Ką reiškia toks statusas? „Romuva“ įgis teisę į žemės mokesčio lengvatą, jos dvasininkai (kriviai) bus privalomai valstybės draudžiami socialiniu draudimu, o santuokos prilyginamos sudarytoms civilinės metrikacijos įstaigoje.

Svarbu žinoti, kad pagal Lietuvos Respublikos Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą jos skirstomos į tris modelius: tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės ir bendrijos, religinės bendruomenės ir bendrijos, kurios turi valstybės pripažinimą bei kitos religinės bendruomenės ir bendrijos, kurios neturi valstybės pripažinimo.

Tad, bet kokia religinė bendruomenė gali visiškai laisvai funkcionuoti Lietuvoje net neturėdama valstybės pripažinimo, o jos veikimo garantija yra LR Konstitucijoje įtvirtinta religijos laisvė.

Baltų tikėjimo išpažinėjų gretos auga

„Romuva“ teigia, kad remiasi baltų religine tradicija, kurią sudaro lietuvių, latvių ir prūsų religinis paveldas.

Bendras baltų religinis centras Romuva su vyriausiu dvasininku Kriviu buvo įsteigtas 521 m. Rikojote. Vėliau iškilo ir kiti svarbūs sritiniai baltų religiniai centrai – Romuvos atskiruose baltų kraštuose, tame tarpe ir Lietuvoje.

Vienas iš svarbiausių baltų tikėjimo centrų veikė Šventaragio slėnyje Vilniuje. Nuo 1250 m. kunigaikščio Šventaragio valia jis buvo reformuotas ir tapo centrine Lietuvos baltų tikėjimo šventove.

Tolesnį baltų tikėjimo likimą ir nunykimą „Romuva“ sieja su krikščionybės įsigalėjimu ir menamu represyvumu. „Romuvos“ svetainėje teigiama, kad per amžius baltų tikėjimo religinė praktika „palaipsniui koncentravosi bendruomeniniuose ir individualiuose kultuose ir tokiu pavidalu, palaikoma iš kartos į kartą perduodamų etninių tradicijų, išliko iki pat XX a.“

Baltų tikėjimo adeptai remiasi XX amžiaus pradžios tyrimais, kuriuos savo raštuose pateikia Vydūnas. 1930 metais įkuriama „Romuvos“ (visuomiečių) bendruomenė (veikė iki 1940 m.), 1967 m. įkuriama bendruomenė Ramuva, ir tik 1992 m. pirmą kartą oficialiai įregistruojama „Romuva“ kaip Baltų tikėjimo bendruomenė.

2001 m. pabaigoje trys baltų tikėjimo bendruomenės (Vilniaus, Kauno, Molėtų) formaliai susijungė į Senovės Baltų religinę bendriją. Senovės baltų religinės bendrijos dvasiniais vadovais pripažįstami kriviai ir vaidilos.

Bendrijos Krivis Jonas Trinkūnas dvasiniu Senovės baltų religinės bendrijos „Romuvos“ vadovu buvo nuo 1967 m., o nuo 2014 m. „Romuvos“ Krive išrinkta Inija Trinkūnienė.

Patys romuviečiai teigia, kad pagrindiniai baltų religinės doktrinos istoriniai pokyčiai išsamiausiai išdėstyti G. Beresnevičiaus veikale „Baltų religinės reformos“ (1995 m.) ir N. Vėliaus „Senovės baltų pasaulėžiūra“ (1983 m.). Dabartiniu metu tikėjimo doktrinų puoselėjimas yra bendrijos Vaidilų Rato ir Krivulės žinioje.

2001 m. gyventojų surašymo metu daugiau nei 1,2 tūkst. šalies piliečių nurodė išpažįstantys „senovės baltų tikėjimą“, o 2011 m. – jau 5,1 tūkst.

Seimo posėdžių salėje diskusijos buvo vangios

Bendrija pirmą kartą kreipėsi į Seimą dėl valstybės pripažinimo 2017 m. Nesulaukusi jo, 2019 m. organizacija kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą.

2021 m. birželį Strasbūro teismas nusprendė, kad Lietuva, nusprendusi nepripažinti „Romuvos“ valstybiniu lygmeniu, pažeidė Europos konvenciją.

2023 m. rugsėjį Seimas dar kartą svarstė nutarimo projektą dėl „Romuvos“ pripažinimo, tačiau situacija nepasikeitė. 2024 m. sausio mėn. bendruomenė vėl kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą.

Gruodžio 12 d. Seimo posėdžių salėje karštų diskusijų nevyko.

Prieš pasisakęs konservatorius Jurgis Razma, argumentavo: „Vals­ty­bės pri­pa­ži­ni­mo su­tei­ki­mas tai yra tam tik­rų pri­vi­le­gi­jų su­tei­ki­mas. (...) Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas yra iš­aiš­ki­nęs, ką reiš­kia tu­rė­ti at­ra­mą vi­suo­me­nė­je. Tai reiš­kia, kad ben­dri­ja tu­ri bū­ti pa­kan­ka­mai gau­si, jos veik­los lai­ko­tar­pis tu­ri ap­im­ti bent ke­lias žmo­nių kar­tas.

Kaip be­žiū­rė­si, „Ro­mu­va“ tų rei­ka­la­vi­mų ne­ten­ki­na, ma­no su­pra­ti­mu, nes yra ke­li tūks­tan­čiai žmo­nių, tai nie­kaip ne­ga­liu lai­ky­ti gau­sia gru­pe. Veik­los lai­ko­tar­pis vis dėl­to čia yra ne toks jau il­gas, ke­lias­de­šimt me­tų ge­riau­siu at­ve­ju.“

Šiai nuomonei pritarė Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos Rita Ta­ma­šu­nie­nė:

„Pir­miau­sia šis sam­bū­ris „Ro­mu­va“ jau so­vie­ti­niais lai­kais pats sa­ve bu­vo pa­va­di­nęs ne­re­li­gi­niu sam­bū­riu. Tai dėl tų me­tų, ku­riuos skai­čiuo­ja, tik­rai ne­ga­li pre­ten­duo­ti, ma­no ver­ti­ni­mu, kaip ir mi­nė­jo ko­le­ga, tap­ti re­li­gi­ja.

Sy­kį su­kū­rę to­kį sam­bū­rį ir ne­va­di­nę sa­ve re­li­gi­ja, da­bar, no­rė­da­mi gau­ti pa­pil­do­mą sta­tu­są, pa­si­va­di­nę re­li­gija, su­gal­vo­ję apei­gas, ma­no ver­ti­ni­mu, to nie­kaip ne­pa­kan­ka, kad tap­tų vals­ty­bės pri­pa­žin­ta re­li­gi­ja.“

„Dėl to tik­rai, ko­le­gos, yra pri­pa­žin­tos Lie­tu­vo­je re­li­gi­jos, yra tvir­tos ben­druo­me­nės. Puo­se­lė­ki­me tą, ką tu­ri­me, virš 70 %. O šiaip mū­sų sa­lė­je dau­ge­lis jū­sų pa­sa­kė: „Te­pa­de­da man Die­vas“. Tai tik­rai gal­vo­ju, kad vi­si, kas pa­krikš­ty­ti, tu­rė­tų tą sa­vo Die­vą gerb­ti nuo pra­džios iki pa­bai­gos, o ne taip tik tar­ti žo­džius, ku­rie ga­li pa­tik­ti dau­ge­liui, vi­suo­me­nei. Tai mes ap­gau­na­me. Jei­gu esa­me ka­ta­li­kai, tai tu­rė­tu­me ir bal­suo­ti taip, kaip mū­sų ti­kė­ji­mas mus mo­ko“, - buvo įsitikinusi LLRA-KŠS narė.

Socdemas Algirdas Sysas svarstė Dievo vaizdinio problemą: „Die­vas, jei­gu jis yra, tai jis yra vi­sų ir kiek­vie­nas tą Die­vas ki­taip įsi­vaiz­duo­ja ir tur­būt ma­no. Aš ma­nau, kad kaip tik krikš­čio­nių ti­kė­ji­mas mo­ko gerb­ti ir my­lė­ti ar­ti­mą. Tai ko­kia čia pro­ble­ma?

(...) Mo­no­po­liz­mas ne pats ge­riau­sias da­ly­kas. Kvie­čiu pri­tar­ti ir no­riu pri­min­ti, kad jau Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mas spren­dė šią pro­ble­mą. La­bai gai­la, kad pra­ei­to­je ka­den­ci­jo­je mes taip ir ne­spė­jo­me, ne­su­ge­bė­jo­me iš­spręs­ti, nes ka­ta­li­kų bu­vo kur kas dau­giau, di­des­nis mo­no­po­lis šia­me Sei­me. Šį­kart gal­būt jau si­tu­a­ci­ja yra pa­si­kei­tu­si. Bal­suo­ki­te už bal­tų re­li­gi­nę ben­druo­me­nę“, - ragino parlamento senbuvis.

„Tai nėra autentiškos pagonybės tąsa“

Teisininkas Ramūnas Aušrotas „Laikmečio“ paklaustas apie Seimo sprendimą, komentavo:

„Valstybės pripažinimas pagal minėtą įstatymą reiškia tris dalykus: pirmiausia, valstybė įsipareigotų palaikyti jos dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą (normos turinys ir apimtis neaiški), antra, - mokykloje galėtų būti dėstoma jos tikyba, trečia, - valstybės institucijose (ugdymo įstaigose) pagal susitarimą galėtų būti atliekamos jos apeigos.

Nelabai tikiu, jog ši senovės baltų religinė bendrija „Romuva" būtų pajėgi inicijuoti tikybos programos parengimą ir įgyvendinimą (tam, pvz., reikia turėti pedagogus, kurie tokią programą dėstys), ar siekia, jog valstybinės šventės ar mokslo metų pradžia būtų pažymima pagoniškomis apeigomis.

Greičiau, šios bendruomenės siekis būti pripažintai valstybės buvo socialinio prestižo reikalas, o taip pat tokia savotiška moralinė kompensacija: nes ne paslaptis, kad kai kurie šiai bendruomenei priklausantys nariai yra neigiamai nusiteikę krikščionybės atžvilgiu, ir skeptiškai vertina Lietuvos kristianizaciją, tad jų akyse pripažinimas savotiškai atlygina protėviams padarytą ‚skriaudą‘“.

Kalbant apie valstybės pripažinimą, KT yra išaiškinęs, kad valstybės pripažinimas gali būti suteikiamas tik toms religinėms bendrijoms, kurios turi atramą visuomenėje. Tai reiškia, jog „atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tvirta ir ilgalaikė, taigi negali apsiriboti negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis. Minėta atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tokia, kad dėl jos nekiltų jokių abejonių.“ 

„Romuvos“, kaip senosios religijos rekonstrukcijos judėjimas atsirado tik sovietmečiu. Jis nėra autentiškos pagonybės tąsa, tad kyla pagrįstas klausimas, ar valstybės pripažinimo suteikimas „Romuvai" neprieštarauja KT išaiškinimui dėl atramos turėjimo visuomenėje sampratos“, - mano R. Aušrotas.

The post Ką reiškia „Romuvos“ pripažinimas, paaiškina teisininkas appeared first on LAIKMETIS.

Lietuvos žmogaus centro vadovė Jūratė Juškaitė, padariusi savo asmeninius santykius priemone spręsti LGBT bendruomenės ideologinius uždavinius, puikiai žino, jog teismo nutartis, kuria sprendžiami civiliniai šeimos klausimai dėl vaiko interesų apsaugos bus neskelbiama viešai. Taigi, niekuo nerizikuodama skelbia teismo sprendimą, kurio pats teismas dėl privatumo apsaugos, nekomentuos.

Ar galėjo teismas pripažinti, jog J. Juškaitė yra mama? Pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus negalėjo.

