Ją apie galimai apsvaigusią moterį informavo šios apylinkės pirmininkė.

„Minėta narė šįryt vėlavo atvykti į darbą, o atvykusi elgėsi keistai, nerišliai kalbėjo, taip pat buvo juntamas alkoholio kvapas“, – rašoma pranešime.

Į vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai, kurie jai nustatė 2,94 promilės girtumą.

Anot VRK, rinkimų apylinkėje komisijos narių pakanka, komisija tęsia darbą, dėl šio atvejo balsavimo procesas Seimo rinkimuose nesutriko.

The post Rokiškyje nuo darbo nušalinta neblaivi rinkimų komisijos narė  appeared first on LAIKMETIS.

Šios šventės laukta jau kelis mėnesius, bet ji vis atidėliota, taisant iškilusius techninius nesklandumus. Dabar jau galima sakyti, jog prie vienos gražiausių Lietuvoje Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios įrengimo prisidėjo ne tik šviesios atminties grafas Reinoldas Tyzenhauzas ir jo giminė, bet ir dabartinė Rokiškio žmonių karta.

Naujajame altoriuje yra ir šventųjų Zigmunto Felinskio (1822–1895) ir Jurgio Popieluškos (1947–1984) relikvijos.

Konsekruojant altorių po iškilmingų mišių pagerbti ir naujųjų bažnyčios puošmenų autorius kraštietis Aurimas Širvys bei jas pagaminę meistrai Rimas Lajauskas, Robertas Guoba, Justas Krikščiūnas ir įmonė „Vitaka ir Ko“.

Pagerbti taip pat ir altoriaus bei ambonos fundatoriai: Rokiškio rajono savivaldybė, Rokiškio parapijiečiai, verslininkai Pranas Blažys bei Lidija ir Lidijus Galvanauskai.

Naujasis altorius ir ambona kainavo 40 000 eurų.

Pristatyta ir pašventinta altoriaus dalis – tik maža dalis šventovės tyrinėjimo, restauravimo ir atnaujinimo darbų, kurie vyksta jau keletą metų ir greičiausiai bus baigti apie 2030-uosius.

The post Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje konsekruotas naujas altorius appeared first on LAIKMETIS.

Rokiškis Kalėdas, Jėzaus gimimo šventę, pasitinka prakartėlėmis. Jų konkursinė paroda veikia Rokiškio krašto muziejuje. Dvaro teritorijoje esančiame kluone lankytojų laukia nuolatinė jų ekspozicija, o apšviestuose oficinų languose prakartėlės, šios akimirkos laukusios muziejaus saugyklose.

Prakartėlių tradicija

Kristaus gimimui atminti jau III a. Betliejaus grotoje būdavo inscenizuojamas tvartelis. Gimimo vaizdų esama ir IV–VI a. Italijos bei Galijos sarkofagų reljefuose.

Prakartėlių tradicijos pradžia laikoma 1223 m. Greccio, Italijoje, šv. Pranciškaus Asyžiečio sukurta gyva Prakartėlė. Vėliau tokios Kristaus gimimo inscenizacijos paplito ir kitose Europos šalyse. Apie XVII a. jas  pakeitė iš įvairių medžiagų sukurtos skulptūros,  prakartėlės tapo ne tik Jėzaus gimimo prisiminimu, bet ir Kalėdų liturgijos dalimi.

Parodų idėją atvežė verslininkas

Rengti prakartėlių parodas Rokiškyje – italų verslininko ir mecenato Angelo Frosio idėja, kuri prigijo ir tęsiasi jau 25-erius metus. Ši konkursinė paroda ne tik garsina Rokiškį, bet ir padėjo sukaupti įspūdingą prakartėlių kolekciją, kurioje dabar – per 150 eksponatų. Daugelį jų kūrė garsūs Lietuvos medžio meistrai. Prakartėlę sudaro iš skulptūrėlių sukomponuota scena. Tai kūdikis ėdžiose, Marija, Juozapas, dar gali būti piemenys, gyvulėliai, Rytų išminčiai arba karaliai, angelai, stebuklinga žvaigždė.

