Nors apie neįgaliųjų teisių užtikrinimą kalbama jau ne vienerius metus, praktikoje jų gyvenimo kokybė gerėja lėčiau, nei turėtų. Žmonių su negalia interesų atstovai ir patys žmonės su negalia vieningai pabrėžia, kad pagrindinės problemos – „Nieko apie mus be mūsų“: žmonių su negalia balso ignoravimas, suskaldytos negalios nevyriausybinės organizacijos: vienybės trūkumas, viešojo sektoriaus kvotų problema: formalūs sprendimai be realios naudos, sudėtinga negalios nustatymo procedūra, infrastruktūros nepritaikymas, ribotas prieinamumas prie paslaugų ir vis dar gajūs visuomenės stereotipai ir kt. – turi būti sprendžiamos nedelsiant.

„Nieko apie mus be mūsų“: žmonių su negalia balso ignoravimas

Vienas iš skaudžiausių klausimų, apie kurį kalba žmonių su negalia bendruomenė, yra jų balso ignoravimas priimant sprendimus, kurie tiesiogiai veikia jų gyvenimus. Nepaisant to, kad Lietuva yra ratifikavusi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, kurioje aiškiai pabrėžiama, kad visos iniciatyvos turi būti formuojamos ir įgyvendinamos įtraukiant pačius žmones su negalia, praktikoje šios nuostatos dažnai lieka popieriuje.

Dažnai sprendimus dėl žmonių su negalia daro politikai arba specialistai, kurie patys neturi tiesioginio supratimo apie kasdienes šios bendruomenės problemas. Šitaip formuojamos priemonės gali būti neveiksmingos, net atitrūkusios nuo realybės.

„Mus dažnai kviečia į komisijas ar darbo grupes tik dėl „pliuso“, tačiau mūsų išsakyti pasiūlymai retai atsispindi galutiniuose sprendimuose. Jautiesi tarsi esi dėl statistikos, o ne tam, kad iš tikrųjų ką nors pakeistum“, – teigia Kristina, aktyviai neįgaliųjų teises ginanti vilnietė.

Suskaldytos negalios nevyriausybinės organizacijos: vienybės trūkumas

Didelę problemą sudaro ir susiskaldžiusi nevyriausybinių organizacijų (NVO) bendruomenė, dirbanti neįgaliųjų teisių srityje. Lietuvoje veikia dešimtys organizacijų, atstovaujančių skirtingas negalios formas – nuo fizinės, regos ar klausos negalios iki psichosocialinių negalių. Tačiau šios organizacijos dažnai dirba atskirai ir neturi bendro sutarimo dėl pagrindinių tikslų ar bendrų veiksmų strategijų.

1. Konkuruojančios organizacijos: vietoj to, kad susivienytų ir stiprintų bendrą balsą, dalis organizacijų konkuruoja dėl ribotų finansinių išteklių ar projektų finansavimo. Tai silpnina jų įtaką sprendimų priėmimo procesuose ir mažina jų galimybes užtikrinti realius pokyčius.

2. Neįtrauktos mažesnės grupės: dažnai mažesnės bendruomenės – ypač žmonės su kompleksinėmis ar retomis negaliomis – lieka nepakankamai atstovaujamos. Didžiosios organizacijos neretai atstovauja tik didesnes grupes, o tai dar labiau skatina susiskaldymą.

3. Silpnas bendradarbiavimas su valdžios institucijomis: suskaldytos organizacijos nepajėgia nuosekliai ir tvirtai dalyvauti diskusijose su politikais ar institucijomis. Tokia situacija suteikia valdžios atstovams daugiau galimybių ignoruoti žmonių su negalia poreikius arba siūlyti paviršutiniškus sprendimus.

Viešojo sektoriaus kvotų problema: formalūs sprendimai be realios naudos

Žmonių su negalia integracija į darbo rinką Lietuvoje išlieka vienu iš didžiausių iššūkių. Nors egzistuoja teisinės kvotos, numatančios, kad didesnėse įmonėse ir viešajame sektoriuje tam tikra darbo vietų dalis turi būti skirta žmonėms su negalia, šie mechanizmai dažnai neveikia arba taikomi formaliai.

1. Simbolinis įdarbinimas: Neretai žmonės su negalia įdarbinami tik formaliai, kad būtų atitiktos įstatymų numatytos kvotos, tačiau jų pareigos būna minimalios arba neatitinkančios jų gebėjimų ir profesinių kvalifikacijų. Tai neatneša naudos nei darbuotojams, nei organizacijai.

2. Nepakankamas darbo vietų pritaikymas: Kvotos užtikrina darbo vietų skaičių, tačiau ne jų kokybę. Daugelyje institucijų neįgaliems darbuotojams nėra užtikrinamos tinkamos sąlygos – pritaikytos darbo vietos, lankstus darbo grafikas ar galimybė dirbti nuotoliniu būdu.

3. Neaiškus kvotų tikslas: Kvotų sistema dažnai suvokiama kaip „pareiga“ arba „atsakomybė“, o ne kaip galimybė panaudoti žmonių su negalia potencialą. Dėl to darbdaviai neretai į juos žiūri kaip į papildomą „naštą“, o ne kaip į lygiaverčius darbuotojus.

Asmeninės pagalbos stoka

Asmeninė pagalba yra viena iš svarbiausių paslaugų, leidžiančių neįgaliesiems būti savarankiškiems, tačiau Lietuvoje ji vis dar nėra pakankamai išvystyta. Nors asmeninio asistento paslaugos įtrauktos į socialinės pagalbos sistemą, daug žmonių su negalia susiduria su šiomis problemomis:

1. Ribotas paslaugų prieinamumas: asmeninės pagalbos paslaugos dažnai teikiamos tik didžiuosiuose miestuose, o regionuose jų praktiškai nėra.

