Padeda iš geros širdies

I. Širvinskaitė teigia, kad studentų su negalia skaičius nėra tikslus, tad ir neparodo tikrojo problemos masto.

„Pastaruosius dešimt metų studentų su negalia skaičiai mažėja. Tai galima bandyti paaiškinti bendrais populiacijos pokyčiais, bet aiškaus atsakymo nėra. Studentų su negalia skaičius nėra tikslus, nes dažniausiai skaičiuojami tik tie, kurie gauna valstybės paramą, bet jų gali būti daugiau – tie, kurie negauna paramos, yra didesnio darbingumo lygio arba su nenustatytais sutrikimais. Užsienio valstybėse disleksija, dėmesio sutrikimai yra priskiriami studentų su specialiais poreikiais grupei, o Lietuvoje tai atpažįstame retai“, – teigė pašnekovė.

Nemažai mokyklų nesugeba užtikrinti tinkamų prieinamumo sąlygų, dėl to kenčia judėjimo negalią turintys studentai.

„Pagrindinis iššūkis yra aukštųjų mokyklų prieinamumas, tiesiogine ta žodžio prasme. Daug įstaigų turi arba neprieinamus dalinius, arba ištisus pastatus. Abiturientai, kurie turi judėjimo negalią ir svarsto apie studijas, vis dar turi rinktis aukštąsias mokymo įstaigas, kurios yra jiems prieinamos, o tai itin apriboja studijų galimybes. Šioje srityje ypač trūksta reglamentavimo. Mokslo ir studijų įstatyme yra įrašyta vienintelė teisė, kad studentai su negalia gali gauti atsiskaitymų pritaikymus“, – aiškino I. Širvinskaitė.

Ji komentavo, kad trūksta reikalavimų apibrėžtumo, didžioji dalis pagalbos veiksmų veikia geranoriškumo principu.

„Ne visos aukštosios mokyklos turi tvarkas, kaip poreikiai yra įvertinami ir patenkinami, ne visos turi resursų, kad galėtų įvertinti, kokie yra su negalia susiję poreikiai konkrečiam studentui. Studijų procese net ir tiems studentams, kuriems aukštoji mokykla paskiria tam tikrus pritaikymo būdus, nėra garantijų, kad jų poreikiai bus išpildyti. Tai dažniausiai vyksta geranoriškumo principu, kai yra atsiremiama į tam tikrus ginčus, studentų teisės ne visada būna apginamos“, – kalbėjo I. Širvinskaitė.

Jeigu studijas pradeda studentas su regos negalia, jam reikia, kad būtų ne tik tinkamai pateikiama reikiama informacija, naudojama speciali ekrano skaitymo įranga, bet ir kad visa studijų programa būtų pateikiama tokiu formatu. „Tokių sunormatyvintų aprašų kol kas dar trūksta, bet tai atsitinka todėl, jog nacionaliniu mastu įstatymuose tokių nuostatų irgi nėra. Todėl net jeigu mokykla inicijuoja pokytį iš savo pusės, tai yra neprivalomo pobūdžio rekomendacijos, o užtikrinti, kad taisyklių tikrai bus laikomasi, nelabai yra priemonių“, – teigė pašnekovė.

Reikia mokytis iš užsienio

Viena didžiausių problemų – nerimtas požiūris į studentą, kai poreikių pritaikymas tampa tik rekomendacija, o ne reikalavimu.

„Dalyje aukštųjų mokyklų, o gal ir visose, pagalba yra rengiama rekomendaciniu pagrindu. Atsitinka taip, kad aukštoji mokykla gali tik rekomenduoti, o dėstytojas pats pasirenka, ar jis nori pritaikyti mokymo procesą konkrečiam studentui, ar ne. Mechanizmų, kurie šiuo atveju apgintų studentą, nelabai yra arba jie neveikia. Tokia yra problema siekiant įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Vis dėlto tam tikri dalykai turi būti sunorminti, kad specifinės taisyklės, pavyzdžiui, valstybinių brandos egzamino metu naudojami pritaikymai, turėtų galioti viso studijų proceso metu“, – kalbėjo Lietuvos negalios organizacijos forumo direktorė I. Širvinskaitė.

