Dažnai galvoju, ką mano močiutė (Mamaw), kaip aš ją vadinau, būtų pagalvojusi apie tai, kad jos anūkas tapo kataliku. Mes nuolat ginčydavomės dėl religijos. Ji buvo gilaus, bet visiškai neinstitucionalizuoto tikėjimo moteris. Ji mėgo Bilį Grejemą ir Donaldą Isoną, pamokslininką iš savo namų pietryčių Kentukyje. Tačiau ji nekentė „organizuotos religijos“. Ji dažnai garsiai stebėjosi, kaip mūsų Ohajo valstijoje dešimtojo dešimtmečio pradžioje, paprasta žinia apie nuodėmę, atpirkimą ir malonę užleido vietą teleevangelizuotojams televizijos ekranuose. „Visi šie žmonės yra sukčiai ir iškrypėliai“, - sakė ji man. „Viskas, ko jie nori, yra pinigai.“ Tačiau ji vis tiek juos žiūrėjo, ir jie buvo arčiausiai įprastų pamaldų bažnyčioje, bent jau Ohajuje. Išskyrus tuos atvejus, kai grįždavo namo į Kentukį, ji retai lankydavosi bažnyčioje. O jei lankėsi, tai dažniausiai tam, kad patenkintų mano ankstyvosios paauglystės troškimą turėti kokį nors prisirišimą prie krikščionybės, išskyrus „700 klubą“.

Kaip ir daugelis neturtingų žmonių, močiutė retai balsuodavo, nes rinkimų politiką laikė iš esmės korumpuota. Jai patiko F. D. R., Haris S. Trumanas, ir tai buvo viskas. Nenuostabu, kad moteriai, kurios vieninteliai politiniai herojai jau dešimtmečius buvo mirę, politika nepatiko, dar mažiau jai rūpėjo šiuolaikinio protestantizmo politinis dreifas. Pirmą kartą iš tiesų su institucine Bažnyčia susidūriau vėliau, per tėvo didelę penitenciarinę kongregaciją pietvakarių Ohajo valstijoje. Tačiau apie katalikybę kai ką žinojau gerokai anksčiau. Žinojau, kad katalikai garbina Mariją. Žinojau, kad jie nepripažįsta Šventojo Rašto teisėtumo. Žinojau, kad Antikristas - ar bent jau Antikristo dvasinis patarėjas - bus katalikas. Arba, tuo metu būčiau pasakęs, „yra“ katalikas, nes buvau visiškai įsitikinęs, kad Antikristas vaikšto tarp mūsų.

Atrodė, kad močiutei katalikai nelabai rūpi. Jos jaunesnioji dukra buvo ištekėjusi už vieno iš jų, ir ji manė, kad jis geras žmogus. Jai atrodė, kad jų pamaldų būdas yra gana formalus ir savotiškas, bet jai svarbiausia buvo Jėzus. Apreiškimo 18-oji knyga galėjo būti apie katalikus, o galėjo būti ir apie ką nors kita. Tačiau jos pažįstamam katalikui rūpėjo Jėzus, ir jai tai buvo gerai.

Vis dėlto mamytė mano mintyse išlieka labai svarbi - praėjus daugiau nei dešimtmečiui po jos mirties, ji vis dar yra žmogus, kuriam jaučiuosi labiausiai skolingas. Be jos manęs čia nebūtų. Ir nepatogus faktas yra tas, kad Katalikų Bažnyčios Kristus visada atrodė šiek tiek kitoks nei tas Jėzus, su kuriuo užaugau. Šiek tiek per daug santūrus, per daug formalus. Garsusis Sallmano Kristaus portretas kabojo viršuje, netoli mano miegamojo, ir būtent tokį jį sutikau: asmenišką ir malonų, bet truputį apleistą. Katalikybės Kristus sklandė aukštai virš tavęs, kaip suaugęs vyras ar kūdikis, apipintas šviesos spinduliais ir karūnuotas kaip karalius. Neįmanoma išvengti diskomforto, kurį tokia moteris kaip močiutė jautė su tokiu Kristumi. Katalikiškas Jėzus buvo didinga dievybė, o mes nelabai domėjomės didingomis dievybėmis, nes nebuvome didingi žmonės.

Tai buvo svarbiausia kliūtis, su kuria susidūriau pradėjęs galvoti apie katalikybę. Galėjau išsigalvoti daugumą standartinių prieštaravimų. Paaiškėjo, kad katalikai negarbina Marijos. Jų pritarimas tiek Šventojo Rašto, tiek tradiciniam autoritetui pamažu man pasirodė kaip išmintis, nes mačiau, kaip pernelyg daug mano draugų grūmėsi su klausimu, ką galėtų reikšti tam tikra Šventojo Rašto ištrauka. Netgi pradėjau suvokti, kad katalikybė turi istorinį tęstinumą su Bažnyčios tėvais - iš tiesų su pačiu Kristumi - kurio negalėjo atitikti mano auklėjimo metu buvusi nebažnytinė religija. Tačiau negalėjau atsikratyti jausmo, kad jei atsiversiu, nebebūsiu savo močiutės anūkas. Taigi daugelį metų gyvenau nepatogioje teritorijoje tarp smalsumo katalikybei ir nepasitikėjimo.

Į ją patekau gana įprastu būdu. Po vidurinės mokyklos, kaip ir daugelis mano bendraamžių, įstojau į jūrų pėstininkus - vienintelis kitas 2003 m. vidurinę mokyklą baigęs žmogus mano kvartale taip pat įstojo į jūrų pėstininkus. 2005 m. išvykau į Iraką, jaunas idealistas, pasiryžęs skleisti demokratiją ir liberalizmą atsilikusioms pasaulio tautoms. Grįžau 2006 m., skeptiškai nusiteikęs karo ir jį grindžiančios ideologijos atžvilgiu. Močiutė buvo mirusi, o aš, neturėdamas bažnyčios ar ko nors, kas galėtų mane pririšti prie jaunystės tikėjimo, iš pamaldaus tapau tikinčiuoju, o paskui - dar kažkuo mažesniu. Kai 2007 m. išėjau iš jūrų pėstininkų ir pradėjau studijuoti Ohajo valstijos universitete, skaičiau Christopherį Hitchensą ir Samą Harrisą ir vadinau save ateistu.

