00:00 Pradžia

02:10 Senovės žmonių mąstymas padeda suprasti save

12:06 Technologinis progresas vs. prasmės paieškos

26:46 Ką laikysime senovės civilizacijomis?

40:07 Dantiraštis ir kitos rašto sistemos senovėje

49:36 Ar žinios yra galios įrankis?

57:44 Senovės civilizacijų ribos

59:47 Kurios senovės civilizacijos išnyko ir kurios išliko?

1:15:19 Senosios kalbos ir vertimai

1:24:16 Kodėl senovės kultūros turėtų būti aktualios šiandienos lietuviui?

1:32:47 Pabaiga

The post Išlikusios ir išnykusios senovės civilizacijos appeared first on LAIKMETIS.

Dievas apšviečia gyvenimą. Viskas atrodo kitaip, nes ši šviesa apšviečia visa. Kol jo nepažinau, pasaulis man buvo mįslė: iš kur atsiradau aš? Kur link einu? Kodėl apskritai gimiau? Kodėl egzistuoja tai, kas mane supa – medžiai, gėlės, akmenys, gyvūnai, žmonės, žvaigždės? Kokia viso to prasmė? Jei esu atsitiktinumo produktas, galiu už savo būtį dėkoti tik atsitiktinumui. Bet jis neturi veido; neturi akių, kad mane matytų; neturi ausų, kad mane išgirstų; neturi burnos, kad su manim kalbėtų; neturiširdies, kad mane mylėtų.

Dievas apšviečia gyvenimą. Viskas atrodo kitaip, nes ši šviesa apšviečia visa.

Kadangi Dievas yra tikrasis pasaulio sukūrimo autorius, aš jau žinau, kam galiu dėkoti. Kai pakeliu akis į dangų, nežvelgiu į tuštumą. Ne, į mano žvilgsnį yra atsakoma. Geriau pasakysiu: aš pagaliau pakeliu žvilgsnį į savo Kūrėją, kuris į mane, savo kūrinį, visuomet žvelgė kupinas meilės ir užuojautos. Ir aš suprantu, kad jis nėra joks tolimas, apatiškas, žiaurus Dievas. Ne, jis mylintis Tėvas, kuris prieš mūsų akis iškėlė Jėzų Kristų, apie kurį jau pasakojo Senojo Testamento, pirmosios Biblijos dalies, autoriai. Jį taip apibūdina psalmės: „VIEŠPATS yra gailestingas ir mylintis, kantrus ir kupinas ištikimosios meilės… Kaip tėvas gailisi vaikų, taip VIEŠPATS gailisi pagarbiai jo bijančių“ (Ps 103). Todėl mūsų dėkingumas yra vienintelis tinkamas atsakas.

„Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, jo gerumas tęsis per amžius!“

Jeigu atsiliepsime į šį raginimą, mūsų kasdienybę nušvies šviesa, kuri niekuomet neužges. Kiekvienos dienos džiaugsmo ir Dievo patyrimo išraiška – dėkingumas.

The post Išmokime dėkoti appeared first on LAIKMETIS.

Kalėdų belaukiant…

Raguvos gimnazijoje kiekvienas advento laikotarpis būna išskirtinis ir kitoks, o prie Šv. Kalėdų laukimo prisideda visa mokyklos bendruomenė, puošiamos gimnazijos erdvės. Pirmo aukšto fojė šviečia tolerancijos žibintai. Į socialinės pedagogės paskelbtą akciją atsiliepė daug gimnazijos mokinių. Karpė, klijavo, lipdė, dekoravo žibintus, ir dabar tamsiais rytais ir vakarais jie šviečia, sušildydami savo jaukia šviesa. Smagiai ir darniai praėjo renginys „Žirgas lietuvių tautosakoje ir papročiuose“, nuspalvintas didžiųjų žiemos švenčių laukimo nuotaika, kurį organizavo spec. pedagogė, muzikos ir tikybos mokytojos bei prisidėjo dar daugelis kitų.

Lietuvių kalbos mokytojos turi jau tradicija tapusį adventinį garsinio skaitymo mėnesį. Mokykloje vyksta gerumo akcija „Rūšiuoju, saugau, dovanoju“, kviečianti plastikinius butelius ir gėrimų skardines, pažymėtas depozito ženklu, palikti mokyklos taromate, už kuriuos gauti pinigai bus skirti gimnazijos naujoms knygoms pirkti. Mokytojai per šį advento laikotarpį kviečiami stabtelėti ir pažvelgti į savo širdį, apmąstydami tam tikrus dalykus.

