„Drobulės atvaizdas labiau atitinka meninę žemo reljefo reprezentaciją nei tikrą žmogaus kūno atspaudą“, – rašo brazilų 3D skaitmeninio modeliavimo specialistas Cicero Moraesas, naudojęs modeliavimo programinę įrangą.

Legendinė drobulė, kurios išmatavimai – 4,4 metro ilgio ir 1,1 metro pločio, yra viena iš garsiausių religinių relikvijų pasaulyje. Ant jos matomas nukryžiuoto vyro veidas, kurį atgailautojai ir religijos tyrėjai laiko Jėzaus atvaizdu – esą jis susiformavo, kai kruvinas Mesijo kūnas buvo suvyniotas į audeklą prieš 2000 metų.

Tačiau skeptikai šią teoriją ginčija, remdamiesi anglies izotopų datavimu, kuris parodė, kad drobulė sukurta tarp 1260 ir 1390 metų – laikotarpiu, kai Europoje itin paplito žemo reljefo skulptūros, ypač ant antkapių, kaip pažymi PBS.

Taigi, ar tai buvo tikrasis Jėzaus po mirties naudotas audeklas, ar viduramžių apgaulė?

Regis, Moraesas šį ilgalaikį ginčą išsprendė, panaudodamas aukščiau minėtąją technologiją moksliniam įrodymui, kad Turino drobulė negalėjo būti naudota Jėzaus kūnui suvynioti.

Norėdamas nustatyti, ar audeklas buvo labiau meninė forma ar religinės paskirties objektas, Moraesas sukūrė du skaitmeninius modelius: trimatį žmogaus kūno modelį ir žemo reljefo žmogaus figūros modelį, praneša „Livescience“.

Vėliau jis naudojo įvairius 3D modeliavimo įrankius, kad skaitmeniniu būdu uždengtų abu kūnus audeklu, ir palygino gautus audeklo vaizdus su istorinėmis Turino drobulės nuotraukomis, padarytomis 1931 m. Tai buvo tarsi kriminalistinė „vyniojimo“ dvikova. Šis tyrimas buvo tarsi ankstesnio eksperimento tąsa, kuriame buvo naudojamas tik trimatis kūno modelis be žemo reljefo versijos.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad būtent žemo reljefo modelis tiksliai atitiko 1931 m. nuotraukose matomą vaizdą, tuo tarpu 3D žmogaus kūno modelis su deformuotu audeklu neatitiko formos.

Šiuo atveju audeklas išsikraipė aplink kūną – šį reiškinį Moraesas palygino su vadinamuoju „Agamemnono kaukės efektu“, kuris kilo nuo neįprastai plataus aukso mirties veido kaukės, rastos senovės Graikijos kapavietėje.

Tai galima palyginti su veido nudažymu ir prispaudimu prie audinio – atspaudas būna iškreiptas ir menkai primena tikrą veidą, todėl mažai tikėtina, kad drobulėje esantis Jėzaus veidas yra tikrasis jo atspaudas.

Todėl Moraesas padarė išvadą, kad Turino drobulė nebuvo tikrasis audeklas, kuriuo buvo suvyniotas Jėzaus kūnas. Veikiau tai buvo atvaizdas, sukurtas naudojant seklų reljefinį modelį kaip formą.

„Turino drobulės atvaizdas labiau atitinka žemo reljefo matricą“, – sakė jis „Livescience“. „Tokia matrica galėjo būti pagaminta iš medžio, akmens ar metalo ir nudažyta – ar net įkaitinta – tik kontaktiniuose taškuose, taip sukuriant matomą raštą.“

Vis dėlto Moraesas neatmetė labai mažos galimybės, kad tai galėjo būti ir tikros trimatės figūros atspaudas.

Kaip ir viduramžiais paplitę Jėzaus reljefai ant antkapių, Moraesas mano, kad Turino drobulė buvo laidotuvių meno kūrinys, „krikščioniškosios dailės šedevras“.