Pirma, motinystė pagal Civilinį Kodeksą yra nustatoma pagal biologinį kriterijų, t.y. į civilinės būklės aktų registrą kaip mama yra įrašoma vaiką pagimdžiusi moteris. Jei kyla abejonė, ar vaikas gimė iš tos moters, civilinės būklės aktų registre esantis įrašas gali būti nuginčijamas teisme, nustatyta tvarka atlikus genetinį testą.

Taigi, tam, kad Juškaitė būtų pripažinta vaiko mama, turėjo būti nuginčyta jos sugyventinės Birutės Sabatauskaitės motinystė. To tikrai nebuvo. Tai apie ką yra teismo nutartis?

Mano hipotezė šiuo klausimu yra tokia. Tikėtina, kad J. Juškaitė kreipėsi į Civiinį teismą dėl teisės atstovauti vaiką, kurį ji augina su savo sugyventine B. Sabatauskaite. Tai patvirtina faktas, kad viešojoje erdveje ši pora nuolat skundėsi, jog J. Juškaitė negali atstovauti vaiko ligoninėje, darželyje ir kitur.

Ieškinį ji grindė LR CK 3.22 str. 2 dalimi, kuris numato, jog jei tam tikriems veiksmams atlikti reikalingas kito sutuoktinio sutikimas, tačiau tokio sutikimo dėl objektyvių priežasčių šis negali duoti, tai suinteresuoto sutuoktinio prašymu leidimą tiems veiksmams atlikti gali duoti teismas.

motinystė pagal Civilinį Kodeksą yra nustatoma pagal biologinį kriterijų, t.y. į civilinės būklės aktų registrą kaip mama yra įrašoma vaiką pagimdžiusi moteris.

Ir teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, ėmė ir pagal analogiją pritaikė šiame straipsnyje įtvirtintą mechanizmą šios poros situacijai.

Kaip teisininkui kyla klausimas, ar taisyklė, kuri yra taikytina sutuoktiniams, gali būti taikoma ne santuokoje gyvenantiems asmenims? Juo labiau, kad šios taisyklės egzistavimą lemia objektyvios aplinkybės: CK nustato, jog sutuoktinių teisės šeimoje yra lygios, t.y. teises, kurias turi vienas, turi ir kitas.

Taip pat įstatymas leidžia vieną sutuoktinį įgalioti kitą sutuoktinį veikti jo vardu ir jam atstovauti. Tačiau gali egzistuoti objektyvios aplinkybės, kai tokio įgaliojimo sutuoktinis kitam duoti negali (pvz. tėvas dirba užsienyje ar yra įkalinimo įstaigoje)

Taigi, teismas, įsitikinęs, kad sutuoktinio sutikimo gauti tikrai neįmanoma (nes B. Sabatauskaitė nėra J. Juškaitės sutuoktinė, o ji tokia negali būti dėl objektyvių priežasčių - nes Lietuvoje nėra įteisinta vienos lyties asmenų santuoka) ir nustatęs, kad tokio leidimo davimas atitinka šeimos interesus, davė leidimą J. Juškaitei leidimą atlikti veiksmams, kuriuos ji ir mini publikacijoje (atstovauti vaiką institucijose).

Tačiau jei aš esu teisus, tai tokio teismo sprendimo niekaip negalima interpretuoti taip, kaip interpretuoja J. Juškaitė, t.y. teigti, kad teismas Lietuvoje įteisino dviejų mamų modelį.

The post Ramūnas Aušrotas. Pagal Lietuvos įstatymus dviejų mamų negali būti appeared first on LAIKMETIS.

Kodėl apsisprendėte iš savo įprastinių veiklų pasukti į politinį veikimą?

Vaidotas Vaičaitis: Visų pirma, labai dėkoju už galimybę pasisakyti Jūsų skaitytojams apie šį sprendimą. Aš tikrai labai myliu savo akademinį ir pedagoginį darbą Vilniaus Universitete, bet šiuo metu mes, kaip Lietuvos visuomenė ir galbūt visa Vakarų kultūrinė erdvė, esame didelėje dvasinėje ir moralinėje krizėje, kuri sąlygoja krizę ir kitose socialinėse srityse: šeimoje, mokykloje, politikoje ir net Bažnyčioje. Ši krizė ypač pasimatė kovido epidemijos metu prieš keletą metų, bet ji niekur nedingo ir dabar. Dėl šios priežasties, manau, kad nebegaliu stovėti šalia politinių procesų, o turiu daug aktyviau įsitraukti į politinių sprendimų priėmimo procesą. Aišku, tai, kad kartu su manimi tuo pačiu keliu pasuko Kristina Zamarytė-Sakavičienė, Vytis Turonis ir Ramūnas Aušrotas, kuriais labai pasitikiu, taip pat padėjo man apsispręsti.

Kristina Zamarytė-Sakavičienė: Aš esu šešių vaikų mama, kuriai labai rūpi, kokioje visuomenėje auga mano vaikai ir kokioje jie gyvens. Žinau, kad Lietuvos ateitis rūpi ir kitoms mamoms bei tėčiams. Ne tik ekonomine, bet ir dvasine, moraline prasme.Pastaruosius dešimt metų dirbau Seimo kanceliarijoje, vadovavau advokacijos organizacijoms ir koordinavau pilietines iniciatyvas, kuriomis gynėme prigimtines teises ir krikščioniškas, šeimos vertybes. Veikdama politikos užkulisiuose aiškiai mačiau, kad Seime sparčiai stiprėja krikščionybei priešiškos jėgos, darosi vis sunkiau apginti tuos pamatinius gėrius, ant kurių laikosi mūsų visuomenė. Man akivaizdu, kad Seime labai reikalinga rimta atsvara – būtent todėl su Igno Vėgėlės komanda ir savo idėjiniais bendražygiais nutariau kandidatuoti šiuose Seimo rinkimuose.

Ramūnas Aušrotas: Mano apsisprendimas eiti į politiką subrendo prieš ketverius metus, kai dirbau LR Seimo nario patarėju. Tada iš arti teko stebėti politinę virtuvę, pamatyti dešinės pakraipos partijose vykstančią ideologinę transformaciją, ir suprasti,  jog realybėje jos nebeatstovauja toms vertybėms, dėl kurių buvo sukurtos. Tą labai gerai parodė LR Seimo narių balsavimai esminiais prigimtinės šeimos, gyvybės apsaugos ir tėvų teisių klausimais. Suvokimas, jog būsimajame Seime pamatinės krikščioniškos vertybės gali būti dar mažiau atstovaujamos ir lėmė mano apsisprendimą kandidatuoti į Seimą.

Vytis Turonis: Labai norėčiau, kad galėčiau tiesiog ramiai dirbti savo darbą ir pasitikėti, kad politikai jeigu ir nepadarys kažkokio proveržio tai bent jau nekenks. Deja, kaip jau minėjo kolegos, matome, kad nesidomėti politika ar joje nedalyvauti yra labai pavojinga. Rinkimų metu visi gražiai šneka, stengiasi pasirodyti kaip norintys įsiklausyti ir telkti, o po rinkimų piliečių nuomonė, ypatingai krikščionių, dažnai politikų nebedomina. Po šios kadencijos kai kurie esami Seimo nariai skelbia, kad dar turi nebaigtų reikalų, man net baisu pagalvoti, kas būtų, jeigu jie užbaigtų įgyvendinti visą savo neomarksistinę darbotvarkę. Neketiname to leisti. Norime, kad mūsų pažiūrų žmonių balsas Tautos atstovybėje skambėtų aiškiai ir profesionaliai, nes jis prisideda prie visų mūsų bendrojo gėrio puoselėjimo.

Dažnai tarp katalikų kalbama, kad politinė veikla yra nešvari, kad į politiką einama dėl galios ir naudos. Kas lėmė, kad jūs, būdami aktyvūs katalikų bendruomenės nariai, nepaisėte šios neigiamos nuomonės apie politiką? O gal priešingai, patyrėte didelių abejonių?

Vytis. Ši frazė yra padariusi Lietuvai labai daug žalos. Ji stabdo padorius piliečius nuo politinės tarnystės kelio, o tada mažėja konkurencija ir į valdžią ateina nebūtinai patys geriausi ir sąžiningiausi, kuriems padori politika apskritai tėra tušti žodžiai.

Vaidotas. Žinoma, kad ten, kur galia ir valdžia, neįmanoma išvengti intrigų ir manipuliacijos, todėl man apsispręsti nebuvo lengva. Visgi, kaip sakė Vytis, negalima politikos atiduoti tiems, kurie ja naudojasi vien dėl savo privačių ar partinių interesų tenkinimo. Man politika yra ne tikslas, o priemonė siekti bendrojo gėrio, o kartu ir – įgyvendinti tai, kas parašyta mūsų Konstitucijoje – puoselėti Lietuvoje tautinę santarvę bei kurti atvirą ir teisingą pilietinę visuomenę bei teisinę valstybę.

Kristina. Pasaulis nėra šventas. Mes turime nešti šventumą į pasaulį. Ir į politiką, kuri yra labai svarbi valstybės gyvenimo dalis. Taip, valstybės valdyme susiduria daug didelių interesų ir koncentruojasi galia, kuria dažnai piktnaudžiaujama. Būtent todėl joje labai reikalingi sąžiningi, tiesai ir bendrajam gėriui įsipareigoję žmonės. Aišku, kad nemaloni ta neigiama nuomonė ir nepatogu būti akylai stebimiems, marginalizuojamiems, kaltinamiems įvairiais nebūtais dalykais. Tačiau matydama, kas vyksta, aš savęs – klausiu – kas jei ne mes? Kada, jeigu ne dabar? Jaučiu moralinę pareigą įveikti šį barjerą, nepaisyti savo patogumo, bet daryti tai, ką manau esant reikalinga ir teisinga.

Ramūnas. Taip, kai kurių žmonių sąmonėje politika asocijuojasi su nešvariais dalykais. Tenka pripažinti, jog prie politikos, kaip veiklos kompromitacijos prisideda netinkamas kai kurių politikų elgesys, vis pasikartojantys politinės korupcijos skandalai prisideda prie politinio veikimo kompromitacijos.

Bet labai dažnai tai yra ir pačių rinkėjų turimų lūkesčių “projekcija”, t.y. lūkesčius, kuriuos jie patys turėtų ir norėtų realizuoti, jei būtų politikais, jie perkelia ir kandidatams. Čia reikia priminti, jog sąžinės neturintis politikas visada taikys į rinkėjo “pilvą”, panašiai kaip sukčius, siekiantis pigiai parduoti neva auksinį žiedą pirkėjui. Todėl svarbu klausyti kaip politikas šneka. Jei jis drįsta pasakyti, jog tas ar tas dalykas nėra įmanomas ar to ar to negali pažadėti, verta į tokį politiką atkreipti dėmesį.

Žmones taip galvoti verčia ir tai, kad jie ne kartą buvo “išduoti”, t.y. patikėjo gražiais politikų žodžiais ir pažadais, kurie realybėje netapo kūnu. Čia tenka rinkėjui priminti, jog politiką reikia rinktis ne pagal pažadus ir ne pagal deklaruojamas vertybes, bet pagal jo moralinį integralumą: ar nesiskiria jo žodžiai ir darbai, ar jis balsuoja pagal tas vertybes, kurias deklaruoja, ar jis ištesi rinkėjui duotus pažadus, o jei negali ištesėti - ar paaiškina to priežastis?

Kaip patekote būtent į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) kandidatų į Seimą sąrašą? Kodėl su šia politine jėga bandote patekti į Seimą? Juk egzistuoja ne viena partija, kurios pavadinime figūruoja žodis „krikščioniškas“.