Rokiškis – prakartėlių sostinė

„Muziejuje sukauptos prakartėlės dabar plačiai žinomos ir artėjant Kalėdų laikotarpiui jas skolinasi kiti Lietuvos miestai, bažnyčios, parapijos, o muziejininkai juokauja, kad Rokiškis tampa prakartėlių sostine“, – sako muziejininkė, prakartėlių parodų kuratorė Giedrė Spundzevičienė.

Šiemet atidarytoje XVIII respublikinėje konkursinėje parodoje eksponuojamos 56 prakartėlės, atkeliavusios iš visos Lietuvos ir sukurtos ne tik patyrusių meistrų, bet ir gimnazistų. Prakartėles pateikė 16 naujų autorių, kiti šiose parodose dalyvauja ne pirmą kartą. Pasak G. Spundzevičienės, per 25-erius metus iš viso  buvo surengta 18 konkursinių parodų, o jose eksponuotos 1158 prakartėlės, jas kūrė 1350 autorių.

Šiemet atidarytoje XVIII respublikinėje konkursinėje parodoje eksponuojamos 56 prakartėlės, atkeliavusios iš visos Lietuvos ir sukurtos ne tik patyrusių meistrų, bet ir gimnazistų

Prakartėlėms kurti – įvairiausios medžiagos

Parodoje lankytojai išvys ne tik iš medžio, bet ir iš keramikos, briedžio ragų sukurtas prakartėles, lipdytas iš modelino, rištas iš šieno, veltas iš vilnos.

Vis tik daugiausia prakartėlių sukurta medžio meistrų. Jų kurtose prakartėlėse atsiskleidžia skirtinga drožybos maniera, formų įvairovė.

Prakartėlė iš tūkstantmečio ąžuolo įkurdinta atskirai

Daugelio prakartėlių parodų dalyvis, garsus medžio meistras Rimantas Zinkevičius iš Ukmergės rajono prakartėlę kūrė iš 5600 metų amžiaus juodojo ąžuolo, mirkusio Šventosios upėje.

„Autorius įspėjo, kad dėl tūkstantmečio ąžuolo struktūros prakartėlės negalima laikyti šiltoje patalpoje, todėl jai suradome vietą lauke, prie pat įėjimo“, – apie unikalų eksponatą pasakoja parodos kuratorė.

Tarp parodos darbų lankytojai išvys ir prakartėlę-altorių, puoštą barokinės stilistikos raižiniais bei slepiančią veidrodėlio paslaptį, beržo gumbe įkurdintą prakartėlę bei daug kitų, besiskiriančių dydžiu, formomis ir spalvomis.

Miniatiūrinė prakartėlė sukurta iš briedžio rago

Parodoje eksponuojama ir 10 keraminių prakartėlių. Masyviomis figūromis, išraiškingais personažų veidais išsiskiria spalvinga pirmąkart dalyvaujančio Raimondo Šalaševičiaus iš Širvintų rajono prakartėlė. Nuoširdumu paperka „Jurgitėlės amatų“ studijos 1–4 kl. mokinių lipdytos figūros. Tarp keraminių prakartėlių eksponuojamas ir kraštiečių, Pandėlio universalaus daugiafunkcio centro suaugusiųjų grupės kolektyvinis darbas.

Vis tik neapsiribota tik medžiu ir keramika. Kuriant prakartėles pasitelktos ir netradicinės medžiagos. Kraštietis Robertas Žaliukas parodai atvežė iš briedžio rago sukurtą prakartėlę-miniatiūrą, iš Biržų atkeliavo prakartėlė-lėlės, lipdytos iš modelino, iš Marijampolės – prakartėlė rišta iš šieno, velta iš vilnos.

