Pokalbio temos:

00:00 Įvadas 01:15 Ką reiškia būti pasauliečiu? (atsako diakonas) 04:03 Ar visi žmonės yra pasauliečiai? 06:31 Aktyvių pasauliečių trūkumas 10:16 Kodėl B. Ulevičius tiki 13:40 Ar skandalai ir Popiežiaus pasisakymai atitolina nuo tikėjimo? 16:17 Kunigai yra žmonės ir turi savo nuomonę, pasaulėžiūrą 21:05 Klausimai-atsakymai 22:23 Biblijos supratimas 27:05 Pasaulio sukūrimas per 7 dienas 31:10 Kodėl nėra Biblijoje dinozaurų? 34:23 Iš kur visi žmonės jei Ieva ir Adomas turėjo du sūnus? 40:36 Senojo Testamento pasakojimo kryptis - žmonijai 41:51 Kas geriau būti kitos religijos išpažinėju, bet elgtis gerai, ar būti tikinčiu, bet elgtis blogai? 44:25 Kodėl Dievas grasina žmonėms bausmėmis? Niekada nebando perauklėti šėtono? 47:20 Ar Dievas baudžia ar mes patys prisidirbame? 50:06 Ar krikščionybė yra kančios religija? 54:57 Apie 7 Dievo įsakymą 55:49 Jei valstybė reikalauja mokėti nežmoniškus mokesčius, ar nemokėjimas būtų nuodėmė? 56:42 Biblijoje rašoma, jog vyro su vyru santykiai nėra gerai, bet Popiežius palaiko LGBT žmones? 58:48 Apie krikščionis ir LGBT eitynes 1:02:46 Apie Woke ideologiją 1:08:30 Alex O'Connor; R. Dawkins ateistų tėvo, pasenęs požiūris 1:14:17 Ar ST Dievas yra vienas iš Divine council? 1:18:43 Sąmkokslo teorija: Ar Popiežius atvėrė portalą demonams ? Jubiliejinių metų atvertos Šventosios durys 1:22:59 Sąmokslo teorija: Tiesioginė transliacija į Liuciferio kapą? Apaštalo Šv. Petro kapo transliacija 1:24:30 Sąmokslo teorija: Ant Popiežiaus arnoto pavaizduotas ateivis 1:28:55 Sąmokslo teorija: Pauliaus VI auditorijos salė panaši į gyvatę 1:30:03 Jėzaus prisikėlimo skulptūra 1:30:50 Apie kitas sąmokslo teorijas 1:34:20 Apie egzorcistų nuomonę, jog Hario Poterio filmai yra pavojingi 1:37:08 Haris Poteris yra krikščioniškas filmas

The post Teologo atsakymai į ateistų klausimus. Pokalbis su Benu Ulevičiumi appeared first on LAIKMETIS.

Tikėjimo — ir ypač krikščioniško tikėjimo — esminė svarba gelbstint Vakarų civilizaciją nuo plačiai pastebimo nuosmukio sudarė reikšmingą, ką tik Londone pasibaigusios, didelės tarptautinės konferencijos temų dalį.

Nors krikščionybė ar religija apskritai nebuvo aiškiai reklamuojama konferencijos programoje, daugelis vasario 17–19 dienomis vykusios Atsakingo pilietiškumo aljanso (ARC) konferencijos pranešėjų pabrėžė jos reikšmę atkuriant ir stiprinant Vakarų civilizacijos pamatus. Kai kurie taip pat pastebėjo, kad kultūrai toliau smunkant, žmonės — ypač jaunimas — trokšta katalikų tikėjimo tiesos, grožio ir gėrio.

Konferencijoje, kurioje dalyvavo tokie žymūs pranešėjai kaip Jordanas Petersonas, vyskupas Robertas Barronas ir JAV Atstovų Rūmų pirmininkas Mike’as Johnsonas, taip pat 4000 nuomonės formuotojų, verslininkų, politikų ir kultūros įtakingų asmenų, daugiausia dėmesio buvo skiriama — kaip apibūdino vienas laikraščio redaktorius — „pasaulinei susitikimo iniciatyvai, siekiant sustabdyti pastebimą Vakarų kultūros nuosmukį“. Todėl didelė dalis dėmesio buvo skiriama politiniam ir ekonominiam vystymuisi.

Tačiau net ir tie žymūs dalyviai, kurie, kaip žinoma, nepasižymi tikėjimu, pripažino jo svarbą diskusijose. „Mes tarsi pamiršome, kad visko pagrindas yra mūsų žydų-krikščioniškoji kultūra, ir nuo to turime pradėti“, — auditorijai, palydėtas plojimais, sakė Nigelas Farage’as, vis populiaresnės Didžiosios Britanijos Reformų partijos lyderis. „Ir jei tai pripažinsime ir vertinsime, manau, visa kita išsispręs.“

Somalyje gimusi Ayaan Hirsi Ali, neseniai iš islamo į krikščionybę perėjusi Hooverio instituto mokslinė bendradarbė, pabrėžė, kaip labai nacionalinėms valstybėms „reikalinga krikščioniška moralė“ ir pastebėjo, kad Europoje „krikščionybė išlieka, nepaisant sekuliarizacijos“.

Krikščioniški principai yra „esminė visuomenės operacinė sistema“, sakė ji. „Be jos programėlės neveikia“, o tautos „neturi moralinio kompaso“. Ji toliau citavo įvairias Biblijos eilutes, kad parodytų, kaip mūsų teisingumo, teisinės valstybės ir žmogaus orumo sampratos kyla iš Šventojo Rašto.

Osas Guinnessas, Brookings instituto kviestinis mokslinis bendradarbis, paaiškino, kaip sekuliarusis humanizmas ir Apšvietos bandymas pakeisti tikėjimą protu žlugo. „Jie bandė pakeisti Dievą, bet sukūrė eilę kvazireligijų“, — sakė jis. „Paimkime marksizmą. Jis prasideda teiginiu, kad visa kritika prasideda nuo religijos kritikos, o baigiasi kaip religija, slopinanti bet kokią kritiką.“

Tremtis ir sugrįžimas

Sekuliarusis pasaulis kalba apie „nuosmukį ir žlugimą“, sakė Guinnessas, bet krikščionims tai yra „tremtis ir sugrįžimas“. Kai žmonės „nepaklūsta Viešpaties keliams ir negyvena taip, kaip Jis mus kviečia gyventi, tai sukelia chaosą ir klajonęs, o galiausiai — ištrėmimą. Bet jei žmonės sugrįžta pas Jį, Jis sugrįžta pas juos ir atkuria jų likimus. […] Taigi net gilaus nuosmukio laikotarpiais, kuriuos mes dabar išgyvename, turime viltį sugrįžti, jei tinkamai atsigręšime į Viešpatį.“

Tačiau Brookings instituto bendradarbis pabrėžė, kad toks sugrįžimas bus „tikras ir veiksmingas“ tik tuo atveju, jei jis „bus įsisąmonintas kaip tikras“ ir pakankamas skaičius piliečių turės „aukščiausią ištikimybę tam, ką jie laiko aukščiausia tikrove“. Jiems būtina turėti „Evangelijos muziką“ savyje, sakė Guinnessas ir pastebėjo, kad jaučia „augančią simfoniją“ tarp „kūrybingosios mažumos“.

Jis užbaigė: „Tegul visi mes, suprantantys šiuos dalykus, būsime šios kūrybingos mažumos dalimi, kuri šiuo lemiamu Vakarų civilizacijos momentu tikrai galės kažką pakeisti.“

Kalbėdama diskusijų grupėje, Amy Orr-Ewing, Aberdyno universiteto garbės teologijos dėstytoja, taip pat pastebėjo dvasinį troškulį Vakaruose, ypač tarp jaunesnių kartų. Ji citavo tyrimus, rodančius, kad Z karta (žmonės, gimę tarp 1990-ųjų pabaigos ir 2010-ųjų pradžios) „daug labiau linkę būti dvasingi ir atviri Dievo idėjai nei jų tėvai“.