Kristina. Man apsispręsti buvo paprasta, nes seniai kaip visuomenininkė ir Seimo kanceliarijos darbuotoja sukuosi politikoje, todėl turiu aiškią nuomonę apie partijas ne iš žiniasklaidos, o iš jų realių veiksmų ir rezultatų. Esmė, ne ką politikai kalba, o kaip balsuoja – nuo to priklauso sprendimai, kurie reguliuoja mūsų visų gyvenimus. Tais klausimais, kuriais aš dirbu (žmogaus gyvybė, šeima, sąžinės laisvė) LVŽS Seime visada duoda daugiausiai krikščioniškoms vertybėms palankių balsų (daugiausiai nepalankių visada duoda TS-LKD). LVŽS yra tikroji opozicija mirties kultūros politikai. Be to, tai sena, rimtą struktūrą turinti partija, kuri realiai veikia politikoje. Yra daug puikių žmonių, pabirusių po mažas partijas, tačiau jie vėl nepateks į Seimą - likti grynuoliais politikos užribyje nėra veiksmingas kelias.

Vaidotas. Tikrai yra dalis mano kolegų ir pažįstamų, kurie nustebo sužinoję apie mano sprendimą kandidatuoti į Seimą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos sąraše. Visgi, esu šios partijos sąraše todėl, kad ši partija pasiūlė bendradarbiavimą Ignui Vėgėlei, su kuriuo jau apie tris metus pasisakome prieš valdžios melą ir manipuliacijas. Būtent Ignas man pasiūlė jungtis į šį sąrašą. Be to, manau, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga šiuo metu yra vienintelė politinė jėga Lietuvoje, kuri galėtų pasipriešinti gender ideologijai ir vadinamajai atmetimo kultūrai bei kartu pasisakyti už tradicines vertybes.

Ramūnas. Pasirinkimą su Igno Vėgėlės komanda jungtis prie Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lėmė keletas aplinkybių. Pirma, labai atidžiai stebiu dabartinę Seimo veiklą, seku kaip visuomenei svarbiais vertybiniais klausimais balsuoja parlamentinės partijos. LVŽS buvo vienintelė opozicinė partija, kuri per šią kadenciją nė karto manęs nenuvylė balsuodama.

Antra, ankstesnių rinkimų rezultatų analize paremtas žinojimas, jog iš visų opozicinių vertybinių jėgų tik LVŽS yra pajėgi perkopti rinkimų barjerą ir patekti į Seimą. Neturime prabangos vadovautis ambicijomis ir žaisti savo asmenines partijas. Būsimo Seimo sudėtis gali būti dar blogesnė, todėl labai svarbu jame turėti stiprų vertybinį atstovavimą. Keli kompetentingi ir vertybiškai orientuoti žmonės gali padaryti tikrai daug.

Trečia, krikščionys dažnai yra išsibarstę per kelias partijas. Pirmą kartą šiuose Seimo rinkimuose galima balsuoti ne už pavienius katalikus skirtinguose sąrašuose, bet už visą komandą. Tai strateginis žingsnis konsoliduojant krikščionišką balsą politinėje erdvėje. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąraše mes esame nepartiniai kandidatai, kurie visų pirma įsipareigoja atstovauti tiesai.

Vytis. Man labai nepatinka kai religija ar Bažnyčia yra prisidengiama siekiant politinių tikslų. Tikėjimas man šventas reikalas, o su šventais dalykais turime elgtis pagarbiai ir atsargiai. Krikščionio vardo įdėjimas į pavadinimą gal ir gelbsti kaip komunikacinė priemonė, bet jeigu vadinamųjų krikščionių veikla tampa nekrikščioniška, tuomet tai daro žalą Evangelijos skelbimui ir klaidina rinkėją.

Daug kam LVŽS siejasi su baltiška pasaulėžiūra, o jūs esate krikščionys: kaip reaguotumėte į galimus priekaištus, kad „susidėjote“ su pagonimis?

Kristina. Kiek man žinoma, LVŽS sąraše daug katalikų ir pats šios partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis nelaiko savęs pagonimi. Mano įsitikinimu, esmė ne tame. Politikoje priimami sprendimai dėl valstybės valdymo, todėl esmė yra tai, kaip Seimo nariai balsuoja, kokias iniciatyvas siūlo. LVŽS balsavimai geriausiai atliepia krikščioniškas vertybes, stipriausiai jas gina. Galbūt todėl, kad tiesiog remiasi į sveiką protą, kuris atitinka kiekviename iš mūsų įrašytą prigimtinį įstatymą, o ne į žmogaus prigimčiai priešiškas ideologijas.

Vaidotas. Svarbu suprasti, kad politinė partija nėra religinė bendruomenė, todėl joje gali būti įvairią pasaulėžiūrą išpažįstančių žmonių, bet man svarbu, kad partijoje sutartume dėl svarbiausių dalykų: tradicinių vertybių apsaugos ir būtinybės pasipriešinti gender ideologijai bei vadinamajai atmetimo kultūrai, siekiančiai užtildyti visus, kurie nepritaria vadinamųjų nuomonės formuotojų ir didžiosios žiniasklaidos primetamam naratyvui. Manau, kad šioje politinėje partijoje yra gana platus sutarimas dėl šitų dalykų.

Vytis. Vertindami Lietuvos politinį lauką per dažnai vadovaujamasi gandais ir medijų kuriamais įspūdžiais. Paradoksalu, kad krikščionys patys nuo to bene daugiausiai nukenčia, bet nepasimoko. Mane įtikino LVŽS lyderių ir Igno Vėgėlės noras telkti platesnį ratą žmonių, taip pat ir krikščionių, kad būtų apsaugotos pamatinės mūsų visuomenės vertybės ir sustabdyta korupcija. Mums besijungiant nebuvo iškeltos jokios sąlygos ar reikalavimai, apart siekio - prisidėti prie Lietuvos kūrimo vadovaujantis savo sąžine ir profesinėmis žiniomis. Tai leidžia manyti, kad jeigu esame LVŽS narių tarpe pagonių, tai jie šiandien ieško krikščionių, kurie laikosi savo mokymo. Tai puiki terpė parodyti, kad ne tik kalbame, bet ir gyvename kuo tikime. Jeigu situacija pasikeistų, būtinai Jus informuosiu.

Ramūnas. Esu pastebėjęs, kad kartais taip vadinami pagonys geriau supranta, kas yra prigimtinė šeima, kiek yra lyčių, kas yra vyras ir moteris, negu tie patys katalikai. Jiems to nereikia aiškinti, o štai ne vienam katalikui dažnai reikia įrodinėti akivaizdžias tiesas.

Man teko dirbti darbo grupėje, kuri sprendė ugdymo šeimoje įteisinimo klausimą. Priešingai, negu įprastą, šią idėją iškėlė ir siekė realizuoti ne krikščionys, o žmones, kuriuos mes pavadintume pagonimis, nors tėvų teisė ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus yra svarbi ir katalikams. Manau yra klaida užsidaryti vienos konfesijos rėmuose, kai tos pačios vertybės yra būdingos kur kas platesniam ratui žmonių. Tokiu būdu mes tik susiaurintume savo veikimo galimybes. Esu Rengimo šeimai asociacijos pirmininkas, ir kai kūrėme šią organizaciją, kuri rūpinasi tėvų teise ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus, mes sąmoningai atsisakėme konfesinio požiūrio, kad turėtume platesnį visuomenės atstovavimą. Ir iš to tik laimėjome.

Kaip tikitės būdami Seime konkrečiai įgyvendinti krikščioniškas vertybes įstatymų lygmenyje?

Kristina. Čia galima būtų kalbėti labai daug, todėl trumpumo dėlei vis tiek tenka atsirinkti prioritetus. Pirmiausia man svarbu, kad Lietuvos teisėje būtų išsaugota prigimtinė šeimos ir lyties sampratos (nepriimti Civilinės sąjungos, Lyties keitimo įstatymai, Stambulo konvencija). Taip pat Seime ginsiu žodžio, įsitikinimų, religijos laisves (priešinsimės cenzūrai, Stambulo konvencijos ratifikavimui, „neapykantos kalbos“ normų plėtrai ir t. t.); tėvų teisę ugdyti savo vaikus pagal savo moralinius įsitikinimus, nebijant, kad mokykloje jiems bus diegiami priešingi; jaunimo galimybę suprasti, kad šeima yra svarbiausias gyvenimo projektas (lytiškumo ugdymas nukreiptas į rengimą šeimai, kultūros ir meno finansavimas, atsižvelgiant į skatinamas vertybes); vaikų teisę pirmuosius metus augti su mama (garantuojant pakankamas motinystės išmokas); šeimų teisę į ekonominį saugumą, kad jos drąsiai gimdytų vaikus (vaiko pinigų didinimas, GPM lengvatos, nuo 2020 m. gimusiems vaikams 10 tūkst. eurų vertės Lietuvos ateities investicinio fondo vienetų, pagalba įsigyjant būstą) ir kt.

Bendrojo gėrio puoselėjimui labai svarbu skatinti visuomenės savarankiškumą, kad visi šalies gyventojai, šeimos, verslai, religinės ir kitos bendruomenės galėtų veikti, kurti ir stiprėti be perteklinio valstybės kišimosi, reguliavimo ir kontrolės.

Vaidotas. Pritariu Kristinai, Taip pat manau, kad krikščioniškų vertybių reikia ne tik vykdant įstatymų leidybą, bet ir puoselėjant vienas kito tarpusavio pagarbą. Be to, krikščioniško ar tiesiog – sąžiningo ir profesionalaus požiūrio (o tai ir yra krikščionio politiko uždavinys) reikia Seimui dalyvaujant valstybės pareigūnų skyrime bei apsisprendžiant dėl pritarimo tarptautinėms sutartims. Bet kuriuo atveju, krikščionis politikoje siekia ne kokio nors siauro pasaulėžiūrinio intereso, bet visos visuomenės bendrojo gėrio.

Ramūnas. Pridėsiu kelis dalykus, kurių nepaminėjo mano kolegos. Daugiau kaip dešimt metų dirbu akademinį darbą ir gerai matau, kaip į akademinę erdvę skverbiasi ideologinis mąstymas, ir  universitetas, užuot buvęs laisva idėjų raiškos vieta, tampa kitokios nuomonės persekiojimo ir susidorojimo su ja vieta. Matydamas, grėsmes, kurios kyla įsitikinimų ir sąžinės laisvei tiek akademinėje veikloje, tiek klinikinėje praktikoje, ketinu teikti įstatymų iniciatyvas, jog įstatymuose būtų įtvirtinta sąžinės prieštaravimo teisė. Manau, jog  ugdymo turinys, kiek tai susiję su pasaulėžiūra, negali prieštarauti tėvų išpažįstamoms vertybėms ar siekti jas jėga pakeisti. Todėl sieksiu sudaryti tėvams galimybę pasirinkti lytiškumo ugdymo programą, tiek būti informuotiems apie jos turinį, tiek ir teisę jos atsisakyti.

Vytis. Norėčiau prisidėti prie to, kad įstatymų pakeitimų ir visokių mažareikšmių pataisų teisinėje sistemoje būtų kuo mažiau, o tos, kurios priimamos būtų gerai parengtos ir apgalvotos. Kiekvienais metais Seimas priima tiek įstatymų ir jų pakeitimų, kad retas Seimo narys galėtų atsiminti bent dalį jų. Geras pavyzdys yra neseniai nuskambėjęs skandalas dėl prieš kurį laiką Seime priimto Rinkimų kodekso, drastiškai apribojusio antrojo rinkimų rato vienmandatėse rinkimų apygardose galimybes. Atrodo, kad net balsuodamas dėl pačios politinės sistemos pagrindus liečiančių įstatymų, Seimo nariai nesugeba tinkamai įvertinti tikrojo teisės akto normų turinio ir ilgalaikių atitinkamo pakeitimo pasekmių.