Ji priminė, kad daugelis aukštųjų mokyklų jau yra pasiruošusios atsižvelgti į poreikius, yra sukūrusios pareigybę žmonėms, kurie rūpinasi šiais klausimais, tačiau užsienio aukštosios mokyklos turi didžiulius skyrius, kurie užtikrina studentų su negalia gerovę, o Lietuvos įstaigoje galima pamatyti vos vieną ar du atstovus.

Paklausta apie šalis, į kurias galėtume lygiuotis, I. Širvinskaitė sako, kad jos – netoli mūsų.

„Airija yra stiprus pavyzdys, jie turi itin gerą sistemą ir aiškiai surašytas studentų teises. Taip pat Jungtinėje Karalystėje yra parengtos ir įstatyme įtvirtintos nuostatos, jeigu studentas su negalia ateina į aukštąją mokyklą, kurioje yra neprieinama aplinka, aukštoji mokykla privalo priskirti auditoriją pirmame aukšte ir perkelti paskaitas ten, kad studentai su negalia galėtų saugiai ir nesudėtingai atvykti į susitikimus. Dar viena stipri šalis yra Austrija. Jie turi pakankamai gerai išplėtotą aukštųjų mokyklą tinklą, visos įstaigos turi negalios koordinatorius, kurie sudaro tarybą, organą, kuris tariasi, teikia pasiūlymus tiek valstybei, tiek įvairioms institucijoms, kaip reiktų gerinti situaciją. Dauguma Vakarų šalių turi išplėtotas sistemas, tikrai turime ko iš jų pasimokyti, nes Lietuvoje tokių dalykų teisėje įtvirtinta nėra“, – pasakojo I. Širvinskaitė.

Trūksta ministerijos iniciatyvos

Lietuvos negalios organizacijos forumo direktorė komentavo, kad situacija pasitaisytų jei Švietimo, mokslo ir sporto ministerija skirtų daugiau susidomėjimo studentų su negalia sąlygoms gerinti.

„Pamenu, kad pastaraisiais metais buvo keliama iniciatyva daryti Socialinės dimensijos planą ministerijos lygmeniu. Jis buvo patvirtintas, tik kyla klausimas, kaip smarkiai tos idėjos buvo įgyvendintos. Kiek žinau, ne visos priemonės veikia. Socialinės dimensijos planas apėmė daugiau klausimų, tačiau negalią turintys studentai buvo viena tų grupių, į kurią buvo nukreipta dalis priemonių. Norėtųsi daugiau veiksmų ir iš ministerijos, kad būtų galima vienodinti praktiką, padėti ištekliais ne tik tada, kai reikia pritaikyti infrastruktūrai, bet ir padėti kokia nors metodine pagalba, teisėkūra, kad būtų galima suvienodinti praktiką ir numatyti, kas yra privaloma“, – teigė ji.

I. Širvinskaitė aiškino, kad aukštoji mokykla patiria išlaidų, kurių valstybė negali kompensuoti – net gavus paramą, papildomi finansiniai nuostoliai gula ant mokyklos pečių.

„Studentas gauna pinigų, bet jis pats panduso nepasistatys ir studijų medžiagos neprisitaikys. Tokiu atveju pinigai yra tarsi atsiprašymas, kad sąlygos yra neprieinamos. Todėl tikrai reikėtų įkurti ir plėsti centrus aukštosiose mokyklose, kurie būtų parama dėstytojams pritaikant medžiagas ir teiktų pagalbą kitais rūpimais klausimais“, – kalbėjo direktorė.

Jos teigimu, aukštojo mokslo įstaigos rodo norą padėti, tačiau joms vis dar trūksta reikalingų resursų. „Iš aukštųjų mokyklų buvo jaučiamas noras kalbėtis, ieškoti bendrų sprendimų, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai buvo pateikti prašymai, todėl tikrai manau, kad aukštosios mokyklos yra nusiteikusios aktyviai. Nemažai bandoma daryti savo iniciatyva, bet susivienodinimo ir gairių, kaip reikėtų atlikti situaciją gerinančius veiksmus, iš kur gauti resursų, nelabai yra.“

The post Pagrindinis iššūkis jaunimui su negalia – aukštųjų mokyklų prieinamumas appeared first on LAIKMETIS.