2. Nepakankamas finansavimas: asistento paslaugų apmokėjimas yra ribotas, o tai reiškia, kad daugelis neįgaliųjų negali pasinaudoti šia pagalba tiek, kiek jiems jos reikia.

3. Paslaugų trūkumas darbingo amžiaus žmonėms: darbingo amžiaus žmonės, norintys mokytis ar dirbti, dažnai susiduria su problema, kad jiems nepakanka asmeninio asistento valandų siekiant atlikti kasdienes užduotis ar vykti į darbą.

4. Kokybės problema: trūksta kvalifikuotų asistentų, kurie galėtų padėti ne tik fiziškai, bet ir užtikrinti emocinį palaikymą ar padėti orientuotis sudėtingose situacijose.

Daugelis žmonių su negalia pabrėžia, kad be asmeninio asistento pagalbos jie negali pilnai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Sudėtinga negalios nustatymo procedūra

Kita opi problema – ilgas ir sudėtingas negalios nustatymo procesas. Daugeliui žmonių su negalia reikia reguliariai atnaujinti negalios statusą, net jei jų sveikatos būklė yra negrįžtama.

1. Ypač didelius išgyvenimus kelia tai, kai kreipiamasi dėl pakartotinio negalios nustatyto pablogėjus sveikatai, tačiau nustatoma mažesnė negalia arba iš vis ji nenustatoma.

2. Biurokratija ir ilgos eilės: pateikus dokumentus dėl negalios nustatymo ar atnaujinimo, sprendimų dažnai tenka laukti daugiau nei mėnesį, o apskundus sprendimą ir mėnesius.

3. Diskomfortas ir stresas: žmonėms dažnai tenka ne kartą įrodinėti savo negalią gydytojams ir komisijoms, o tai gali būti psichologiškai alinantis procesas.

„Mano negalia yra visą gyvenimą, tačiau turiu kas kelis metus įrodinėti, kad ji neišnyko. Tai ne tik vargina, bet ir žeidžia orumą“, – dalijasi Lukas, turintis judėjimo negalią.

Vis dar nepasiekiama aplinka

Nors pastaraisiais metais Lietuvoje buvo dedamos pastangos gerinti viešosios erdvės pritaikymą neįgaliesiems, padėtis išlieka nepatenkinama. Net naujai statomi pastatai ar rekonstruojamos viešosios erdvės neretai neatitinka žmonėms su negalia būtinų standartų. Nuo nepritaikytų šaligatvių iki nepasiekiamų valstybinių įstaigų – tokia realybė, kai net Seimo kontrolierių įstaiga neprieinama verčia žmones su negalia jaustis atstumtais savo šalyje.

Asmeninė pagalba yra viena iš svarbiausių paslaugų, leidžiančių neįgaliesiems būti savarankiškiems, tačiau Lietuvoje ji vis dar nėra pakankamai išvystyta.

„Kai kurie reikalai, kuriuos sveikas žmogus sutvarko per kelias minutes, mums užtrunka valandas. Kartais net negaliu patekti į gydymo įstaigą ar savivaldybę, nes nėra lifto ar pritaikytų įėjimų“, – sako Vilniuje gyvenanti Eglė, kuri naudojasi vežimėliu.

Šie trūkumai rodo, kad būtina stiprinti kontrolę ir užtikrinti, jog kiekviena viešoji vieta būtų pritaikyta įvairiems poreikiams.

Sveikatos priežiūra: paslaugos neprieinamos visiems

Žmonės su negalia susiduria su rimtomis kliūtimis pasinaudodami medicininės reabilitacijos paslaugomis. Paslaugų trūkumas regionuose, ilgos eilės ir nepakankamas specialistų skaičius lemia, kad daugelis pacientų negali laiku gauti būtinos pagalbos.

Be to, kai kurios reabilitacijos įstaigos nėra pritaikytos asmenims su specifiniais poreikiais – trūksta pritaikytų lovų, liftų, o personalas ne visada yra tinkamai apmokytas dirbti su žmonėmis, turinčiais kompleksines negalias.

„Jaučiuosi nereikalinga. Man nuolat sako, kad reikia laukti, bet mano sveikata blogėja čia ir dabar. Reabilitacija galėtų padėti išsaugoti mobilumą, bet kol kas tai tik teorija“, – teigia pensinio amžiaus Regina iš Panevėžio.

Siekiant išspręsti šias problemas, būtina didinti paslaugų finansavimą ir stiprinti regioninių centrų pajėgumus, taip pat geriau organizuoti specialistų rengimą.

Darbo rinka uždaryta daugeliui neįgaliųjų

Nors žmonių su negalia integraciją į darbo rinką Lietuvoje skatina įvairios iniciatyvos, realybėje daugelis žmonių su negalia lieka už jos ribų. Dažnai darbdaviai vengia priimti žmones su negalia, manydami, kad jiems prireiks papildomų išteklių ar kad jie negalės dirbti pilnu pajėgumu. Situacijos iš esmės kol kas nesprendžia ir įvestos žmonių su negalia įdarbinimo kvotos į viešąjį sektorių.

Šis požiūris ne tik atima galimybę žmonėms su negalia užsidirbti pragyvenimui, bet ir mažina jų pasitikėjimą savimi. Neįgalieji, kaip ir visi kiti, nori būti naudingi visuomenei, tačiau tam jiems reikia tinkamų sąlygų: pritaikytų darbo vietų, lankstaus darbo grafiko ir darbdavių palaikymo.