Šiandien taip pat būtina stiprinti pilietinės visuomenės galimybes kontroliuoti politikus, užtikrinti geresnį dialogą tarp politikų ir piliečių, kad jis nepasibaigtų tiesiog pasiūlymu - po ketverių metų išsirinkti geresnius. To nepavyks be didesnio politikų atvirumo ir politinės kultūros keitimo savo pavyzdžiu. Kol daugumą politikų tenkina mažas piliečių dalyvavimas valstybės valdyme, kol iš aukšto žiūrima į nuoširdų norą ir iniciatyvą patarti bei padėti sprendžiant įsisenėjusias problemas, negalime būti tikri, kad Lietuvoje bus vykdoma į bendrąjį gėrį orientuota politika. Bet galiausiai - visa tai liks tik gražiomis kalbomis ir norais, jeigu spalio 13 d. žmonės neateis ir nebalsuos už tai, ką čia pristatėme. Dabar viskas rinkėjų rankose.

Politinė reklama apmokėta iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos PK sąskaitos

The post Kaip aktyvūs katalikai pasuko į politiką appeared first on LAIKMETIS.

Jų yra du: pirma, tai bandymas įstatymuose perrašyti šeimos sampratą, ir antra, valstybės reguliacinė politika, pasižyminti kišimusi į šeimos gyvenimą.

Pastebėjau, kad pirmu atveju, siekiant legitimuoti šeimos sampratos perrašymą, yra sąmoningai iškreipiamas šeimos autonomijos principas, o antru atveju, nėra laikomasi subsidiarumo principo.

Šeimos autonomijos principas remiasi prezumpcija, kad šeima yra autonominis vienetas, kurio valdymas priklauso išimtinai jį sudarančių individų kompetencijai. Tokiu būdu, tik šeimos nariai gali spręsti, kaip bus tvarkomi šeimos vidaus reikalai, tai apima ir vaikų ugdymą.

Iki 2010 m. EŽTT praktikoje šeimos autonomijos principas taip ir buvo suprantamas: kaip šeimos diskrecija priimti sprendimus, susijus su sutuoktinių tarpusavio santykių nustatymu, šeimos ir namų ūkio tvarkymu, turtu ir vaikų auklėjimu. Kitaip tariant, teise save valdyti.

Tačiau 2010 m. EŽTT byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją, kurioje buvo nagrinėjamas klausimas dėl vienos lyties asmenų teisės sudaryti santuoką, šis principas buvo išplėstas į teisę apibrėžti save kaip šeimą, laikant tai teisės į privatumą dalimi. Kitaip tariant, jei mes laikome save šeima, tai niekas negali pasakyti, kad mes ne šeima, netgi valstybė. Todėl valstybės bandymas apibrėžti, kas yra šeima - tai šeimos autonomijos pažeidimas. Beje, pirmą kartą šis argumentas Lietuvoje buvo panaudotas 2012 m., ir jį panaudojo dabartinis KT teisėjas V. Mizaras, komentuodamas LR Seimo bandymą LR Konstitucijoje numatyti, jog šeima kyla iš santuokos ir tėvystės/motinystės.

Šis teiginys yra labai populiarus, jis dominuoja diskurse apie šeimos sampratą. Loginiu požiūriu, jis yra neteisingas: kaip žmogaus būties faktas negali priklausyti nuo paties žmogaus apsibrėžimo kaip žmogaus, taip ir šeimos, kuri yra prigimtinis institutas, apibrėžtis, negali priklausyti nuo žmonių subjektyvių norų. Savo ruožtu, valstybė gali arba pripažinti prigimtinį šeimos pobūdį, arba jį ignoruoti.

Reikia pasakyti, kad Vakarų pasaulio valstybės jau seniai ignoruoja JT Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatą, jog šeima yra natūrali (t.y. prigimtinė) visuomenės ląstelė, priimdamos įstatymus, įteisinančius partnerystę ir vienos lyties asmenų santuoką. Apie natūralų arba prigimtinį šeimos pobūdį bei tarptautinį konsensusą šiuo klausimu šiuo metu valstybėms primena nebent Šv. Sosto atstovas per JT Generalinės Asamblėjos sesijas.

Taigi, vienas iš šeimai, kaip socialinei institucijai kylančių iššūkių yra jos sampratos perrašymas, įteisinant kitas bendro gyvenimo formas kaip šeimą.

Kitas jai kylantis iššūkis yra susijęs su perteklinė reguliacinė valstybės politika šeimos atžvilgiu, dėl paternalistinių (pvz. siekiant apsaugoti šeimos narius nuo smurto) ar dėl ideologinių priežasčių (siekiant diegti tam tikras vertybines nuostatas). Praktikoje paternalistinis motyvas (apsaugoti) pridengia ideologinį motyvą (formuoti vertybes) ir jį pateisina, ar tai būtų Stambulo konvencija (kova su smurtu prieš moteris), ar lytinis švietimas (apsaugoti vaikus nuo lytinių santykių pasekmių). Ši taktika neatsitiktinė - žmonės (šeimos) nepriima tiesioginės indoktrinacijos, todėl vienintelis būdas ją legitimuoti, tai parodyti, jog ji daroma kitu - teisėtu (apsaugos) tikslu.

Ši politika, prisidengdama silpnųjų (vaikų, moterų, mergaičių) apsauga, siekia primesti visuomenei svetimas vertybines nuostatas, tokiu būdu ignoruodama subsidiarumo principą, kuri sako, kad valstybė ateina į pagalbą tik tada, kai šeimai tikrai reikia, ir tik tiek, kiek jai reikia. Prisidengiant silpnųjų (vaikų, moterų, mergaičių) apsauga, yra pateisinamas kišimasis į visų šeimų gyvenimą. Užuot padėjus socialinės rizikos šeimoms, visos šeimos yra laikoms grėsme, užuot padėjus smurtą patiriančioms moterims, yra bandoma perauklėti visą visuomenę apie lyčių vaidmenis šeimoje, užuot dirbus socialinį ir prevencinį darbą su rizikingus lytinius santykius praktikuojančiu jaunimu, visiems vaikams yra pasakojama apie kontracepciją.

Kodėl šeima yra tokia svarbi, kad ją reikia ginti?

Ginant šeimą dažniausiai akcentuojama reprodukcinė šeimos funkcija, sakant, kad prigimtinė šeima užtikrina kartų tęstinumą, t.y. visuomenės ir valstybės tvermę. Tačiau tai nepilnas ir nepakankamas argumentas, nes šeima yra ne tik vaikų turėjimas ir jų auginimas, bet ir santykiai bei jų kultūra.

Šeima atlieka ne tik reprodukcinę, bet ir kultūrinę funkciją, nes būtent šeima, kurioje du žmonės įspareigoja vienas kitam, yra ta vieta, kurioje gimsta moralė. Tai pat šeimoje yra perduodamos vertybės, būtinos visuomenės ir valstybės tęstinumui (visuomenė ir valstybė remiasi ne žmonių skaičiumi (kiekybe), bet bet jų įsipareigojimu bendram gėriui (kokybe). Galiausiai, šeima atlieka ir dvasinę funkciją, nes joje, kaip tiglyje, lydosi žmonių ego, ir kaldinasi šventumas.

Rabino Johnatano Sachso požiuriu, prigimtinė (santuokinė) šeima yra reikšmingiausias Vakarų civilizacijos institutas, genetinė ir kultūrinė priemonė, padedanti jai keliauti iš praeities į ateitį. Ir su tuo reikia sutikti.

The post Ramūnas Aušrotas. Šeimos institucijai kylantys iššūkiai Lietuvoje appeared first on LAIKMETIS.

Nesunkiai galima rasti tai patvirtinančių mokslinių publikacijų. Pvz. šioje 2013 m. publikacijoje, pateikiami JAV federalinių agentūrų duomenys, kad kasmet 800 tūkstančių žmonių parenka į prekybos žmonėmis tinklą, iš jų nuo 14,5 iki 17,5 tūkstančių atgabenama į JAV. Iš jų vaikai sudaro 50 proc. Daugiausia prekybos žmonėmis aukų (46 proc.) naudojami prostitucijai, priverstiniam darbui namuose (23 proc.). Neatsitiktinai tarp prekybos žmonėmis aukų dominuoja moterys.

Visai neseniai Holivudą krėtė #MeeToo skandalas. Aišku, kai kuriais atvejais buvo bandoma šia banga nesąžiningai pasinaudoti (Kevino Spacey byla), tačiau daugumoje atvejų kaltinimai buvo pagrįsti. Prodiuserio Harvey'io Weinsteino atvejis tik iliustravo būdą, kaip yra piktnaudžiaujama padėtimi ir turima galia. Aktorių atranka ant sofos ("Casting on the couch") praktikuota dar nuo klasikinio Holivudo laikų.

Atrodytų, kad Holivudas turėtų siekti išsivaduoti nuo šio "palikimo". Bet užuot tai daręs, jis, atrodo, tai paprasčiausiai... užmiršo. Kritikos taikinyje JAV valdžia ir jos politika, bet tik ne jis pats. Su filmu "Laisvės garsas" Holivudas galėjo parodyti, kad jam rūpi pokyčiai, tačiau šio filmo ignoravimas bei užsakomosios neigiamos publikacijos, man tik patvirtina, kad jam labiau patinka ir toliau puoselėti savąjį "svajonių fabriko" mitą. Kartais snobiškai pakritikuojant iki tam tikros ribos, bet galiausiai - vis tiek jį švenčiant.

Neigiamo nusistatymo negalima paaiškinti tuo, kad filmą kūrė krikščioniški marginalai, ar tuo kad jo reklaminė kampanija susipynė su jo fanų propaguojamomis sąmokslo teorijomis. Sąmokslo teorijos, kurias platina kai kurie filmo fanai, yra viso labo pretekstas cancelinti filmą, nes kaip toks, nei savo turiniu, nei žinia, jų nepatvirtina.

Prie filmo buvo kabinėjamasi dėl krikščioniškos jo žinios, cituojama frazė "Dievo vaikai neparduodami". Pažiūrėjęs filmą sakau, kad tai elementarus blusinėjimasis, o filmas nei iš tolo nepanašus į evangelinių krikščionių kuriamus didaktinius filmus ("Dievas ne miręs" ir pan.), kurie dažnai sąmoningai (bei dažnai nevykusiai) yra konstruojami taip, kad įtikintų skeptiką ir atverstų netikintį. Šiame filme krikščionybė yra veikėjų veiksmus motyvuojanti jėga, kam pagrįsti ir yra skirtos šios citatos.

Bet filme nerasite jokio nereikalingo veikėjų asmeninės religinės praktikos reprezentavimo (kuo piktnaudžiauja evangelikalai). Jei kam sunku patikėti, kad žmones geriems darbams gali įkvėpti Dievas (ar praktikuojama religija), pakanka pasižiūrėti į visą eilę vyrų ir moterų istorijoje, kurios veikti įkvėpė Evangelijos dvasia. Todėl toks blusinėjimasis mano nuomone žymi ne ką kitą, bet laicistinę aversiją (pasibjaurėjimą) kitokiu, nei sekuliarus gyvenimo būdui ir kitokiai, nei psichologinei, motyvacijai (teisybės dėlei reikia pasakyti, kad filme yra vystoma ir psichologinės motyvacijos linija, kurios kritikai kažkodėl nepastebi).

Ir čia reikia pastebėti, kad būtent amerikiečiams yra būdingas praktinis požiūris į tikėjimą. Kiek tai nulemia nacijos specifika, kiek protestantiška etika, kiek specifinis Šventosios Dvasios veikimas, negaliu spręsti. Tačiau akivaizdu, kad perfrazuojant Leonidą Donskį, amerikiečiams krikščionims būdingas realybės principo dominavimas vaizduotės principo atžvilgiu. Kitaip tariant, užuot kalbėję apie krikščionybę (kaip būdinga lietuviams), jie ją įgyvendina.

Jei norite pavyzdžių, prašom. Kas iš jūsų vasaros atostogas praleidžia ne piligriminėje kelionėje, bet padėdami atstatyti žemės drebėjimo sugriautos mokyklą Kosta Rikoje ir dar už savo pinigus (tikras, man asmeniškai žinomas faktas)? Visai neseniai iš mano kaime esančių vaikų namų į JAV iškeliavo neįgalus kūdikis, kurį įsivaikino amerikiečių šeima, kuri, kaip sužinojau, yra krikščionys.