Nesiplėsiu apie tai, kaip tai pasiekiau, nes tai ir įprasta, ir nuobodu. Daug kas buvo susiję su nereikšmingumo jausmu: religiniai lyderiai, į kuriuos kreipiausi, vis dažniau teigė, kad jei pakankamai stipriai melsiesi ir tikėsi, Dievas apdovanos tavo tikėjimą žemiškais turtais. Tačiau pažinojau daug žmonių, kurie tikėjo ir daug meldėsi, bet neturėjo jokių turtų.  Tačiau yra dvi įžvalgos, kurias verta apmąstyti iš to mano gyvenimo etapo, nes jos abi iš anksto nulėmė intelektualinį pabudimą, kuris neseniai įvyko ir galiausiai atvedė mane atgal pas Kristų. Pirmoji yra ta, kad pakilusiam į viršų neturtingam vaikui iš sunkiai besiverčiančios šeimos ateizmas sukelia neginčijamą šeimyninį ir kultūrinį lūžį. Būti ateistu reiškia nebepriklausyti bendruomenei, kuri padarė tave tuo, kuo buvai. Taip ilgai slėpiau savo netikėjimą nuo šeimos - ir ne todėl, kad kam nors iš jų tai būtų labai rūpėję. Tik nedaugelis šeimos narių lankė bažnyčią, bet visi tikėjo kažkuo, o ne niekuo.

Buvo būdų tai kompensuoti, ir vienas iš jų (bent jau man) buvo trumpas flirtas su libertarizmu. Prarasti tikėjimą reiškė prarasti kultūrinį konservatizmą, o pasaulyje, kuris vis labiau artėjo prie Respublikonų partijos, mano ideologinis atsakas buvo perteklinė kompensacija: praradęs kultūrinį konservatizmą, tapau dar labiau ekonomiškai konservatyvus. Ironiška, žinoma, kad būtent Respublikonų partijos ekonominė programa mažiausiai domino mano šeimą - niekam iš jų nerūpėjo, kiek Bušo administracija sumažino mokesčių tarifus milijardieriams. G.O.P. tapo savotišku totemu - prie jos prisirišau dar stipriau, nes ji suteikė man bendrų sąlyčio taškų su šeima. O garbingiausias būdas tai padaryti tarp mano naujųjų koledžo draugų buvo atkaklus neoliberalios ekonomikos ortodoksijos laikymasis. Mokesčių lengvatos ir socialinės apsaugos mažinimas buvo socialiai priimtinas būdas būti konservatyviam tarp Amerikos elito.

Antroji įžvalga yra ta, kad mano religijos atsisakymas buvo labiau kultūrinis nei intelektualinis. Mano religija sunkiai derėjo su mokslu, kuris mane pasiekė. Pavyzdžiui, niekada nebuvau klasikinis darvinistas dėl priežasčių, kurias Davidas Gelerntneris išdėstė savo puikioje naujoje knygoje. Tačiau evoliucijos teorija tam tikra forma man atrodė tikėtina, ir nors aš suvalgiau „Tornadą sąvartyne“ ir visus kitus jaunos žemės kreacionizmo veikalus, galiausiai priėjau prie to, kad negalėjau suderinti savo biologijos supratimo su tuo, kuo mano bažnyčia man liepė tikėti. Niekada nebuvau taip atsidavęs jaunosios Žemės kreacionizmui, kad turėčiau rinktis tarp biologijos ir Pradžios knygos. Tačiau įtampa tarp mokslinio pasakojimo apie mūsų kilmę ir biblinio pasakojimo, kurį buvau įsisavinęs, padėjo lengviau atsisakyti tikėjimo.

Ir tiesa ta, kad jį atmečiau dėl paprasčiausios priežasties - minios beprotybės. Didelė dalis mano naujojo ateizmo buvo susijusi su troškimu sulaukti socialinio pripažinimo tarp amerikiečių elito. Tiek daug laiko praleidau tarp kitokio tipo žmonių, turinčių kitokius prioritetus, kad negalėjau neperimti kai kurių jų nuostatų. Sekuliarizmu susidomėjau kaip tik tuo metu, kai mano dėmesys nukrypo į atsiskyrimą nuo jūrų pėstininkų ir artėjantį perėjimą į koledžą. Žinojau, kaip išsilavinę žmonės linkę vertinti religiją: geriausiu atveju - provincialiai ir kvailai, blogiausiu - kaip blogį. Pritardamas Hitchensui, pradėjau galvoti, o galiausiai ir sakyti tokius dalykus: „Krikščioniškas kosmosas labiau panašus į Šiaurės Korėją nei į Ameriką, ir aš žinau, kur norėčiau gyventi.“ Savo veiksmais ir emocijomis įsiliejau į savo naująją kastą. Man gėda tai pripažinti, bet tiesa dažnai blogai atsiliepia apie savo subjektą.

Žinojau, kaip išsilavinę žmonės linkę vertinti religiją: geriausiu atveju - provincialiai ir kvailai, blogiausiu - kaip blogį.

Ir jei galiu ką nors pasakyti savo gynybai: tai nebuvo visiškai sąmoninga. Negalvojau sau: „Nebūsiu krikščionis, nes krikščionys yra tamsuoliai, o aš noriu įsitvirtinti meritokratų meistrų klasėje“. Socializacija veikia subtilesniais, bet galingesniais būdais. Mano sūnui dveji, ir jis per pastaruosius šešis mėnesius - kaip tik tuo metu, kai jo socialinis intelektas smarkiai išaugo - perėjo nuo vokiečių aviganio kailio draskymo prie jo apkabinimų ir bučinių. Iš dalies tai susiję su džiaugsmu, kurį teikia ir teikia geriausias žmogaus draugas. Bet dalis to kyla iš fakto, kad mes su žmona susiraukiame ir baramės, kai jis kankina šunį, bet aikčiojame ir juokiamės, kai jis jį myluoja. Jis reaguoja į mus taip, kaip aš reaguodavau į išsilavinusią kastą, su kuria pamažu susipažinau. Koledže labai nedaug mano draugų ir dar mažiau dėstytojų turėjo kokį nors religinį tikėjimą. Sekuliarizmas gal ir nebuvo būtina sąlyga norint patekti į elitą, bet jis tikrai palengvino procesą.

Žinoma, jei būtumėte man tai pasakę, kai man buvo dvidešimt ketveri, būčiau griežtai protestavęs. Būčiau citavęs ne tik Hitchensą, bet ir Russellą bei Ayerį. Būčiau pasakojęs, kad C. S. Lewisas buvo kvailys, kurio argumentai imponuoti tik trečiarūšiams intelektams. Žiūrėčiau Ravi Zachariasą vien tam, kad atkreipčiau dėmesį į jo argumentų problemas, kad labiau apsiskaitęs krikščionis nepanaudotų tų argumentų prieš mane. Didžiavausi gebėjimu savo logika priblokšti oponentą. Mano pasaulėžiūros esmė buvo arogancija - emocinė ir intelektualinė. Tačiau guodžiau save apeliacija į filosofę Ayn Rand, kurios ateizmas ir libertarizmas man sakė viską, ką norėjau išgirsti: puikūs, protingi vyrai buvo arogantiški tik tada, kai klydo, o aš buvau visai kitoks.