O Raguvos gimnazijos tikybos mokytojai L. Malinauskienei svarbu kiekvieną adventą priminti mokiniams, kas tai per laikotarpis, kokia jo prasmė, ko laukiama, kaip ruošiamasi. Su mažiausiais mokinukais įsirengtas maldos kampelis, kiekvieną savaitę įžiebiant advento žvakes ir aiškinantis jų prasmę, stengiantis ugdyti ir įgyvendinti advento pasiryžimus geriems darbams.

Rado būdą, kaip skaičiuoti dienas

Anot tikybos mokytojos, adventas yra maldingo ir džiugaus laukimo laikas, kuomet esame kviečiami susimąstyti, neskubėti, stabtelėti dienos rutinoje, nurimti, atverti savo širdis Dievui ir artimui – atlikti gailestingumo ir artimo meilės darbus, įsijungiant į labdaros akcijas, vienišų ar pagyvenusių žmonių lankymą. Dažnai adventas yra neteisingai suprantamas ir laikomas liūdesio arba tik atgailos laikotarpiu, tačiau tai džiugaus pasiruošimo laikas, kuris turi ir savo žavių tradicijų. Viena jų – laukimo laikotarpį simbolizuojantis vainikas su keturiomis žvakėmis.

L. Malinauskienė pasakoja, kad advento vainiko tradicija kilo Vokietijoje, Hamburgo mieste, pastoriui Johanui Wichernui, kuris užsiimdavo nepasiturinčių vaikų švietimu.

L. Malinauskienė pasakoja, kad advento vainiko tradicija kilo Vokietijoje, Hamburgo mieste, pastoriui Johanui Wichernui, kuris užsiimdavo nepasiturinčių vaikų švietimu.

„Kadangi vaikai labai nekantriai laukdavo Kalėdų, jis sugalvojo būdą, kaip skaičiuoti dienas iki Kalėdų. Iš seno medinio rato sukonstravo vainiką, ant kurio įtaisė 19 mažų raudonų žvakių ir keturias dideles baltas žvakes. Kiekvieną rytą uždegdavo po mažą raudoną žvakę, o sekmadienį – didelę baltą. Laikui bėgant tradicija išpopuliarėjo ir pasiekė mūsų laikus, tik liko keturios žvakės, ženklinančios keturis advento sekmadienius“, – sako L. Malinauskienė.

Ne veltui simboliai turi prasmę

Pasak mokytojos, kiekviena advento žvakė turi savo pavadinimą ir simboliką. Pirmą advento sekmadienį yra degama violetinė Pranašo žvakė, kuri simbolizuoja viltį, antrą sekmadienį uždegama irgi violetinė Betliejaus žvakė, kuri simbolizuoja tikėjimą, trečią advento sekmadienį įžiebiama rožinė Piemenėlių žvakė, kuri simbolizuoja džiaugsmą. Trečias advento sekmadienis kviečia džiaugtis „Gaudete“, kai pasirodęs angelas piemenis kvietė bėgti į Betliejų ir džiaugsmingai pagarbinti kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose. Ketvirtą advento sekmadienį įžiebiama violetinė Angelų žvakė, kuri simbolizuoja ramybę. Per Kūčias į advento vainiką yra įdedama penkta balta žvakė, kuri simbolizuoja Kristų – Pasaulio šviesą.

Apvalus vainikas, pinamas iš žalių šakelių, simbolizuoja viltį ir Amžiną gyvenimą. Primena mums, kad esame vilties žmonės, ir gyvenimą po mirties, kuris nesibaigia.

Apvalus vainikas, pinamas iš žalių šakelių, simbolizuoja viltį ir Amžiną gyvenimą. Primena mums, kad esame vilties žmonės, ir gyvenimą po mirties, kuris nesibaigia.

Advento penktadieniais (kaip ir visų metų penktadieniais, jei tą dieną nėra didelės bažnytinės iškilmės), per Kūčias nevalgome mėsos ir yra laikomasi abstinencijos įstatymo.