Orr-Ewing pabrėžė, kaip stipriai ARC konferencija sutelkė dėmesį į pagrindinę tiesą, kuri „palaikė mūsų civilizaciją“: žmogus „sukurtas pagal Dievo atvaizdą“. Ji pabrėžė, kad ši tiesa suteikia žmogui „nepaprastą orumą ir vertę“ kartai, kuri „buvo auginama girdėdama, kad tavo tapatybė priklauso nuo tavęs paties, ją sukūrei pats“.

„Koks kontrastas matyti save ir kitus žmones kaip šventus gyvojo Dievo atvaizdo nešėjus, su kuriuo galime turėti ryšį“, – sakė ji, ir pripažinti „malonės ir antro šanso realumą, atleidimo galimybę“.

Toje pačioje grupėje kalbėjęs ortodoksų autorius Rodas Dreheris priminė auditorijai popiežiaus Benedikto XVI pabrėžtą mintį: „geriausi argumentai už krikščionybę šiuo metu nėra argumentų teiginiai“, nes „tai skirta proto epochai“. Vietoj to, sakė Dreheris, dėmesys turėtų būti skiriamas tam, kaip šie principai „materialiai įkūnijami mene, muzikoje“, taip pat „gėryje, pamatiniame gėryje ir šventųjų šventume“.

„Šie dalykai kalba širdžiai, ir širdis negali jų paneigti“, – sakė jis. „Kai tik priimi tai į savo širdį, tai atveria protą šiems argumentų teiginiams.“ Dreheris, knygos „Gyventi stebukle: Paslapties ir prasmės radimas sekuliarioje epochoje“ autorius, tiki, kad Vakarų civilizacija neatsigaus, jei „mes vėl netapsime sužavėti“ ir neieškosime krikščionybės formos, kuri būtų „mistinė“, įvertinanti „tiesioginį Šventosios Dvasios suvokimą, šventumą ir transcendenciją“.

Tai buvo antroji ARC konferencija, o dalyvių skaičius nuo pirmojo susitikimo 2023 m. rudenį beveik patrigubėjo.

Vyskupas Barronas

Vyskupas Barronas kalbėjo abiejuose susirinkimuose. Šių metų kalboje jis pabrėžė, kad „negali būti tikro ekonominio ir politinio vystymosi be jokios sąsajos su summum bonum, aukščiausiuoju gėriu. Negalite papasakoti Vakarų civilizacijos istorijos be nuorodos į Dievą“.

Pripažįstant Dievą, tęsė jis, suteikiamas esminis teisingumo jausmas ir užkertamas kelias politinių lyderių ar sistemų sudievinimui. Tikėjimas Dievu taip pat skatina didesnius pasiekimus teisingumo, grožio, mokslo ir tiesos srityse, o „šventas ilgesys“ veikia kaip motyvatorius, stumiantis žmoniją nuolat tobulėti.

Žmogaus siela, pasak jo, turi natūralų polinkį į begalybę, protas siekia tiesos, valia – gėrio, o siela trokšta grožio jų besąlyginėse formose – kitaip tariant, Dievo. Tačiau šio įgimto troškimo slopinimas veda į kultūrinį ir visuomeninį sąstingį. Jis panaudojo Dantės įvaizdį apie Šėtoną, įstrigusį lede, kaip metaforą ir Elijo bei Baalo žynių istoriją, kad parodytų pavojus, kylančius absoliutizuojant žemiškus dalykus, vedančius į savidestrukcinį elgesį.

Tikras tikėjimas, kita vertus, išlaisvina žmogaus dvasią, sakė jis.

Vyskupas Barronas prisiminė šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą į Sovietų valdomą Lenkiją 1979 m., kai žmonės skandavo: „Mes norime Dievo! Mes norime Dievo!“ Vyskupas Barronas sakė, kad ir šiandien mato tokį patį ilgesį, „ypač tarp Vakarų jaunimo“, nes „jie jaučia, kad tai raktas – ne tik į jų asmeninį klestėjimą, bet ir į mūsų visuomenės klestėjimą“.

„Turime kartą, kuri, manau, dūsta nuo šio sekuliarizmo“, – tęsė jis, pridurdamas, kad todėl svarbu atgaivinti „naujai kerinčią visatą, Dievo prasmę, sakralumo, dieviškumo pojūtį“, kas, jo manymu, „veda į sveikesnę ir teisingesnę visuomenę“.

Komentuodamas tokios konferencijos privalumus, katalikas dalyvis Charlesas Coulombe’as sakė tikįs, kad „tai tikrai gali būti kažko pozityvaus pradžia“.

„Žmonės čia ateis ir sužinos dalykų, išgirs tai, ko kitaip nebūtų girdėję, ir tai gali juos pastūmėti teisinga linkme“, – sakė Coulombe’as, vystymo konsultantas Tarptautiniame teologijos institute Trumau, Austrijoje.

Kaip katalikai, sakė jis, „turime iš naujo patvirtinti jog pirmiausiai mes turėtume būti tuo atsakymu. Jei nebūsime, blogai, nes tai nėra tik dar vienas pavojus mūsų sieloms, net jei ir būtų tiesos šiame teigime. Tai esminis Didžiosios užduoties neįvykdymas. Manau, kad toks renginys rodo poreikį ir alkį mūsų paveldui“.

The post Londone vyko Atsakingo pilietiškumo aljanso konferencija appeared first on LAIKMETIS.

Jis pažymėjo, kad 2004 m. kurdamas filmą „Kristaus kančia“ susidūrė su rimtu pasipriešinimu, ir teigė, kad krikščionybė yra vienintelė religija, su kuria Holivude „leidžiama elgtis su panieka“.

Gibsonas pabrėžė, kad JAV kino pramonėje dominuoja „progresyvūs ir atviri kairieji“, dažnai palankiai vertinantys kitas religijas, krikščionybė kritikuojama dėl asociacijų su „baltaisiais žmonėmis, patriarchatu ir kolonializmu“.

Nepaisant to, jis pavadino garbės reikalu kurti filmą apie Kristų ir tai įvardijo kaip pagrindinę savo motyvaciją.

„Esu labai pamaldus krikščionis“, - sakė Gibsonas ir pridūrė, kad, jo nuomone, Jėzaus prisikėlimo istorija yra „įrodoma" ir paremta nebibliniais šaltiniais.

„Idėja kilo dėl to, kad mes visi esame už tai atsakingi, kad Jo auka buvo už visą žmoniją, visas mūsų bėdas ir viską, kas susiję su mūsų nuodėminga prigimtimi“, - pridūrė jis. „Jūsų žiniai turiu pasakyti, kad tai buvo atpirkimas ir aš tuo tikiu“.

Jis taip pat atkreipė dėmesį į apaštalų pasiryžimą paaukoti savo gyvybes, kad būtų skleidžiama Evangelija.

Joe Roganas, kuris save apibūdino kaip agnostiką, nors ir auklėtą katalikiškai, sutiko, kad krikščionybė dažniau nei kitos religijos kritikuojama, ypač pasaulietiniame Holivude, bei pabrėžė, kad Gibsonas palietė svarbią ir prieštaringą temą.

„Kiekvienas iš šių vaikinų (apaštalų - red. past.) mirė, užuot išsižadėjęs savo tikėjimo“, - sakė Gibsonas ir pridūrė, kad ‚niekas nemiršta dėl melo‘. Tačiau prisikėlimas daugeliui išlieka sunkiausia istorijos dalis, nes ji „reikalauja daugiausiai tikėjimo“.