Švietimo sistema neskatina įtraukties

Vaikai su negalia dažnai negali pilnai dalyvauti švietimo procese dėl nepritaikytos mokyklų aplinkos ir nepakankamo pedagogų pasirengimo dirbti su įvairių poreikių mokiniais. Įtraukusis ugdymas, kuris turėtų būti standartas, dažnai išlieka tik teorine idėja.

Daugelio mokyklų infrastruktūra nėra pritaikyta, trūksta pagalbinių technologijų, o mokytojai kartais nesijaučia pasiruošę dirbti su vaikais, turinčiais sudėtingų ugdymosi poreikių. Tai lemia, kad tėvai dažnai renkasi specialiąsias mokyklas, nors vaikai galėtų mokytis bendrojo lavinimo mokyklose, jei šios būtų tinkamai pritaikytos.

Stigmos ir visuomenės požiūris – dar viena kliūtis

Visuomenėje vis dar gajūs stereotipai apie žmones su negalia. Jie dažnai suvokiami kaip našta arba žmonės, kuriems reikia tik paramos. Tokie įsitikinimai ne tik žeidžia, bet ir lemia realią diskriminaciją – nuo atstūmimo darbo rinkoje iki abejingumo jų problemoms.

„Žmonės dažnai žiūri su gailesčiu, bet mes nenorime būti gailimi. Norime būti suprasti ir turėti tas pačias galimybes kaip visi kiti“, – dalijasi 32-ejų žmogus su negalia Antanas.

The post Nematoma kasdienybė: žmonių su negalia problemos, kurias privalome spręsti dabar appeared first on LAIKMETIS.

Pavyzdžiui, nepaisant to, kad valdantieji giriasi, kad Lietuvoje miškų daugėja, visuomenė ir specialistai mato, kad blogėja miškų kokybė, daugėja jaunuolynų, mažėja brandžių miškų bei juose sugeriamas CO₂ kiekis, o dabartinės miškų valdymo praktikos (plynieji kirtimai, ūkinė veikla net ir saugomose teritorijose) kelia grėsmes daugeliui augalų, gyvūnų buveinių ir rūšių.

„Valstybė rūpinasi žmonių sveikata“ teigia Konstitucijos 53 straipsnis. Lietuvos 20-ies metų narystė Europos Sąjungoje yra sėkmės istorija, tačiau šalies pažanga visuomenės sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos srityse vyksta lėtai. Vidutinė tikėtina sveiko gyvenimo trukmė padidėjo keleriais metais (2021 m. vyrų buvo 61 m., moterų - 67 m.), bet yra viena trumpiausių Europoje. Lietuvoje be ligų vyrai gyvena 6 metais trumpiau nei moterys ir net 10 metų trumpiau nei vyrai Švedijoje, kur vyrų ir moterų vidutinė sveiko gyvenimo trukmė - 71 m. Lietuvos gyventojų sergamumo lėtinėmis ligomis bei mirtingumo nuo jų rodikliai yra vieni didžiausių ES.

Dažniausia mirties priežastis Lietuvoje - išeminė širdies liga, nuo kurios kasmet miršta apie 12 000 žmonių (100 tūkst. gyventojų tenka daugiausia mirčių ES - 237, ES vidurkis – 60). Taip pat, registruojami dideli vyrų sergamumo ir mirtingumo nuo vėžio rodikliai (trečia vieta Europoje, 1 pav.), 51% šauktinių nėra tinkami dėl sveikatos, oro tarša Lietuvoje viršija saugų lygį tris kartus, tarp vaikų ir paauglių itin paplitęs elektroninių cigarečių vartojimas: bent vieną kartą per paskutinį mėnesį vartojo 31% mokinių (ES vidurkis – 14%).

Daugelio lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir  2 tipo diabeto, gali būti išvengta pakeitus gyvenseną. Tačiau, dėl neveiksmingos prevencijos daug gyventojų miršta per anksti arba serga išvengiamomis ligomis, kurių gydymui valstybė išleidžia milijonus eurų. Vien tik širdies ir kraujagyslių ligos Lietuvai kainuoja 1,4 mlrd. Eurų per metus - daugiau nei 2,5% BVP.

Deja, buvusių ir naujų Lietuvos politikų pastangos stiprinti gyventojų sveikatą apsiriboja siūlymais skirti daugiau lėšų gydymo įstaigoms, pastatams, diagnostikai ir vaistams. Paslaugų prieinamumas ir kokybė svarbu, tačiau nutylima, kad lėtinių ligų prevencija yra veiksmingesnė už bet kurį gydymą.

COVID-19 pandemijos metu daug dėmesio buvo skiriama šios infekcinės ligos prevencijai. Lietuvos Mokslų Akademijoje 2024 m. vasario mėn. vyko konferencija „COVID-19 pandemijos pamokos: moksliniai ir praktiniai aspektai“. Deja, tarp pranešėjų nebuvo nė vieno visuomenės sveikatos specialisto ar duomenų analitiko, prisidėjusio suvaldant pandemiją Lietuvoje. Jų patirtis galėtų būti naudinga ir kovoje su lėtinėmis ligomis. Šiuo straipsniu siekiama užpildyti spragą ir aptarti kai kurias COVID-19 pandemijos pamokas lėtinių ligų prevencijai.

Kad ligų prevencija būtų efektyvi, svarbūs tiek asmeniniai pasirinkimai, tiek politiniai sprendimai, bei jų pagrįstumas duomenimis ir moksliniais įrodymais. Būtini keturi esminiai komponentai:

Patikima, šiuolaikinė duomenų kaupimo sistema

Ši sistema turėtų centralizuotai kaupti duomenis, skaičiuoti statistinius rodiklius bei teikti informaciją sveikatos priežiūros organizatoriams, politikams ir visuomenei.