Nepaisant to, daugelis tyrėjų laikosi nuomonės, kad drobulės atvaizdas visgi buvo sukurtas nuo tikro kūno – būtent Jėzaus.

Paduvos universiteto profesorius Giulio Fanti savo tyrime tvirtina, kad Turino drobulė yra tikras įrodymas apie Jėzaus Kristaus kančias, remiantis kraujo dėmių raštais.

Fantis nurodo, kad „analizuojamos įvairios kraujo tėkmės kryptys iš šoninės žaizdos, tikėtinas plaučių skysčio buvimas“ bei kitos dėmės, rodančios patirtas kančias.

The post Naujas tyrimas neigia Turino drobulės autentiškumą appeared first on LAIKMETIS.

Pirmą kartą pasirodęs pasauliui iš Šv. Petro bazilikos centrinio balkono, popiežius Leonas XIV dėvėjo kuklų, bet ypatingą ženklą – pektoralinį kryžių, kuriame saugomos penkių šventųjų relikvijos. Tai ne tik istorinė dovana, bet ir dvasinis palydovas, įkūnijantis ištikimybę, reformą, tarnystę ir net kankinystę – vertybes, lydinčias naująjį popiežių jo tarnystėje.

Centrinėje vietoje įdėta šv. Augustino relikvija – šio Bažnyčios mokytojo, kurio „pažinti Dievą – tai pažvelgti į vidų“ teiginys tapo pagrindu augustinijonų dvasingumui. Šalia jos – šv. Monikos, jo motinos, šv. Tomo iš Viljanovos, palaimintojo Anselmo Polanko ir garbingojo Giuseppe Bartolomeo Menochio relikvijos.

Nuoširdi ordino dovana

Relikvijas parinko ir įteikė augustinijonų ordino postuliatorius kun. Josefas Sciberras kaip dovana tuometiniam kardinolui Robertui Prevostui 2023 m. rugsėjo 30 d., kai šis buvo paskirtas kardinolu. Toks gestas gimė iš broliškos bendrystės – kaip dvasinė parama ir ženklas iš ordino generalinės kurijos.

„Dieną prieš konklavą išsiunčiau jam žinutę, primindamas apie tą kryžių. Paskatinau jį užsidėti – kaip šventųjų Augustino ir Monikos globą. Kai pamačiau, kad jis yra su juo tiek duodamas priesaiką, tiek pasirodydamas iš balkono – mane tai giliai sujaudino“, – prisiminė kun. Sciberras.

Tikėjimo ženklas, ne papuošalas

Kryžius, kuriame įdėtos relikvijos, buvo sukurtas Antonino Cottone – relikvijų meno meistro – iš specialios lipsanotekos, priklausančios augustinijonų postuliacijai. Kun. Sciberras pabrėžia: „Šis kryžius – ne dekoracija. Tai matomas tikėjimo ženklas ir aiškus pastoracinio įsipareigojimo atspindys. Kiekviena relikvija atstovauja vieną iš esminių Evangelijos dorybių: ištikimybę, atsinaujinimą, tarnystę ar kankinystę.“

Pirmasis istorijoje popiežius augustinijonas ant savo krūtinės nešiojasi ne tik simbolinį, bet ir realų bendrystės su savo šventaisiais pirmtakais ženklą. Šventųjų kaulų relikvijos jame – kaip tylus, bet galingas liudijimas, kad Šventosios Dvasios vedimas eina per ištikimybės, maldos, tarnystės ir aukos kelią.

The post Popiežiaus kryžiuje - ypatingos relikvijos appeared first on LAIKMETIS.

Asyžiaus vyskupas Domenico Sorrentino, pateikė skundą prieš nežinomus asmenis po to, kai internete buvo parduodamos relikvijos, priskiriamos palaimintajam Karlui Akučiui, kuris balandį bus paskelbtas šventuoju.

Jo kūnas ilsisi Šventojo Nuplėšimo šventovėje, esančioje Švč. Mergelės Marijos Didžiojoje bažnyčioje Asyžiuje.