Bus apdovanoti geriausių prakartėlių autoriai

Parodoje eksponuojamomis prakartėlėmis bus galima grožėtis iki sausio 20 dienos. Tądien Rokiškyje rinksis prakartėlių autoriai, bus apdovanoti konkurso dalyviai bei laureatai. I vietos laimėtojui atiteks 500 eurų, II vietos – 400 eurų, III vietos – 300 eurų premijos.
Lankytojai irgi gali nulemti vieną apdovanojimą – Žiūrovų prizą, balsuodami už labiausiai patikusios prakartėlės autorių.

Pasibaigus parodai, Rokiškio krašto muziejaus Rinkinių komisija atrinks prakartėles, kuriomis bus papildyta garsioji prakartėlių kolekcija.

Kviečiame aplankyti  XVIII respublikinę konkursinę prakartėlių parodą.

The post Rokiškis – prakartėlių sostinė appeared first on LAIKMETIS.

Rokiškio Šv. apaštalo ir evangelisto Mato bažnyčios klebonas, dekanas Eimantas Novikas sako, jog kasmet norisi nors šiek tiek kitokios prakartėlės, kuri truputį būtų ir staigmena. Nors siužetas – Šventoji Šeima su kūdikėliu Jėzumi tvartelyje – statulėlės gal ir tos pačios, bet vizija, išdėstymas, dekoracijos kaskart keičiasi. O šiemet prakartėlė ne tik Rokiškyje turėtų būti ypatinga – sukanka 800 metų, kaip šv. Pranciškus Asyžietis Greko vietovėje Italijoje įrengė pirmąją gyvą prakartėlę.

Todėl norima įdėti visas pastangas, kad ji būtų kuo įspūdingesnė, kalbanti apie Viešpaties gailestingumą šiais neramiais sumaiščių laikais. Vizijų, kaip tai padaryti, yra, bet jos dar tobulintinos. Todėl dekanas visų paslapčių neišduoda, bet nori pakviesti visus, turinčius idėjų, galinčius kuo nors prisidėti, duoti žinią, skambinti ar rašyti parapijos kunigams.

The post Rokiškėnai kviečiami prisidėti prie prakartėlės kūrimo appeared first on LAIKMETIS.

Ir vėl turime valdžioje populistus. Tik šį kartą juos išrinko ne patvorys, ne runkeliai, ne antroji Lietuva su jos vyžotais būrais ir dūmijančiais passatais. Išsirinko progresyvusis Vilniaus burbulas. Ir tiems populistams, iš esmės dviejų klausimų partijai, kanapės dūmelis kur kas mielesnis ir už Rokiškio mašinų gamyklos (vienos sėkmingiausiai išsaugotų sunkiosios pramonės įmonių Lietuvoje) įrengimų gausmą, ir už vienos didžiausių Baltijos šalyse pieno perdirbimo įmonių salsvą pieno kvapą, ir už Lietuvos pakraščio verslininkų godas. Ponia ministrė neatvyks. O kam?

Prieš porą savaičių Rokiškis suskato ruoštis: ministrė atvažiuoja. Ekonomikos ir inovacijų. Kadangi mūsų miestas vis dar nepraranda ambicijų nors šiek tiek būti ekonomikos ir šiek tiek inovacijų, visiems pasidarė įdomu. Savivaldybė išsijuosusi ruošėsi klausimus, rajono verslo vadovai iš spintų traukė ar pirko naujus kaklaraiščius. Maža ką: juk prieš Dubajuje žibėjusią (o gal ir ne) ministrę ne fasonas pasirodyti netinkamai suderintu šlipsu. Dar runkeliu pavadins.

Ir ką tai ministrei parodyti? To, kas jai įdomu: vaivorykštinių perėjų ir suoliukų neturime. Nesusipratome. Yra tik spalvingas takelis Liongino Šepkos parke. Bet jis vaikams, ne ministrams. Nors, kai gerai pagalvoji, tai ne kuo ir skiriasi. Na, bet tiek to...