COVID-19 pandemijos pradžioje Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) atstovas arba vyriausioji šalies epidemiologė kasdien pranešdavo apie praėjusios paros naujų COVID-19 atvejų ir mirčių skaičių, informuodavo apie numatomas pandemijos valdymo priemones. Deja, po kurio laiko paaiškėjo, kad skelbiami duomenys buvo klaidingi. Tik kai duomenų kaupimą ir skelbimą iš NVSC perėmė Lietuvos Statistikos departamentas, primityvi tvarka buvo patobulinta, pasitelkus skaitmenines technologijas, pradėti rinkti svarbūs duomenys iš Mirties atvejų ir jų priežasčių registro, diagnostinių testų, vakcinavimo centrų ir pan. Tai leido kaupti kiekvienos dienos, savaitės, mėnesio duomenis, juos analizuoti, skelbti ir naudoti pandemijos valdymui.

Daugelio lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir  2 tipo diabeto, gali būti išvengta pakeitus gyvenseną.

Lėtinių ligų veiksmingai prevencijai taip pat būtina visuomenės sveikatos stebėsena - duomenų apie gyventojų sveikatą, ligų rizikos veiksnius ir sveikatos būkles sistemingas kaupimas, analizavimas, interpretavimas ir sklaida.

Sveikatos duomenys - tai sveikatos priežiūros įstaigų informacija; demografinė statistika (gimimai, mirtys ir jų priežastys), ligų registrų, gyventojų apklausų ir tyrimų duomenys bei įvairių kitų institucijų duomenys (aplinkos apsaugos, socialinės apsaugos, policijos). Lietuvoje sveikatos duomenis kaupia Higienos instituto Sveikatos informacijos centras, Statistikos departamentas, Valstybinė ligonių kasa, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, Narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamentas, Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registras, kai kurių ligų (pvz., profesinių ligų, vėžio) registrai ir kitos institucijos. Visuomenės sveikatos ir gyvensenos stebėseną vykdo Statistikos departamentas, Higienos institutas, mokslo įstaigos ir pan.

Sukaupti duomenys gali būti naudojami formuojant ir planuojant valstybės sveikatos politiką, valstybės programų, strategijų, intervencijų efektyvumo vertinimui, galimų naujų grėsmių sveikatai nustatymui, sveikatos politikų, sveikatos priežiūros administratorių ir suinteresuotų institucijų įrodymais grįstų sprendimų priėmimui bei moksliniams tyrimams. Taip yra Suomijoje, Švedijoje ir kitose šalyse, kuriose reguliariai vykdomi nacionaliniai gyvensenos ir gyvenimo sąlygų tyrimai (angl. surveys), veikia kokybiška lėtinių ligų stebėsenos sistema (registrai).

Lietuvoje pasigendama patikimų ir reguliariai atnaujinamų populiacinių duomenų apie šalies žmonių sveikatą, gyvenseną, lėtinių ligų ir jų rizikos veiksnių paplitimą. Kelia klausimų visuomenės sveikatos duomenų kaupimo, analizės ir pristatymo metodai, jų reprezentatyvumas. Neretai duomenys yra neatnaujinami, 5-7 metų senumo, arba, atvirkščiai pateikiami tik paskutiniųjų 5 metų duomenys. Tai apsunkina visuomenės sveikatos stebėseną, sveikatos rizikos veiksnių ir kritinių situacijų monitoravimą ir reagavimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje stebimi vieni didžiausių pasaulyje mirtingumo rodikliai nuo ligų, kurių galima išvengti.

Rūkymas Pasaulio Sveikatos Organizacijos įvardijamas didžiausia visuomenės sveikatos grėsme. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje sveikatos priežiūros išlaidos dėl rūkymo sukeltų ligų 2013 m. viršijo 37 mln. eurų. Todėl, svarbu monitoruoti jo paplitimą visuomenėje. Statistikos departamentas nurodo, kad 2019 m. tarp vyrų buvo 29% rūkančių, tarp moterų - 9,5%, tuo tarpu Eurostat duomenimis 2020 m. rūkė net 45% vyrų ir 14% moterų. Skirtumų priežastis svarbu analizuoti, tačiau akivaizdu, kad rūkymas Lietuvoje yra labai paplitęs, ypač tarp vyrų - tai yra visuomenės sveikatos problema, kuri lemia daug išvengiamų ligų, daug per ankstyvų mirčių, dideles valstybės išlaidas.

Pastebėtina, kad Europos komisijos Kovos su vėžiu plane numatyta iki 2040 m. sumažinti vartojančių tabaką iki 5%. Tačiau, sudėtinga monitoruoti rūkymo (taip pat – nutukimo, fizinio aktyvumo ir kt.) paplitimą Lietuvoje, kai nėra vieno patikimo duomenų šaltinio, detalūs duomenys (miesto/kaimo, amžiaus, išsilavinimo grupėse) sunkiai randami institucijų tinklapiuose ir leidiniuose, tobulintini jų kaupimo, analizės metodai, nuoseklumas ir reguliarumas.

Skaitmenizuota COVID-19 registravimo sistema padėjo monitoruoti epidemiologinę situaciją Lietuvoje ir, remiantis duomenimis, priimti sprendimus ligai valdyti. Siekiant sumažinti lėtinių ligų naštą, sveikatos informaciją tvarkančios sistemos turi būti tobulinamos tam, kad tinkamai kauptų duomenis visuomenės sveikatos stiprinimui. Gyvensenos, aplinkos ir kiti su sveikata susiję gyventojų tyrimai turi būti efektyvūs, lankstūs ir patikimi, jų duomenų analizė, interpretacija ir sklaida - tobulesnė, siejant ją su politikų bei visuomenės poreikiais.