Tačiau buvo abejonių sėklų, viena pasėta protuose, kita - širdyje. Su pirmąja susidūriau Ohajo valstijoje per vidutinio lygio filosofijos kursą. Mes skaitėme garsiąją rašytinę diskusiją tarp Antony Flew, R. M. Hare ir Basil Mitchell. Ateistas Fliusas (nors vėliau atsisakė savo nuomonės) teigia, kad teologiniai teiginiai, tokie kaip „Dievas myli žmogų“, yra iš esmės nepatikimi, taigi beprasmiai. Kadangi tikintieji neleis, kad faktas prieštarautų jų tikėjimui, jų pažiūros iš tikrųjų nėra teiginiai apie pasaulį. Tai neabejotinai atitiko mano patirtį, ką tikintieji sako susidūrę su akivaizdžiais sunkumais. Susidūrę su neapsakoma tragedija? „Viešpats veikia paslaptingais būdais“. Vienatvės ir nevilties akivaizdoje? „Dievas vis dar tave myli.“ Jei tikri, akivaizdūs iššūkiai šiems jausmams buvo apdoroti, o paskui tikintieji juos ignoravo, tuomet jų tikėjimas turi būti gana tuščias. Mūsų klasė daugiausiai laiko praleido aptardama pirmąją Flouvo frazę ir Hare'o atsakymą, kuriame iš esmės pripažįstama Flouvo nuomonė, bet teigiama, kad religiniai jausmai vis dėlto yra prasmingi ir potencialiai teisingi.

Klasėje Basilo Mitchello atsakymui buvo skirta mažiau dėmesio, tačiau jo žodžiai išlieka vieni stipriausių, kokius kada nors esu skaitęs. Nuo to laiko nuolat apie juos galvoju. Jis pradeda palyginimu apie karo kareivį, kuris okupuotoje teritorijoje sutinka „Nepažįstamąjį“. Kareivis taip susižavi Nepažįstamuoju, kad mano, jog jis yra pasipriešinimo vadas.  

Kartais Nepažįstamasis pastebimas padedantis pasipriešinimo dalyviams, o partizanas dėkoja ir sako savo draugams: „Jis mūsų pusėje“. Kartais jis matomas vilkintis policijos uniformą ir perduodantis patriotus okupacinei valdžiai. Tokiais atvejais draugai murma prieš jį, bet partizanas vis tiek sako: „Jis mūsų pusėje“. Jis vis dar tiki, kad, nepaisant regimybės, Nepažįstamasis jo neapvylė. Kartais jis prašo Nepažįstamojo pagalbos ir ją gauna. Tada jis būna dėkingas. Kartais jis prašo ir jos negauna. Tuomet jis sako: „Nepažįstamasis žino geriau“. Kartais jo draugai susierzinę sako: „Na, ką jis turėtų padaryti, kad tu pripažintum, jog klydai ir kad jis nėra mūsų pusėje?“ Bet partizanas atsisako atsakyti. Jis nesutinka išbandyti Nepažįstamojo. O kartais jo draugai skundžiasi: „Na, jei jūs turite omenyje, kad jis yra mūsų pusėje, kuo greičiau jis pereis į kitą pusę, tuo geriau“. Palyginimo partizanas neleidžia, kad kas nors ryžtingai užskaitytų teiginį „Nepažįstamasis yra mūsų pusėje“. Taip yra todėl, kad jis įsipareigojo pasitikėti Nepažįstamuoju. Tačiau jis, žinoma, pripažįsta, kad dviprasmiškas Nepažįstamojo elgesys vis dėlto prieštarauja tam, ką jis apie jį tiki. Būtent ši situacija yra jo tikėjimo išbandymas.

Tuo metu kaip įmanydamas stengiausi atmesti Mitchell'o atsakymą. Fliutas puikiai apibūdino tikėjimą, kurį buvau atmetęs. Tačiau Mičelas išreiškė tikėjimą, su kuriuo niekada nebuvau susidūręs asmeniškai. Abejonės buvo nepriimtinos. Maniau, kad tinkamas atsakas į tikėjimo išbandymą yra jį užgniaužti ir apsimesti, kad jo niekada nebuvo. Bet štai Mičelas pripažino, kad pasaulio susiskaldymas ir mūsų asmeninės bėdos iš tiesų prieštarauja Dievo egzistavimui. Bet ne galutinai. Galiausiai padariau išvadą, kad Mičelas laimėjo filosofinę diskusiją daug metų prieš tai, kai supratau, kaip stipriai jo nuolankumas abejonių akivaizdoje paveikė mano paties tikėjimą.

Kylant aukštyn mūsų išsilavinimo hierarchijoje - iš Ohajo valstijos į Jeilio teisės mokyklą - pradėjau nerimauti, kad mano įsiliejimas į elitinę kultūrą brangiai kainuoja. Kartą sesuo man pasakė, kad daina, privertusi ją galvoti apie mane, buvo Lynyrd Skynyrd „Simple Man“. Nors buvau įsimylėjęs, supratau, kad emociniai vaikystės demonai trukdė būti tokiu partneriu, kokiu visada norėjau būti. Mano randistinė arogancija dėl savo gebėjimų ištirpo, kai supratau, kad apsėdimas dėl pasiekimų nepadės pasiekti to, kas man buvo svarbiausia didžiąją gyvenimo dalį: laimingos, klestinčios šeimos.

Buvau pasinėręs į meritokratijos logiką ir supratau, kad ji manęs labai netenkina. Pradėjau svarstyti: ar visi šie pasaulietiški sėkmės rodikliai iš tikrųjų padarė mane geresniu žmogumi? Iškeičiau dorybę į pasiekimus ir supratau, kad pastarieji yra nepakankami. Tačiau moteriai, kurią norėjau vesti, mažai rūpėjo, ar gausiu Aukščiausiojo Teismo tarnautojo vietą. Ji tiesiog norėjo, kad būčiau geras žmogus.