Tačiau, pridūrė Gibsonas, „kas prisikelia praėjus trims dienoms po to, kai buvo viešai nužudytas? … Buda to nepadarė.“

The post Aktorius ir režisierius Melas Gibsonas: Holivudas niekina krikščionybę appeared first on LAIKMETIS.

Stasys Šalkauskis ir Antanas Maceina teigė, kad modernioji Lietuva – inteligentijos kūrinys. Ji prasidėjo nuo „tėvų kūrėjų“. Tada viskas buvo inteligentijos rankose. Tačiau šiandien susiduriama su priešinga tendencija. Pavyzdžiui, universitetas dabar visiškai pataikauja visuomenės skoniui. XIX-XX a. inteligentai įtikino, kad jais gali būti paprasti žmonės, kad ir jie gali siekti aukštesnio išsilavinimo, ugdytis, tapti dvasios aristokratais. Dažnai jais ir tapdavo valstiečių vaikai. Šiandien skaityti ir rašyti moka visi, bet neliko inteligentų kaip visuomenės sluoksnio ir jų gyvenimo tikslo bei misijos. Dabar inteligento sąvoką keičia intelektualo sąvoka.

Kas buvo inteligentas, moderniosios Lietuvos kūrėjas? Kodėl jis traukiasi iš mūsų gyvenimo? Dabartiniuose universitetuose studijuoja daug studentų, tačiau jie nesiruošia būti inteligentais, nes turi kur kas labiau biurgeriškų svajonių. Taip pat ir svajojantys būti mokslininkais nebus inteligentai. Šiandien universitetai gamina mokslinę produkciją. O aš visada galvodavau, kad mes ją kuriame. Patyriau kultūrinį šoką, kai Vilniaus kunigų seminarijoje įvedė politinę filosofiją ir tapau dėstytoju.

Dvasios ugdymas yra visai kas kita, negu ruošimas būti profesoriais. Studentai žino, kad bus priversti gyventi funkcionalizmo pasaulyje, todėl jų išsilavinimas yra nukreiptas į prisitaikymą prie pasaulio. Studentai nepakartojami, nes dėstytojus vadina dėstytuvais – tai tobulai pagauta kalba. Ir anksčiau taip buvo, kaip Maironis rašė savo moksladraugiams, bet seniau inteligentai turėjo laisvės ir laisvųjų menų supratimą. Artes liberales – paskutinis reliktas, pasitraukęs su senaisiais inteligentais. O juk laisvieji menai ir kuria išsivadavimą iš funkcionalistinio pasaulio.

Inteligentas nėra vien tas, kuris perduoda informaciją, bet moka daryti dalykus neverčiamas būtinybės – jis gali laisvu laiku skaityti R. Dekartą ar Šv. Augustiną, jis nėra liberalas, nuolat postringaujantis apie liberalizmą, mokantis tik kelias dogmas ir taip manąs pakeisiantis pasaulį. Inteligentui pasaulio pažinimas nesusiveda į techniką, į metodus. Jis supranta, kad kultūra negali būti redukuojama į mokslą. Kultūra reiškia kultūrą. Inteligentas nenori, kad viskas pavirstų tik informacija ir kad jos perdavimas būtų lygus pasaulio pažinimui. Dabar dažnai yra klausiama, o kam to reikia? To reikia laisvei, kuri nėra Laisvės partija, – tam, kad išsivaduotume iš kasdienių konvencijų, nusistovėjusių dogmų ir pragmatinių interesų.

Laisvės neduoda universitetai, kuriems žinojimas yra prekė ir kurie neturi ryšių su žmogaus dvasiniais poreikiais. Vakaruose tai jau – neišvengiama realybė. Universitetai tapo pragmatiški, materialūs. Kai mokslai lieka be religijos, jie gadina žmogų. Taip sakydavo XVIII a. filosofai. Ž. Ž. Ruso rašė, kad yra daug menininkų, muzikantų, bet nebėra piliečių. Dabar lietuvis yra vartotojas, jis papildomai nenori prisiimti dar ir naštos būti piliečiu. Tai krikščioniškos, platoniškos žmogaus sampratos atsisakymo padarinys. Žmogus ugdomas be sampratos, kas yra žmogus. Krikščioniui viskas aišku: yra Dievo Sūnus, tad stenkitės būti panašūs. Švietimo projektuose rašoma apie institucijas, bet nieko – apie žmogų.

Sudėtingiausia yra tai, kad mokslai moko viską vertinti nuasmenintai, nešališkai. Tai ruošimas demokratinei visuomenei. Kai perkeliam į politiką mokslinį mąstymą, jis virsta atsidavimo tautai atmetimu. Dabar esame mokomi apie viską mąstyti matematiškai. Jei save siejam su lietuvių tauta, esam šališki, turim pareigas Lietuvai. Ją sugriauti nesudėtinga, nes ji laikosi piliečių mintyse, bet kuo daugiau nešališkumo, tuo mažiau Lietuvos. Jei kas XIX a. būtų pasvajoję apie tiek universitetų ir, įsivaizduokit, gautų mokslą ir dėl to nebejaustų ryšio su tėvyne…

Be tautininkiškumo nebūtų tarptautininkiškumo. Dabar vis dažniau dingsta supratimas apie moralę, atsidavimas bendruomenei, kuris yra moralinio tapatumo dalis. Manoma, kad moralinis individualizmas gali peržengti bet kokią bendruomenę, bet tai yra fikcija – niekas nėra tik individas, kiekvienas turi šeimą, tikėjimą. Jei matome tik konkuruojančius individų interesus, mums gresia išnykimas. Jei norime save suprasti kaip moralės subjektus, tai autonomija nuo valstybės negalima.

Taip jau atsitiko, kad esat lietuviai. O šiuo metu Lietuvos valstybės teisė pernelyg dažnai yra išvedama iš nusižiūrėtų užsienio normų, o ne konkrečios Lietuvos visuomenės gyvenimo tvarkos. Taip normos yra išvedamos iš kitų normų. Teisė kuriama ne iš žmonių įsitikimų, tarsi pas mus nebūtų jokio normalumo, iš kurio galima išvesti normas. Tokiu būdu tvarką pradeda kurti importuotos normos – pati šalis jų nebeformuoja. Taip susiduriama su paradoksu – nuo konkrečios kultūros atsieta teisės norma. Taigi abstrakčios Europos Sąjungos normos iškyla virš individualaus Lietuvos atvejo.

Lietuvos žmonės turėjo tam tikrą šeimos supratimą, bet dabar į jį nekreipiama dėmesio, dabar egzistuoja ne Lietuvoje suformuotos teisės normos. Tai prasilenkia su demokratija. Kas yra šeima – atsakant į šį klausimą, nebežiūrima į konkretų šios institucijos supratimą, bet būtinai surandama importuota norma. Vadovaujamės copy paste principu. Lietuvos žmonių tvarkos supratimą dabar keičia teisės tvarka. Visa teisė suvedama į normas. Kuo labiau didėja kosmopolitinio normatyvizmo įtaka, tuo mažiau reikalinga darosi Lietuva. Tad rimtesnis klausimas – kaip suderinti tai, kas visuotina ir konkretu? Europos Sąjunga čia turi didelių problemų.

šiuo metu Lietuvos valstybės teisė pernelyg dažnai yra išvedama iš nusižiūrėtų užsienio normų, o ne konkrečios Lietuvos visuomenės gyvenimo tvarkos.