Skundas buvo perduotas Perudžos prokuratūrai, kuri nedelsiant pradėjo tyrimą. Jis susijęs su jaunojo milaniečio plaukų sruoga, parduodama už daugiau nei 2 000 eurų ir patvirtinta Postuliacijos. Šiuos plaukus pardavinėjo asmuo, kurio tapatybė vis dar nežinoma, nes jis naudojosi slapyvardžiu.

„Prašėme konfiskuoti šį objektą“, – paaiškino vyskupas Sorrentino.

„Nežinome, ar šios relikvijos tikros, ar ne, bet net jei viskas būtų išgalvota, jei tai būtų apgaulė, susidurtume ne tik su sukčiavimu, bet ir su religinių jausmų įžeidimu.“

Skundas buvo pateiktas dėl vienos relikvijos, tačiau, pasak Asyžiaus-Nodžeros-Gualdo vyskupijos, internete gali būti parduodamos ir kitos relikvijos, priskiriamos palaimintajam Karlui Akučiui, dar vadinamam „Dievo gyku“.

„Internete egzistuoja relikvijų rinka, susijusi su įvairiais šventaisiais, pavyzdžiui, mūsų šventuoju Pranciškumi, ir netgi pateikiamas kainoraštis. Tai visiškai nepriimtina“, – pabrėžė vyskupas.

Jis priminė, kad kanonų teisė griežtai draudžia tokį relikvijų pardavinėjimą. Relikvijas vyskupai dovanoja nemokamai, o tikinčiųjų aukos yra skirti šventovei, iš kurios jos kilusios.

„Tai praktika, siekianti pirmuosius mūsų istorijos amžius“, – pridūrė vyskupas.

The post Internete pardavinėjama palaimintojo Karlo Akučio relikvija, vyskupas papiktintas appeared first on LAIKMETIS.

Relikvinės su Viešpaties Kryžiaus ir Švč. Dievo Motinos dalelėmis Vilniuje buvo nuo gruodžio 8 iki 15 dienos. Vienuolyno vartai nuo 7 valandos ryto iki 19 valandos vakaro buvo atviri visiems norintiems pagerbti šventenybes. Pasimelsti prie šventųjų relikvijų ir jas pagerbti atvyko daugybė stačiatikių bei katalikų, tarp jų ir dvasininkai bei vienuoliai. Taip pat pagerbti relikvijas į Vilnių atvyko piligrimai iš kaimyninių šalių – Latvijos ir Lenkijos.

Per visą šventenybių buvimo laiką Šventosios Dvasios vienuolyne tikintieji prie jų ėjo nenutrūkstamu srautu. Tarp rytinių ir vakarinių pamaldų prie relikvijų nuolat buvo kalbamos maldos, laikomos intencinės pamaldos ir giedami akatistai.

Šeštadienį, gruodžio 14 dieną, po iškilmingos Liturgijos, kurioje dalyvavo visa Lietuvos stačiatikių Bažnyčios dvasininkija, didžiosios šventenybės buvo iškilmingai, religinėje procesijoje, apneštos aplink vienuolyno šventovę.

Sekmadienį, gruodžio 15 dieną, po Dieviškosios Liturgijos, kurią aukojo Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus, šventenybių buvimas sostinėje baigėsi.

Primename, kad Gyvybę Teikiančio Viešpaties Kryžiaus ir Švenčiausiosios Dievo Motinos Skraistės dalelės, priklausančios Italijos aristokratų Minardi šeimos kolekcijai, gruodžio 8 dieną buvo atgabentos į Vilnių iš Lenkijos. Į Lenkiją šventenybės buvo atkeliavusios iš Italijos, minint Lenkijos Stačiatikių Bažnyčios autokefalijos šimtmetį. Šventenybių autentiškumas buvo patvirtintas moksliniais tyrimais.

The post Prie relikvijų Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyne meldėsi įvairių tautybių ir konfesijų tikintieji appeared first on LAIKMETIS.