Žinoma, įmanoma pervertinti savo trūkumus. Niekada neapgaudinėjau savo būsimos sutuoktinės. Niekada prieš ją nesmurtavau. Tačiau mano galvoje buvo balsas, kuris reikalavo iš manęs daugiau: kad jos interesus iškelčiau aukščiau savųjų; kad suvaldyčiau savo temperamentą tiek dėl jos, tiek dėl savęs. Ir pradėjau suprasti, kad šis balsas, kad ir iš kur jis sklisdavo, nebuvo tas pats, kuris vertė mane kopti kuo aukščiau mūsų meritokratijos kopėčiomis. Jis sklido iš kažko senoviškesnio ir labiau pagrįsto - reikalavo apmąstyti, iš kur esu kilęs, o ne kultūriškai nuo to atsiskirti.

Svarstydamas šiuos du troškimus - sėkmingumo ir charakterio - ir jų prieštaravimus (ir neprieštaravimus), susidūriau su šventojo Augustino apmąstymais apie Pradžios knygą. Buvau Augustino gerbėjas dar nuo tada, kai koledže politinis teoretikas man paskyrė „Dievo miestą“. Tačiau jo mintys apie Pradžios knygą mane pakerėjo, ir jas verta pakartoti plačiau:

Kartais neaiškiais ir toli už mūsų regėjimo ribų esančiais klausimais, net ir tokiais, kuriuos galime rasti aptartus Šventajame Rašte, galimi skirtingi aiškinimai, nepažeidžiant mūsų priimto tikėjimo. Tokiu atveju neturėtume skubėti stačia galva ir taip tvirtai stoti į vieną pusę, kad, jei tolesnė pažanga ieškant tiesos pagrįstai pakirstų šią poziciją, mes taip pat kristume kartu su ja. Tai reikštų kovoti ne už Šventojo Rašto mokymą, bet už savąjį, trokštant, kad jo mokymas atitiktų mūsų mokymą, nors turėtume norėti, kad mūsų mokymas atitiktų Šventojo Rašto mokymą.

Tarkime, kad aiškinant žodžius: „Dievas tarė: ‚Tebūna šviesa‘, ir buvo padaryta šviesa“ (Gg 1, 3), vienas žmogus mano, kad buvo padaryta materiali šviesa, o kitas - kad dvasinė. Dėl faktinio „dvasinės šviesos“ buvimo dvasinėje būtybėje mūsų tikėjimas nepalieka jokių abejonių; dėl materialios šviesos, dangiškos ar viršdangiškos, egzistavusios dar iki dangaus, šviesos, po kurios galėjo būti naktis, buvimo, tokioje prielaidoje nebus nieko priešingo tikėjimui, kol neklystanti tiesa jos nepaneigs. O jei taip ir atsitiktų, tai šis mokymas niekada nebuvo Šventajame Rašte, bet buvo žmogaus neišmanymo pasiūlyta nuomonė.

Paprastai net ir nekrikščionis ką nors žino apie žemę, dangų ir kitus pasaulio elementus, apie žvaigždžių judėjimą ir orbitą ir net jų dydį bei santykinę padėtį, apie nuspėjamus saulės ir mėnulio užtemimus, metų ir metų laikų ciklus, apie gyvūnų, krūmų, akmenų rūšis ir t. t., ir šių žinių jis laikosi kaip patikimų, remdamasis protu ir patirtimi. Dabar netikinčiajam gėda ir pavojinga girdėti, kaip krikščionis, tariamai aiškinantis Šventojo Rašto prasmę, šiomis temomis kalba nesąmones; turėtume imtis visų priemonių, kad išvengtume tokios keblios situacijos, kai žmonės parodo didžiulį krikščionio neišmanymą ir juokiasi iš jo. Gėda ne tiek dėl to, kad tyčiojamasi iš neišmanėlio, kiek dėl to, kad žmonės, nepriklausantys tikėjimo bendruomenei, mano, jog mūsų šventieji rašytojai laikėsi tokių pažiūrų, ir, dideliam nuostoliui tų, dėl kurių išganymo mes triūsiame, mūsų šventieji autoriai kritikuojami ir atmetami kaip neišsilavinę žmonės. Jei jie randa krikščionį, klystantį jiems patiems gerai pažįstamoje srityje, ir išgirsta jį palaikant savo kvailas nuomones apie mūsų knygas, kaip jie patikės tomis knygomis klausimais, susijusiais su mirusiųjų prisikėlimu, amžinojo gyvenimo viltimi ir dangaus karalyste, jei mano, kad jų puslapiai pilni klystkelių apie faktus, kuriuos jie patys sužinojo iš patirties ir proto šviesos?

Negalėjau nustoti galvoti, kaip būčiau reagavęs į šią ištrauką, kai buvau vaikas: jei kas nors man būtų pateikęs tą patį argumentą, kai man buvo 17 metų, būčiau pavadinęs jį eretiku. Tai buvo nuolaidžiavimas mokslui, toks, iš kurio tokie žmonės kaip Billas Maheris teisingai šaipėsi, kad šiuolaikiniai nuosaikūs krikščionys jam nuolaidžiauja. Tačiau štai žmogus prieš 1600 metų mums sakė, kad mano požiūris į Pradžios knygą yra arogancija - tokia, kuri gali atitraukti žmogų nuo tikėjimo.

Pasirodo, tai buvo šiek tiek per daug įžvalgu, ir tapo pirmuoju įtrūkimu mano tariamuose šarvuose. Pradėjau platinti šią citatą tarp draugų - tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų, ir nuolat apie ją galvojau.

Versta iš thelampmagazine.com

The post J. D. Vance. Kaip aš prisijungiau prie pasipriešinimo (I) appeared first on LAIKMETIS.

Rezultatai rodo, kad amerikiečių, save identifikuojančių kaip krikščionis, skaičius išlieka stabilus. Apie tai praneša „Lifeway Research“.

Tyrimas atskleidžia, kad nuo 2019 m. krikščionių procentas JAV svyravo tarp 60 % ir 64 %, o ekspertai tai interpretuoja kaip stabiliai aukštą rodiklį po dešimtmečius trukusio mažėjimo.

„Dauguma religijos tyrimų JAV anksčiau rodė nuolatinį krikščionybės nuosmukį, prasidėjusį praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pabaigoje ir paspartėjusį 2000-aisiais“, – rašo vyresnysis „Lifeway Research“ mokslinis bendradarbis Aaronas Erlsas.

Aaronas Erlsas teigia, kad iki 2025 m. žmonių, nepriklausančių jokiai religijai, skaičius „pasiekė savo ribą po daugelio metų nuolatinio augimo“.

„Atsakydami į klausimą apie religinius įsitikinimus, maždaug 3 iš 10 amerikiečių (29 %) teigė esantys ateistai, agnostikai arba „nieko konkretaus“, – pridūrė Erlsas.