Kristus yra Dievas ir konkretus žmogus – tai etalonas, kaip suderinti konkretumą ir visuotinumą. Tačiau piliečių galvose dažnai nelieka jokios prigimtinės normos. Nelieka konkrečios visuomenės tvarkos, todėl galima įvedinėti bet kokią normą ir ją padaryti galutinę. Toks teisinis normatyvizmas išlaisvina iš normos, kuri vadinasi Lietuva. Valstybė pradedama suvokti kaip mechanizmas. Moralė, religija ir filosofija yra laikomos privačiu reikalu, kuris neturi daryti įtakos teisingumui.

Todėl inteligentijos nuosmukis susijęs su katalikybės pasitraukimu į visuomenės pakraštį. Miesčionių visuomenėse įsigali pinigų valdžia. Bažnyčia tam priešinasi, nes siekia to paties, ko siekė ir inteligentai. Tuo tarpu mokslininkai vis labiau tampa turistais savo tėvynėje, stebi procesus iš šalies, tarsi nevertina, kad nebūtų per didelio prisirišimo prie Lietuvos. Smalsumas yra kosmopolitiškas, o mokslas vertinamas finansine sėkme, tad inteligentai paverčiami ekonominio intereso tarnais ir pinigų pagalba įtraukiami į naują kultūros industriją. Kultūra jau yra ne dvasios ugdytoja, bet pramonė. Net kūrybinė inteligentija pradeda veikti galvodama apie finansinę sėkmę. Valstybė į juos žiūri kaip į žmogiškąjį kapitalą. Todėl patriotizmas nesunkiai paverčiamas pajuokos objektu, nes jis suvokiamas kaip atgyvenęs dalykas. Patriotizmo kritika yra ne patriotizmo kritika, už jos yra ištikimybės suvokimo krizė.

Dekartas negali išvesti „mes“. Jam vienintelis neabejotinas dalykas yra abejojantis subjektas. Europos sąjunga yra partikuliari. Ant jos pečių krenta laikinumas, ji nėra pranašesnė nei tautinės valstybės. Universalumas nėra beribis. Todėl šiandien inteligentai gali ne tik sukurti valstybę, bet ir ją sugriauti: jie gali ne tik tarnauti nacionaliniams interesams, bet ir virsti viską naikinančiais skepticizmo kūrėjais. Anksčiau Lietuva turėjo intelektualinį gyvenimą, kai „raidžių žmonės“, mokantys kalbėti mokslo kalba, kalbėjosi su piliečiais paprasta kalba.

Dabar mokslininkai rašo tik tai, už ką moka, į žurnalus, kurių neskaito visuomenė, ypač į užsienio žurnalus, kad tik užsitikrintų sau karjerą. Dabar jie neklauso vienas kito, nesusikalba tarpusavyje. Inteligentiją pakeitė viešoji nuomonė, kuri tapo politine ir ekonomine jėga. Pagal Lietuvos Respublikos konstituciją suverenas yra tauta, bet iš tiesų ji yra viešoji nuomonė. Pasaulietiniai inteligentai norėjo, kad viską valdytų protas – Apšvietos idealas – išsivadavęs iš prietarų, bet taip neatsitiko. Šiandien inteligentus keičia manipuliacijos specialistai, ne Platonas, Aristotelis ir Augustinas šiandien atstovauja protą.

Po Sąjūdžio pergalės su lietuvių inteligentais atsitiko tai, kas nutinka su visais žengiančiais priekyje – jie atsidūrė visuomenės paraštėse – revoliucija ir vėl suvalgė savo vaikus. Dalis jų sako, kad to ir norėjo, kas yra dabar, bet skirtumas jaučiasi. Šiandien vis labiau lieka tik asmens interesai, racionalus egoizmas, dabar jau tapęs iracionaliu. Šis egoizmas prasilenkia su Krikščionybe, prieš save matančia Kristų.

Apaštalas Petras teigė: „Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų visuomet pasiruošę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį (1 Pt, 3, 15).“ Anksčiau ši nuostata net universiteto nebaigusį žmogų padarydavo inteligentu. Inteligentas supranta, kad duoti yra svarbiau negu gauti; kad kartais atsisakant savęs galima išgelbėti kitus. Tai paprasta prieš save matant Kristų, bet dabartinė viešoji nuomonė nenori tokių inteligentų, reikalaujama, kad jie gyventų kaip netikintys. Tad šiandien ir inteligentai, ir krikščionys nebėra toleruojami.

Po Sąjūdžio pergalės su lietuvių inteligentais atsitiko tai, kas nutinka su visais žengiančiais priekyje – jie atsidūrė visuomenės paraštėse – revoliucija ir vėl suvalgė savo vaikus.

Net N. Makiavelis sakė, kad jei krikščionys būtų geri, jis būtų nieko prieš. Bet kuri protinga valstybė tai turėtų suprasti, nes tai viena iš jos išlikimo sąlygų. Dabartinė viešoji nuomonė pjauna šaką, ant kurios visi sėdime. Niekas neturi geresnio recepto išsaugoti Lietuvai negu tie, kurie saugo krikščioniškąsias bendruomenes.

Inteligentas supranta, kad buvimas inteligentu nėra svarbiausias dalykas, jis turi distanciją laikino gyvenimo atžvilgiu, suvokia, koks silpnas ir pažeidžiamas jis yra. Inteligencija tam ir reikalinga, kad kovotumėm su savo silpnybėm. Taip pat šiuolaikiniam pasauly sunku įsivaizduoti santuokos ištikimybę, bet jauni žmonės to nori – tai leidžia sukurti šviesuomenę – panašiai ir su noru būti inteligentu. Su Lietuva ir inteligentija tas pats – patriotizmas yra ištikimybė – tačiau ne aklas, dažnai kupinas prieštaravimų. Ištikimybė reikalauja intelekto. Inteligentas myli tėvynę nežemindamas kitų tautų, nebijo to, kas svetima. Jis nesigėdija tapatintis su Krikščionybe – tai jį skiria nuo pasaulietinio inteligento.

Inteligento misija – žodžiais ir veiksmais rodyti žmogaus priedermių taurumą, nesavanaudiškai daryti gera, kaip tai daro Dievas. Vasario 16-osios aktą pasirašė keturi kunigai, kiti buvo katalikai, vienas protestantas. Visi žinojo, kad žmogaus siela gali kopti aukščiau. Lietuvą sukūrė katalikai inteligentai, bet dabar ją valdo katalikybei nepalanki viešoji nuomonė savo ištakomis siekianti Prancūzijos revoliuciją. Šiandien norima ištrinti skirtumus tarp tautų. Norima, kad lietuviai taptų svečiais savo visuomenėje ir imigrantas net taptų pranašesniu už juos. Tai politiškai pavojingas įsitikinimas, nes žmonija nėra politinė sąvoka. Šiuo metu Jungtinių tautų neveiksnumas tai atspindi – tai tik formali institucija. Todėl kosmopolitizmas sėkmingai gali veikti tik atsižvelgdamas į partikuliarius dalykus. Todėl šiandien mes ir vėl iš naujo privalome išmokti derinti visuotinumą su konkretumu, europietiškumą su tautiškumu, tikėjimo principus su konkrečia socialine bei ekonomine tikrove.

The post Prof. Alvydas Jokūbaitis. Kataliko inteligento misija šiandien appeared first on LAIKMETIS.

Šis vardas, kaip ir pernai, toliau užima pirmąją vietą. Po jo seka Matteo ir Elias.

Mergaičių tarpe populiariausi vardai buvo Emilija ir Noa. Po jų seka Sofija ir Ema, kurie taip pat stabiliai laikosi viršūnėje, tik keičiasi vietomis.

Pažymima, kad Vokietijoje gyvena daugiau kaip 5,5 mln. musulmonų migrantų, neskaičiuojant tų, kurie neturi migracijos kilmės. Islamas išlieka antra pagal dydį šalies religija, kuriai priklauso apie 5 proc. gyventojų.

