiškai ir drastiškai.

Pensininkams bauda už miške nedėvimą kaukę ar pasiilgusių vaikų vizitas prilygsta pačios pensijos dydžiui. Jei Indijoje už kaukės nedėvėjimą žmogelis gauna su lazda ir lekia namo, tai pas mus valdžia nusprendė pasipinigauti, fiziškai neliečiant paties žmogaus. Kaip tu gyvensi visą mėnesį, niekam neįdomu, tu privalai sumokėti baudą, o jei ne, ji vis tiek bus nuskaityta nuo tavo sąskaitos banke.

Tėvelių ir vaikų pasivažinėjimai rogutėmis gryname ore nuo kalniuko virto liūdnu, slėpynių nuo policijos, žaidimu. Sugalvoti „burbulai“, „žmonių ūkiai“, „melagienos“ ir kiti naujadarai jau nieko nebestebina. Turime kasdien kantriai laukti naujų kalbos pamokėlių, lengvabūdiškai darkančių mūsų gražią lietuvių kalbą. Prasidėjo mūsų gąsdinimai karo policija, įvairiausias režimais, kelių blokavimais... Pareigūnų vizitai su baudų protokolais į namus, stropiai tikrinant, ar nesiburia ir nesiliečia atskiri „burbulai“. Gal ne veltui dokumentika teigia, kad moterys kare visgi žiauresnės už vyrus. Pasirodo ne tik kare, bet ir taikos metu. O gal visa tai, kas vyksta šiandien mūsų gyvenime, ir yra karas? Aš niekada daugiau nebalsuosiu už moterį politikoje.

Nemaniau, kad žodis „laisvė“ kada nors mums kels abejonių dėl savo reikšmės. Bet horizonte pasirodė būtybės, kurios mums teigia kitką. Jie, išmokę plačiai šypsotis, būti linksmi, patrauklūs, modernūs ir šiuolaikiški. Nors nestoviu šalia jų, bet visumoje, jų fone, kartais jaučiuosi sena spinta, kurią reiktų arba restauruoti, arba išmesti. Laisvė narkotikams, alkoholis be jokių ribojimų, žalia šviesa sukurtai genderinei įvairovei ir dar daug kam. Tokie tikslai, prisidengiant vien tik žodžiu „laisvė“.

Kas jums, „laisvės nešėjai“ nutiko dabar, ir kur buvo jūsų tėveliai ir seneliai tada, kai mes vaikystėje gaudavome ir beržinės košės, ir žinodavome, kur yra kampas mokyklos klasėje?

Toks jausmas, kad jūs iš Marso atskridot, be tėvų, be artimųjų, be mūsų kultūros, be mūsų švenčių ir tradicijų. Nusileidot tam, kad stumtumėt mus į klaikią bedugnę? Mes to nenorime! Mes matome ir žinome kas jūsų patronai ir šeimininkai. Jei jau siautėja visame pasaulyje, lengvai rasdami tokių pat silpnavalių tarnų, kaip jūs. Vienintelė jūsų vertybė, - skatikai, kuriais jie jus perka.

O dabar patogiai atsiloškime minkštame krėsle ir lėtai, neskubant, giliai mąstydami, suformuokime pagrindinius tikslus, ką mums siūlo naujos valdžios banga, kokią ateitį mums bruka per prievartą.

Įsivaizduokime… Prezidentas bus renkamas Seime, o ne tautos. Jo įgaliojimai - tik šypsotis visiems (nors jau ir dabar jo kaip ir nėra…). Lietuvos Konstitucijos nebebus, bus tik Stambulo konvencijos pagrindas. Policija bijos dirbti savo tiesioginį darbą, vengs atsakomybės, todėl nusikalstamumas klestės. Narkotikai, nors gal ir ne patys stipriausi, - bus legalizuoti. To pakaks, kad per neilgą laiko tarpą mes priprastume prie jų ir taptume narkodilerių klientais. Prostitucija taps pusiau legali, o gal ir visiškai legali. Už ją niekas nebaus, nes pagal juos, - tai kūno laisvė. „Mano kūnas, ką su juo noriu, tą darau, kam noriu, tam parduodu“.