The post Problemos išsisprendžia appeared first on LAIKMETIS.

Šią kongregaciją 1947 metais Naujosios Meksikos (JAV) valstijoje įkūrė kunigas Geraldas Fitzgeraldas: kongregacijos reabilitacijos centrų misija yra padėti sunkumų turintiems kunigams. Visų pirma patekusiems į priklausomybes, palūžusiems emociškai, o paskui – ir seksualiniu mažamečių išnaudojimu nusikaltusiems kunigams.

„Gerojo samariečio dvasia ir stiliumi atsistojate šalia šių brolių, dalydamiesi su jais gyvenimu ir kasdiene malda. Pirmiausia juos apgyvendinkite bendruomenėje – besimeldžiančioje bendruomenėje, kuri padeda jiems iš naujo atrasti visada pašaukimo krizės pažeidžiamą gyvenimo harmoniją“, – sakė popiežius.

Jis linkėjo, kad Parakleto tarnų ir jų globojamų kunigų bei vienuolių tarpe pirmumas tektų maldai, nes ši atveria duris Šventosios Dvasios vadovavimui mūsų gyvenimams. Šventosios Dvasia, apšviečianti dviveidystę, gydo neištikimybę. „Būkite Jėzaus Kristaus, Tėvo gailestingumo veido, atvaizdais“,– sakė popiežius.

Galima pridurti, kad 1969 metais miręs kun. Geraldas Fitzgeraldas buvo vienas iš pirmųjų, kuris kalbėjo apie tai, kas šiandien yra vadinama nuline tolerancija seksualiai išnaudojusių kunigų atžvilgiu. Priešingai, nei manė daugelis to laikotarpio psichologų ir ganytojų, jis buvo įsitikinęs, kad terapijos programos ar moralinės atgailos nepakanka, kad būtų pašalinta naujų nepilnamečių išnaudojimų rizika, kunigai galėtų būti reintegruoti ir sugrąžinti į sielovadinę tarnystę.

1969 metais miręs kun. Geraldas Fitzgeraldas buvo vienas iš pirmųjų, kuris kalbėjo apie tai, kas šiandien yra vadinama nuline tolerancija seksualiai išnaudojusių kunigų atžvilgiu.

Jo nuomone, išdėstyta ne viename laiške, taip nusikaltę kunigai neturi turėti jokių kontaktų su vaikais ir net su suaugusiais. Pasak amerikiečio dvasininko, tokių kunigų sąmonė labai manipuliatyvi, atgaila paviršutinė, o seksualiniai impulsai stipresni už kitus veiksnius.

Dėl kitų saugumo ir jų pačių sielos išganymo jiems būtų geriausia likusį laiką gyventi izoliuotoje vietoje, galbūt tarp vienuolynų sienų ar, pavyzdžiui, saloje – t. G. Fitzeraldas rimtai svarstė galimybę įsigyti nedidelę salelę Karibuose, kurioje tokie kunigai būtų apgyvendinti. Jo nuomone, daugelis turėtų būti visai pašalinti iš kunigystės.

Tačiau jo idėjos kitiems atrodė per radikalios, grįstos emocijomis, neturėjo ir didesnės to meto psichinės sveikatos specialistų ir mokslinės literatūros paramos. Bet, praėjus pusei amžiaus, daug amerikiečio dvasininko pasiūlymų tapo Bažnyčios normomis. 

The post Popiežius priėmė kunigais su problemomis besirūpinančius vienuolius appeared first on LAIKMETIS.

Iš tiesų, jei taip atvirai paklaustume Morganos Danielės ir kompanijos, kodėl jiems to taip reikia, atsakymas būtų - tam, kad sumažintų psichologinį kentėjimą.