Kompetentingi visuomenės sveikatos specialistai

Visuomenės sveikata - tai ligų prevencijos, gyvenimo prailginimo ir sveikatos stiprinimo mokslas ir menas pasitelkiant visuomenės organizuotas pastangas. Visuomenės sveikatos specialistai yra viena iš pagrindinių profesijų, dalyvaujanti sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos darbe.

Covid-19: Nors NVSC atstovas arba vyriausioji šalies epidemiologė (beje, turinti reikalų su teisėsauga) kasdien pateikdavo praėjusios paros COVID-19 statistiką, trūko duomenimis pagrįstos analizės apie infekcijos plitimą ar atsitraukimą, taikomų priemonių efektyvumą. Patobulinus duomenų rinkimo procesą pandemijos eigoje, padidėjo galimybės šiai analizei, tačiau klausimas, ar visuomenės sveikatos specialistai, politikai ir administratoriai, atsakingi už pandemijos valdymą Lietuvoje, visuomet priėmė optimalius sprendimus.

Tyrimas parodė, kad Lietuvoje ribojimai buvo daugiau nei du kartus didesni nei Latvijoje ir Estijoje ir daugiau nei šešis kartus nei Suomijoje ir „(...) tikėtina, kad panašių kaip Lietuvos kaimynėse pandemijos suvaldymo rezultatų Lietuvoje buvo galima pasiekti ir taikant ne tokias griežtas ribojimų priemones, tuo pačiu sukeliant mažesnes neigiamas pasekmes Lietuvos ekonomikai ir gyventojams“. Mirtingumas nuo COVID-19 Lietuvoje buvo vienas didžiausių Europoje.

Lėtinės ligos: Visuomenės sveikatos darbuotojo universitetinės studijos, profesinis tobulėjimas, mokymai ir kompetencijų vertinimas yra esminiai elementai, padedantys  efektyviai spręsti visuomenės sveikatos problemas ir tinkamai vertinti veiksmų naudą šioje srityje. Visuomenės sveikatos specialistus Lietuvoje rengia net 4 universitetai. Tačiau, kvalifikuotų visuomenės sveikatos specialistų trūksta. Tik 17% visuomenės sveikatos studijas baigusių absolventų įsidarbina visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose, jose dirbantiems specialistams trūksta žinių ir įgūdžių, jų kvalifikacijos tobulinimas – netolygus ir neatitinka esamų poreikių.

Štai vadovauti vienai svarbiausių Visuomenės sveikatos institucijų Lietuvoje - Nacionalinam visuomenės sveikatos centrui - paskirtas buvęs Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM ir Valstybinės augalų apsaugos tarnybos darbuotojas, be visuomenės sveikatos srities išsilavinimo. 2014 m. Nacionalinė sveikatos taryba pažymėjo būtinybę sustiprinti visuomenės sveikatos specialistų ruošimo kokybę: universitetams, rengiantiems visuomenės sveikatos specialistus - koreguoti studijų programas ir užtikrinti specialistų tinkamo lygmens kompetencijas.

Kas padaryta per 10 metų? Ar visuomenės sveikatos studijų programos atitinka tarptautinius standartus, pavyzdžiui, Visuomenės Sveikatos Mokyklų Europos Regione (ASPHER) gaires? Ar visose Lietuvos aukštosiose mokyklose visuomenės sveikatos specialistų ruošimas pagrįstas mokslu, įrodymais, dirba kompetentingi dėstytojai? ASPER svetainėje nurodomos trys Lietuvos institucijos, tačiau tik viena jų prisistato anglų kalba – tai, tikėtina, parodo specialistų rengimo lygį.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ir Vyriausybė turėtų atlikti auditą ir įvertinti visuomenės sveikatos specialistų įgūdžius bei tinkamumą pagal veiklos sritis, identifikuoti spragas. Turėtų būti užtikrinta, kad specialistų rengimo programose būtų pagrindinės kompetencijos, kad daugiau dėmesio būtų skiriama aktualiems visuomenės sveikatos iššūkiams (sveikatos netolygumams, klimato kaitai, biologinės įvairovės nykimui, aplinkos taršai). Stiprinant visuomenės sveikatos indėlį svarbu, kad visuomenės sveikatos darbuotojai įgytų išsilavinimą tik akredituotose institucijose, kad visuomenės sveikata būtų įtraukta į medicinos, socialinio darbo, švietimo, miestų planavimo, žemės ūkio, aplinkos apsaugos, turizmo ir ekonomikos studijas.

Kompetentingi ekspertai ir vadovavimasis jų rekomendacijomis

COVID-19. Įsibėgėjus pandemijai, buvo sudaryta Sveikatos ekspertų taryba, į kurią įtraukti įvairių sričių mokslininkai ir praktikai, taip pat ir visuomenės sveikatos srities mokslininkai, duomenų analitikai. Remiantis ekspertų rekomendacijomis, buvo taikomos kompleksinės epidemijos valdymo priemonės. Buvo suprasta, kad edukacijos, prašymų, įtikinėjimų nepakanka - būtinas teisinis reguliavimas ir ribojimai (kaukės, socialinis atstumas, kelionių ribojimas, vakcinavimas).