Po iškilmingo sutikimo prie vienuolyno vartų Aušros Vartų gatvėje šventosios relikvijos buvo perneštos į vienuolyno šventovę, kur buvo vyko pamaldos.

Po to visi norintys galėjo pagerbti šventenybes. Daugelis prie jų pridėjo savo kryželius ir ikonėles.

Pamaldos prie Gyvybę Teikiančiojo Kryžiaus ir Garbingosios Dievo Motinos Skraistės tęsėsi kelias valandas.

Pirmadienį piligrimystė prie šventenybių tęsiasi – jas pagerbti atvyksta tiek stačiatikiai, tiek katalikai.

Prie relikvijų nuolat vyksta pamaldos, tikintieji turi galimybę prie jų prisiliesti.

Relikvijos Šv. Dvasios vienuolyne bus iki gruodžio 15 d.

The post Vilniuje Šventosios Dvasios vienuolyne pagerbtos relikvijos appeared first on LAIKMETIS.

Naujasis relikvijorius, kurį sukūrė prancūzų menininkas Sylvanas Dubussonas, yra futuristinio dizaino ir sulaukė vertinimų viešojoje erdvėje, kadprimena kosminį laivą.

Prieš gaisrą katedroje Erškėčių vainikas buvo saugomas tradiciškesniame relikvijoriuje, kurį XIX a. sukūrė Placide'as Pousselge'as-Roussanas.

Nustatytomis dienomis tikintiesiems ją išnešdavo pagerbti.

Praėjus penkeriems metams po 2019 m. balandžio 15 d. kilusio niokojančio gaisro, gruodžio 13 d. vyks ceremonija, skirta Erškėčių vainiko relikvijos sugrįžimui į katedrą paminėti.

Vainikas yra vienas iš daugelio su Kristaus kančia susijusių daiktų. Evangelijose rašoma, kad grupė romėnų kareivių apvilko Kristų purpuriniu (arba raudonu) apsiaustu, įbruko jam į rankas nendrinį skeptrą ir uždėjo ant galvos erškėčių vainiką, tyčiodamiesi iš jo kaip iš „žydų karaliaus“.

Erškėčių vainiko relikviją, daugelio manymu, tikrąjį vainiką, kuris buvo ant Jėzaus Kristaus galvos, XIII a. į Prancūziją iš Šventosios Žemės atvežė karalius Liudvikas IX.

The post Per Paryžiaus Dievo Motinos katedros atidarymą pristatytas naujas Erškėčių vainiko relikvijorius appeared first on LAIKMETIS.

Pasak padavimo, 813 m. vienuolis eremitas Pelajas, sekdamas tam tikrą kelrodę žvaigždę, aptiko kapą su kūnu, kuris buvo netrūnus. Apie tai jis pranešė Irijos vyskupui Flavijui Teodomirui. Po trijų dienų, kurias vyskupas praleido melsdamasis ir pasninkaudamas, jis paskelbė, kad kape yra apaštalo Jokūbo ir dviejų jo mokinių - šventojo Teodoro ir šventojo Atanazijaus - relikvijos, ir apie tai pranešė Astūrijos karaliui Alfonsui II, kuris kartu su vyskupu asmeniškai aplankė kapą ir įsakė ant jo pastatyti koplyčią.

Vieta, kurioje buvo rastos apaštalo Jokūbo relikvijos, buvo pavadinta Santjago de Kompostela (iš lotyniškojo Campus Stellae - „Žvaigždės paženklinta vieta“). 899 m. Astūrijos karaliaus Alfonso III įsakymu koplyčios vietoje pastatyta pirmoji katedra, kurią 997 m. sugriovė arabų karvedys Al-Mansuras, faktinis Kordobos kalifato valdovas. Kapas su apaštalo Jokūbo relikvijomis liko nepaliestas.

