Pradėkime nuo neseniai sukurto dokumentinio „Netflix“ serialo „Karalienė Kleopatra“ (Queen Cleopatra), kuriame pagrindinį – Kleopatros – vaidmenį atliko juodaodė aktorė Adele James. Ar tai sveikintina? Čia turtbūt svarbus faktas, kad Kleopatra nebuvo juodaodė. Ši faraonė buvo kilusi iš Ptolemėjų dinastijos, kurią pradėjo vienas iš Aleksandro Didžiojo karvedžių. Aleksandras ir jo karvedžiai buvo makedoniečiai, t.y. graikai, kurie, kaip žinome, nėra juodaodžiai. Esama iniciatyvų kurti įvairias teorijas apie Egipto valdovų santuokas su vietinių populiacijų atstovais ir tokiu būdu įvykusią rasinę asimiliaciją.

Tačiau galima pažvelgti į Kleopatros gyvenamuoju laikotarpiu sukurtas ją vaizduojančias freskas ar skulptūras, kurios aiškiai atspindi graikiškus veido bruožus. Taip pat vertėtų įsiklausyti į Egipto istorikų nuomonę. Štai dr. Mustafa Waziri, aukščiausios Egipto antikvarinių vertybių tarybos generalinis sekretorius, pasirinkimą Kleopatros vaidmenį patikėti juodaodei aktorei apibūdino kaip „Egipto istorijos klastojimą ir akivaizdžią istorinę klaidą“. Šis gan ilgas situacijos apibūdinimas reikalingas siekiant iliustruoti, kaip konkrečiu atveju yra iškraipoma istorija.

Vertėtų paminėti, kad šis atvejis nėra išskirtinis. Juodaodžiai aktoriai pasirinkti ir Karlo Gustavo Emilio Mannerheimo, Anos Bolein, Julijaus Cezario, Hanibalo Barkos, Karaliaus Saliamono, Magaretės D’Anžu, Roberto de Bomonto, Žanos D‘Ark bei kitiems istoriniams vaidmenims.

Žinoma, negalima nuneigti, jog ankščiau minėtos kitų rasių atvaizdavimo stokos būta; kino istorijoje baltaodžiams dažnai būdavo skiriami vaidmenys, kurie originaliame tekste ar istorijoje atitekdavo kitų rasių atstovams. Šis reiškinys įvardintas kaip „whitewashing“ . Tačiau, žvelgiant į pastarojo dešimtmečio filmus ir laidas, pastebima aiški tendencija, kai „whitewashing“ virsta atvirkštine savo versija – „blackwashing“. Šiuo atveju jau kitų rasių atstovai, ypač juodaodžiai, perima tradiciškai baltaodžiams priskirtinus vaidmenis.

Čia galima klausti, kodėl iškreipti istorijos atvaizdavimą, siekiant padaryti jį patrauklesniu kitoms rasėms, yra blogas dalykas. Atsakymas į šį klausimą yra daugialypis. Visų pirma, jei toks iškraipymas laikytinas tinkamu, tai turėtų galioti ir jį taikant priešinga kryptimi. Įdomu, ar plačioji žiniasklaida sveikintų baltaodžio atliekamus Šakos Zulu, Nelsono Mandelos, Harietos Tubman, Muhamedo Ali, Martino Liuterio Kingo ar Baracko Obamos vaidmenis? Numanomas atsakymas į šį klausimą, tikėtina, leidžia suvokti aptariamo požiūrio ydas.

Negana to, siekis įtraukti  juodaodžius į istoriją, kurioje jie nebuvo vaizduojami, leidžia daryti prielaidą, kad toks socialinės įtraukties metodas taikomas dėl pačių juodaodžių istorijos skurdumo. Nes jei juodaodžiai turėtų turtingą istoriją, jie tikriausiai būtų gausiai reprezentuojami kino industrijoje? Nors ir tiesiogiai nesuformuluota, tačiau veiksmų implikuojama prielaida, kad šios rasės asmenų istorijos faktiškai nėra, – neabejotinai klaidinanti. Pažvelkime į turtingiausiu žmogumi istorijoje tituluojamą Malio imperatorių Mansa Musa, vergu gimusį ir JAV senatoriumi tapusį Blanche Bruce, Jasuke – vergijoje gimusį sudanietį, tapusį pirmuoju ne japonų kilmės samurajumi, arba kitus įkvepiančius pavyzdžius. Apie šias asmenybes filmų nėra arba į juos investuojami labai menki resursai.