Vilnius, Vingio parkas, gegužės 15 diena. Štai tas taškas, nuo kurio mes vėl turime pradėti kovoti už save.

Jūsų vaikai mokyklose ir darželiuose vartys ir studijuos nepadorias knygeles apie du princus ar dvi princeses. Ruošiamasi kurti tokias vienalytes „šeimas“, kuriose gyvens vaikai, už smulkmenas atimti iš padorių tradicinių šeimų. Patys suprantate, ką jie matys tokioje šeimoje, ko ten bus mokomi ir kuo jie taps ateityje. Jie smagiai žais su translytėmis lėlėmis, keturiolikos metų darysis nemokamas lyties keitimo operacijas, net neatsiklausdami jūsų.
Aš esu pakankamai tolerantiškas žmogus. Tarp pažįstamų turiu ir teistų žmonių, ir gėjų, gal ir lezbijiečių. Visi žmonės man vienodi, svarbu ką jie daro, kaip mąsto, kokie jų tikslai ir veiksmai šioje žemėje dabar.

Merai bus vėl skiriami savivaldybėse rinkimus laimėjusių partijų. Tad po kiliminės valdžios dalybos ir lengvos biudžeto vagystės bus garantuotos.

Kiekvienas iš mūsų turėsime turėti po du ar tris pasus, kuriuos įeinant į parduotuvę, kultūros centrą, prieš skrydį lėktuvu ar sėdant į taksi, turėsime pateikti. Kitaip, durys uždaros. Sveikas žmogus taps nepageidaujamu. Mąstau kokios formos ir spalvos žvaigždę man pasiruošti ir prisisiūti ant krūtinės, kad kiti, prasilenkdami su manim gatvėje, suprastų, jog esu pavojingas.

Tai tik dalis artimiausios „šviesios“ mūsų ateities, kurią mums siūlo dabartinė valdžia jau šiandien. O kas bus rytoj? Savo netolimą rytojų mes galime stebėti jau dabar, žvelgdami, kas šią minutę vyksta JAV ir Europoje. „Maro“ banga didžiuliu greičiu ritasi link mūsų ir mums siūloma tyliai snausti, nieko nebijoti, nieko negalvoti, pasitikint giljotina, kuri vos vos laikosi virš mūsų galvų. Kuo tada mes tapsime, priėmę jų žaidimo taisykles, paklusę šiai tvarkai ir be jokio protesto, be priekaišto atidavę tamsai savo ateitį.

Vilnius, Vingio parkas, gegužės 15 diena. Štai tas taškas, nuo kurio mes vėl turime pradėti kovoti už save, už kitus, už visus kam Lietuva širdyse. Padarykime tai kartu. Lietuviai, broliai ir sesės, priimkime į savo būrį visus, kas gyvena čia, šalia mūsų, toje nuostabioje ir šventoje Lietuvos žemelėje. Visi kartu kelkimės ir žadinkime Lietuvą. Tegu šūkis „Kelkis, Lietuva! suskamba visomis kalbomis, sujungdamas dorus, pilietiškus žmones. Prašau Jūsų, nebijokime mąstyti tiesą, kalbėti tiesą, dainuoti tiesą!

The post Romas Dambrauskas. Keltis ar miegoti? (2) appeared first on LAIKMETIS.

Dainų sukurta daug, nebespėju jų visų išdainuoti per savo koncertus. Klaidų gyvenime padaryta irgi nemažai. Atvira sąžine, kviečiu jų nekartoti, atidžiau žiūrėti po savo kojomis ir nelipti ant pamestų savų grėblių.

Išliekamoji vertė, - tai turbūt nuolat besikeičiantis procesas, kuriame daug kas negrįžtamai sudega, o kai kas ir pakyla iš pelenų. Kas vertas tapti amžinu, turi spręsti žmones, klausytojai, melomanai ir gerbėjai.