Lėtinės ligos. Už gyventojų sveikatos stiprinimą atsakingos daugelis institucijų Lietuvoje, pavyzdžiui, SAM Visuomenės sveikatos departamentas, VU MF Visuomenės sveikatos katedra, LSMU Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas, Higienos institutas, Visuomenės sveikatos centrai ir biurai, Lietuvos respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetas, Visuomenės sveikatos stiprinimo fondas ir pan. Tačiau, kaip ir COVID-19 pandemijos pradžioje, didelis institucijų skaičius neužtikrina efektyvios lėtinių ligų prevencijos.

Toliau bus aptartos kelios sritys, kuriose tinkamai taikomas visuomenės sveikatos mokslas ir menas galėtų padėti sumažinti lėtinių ligų naštą.

Prevencija yra ekonomiškai efektyviausia strategija ilgalaikiam vėžio naštos sumažinimui. Apytiksliai 40% vėžio atvejų galima išvengti, įgyvendinus reikšmingus gyvensenos pokyčius. Europos kodeksas prieš vėžį pateikia 12 įrodymais pagrįstų rekomendacijų, kaip galima sumažinti savo riziką susirgti vėžiu. Svarbiausi rizikos veiksniai, kurių reikėtų vengti - cigarečių rūkymas, nutukimas, alkoholio vartojimas, nesveika mityba ir fiziškai neaktyvus gyvenimo būdas. Rūkymas sukelia daugiausia - apie 30% - vėžio atvejų. Lietuvoje rūkymas yra paplitęs, ypač tarp vyrų, todėl, kad būtų išvengta tūkstančių naujų vėžio atvejų, būtina skatinti nerūkymą.

Daugelio šalių patirtis rodo, kad yra efektyvių mokslu pagrįstų tabako kontrolės priemonių, kurios, vyriausybių sistemingai taikomos, yra veiksmingos. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės (JK) vyriausybių taikytos sveikatos politikos intervencijos per 70 metų sumažino rūkančiųjų nuo 50% iki 14%, JAV - nuo 42% iki 14% ((1965 m. – 2019 m.), Skandinavijos šalyse - iki 6-12%. Kitas svarbus vėžio rizikos veiksnys yra nutukimas, sukeliantis apie 13 vėžio tipų. Nors daug kalbama, Lietuvoje pasiekta mažai pažangos mažinant nutukimą - daugiau kaip 50% gyventojų turi per didelį svorį (kai KMI ≥25).

Kad sumažėtų vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų, diabeto ir daugelio kitų lėtinių ligų našta visuomenėje, būtina kovoti su rūkymu, nutukimu, fiziniu neaktyvumu ir alkoholio vartojimu. Reikalingi ilgalaikiai gyvenimo būdo pokyčiai. Kad jie vyktų, svarbūs ir individualūs pasirinkimai, ir vyriausybių veiksmai. Tačiau, žmonėms dažnai sunku laikytis rekomendacijų dėl aplinkos, socialinių ar ekonominių veiksnių bei dėl gamintojų ir prekybininkų interesų, veikiančių priešingai prevencijos tikslams.

Pavyzdžiui, nekontroliuojamai plintanti prekyba greituoju maistu gresia taip vadinamų maisto „dykumų“ arba maisto „pelkių“ atsiradimu, ši tendencija stebima JAV ir JK miestuose ir siejama su nutukimo, diabeto padaugėjimu. Skatinant pokyčius visuomenėje, švietimo ir įtikinėjimo nepakanka. Geresnių rezultatų pasiekiama vyriausybių taikomomis kompleksinėmis priemonėmis – edukacija, efektyvia socialine reklama, pagalba norintiems pakeisti įpročius bei teisiniu reguliavimu ir ribojimais (sistemingu kainų didinimu nesveikiems produktams; reklamos ir rėmimo draudimu; prieinamumo ribojimu; griežta kontrabandos kontrole).

Kovojant su ligomis, valdžios vaidmuo yra esminis, tačiau dažnai atrodo, kad valdininkams svarbiau verslo interesai nei žmonių sveikata ir gerovė. Pagerėję visuomenės sveikatos statistiniai rodikliai dažnai nėra pakankamas pagrindas ribojimų ir draudimų tęsimui. Pavyzdžiui, siaučiant pandemijai, buvo nuspręsta atšaukti daugelį ankstesnės valdžios įvestų prekybos alkoholiu ribojimų: vėl prailginti prekybos alkoholiu laiką, sumažinti įsigijimo amžiaus ribą, atšaukti alkoholio reklamos draudimą. Tai siūlyta, nepaisant tyrimų duomenų, kad ribojimai duoda laukiamą rezultatą - alkoholio sukelta žala visuomenės sveikatai sumažėjo.

Panašiai, akcizų didinimas alkoholiui bei tabakui veiksmingai sumažina vartojimą, tačiau akcizai keliami pernelyg lėtai (lyginant su infliacija), dėl to alkoholis bei tabakas tapo įperkami labiau nei bet kada anksčiau. Lietuvoje cigarečių pakelio kaina (apytiksliai 5 Eur) 2025 m. turėtų padidėti ne 26 centais, bet 2-3 kartais (Jungtinėje Karalystėje cigarečių pakelio kaina - 17 Eur, Prancūzijoje - 11,5 Eur).

Mokslu pagrįsta išankstinė patikra yra kita svarbi sveikatos stiprinimo priemonė. Lietuvoje vykdomos valstybės finansuojamos prevencinės programos (gimdos kaklelio, krūties, storosios žarnos, priešinės liaukos vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų), diegiami programų patobulinimai, siūlomos naujos. Kad visuomenės sveikatos intervencijos būtų naudingos visuomenei, svarbu suprasti dabartinių prevencijos strategijų trūkumus. Tam reikalingi patikimi duomenys, moksliniai tyrimai, kompetentingi ekspertai, būtinas programų koordinavimo centras, organizuota populiacinė kvietimų-priminimų sistema, sistemingas rodiklių monitoravimas ir kokybės kontrolė.