Dar viena ypatinga advento tradicija, kuri yra švenčiama Lietuvoje, kaip ir kaimyninėje Lenkijoje, yra – Rarotas. „Tai Švč. Mergelei Marijai skirtos votyvinės pamaldos, aukojamos advento metu aušrai brėkštant, taip pabrėžiant Marijos – išganymo Aušros ir Mesijo Motinos – garbę. Šių ankstyvųjų votyvinių Mišių pavadinimas kyla iš jų įžangoje skambančių žodžių: Rorate caeli desuper – „Rasokit, dangūs, iš aukštybių“, – paaiškina tikybos mokytoja.

Jei žmogus nesustoja, sustabdo gamta

Paklausta, kas asmeniškai jai yra adventas ir kaip ji pasitinka didžiąsias metų šventes, tikybos mokytoja sako: „Adventas man yra galimybė stabtelti, nurimti, įsiklausyti į savo širdį, išgirsti Dievą, įgyvendinti pasižadėtus sau pasiryžimus, stengiantis būti geresnei, neskubant pykti, kantresnei. Man tai ilgi vakarai, kuomet skambant giesmei galiu nurimti ir dėkoti Dievui už visas dovanas, kurias esu gavusi. Gėrėtis krentančiomis snaigėmis, gurkšnoti šiltą arbatą, rasti laiko nors trumpai paskaityti knygą. Gera yra laukti Kalėdų ir norėtųsi visą adventą su ramybe širdyje, niekur neskubant išlaukti, tik kartais gyvenimo tempas įsuka, nes darbai veja darbus ir advento laikotarpis praskrieja nepastebėtai. Bet, kaip sakau, jei pats žmogus nesusipranti sustoti, tai sustabdo gamta. Pusnys, sniegas – ir turi sulėtinti greitį, nepaspausi. O tada nusišypsau sau, ir sakau – juk adventas.“

Mėgaujasi tyla

L. Malinauskienė atvirai pasakoja ir apie savąsias advento tradicijas, kurių laikosi nuo vaikystės.

„Kai buvau maža, advento metu labai griežtai laikydavomės rimties: neskambėdavo namuose šiuo laikotarpiu jokia muzika, netriukšmaudavome, nevalgydavau saldumynų arba, jei kas duodavo, tai pasidėdavau, kad per Kalėdas galėčiau pasidalinti su kitais. Visada eidavome į bažnyčią, net ir šiokiadieniais. Dabar viena iš tradicijų yra nupinti advento vainiką namams, mokyklai, parapijos bažnyčiai, namuose pasikabinti advento kalendorių, pasipuošti namus, apvalyti savo širdį, atliekant atgailą, kad atėjusios Kalėdos būtų tikra džiaugsmo šventė. Kartais su vaikais kepame meduolius. Penktadieniais susilaikome nuo mėsiškų valgių. Važiuodama mašina stengiuosi nejungti muzikos ir taip pasimėgauti tyla“, – pasakoja tikybos mokytoja.

Kūčios yra bendrystės laikas

Šv. Kalėdos ir Kūčios – laikas, kada galime susitikti su brangiausiais sau žmonėmis, šeima, giminėmis, draugais, prie bendro šventinio stalo niekur neskubant pasibūti ir pabendrauti. Visgi noriu paklausti, kokias vertybes apie Kūčias reikėtų diegti vaikams.

adventas yra puikus metas, kai galima atidėti išmaniąsias technologijas į šoną, daugiau laiko praleisti su knyga, žaisti stalo žaidimus, atlikti mažus artimo meilės darbus.

„Apskritai, sakyčiau per visą advento laikotarpį turėtume priminti ir labiau akcentuoti, kad turime išmokti dalintis, kai ko atsisakyti. Dabar vaikai yra įpratę gauti. Advento kalendorių gausa ir paklausa yra didelė. Kiekvieną dieną išlupdami ir suvalgydami saldainį ar skanėstą nepajaučia „kitokio“ laikotarpio, kuomet džiaugsmas yra dalintis, kai galiu nesuvalgyti iškart, bet pasidėti ir per Kalėdas pasidalinti su kitais. Labai svarbu stengtis įgyvendinti užsibrėžtus pasiryžimus. Ir adventas yra puikus metas, kai galima atidėti išmaniąsias technologijas į šoną, daugiau laiko praleisti su knyga, žaisti stalo žaidimus, atlikti mažus artimo meilės darbus. Man svarbu mokiniams vis priminti, kad Kūčios yra bendrystės laikas, o Šv. Kalėdos ne tik dovanų po egle metas, bet svarbiausia, kad tai Kristaus gimtadienis ir ką jie asmeniškai kiekvienas galėtų padovanoti Jam“, – sako L. Malinauskienė.