Protestantai sudaro 40 % JAV gyventojų, palyginti su 51 % 2007 m. 19 % save laiko katalikais, o tai mažiau nei 24 % 2007 m. Protestantų skaičiaus mažėjimas sustojo 2019 m., o katalikų – 2014 m.

Pew Research įspėja, kad, nepaisant stabilumo požymių ir išliekančio susidomėjimo dvasingumu, „kiti rodikliai rodo, kad ateityje galime stebėti tolesnį religijos nuosmukį Amerikoje“.

The post JAV krikščionių skaičius išlieka stabilus - tyrimas appeared first on LAIKMETIS.

Apklausus 37 000 amerikiečių, kurie buvo apklausti 2023 ir 2024 m., paaiškėjo, kad 62 % suaugusių piliečių save laiko krikščionimis. Nors šis skaičius yra mažesnis nei 2007 m., kai buvo 78 %, panašu, kad tikinčiųjų Kristumi mažėjimo tendencija stabilizuojasi, pažymi leidinys.

Tyrime pabrėžiama, kad per pastaruosius du dešimtmečius įvyko reikšmingų religinės tapatybės pokyčių. Nors visų pagrindinių protestantizmo atšakų atstovų skaičius mažėjo, katalikybė išliko palyginti stabili ir dabar sudaro 19 proc. gyventojų.

Evangelikai protestantai sudaro 23 %, t. y. šiek tiek mažiau nei 26 %, o senosios tradicijos protestantai dabar sudaro 11 %, t. y. mažiau nei 2007 m., kai jų buvo 18 %.

Tuo pat metu beveik 30 proc. amerikiečių save laiko nereligingais, t. y. ateistais, agnostikais arba žmonėmis, neturinčiais konkrečios religinės tapatybės. Šį pokytį lemia jaunoji karta, o daugelis nereligingose šeimose užaugusių žmonių šį kelią tęsia ir suaugę.

Politinė priklausomybė taip pat vaidina vis svarbesnį vaidmenį religiniame identitete. Jei 2007 m. beveik du trečdaliai liberalių amerikiečių save laikė krikščionimis, tai dabar šis skaičius sumažėjo iki kiek daugiau nei trečdalio. Tarp konservatorių šis mažėjimas yra daug lėtesnis, tačiau vis dar pastebimas.

Be to, krikščionys ir toliau sudaro didelę dalį imigrantų į Jungtines Valstijas. Beveik šeši iš dešimties atvykėlių save laiko tikinčiais į Kristų.

Tyrimas taip pat atskleidė lyčių dinamikos pokyčius religinėse bendruomenėse. Istoriškai moterys buvo religingesnės už vyrus, dažniau lankė pamaldas ir meldėsi. 2007 m. kasdien besimeldžiančių moterų buvo 17 procentinių punktų daugiau nei vyrų. Šiandien šis skirtumas sumažėjo iki 13 punktų.

The post Krikščionybė išlieka dominuojančiu tikėjimu JAV - apklausa appeared first on LAIKMETIS.

Moderatorius: Laurynas Jacevičius (apologetika.lt)

The post Reformacija: pradžia, priežastys ir diskusijos appeared first on LAIKMETIS.

Interviu naujienų portalui „The Christian Post“, duotame per filmo „Ar aš rasistas?“, kuriame pasirodė jo kolega iš „Daily Wire“ Mattas Walshas (Matas Volšas), premjerą, 62 metų knygų autorius atkreipė dėmesį į vaivorykštinių vėliavų paplitimą prie daugelio protestantų bažnyčių, nes tai rodo gilesnį pamatinių krikščioniškų įsitikinimų atsisakymą vardan to, ką jis pavadino „hedonistiniu pasididžiavimu“.

„Mums turėtų kelti nerimą tai, kad protestantų bažnyčias užgrobė vaivorykštinė prabudusiųjų minia“, - sakė jis. „Kanadoje ir Didžiojoje Britanijoje dauguma pagrindinių protestantų bažnyčių yra nukabinėtos vaivorykštinėmis vėliavomis. Kai krikščionys pradeda garbinti hedonistinį pasididžiavimą, vadinasi, kažkas nutiko baisiai ne taip.“

Petersonas sakė, kad kai kurių bažnyčių pritarimas tapatybės politikai yra pavojingas nutolimas nuo pagrindinių krikščionybės mokymų ir kelia grėsmę tikėjimo vientisumui, ypač jaunesnėms kartoms, kurios gali būti labiau pažeidžiamos kultūrinių tendencijų.

Tačiau net ir konservatyvios evangelikų bažnyčios nėra apsaugotos nuo problemų, sakė knygos „Mes, kurie kovojame su Dievu“ autorius.

„Krikščionių bendruomenėje taip pat netrūksta blogų veikėjų, tokių, kuriems linkę prieštarauti ateistai“, - sakė jis.

„Pagrindinė religinės bendruomenės problema yra ta, kad ją gali užvaldyti psichopatiški narcizai, ir tai matome Evangelijos istorijoje. Kristų intensyviausiai persekioja fariziejai, Rašto aiškintojai ir teisininkai… Fariziejai yra religiniai veidmainiai, kurie naudojasi religija savęs išaukštinimui. Tai realus pavojus religinėje veikloje, o ypač evangeliškesnes krikščionybės formas linkę užvaldyti savanaudžiai šarlatanai. Tai problema.“

Kanadoje ir Didžiojoje Britanijoje dauguma pagrindinių protestantų bažnyčių yra nukabinėtos vaivorykštinėmis vėliavomis.

Petersonas patarė krikščionims būti skeptiškiems - ne paties tikėjimo, bet tų, kurie juo piktnaudžiauja, atžvilgiu. „Iš jų vaisių juos pažinsite“, - sakė jis, pabrėždamas, kad ši Šventojo Rašto eilutė naudinga nustatant, ar religiniai lyderiai iš tiesų yra atsidavę tikėjimui, ar tik naudojasi juo savo tikslams.

„Turite atkreipti dėmesį į tai, kad ne kiekvienas, kuris sako „Viešpatie, Viešpatie“, pateks į Dangaus karalystę“, - pridūrė Petersonas.

Nors jis neišpažįsta krikščionybės, savo darbuose dažnai aptaria krikščioniškas temas, vertybes ir biblinius pasakojimus bei pabrėžia kultūrinę ir moralinę krikščionybės reikšmę, ypač Vakarų civilizacijos kontekste. Kartą jis rašė, kad „Biblija, geriau ar blogiau, yra pamatinis Vakarų civilizacijos, Vakarų vertybių, Vakarų moralės, Vakarų gėrio ir blogio sampratos dokumentas“.