Dabar, užuot įteisinus psichotropinių medžiagų vartojimą, dera paklausti, kokia yra šio kentėjimo priežastis(ys) ir ar nereikėtų kalbėti apie šį kentėjimą sukeliančių priežasčių šalinimą, užuot legitimavus jo slopinimą psichotropinėmis medžiagomis.

Pasaulio sveikatos organizacija psichikos sveikatą apibrėžia taip:

„Psichikos sveikata - tai psichikos gerovė, kuri leidžia žmonėms susidoroti su gyvenimo sunkumais, realizuoti savo gebėjimus, gerai mokytis ir dirbti bei prisidėti prie bendruomenės gyvenimo. Tai neatsiejama sveikatos ir gerovės dalis, kuria grindžiami mūsų individualūs ir kolektyviniai gebėjimai priimti sprendimus, kurti santykius ir formuoti pasaulį, kuriame gyvename."

Vienas iš struktūrinių psichikos sveikatos elementų yra gebėjimas įveikti kasdienybės stresą, kitaip tariant, priimti tikrovės iššūkį ir į jį konstruktyviai atsakyti. O štai bandymai iš jo „išsivaduoti“ panyrant į kokius nors malonius pojūčius silpnina asmenybę bei kelia pavojų tapti nuo tų pojūčių priklausomais. Čia ir yra visų priklausomybių - ar tai būtų medžiagų (alkoholio, narkotikų) ar elgesio (kompiuterinių žaidimų, pornografijos vartojimo) priklausomybių priežastis.

Taigi, valstybės politika, siūlanti ne įveikti kasdienybės stresą, o jį slopinti psichotropinėmis priemonėmis, ne tik kad yra nemorali (nes pateisina žalą sveikatai darančių medžiagų vartojimą), bet ir kenksminga visuomenės sveikatos apsaugos prasme.

Žmonės skirtingai reaguoja į stresą ir turi skirtingus jos įveikos mechanizmus. Įveika - tai sąmoningu ar nesąmoningu pasirinkimu pagrįstas prisitaikymas prie aplinkos streso, kuris pagerina elgesio kontrolę arba suteikia psichologinį komfortą. Įveikos strategijos - tai sąmoningos strategijos, kuriomis siekiama sumažinti nemalonias emocijas. Jos gali būti kognityvinės arba elgesio, individualios arba socialinės.

Nepaisant daugybės įveikos konceptualizavimo pasiūlymų nėra sutarimo dėl pagrindinių įveikos kategorijų. Man patinka Krzysztofo Stanisławskio pasiūlytas įveikos komplekso modelis (angl. Coping Circumplex Model, CCM). Jis grindžiamas prielaida, kad stresinėse situacijose atsidūrę asmenys susiduria su dviem užduotimis: jiems reikia išspręsti problemą ir reguliuoti savo emocijas, kurias atspindi dvi atitinkamos dimensijos, t. y. problemos įveikimo ir emocijų įveikimo dimensijos.

Problemos įveikimas ir emocijų įveikimas jo modelyje aiškinami kaip bipolinės dimensijos. Svarbu tai, kad šios dimensijos apibrėžia erdvę kitoms įveikos kategorijoms. Modelyje (skaidrė) iš viso yra aštuoni įveikimo stiliai, sudarantys apskritimą: teigiamas emocinis įveikimas, efektyvumas, problemos sprendimas, susirūpinimas problema, neigiamas emocinis įveikimas, bejėgiškumas, problemos vengimas ir hedonistinis atsiribojimas.

Kiekvienas iš šių modelių leidžia asmeniui įveikti stresą, bet ne kiekvienas iš jų socialine prasme yra adaptyvus, t. y. leidžia asmeniui prisitaikyti prie tikrovės ir ją kurti. Kai kuri iš jų didina asmens atsiribojimą nuo tikrovės ir jos kūrimo ir taip veda į dar gilesnes tarpasmeninių santykių problemas.