Taigi, filmo siužetas pasakojantis apie FTB agentą, metantį savo darbą, kad išgelbėtų į sekso vergiją parduotą mergaitę, yra ne stebuklinė pasaka su Van Damo stiliaus herojumi (kaip man pakomentavo viena feisbuko lankytoja), bet tikra istorija, Ji galbūt įspūdinga savo forma, tačiau savo turiniu yra vienas iš tų įprastų žmogiškų krikščioniško veikimo perlų, kurių galime aptikti ir savo aplinkoje. Šiuo aspektu, filmą galima apibūdinti kaip kalbantį apie realią viltį. Krikščioniška viltis būtų tuščias pažadas, jei nebūtų Dievo įkvėptų ir ją pasiryžusių įgyvendinti žmonių.

Toks yra filmo herojus - FTB agentas Timotis Balardas (akt. Jimas Caviezelis) ir jo porininkas, buvęs nusikalstamo kartelio narys Vampiro (akt. Billas Campas). Pastarasis pirmojo klausia: ką jautei, kai išlaisvinai tą vaiką? Viltį, - atsako Timotis. Ir čia - filmo raktas. Krikščionis pažįsta realią viltį. Viltį, kuri tapo kūnu. Kristus yra įsikūnijusi viltis, kuri nepasiliko su Tėvu, kad teistų nusidėjėlius, bet tapo žmogumi, kad iš nuodėmės purvo išvaduotų žmoniją.

Filmo pradžioje yra sugaunamas pedofilas. Po operacijos kolega sako pagrindiniam veikėjui: kiek pedofilų tu sugavai? Du šimtus aštuoniasdešimt aštuonis. O kiek vaikų tu išgelbėjai? Nė vieno? Šie žodžiai, kaip ir aukos kančia (agentas stenografuoja bylai vizualinę medžiagą, kurioje išnaudojamas vaikas) tampa impulsu Timočiui rizikuoti gyvybe, kad išgelbėtų vaiką. Kinematografine prasme Timotis Balardas yra kristinė figūra (christ figure - personažas, kuris savo asmens savybėmis, istorija ar veiksmais panašėja į Kristų), ryškiausiai atsiskleidžianti savo determinacijoje išgelbėti iš blogio gniaužtų atrodo, jau pražuvusią mergaitę. Esminė (ir ryškiausia) Kristaus naratyvo dalis - jo išgelbstinti misija.

O dabar apie filmą iš kinematografinės pusės. Filmas labai ekonomiškas ir subalansuotas. Nėra nereikalingų kadrų. Tai gero montažo rezultatas. Operatoriaus darbas, nors neįspūdingas, bet techniškai tvarkingas. Vaizdą kompensuoja pasirinktos fomavimo lokacijos ir Lotynų Amerikai būdingas koloritas (spalvų paletė). Kamera (visiškai teisingai) fokusuota į pagrindinį herojų ir jo išgyvenimus. Dar ir todėl, kad Jimas Caviezelis tiesiog spindi.

Gerai atlikta antro plano aktorių atranka, ypač vaikų tipažai. Galbūt kai kuriais momentais filmo tempas sulėtėja, bet neužstringa. Žanro prasme, veiksmo filmui priskirtinas tik su išlyga. Greičiau - drama su police procedūral būdingais elementais. Na, ir ko beveik niekas nepastebėjo - išties įspūdingas, gražus ir kino medžiagai "limpantis" garso takelis. Žodžiu, žiūroviškas filmas, kurį malonu žiūrėti akiai, bet sunku (dėl turinio) - širdžiai.

Kaip jau minėjau, režisierius pasirinko retušuoti smurto (įskaitant ir seksualinį) vaizdus. Tai konstatuojama, apie tai užsimenama, bet nerodoma (pvz. mergaitės išprievartavimo scena užkertama užtraukiamomis užuolaidomis). Todėl realybės mėgėjams (ar pripratusiems prie ekstremalių scenų) gali nepalikti įspūdžio. Tačiau akivaizdus to tikslas - filmo prieinamumas nepilnamečių auditorijai (cenzas N-13, bet atsižvelgiant į brandą gali žiūrėti ir 12). Siekdamas realistiškumo, kinematografas pernelyg yra linkęs nuklysti į smalsumo tenkinimo, o kartais ir pasimėgavimo teritoriją. Man nustatytos etinės ribos tiko. Jokios papildomos vertės prievartaujamo vaiko vaizdai nebūtų pridėję. Iš kitos pusės - juos būtų tekę suvaidinti, o tai reiškia - eksploatuoti jauną aktorių dėl filmo tikslo. Kad to atsisakyta, pagal filmo dvasią, o filme pateikti prievartos atspindžiai gerai matomi veikėjų veiduose ir kūnuose.

Nesuklydau, kad filmas gali būti žiūrimas ir rodomas prevenciniais tikslais. Filmo pradžia (atskleisiu siužetą) prasideda vaikų atrankos į fotomodelius scena. Kaip paaiškėja vėliau, tai buvo priemonė išvilioti vaikus iš tėvų ir parduoti į vergiją. Ji klasikinė. Ir Lietuvoje ne viena mergaitė, prisižiūrėjusi TV vaizdų, jau nuo ankstyvo amžiaus svajoja apie foto modelio karjerą. Suvokimas, kad pasinaudojant grožiu, populiarumu ar šlove gali būti bandoma įvilioti į seksualinę vergiją, yra būtinas. Juo labiau, kad ir Lietuvoje yra ne vienas tokio pasinaudojimo žmogumi atvejis. Tad mokytojai, jei turite tėvų sutikimą, veskite savo mokinius į šį filmą. Tikrai kur kas geriau, negu "Poetas".

Filmas pradedamas ir baigiamas tuo pačiu, mergaitės mušančios būgną, kadru. Atrodo, po vaikų išlaisvinimo, viskas grįžo į savo vietas. Visgi, ne visai. Būgno garsas yra kitas. Jame - skaudi patirtis, i bet kartu ir - įgytos laisvės garsas. Realios (tapusios tikrove) vilties ypatybė ta, kad ji atstato dalykus. Nepanaikina patirties, tačiau duoda galimybę ir jėgų gyventi. Kaip Kristus. Reali (tapusi tikrove) viltis.

The post Ramūnas Aušrotas. Reali viltis appeared first on LAIKMETIS.

Neskubėkite dėl šios programos pyktis su mokyklos, kurią lanko jūsų vaikas, administracija. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininko Andriaus Navicko teigimu, mokytojai skeptiškai žiūri į tokio dalyko įvedimą į programą. Pedagogų nuomone gyvenimo įgūdžių pamokos tėra dar vienas papildomas nereikalingas krūvis mokiniams. Jie taip pat supranta šios programos ribotumus ir rizikas („Gyvenimo įgūdžiai formuojami ne klasės aplinkoje, bet šeimoje, bendraujant su pažįstamais, tam tikruose santykiuose. Kai tai persikelia į klasę, virsta dažniau patyčių ar pašaipų, ar dar papildomų problemų susikūrimu, kurių nereikėtų.”) [1]

Pasiūlykite mokyklos administracijai GĮP programos įgyvendinimą (kas dėstys, koks bus pamokų planas ir pan.) aptarti mokyklos taryboje,mokyklos bendruomenės sutarimą fiksuojant mokyklos tarybos tvirtiname ugdymo plane.

Programos įgyvendinimą lemia labiau lems ne jos turinys, o mokytojas. Geras mokytojas sugebės išdėstyti ir blogą programą, blogas mokytojas sugadins net ir gerą. Ideologiškai angažuotas mokytojas sugebės net į iš pažiūros vertybiškai neutralaus dalyko turinį įdėti ideologinių žinučių. Todėl sužinokite, koks mokytojas jūsų vaikui dėstys GĮP. Mokyklos administracija privalo jums šią informaciją suteikti.

Išsiaiškinkite, kokia yra jo specializacija. Gyvenimo įgūdžių mokytojų kaip tokių nėra. Programą dėstys kitų dalykų mokytojai, įgiję papildomą kompetenciją. Ją, priklausomai nuo mokyklos personalo sudėties, mokytojams tenkančio krūvio, etatų paskirstymo, dėstys tikybos ar etikos, biologijos ar kito dalyko mokytojas, jau dėstantis mokykloje. Tikėtina (nors tai ne konstanta) kad biologijos mokytojas į lytiškumo ugdymą bus linkęs žiūrėti siauriau, o etikos ar tikybos - turės platesnį akiratį, matys ir dvasinį žmogaus lytiškumo pradmenį.

Jei nerimaujate, susitikite ir pasikalbėkite su mokytoju. Išsiaiškinkite jo pasaulėžiūrines nuostatas, (ypatingai lytiškumo ugdymo srityje). Išreikškite savo požiūrį į programos turinį, išsakykite ko tikitės iš mokytojo.

Jei mokykla dar neturi GĮP mokytojo, ar pasiūlykite jai specialistą, kurio pasaulėžiūra lytiškumo ugdymo klausimais atitinka jūsų šeimos, bendruomenės nuostatas.

Dalyko mokytojas turi parengti ilgalaikį planą kiekvienai klasei, kurį tvirtina mokyklos direktorius. Prieš prasidedant mokslo metams, ar jiems jau prasidėjus, paprašykite dalyko mokytojo, kad jus supažindintų su ilgalaikiu planu, jame numatytomis pamokų temomis ir jų turiniu.

Švietimo portale www.emokykla.lt yra pateikiami GĮP ilgalaikių ugdymo planų pavyzdžiai, iš kurių jau dabar galite susidaryti vaizdą apie GĮP turinį konkrečioje klasėje. Bendrieji ugdymo planai suteikia mokytojui pakankamai pakankamai manevro laisvės planuojant ugdymo turinio įgyvendinimą (pvz., „pamokų skaičių mokytojas gali keisti atsižvelgdamas į mokinių poreikius, pasirinktas mokymosi veiklas ir ugdymo metodus” ar „Planuodamas mokymosi veiklas mokytojas tikslingai pasirenka, kurias kompetencijas ir pasiekimus ugdys atsižvelgdamas į konkrečios klasės mokinių pasiekimus ir poreikius”).

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal naująsias BUP, 70 proc. Dalyko sudaro privalomas turinys, o 30 proc. dalyko mokytojas renkasi pats. Taip yra ir su GĮP. Todėl drįskite pasiūlyti dalyko mokytojui jums svarbias ir jūsų vaikui aktualias temas, kurių nėra GĮP privalomoje dalyje  (pvz. apie psichologinius lyčių skirtumus ir jų įtaką komunikacijai, pornografinė priklausomybė ir pan.). Išreikškite abejonę ir argumentuotą kritiką dėl mokytojo siūlomo pasirenkamo turinio.

Išreikškite abejonę ir argumentuotą kritiką dėl mokytojo siūlomo pasirenkamo turinio.