Remiantis Jungtinės Karalystės nacionalinio statistikos biuro 2023 m. duomenimis, pastaruosius aštuonerius metus vardas Mohammedas buvo populiariausių vardų dešimtuke šioje šalyje, tačiau praėjusiais 2024 m. jis aplenkė ankstesnį favoritą Nojų. Trečiąją vietą reitinge užėmė Oliveris.

The post Musulmoniškas vardas tapo populiariausiu Vokietijoje appeared first on LAIKMETIS.

„Žmonės dažnai, ieškodami atsakymų, ar galų gale – išsigelbėjimo tiki kažkokiais prietarais: kad kažkoks, pavyzdžiui, raudonas siūlas, ar akmenėlis, ar dar kažkas išgelbės ar apsaugos... Žodžiu – kai žmogus netiki Dievu, tai tiki bet kuo. Net ir siūlu. Nes žmonės dažnai jaučiasi labai nesaugūs, nes gyvenimas yra labai nenuspėjamas“, – sako kun. V. Labašauskas.

O kodėl tai yra blogai?

„Tai pirmiausiai – yra Dievo įsakymas: neturėk kitų dievų, tik mane vieną. Taigi, negali būti garbinama, ar priskiriama kažkokia magiška galia kažkokiems daiktams, nes per daiktus Dievas neveikia.“

O ar realu, kad tave kažkas gali prakeikti?

„Labai realu. Bet priklauso nuo daug dalykų... Nors žmonės iš tikrųjų neigia piktosios dvasios egzistavimą, bet okultizmas – jis dabar „ant bangos“. Ten yra daug visokių praktikų, nes žmones masina paslaptis... Ir aš pats esu susidūręs su daugybe situacijų, kai žmogus sako: man atrodo, kad mane prakeikė. Bet žmogus gyvena be Dievo. O tas prakeikimo nuėmimas – tai jokie ritualai. Tiesiog, jeigu aš esu tikintis žmogus, tai mane tegul keikia kas tik nori – Dievas nugali visas jėgas.“

The post Kunigas Vaidotas Labašauskas: kai žmogus netiki Dievu, tai tiki bet kuo appeared first on LAIKMETIS.

Dar 31 proc. respondentų nelaiko savęs religingais žmonėmis, o 3 proc. apklaustųjų buvo sunku atsakyti.

Tokius apklausos, kurią atliko Aukštosios ekonomikos mokyklos Pilietinės visuomenės ir nepelno sektoriaus tyrimų centras, rezultatus skelbia „Kommersant“.

Apklausa buvo atlikta 2024 m., sociologai kalbino 2011 suaugusių piliečių iš įvairių regionų. Dauguma respondentų save priskyrė stačiatikiams (56 proc.), dar 1 proc. - kitoms krikščionybės atšakoms, o 6 proc. - musulmonams. Apie 1 proc. respondentų buvo budistai arba žydai.

Ateistų taip pat daugiau tarp vyrų - 38 proc. prieš 26 proc. tarp moterų. Tarp 18-24 metų amžiaus jaunuolių 49 proc. nelaiko savęs tikinčiaisiais.

Kartu tikintys rusai labiau linkę aukoti labdarai. Aukojančiųjų dalis svyruoja nuo 41 proc. tarp nereligingų respondentų ir 45 proc. tarp tų, kuriems religija „visai nesvarbi“, iki 61 proc. tų, kurie religijai savo gyvenime skiria „labai svarbią vietą“.

Dažniausiai tikintys rusai aukoja sergantiems vaikams (21 proc.), pagyvenusiems žmonėms (13 proc.) ir gyvūnams (10 proc.).

The post Dauguma rusų laiko save religingais - apklausa appeared first on LAIKMETIS.

Šis Evangelijos pasakojimas kviečia mus pamąstyti apie žmogaus santykį su Dievu, kuris gali būti labai skirtingas – nuo abejingumo Dievui ar net jo neigimo iki herojiškos meilės, kokią matome šventųjų gyvenime.

Žmogus jį supančiame pasaulyje mato nuostabią harmoniją ir grožį, todėl visai nesunkiai daro išvadą, kad toks pasaulis negalėjo atsirasti atsitiktinai. Turėjo būti be galo išmintingas ir galingas Kūrėjas, kuris visa tai sukūrė. Tačiau žmogus dėl jam vienam žinomų priežasčių gali būti gundomas atmesti Dievą, kaip visa ko pirminę Priežastį, ir save statyti Dievo vietoje. Visai neseniai mes matėme, kaip tokiu mąstymu buvo grindžiama visuomeninė santvarka. Ateizmas buvo tapęs valstybine religija. Autoritariniai režimai, varžantys žmonių sąžinės ir tikėjimo laisvę, dažnai eina šiuo keliu.

Visiškai Dievą neigiančių žmonių yra palyginti mažas procentas. 2017 m. apklausos duomenimis, Lietuvoje tik 6 proc. save laikė ateistais. Gerokai daugiau žmonių laikė save nereligingais. Žmogus gali visiškai pasinerti fizinėje tikrovėje, visą dėmesį sutelkdamas tik į medžiaginę gerovę ir mažiausiai dėmesio skirdamas dvasinėms savo reikmėms. Šie žmonės neneigia Dievo buvimo, bet su juo nepalaiko jokio santykio.

Tikėjimas į Dievą skatina žmogų kurti su juo gyvą santykį. Jei yra Dievas, tuomet mąstančiam žmogui natūraliai kyla klausimas, koks turėtų būti jo santykis su Dievu. Biblija pasakoja, kad nuo seniausių laikų žmonės kūrė pagarbų santykį su Dievu ir garbino jį, aukodami jam savo medžiaginių gėrybių dalį.

Tikėjimas į Dievą skatina žmogų kurti su juo gyvą santykį.

Pakartoto Įstatymo knygoje pasakojama, kaip Dievas prie Horebo kalno per Mozę davė izraelitams Dekalogą, kurio jie turėjo laikytis gyvendami laisvėje. Šio Dekalogo svarbiausias įsakymas buvo mylėti Dievą: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 4–5).

Jėzus patvirtino, kad meilė Dievui yra kelias, kuriuo turi eiti kiekvienas žmogus. Meilė Dievui nėra tik graži emocija; ji reikalauja, kad žmogus savo gyvenimą tvarkytų, laikydamasis Dievo valios. Visų pirma, meilė Dievui reikalauja, kad žmogus mylėtų žmones. Artimo meilė neatskiriama nuo Dievo meilės.

Meilė Dievui tikinčių žmonių gyvenime yra labai nevienoda. Vienų gyvenime apstu nuodėmių, o tai reiškia, kad žmogus dažnai nesilaikydavo Dekalogo ir nusikalsdavo meilės įstatymui. Kitų žmonių meilė Dievui yra tiesiog herojiška. Ypač herojiška meilė yra tų žmonių, kurie nepabijojo dėl tikėjimo netekti gyvybės. Turime daug kanonizuotų kankinių, dar daugiau jų yra oficialiai nepaskelbti šventaisiais; jie taip pat didelių išbandymų metais nepabūgdavo dėl tikėjimo prarasti net savo gyvybę.

Pasitikrinkime, kokia yra mūsų meilė Dievui ir žmonėms.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Įsakymas mylėti - 31 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius Pranciškus pratarmėje priminė, kad „Asyžiaus dvasios“ susitikimai kilo iš popiežiaus šv. Jono Pauliaus II iniciatyva 1986 metais Asyžiuje surengto pirmojo tarptautinio religijų lyderių maldos už taiką susitikimo. Pasak Pranciškaus, šv. Jono Pauliaus II intuicija sukviesti visų religijų lyderius maldai už taiką buvo drąsi, ji stulbino daugelį, tačiau tapo istoriniu įvykiu. Šventojo Egidijaus bendruomenė perėmė iniciatyvą ir „Asyžiaus dvasios“ susitikimais skatina bei formuoja įvairių religijų taikos vyrų ir moterų dialogą ir draugystę.