Sunaikintos šventyklos vietoje 1075 m. Leono ir Kastilijos karaliaus Alfonso VI Narsiojo įsakymu buvo pradėta statyti nauja katedra, kuri rekonstruota išliko iki šių dienų. Tuo pat metu į Santjago de Kompostelą iš Irijos Flavijos buvo perkelta vyskupo katedra.

Nepaisant to, vyskupo Teodomiro egzistavimu buvo abejojama ištisus šimtmečius, kol 1955 m. po Santjago de Kompostelos katedros grindimis buvo rastas antkapis su jo vardu. Po juo rasti skeleto fragmentai, kuriuos archeologai iš pradžių supainiojo su pagyvenusios moters palaikais.

Tarptautinė mokslininkų grupė, vadovaujama Makso Planko geoantropologijos instituto (Vokietija) tyrėjų, atliko išsamią šių palaikų analizę, naudodama osteologinę analizę, DNR analizę ir stabiliųjų izotopų metodą. Tyrimo rezultatai parodė, kad šie palaikai iš tiesų priklausė vyskupui Teodomirui, todėl jie yra seniausi identifikuoti žmogaus palaikai Ispanijoje ir vieni seniausių Europoje.

„Analizės parodė, kad palaikai priklauso pagyvenusiam vyrui, mirusiam nuo 45 iki 70 metų, o tai visiškai atitinka tikėtiną vyskupo amžių“, - sakė tyrimo autorius daktaras Patsy Perezas-Ramallo. - Be to, stabiliųjų izotopų ir DNR analizės patvirtina prielaidą, kad šis vyras gyveno Galicijos regione, kur buvo įsikūrusi Irijos Flavijos vyskupo katedra, kuriai vadovavo Teodomiras.“

Radiokarboninis datavimas parodė, kad palaikai datuojami 673-820 m., o tai, nors ir nesutampa su antkapiniame paminkle nurodyta vyskupo Teodomiro mirties data 847 m., gali būti susiję su tokiais veiksniais kaip didelis jūros gėrybių ir jūros žuvų kiekis vyskupo racione. Kadangi didžioji dalis anglies, kurią sunaudoja vandenyne gyvenantys organizmai, yra senesnė už sausumoje gyvenančių organizmų sunaudotą anglį, žmonių, kurie per savo gyvenimą valgė daug jūros žuvies ir jūros gėrybių, palaikų pavyzdžiai gali būti datuojami ankstesniais laikotarpiais nei tie, kuriais jie iš tikrųjų gyveno.

Analizuojant stabiliuosius anglies ir azoto izotopus kauluose ir dantų emalyje taip pat galima gauti daug informacijos apie socialinę padėtį ir to žmogaus mitybą. Vyskupo Teodomiro palaikų šios analizės vertės yra šiek tiek mažesnės nei kitų Santjago de Kompostelos katedros viduramžių nekropolyje palaidotų žmonių, tarp jų ir vyskupų, - tai, mokslininko nuomone, gali reikšti, kad vyskupas Teodomiras maitinosi kukliau ir daugiau pasninkavo.

Vyskupo DNR analizė parodė, kad tarp jo protėvių buvo iberų, pietų Iberijos vizigotų ir Šiaurės Afrikos arabų.

„Tai išryškina krikščionių ir musulmonų socialinės ir demografinės sąveikos sudėtingumą Pirėnų pusiasalyje VIII ir IX a.“, - sakė Perezas-Ramallo.

The post Mokslininkai identifikavo žymaus IX a. ispanų vyskupo palaikus appeared first on LAIKMETIS.

Vatikano muziejai paskelbė atidarantys naują nuolatinę dviejų relikvijų, tariamai priklausančių šventiesiems Petrui ir Jonui evangelistui, ekspoziciją, kuri atskleidžia jų kilmę ir amžių.

Konferencijoje „Šventųjų Petro ir Jono tunikos, dvi ypatingos relikvijos iš Sancta Sanctorum“ pristatyta dviejų relikvijų - šventojo Petro chitono, ir dalmatikos, priklausiusios šventajam Jonui Evangelistui, - istorinė apžvalga. Taip pat buvo pristatytas intensyvus jų restauravimo procesas, kurį atliko Vatikano muziejų Gobelenų ir tekstilės restauravimo laboratorija, ir Muziejų tyrimų kabineto atliktų ataskaitų analizė.