Išsiaiškinkite, kokia metodinę medžiagą mokytojas naudos. Pasiūlykite savo šaltinius (pvz., prigimtinei šeimai yra draugiška https://atvirigyvenimui.lt/ pateikta metodinė medžiaga, skirta, vaikų ir jaunimo lytinės sveikatos stiprinimas ir rizikingos lytinės elgsenos prevencijai, portale https://www.vaikasinternete.lt/ galite rasti medžiagos skaitmeninės kompetencijos ugdymui, priklausomybės nuo interneto ir kitų elgesio priklausomybių prevencijai (ypač jos dalis, skirta pornografinės priklausomybės prevencijai), programa „Reali svajonė: pokalbiai apie draugystę ir meilę”)

Tik kraštutiniu atveju, kai tampa akivaizdu, jog mokyklos administracija nebendradarbiauja su tėvais (t. y. atsisako suteikti informaciją apie tai, kas dėstys GĮP, nesudaro galimybės pasikalbėti su dalyko mokytoju, supažindinti su ilgalaikio ugdymo planais, atsižvelgti į jūsų pasiūlymus dėl GĮP turinio ir jos įgyvendinimo) ar paaiškėja, kad GĮP ugdantis mokytojas propaguoja ir/ar ketina skleisti jums nepriimtiną lytiškumo sampratą, kuri prieštarauja jūsų įsitikinimais, pasinaudokite savo konstitucine teise nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių auklėjimu pagal savo įsitikinimus (LR Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnio 5 d.) bei parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 1 papildomo protokolo (pakeisto 11 protokolu) 2 str.).^[2]

Pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, religiniai ir filosofiniai įsitikinimai apima: a) Žinomos religijos mokymą (Campbell ir Cosans prieš JK ) b) tam tikrą pažiūrų sistemą (Valsamis prieš Graikiją (nr. 21787/93, 1996): „Terminas „įsitikinimai“  nėra tapatus „nuomonėms“ ar „idėjoms“. Jis pabrėžia tam tikrą nenuginčijamumą, rimtumą, koherentiškumą ir svarbą“. Todėl būkite pasirengę mokyklos administracijai paaiškinti, kaip jūsų pageidavimas ne kaprizas, o siekis nuosekliai ugdyti jūsų vaiką pagal tam tikrą pažiūrų sistemą (pvz. krikščionybė laikosi nuostatos, kad šeima yra kuriama tarp vyro ir moters, katalikybė laikosi nuostatos, kad dirbtinės šeimos planavimo priemonės (barjerinė ar hormoninė kontracepcija yra negalimos).

Jei jums reikalinga švietimo ekspertų pagalba, kreipkitės į Rengimo šeimai asociaciją (rengimas.seimai@gmail.com), kuri atlieka GĮP įgyvendinimo stebėseną. Siekdama užtikrinti tėvų interesus, Rengimo šeimai asociacija parengė algoritmą,  skirtą informuoti tėvus apie tai, kaip mokykloje turi būti įgyvendinama SLURŠ programa, ir padėti jiems kontroliuoti šį procesą. Greitu laiku bus parengtas algoritmas skirtas GĮP įgyvendinimui.

Praneškite Rengimo šeimai asociacijai apie jūsų nuomone padarytus tėvų teisių pažeidimus. Jūsų suteiktos informacijos pagrindu ketiname parengti švietimo įstaigų žemėlapį palankumo tėvų teisių užtikrinimo požiūriu.

[1]Toks dalykas lyg ir buvo anksčiau. Praktika rodo, jog neįmanoma  formuoti  gyvenimo įgūdžių kaip dalyko. Mokykla ir taip ruošia gyvenimui. Apskritai, paruošimas gyvenimui yra labai plati sąvoka. Tuos dalykus išskirti ir mokyti vienoje pamokoje sudėtinga, nes tam tikrų įgūdžių ugdymas vyksta tiek šeimoje, tiek su draugais, tiek kiekvienoje pamokoje atskirai. Tokie dalykai formuojami  būtinai šeimoje, bendraujant su pažįstamais, tam tikruose santykiuose. Kai tai persikelia į klasę, virsta dažniau patyčių ar pašaipų, ar dar papildomų problemų susikūrimu, kurių nereikėtų.

^[2]Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 iš dalies pakeisto Protokolu Nr. 11 (1952), 2 str. Teisė į mokslą: „Niekam neturi būti atimta teisė į mokslą. Valstybė, rūpindamasi švietimu ir mokymu, įsipareigoja gerbti tėvų teisę parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus.”

The post Ramūnas Aušrotas, Birutė Obelenienė. Ką tėvams reikia žinoti apie Gyvenimo įgūdžių programą? (III) appeared first on LAIKMETIS.

* 2023–2024 ir 2024–2025 mokslo metais

Programos įgyvendinimas

Kiekvienos bendrojo ugdymo programos įgyvendinimo būdą apibrėžia pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendrieji ugdymo planai (toliau - BUP), kuriuos tvirtina ŠMSM kas du metus. Priėmus SLURŠ, juose buvo numatyta, kad mokykla gali programos turinį integruoti į konkrečios klasės dalykų turinį, skirti papildomą ugdymo laiką (papildomą pamoką ar modulį), ją įgyvendinti per per neformaliojo vaikų švietimo veiklas, kitais mokyklos pasirinktais būdais. Kitaip tariant, planai leido mokyklai pačiai pasirengti programos įgyvendinimo būdą, jį apsirašant mokyklos ugdymo plane.

SLURŠ programai įgyvendinti nebuvo skirta jokių papildomų lėšų iš biudžeto. Rekomenduota jos įgyvendinimą organizuoti panaudojant mokinio ugdymo poreikiams tenkinti, mokymosi pagalbai skirtas lėšas. Tai lėmė, kad dauguma mokyklų, taupydami įstaigos lėšas šią programą integruodavo (t. y. iš esmės nieko su ja nedarydavo), o kita dalis - įgyvendindavo per neformaliojo vaikų švietimo veiklas, kviesdamiesi į mokyklą lektorius iš išorės. Pastarųjų darbas būdavo apmokamas projektinėmis, kultūros paso ar tėvų lėšomis. Poreikis suformavo paklausą, per trumpą laiką pridygo įvairių programų ir organizacijų, siūlančių lytiškumo pamokas, kurių turinys neretai keldavo abejonių. Susiformavo ydinga praktika, kad mokykla kviečiasi lektorius išsamiai nepatikrinusi, ar siūlomi užsiėmimai vaikams atitinka SLURŠ programos tikslus ir vertybines nuostatas (Baisogalos atvejis).

ŠSMM programos įgyvendinimo mokyklose realiai nekontroliavo, o į tėvų organizacijų skundus nebuvo reaguojama. Visa tai sudarė palankią terpę atsirasti ir ugdymo srityje įsitvirtinti tokioms lytinio švietimo paslaugas teikiančioms organizacijoms kaip VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai”. Organizacijos, pradžioje aršiai kritikavę SLURŠ programą dėl jos vertybinių nuostatų, staigiai persiorientavo, supratę, kad pasinaudojant ja galima įeiti į mokyklas per „galines“ duris.

SU GĮP yra kitaip. Skirtingai negu SLURŠ, jos įgyvendinimui yra numatytas laikas pamokų tinklelyje bei tam reikalingas finansavimas. ŠMSM teigimu, vienos papildomos pamokos mokykloje visoms klasėms įvedimas, valstybės biudžetui kainuos apie šešis milijonus eurų. Tai viena iš priežasčių, kodėl programa bus įgyvendinama ne iš karto (siekis - viena savaitinė pamoka 1 - 10 klasėse), bet etapais.

Visa tai sudarė palankią terpę atsirasti ir ugdymo srityje įsitvirtinti tokioms lytinio švietimo paslaugas teikiančioms organizacijoms kaip VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai”.

2023 m. balandžio 24 d. patvirtintuose 2023–2024 ir 2024–2025 mokslo metų pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų bendrųjų ugdymo planuose numatyta, jog pradiniame ugdyme GĮP bus „įgyvendinama integruojant temas į kitus dalykus ar atskira pamoka, ją skiriant iš pamokų, skirtų mokinių ugdymosi poreikiams tenkinti.“ (BUP 79.9. p.). [1] Žinant ligšiolinę įstaigų SLURŠ įgyvendinimo praktiką, galima pagrįstai teigti, kad įstaigų vadovais eis lengvesniu keliu ir GĮP pradiniame ugdyme bus integruojama.

Viduriniame ugdyme (5-10 klasės) bus kitaip: GĮP yra numatytos 148 pamokos:2023 - 2025 m. 5 ir 7 klasėse atsiranda viena pamoka per savaitę, o 6, 8 - 10 klasėse - po vieną pamoką per dvi savaites (BUP 87 p.). Į šitą skaičių neįeina pamokos, skirtos Žmogaus saugos dalykui (pagal BUP, jam 5-10 klasėse numatytos 92,5 val. (5 ir 8 klasėse po vieną pamoką per savaitę, o 10 klasėje - po vieną pamoką į dvi savaites). Šios pamokos bus finansuojamos iš mokinio krepšelio.

Pastebėtina, kad pagal GĮP įgyvenimo rekomendacijas, tiesiogiai su lytiškumo ugdymu susijusios temos programos privalomoje dalyje (70 proc. visos programos) sudaro iki 8 proc. viso turinio (arba 1-2 pamokos iš 26). Praktikoje jų bus dar mažiau, tiek dėl to, kad kol kol kas BUP 7-10 klasėse numato tik 0,5 GĮP per savaitę, tiek dėl reikalingos išdėstyti medžiagos platumo. [2] Lytiškumo ugdymo pamokų dalis GĮP gali didėti tik dėstančio mokytojo iniciatyva, 30 procentų laisvai pasirenkamo pamokų turinio sąskaita. Būtent todėl svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas šį dalyką dėstys.

Kas dėstys?

Pagal Gyvenimo įgūdžių programos turinį, šio dalyko mokytojai turi turėti psichologinių žinių, išmanyti psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, patyčių ir smurto, savižudybių prevenciją, lytiškumo ugdymą, sveikatos ugdymą, žmogaus saugą.  Tokių „plataus profilio specialistų” šiuo metu nėra (ir vargu ar greitu laiku atsiras). Kai kurias iš minėtų kompetencijas turi visuomenės sveikatos specialistai, kai kurias socialiniai pedagogai, kai kurias tikybos ir etikos ar kiti mokytojai. Bet ne visas. Ne atsitiktinai mokyklų vadovai suka galvą, kas šį dalyką dėstys, o savivaldybės nerimauja dėl to, kad Gyvenimo įgūdžių mokytojai nėra paruošti prevenciniam darbui.

Savo turiniu GĮP yra ilgalaikė prevencinė programa. Prevencinei programai mokykloje įgyvendinti pagal poreikį galima pasitelkti Mokyklos vaiko gerovės komisijos specialistus (psichologą, socialinį pedagogą, visuomenės sveikatos specialistą). Pavertus prevencinę programą dalyku, t. y. formalia bendrojo ugdymo programa (kaip yra GĮP atveju), atsiranda klausimas dėl šių specialistų įtraukimo į ugdymo procesą, nes dauguma jų neturi pedagoginio išsilavinimo.

Formalią bendrojo ugdymo programą gali dėstyti tik mokytojai, turintys atitinkamą pedagoginį išsilavinimą, suprantantys pedagoginio proceso esmę ir siekiantys įgyvendinti Švietimo įstatyme numatytus tikslus. Kalbant paprastai, medikas gali papasakoti vaikams apie kontracepciją, policininkas - apie narkotikų žalą, tačiau nei vienas, nei kitas nemoka ir negali vaikų ugdyti.

Kadangi programa dalykinė, krūvis mažas (nuo 0,5 iki 1 pamokos per savaitę), mažai tikėtina, kad etato dalis bus dar labiau smulkinama, t. y. kad ją dėstys daugiau negu vienas mokytojas. Tai leidžia teigti, jog praktikoje dominuos tas turinys, kurį būsimasis GĮP mokytojas labiausiai išmano. O tai, koks mokytojas dėstys programą, priklausys nuo to, kokiam dalykininkui mokykloje „trūksta etato”.

ŠMSM planavo spręsti šį klausimą pasitelkdama programos įgyvendinimui socialinius partnerius. Siūlymas įsileisti į klasę paslaugų teikėjus iš išorės, neturinčius pedagoginės kvalifikacijos ir atrinktus pagal subjektyvius kriterijus, skambėjo itin kontraversiškai, kėlė daug klausimų dėl švietimo kokybės užtikrinimo. Šiuo metu ministerija apie tokią galimybę nekalba, kaip ir apie tai, kad ją galėtų dėstyti visuomenės sveikatos specialistai (jie taip pat neturi edukologinio išsilavinimo).