Nepaisant susirūpinimo dėl šiuolaikinių bažnyčių būklės, dviejų vaikų tėvas teigė, kad vilties jam teikia stiprėjanti tendencija - bažnyčių lankymo atgimimas, ypač konservatyviuose sluoksniuose.

Pasak jo, tradicinių religinių vertybių diegimas vaikams gali būti labai svarbus, kad jie galėtų susigaudyti sudėtingame šiuolaikiniame gyvenime, ypač socialinės žiniasklaidos amžiuje.

„Matome bažnyčios lankymo atgimimą, ypač konservatyvaus pobūdžio bažnyčių“, - sakė Petersonas. „Ir aš manau, kad tai tikriausiai taip pat naudinga. Būtina [vaikams] suteikti galimybę susipažinti su klasikinėmis religinėmis idėjomis.“

Pasak Petersono, biblinės idėjos yra etinis pagrindas, galintis padėti vaikams įveikti šiuolaikinių technologijų pagundas ir pavojus, pradedant pornografija ir baigiant socialine izoliacija, kurią sukelia per didelis buvimas prie ekranų.

„Vienas iš dalykų, kuriuos ekranai daro vaikams, yra tai, kad jie negali žaisti, susirasti draugų ir socialiai bendrauti“, - sakė jis. Jis paragino tėvus riboti vaikų naudojimąsi elektroniniais prietaisais, ypač kritiniu raidos laikotarpiu. „Bent jau [vaikai] turėtų būti atokiau nuo mobilių telefonų, kol baigsis jų išgalvotų žaidimų laikotarpis - taigi bent jau nuo dešimties metų“, - patarė jis.

„Kitapus tvarkos“ autorius taip pat pabrėžė, kad svarbu mokyti vaikus būti protingais turinio vartotojais. Jis ragino tėvus atvirai kalbėtis su vaikais apie tai, ką ir kodėl jie žiūri, ir taip padėti jiems orientuotis sudėtingoje skaitmeninėje erdvėje.

„Turite juos supažindinti su idėjų pasauliu, - sakė jis. - Tai padarysite atkreipdami dėmesį į tai, ką jie vartoja, užtikrindami, kad bendravimo kanalai būtų atviri, ir bendraudami su jais apie tai, ką jie žiūri ir kodėl.“

Nors Petersonas pripažino socialinės žiniasklaidos vaidmenį skatinant susiskaldymą, jis atmetė mintį, kad amerikiečiai yra tokie poliarizuoti, kaip gali atrodyti. Remdamasis „liberalių pažiūrų draugo“ apklausos duomenimis, jis teigė, kad dauguma amerikiečių, nepriklausomai nuo politinės priklausomybės, sutaria dėl pagrindinių klausimų.

„Matome, kad blogi veikėjai internete sulaukia didžiulio dėmesio ir skatina politinę poliarizaciją“, - aiškino jis.

Pasak Petersono, šie manipuliatoriai naudojasi socialine žiniasklaida, kad sukurtų didesnio susiskaldymo iliuziją, nei yra iš tikrųjų.

„Tai nėra naujas reiškinys, - pridūrė jis. - Taip dažnai nutinka kultūrose, kai psichopatiški manipuliatoriai ima viršų, ir tuomet kyla itin žalingos revoliucijos. Tačiau taip yra ne todėl, kad žmonės iš tikrųjų yra poliarizuoti. Taip yra todėl, kad blogi veikėjai išlindo iš po uolų ir turi laisvą valdžią. Iš dalies tai yra technologinė problema, nes nežinome, kaip reguliuoti socialinę elgseną socialinės žiniasklaidos platformose… Gali sakyti, ką nori, ir už tai nesi atsakingas. Dėl to labai pablogėjo viešasis diskursas, kuris yra labai pavojingas.“

The post J. Petersonas sako, kad į protestantų bažnyčias skverbiasi „vaivorykštinė pabudusiųjų minia“ appeared first on LAIKMETIS.

Šiame straipsnyje pateiksime daugiausiai uždirbančių pastorių pasaulyje sąrašą ir apskaičiuotą jų grynąją turto vertę.

Kennethas Copelandas, 760 mln. Teksaso teleevangelistas yra daugiausiai uždirbančių pasaulio pamokslininkų sąrašo viršuje. Eagle Mountain International Church Inc. įkūrėjas turi privačių lėktuvų parką.

Vyskupas Davidas Oyedepo, 150 mln. Vyskupas David Oyedepo yra turtingiausias Nigerijos pamokslininkas ir vienas turtingiausių visame pasaulyje. 2021 m. jis pradėjo statyti „Ark“ – 100 000 vietų stadioną primenančią šventovę (šiuo metu vis dar statoma).

Patas Robertsonas, 100 milijonų JAV dolerių. Pat Robertson buvo Christian Broadcasting Network vadovas. Pietų baptistų tarnautojas buvo žinomas dėl savo konservatyvios pozicijos daugeliu temų.

Joelis Osteenas, 100 mln. Hiustono pamokslininkas yra sėkmingas teleevangelistas ir „New York Times“ bestselerių autorius.

Pastorius E. A. Adeboye, 65 milijonai JAV dolerių. Nigerijos pastorių Enoch Adeboye 2008 m. „Newsweek“ įtraukė į 50 įtakingiausių žmonių pasaulyje. 2019 m. Adeboye taip pat pateko į „New African“ žurnalo įtakingiausių afrikiečių šimtuką.

Pranašas Uebertas Angelas, 60 mln. Didžiosios Britanijos ir Zimbabvės verslininkas yra „GoodNews Church“ (Dvasios Ambasados), taip pat palydovinio transliavimo kanalų, „Miracle TV“, „GoodNews TV“ ir „Wow TV“ įkūrėjas.

Benny's Hinnas, 60 milijonų JAV dolerių. Izraelyje gimęs amerikiečių ir kanadiečių teleevangelistas geriausiai žinomas dėl savo gydymo tikėjimu stadionuose, pavadinto „Miracle Crusades“. Hinnas taip pat turi TV laidą ir yra parašęs daugiau nei 10 knygų.

Pastorius Tshifhiwa Irene, 42 mln. Johanesburgo (PAR) pastorius ir teleevangelistas vadovavo Pasaulinei Atkūrimo Tarnybai (World Restoration Service) ir buvo žinomas dėl savo pamokslų.

Vyskupas Ayo Oritsejaforas, 32 mln. Nigerijos sekmininkų vyskupas yra buvęs Nigerijos Sekmininkų bendrijos ir Nigerijos krikščionių asociacijos prezidentas.

Pastorius Ray'us McCauley'us, 28 mln. Pietų Afrikos pastorius šiuo metu yra Nacionalinės tarpreliginės Pietų Afrikos tarybos (NICSA) pirmininkas.