Pasak Pranciškaus, kasmetiniai „Asyžiaus dvasios“ susitikimai yra kelrodis drąsaus dialogo kelyje. Religijų lyderiai privalo būti tikrais dialogo šalininkais, ne taikos klausimų rėmėjais, o tikrais tarpininkais. Popiežius patikino, kad visi pašaukti būti taikdariais: turime vienyti, o ne ardyti, šalinti neapykantą, o ne ją laikyti savyje, tiesi dialogo kelius, o ne statyti naujas sienas. Religijos suartėjo eidamos dialogo ir susitikimo kultūros ugdymo keliu, įsitikino, kad be dialogo pasaulis dūsta.

Be to, pažymėjo popiežius, religijos žino, kad dialogas ir malda auga ir nyksta kartu. Žmogaus santykis su Dievu yra jo dialogo su žmonėmis mokykla ir maistas. Būtent todėl maldos matmuo visada buvo svarbus Šventojo Egidijaus kelionėje „Asyžiaus dvasioje“. Giliai tikime nuolankia ir romia maldos galia, pridūrė popiežius.

Popiežius pratarmėje pasidalijo rūpesčiu dėl gilaus susiskaldymo pasaulyje ir įtarumo dvasios, dėl kurios buvo ne tik išsaugoti kariniai arsenalai, bet ir padidinti. Pasak jo, karinės jėgos stabmeldystė suteikė karui nevaldomą naikinimo galią. Žmonija niekada nebuvo sukaupsi tiek daug galios ir nėra garantijos, kad ją panaudos išmintingai, pažymėjo popiežius.

Nesame paralyžiuoti baimės, tačiau esame susirūpinę. Nesusitaikysime su jėgos ir arogancijos dominavimu. Neatsisakysime dialogo ir neleisime neapykantos dvasiai ir karui įsiveržti į religijų erdves ir į tikinčiųjų sielas. Neatsisakysime ekumeninio ir tarpreliginio kelio, kuriuo daug metų ėjome, negrįšime atgal, kaip norėtų susiskaldymo ir blogio dvasia. Religijos negali būti naudojamos karui. Tik taika yra šventa. Tegul niekas nenaudoja Dievo vardo terorui ir smurtui laiminti. 

The post Religijos žino, kad dialogas ir malda auga ir nyksta kartu, sako popiežius appeared first on LAIKMETIS.

Pirmąkart nepriklausomoje Lietuvoje tenka dalyvauti forume, kurį valdančios Laisvės partijos į Europos Parlamentą deleguotas asmuo yra viešai įskundęs Valstybės saugumo departamentui. Garbė tokiame forume dalyvauti. Sykiu politiko Dainiaus Žalimo skundas paliudija forumui pasiūlytos temos aktualumą: kaip mums, skirtingų pažiūrų lietuviams ir lietuvėms, Lietuvoje sugyventi nesišaukiant prieš kitaip manančius slaptųjų tarnybų prievartos, vieniems kitų neniekinant ir nemarginalizuojant? Neturiu į šį klausimą tvirto atsakymo, tik manau, kad jį šiandien svarbu kelti ir kartu svarstyti.

Taigi kokių dorybių ir kokių savybių mums reikėtų, kad mūsų bendras gyvenimas Lietuvoje būtų ne tik įmanomas, ištveriamas, bet ir pasitikėjimu, bendradarbiavimu grįstas? Juk kad ir kokio tikėjimo, kokios pasaulėžiūros būtume, esame linkę tikėti savo pozicijos padorumu. Vieni už nugaros jaučiame turintys Jėzų Kristų, kiti – Šventąją Pažangą, dar kiti – Didžiąją Abejonę, ir visi manomės esą teisūs. O ar yra dalykų, dėl kurių galėtume savo teisumo ribas peržengti? Bene nuosekliausiai mirties klausimą svarstęs mūsų filosofas Juozas Girnius yra sakęs: jei nežinome, dėl ko verta mirti, ar žinosime, dėl ko verta gyventi? Ar ribinėje situacijoje, pavyzdžiui, mirtinos grėsmės Lietuvos Respublikai akivaizdoje, būtume pasiryžę guldyti galvas ne tik už vieną ar kitą idėją, bet ir vienas už kitą? Ar Alvydas Jokubaitis stotų greta Dainiaus Žalimo ir guldytų už jį galvą? O Dainius Žalimas – už Igną Vėgelę? Petras Gražulis ir Tomas Vytautas Raskevičius – vienas už kitą? Ir tai nėra tušti klausimai. 1940-ujų birželį Lietuvai sulaukus Sovietų Sąjungos ultimatumo, tuometinis ministro pirmininko pavaduotojas, Vasario 16-osios Akto signataras, krikščionis demokratas Kazys Bizauskas džiaugėsi pagaliau atsiradusia proga „atsikratyti Smetonos režimo“. Netrukus pats buvo sovietų nužudytas. Ar savo istorijos pamokas jau esame gerai išmokę ir panašių laikysenų šiandien išvengtume? Nežinia. Tačiau kai kurias pamatines Vakarų ir Lietuvos patirtis, regis, būtų svarbu prisiminti.

Dar sovietiniais metais rusų intelektualas Sergejus Averincevas teigė: jei kada nors Rusijos visuomenė norės tapti demokratinė, ji turės atrasti ir atidžiai perskaityti Aristotelį, kurį Vakarų krikščioniškoms tautoms dar Viduramžiais padėjo atrasti šv. Tomas Akvinietis. Mat piliečių laisvei ir demokratiniam sugyvenimui Rytų krikščionių pažinto Platono esą nepakanka. Kodėl ir mums atsigręžti į Aristotelį šiandien reikėtų? Aristotelis politėją, laisvų žmonių bendruomenę, lygino su darniu įvairių balsų sąskambiu arba simfonija. Pasak jo, bendruomenėje gyvenantiems žmonėms yra būdinga siekti kuo didesnės vienybės. Tačiau, jei šio siekio neribosime, jei jis taps per stiprus, simfonija pavirs monotonija, politėja tiesiog išnyks. Tad, saugodami savo politėją, turime saugoti ir jos daugiabalsiškumą, jos piliečių pažiūrų, įsitikinimų ir nuomonių įvairovę.

Svarbi išlieka ir kita Aristotelio pastaba. Kada valstybė, politėja, būna dora? – klausė graikų filosofas. Ir atsakė: tada, kai ją valdantys piliečiai yra dori. O dori piliečiai paprastai tampa ugdomi. Taip piliečių dorybes ugdanti ir asmenis laisvinanti mokykla imama suvokti kaip būtinas laisvos valstybės, laisvos piliečių bendruomenės pamatas. Juk vergai, pasak Aristotelio, negali turėti valstybės. Būtent taip mokyklos vaidmenį tautos gyvenime suprato ir Vasario 16-osios Respublikos lietuviams aiškino filosofas Stasys Šalkauskis. Taip Sąjūdžio laikais ir pirmaisiais Kovo 11-osios Respublikos metais ragino į atkuriamą tautos mokyklą žiūrėti ir Meilė Lukšienė. Dar 1989-aisiais ji įspėjo tuometinius Sąjūdžio lyderius: jei nebus rimtai rūpinamasi Lietuvos mokykla, neturėsime ir tikros demokratinės valstybės. O tautos mokykla, jos nuomone, turėtų būti mus jungianti, telkianti ir laisvam gyvenimui auginanti, tad ir kuriama visuomenei ir jos grupėms tariantis, kartu bendrų sprendimų ieškant.