Už toleranciją ir prieš diskriminaciją kovojančios Laisvės partijos atstovei buvo likęs beveik tinkamas tik vienas objektas. Visur gulbės baltos, o va pas mus – juodos. Tolerancija, kai įsižiūri ir pagalvoji. Juolab, kad rokiškėnai tas gulbes labai mylėjo. Būtų buvusi graži nuotrauka: ministrė, kuri dalyvavo mitinge „Black lives matter“, ėmė ir įsiamžino prie juodų gulbių. Super. Pirmojo puslapio nuotrauka. Bet ir šito akcento neliko: lyg tyčia, nutiko nelaimė ir gulbinas žuvo.

Ir kur dabar tą ministrę dėt? Ką jai parodyti? Na, kad jau neturim suoliukų ir perėjų, rodykim, ką turim: ekonomiką ir inovacijas. Aišku, čia ne ministerijos koridoriai, į kokias tepaluotas stakles galima ir prabangų paltą išsipurvinti.
Čia Vilniuje visos technologijos: sėdmaišiai ir debesų inžinerija, o pas mus, provincijoje, inovacijos tai naujos staklės, tai nauji gaminiai, keliaujantys į Vakarų Europą. Čia suvirinimo procesas akina, tepalai tepa. Čia problemos aštrios, kaip skardos kraštai.

Čia vis dar gaminama. Ne liežuviu ir ne virtualioje erdvėje. O cechuose. Kas dabar taip nepopuliaru. Čia sėkmės istorijos skaičiuojamos ne mistiniais vienaragiais, apie kuriuos visi girdėjo, bet niekas nematė. Čia skaičiuojami kokybės standartai. Čia specialistas – ne savo profesijos pavadinimo nemokantis parašyti vadibybininkas, ne „mokslu grįsta“ politikė, čia specialistas – suvirintojas.

Čia žinoma, kad debesų piemenų yra daug, o gebančių suvirinti tiesią, gražią ir, svarbiausia, sandarią siūlę yra vienetai. Bet su jais apie debesis nepašnekėsi. Jie tokie biškį prie metalo, prie tepalo ir prie suvirinimo aparato elektrodų. Jie nepatogiai klausia, kada debesų ministerijos ir debesų universitetai nustos ruošti debesų piemenis, o pradės inžinierius, technologus, ir ypač retus žvėris profesinėje rinkoje – konstruktorius. Ką jiems atsakyti?

Ką jiems atsakyti, kai Rokiškio mašinų gamyklos direktorius ims dalintis patirtimi, kaip testavimu suvaldė COVID-19 židinį savo įmonėje. Kaip „Rokiškio sūris“ skiepijo savo darbuotojus. Tada, kai niekas apie galimybių pasus nė girdėti negirdėjo.

Ką atsakyti, matant kaip cisternoje atkeliavęs pienas ne ekonominių burtažodžių, o žinių ir patirties dėka tampa kietuoju ar fermentiniu sūriu, garsinančiu ne tik Rokiškio kraštą, bet ir Lietuvą. Juk klaus ne apie vaivorykštines perėjas ir vienaragius, o apie eksporto perspektyvas ir tendencijas.

Ką atsakyti žmonėms, geografijos pabaigoje bandantiems kurti turizmo verslą, įveiklinti seniai pamirštą ir begriūvantį kultūrinį paveldą. Kad žadėtieji užsieniečiai, kurių apgyvendinimui buvo skirtos lengvatos, ėmė ir neatvyko? Ką pasakyti tautodailininkams, amatininkams ir kitiems smulkiesiems, kurie atėjus Laisvės partijai į valdžią, vis dar tebevaržomi keistų karantino reikalavimų? Ką atsakyti tiems, kurių darbuotojai, nelikus nemokamų testų, rašo pareiškimus išeiti iš darbo?