Kreflo Dollaras, 27 milijonai JAV dolerių. Amerikiečių pastorius ir teleevangelistas vadovauja krikščionių pasaulio keitėjų bažnyčiai, Creflo Dollar Ministerial Association, Creflo Dollar Ministries ir Arrow Records. Jam priklauso  „Rolls-Royce“, ir privatus lėktuvas.

Billy's Grahamas, 25 milijonai JAV dolerių. Amerikiečių evangelisto televizijos laida „Billy Graham Crusades“ buvo rodoma 1947–2005 m. ir sulaukė didžiulės sėkmės. Jis buvo vienas įtakingiausių savo laiko krikščionių lyderių. Billy Grahamo grynoji turto vertė jo mirties metu 2018 m. buvo maždaug 25 milijonai JAV dolerių.

Rickas Warrenas, 25 milijonai JAV dolerių. Baptistų evangelikų pastorius ir rašytojas Kalifornijoje įkūrė evangelikų baptistų megabažnyčią, vadinamą Saddleback Church.

Vyskupas T. D. Jakesas, 18 mln. Amerikiečių nekonfesinis krikščionių pamokslininkas yra Dalaso megabažnyčios „The Potter's Touch“ vadovas. Vyskupas T. D. Jakesas taip pat yra parašęs daug knygų.

Cindy Trimm, 15 milijonų JAV dolerių.  Dr. Cindy Trimm yra Cindy Trimm Ministries International  autorė ir įkūrėja. Ji buvo įtraukta į Ebony žurnalo „Power 100“ sąrašą, kuriame pagerbiami juodaodžių pasiekimai įvairiose pramonės šakose.

Johnas MacArthuras, 15 milijonų JAV dolerių. Amerikos Grace Baptist pastorius geriausiai žinomas dėl savo radijo laidos „Grace to You“. MacArthuras taip pat parašė keletą knygų.

Jesse Jacksonas, 10 milijonų JAV dolerių. Pastorius, politikas ir pilietinių teisių gynėjas buvo Martino Lutherio Kingo jaunesniojo amžininkas. Jacksonas turėjo televizijos laidą per CNN ir netgi kandidatavo į prezidentus 1984 m.

Juanita Bynum, 10 milijonų JAV dolerių. Juanita Bynum yra pastorė, teleevangelistė, autorė ir gospelo dainininkė, gyvenanti Klivlande (JAV). „The New York Times“ ją apibūdino kaip „žymiausią juodaodę televizijos evangelistę šalyje“.

Pastorė Joyce Meyer, 8 mln. Pastorė Joyce Meyer yra rašytoja, pranešėja ir Biblijos mokytoja, kuri per televiziją, radiją ir internetinę žiniasklaidą pasiekia milijonus. Joyce Meyer priklauso privatus lėktuvas, o jos organizacija Joyce Meyer Ministries turi 20 milijonų JAV dolerių vertės būstinę netoli Sent Luiso, Misūrio valstijoje.

Alas Sharptonas, 5 milijonai JAV dolerių. Niujorko pastorius Alas Sharptonas yra prieštaringa figūra, ypač dėl savo kairiojo sparno pozicijos. Šis baptistų pastorius ne tik skleidžia Evangeliją, bet ir yra pilietinių teisių ir socialinio teisingumo aktyvistas. Alas Sharptonas taip pat yra radijo ir televizijos laidų vedėjas.

Vyskupas Noelis Jonesas, 5 mln. Jamaikos sekmininkų vyskupas turi beveik 17 000 narių bendruomenę Los Andžele (JAV).

Pastorė Paula White, 5 mln. Paula White yra nekonfesinė pastorė Misisipėje ir populiari teleevangelistė. Pastorė White taip pat žinoma kaip buvusio prezidento Donaldo Trumpo evangelikų patariamosios tarybos pirmininkė.

Johnas Hagee'as, 5 milijonai JAV dolerių. Teksasiečių pastorius ir teleevangelistas turi keletą televizijos laidų ir yra parašęs daugybę knygų. Johnas Hagee yra Cornerstone bažnyčios ir krikščionių sionistų organizacijos Christians United for Israel įkūrėjas.

The post Paskelbtas turtingiausių pasaulio pastorių sąrašas appeared first on LAIKMETIS.

Minsko miesto teismo teisėja Tatjana Doroščionok, remdamasi šiuo kaltinimu, ne tik patvirtino likvidavimą, bet ir nurodė bažnyčiai sumokėti 111 Baltarusijos rublių valstybinę rinkliavą (apie 31 eurą - vidutinį atlyginimą už dvi darbo dienas Baltarusijoje).

Naujojo gyvenimo bažnyčios pastoriaus Viačeslavo Gončarenkos bandymai įtikinti teisėją socialine bažnyčios svarba buvo bergždi. Jis teismui sakė, kad bažnyčia jokiu būdu "nediskredituoja valdžios institucijų ir valstybės" ir kad ji iš tiesų "susikūrė gerą vardą gerais darbais", kuriuos darė 31 metus. Pasak pastoriaus, bažnyčia skelbia tik Evangeliją.

Bažnyčios likvidavimas yra vienas naujausių įvykių ilgalaikėje "Naujojo gyvenimo" bažnyčios ir Baltarusijos valdžios institucijų kovoje. Anksčiau jau buvo uždaryta bendruomenės interneto svetainė, nes valdžia ją pripažino "ekstremistine". Be to, Minsko nurodymu bažnyčios pastatas buvo nugriautas, o parapijiečiai iš savo bažnyčios iškeldinti dar 2021 m.

The post Baltarusijos Aukščiausiasis Teismas likvidavo Visos evangelijos bažnyčią "Naujasis gyvenimas" appeared first on LAIKMETIS.

Teigiama, kad ji žinojo apie kaltinimus dėl netinkamo seksualinio elgesio bažnyčios darbuotojui dar 1990-aisiais, tačiau apie juos nepranešė.

Moteris taip pat atsistatydina iš Vestfalijos evangelikų bažnyčios prezidentės pareigų, pirmadienį buvo paskelbta spaudos konferencijoje.

A. Kurschus neigia žinojusi apie išnaudojimą, tačiau sakė, kad atsistatydina, „jog nepadarytų žalos savo bažnyčiai“.

„Pastebėjau tik kaltinamojo homoseksualumą ir santuokinę neištikimybę“, - teigė ji, kaip praneša Mdr.de. Tačiau tuo tarpu viešos diskusijos apie šį procesą taip įsiplieskė, kad ji nemato alternatyvos atsistatydinimui.