Kodėl ir mums atsigręžti į Aristotelį šiandien reikėtų? Aristotelis politėją, laisvų žmonių bendruomenę, lygino su darniu įvairių balsų sąskambiu arba simfonija.

Taip tąsyk ir mėginta daryti. Pamenu, pirmaisiais nepriklausomybės metais būta daug karštų ginčų ir susipriešinimo dėl tikybos mokymo mokyklose: vieni reikalavo privalomų tikybos pamokų visiems Lietuvos mokiniams, kiti nuosekliai gynė „pasaulietinės mokyklos“ idėją. Būdamas kultūros ir švietimo ministru važiavau tada pas kardinolą Vincentą Sladkevičių ir siūliau ieškoti visuomenei priimtinos išeities. „Kalbėkite šiuo klausimu su kunigu Sigitu Tamkevičiumi – jis grįžo iš kalėjimų ir tuo užsiims“, – pasakė kardinolas. Taip ir buvo. Tardamiesi atradome Lietuvai, regis, priimtiną, Vokietijai ir kai kurioms kitoms Europos šalims būdingą sprendimą – laisvai mokinių pasirenkamą tikybos arba etikos mokymąsi.

Ar pakankamai tariamės dėl esminių švietimo dalykų šiandien? Ar jėga primetamos „ekspertinės pozicijos“ nepavers Lietuvos mokyklos kovos lauku, visuomenės susipriešinimo erdve? Pagaliau, ar tikrai žinome, kokias bendras mūsų vaikų dorybes ugdo, kokią tradiciją, kokį bendrą Lietuvos pasakojimą perduoda, kokį jaunosios kartos santykį su praeitimi ir ateitimi kuria dabartinė mūsų mokykla. Ar ja galime pasikliauti kaip patikimu mūsų laisvės ir solidarumo, mūsų intelektualinio savarankiškumo šaltiniu? Ar šiuos klausimus nors kiek rimčiau svarstė politikai, neseniai patvirtinę mokyklai naujas ugdymo programas? Nežinia.

Šios programos grindžiamos skirtingomis ugdymo filosofijomis, jos nesusikalba tarpusavyje. Ar susikalbės jas išėjęs mūsų jaunimas? Štai, mokykla dabar turi net dvi programas, skirtas mokinių pilietiškumui ugdyti. Vienoje – viskas apie valstybę ir veik nieko apie pilietį. Kitoje – viskas apie pilietį ir veik nieko apie valstybę. Ir nei vienoje, nei kitoje programoje – nė žodžio apie Respubliką, apie laisvų piliečių sąjungą, apie tai kuo ji remiasi, kaip ji piliečių kuriama, prarandama, ginama ir išsaugoma. Ar įmanoma susitarti dėl bendro gyvenimo valstybėje, nesusitarus dėl mokyklos – dėl idėjų ir dorybių, kuriomis valstybės ateitį grįstų mūsų vaikai?

Taigi kas galėtų, jau 34 metus renčiamo Lietuvos pastato sienoms pastaruoju metu trūkinėjant, mus patikimiau į bendrą Respubliką jungti? Kadaise lietuvių intelektualas, kultūrinis liberalas Vytautas Kavolis manė, kad tokį visuomenės konsolidavimo vaidmenį galėtų atlikti liberalų puoselėjama laisvės kultūra. Brangindama visų laisvę ir būdama pakanti, ši laisvės kultūra, pasak Kavolio, turėtų būti pajėgi kurti dialogą su kitomis tautoje gyvuojančiomis kultūromis: konservatyviąja, tautiškąja, socialdemokratine… Deja, šiandien matome, kad Lietuvos liberalams laisvės našta tapo per sunki. Jie ne tik nesirūpina asmens ir visuomenės laisve, bet politiniais sprendimais ima jai kelti grėsmę. Gal tokį Lietuvos visuomenę moraliniais pagrindais telkiantį vaidmenį galėtų atlikti krikščioniškoji kultūra? Gal. Prieš kurį laiką kardinolas Sigitas Tamkevičius yra pastebėjęs: Katalikų Bažnyčia buvo laisvės gynėja sovietų okupuotame krašte, tokiai jai tenka būti ir šiandien. Gal šis angažavimasis laisvei, turintis Lietuvoje senas tradicijas, galėtų būti dar stipresnis?

Vis dėlto ar nebūtų laikas mums rimčiau permąstyti savo santykį su tradicija, su tuo, ką Konstantinas Sirvydas XVII amžiuje lietuviškai vadino „padavimu“? Ar mūsų turimas santykis su istorija mus augina ar klampina? Vis dažniau atrodo, kad mes su pykčiu ir neapykanta į savo praeitį klimpstame: aistringai suvedinėjame sąskaitas su savo mirusiais, vėl ir vėl mirusius žudome. O mirusieji, į tokį elgesį atsišaukdami, mus priešina ir kiršina. Regis, mūsų santykyje su praeitimi stinga istorijos savumo jausmo, stinga paties „padavimo“. Gal tokio jausmo galėtume pasimokyti iš kai kurių lenkų intelektualų, pavyzdžiui, iš Pavilnyje gyvenusio rašytojo Tadeuszo Konwickio? Jo jaunesnis bičiulis Adamas Michnikas yra rašęs: tas prakeiktas Konwickis amžinai jautėsi kaltas dėl visko – ir dėl Abiejų Tautų Respublikos padalinimų, ir dėl pralaimėtų sukilimų, ir dėl tavo ir mano moralinio skurdo. Ar nėra mūsų santykis su praeitimi grįstas siekiu išvengti atsakomybės ir kaltės? Pastangų išsinerti iš savo istorijos, nuo jos pabėgti? Ar nesame apimti iliuzijos: išmesime iš savo praeities pirmąjį prezidentą Antaną Smetoną, nugriausime vieną kitą paminklą ir būsime pažangūs, gražūs, savimi patenkinti? Tai kaprizingo paauglio, bet ne istorijos paveldėtojo elgesys.

Tiek nepriklausomybės metų prabėgo, o mes vis dar nesijaučiame esą tikri savo tradicijos, mums duoto „padavimo“ perėmėjai, turintys išgyventi visus gyvuliškus skausmus ir dangiškus džiaugsmus, tekusius Lietuvos bendruomenei praeityje. Juk sveikas santykis su sava istorija grindžiamas meile ir atjauta, pastanga iki mūsų gyvenusius pažinti, suprasti ir atjausti. Nebūtinai pateisinti, bet suprasti ir atjausti. Mes turime šioje žemėje nugyventus mūsų bendruomenės amžius, per šimtmečius kauptas patirtis ir išmintį. Būtent gyva Lietuvos tradicija, jei ją atrasime, jai atsiversime, gali padėti mums ir dabarties pasaulyje išlikti savarankiškiems, išsaugoti intelektualinį Lietuvos visuomenės savarankiškumą.

Deja, šiandien matome, kad Lietuvos liberalams laisvės našta tapo per sunki. Jie ne tik nesirūpina asmens ir visuomenės laisve, bet politiniais sprendimais ima jai kelti grėsmę.

Taigi mūsų sugyvenimui būtų svarbu ir patiems mokytis, ir savo vaikus mokyti ne bėgti, ne slėptis nuo krašto istorijos, bet jai atsiverti, ją perprasti ir, kiek išgalime, ją tęsti – išlikti istorijos subjektais. Atvirumas istorijai mokytų mus ir kuklaus mąstymo, sokratiško dialogo, tirpdytų mūsų teisuoliškumą. Gal padėtų suprasti Baroko filosofo Blaise’o Pascal’io ištarmę: „tesutinku su tais, kuria kentėdami ieško savęs“? Ir sykiu teiktų tikro, nevaidinamo pasitikėjimo savimi, vaduotų iš infantilaus nesavarankiškumo, kai gebame puikuotis tik ištobulintais įgūdžiais aklai kopijuoti svetimas mintis ir elgsenas.