Esminė problema čia – filmų kūrėjų suvokimas, kad juodaodžių istorijos ekranizacijos nebus labai pelningos. Todėl, užuot populiarinus jų istoriją, juodaodžius aktorius stengiamasi įterpti pasakojant apie kitas rases. Tokiu būdu susižeriamas pelnas už populiarios tematikos filmus ir inscenizuojama kova už šios rasės žmonių reprezentaciją. Tuo tarpu juodaodžių istorija stumiama į paraštes; vienintelis jiems liekantis tapatybės suvokimo kelias – matyti save per prizmę istorijos, kurios dalimi jie nebuvo (ypač jei kalbame apie senesnius laikotarpius vaizduojančias ekranizacijas).

Galiausiai paminėtinas ir nė kiek ne mažiau svarbus politinis aptariamos praktikos motyvas. Įtraukiant kitų rasių atstovus į svetimą istoriją, žmonėms sukuriamas klaidingas įspūdis, jog moderni multikultūralizmo praktika yra jau istoriškai nusistovėjęs reiškinys, kuris yra visiškai natūralus ir sveikas visuomenei. Tokiu būdu prisidedama prie globalizmo ideologijos, naikinančios tautinį identitetą ir nusistovėjusias moralės normas.

Labai panaši situacija ir fantastinių bei mitologinių filmų žanre. Čia, žinoma, galima kelti retorinį klausimą, kodėl fantastikos žanras, kuris nesiekia atspindėti tikrovės autentikos, negali sau leisti kitų rasių aktorių baltaodžių vaidmenims. Kartais tikrai gali. Jei kalbama apie dabartį ar ateitį vaizduojančią fantastiką, į tokias ekranizacijas tikrai galima įtraukti visų rasių atstovų (visgi logiška tai daryti tik tokiu atveju, jei ekranizacijose figūruojančių šalių demografinė situacija realiai atspindi tą, kuri vaizduojama kino ekrane). Tačiau, jei kalbama apie istorija ar mitologija paremtus fantastinius filmus, jiems galioja argumentai, išsakyti aptariant istorines ekranizacijas. Jei nenorime, kad Afrikos mitologijos personažus vaizduotų baltaodžiai, taip pat neturėtume norėti juodaodžio Dzeuso, Achilo ar Lanceloto. Analogiškai, jei nenorime, kad Afrikos autorių fantastiniuose kūriniuose juodaodžius vaidintų baltaodžiai, neturėtume sutikti, kad anglosaksų, skandinavų, bei germanų mitologija paremtame J. R. R. Tolkieno pasaulyje baltaodžių vaidmenyse derėtų figūruoti juodaodžiams.

Istorijos perrašyti negalime, tačiau galime ją visapusiškai pažinti. Bandydami istoriją derinti prie dabartinės visuomenės nuotaikų ar politinių užgaidų, nuo šio pažinimo tolstame ir renkamės gyventi nuo realybės nutolusiame pasaulyje. Šis iškreiptas lygybės siekis neabejotinai kyla iš progresyviosios kairės – jos atstovai patys to net nebando slėpti. Tačiau, kaip iliustruoja aukščiau pateiktas tekstas, tokia praktika neatneša nei tikros lygybės, nei gėrio; ji tekuria kognityvinį chaosą ir piešia ideologizuotą, tendencingai transformuotą istorijos perspektyvą, neišvengiamai iškreipiančią ir santykį su dabartimi.

The post Simonas Kaunelis. Kaip kine istoriniai veikėjai tampa juodaodžiais appeared first on LAIKMETIS.

Tai pirmas kartas, kai buvo pakeistas rašytojos A. Kristi romanų turinys, kad būtų „politiškai korektiškas" šiuolaikiniams skaitytojams.

A. Kristi romanų pakeitimai atlikti po to, kai iš Roaldo Dahlo ir Iano Flemingo knygų taip pat buvo pašalintos įžeidžiančios užuominos apie lytį ir rasę, siekiant išsaugoti aktualumą šiuolaikiniams skaitytojams.