„Tunika su siauromis rankovėmis datuojama VI-VII a., o dalmatika - I a. pabaiga-III a. pradžia“, - sakė Vatikano muziejų Krikščioniškųjų senienų instituto ekspertas Alessandro Vella.

"Jei chitonas siauromis rankovėmis datuojamas Grigaliaus Didžiojo pontifikato metais, - tęsė jis, - akivaizdu, kad jis negalėjo priklausyti šventajam Jonui Evangelistui, šventajam Petrui ar kuriam nors iš apaštalų. Vadinasi, tai netikra relikvija."

Tačiau Vella pažymėjo, kad drabužiai gali turėti religinę vertę - šį teiginį jis išsakė remdamasis VI a. vidurio popiežiaus Pelagijaus laišku apie praktiką, „naudojamą antrinėms relikvijoms gauti“.

„Bet kuris įprastai naudojamas drabužis gali prisiliesti prie gerbiamo šventojo kapo“, - sakė jis. - „Tuo metu drabužis, būtent tunika, palikta trims dienoms prie šventojo Petro kapo, būtų perėmęs pašventinančias malones ex contactu, per sąlytį, ir savo ruožtu taptų relikvija, taip pat būtų galima sutapatinti ir su šventojo Jono relikvijomis.“

Drabužiai buvo saugomi Sancta Sanctorum (Švenčiausioji šventovė) - koplyčioje, esančioje Scala Santa (Šventųjų laiptų) viršuje originaliųjų Laterano rūmų viduje, kuri yra oficiali popiežiaus, kaip Romos vyskupo, rezidencija.

1903 m. popiežius Leonas XIII leido mokslininkams patekti į šią vietą ir pradėti relikvijų tyrimus. Tačiau tik 1905 m. kalviui pavyko atidaryti dvejas XIII a. bronzines duris, dengiančias geležinį skliautą po altoriumi.

„1906 m. relikvijos, taip pat tekstilė, buvo perduotos Vatikano bibliotekos Krikščioniškajam muziejui, o 1999 m. pagal popiežiaus Jono Pauliaus II reskriptą - Vatikano muziejams“, - paaiškino Vatikano muziejų grupė „Maecenas“, užsiimanti gausios muziejų meno kolekcijos išsaugojimu ir restauravimu.

Vella nušvietė kolekcijos eksponatų kilmę, pažymėdamas, kad jie turi ne tik didelę religinę vertę, bet ir atspindi didžiulius diplomatinius mainus, kadaise apėmusius visą Viduržemio jūros pasaulį.

„Mokslininkų išanalizuota kompozicija rodo, kad tai buvo ne atsitiktinė piligrimų kelionių metu surinktų daiktų kolekcija, o diplomatinės dovanos, kuriomis keitėsi bažnytinių hierarchijų vadovai, ypač popiežiai ir Jeruzalės patriarchai“, - sakė jis.

"Taigi šie judėjimai, šios relikvijų kelionės, - tęsė Vella, - vyko oficialiais diplomatiniais kanalais, kaip liudija ir įvairūs kiti pavyzdžiai."

Vella pabrėžė, kad šios istorinės raidos kronika yra svarbi, nes leidžia paaiškinti, kaip tunikos pateko į kolekciją.

„Jei mūsų tuniką iš tiesų būtų galima sutapatinti su šventojo Jono relikvija - o abejonių dėl to aiškiai lieka - tai būtų kilmė, kurią turėtume jai priskirti“, - sakė Vella.

„Tai reiškia, kad tai būtų VI a. pabaigos drabužis, rituališkai pašventintas per sąlytį su evangelisto Jono kapu šventajam dedikuotoje bazilikoje Efezo mieste, Turkijoje, kuris vėliau pasiekė Romą ir Lateraną, galbūt keliaudamas per Sirakūzus“, - pranešė Vella.