Neoficialiomis žiniomis, siekiant kompensuoti kadrų trūkumą, ministerijos nurodymu GĮP mokymas įtrauktas į pedagogų rengimo programas ir dėstomas visų specialybių pedagogams, tikintis kad ateityje susiformuos pedagogų turinčių šią papildomą kompetenciją ratas.

Geroji žinia tėvams yra ta, kad programa bus dėstoma ne pasitelkiant ekspertus iš išorės, bet vidinius mokyklos resursus. Taigi, tėvams bus galimybė iš anksto žinoti, kas ją mokykloje dėstys, ir atitinkamai planuoti savo teisės parinkti vaikams ugdymą pagal savo įsitikinimus įgyvendinimą, parenkat ugdymo įstaigą ir mokymo formą.

Tėvų įtraukimas

Pagal LR įstatymus, pagrindiniai vaikų ugdytojai yra jų tėvai, LR Konstitucija numato, kad tėvai turi teisę ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus (26 str. 5 d.), tuo tikslu parinkti jiems priimtiniausias ugdymo formas (LR šeimos stiprinimo įstatymas, 8 str), jie turi pirmumo teisę parenkant vaikams ugdymo turinį (JTO Žmogaus teisių deklaracijos 26 str. 3 d.Ypatingai tai svarbu lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai srityje. Remiantis šia nuostata SLURŠ programoje buvo suformuluotas mokyklos ir šeimos (tėvų, globėjų, rūpintojų) bendradarbiavimo principas, išreikštas nuostata, kad sveikatai ir šeimai svarbios vertybinės nuostatos kuriamos bendromis tėvų ir mokyklos pastangomis (SLURŠ 5 p.). Kaip parodė praktika, bendradarbiavimo principas buvo naudingas tėvams tais atvejais, kai mokyklos atsisakydavo įsileisti į mokyklą tėvų pageidaujamą, paprastai gerą lytiškumo ugdymo programą.

GĮP programos projekte analogiško principo nėra. Priešingai, programa remiasi nuostata, jog sėkmingam programos įgyvendinimui pasitelkti pakanka tam tikrų sričių specialistus^[3]. Tačiau pagal LR Švietimo įstatymą mokykla yra ne tik švietimo įstaiga, bet ir bendruomenė, kurios nariai vienijami mokymo santykių ir bendrų švietimo tikslų (2 d. 13 p.), be to, gera mokykla supranta, jog norint sėkmingai įgyvendinti ugdymo procesą yra reikalingas tėvų prisidėjimas ir bendradarbiavimas su jais (Geros mokyklos koncepcija). Realybė duoda tėvams galimybę daryti aktyvų poveikį GĮP įgyvendinimui, net jei programoje tai nėra tiesiogiai numatyta.

[1] „Gyvenimo įgūdžių bendroji programa 2023–2024 mokslo metais 1 ir 3 klasėse, o 2024–2025 mokslo metais 1–4 klasėse įgyvendinama integruojant temas į kitus dalykus ar atskira pamoka, ją skiriant iš pamokų, skirtų mokinių ugdymosi poreikiams tenkinti.“

[2] Pvz. 6 kl. Per 4 pamokas mokiniai turi aptarti tokius dalykus: Fiziologiniai pokyčiai paauglystėje, Sveikos gyvensenos pasirinkimas; argumentai, planas, Lytinė reprodukcinė sveikata. Savirūpos įgūdžiai paauglystėje. Atpažinti situacijas, kada galima padėti sau, o kada kreiptis pagalbos. Gaivinimo įgūdžiai. Skęstančiojo gelbėjimas. Psichoaktyviųjų vartojimo medžiagų prevencija; atsisakymo įgūdžiai. Neigiamas bendraamžių spaudimas ir pagalbos prašymas. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo poveikis asmeniui, šeimai ir bendruomenei. Kitų priklausomybių ligų atsiradimas ir pasekmės.

^[3] Programos 1.5. p. „Programos mokytojas – pamokas pagal šią programą gali vesti pedagogas, pasiruošęs dirbti su nuoseklia socialinio ir emocinio ugdymo programa, baigęs nuoseklaus socialinio ir emocinio ugdymo integravimo į pamoką kursą. Žmogaus saugai (4.1 programos dalis) skirtą turinio dalį rekomenduojama vesti bendradarbiaujant su priešgaisrinės, eismo saugos specialistais, pirmosios pagalbos ir savirūpos įgūdžių (4.2 programos dalis) ugdymui skirtą turinio dalį rekomenduojama vesti bendradarbiaujant su visuomenės sveikatos specialistais. 4.3 programos dalis skirta mokinių įgalinimui veikti ir panaudoti, įgūdžius, gebėjimus, žinias mokyklos, bendruomenės, šalies, pasaulio gerovei, todėl ši programos dalis gali tapti integruota tarpdalykine jungtimi.”

The post Ramūnas Aušrotas, Birutė Obelenienė. Ką tėvams reikia žinoti apie Gyvenimo įgūdžių programą? (II) appeared first on LAIKMETIS.

Iš kur atsirado ši programa, koks jos turinys, kaip ji bus įgyvendinama ir kaip į šios programos atsiradimą ir įgyvendimą turėtų reaguoti tėvai, bus bandoma atsakyti šiame straipsnyje.

Programos atsiradimo kontekstas

Iniciatyva keisti bendrojo ugdymo programas kilo praeitos kadencijos Vyriausybėje. Tuometinė S. Skvernelio Vyriausybė savo programoje išsikėlė tikslą atnaujinti bendrųjų programų ugdymo turinį, jas perrašant kompetencijų pagrindu. Tuo pačiu išsikeltas uždavinys kurti saugią mokyklos aplinką, tuo tikslu numatant bendrojo ugdymo programose aktualizuoti „gyvenimo įgūdžių ugdymo ir asmenybę žalojančių veiksnių (patyčių, savižudybių, žalingų įpročių) prevencijos elementus.“ (Programos 126.2. p.).

Tuo tikslu sugalvota esamą SLURŠ programą perrašyti kompetencijų pagrindu, sujungti ją su žmogaus saugos programa ir papildyti socialinio ir emocinio ugdymo dalimi. Taip atsirado Socialinio emocinio, sveikatos ugdymo ir žmogaus saugos programa (SESUŽS), kuri vėliau buvo pervadinta į Gyvenimo įgūdžių programa.

Programos rengimo eigoje joje nebeliko rengimo šeimai dalies, pasikeitė ir lytiškumo ugdymo samprata. 2016 m. SLURŠ programoje lytiškumo ugdymo siekis buvo ugdyti asmenybę, gebančią užmegzti brandžius, darnius, atsakomybe grįstus tarpasmeninius santykius, kurie garantuotų šeimos, kaip valstybės ir visuomenės pagrindo, stabilumą. GĮP lytiškumo ugdymas buvo atsietas nuo rengimo šeimai ir įgijo lytinio švietimo bruožų, kurio tikslas informuoti apie žmogaus seksualumą ir jo raišką. Iš ugdomosios programos, ji tapo prevencine, lytiškumo srityje kalbanti apie saugius lytinius santykius ir nepageidaujamo nėštumo prevenciją (plačiau „Programos turinys”).

Programos koncepcijos ir turinio pokyčiai įvyko ne be tam tikrų ideologiškai angažuotų organizacijų įtakos, ir su Švietimo, sporto ir mokslo ministerijos (ŠSMM) politinės vadovybės žinia ir palaikymu. Rengiant šią programą, tėvų organizacijos nedalyvavo, o į Rengimo šeimai asociacijos ne kartą pateiktas pastabas (čia ir čia) ŠSMM nereagavo. Ignoruotas net ir LR Seimo Švietimo reikalų komiteto protokolinis nutarimas, įpareigojęs ŠSMM išsaugoti SLURŠ programą.

Programos turinys

Rengimo šeimai asociacijos ekspertai GĮP programos rengimo metu ne kartą ir ne du įvairiais pjūviais yra įvertinę GĮP projekto turinį. Pvz. 2021 m. buvo atliktas programos vertinimas SLURŠ programos dviejų – rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo – komponentų aspektu, ir nustatyta, jog į GĮP programos projektą nei rengimo šeimai, nei lytiškumo ugdymo principų ir vertybinių nuostatų, taip pat jų pagrindu suformuluotų gebėjimų ir žinių nėra integruota.

Programos projektas taip pat vertintinas joje esamos lytiškumo ugdymo sampratos požiūriu, ir konstatuota, kad ji, skirtingai negu SLURŠ, grindžiama ne lytiškumo ugdymo, o lytinio švietimo koncepcija, programoje akcentuojamas ne rizikos (pvz. atsitiktinių lytinių santykių) vengimas, bet rizikingo elgesio pasekmių mažinimas (kontracepcija).

Konstatuota, jog programa yra neutrali lyčiai ir šeimai (programoje nebelieka lytiškumo sąvokos, paremtos binarine lyčių samprata), ir kaip to pasekmė - socialinio emocinio ugdymo kontekste nėra kalbama apie lyčių skirtingumą ir lyčių papildomumą bei su tuo susijusius aspektus, apie vyriškumą ir moteriškumą, tėvystę ir motinystę (2021-01-28 NVO raštas Nacionalinei švietimo agentūrai).

Verta pasigilinti į šių metų birželio menesį paskelbtas GĮP įgyvendinimo rekomendacijas (jose išsamiau atskleistas programos autorių sumanymas). Jas skaitant, neapleidžia mintis, jog programoje pateikta kažkokia keisto gyvenimo samprata. Manytina, kad siekiant formuoti vaikui gyvenimo įgūdžius, pažinti save ir tobulėti, tikriausiai vertėtų atskleisti žmogų kaip asmenį, kaip daugiaplanę būtybę, kurioje suvienyti tiek dvasinis, tiek psichinis, tiek socialinis, tiek materialusis (kūniškasis) gyvenimo klodai. Deja, nepaisant turinio platumo, programa pasižymi siauru požiūriu į asmenį, jo sveikatą ir lytiškumą.

Programoje pirmoji pasiekimų sritis („Savęs pažinimas ir asmeniniai tobulėjimo tikslai”), deja, sukasi daugiausia apie žmogaus emocijas, didesnė dalis skirta neigiamų emocijų atpažinimui ir valdymui. Todėl tikslesnis šios dalies pavadinimas turėtų būti „Savo emocijų atpažinimas”.

Antrojoje srityje „Santykiai ir bendradarbiavimas“, santykinai daugiau susitelkta į neigiamo santykio atpažinimą, jo poveikį emocijoms bei šio santykio vengimą, nei į gebėjimų ugdyti konstruktyvų (draugystės, meilės, šeimos) santykio kūrimą. Pvz. žodžiai įvardijantis neigiamą santykį rekomendacijose sutinkami (įskaitant ir sutinkamus literatūros šaltinių pavadinimuose) dešimtimis ir šimtus kartų: smurtas -139 kartus, patyčios (74 kartus), tačiau meilė tik 2 kartus ir ne antroje santykių ir bendradarbiavimo srityje (kaip to reikalauja logika), bet ketvirtojoje („Saugus ir sveikas asmuo ir bendruomenė”).

Vienas iš žodžių „meilė“ sutinkamas 7-tai klasei rekomenduojamų pamokų pavyzdžiuose. Čia meilė aptariama lytinių santykių ir kontracepcijos kontekste: „Diskutuoja apie meilę ir lytinį potraukį, sveikatą tausojančius santykius. Susipažįsta su kontracepcijos sąvoka, Lietuvos Respublikoje prieinamomis kontraceptinėmis priemonėmis, jų tikslingumu. Aiškinasi, kokias kontraceptines priemones galima pasirinkti savarankiškai, o kokias – tik su gydytojo priežiūra”. Tai leidžia daryti išvadą, jog meilė mokiniams siūloma pristatyti tik kaip psichofizinį malonumą, nieko bendro neturintį nei su jų dvasiniu tobulėjimu, nei su sveiku asmeniu ir bendruomenės (šeimos) kūrimu.