Ar Kalėdos pasikeitė?

Kad šventės būtų džiugios, reikia mokėti jų laukti? Juk tiek daug aplinkui žmonių skundžiasi, kad artėjant Kalėdoms nebejaučia jokio šventinio džiaugsmo. Ar nebemokame džiaugtis, ar Kalėdos pasikeitė?

„Kalėdos nepasikeitė ir niekada nepasikeis, tik per visus blizgučius, dovanų pirkimo maratonus, skubėjimus nebematome tikrosios Kalėdų prasmės. Gyvename šurmulyje, kalėdinėse nuolaidose ir akcijose paskendę, nebejaučiame laukimo ilgesio, proga užuot stabtelėti virsta stresu, kaip suspėti nupirkti visiems dovanas. Reikia išmokti kantriai ir ramiai laukti. Kaip studijų laikais sakydavo man kapelionas: „Išmok laukti“. Turime išmokti kitaip laukti: be skubėjimo, nurimdami ir pasimėgaudami akimirka, laiku, praleistu su artimais žmonėmis“, – sako L. Malinauskienė.

Prabanga ir vienišumas

Dabar daugeliui Kalėdos neatsiejamos nuo dovanų. O neretai meilę ir dėmesį stengiamės išreikšti dovanos brangumu. Paklausta, kaip pati vertina dovanų sureikšminimą ar norą jausmus matuoti pinigais, L. Malinauskienė sako, kad Dievas žino, jog žmogui patinka dovanos, todėl padovanojo pasauliui pačią didžiausią dovaną savo Sūnų Jėzų Kristų.

Dievas žino, jog žmogui patinka dovanos, todėl padovanojo pasauliui pačią didžiausią dovaną savo Sūnų Jėzų Kristų.

„Tai pati didžiausia dovana ir atrodo turėtų užtekti, bet mus vilioja blizgučiai, daiktų gausumas, per kuriuos paskui nebeperlipame, tada išmetame ir vėl perkame – toks užburtas ratas. Vartojame, nesaugome aplinkos. O juk reikia tiek nedaug. Kartais pasakytas mielas žodis, nuoširdi šypsena, ištiesta pagalbos ranka, padrąsinimas, apkabinimas yra pačios nuostabiausios dovanos, kurių jokie puošnūs, prabangūs dalykai neatstos. Galiu maudytis prabangoje, bet jaustis vienišas ir nelaimingas. Turėtume keisti Kalėdų tradicijas ir mažiau pirkti, bet dėmesį ir meilę parodyti kitokiais būdais. Juolab kad Kalėdos – Kristaus gimimo šventė. Džiaugsmingai ankstų Šv. Kalėdų rytą nueiti į bažnyčią, kuomet dar lauke tamsu, o iš bažnyčios sklinda šviesa. Matyti ateinančias šeimas, senjorus, kurie jau sunkiai vaikšto, bet vis tiek ateina. Čia yra Kalėdos ir čia yra didžiausia dovana – bendrystė, būti ir šlovinti Dievą giesme, besidžiaugiant Kristaus gimtadieniu“, – kalbėjo moteris.

Kiekvienas esame stebuklas

Artėjančių švenčių proga Raguvos gimnazijos tikybos mokytoja L. Malinauskienė linki visiems išmokti sustoti ir įsiklausyti į savo širdį. Surasti laiko sau ir savo artimiausiems žmonėms. Neskubėti supykti, neapkalbėti ir neniurnėti būnant viskuo nepatenkintiems, bet daugiau šypsotis. Pakelti akis į dangų ir kaip vaikystėje suskaičiuoti žvaigždes, pasigrožėti krentančiomis snaigėmis, išgirsti vėjo dainą ir gurgždantį sniegą, žėrintį sidabru. Sustoti ir būti. Džiaugtis čia ir dabar mažais dalykais ir išmokti dėkoti už tai, ką turime, kokiais talentais esame apdovanoti. O kai ateis Kalėdos, pajausti, kaip jos kvepia. Kaip kvepia Dievo meilė.