Štai prieš kelias dienas, tik pasirodęs, vieno labai žymaus mūsų atlikėjo kūrinys, dar neišdžiūvus rašalui, jau pavadintas „hitu“. Kaip paprastai, gražiai ir neraudonuojant daromas „dievas“. Taip, jis puikus muzikantas ir kūrėjas, bet daina tampa hitu, tik praėjusi klausytojų išbandymą, populiarumo testą ir patyrusi meilę tautoje. Po tokių išbandymų ji dainuojama prie stalo, duše ir gatvėje. Ji girdima visur ir ją be galo sunku išmesti iš atminties. Linkiu, kad ši jo daina praeitų visa tai iškeltomis burėmis ir taptų mūsų širdyse tikru hitu. Laikas parodys.

Prieš daug metų aš išgirdau dainą „Juoda orchidėja“. Tai buvo turbūt pirmieji nedrąsūs jos žingsniai scenoje. Pagalvojau, kad tuoj tuoj įvyks pelnytas stebuklas ir mes turėsime naują karališką šlagerį. Laukti teko daug metų, kol šis kūrinys užėmė auksinį sostą tvirtai ir visiems laikams. Ilgai jis sėlino link jo, link garbės ir pripažinimo, skverbdamasis pro daugelį konkurentų, tuo pačiu mėtydamas į šoną ir mano geriausias daineles. Štai jis - hito kelias.

Aš ne kompozitorius, nes sunkiai įskaitau net paprasčiausią partitūrą. Nesu poetas, nes gyvenime neparašiau nė vieno eilėraščio. Rašau tik tekstus natoms, kad balsas suteiktų joms egzistenciją, o protas kažką pajaustų. Neturiu didelio dainininko talento. Dainose savo balso dažnai tiesiog nekenčiu. Tikrai nesu Romo Dambrausko fanas, nors jo dainos kartais atrodo mielos, paprastos ir širdingos.

Tad, kas aš esu? Kodėl aš scenoje jau trisdešimt penkeri metai ir dar nežadu jos palikti? Jaučiuosi paprastu darbininku, dirbančiu muzikinėje smėlio dėžėje, statančiu melodines ir harmonines pilis, kurios labai dažnai tiesiog subyra, tam, kad atsirastų naujos.

Gaunu ir „antausių“ nuo klausytojų, o kartais mane apdovanoja pagyrimu...

Aš esu Jūsų vergas ir labai džiaugiuosi, kad esu Jums reikalingas ir liūdesy, ir džiaugsme. Nors muzikos nerašau traukinių stoty, bet mano dainos ir sujungia, ir išskiria žmones.

Jau seniai įpratau atlaikyti Jūsų smūgius ir kritiką, tyliai savyje murkiu, lyg katinas, kai Jūs mane giriate, ir garsiai savyje rėkiu, kai mane plakate.

Visa tai turbūt ir yra mano gyvenimas. Keisti jo nežadu, tad laikykitės, mano draugai ir priešai, - bendrausime ir matysimės dar labai labai ilgai, nes, jūsų pagalba, savyje jaučiu ne saulėlydį, ne vakarą, o tik gražią saulėtą popietę.

Prieš gerą dešimtmetį aš nebetikėjau Lietuva. Ieškojau kelių svetur, įsivaizduodamas juos rasti ir laimingai keliauti jais visą likusį gyvenimą. Turbūt iki galo dar nepažinau savęs, neįvertinau savo jėgų ir galimybių, todėl pasitraukimas iš Lietuvos taip ir neįvyko. Ir labai gerai, nes esu be galo sėslus žmogus ir beveik nepritampantis prie kitos kultūros, šalies ar aplinkos.

Todėl dabar ir gyvenu savo mieloje gimtoje provincijoje, stebėdamas savo krašte vykstantį cirką: turtuolių ašaras, klastingas vagystes iš mūsų bendros kišenės, tylų ir slaptą užkulisinį valdančiųjų ir opozicijos kikenimą iš savo tautos...

Mes labai ilgai miegojome letargo miegu. Per trisdešimt metų miego mes nugulėjome savo sprandus, nutirpo mūsų galvos nuo minkštos abejingumo pagalvės. Kada kraujas nebepasiekia smegenų, jos nebedirba, atrofuojasi ir galiausia miršta.

Per trisdešimt metų miego mes nugulėjome savo sprandus, nutirpo mūsų galvos nuo minkštos abejingumo pagalvės.

Kiekvienas miegas baigiasi pabudimu arba mirtimi. Ką renkatės, ponai lietuviai?!