Ar nebūtų mums šiandien reikalingas „lietuvių ir rusų karaliaus“ Gedimino tikėjimas, kad Lietuvoje su savo išmintingaisiais esame pajėgūs susikurti tokią žmonišką tvarką, apie kurią kiti net nėra pagalvoję? Ar į pokalbį apie mūsų sugyvenimo kelius neturėtume įtraukti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmonių, su jų asmeninėmis patirtimis? Štai, iš Naugarduko žemių kilęs bajoras Teodoras Jevlašauskis atsiminimuose pasakoja apie valdovo Stepono Batoro laikus, kai „tikybos skirtumai nebuvo kliūtis bičiulystei“. Stačiatikių sūnus, kalvinistas, katalikų draugas Jevlašauskis, pakviestas į svečius bičiulio Vilniaus kanauninko, sėdėjo už vieno pietų stalo su popiežiaus legatą kardinolą Ippolitą Aldobrandinį Vilniun atlydėjusiais italais. Kai italai „sužinojo, kad evangelikas esu, labai stebėjosi, kaip drįso kunigas kanauninkas mane į savo pietus kviestis, o kai jis jiems pasakė, kad mūsuose dėl to jokios neapykantos nekyla ir mylimės kaip geri draugai, gyrė tai italai, kalbėdami, kad čia tarp mūsų Dievas gyvena, o savo šalies vidaus įstatymus ir giminių kivirčus peikė“, – pasakoja mums XVI amžiaus Lietuvos bajoras, žinojęs, kas Baltramiejaus naktį įvyko Paryžiuje.

Pernai paminėjome šv. Juozapato Kuncevičiaus kankiniškos mirties jubiliejų. Bet ar nebūtų mums svarbus XVII amžiuje vykęs dviejų uolių krikščionių – unitų arkivyskupo Juozapato ir Lietuvos didžiojo etmono Leono Sapiegos – ginčas. 1622-ųjų pradžioje Polocko arkivyskupas Juozapatas Kuncevičius kreipiasi į Lietuvos kariuomenės vadą ir paprašo karinės pagalbos, su kuria galėtų suvaryti stačiatikius iš cerkvių į unitų bažnyčias. Į šį prašymą Sapiega atsako liepsningu 1622-ųjų kovo 12-osios laišku. Dievas „nenori prievarta suvarytų vergų turėti ir tokių nepriima“, mūsų tėvynėje religinė prievarta negalima, – skelbia didysis etmonas. Ir įspėja arkivyskupą, kad šis nutolęs nuo Jėzaus Kristaus ir Evangelijos, kad apaštalai niekada negrasinę žmonėms pasaulio galingųjų valdžia, kad krikščioniškas vienybės noras visada privalo remtis ne prievarta, bet „meilės tiesomis“. Ir toks pokalbis Lietuvoje vyksta, Europoje siaučiant Trisdešimties metų karui, katalikams ir protestantams skerdžiant vieniems kitus. Tuo pat laiku Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius, intelektualas, susirašinėjantis su Europos filosofais, savo rūmuose Verkiuose rengia poezijos vakarus, kuriuose dalyvauja ne tik katalikas Motiejus Kazimieras Sarbievijus, bet ir jo bičiulis kalvinistas Danielius Naborovskis...  Ar ne tomis pačiomis nuostatomis remdamasis XX amžiaus pradžioje stengiasi lietuvių visuomenę telkti Juozas Tumas-Vaižgantas?

Taigi ar gilias tradicijas Lietuvoje turinti krikščioniškoji kultūra galėtų megzti dialogą su kitomis tautos kultūromis ir laisvinti, jungti, kilninti dabartinę visuomenę? Vis prisimenu popiežiaus Benedikto XVI encikliką „Deus caritas est. Apie krikščionišką meilę“, paskelbtą 2006-aisiais. Popiežius remiasi Pirmuoju Jono laišku – „Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 16) – ir teigia, kad krikščioniškos meilės principas šiuolaikinei civilizacijai tampa itin svarbus. Pasak jo, „pasaulyje, kur su Dievo vardu kai kada siejamas kerštas ar net pareiga nekęsti bei smurtauti, ši žinia labai aktuali ir neabejotinai reikšminga“. Krikščionybė visų pirma yra meilės religija, krikščioniškoji meilė yra ne tik „įsakymas“, bet ir atsakas į Dievo meilės dovaną, – primena popiežius Benediktas XVI. O mes, Antanu Maceina pasiremdami, galėtume tarti, kad dieviškoji kenozė, iš meilės kylantis savo visagalybės išsižadėjimas, savo valios apribojimas, šaukiasi ir žmogaus kenozės – apsiribojimo ir pagarbos kito laisvei. Ar nebūtų šiandien atmintini ir šie Pirmojo Jono laiško žodžiai: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20).

Regis, krikščioniškoji kultūra galėtų dabarties Lietuvoje aktyviau skleistis kaip gyvos meilės ir laisvės kultūra. Bet štai, katalikų intelektualai, nevengiantys viešumoje tapatintis su Bažnyčia, ateina jau šiapus „gyvųjų ir mirusiųjų teisti“. Ir valdžios galios lauke būdami skelbia nuosprendžius ne tik netobuliems amžininkams, bet ir nuodėmingiems tėvams bei protėviams. Kai kurių savo naujausios istorijos nutikimų neturėtume pamiršti: motina Bažnyčia po mirties neįsileido į Vilniaus Šv. Jonų šventovę poeto Justino Marcinkevičiaus palaikų. Buvo ir lieka ši akademinė šventovė atvira agnostikams ir ateistams, bet Vilniaus universiteto užaugintam poetui tapo užverta… Ir tokių sprendimų mes viešai nevertiname, dėl jų nediskutuojame. Štai ir galvoju: jei istorijos subrandintas savas, autentiškas Lietuvos kultūros kodas mus veiktų stipriau, mūsų bendras gyvenimas gal būtų dialogiškesnis, savarankiškesnis, oresnis? Jei Lietuvos Respublikos projektą nuolat aptartume atviruose forumuose, jei tokiu skirtingai mąstančių lietuvių laisvu forumu kada nors taptų visuomeninis radijas ir televizija, gal šis projektas būtų mums visiems artimesnis ir sėkmingesnis?

Ir paskutinė pastaba. Kristijonas Donelaitis viename iš išlikusių vokiškai rašytų filosofinių eilėraščių teigė: „Pasaulis jam [žmogui] būti rojumi duotas“ [„ihm ist die Welt zum Paradies gegeben“]. Donelaičio „Metai“ ir kviečia mus pamatyti, atrasti pasaulį kaip rojų. Ne paniekinti, sugriauti ir perstatyti, bet gebėti juo džiaugtis, gėrėtis ir grožėtis, mokėti jame gyventi ir sugyventi. Tai krikščioniškas požiūris. Bet galima ir kita krikščioniška nuostata: esame už nuodėmes į pasaulį nutremti kaip į pragarą. Tad dėl pažadėtojo rojaus turime šį pragarą sąžiningai iškęsti. O kad rojaus būtume išties verti, padėkime vienas kitam ir savo politikams paversti pasaulį tikru pragaru.

Ir vis dėlto manau, kad senas Donelaičio priesakas galėtų būti girdimas ir šiandienos lietuvių. Gal neskubėkime mums Dievo duoto pasaulio neigti, jo iš pagrindų keisti. Gal pamėginkime pirma į jį įsižiūrėti, įsiklausyti – o gal dar pavyks atrasti kaip rojų?

The post Dr. Darius Kuolys. Ir kaip mums, tokiems doriems, sugyventi? appeared first on LAIKMETIS.