Pašalinti galimi įžeidinėjimai ir etninės kilmės užuominos, praneša „The Guardian".

Viena populiariausių detektyvinės literatūros kūrėjų A. Kristi 1920–1975 metais parašė 79 detektyvus, 4 meilės romanus, apie 150 apsakymų, 19 pjesių, taip pat autobiografiją, kuri buvo išleista 1977 m.

Daugelyje romanų veikia ekscentriškas belgas seklys Erkiulis Puaro, kituose – senyva ponia Džeinė Marpl.

Žymių romanų siužetų pagrindas – žmogžudysčių mįslės, kurias uždaroje aplinkoje narplioja nedidelis žmonių ratas. 

„HarperCollins" naujausius leidinius „Puaras" ir „Ponia Marpl" redagavo vadinamieji „jautrūs skaitytojai". 1920-1976 m. parašytose Puaro ir ponios Marpl mįslėse, kurias išleido buvo pakeistos arba išbrauktos tam tikros galimai skaitytojus įžeidžiančios ištraukos.

Iš jų buvo pašalintos kalbos ir aprašymai, kurie šiuolaikinei auditorijai jau atrodo įžeidžiantys.

Ypatingo dėmesio sulaukė tie veikėjai, su kuriais herojai susiduria už Jungtinės Karalystės ribų.

„Jautrūs skaitytojai" atliko redagavimus, kurie matomi skaitmeninėse naujų leidimų versijose, įskaitant visą „Mis Marpl" seriją ir atrinktus Puaro romanus, kuriuos ketinama išleisti arba kurie buvo išleisti nuo 2020 m., teigiama „Telegraph".

Redaguojant knygas buvo išbrauktos nuorodos į etninę priklausomybę, pavyzdžiui, veikėjų apibūdinimai, tokie kaip „juodaodis", „žydas" ar čigonas", moters liemens apibūdinimas „kaip iš juodo marmuro", o teisėjo, kaip turinčio „indišką temperamentą", taip pat išbraukti tokie žodžiai kaip „rytietiškas" ir „juodaodis". Žodis „čiabuvis" taip pat buvo pakeistas žodžiu „vietinis".

Tarp „Telegraph" minimų pakeitimų pavyzdžių yra 1937 m. Puaro romanas „Mirtis ant Nilo", kurio veikėja ponia Alerton skundžiasi, kad grupė vaikų ją vargina, sakydama, kad „jie grįžta ir žiūri, ir žiūri, ir žiūri, ir jų akys tiesiog bjaurios, kaip ir nosys, ir aš netikiu, kad man tikrai patinka vaikai".

Naujajame leidime sakinys buvo sutrumpinta: „Jie grįžta ir žiūri, ir žiūri. Ir aš netikiu, kad man tikrai patinka vaikai".

Naujausiame 1964 m. ponios Marpl romano „Karibų paslaptis" leidime išbraukta detektyvės mėgėjos mintis, kad jai besišypsantis viešbučio darbuotojas turi „tokius gražius baltus dantis".

„Jautrūs skaitytojai" yra palyginti naujas leidybinis reiškinys, kuris per pastaruosius dvejus metus sulaukė didelio dėmesio.

Specialiai nusamdyti skaitytojai tikrina tiek naujus leidinius, tiek senesnius kūrinius, ieškodami galimai įžeidžiančios kalbos ir aprašymų. Taip siekiama didinti leidybos pramonės įvairovę, nors, kaip teigiama, kai kuriems iš jų mokami itin maži atlyginimai.

1939 m. A. Kristi romanas „Ir tada nebeliko nei vieno" anksčiau buvo išleistas kitu pavadinimu, kuriame buvo esą rasistinis terminas, paskutinį kartą pavartotas 1977 m.

„Agatha Christie Limited", bendrovė, kuriai vadovauja rašytojos anūkas Jamesas Prichardas (Džeimsas Pričardas), rūpinasi rašytojos literatūrinių ir kino teisių licencijavimu. Kol kas nėra žinoma, ką jos atstovai mano apie rašytojos kūrinių redagavimą.

The post Redaguoti Agatos Kristi romanai, siekiant pašalinti skaitytojus galimai įžeidžiančius žodžius appeared first on LAIKMETIS.