Nuo 2004 m. šios esminės sąlygos nebuvo užtikrintos. Tai lėmė, kad nepaisant kasmet prevencinėms programoms skiriamų lėšų, jos neduoda laukiamos naudos - mirtingumo rodikliai išlieka dideli, ypač nuo širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) (2023 m.  skirta 26,9 mln. eurų) ir prostatos vėžio (4 didžiausias mirtingumas Europoje, 2023 m. skirta 2,8 mln. Eur). Todėl yra svarbus šių nevienareikšmiai vertinamų prevencinių programų (ŠKL¹ ir priešinės liaukos vėžio) efektyvumo, ekonominio pagrįstumo, naudos/žalos įvertinimas. Nuo 2025 m. planuojama plaučių vėžio ankstyvosios patikros programa, kuri kvies dalyvauti visus 50-70 m. amžiaus žmones.

Mokslinių tyrimų duomenimis, ši programa efektyvi tik didelėje rizikoje esantiems žmonėms (daug rūkantiems arba rūkiusiems praeityje). Klausimas, kuo pagrįstas nerūkiusių žmonių kvietimas tyrimui, kokią naudą tai duos, ar ji nusvers žalą, ar valstybės lėšos nebus švaistomos? Stebina, kad randama lėšų brangioms abejotinos vertės programoms, tačiau ignoruojamos paprastesnės įrodymais pagrįstos efektyvios priemonės, pavyzdžiui, ženklus akcizų tabakui didinimas ar profesionali pagalba visiems norintiems mesti rūkyti.

Šiuo metu kova su klimato kaita, jos neigiamu poveikiu visuomenės sveikatai yra vienas iš pasaulio sveikatos politikų prioritetų. Lietuvoje ir Europoje 97% miestų gyventojų yra veikiami oro taršos kietosiomis dalelėmis PM₂.₅, viršijančiomis PSO rekomenduojamą saugų lygį 5 µg/mᵌ. Dėl oro taršos padidėja rizika sirgti kvėpavimo organų ligomis, diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis, piktybiniais navikais, plaučių vystymosi sutrikimais ir daugeliu kitų ligų. Viena iš 10 per ankstyvų mirčių Europoje siejama su aplinkos tarša. Nustatyta, kad sveikoje ir neužterštoje aplinkoje žmonės gyvena ilgiau ir yra sveikesni.

Mokslas pateikia vis daugiau duomenų, kad daugiausia karščio bangų, karščio salų ir karščio sukeltų mirčių įvyksta tankiai apgyvendintuose miestų gyvenamuosiuose rajonuose, kuriuose mažai žalumos ir didelė oro tarša. Siūlomos efektyvios priemonės oro taršos, klimato kaitos poveikio švelninimui - viešasis transportas, miestų planavimas su žaliosiomis zonomis, išmetamo CO₂ kiekio bei iškastinio kuro naudojimo mažinimas.

Švedijoje atliktas tyrimas parodė, kad tik 1 µg/mᵌ sumažinus oro taršą kietosiomis PM₂.₅ dalelėmis, sumažėja bendras mirtingumas bei kasmetiniai naujų susirgimų skaičiai miokardo infarktu, insultu, lėtine obstrukcine plaučių liga, plaučių vėžiu, diabetu, vaikų astma, nėščiųjų hipertenzija ir priešlaikinių gimdymų. Lietuvoje vykdomas aplinkos oro monitoringas, moksliniai tyrimai. Mokslo premijos laureatai (2020 m.) prof. R. Gražulevičienė ir prof. A. Dėdelė tyrė urbanistinės aplinkos, psichosocialinių ir epigenetinių veiksnių poveikį sveikatai nuo kūdikystės iki brandos. Sukaupti duomenys ir rekomendacijos galėtų būti naudingi miestų planuotojams, savivaldybių specialistams, politikams, visuomenei.

Deja, miestų planavimas yra viena iš sričių, kur nepaisoma mokslinių tyrimų ar ekspertų rekomendacijų, siekiant kuo didesnio pelno. Institucijos, vietoje efektyvių ir sistemingų priemonių, kurios mažintų oro taršą, švelnintų karščių poveikį ir saugotų miestų gyventojų sveikatą (nėščiųjų, kūdikių, vaikų, vyresnių žmonių ir visų, pėsčiomis, viešuoju transportu, dviračiais vykstančių į darbus, mokyklas, gydymo įstaigas, sportuojančių, žaidžiančių lauke), pasitenkina raginimais neiti į lauką ir užsidaryti langus. 

Duomenys ir moksliniai įrodymai turėtų būti visuomenės sveikatos strategijų pagrindas. Lietuvoje vykdoma daug mokslinių tyrimų, rezultatai skelbiami tarptautiniuose mokslo leidiniuose; dalyvaujama Europos Sąjungos finansuojamuose projektuose (PreventNCD, JACARDI, CanCon ir kt.). Tačiau, tyrimų duomenys ir rekomendacijos dažnai keliauja į valdininkų stalčius, o politikų ir institucijų sprendimai priimami remiantis viešąja nuomone, fragmentiška informacija, emocijomis ar grupių interesais. Viešumoje visuomenės sveikatos specialistai neįtraukiami į diskusijas ir sprendimų priėmimą, manipuliuojama rodikliais. Nauja SAM Mokslo ir inovacijų patarėjo pareigybė turėtų paskatinti visuomenės sveikatos srities mokslininkų ir sveikatos politikų bendradarbiavimą, deja kelia abejonių šio specialisto kompetencija mokslinių tyrimų srityje.