Čia pateiksiu pavyzdį: visai neseniai per socialinius tinklus perėjo vieno žmogaus patirtis, kuris, nubudęs vidury nakties suprato, jog nekenčia savo valdžios. Ši jo emocinė reakcija, kurią jis suguldė į tekstą, buvo išprovokuota santykio su valdžia patirties. Įdomu tai, kad tekstą jis ryžosi išpublikuoti po to, kai, eidamas gatve, pamatė kertamus medžius ir jautėsi bejėgis ką nors padaryti. Jei vertintume pagal Stanisławskio įveikos komplekso modelį, jo atsakas į stresinę situaciją buvo būtent bejėgiškumas, t. y. atsisakymas spręsti problemą (pavyzdžiui, parašyti skundą į savivaldybę) ir neigiama emocinė reakcija.

Kaip žinia, priklausomi asmenys turi mažesnę toleranciją stresinei situacijai, jų elgesiui būdingas atsisakymas spręsti problemą, stiprios neigiamos emocijos. Psichotropinių medžiagų vartojimas formuoja hedonistinio atsiribojimo strategiją, kai problema iš tiesų nesprendžiama, o su emocijomis yra tvarkomasi kompensacinėmis priemonėmis. Todėl siūlyti psichodelikų terapiją reiškia formuoti tuo momentu suveikiančią, bet neturinčią perspektyvos ir psichikos sveikatos požiūriu nevaisingą elgesio strategiją.

Mūsų streso įveikos mechanizmai susiformuoja dar ankstyvojoje jaunystėje, todėl kiekvienos prevencinės priklausomybių programos tikslas yra ugdyti asmenybę ir formuoti jos vidinį atsparumą bei adaptyvius streso įveikos mechanizmus. Tada, susidūrus su gyvenimu, vaikas gebės jį pakelti, o ne naudoti pabėgimo iš gyvenimo strategijas, darančias žmogų priklausomą, o ne gydančias.

Todėl sėkminga narkotikų prevencijos politika turi prasidėti jau mokykloje ir apimti gyvenimo įgūdžių formavimą. Tačiau įstatymo leidėjo šiandien siunčiama žinutė - narkotikus tam tikrais atvejais vartoti galima ir yra gerai - rizikuoja nugalinti šią politiką, suteikdama klaidingos elgesio strategijos šunkelį. Juk neprisiimti atsakomybės už gyvenimą visada yra lengviau, negu rizikuoti atsigręžti į vėją veidu.

Šios mano įžvalgos „nenukrito iš dangaus", o kilo dirbant prie projekto „Priklausomybės nuo interneto prevencija ir ankstyvoji intervencija mokykloje", vykdomo Rengimo šeimai asociacijos, kuriai turiu garbės vadovauti.

The post Ramūnas Aušrotas. Kanapių vartojimas nepašalins psichologinio kentėjimo priežasčių appeared first on LAIKMETIS.

Vengrija ir Slovėnija iš koronaviruso pandemijos išeina ekonomiškai stipresnės, skirtingai nei daugelis kitų Europos valstybių, per bendrą spaudos konferenciją Slovėnijos žurnalistams sakė Vengrijos ministras pirmininkas.

„Padėtis Europoje pasikeitė“, – pareiškė Orbánas. „Prieš keletą metų manėme, kad Vidurio europiečiai neveiks be Vakarų ekonomikų, tačiau dabar akivaizdu, kad ir Vakarų europiečiai nebeveiks be Vidurio Europos ekonomikų“, – pridūrė jis.

Vengrija drąsiau pasisako už savo teisę, savo suvokimą ir savo planus.

V. Orbanas įvertino, kad Europos Sąjungoje buvo sukurtos daug lygesnės ekonominės galios ir tarpusavio priklausomybės sąlygos, todėl „Vengrija drąsiau pasisako už savo teisę, savo suvokimą ir savo planus“.

„Mes nesame problemų kėlėjai“, – tvirtino Vengrijos ministras pirmininkas. „Mes tik sustiprėjome ir žinome, kad Briuselyje mūsų balsai turi būti išgirsti bent taip pat, kaip ir Vakarų Europos šalių balsai“. Jis pabrėžė, kad kuo daugiau Vidurio Europos šalių dirbs kartu, tuo stipresnis bus jų kolektyvinis balsas.

The post Viktoras Orbanas: mes nekeliame problemų, mes tiesiog žinome savo vertę appeared first on LAIKMETIS.