Šis žingsnis jai nėra lengvas, aiškino bažnyčios vadovė.

Atsistatydinimo priežastis – prokuratūros tyrimas dėl įtariamo piktnaudžiavimo, kurį vokietė galėjo nuslėpti. Teigiama, kad kaltinamasis ilgus metus seksualiai priekabiavo prie jaunų vyrų.

A. Kurschus Vestfalijos bažnyčiai vadovauja nuo 2012-ųjų, o prieš dvejus metus buvo išrinkta EKD tarybos pirmininke. 

Savaitės pabaigoje vyks Vestfalijos regioninės bažnyčios sinodas.

The post Vokietijos protestantų bažnyčios vadovė kaltinama slėpusi kolegos lytinį išnaudojimą appeared first on LAIKMETIS.

Konferencijos tema "Jėzus - mūsų viltis" lydėjo pastorių susitikimą nuo pradžios iki pabaigos. Kalbėtojai dėstė apie krikščioniško santykio su Dievu svarbą, jog bažnyčių vadovams svarbiausia viltis Viešpačiu, o tuomet ištikimai, drąsiai ir su meile tarnauti jiems paskirtoje tarnystėje.

Konferenciją iniciavo ir organizavo New Song Fellowship bažnyčios (įsikūrusios Virdžinijos valstijoje, JAV) pastorius Brentas Hobbsas kartu su Panevėžio evangelinės bažnyčios pastoriumi Ramūnu Jukna.

Lapkričio 10-11 dienomis Panevėžyje įvyko konferencija pastoriams ir bažnyčių vadovams "Jėzus - mūsų viltis". Konferencijos metu susirinko pastoriai ir bažnyčių vadovai iš Lietuvos evangelinių bažnyčių, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčių, Vynuogyno bažnyčių bei Laisvųjų krikščionių bažnyčių bendrijų.

Konferencijos tema "Jėzus - mūsų viltis" lydėjo pastorių susitikimą nuo pradžios iki pabaigos. Kalbėtojai dėstė apie krikščioniško santykio su Dievu svarbą, jog bažnyčių vadovams svarbiausia viltis Viešpačiu, o tuomet ištikimai, drąsiai ir su meile tarnauti jiems paskirtoje tarnystėje.

Konferenciją iniciavo ir organizavo New Song Fellowship bažnyčios (įsikūrusios Virdžinijos valstijoje, JAV) pastorius Brentas Hobbsas kartu su Panevėžio evangelinės bažnyčios pastoriumi Ramūnu Jukna.

The post Panevėžyje vyko konferencija pastoriams "Jėzus - mūsų viltis" appeared first on LAIKMETIS.

Romos katalikų vyskupas Rudolfas Voderholzeris išreiškė apgailestavimą dėl protestantų pozicijos, rašo Katholisch.de.

Komentare „Idea" jis teigė, kad „mums, krikščionims, būtų iššūkis pristatyti mūsų šalies sekuliariajai daugumai žinią apie žmogaus Dievo paveikslą visais jo aspektais ir taip kartu būti žmonijos ir Dievo suteiktos gyvybės gynėjais".

Pasak vyskupo, išreikštas protestantų bažnyčios požiūris į abortus reiškia, kad pleištas tarp Romos Katalikų Bažnyčios ir Vokietijos protestantų Bažnyčios tapo dar didesnis.

Vyskupas žinomas dėl savo už gyvybę pasisakančių pažiūrų. Nuo 2015 m. jis dalyvauja visuose maršuose už gyvybę, rašo Katholisch.de.

Gyvybę ginančios organizacijos taip pat nėra labai patenkintos pasikeitusiu protestantų bažnyčios požiūriu į abortus, rašo PRO.

Federalinė teisės į gyvybę asociacija (Bundesverband Lebensrecht (BVL)) klausia, „kokiomis kitomis priemonėmis galima apginti šių žmonių teisę į gyvybę ir žmogaus orumą".

Organizacijos pirmininkė Alexandra Linder (Aleksandra Linder) bažnyčios siūlymą labiau įvertinti vėlyvesnį negimusio vaiko teisę į gyvybę vadina „pavojingu".

Ji pabrėžia, kad „pareiga apsaugoti (gyvybę, - red. past.) turi būti svarbiausia tuomet, kai asmeniui gresia didžiausias pavojus, o šiuo atveju tai būtų ne laikas prieš pat gimimą, o netrukus po pastojimo".

Be to, ji mano, kad toks samprotavimo būdas „reiškia, jog teisė į gyvybę galėtų nuolat būti mažinama kitų asmenų grupių, pavyzdžiui, savižudžių, mirštančiųjų, nepagydomai sergančiųjų ar komoje esančių žmonių, atžvilgiu".

Evangelikų aljanso Vokietijoje atstovas Frankas Heinrichas mano, kad suprantama, jog daugelis krikščionių nerimauja dėl negimusios gyvybės apsaugos mažinimo.

Jis kritikuoja Vokietijos gyventojų žinių trūkumą.

„Dauguma žmonių daro prielaidą, kad abortai yra visiškai legalūs, ir net nežino, kad baudžiamojoje teisėje turime abortų draudimą ir kodėl jis ten yra", - sako jis, kartu teigiamai vertindamas tai, kad svarstant naujas taisykles dėl abortų Vokietijoje konsultuojamasi su bažnyčiomis.

Krikščionis demokratas Thomas Rachelis, kuris taip pat yra protestantų darbo grupės federalinis pirmininkas, naują bažnyčios poziciją dėl abortų vadina „paradigmos pokyčiu".

Jis priduria, kad tai jam kelia didelį susirūpinimą, kaip praneša „Idea".

Pasak E. Rachelio, dabartiniuose Vokietijos abortų įstatymuose yra gera pusiausvyra tarp „negimusių vaikų teisės į gyvybę ir moters teisės į apsisprendimą".

Todėl jis teigia, kad ši „dviguba gynyba neturėtų būti panaikinta be būtinybės, taikant dalinę dekriminalizaciją".

Krikščionių žmogaus teisių organizacija „ADF International" taip pat nepritaria protestantų pozicijai dėl abortų.

Šios organizacijos Europos teisės skyriaus pirmininkas Felixas Bölmannas (Feliksas Biolmanas) teigia, kad „ypač krikščionims turėtų būti kuo aiškiau suprantama visuotinė žmogaus gyvybės reikšmė ir vertė".

Todėl jis tvirtina, kad „bet koks šio principo reliatyvizavimas turi būti ryžtingai atmestas", rašo „CNE News".

The post Vokietijos protestantai pritartų daliniam abortų dekriminalizavimui appeared first on LAIKMETIS.