Kompetentinga nešališka žiniasklaida

Siekiant stiprinti visuomenės sveikatą, svarbu, kad žurnalistai ieškotų ir skleistų tiesą, nešališkai informuotų ir patikrintų faktus. Netikslus ar sensacijų besivaikantis informavimas apie mokslo atradimus žiniasklaidoje gali dezinformuoti ir sukelti visuomenės nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą. Visuomenės sveikatos nepadeda stiprinti neturintys universitetinio išsilavinimo sveikatos mokslų srityje, bet sveikatos patarimus dalijantys įvairūs receptų kūrėjai, sveikos gyvensenos konsultantai, taip pat  ir vaistininkai nevengiantys pareklamuoti papildų ar paslaugų.

Žurnalistikos studijų programose turėtų būti ne tik verslo, politikos, sporto ar kultūros žurnalistikos kursai, bet ir Mokslo ir/ar Sveikatos žurnalistikos ir komunikacijos studijos. Žurnalistams būtinos biomedicinos mokslų žinios tam, kad jie gebėtų pasirinkti kompetentingus pašnekovus, užduoti tinkamus klausimus, tikrinti faktus, atskirti faktus nuo nuomonės, patikimus duomenis nuo nepatikimų, arba išsiaiškinti valstybės finansuotų mokslinių tyrimų realią naudą.

Apibendrinimas. Sprendžiant sveikatos iššūkius Lietuvoje, svarbu siekti pažangos visuomenės sveikatos srityje ir stiprinti visuomenės sveikatos sistemą. Sveikatos politika sprendimų priėmime turėtų remtis duomenimis ir įrodymais. Tam būtina stiprinti sveikatos duomenų infrastruktūrą, gerinti duomenų kokybę, tobulinti populiacinių ir sveikatos mokslinių tyrimų infrastruktūrą. Būtina stiprinti visuomenės sveikatos specialistų kompetencijas tokiose srityse kaip sveikatos pokyčių monitoravimas, intervencijų vertinimas ir tyrimų duomenų sklaida. Svarbu užtikrinti tik įrodymais paremtų intervencijų taikymą bei visuomenės sveikatos specialistų ir sprendimų priėmėjų bendradarbiavimą. Mokslo įrodymų sėkmingas įgyvendinimas yra sudėtingas procesas - intervencijos visuomenėje paprastai neduoda greito, aiškiai matomo gero rezultato, kuris motyvuotų gyventojus ir sveikatos politikus tinkamai taikyti veiksmingas profilaktikos priemones. Nepaisant to, mokslinių tyrimų ir įrodymų ilgalaikė svarba ligų prevencijai ir visuomenės sveikatai yra nediskutuotina ir turėtų būti sveikatos politikų sprendimų pagrindas. Norisi tikėtis, kad naujoji valdžia tai supras.

The post Rūta Everatt. Lėtinių ligų prevencija: COVID-19 pandemijos pamokos appeared first on LAIKMETIS.

Įstatymo projektu, kuriuo įgyvendinamos Europos duomenų valdymo akto nuostatos, taip pat siekiama padėti pramonei kurti novatoriškus produktus ir paslaugas, penktadienį pranešė ministerija.

„Racionalus duomenų panaudojimas papildomai gali sukurti apie 2 proc. šalies BVP (bendrojo vidaus produkto – BNS), todėl didinsime duomenų dalijimosi prieinamumą ir užtikrinsime jų kokybę (...). Kurdami bendrą Europos duomenų erdvę, plėtosime duomenų pakartotinį naudojimą strateginėse viešojo ir privataus sektoriaus srityse, tokiose kaip energetika, judumas, finansai, gamyba“, – pranešime sakė ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė.

Ministerija pranešė, jog numatyta suteikti galimybę pakartotinai naudoti viešojo sektoriaus turimų jautrių kategorijų duomenis, kuriems taikoma apsauga dėl komercinio ir statistinio konfidencialumo, taip pat trečiųjų šalių intelektinės nuosavybės teisių apsaugos ir asmens duomenų apsaugos.

Pasak ekonomikos ir inovacijų viceministrės Erikos Kuročkinos, Duomenų valdymo aktas sudaro galimybę diegti dar daugiau inovacijų ir kurti naujų darbo vietų. Jis padės užtikrinti skaidresnį valdymą ir veiksmingesnes viešąsias paslaugas.

„Verslui yra ypač naudingos mažesnės duomenų gavimo, integravimo ir tvarkymo išlaidos bei patekimo į rinkas kliūtys. Dėl to sutrumpėja naujų produktų ir paslaugų pateikimo rinkai laikas. Tai leidžia įmonėms kurti naujus duomenimis grindžiamus produktus ir paslaugas“, – pranešime sakė viceministrė.

Ministerijos teigimu, sukurtomis priemonėmis taip pat užtikrinama, kad duomenų tarpininkai veiktų kaip patikimos duomenų dalijimosi organizacijos. Sukurtomis priemonėmis piliečiams ir verslui taip pat sudaromos palankesnės sąlygos pateikti savo duomenis visuomenei.

Įstatymo projektas toliau bus svarstomas Seime. Parlamentui pritarus, jis įsigaliotų nuo rugsėjo 1 dienos.

The post Vyriausybei pritarus, verslui ir gyventojams bus suteikta prieiga prie dar daugiau duomenų appeared first on LAIKMETIS.