Roberta Daubaraitė-Randė yra trijų vaikų mama. Kartu su Gintaru meilę jie dovanoja keturiolikmetei Adelei, vienuolikmečiui Augustinui ir aštuonmetei Uršulei. Roberta taip pat yra Panevėžio vyskupijos Caritas vadovė, koordinuoja Panevėžio miesto savivaldybės projektą „Panevėžio miesto bendruomeniniai šeimos namai“.

Namai – ypatingoje vietoje

Roberta ir Gintaras į Paįstrį gyventi atsikėlė 2006 metais.

„Kurį laiką gyvenome Panevėžyje ir, kai grįžau iš studijų Vokietijoje, pradėjome svarstyti, kur ir kaip kursime savo namus. Mano tėvai kilę nuo Upytės, daugiau dairėmės sodybos ten, nes ir močiutė iš tos pusės kilusi. Deja, jos namų nebeliko, ten buvo labai daug gražių vaikystės prisiminimų, turėjau tokią kaimo idilę, prisimenu, kaip smagiai leisdavom vasaras. Vis galvojau, kaip atsikurti tą prisiminimą, tą ilgesį. Taip svajonės vedami ieškojome savo namų visame Panevėžio rajone. Į paieškas įsitraukė draugai, pažįstami ir artimieji“, – prisimena Roberta.

Netikėtumo suvesti Randžiai namus rado Paįstryje.

„Turėjome norų, kad namai būtų arti miesto, kad būtų patogu susisiekimo atžvilgiu, kad būtų išvystyta infrastruktūra. Kai tik nusipirkome sodybą šiame miestelyje, mus nustebino, kad tai – populiari panevėžiečių vieta, maudykla, kad čia įsikūrusi labai šilta ir žmonių gerovei dirbanti bendruomenė, yra mokykla, bažnyčia. Mums atsikėlus įsikūrė ir vaikų darželis. Tik gyvendami čia pradėjome suprasti, kokią turime erdvę, ji ypatinga. Kaip ir mus supantys žmonės“, – džiaugėsi Roberta.

Bendruomenė, kurioje gera

Trijų vaikų mama sako, kad jų šeimos gyvenimas ir aplinka vis dar kūrybiniame procese.

„Ką prisimenu iš savo patirties, noriu perduoti vaikams. Mes daug su jais kalbamės, kaip jiems patinka gyventi kaime. Suprantama, jie neturi kitokios patirties, mieste juk negyveno. Mano seserys ir mama gyvena Londone, dažnai jas lankome, ir vaikai mato, kad gyvenimas gali būti ir kitoks, bet mums visiems patinka gyventi tokioje priemiestinėje bendruomenėje, kuri tikrai yra įtraukianti. Žmonės joje gali ir atsiskleisti, ir įsitraukti, ir kūrybiškai prisidėti. To mes nebuvome atradę didmiestyje“, – kalbėjo Roberta ir džiaugėsi, kad jos atžalos savo aplinką kuriasi patys.

„Vaikams patinka erdvė, kurioje jie gali laisvai gyventi ir kurti, auginti savo gyvūnėlius, jais rūpintis, čia niekas jų nevaržo. Vaikai savo kieme turi pačių susikurtą pramogų parką ir jau dabar kalba, kaip vasarą kiekvieną dieną maudysis baseine, kaip draugus pasikvies į gimtadienį. O mums smagu, kada vaikai savo šventę mini namuose ir neprašo gimtadienių švęsti vaikų žaidimų kambariuose. Tai vertybė, kad vaikai namus laiko svarbia erdve, kurioje mielai sutinka draugus ir noriai juos įtraukia į savo gyvenimą. Juk ir mūsų, suaugusiųjų, ir vaikų patirtys kuriasi panašiai – per žmones, kurie mus supa – per klasiokus, per darželį, draugus, kaimynus, artimuosius.“, – kalbėjo mama.

Bendri pusryčiai ir vakarienė

Robertos ir Gintaro šeimoje laikomasi ir tam tikrų tradicijų. Tėvai mano, kad jos labai svarbios šeimos tvarumui bei stiprumui ir padeda vaikams suprasti, kad jie yra itin artimi vieni kitiems, juo labiau kad esamos tradicijos sukelia šiltus jausmus, nusėda atmintyje, atskleidžia šeimos vertybes ir gyvenimo prioritetus.