The post Radiokarboninis datavimas atskleidė tikrąjį tariamų šv. apaštalų Petro ir Jono tunikų amžių appeared first on LAIKMETIS.

Počajivo relikvijų - tikslios Počajivo Dievo Motinos ikonos kopijos ir šventojo Jobo Počajeviečio ikonos su jo relikvijų dalele - atvežimas į Paraskevės šventovę vyko metropolito Inokentijaus palaiminimu. Abi ikonos buvo nutapytos ir pašventintos Počajivo lauroje, kuri yra antras pagal dydį vienuolynas Ukrainoje. 1939 m. jos buvo atvežtos į Vilniaus moterų vienuolyną.

Prie Počajivo šventenybių valdantysis hierarchas meldėsi Viešpačiui Dievui, Švenčiausiajai Dievo Motinai ir šventajam Jobui Počajeviečiui už didžiai kenčiančią Ukrainą ir jos žmones. Pasimeldęs ir pašlovinęs Dievą jis kreipėsi į susirinkusius ganytojiškuoju žodžiu.

Pasak metropolito Inokentijaus, šį sunkų metą turime tapti artimesni vieni kitiems, dovanodami meilę ir gailestingumą savo artimiesiems.

„Matydami, kaip kenčia žmonės, priversti palikti savo tėvynę, mes užjaučiame ir stengiamės padėti, kuo galime", - sakė hierarchas.

Jis priminė, kad stačiatikiai pabėgėliai iš Ukrainos yra prisijungę prie daugelio Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios parapijų, kur jiems teikiama parama. Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyne daugelis jų gavo prieglobstį: pastogę bei kasdienį maitinimą.

Iš Paraskevės šventovės Vilniuje Počiajivo lauros šventenybės vežamos į Kauną, Šiaulius ir Klaipėdą, pirmiausia tam, kad palaikyti ten gyvenančius stačiatikių pabėgėlius iš Ukrainos.

The post Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus meldėsi kartu su karo pabėgėliais iš Ukrainos appeared first on LAIKMETIS.

Kaip teigiama, jos bus įkomponuotos į kryžių, kuris bus nešamas procesijoje per naujojo karaliaus vainikavimo iškilmę gegužės 6 d. Vestminsterio abatijoje, Londone.

Šventojo Sosto spaudos salės direktorius Matteo Bruni, atsakydamas į žurnalistų klausimus, patvirtino, kad balandžio pradžioje Šventasis Sostas per nunciatūrą Londone perdavė Tikrojo Kryžiaus relikvijos fragmentus karaliui Karoliui III, Anglijos Bažnyčios aukščiausiajam valdytojui, kaip ekumeninį gestą Anglikonų Bažnyčios Velse šimtmečio proga.

Po karaliaus karūnavimo iškilmių kryžius su relikvija priklausys Velso Anglikonų Bažnyčiai, tačiau juo galės naudotis ir Velso Katalikų Bažnyčia. Kardifo katalikų arkivyskupas Markas O'Toole'as pareiškė, kad Kryžiaus relikvija yra padrąsinimas visiems kurti savo gyvenimą, vadovaujantis mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus nuo kryžiaus mums dovanojama meile. 

Šiandien visame pasaulyje garbinamos relikvijos, kurios, kaip tikima, yra Tikrojo kryžiaus dalys.

Šventojo Kryžiaus bazilikoje Jeruzalėje yra fragmentų, kurie, kaip manoma, yra iš tikrojo kryžiaus dalių, kurias į miestą atnešė šventoji Elena. Tarp šioje bazilikoje saugomų relikvijų yra medžio gabalėlis, vadinamas „Titulus Crucis" („Kryžiaus titulu), ant kurio graikų, lotynų ir hebrajų kalbomis užrašyta: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius".

The post Popiežius JK karaliui padovanojo Šventojo kryžiaus relikviją appeared first on LAIKMETIS.