„Linkiu suprasti, kad kiekvienas mes esame stebuklas šioje žemėje. Dovanokime viltį ir švieskime kitiems gerais darbais, plačia šypsena, paguodos žodžiais, ir stebuklai niekada nesibaigs“, – linki L. Malinauskienė.

The post Kūčios yra bendrystės laikas, sako tikybos mokytoja Laura Malinauskienė appeared first on LAIKMETIS.

Pamąstymai skirti neįvardintam asmeniui. Tai ne apie mane ir ne apie tave. Tai daugiau apie tipinį į penktą dešimtį įkopusį lietuvį vyrą, kurį pasaulis tenkina tol, kol permainos įsibrauna į jo erdvę. Tai žmogus, kuris nežvelgia giliai į ateitį, nemodeliuoja situacijų ir nedaro prognozių.

Kilus menkiausiam sukrėtimui jis bėga į supermarketą ir stoja į eilę prie tualetinio popieriaus. Baimė prarasti jį jam stipresnė nei bado grėsmė. Tikėtina, kad žodis "badas" jo žodyne net neegzistuoja. Jam mama Maxima tai toks gėrybių šaltinis, kuris pasirūpina viskuo, ko reikia jo gyvenimui. Tik kažkuria kūno vieta jis jaučia, kad tualetiniu popieriumi gali ta mama ir nepasirūpinti. Tikriausiai ta vieta, kuria mąsto?

Šio žmogaus pažiūrų evoliucija visada vėluojanti. Kol dega kaimyno tvartas, jam gaisro nėra. Gali pleškėti viskas aplinkui pragaro liepsnose, jis ramiausiai valgys savo įprastą rytinį sumuštinį ir nuo blogos informacijos apsisaugos išjungdamas televizorių arba jį perjungs į Travel Channel.

Jo šūkis visada vienas - daugiau pozityvo. Įsivaizduoju toki žmogų "Titanike", kuris besiblaškantiems po denį keleiviams bandytų pasakoti anekdotus. Klausimas, ar jis tada jau suprastų, kad laivas, kuriame visi skęsta, yra ir jo laivas?

Toks žmogutis žiūrėdamas retrospektyviai gali pagalvoti, kad buvo susikūręs idealų gyvenimą. Jis sugyveno su visais, nesikišo į niekieno erdvę ir nenorėjo, kad kas kėsintųsi į jo susikurtą jaukų pasaulėlį. Atrodo, pasiektas palaimingas visuomeninis konsensusas.

Jis tipiškas snobas, galvojantis, kad būtent jis esąs visatos centras ir tik jis moka "teisingai" gyventi. Tikras liberalas.

Jis du kartus nelaimingai vedė, išsiskyrė, turi vaikų su dviem buvusiomis. Niekam neįsipareigojęs egoistas, vaikus prisimenantis tik per gimtadienius ir Kalėdas. Neįmantrios dovanėlės ir vienodi palinkėjimai iš serijos "Linkiu laimės darbe ir asmeniniame gyvenime".

Gyvena jis Vilniaus senamiestyje nedideliame viengungio bute, kiekvieną sekmadienio rytą geria kavą gatvėje esančioje lauko kavinėje ir vertinančiu žinovo žvilgsniu peržvelgia praeinančias moteris. Medžiotojas jame dar gyvas.

Prie gretimo stalelio sėdi rusakalbių porelė. Jų amžius rodo, kad jie sovietinių migrantų vaikai. Su kažkuria banga jų tėvai atvyko į Lietuvą ir sunkiai, bet įleido čia šaknis. Lietuviai ne iš karto, bet priėmė juos. Porelė kalbasi keistu, bet mums jau įprastu akcentu. Besiklausant jų vyriškio veidą papuošia nepiktybiškos šypsenos grimasa. Ją pastebi ir porelė. Visi smagiai nusijuokia.

Pro šalį praeina dvi "tuteišių" merginos. Skuba į darbą. Jos smagiai čiauška "po prostu" - "Čto za dzen, ničego nesuprantu".