Esame tikintys žmonės, todėl kiekvieną sekmadienį lankome bažnyčią. Kviečiame vaikus kartu eiti ir padėkoti Dievui už gyvenimo dovaną.

„Esame tikintys žmonės, todėl kiekvieną sekmadienį lankome bažnyčią. Kviečiame vaikus kartu eiti ir padėkoti Dievui už gyvenimo dovaną. Švenčiame ir krikščioniškas šventes. Man taip pat labai patinka, kai visa šeima tiek pusryčius, tiek vakarienę valgome kartu. Tai yra mūsų bendras laikas. Ryte turime atsibudimo kartu momentą, ir tai yra mano vyro nuopelnas. Jis labai kantrus, kartais ir miegančius vaikus gali atnešti ir susodinti prie pusryčių stalo. Mums svarbu kartu dieną pradėti ir kartu ją užbaigti. Vakarieniauti kartu mums puikiai sekasi, vaikai jau tą žino ir yra išmokę. Aišku, turint daug įsipareigojimų, galbūt ne visada pavyksta visiems susitikti tuo pačiu metu. Susiduriame su iššūkiu derinant vakarienę, nes vaikai mokosi Muzikos mokykloje, Adelė ir mano vyras kultūros centre lanko teatro studiją“, – pasakoja Roberta.

Laiku pastebėti ir padėti

Karantino metu šeima įsivedė dar vieną tradiciją – prie vakarienės stalo kiekvienas šeimos narys pasidalija trimis tos dienos įvykiais, nesvarbu kokie jie bebūtų: geri, blogi, linksmi ar kažkuo įsimintini.

„Pradžioje vaikai įvykius sunkiau įsimindavo, dažnai vienas kitą kartodavo ir tik vėliau jie išmoko atrasti savo dalykus ir kalbėti apie save. Mums rūpi, kuo mūsų vaikai gyvena, kas jiems nutinka, lygiai taip pat ir vaikams rūpi, kuo mes, tėvai, gyvename“, – teigė trijų vaikų mama.

 Ar nevargina būrys vaikų?

„Norint, kad vaikai mūsų nevargintų, reikia juos įtraukti į savo gyvenimą. Ir mes labai stengiamės tą daryti, turim daug bendrų pomėgių. Kartu planuojame ir keliaujame, slidinėjame, važiuojame dviračiais. Mes juos įtraukiame į savo gyvenimą, bet lygiai taip pat jie mus įtraukia savo gyvenimą per įvairias veiklas, koncertus, pasirodymus. Mums tereikia tik pastebėti jų pasiekimus. Didžiuojamės savo vaikais. Mūsų, tėvų, darbas yra matyti ne tik vaikų progresą, bet ir sunkumus bei jiems padėti“, – sako Roberta.

Motinos diena – kiekvieną dieną

Mama atvira – Motinos dieną ji švenčia kiekvieną dieną. „Vaikai savo meilę ar dėkingumą išreiškia kiekvieną dieną. Kasdien sulaukiu prisipažinimų, kad esu brangiausia mama. Kiekvieną vakarą pas vaikus ateinu į kambarį, pabučiuoju prieš miegą, jie man ne tik labanakt pasako, bet ir primena, kaip mane myli, išgirstu begalę komplimentų ir lygiai taip pat aš kalbu – įvyksta abipusis meilės apsikeitimas. Žinoma, visada miela, kada vaikai šventės dieną parodo išskirtinį dėmesį. Man tai – labai jautru“, – sako Roberta.

Randžių šeimoje ypatingą vietą užimą ne tik mama, svarbus čia ir vaikų tėčio Gintaro vaidmuo.

Randžių šeimoje ypatingą vietą užimą ne tik mama, svarbus čia ir vaikų tėčio Gintaro vaidmuo. Kaip sako Roberta, Gintaras yra labai geras, mylintis, įsiklausantis, kantrus tėtis. „Vaikams saugu būti kartu su tėčiu. Jis turi labai daug pasitikėjimo ir jį dovanoja vaikams, lygiai taip pat man, visai šeimai. Vaikai iš jo visada gali tikėtis ir gauti paramą, jis suteikia besąlyginę meilę“, – taip apie vaikų tėtį atsiliepia Roberta.