Bet kartais toks miegas baigiasi garsiu šūviu šalia ausies. Tada žmogus pašoka, baisingai išsigąsta, nesiorientuodamas kas vyksta, bando atsimerkti ir pamatyti, kas jį taip stipriai išgąsdino. Vieni neįžiūri nieko, nes aplink vis dar gundanti tamsa, provokuojanti juos toliau saldžiai miegoti. Kiti pašokę ima nuo kažko gintis, ir didelė tikimybė, kad jie nebeužmigs jau daug daug metų. Jie budės ir brangins savo ramybę, pasiektą didele kaina ir skaudžia pamoka. Persimiegojimas, kaip ir nemiga kenkia turbūt vienodai. Tik toliau miegodami mes galim prarasti viską ką turime, netgi tai, ant ko miegame.

Tad, ką renkatės, ponai, lietuviai?! Toliau miegoti, ar keltis ir budėti?

Aš renkuosi budėjimą, ir ne tik jį. Renkuosi budinimą tų, kurie sapnuoja rojų mūsų žemėje, tikėdami amžinu išganymu ir palaima, nieko vertingo ir naudingo nenuveikdami joje dėl savęs ir kitų.

O reikia labai nedaug, - kruopščiai apčiupinėti savo galvą ir rasti tą mygtuką, kuris įjungs jūsų smegenis mąstymui, tai yra darbui. Jeigu jūs dar jų nepraradote, turėtumėte suprasti kas vyksta, kur jūs, kas jūs, su kuo ir prieš ką jūs. Svarbiausia suvokti, kodėl įvyko tas klaikus lemtingas šūvis prie ausies jums miegant, kuris nutraukė jūsų rojų žemėje.

Bendraudamas šiandien su žmonėmis aš supratau, kad turbūt didžiausia grėsmė dabar slypi baimėje. Tiksliai nežinau, bet manau, kad baimė pirmiausia paralyžiuoja tuos, kurie ilgai ir kietai miega. Šiandien ji įsisukusi į pasaulio tautas ir valstybes, ji nepaiso rasių ir  sienų, bet, mano nuostabai, šiandien labiausiai ji pamėgo turbūt mus, lietuvius.

Gal todėl, kad mes devyniasdešimtaisiais kartą buvom pabudę ir nugalėjom ją. Nugalėjom baimę ryžtingai ir rodėsi visiems laikams.

Mes ne tik nugalėjom, mes pakilom ir pažadinom savo kaimynus. Deja,  po saldžios pergalės mes vėl užsinorėjome miego.

Pučiame į dūdą ne tik mes, girdisi ir latvių, ir estų, ir kitų tautų gilus alsavimas, kažkas net knarkia šiltoje Europoje. Retkarčiais jie pasisuka ant kito šono, bet suprasdami, kad visi aplinkui vis dar miega, toliau lepinasi sapnais. Tarp miegalių atsiranda ir tokių, kurie kartais pakelia ranką prieš jiems bandančią įkąsti musę, bet šie judesiai tik trumpam išgąsdina ir nubaido įkyrų bei šarvuotą priešą.

Ką dabar daryti nežino niekas. Ar mums miegoti iki gyvenimo pabaigos, ar keltis dabar?

Mano pasiūlymas vienas - keltis! Keltis greitai, nedelsiant ir ryžtingai. Reikia tuoj pat atrasti priemonių, kurios nupraustų mus, nuplautų nuo mūsų kūno per tokį ilgą miegą susidariusias apnašas. Atidžiau save pasižiūrėjus turbūt rastume ir erkių, ir visokių per daug metų miego prilipusių siurbėlių ir pelėsių.

Pastebėtume, kad ne visos mūsų kūno dalys tinkamai funkcionuoja ir veikia, tiesiog neklauso mūsų ir verkšlendamos prisipažįsta, kad nebeturi valios. Kur tada jas dėti? Atsakau, - amputuoti. Tik taip mes dar galim išvengti savo mirties. Kraujas mumyse turi tekėti skaidrus ir tyras, nekeldamas niekam abejonių dėl mūsų švarios ateities.

The post Romas Dambrauskas. Keltis ar miegoti? appeared first on LAIKMETIS.