Ketvirtojoje dalyje („Saugus ir sveikas asmuo ir bendruomenė”), santykinai daugiau dėmesio skiriama negatyvių patirčių vengimui (eismo įvykiai, oro, vandens tarša, terorizmas, branduolinė avarija, prekyba žmonėmis, psichoaktyvių medžiagų naudojimas, žalingi maisto produktai ir t. t. bei… lytinis potraukis ir lytiškumas). Skaitant programą, tai labiausiai stebina, jog lytiškumo temos priskirtos ne prie savęs pažinimo, kaip to reikalauja elementari logika, bet šioje kompanijoje.

Atidžiau panagrinėjus kokie literatūros šaltiniai siūlomi nagrinėjant lytiškumo temas, aptinkamos daugiausiai VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namų” parengtos rekomendacijos, tokios kaip „Paauglystė ir lytiniai santykiai: vedlys atviriems pokalbiams, 8-12 klasėms”, „Lytiškumo ugdymas -saugios ir sveikos asmenybės ugdymas”, „Gidas suaugusiems, kaip atsakyti į (ne)patogius paauglių klausimus (tarp „nepatogių klausimų” patenka tokie klausimai „kaip išmokti bučiuotis”, „koks varpos dydis” ir pan.), „Kaip kalbėti(s) ir diskutuoti lyčių temomis su mokiniais”.

Deja, nei viena šių rekomendacijų neturi elementų, kurie leistų jas priskirti prie „mokslu grįstų“ šaltinių. Tačiau labiausiai apverktinas šaltinis iš siūlomų lytiškumo ugdymo tema yra Jaunimo reikalų agentūros tinklapyje patalpintas Nikos Norvilos „Lytiškumo ugdymo praktinis gidas”, kuris be skambaus pavadinimo nei su lytiškumu, nei su ugdymu praktiškai nesusijęs, nes išimtinai apsiriboja lytinių santykių pasekmių mažinimo nurodymais. Ypač intriguojanti instrukcija yra pateikta 38 psl.“ Kaip pasigaminti barjerinę plėvelę oraliniam seksui“.

Konstatuotina, jog GĮP sandara yra nelogiška ir nesuosekli, joje vartojamos sąvokos neatitinka jų turinio (tikslūs terminai ir sąvokos yra mokslo pagrindas, todėl verta abejoti šios programos mokslingumu). Programa santykinai labiau susitelkusi ties gyvenimo negatyvių patirčių vengimo, nei ties jo kūryba. Programa palieka įspūdį, jog žmogus iš esmės emocinė būtybė, o gyvenimas yra negatyvių įvykių virtine, kurių reikia išmokti išvengti.

The post Ramūnas Aušrotas, Birutė Obelenienė. Ką tėvams reikia žinoti apie Gyvenimo įgūdžių programą? (I) appeared first on LAIKMETIS.

Turbūt atmenate tuos surogatinio verslo pagamintus vaikus, kurie užstrigo privačioje Kijevo ligoninėje.

Tada, reaguodami į šią rafinuotą moterų išnaudojimo ir prekybos žmonėmis praktiką, su Vilija Aleknaite - Abramikiene inicijavome Seimo rezoliuciją dėl visų formų surogacijos panaikinimo.

Ir nors Lietuvoje surogacija yra draudžiama, labai nustebome sutikę didelės Seimo narių dalies pasipriešinimą - pradedant liberalais ir socialdemokratais, ir baigiant tais pačiais konservatoriais.

Frakcijoje buvo liepta Aleknaitei projektą atsiimti. Viešai, Seimo salėje. Istorija ilga, bet laiminga, pozicijos balsais rezoliuciją pavyko priimti.

Mane iš tiesų nustebino toks pasipriešinimas. Po to, apmąstydamas, kas čia įvyko, supratau, kad tai yra indikacija, jog Lietuvoje ruošiama dirva surogacijos įteisinimui. Trumpam pasirodė ir išnyko LR SAM parengtas įstatymo projektas.

Surogacija yra komplesinis dalykas, apimantis pagalbinį apvaisinimą, nėščiųjų priežiūrą, teisinių dokumentų (gimimo liudijimų) sutvarkymą. Surogatinė motina gali būti iš vienos šalies, pati pagalbinio apvaisinimo procedūra gali būti atliekama ir gimimo liudijimas išduodamas kitoje, o dokumentai legalizuojami - trečioje šalyje.

Surogacijos įteisinimo Lietuvoje siekis nereiškia, kad Lietuvos moterys puls nuomoti savo gimdas. Jis greičiau reiškia, kad Lietuvos gydymo įstaigos, jau šiuo metu atliekančios pagalbinio apvaisinimo paslaugas, tai darys surogatinėms motinoms iš trečiųjų šalių. Ir tą daryti susiklostė palanki situacija tose šalyse, kuriose yra daug nuo karo pabėgusių ukrainiečių moterų.

Surogatinė motina gali būti iš vienos šalies, pati pagalbinio apvaisinimo procedūra gali būti atliekama ir gimimo liudijimas išduodamas kitoje, o dokumentai legalizuojami - trečioje šalyje.

Techniškai, palankiausia tam šalis būtų Lenkija, kurioje iki karo buvo legalizuojami ukrainiečių pagimdytų ir atiduotų kūdikių dokumentai. Tačiau prie dabartinės Lenkijos valdžios surogacijos neprastumsi. Todėl šio verslo grobuonių žvilgsniai krypsta į Lietuvą, kuri turi išvystytą medicinos infrastruktūrą, kur jau ne vienerius metus tiekiamos pagalbinio apvaisinimo paslaugos, kurioje („valstiečių“ teisinio žioplumo dėka) egzistuoja Civiliniam kodeksui prieštaraujanti nuostata, jog lytinių lastelių donorai (biologiniai tėvai) netenka teisės į tėvystę (ši norma pagal anologiją gali būti taikoma ir surogacijai).

Visai ne atsitiktinai Morgana Danielė siūlė leisti pagalbinio apvaisinimo būdu apvaisinti sveikas vienišas moteris. Surogacijos metodai yra keli, tačiau labiausiai praktikuojamas yra pagalbinio apvaisinimas in vitro, kai būtent ir yra apvaisinama sveika, natūraliu būdu vaikų negalinti susilaukti, paprastai netekėjusi moteris. Laimei, nepavyko.

Nors karas Ukrainoje ir pristabdė surogacijos verslą, tačiau ši šalis išlieka didžiausia surogatinių vaikų donorė. Italijos spauda raportuoja, kad 2021 m. ten laimės ieškojo per 500 Italijos porų. Savaime suprantama, karo sąlygomis tai yra nesaugu ir komplikuota, todėl egzistuoja didelis noras surogacijos praktiką perkelti į trečiąją šalį. Ten, kur yra pakankama surogatinių motinų pasiūla. Tokia yra Lietuva. Dėl karo Ukrainoje Lietuvoje yra ne vienas šimtas, ir ne vienas tūkstantis Ukrainos moterų.

Tačiau tam reikalingos teisinės prielaidos, kurių kol kas nėra. Todėl Lietuvos žiniasklaidoje turime rinkodarines kampanijas. Tenka pastebėti, kad itin daug farma verslui naudingų publikacijų ir laidų yra nacionalinio transliuotojo eteryje (LRT portale ir radijuje). Kone kas mėnesį tenka girdėti ar skaityti apie pagalbinio apvaisinimo Lietuvoje aktualijas.

Tenka konstatuoti, kad LRT yra farma verslo, apimančio kontracepciją, pagalbinį apvaisinimą, o dabar ir surogaciją - platforma.

The post Ramūnas Aušrotas. Lietuva ruošiama tapti surogatinės motinystės pramonės šalimi appeared first on LAIKMETIS.

Teisininkas Ramūnas Aušrotas pabrėžė, kad šią žinią skelbianti LRT nepasako tiesos iki galo. „Kaip visada su LRT, tiesa nepasakoma iki galo. Arba pasakoma mažosiomis raidėmis. O velnias, kaip žinoma, slypi detalėse. Taigi, skaitome tai, kas parašyta mažosiomis raidėmis.

O ten parašyta, jog "EP nariai pritarė ES prisijungimui prie Stambulo konvencijos KIEK TAI SUSIJĘ su prieglobsčiu ir teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose (464 balsai už, 81 prieš, 45 susilaikius) bei su ES institucijų ir viešojo administravimo įsipareigojimais (472 balsai už, 62 prieš, 73 susilaikius).

Taigi, EP pritarė prisijungimui ne Stambulo konvencijos ne visa, bet ribota apimtimi, tiek kiek konvencijos įgyvendinimas yra susijęs su išimtine išorine kompetencija, kurią apibrėžia Sutarties dėl ES veikimo 3 str. 2 d.

Kitaip tariant, tai yra politinis kompromisas, kurį pavyko pasiekti.

Reikia priminti, kad priėmus Stambulo konvenciją, buvo tikimasi, kad ją ratifikuos visos ES šalys narės, o taip pat, kad prie jos prisijungs ir ES.

nors konvenciją pasirašė visos ES valstybės narės, per dvylika metų nuo jos priėmimo, ją ratifikavo tik 21 ES valstybė narė

Ir nors konvenciją pasirašė visos ES valstybės narės, per dvylika metų nuo jos priėmimo, ją ratifikavo tik 21 ES valstybė narė. Šešios ES valstybės narės (Bulgarija, Čekija, Vengrija, Latvija, Lietuva ir Slovakija) jos neratifikavo, remdamosi konvencijos turinio teisiniu neapibrėžtumu ir nesuderinamumu su jų konstitucine sistema. <..>

Taigi, apibendrinant, šis SK "ratifikavimas", kurį atliko EP, visų pirma tarnaus kaip politinio spaudimo priemonė SK dar neratifikavusioms šalims, įskaitant ir Lietuvą, ją ratifikuoti.

Kadangi kitų metų pavasarį nusimato EP rinkimai, SK ratifikavimo klausimas taps lakmuso popierėliu apsisprendžiant už ką balsuoti.

Neabejoju, kad bus bandoma rinkėją apmulkinti ar keisti kailį.

Todėl pateikiu mūsų atstovų EP preferencijas SK klausimu. Jos yra svarbios, nes tiek Juknevičienė ir Kubilius, tiek V. Blinkevičiūtė yra ne šiaip eiliniai partijos atstovai EP, o diktuojantys savo partijoms politinę valią.

Už SK ratifikavimą tiek kiek tai susiję su teisminiu bendradarbiavimu baudžiamosiose bylose šiandien balsavo:

Už - R. Juknevičienė, A. Kubilius, A. Maldeikienė, L. Mažylis (TS-LKD), P. Auštrevičius (LLS), V. Blinkevičiūtė, J. Olekas (LSDP). Susilaikė - S. Jakeliūnas, B. Ropė (LVŽS), Prieš - V. Tomaševskis (LLRA-KŠS), Nedalyvavo: V. Uspaskich (DP)", - socialiniuose tinkluose rašė teisininkas.

Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vicepirmininkas Aurelijus Veryga klausė kam apskritai tokia konvencija reikalinga. „Europos parlamentas ratifikavo "Stambulo konvenciją". Ką tai reiškia Lietuvai? Iš esmės nieko.

Net jei kalbama apie kažkurių nuostatų perkėlimą į direktyvas, tai ir dėl jų turės sutarti valstybės narės. O ir konvencija neaišku kam reikalinga, nes Lietuva jau yra susitvarkiusi teisinę bazę dėl smurto artimoje aplinkoje. T. V. Raskevičius mane apkaltino mitų skleidimu, bet taip ir nesugebėjo pasakyti, kas mano kalboje buvo mitai", - dėstė Seimo narys.

The post Politikai: pozicija dėl Stambulo konvencijos bus lakmuso popierėlis prieš Europos parlamento rinkimus appeared first on LAIKMETIS.