Apie ką kalbėti su jaunaisiais Rokiškio verslininkais, kurie tik žengia pirmuosius žingsnius. Kurių mažučius verslus ėda infliacija, augančios žaliavų kainos. Ką pasakyti bjauriai žurnalistei, kuri būtinai paklaus, kodėl dar pavasarį automobilinių dujų litras kainavo 0,46 Eur, o dabar – 0,79, dar truputis, ir pabrangs dvigubai. Baisu, kad ji ministrei nepasiūlytų iššūkio (ministrė juk mėgsta iššūkius): iš Šetekšnų viešuoju transportu nuvažuoti į Rokiškio ligoninę ar polikliniką. O gal pasiūlyti žaliąjį ekonomikos kursą: 20 km kelkraščiu elektriniu paspirtuku? Kodėl gi ne?

Ministrė neatvyko. Užimta ana. Ekonomiką kuria. Ir inovacijas. Nors pikti liežuviai Rokiškio pakampėm šnabžda, kad ministrės dėmesys Rokiškiui (atleiskite už kalambūrą) išnyko kaip dūmas, neblaškomas vėjo, vos ji sužinojo, kad Sėlos vienmandatėje išrinktas Seimo narys Vidmantas Kanopa ėmė ir balsavo prieš narkotikų mažo kiekio dekriminalizavimą.

Ir dabar jau suprantam, kad ne tas įžymybes mes ministrei apžiūrėt siūlėm. Ale kur tas kitokias gaut? Nelegalios visgi. Kur gi tie platūs narkotinių kanapių laukai, kur kavinėse nauji patiekalai – keksiukai su kanabinoidais? Va kokią inovatyvią ir perspektyvią verslo šaką nešiuolaikiški Seimo nariai sužlugdė. Ir turizmą sužlugdė. Juk senais gerais laikais pusė Europos skrido į Vilnių pigaus alkoholio ir pigių mergų. Dabar skristų kanapių. O jūs čia su savo dvarais ir tautodaile, tundros, lendate.

O rajono verslas žegnojasi: sunkiųjų verygmečio draudimų dėka buvo išgyvendintas pirmadienio pachmielo sindromas. Laimė, kad visuotinio nebaudžiamo „žolės“ rūkymo neįteisino. Juk gaminti eksporto produktus, tai ne debesų konstrukcijas ant sėdmaišio kurti: čia apsipūtęs nepadirbsi.

Ir katukai ima atakti: valdžioje lygiai tokie pat populistai, kokie buvo anksčiau. Šaunesni, modernesni, progresyvaus jaunimo išrinkti, bet tokie pat populistai. Kuriems be jų pačių atvaizdo tiktoke niekas daugiau nerūpi. Kaip sakant, kaip rožę bepavadintum...

O mūsų verslas, politikai pagaliau buvo pastatyti į jiems deramą vietą: niekam jūs su savo problemomis, iššūkiais ir klausimais neįdomūs. Nusispjauti ant jūsų laiko, pastangų ir įdirbio. Per metus neatsirado laiko net mandagumo vizitui.

Ir gal pagaliau suprasime: kad gyvenimas Lietuvoje vyksta ne dėl šios vyriausybės pastangų, o... nepaisant jų. Niekam nebeįdomu, kuo ir kaip gyvena nemodernūs Lietuvos būrai. Būrai išgyvens. Ne pirmas kartas. Išgyvenom teisėjų, šoumenų valdžią, ir šitą kaip nors pragyvensim. Sakau akimis palydėdama vilkiką, kuris iš Rokiškio mašinų gamyklos išveža didžiulį Vakarų Europos rinkai skirtą pašarų gamybos įrenginį. Gal niekada ir nebūsime debesų inžinieriai ir piemenys, bet esame vienas tų rajonų, kurie išsaugojo įmones, konkuruojančias reiklioje Vakarų rinkoje. Nesivaikydami mistinių vienaragių, bet tvirtai ir užtikrintai stovėdami ant žemės, šalia modernių metalo apdirbimo staklių, dažymo kamerų ir kitų kažkam neįdomių įrengimų.

Nes čia galvojama kaip dirbti, o ne apsišniaukšti.

The post Lina Dūdaitė-Kralikienė. Kokiu vardu pavadinsi rožę... appeared first on LAIKMETIS.