Motinos dienos proga sau ir visoms mamoms Roberta linki visada ir bet kurioje situacijoje matyti aukštesnę prasmę: „Šiandien gali būti sunku, bet žinokite, kad tai baigsis. Laikas kartu, kurį dėmesingai skiriu, meilė, šypsena, juokas, bet kas – tai yra elementai, kurie man padeda. Juos reikia tik dažniau atpažinti savo gyvenime ir naudoti. Matykite, kas yra gera. Sunkioje situacijoje sustoju ir aš, joje ieškau kažko gero ir dažnai randu. Tai yra kelias, link kur nori eiti, kokia tapti ar būti mama. Svarbiausiai – mylėti ir į viską žiūrėti meilės pilnomis akimis.“

The post Trijų vaikų mama R. Daubaraitė-Randė: vaikai savo meilę ar dėkingumą išreiškia kiekvieną dieną appeared first on LAIKMETIS.

Atvedė patirties kelias

Į Panevėžio vyskupijos Caritą R. Daubaraitė-Randė atėjo padrąsinta kolegų bei Panevėžio vyskupo J. E. Lino Vodopjanovo.

„Pandemijos bei šiandieninės situacijos aplinkybės nepaliko nuošalyje nuo rūpesčio ir atliepimo tų poreikių, kurie yra svarbūs mūsų miesto žmonėms. Padėjome panevėžiečiams jų namuose, tiekėme reikalingas priemones ir maistą, rūpinomės pagalbos organizavimu bei jos telkimu. Ši veikla – artimui yra ir Carito veikla. Gal iš tiesų toks kelias – patirties kelias, mane atvedė į Caritą“, ­– sakė naujoji Panevėžio vyskupijos Carito vadovė.

Nesu buvusi „batuose“

Panevėžietė neslepia, kad Carito kasdienybės dar labai gerai nepažįsta, tačiau dirbant kitose srityse, jai teko nemažai bendradarbiauti su šia organizacija.

„Įspūdis buvo, kad tai – labai rimtas darbas, tačiau tikrai nesu buvusi šios organizacijos „batuose“, todėl pradžioje noriu bent kiek nueiti ir pasižiūrėti, kur organizacijos potencialas, kokios stiprybės ir erdvės tobulėjimui“, – kalbėjo R. Daubaraitė-Randė. 

Žmonės – brangiausias įrankis

Kadangi, darbuojantis kitame projekte, jai teko suderinti 17 skirtingų veiklų bei bendram tikslui apjungti apie 25 kolegas, pašnekovei pagelbėjo tai, kad, siekiant ir sudėtingiausių tikslų, įmanoma veikti lengvai, paprastai, nuoširdžiai.

„Suprantu, kad veikti padeda bendruomenė, žmonės, ir tai yra pats brangiausias įrankis. Esu dėkinga visai Carito bendruomenei, dovanojančiai save. Labai noriu susitikti, klausytis, ir mokytis. Ir augti bendrystėje, kuri keičia bei daro pokytį. O mums visiems linkiu išgyventi džiugią kasdienybę!“, – sakė R. Daubaraitė-Randė. 

Biografija trumpai

2002 metais Hamburgo taikomųjų mokslų universitete Panevėžio Carito vadovė baigė socialinio darbo ir socialinės pedagogikos studijas ir iškart pradėjo dirbti socialinėje srityje.

Pirmosios darbinės patirtys buvo neformalaus jaunimo ugdymo, jaunimo sielovados lauke. Taip pat ji yra dirbusi Jaunimo programų koordinatore VšĮ Jaunimo integracijų centre, nuo 2006 metų buvo Panevėžio vyskupijos jaunimo centro vadove, nuo 2013 metų – Lietuvos jaunimo pastoracijos centro vadove.

Nuo 2018 rugsėjo iki dabar koordinuoja Panevėžio miesto savivaldybės projektą „Panevėžio miesto bendruomeniniai šeimos namai“. Be to, dirba Šv. Juozapo globos namuose, kurie yra šio projekto vienintelis partneris. Šv. Juozapo globos namuose teikiama kompleksinė pagalba Panevėžio miesto žmonėms, padedama įvairiuose klausimuose, susijusiuose su  tėvyste, konsultuojama individualiai bei grupėse, kviečiama į dailės, šokio, muzikos terapijas. Šios paslaugos šeimai teikiamos konfidencialiai ir nemokamai. 

The post Panevėžio vyskupijos Carito vadovę naujoms pareigoms padrąsino Panevėžio vyskupas ir kolegos appeared first on LAIKMETIS.