Mūsų herojus šiuo metu galvoja, kad jam patinka toks Vilnius. Jis priprato, susigyveno, priėmė jį tokį. Jam toks gyvenimas jaukus ir patogus. Gali būti, kad panašiai galvojome visi. Ir mes, ir jie......

Visi apsipratome, apsitrynėme, susigyvenome laisvoje Lietuvoje. Susikūrėme gyvenimą, kuris daugmaž tenkino visus. Gyvenimus su savo pakilimais ir kritimais, atradimais ir praradimais. Ir šio vyriškio nuomone, niekas nežadėjo bėdos.

Štai gatve ateina garbaus amžiaus kaimynas. Jam sekmadienis - bažnyčios diena. Mūsų "liberalas" pakyla ir pasilabina su kaimynu. Paklausia, kaip sveikata, šeima, vaikai.

Kaimynas pasigiria, kad anūkai jau priėmė Pirmąją komuniją, pabėdoja, kad sąnariai paskauda ir žmona nuo ryto pikta.

Mūsų "fainuolis" pasisiūlo palydėti senolį iki bažnyčios. Vis tiek abiem pakeliui. Eidamas pasakoja savo įspūdžius iš kelionės į savo svajonių miestą Amsterdamą.

Nors senoliui neįdomūs jo nuotykiai "laisvos meilės" mieste, jis pagarbiai išklauso jo pasakojimą.

Prie bažnyčios sustoja. Kaimynas turi palaukti žmonos, su kuria ryte apsižodžiavo. Ir taip visus 50 bendro gyvenimo metų. Įkarščio pagautas tvirtina, kad jau seniai kitas būtų jo vietoje išsiskyręs, bet jis negali. Juk ji vienintelė jo gyvenimo moteris. Kaip ir jis jai.

Vyriškio veidą nutvieskia vos matomas nusistebėjimas. Su viena moterimi 50 metų!!!!! Ar taip įmanoma? Akimirksnį švysteli mintis - o gal taip ir geriau? Jis mintimis perbėga per visą savo paties gyvenimą, kuriame moterys keitė viena kitą. Buvo ir tokios patirties, kurios nebesinori ir prisiminti, norėtųsi ištrinti, norėtųsi, kad nebūtų....Iš krūtinės išsiveržia atodūsis. Hm...taip.

Pagaliau prisiartinus senolio žmonai jie pagarbiai atsisveikina ir kiekvienas pasuka savo keliu. Vienas atgailauti ir prašyti atleidimo už savo nuodėmes, kitas į nuodėmingą nuotykį siūlantį Vilnių.

Štai taip mes ir gyvenome.

Nelindome vienas į kito "daržą", gyvenimus....kiekvienas savo individualiame pasaulėlyje. Jei ir kas vienijo mus, tai nebent "alus, krepšinis ir pergalės".

Laikas bėgo, gyvenimas keitėsi, po savo urvelius išsislapstę individai nepastebėjo pavojaus. Rašė R. Ozolas, rašė A. Šliogeris.....rašė kažkokias baisybes, kuriomis nenorėjo tikėti niekas - nei gyvenimo išpaikintas senamiesčio snobas, nei gyvenimo išmintį patyręs senolis. Geriau persijungti į "travel" režimą arba pasidaryti dvigubą "mochito". Ir gyvenimas vėl tampa gražus. Palaima užlieja ir kūną, ir protą. Saviapgaulės seansas tęsiasi.

Atėjo lemtingieji 2020 metai. Karantinas sujaukė visų gyvenimus. Sekmadieninė kava baigėsi. Vietoj jos teko gerti seniai pamirštą plikytą kavą iš pakelio ir pro langą sekti skrendantį balandį. Ne tik sekti, bet ir pavydėti jam laisvės bei to, kad niekas jam nekvaršina galvos dėl puolančio viruso. Vienintelė balandžio bėda - kaip spėti balandienei susukti lizdelį perėti.

Pagyvenusiam kaimynui užsidarė bažnyčia, anūkai nebelankė jo. Reklama makabriškai skelbė: "Nelankyk artimųjų, išgelbėk juos nuo mirties". Ir jie nelankė. Jie gelbėjo. Jie tikėjo ir pasitikėjo.

Taip buvo grubiai įsibrauta į kiekvieno iš mūsų gyvenimus. O tie gyvenimai - tai nepailstamas kelias link ešafoto galvojant, kad eini į priešingą pusę. Ir tik pamačius prieš savo akis nuleistą pakaruoklio kilpą trenkė lyg žaibas iš dangaus, atėjo nušvitimas, kad kažkas per daug sau leidžia.

Vėliau mūsų herojui lyg juokais, lyg rimtai buvo pasiūlyta susirinkti savo gyvenimo moterų rašytinius sutikimus dėl intymių santykių. Maža kas, kaip ir kam galėjo pasirodyti jų santykiai tada ir dabar. Gal partnerė liko nuvilta nes tikėjosi laimingesnės pabaigos, todėl mintis, kad ji visai to nenorėjo, gali staiga materializuotis į neblogą kapitalą.

Ir tik pamačius prieš savo akis nuleistą pakaruoklio kilpą trenkė lyg žaibas iš dangaus, atėjo nušvitimas, kad kažkas per daug sau leidžia.

Anądien laiptinėje sutiktas pamaldusis kaimynas pasibėdojo, kad valdžia nebeleis jam auklėti vaikaičių pagal savo įsitikinimus. Ji įsibrovė nešina prievartinės ideologijos vėliava į jų šeimą ir aiškina, ką, kada ir kaip turi žinoti jų vaikai apie seksualinį gyvenimą.

Čia laisvamanis kaimynas prisiminė ir savo vaikus.

Taip liberalas ir tradicionalistas, praktikuojantis katalikas ir sekuliarus pilietis, nacionalistas ir ne visai, o tik prijaučiantis, tampa vienos bendruomenės nariais.

Bendruomenė, kuri buvo suskaldyta į individus, tokiomis sąlygomis vėl priversta burtis į būrį, nes kito kelio nebėra. Ir pažiūrų niuansai čia nebėra tokie svarbūs. Tai diktuoja būtinybė pasipriešinti atslenkančiai ideologijai, kuri visada yra grėsmė asmens laisvei, nes ideologija ateis į jūsų namus, šeimas ir į jūsų lovas. Ne tik ateis, bet ir visa tai atims.

Ir nenuostabu, kad šiandien pirmieji į kovą už mūsų visų laisvę stoja nacionalistai, krikščionys ir tradicionalistai. Nes tik jie turi didžiausią potencialą ir jėgą, kurios semiasi iš Dievo, garbingos istorijos ir tūkstantmetės tautos patirties.

Šiandien kyla įdomus klausimas: kur jūs, tikrieji liberalai, asmens laisvės gynėjai, kurie dar visai neseniai citavote A. Smitą? Kuriate naujas direktyvas, kurios sutvarkys mūsų padrikus gyvenimus ir suteiks jiems daugiau prasmės? O gal montuojate gatvėse ir keliuose filmavimo kameras, kad būtų galima lengviau mus sekti? O gal rūpinatės greitaeigiu internetu, kad greitai galėtumėme atsisiųsti naujausią Holivudo šlamštą, kuris mums išplautų smegenis?

O gal nėra jokio liberalizmo, yra tik žmonės, kurie save tokiais laiko, bet iš tikrųjų atlieka "naudingų idiotų" vaidmenį ir išvalo kelią "šviesiam komunizmo rytojui".

Ei, liberalai, kur jūs?

The post Linas Karpavičius. Ei, liberalai, kur jūs? appeared first on LAIKMETIS.

Vilniaus arkivyskupijos Carito vaikų dienos centras kviečia tapti vaiko draugu ir dovanoti jam asmeninį dėmesį. Dienos centras jau 30 metų padeda vaikams, augantiems socialinės rizikos šeimose. Per ilgą savo gyvavimo laiką „Vilties angelas“ atrado ir išgrynino veikiančius pagalbos metodus. Bėgant metams dienos centro darbuotojai ir savanoriai nesiliauja ieškoti naujų kelių į kiekvieno vaiko širdį.

Viena iš labiausiai pasiteisinusių praktikų – individuali savanorystė, kurios metu savanoris puoselėja draugystę su konkrečiu vaiku, kiekvieną savaitę skirdamas jam keletą valandų kokybiško laiko. Savanoris įsipareigoja ilgam ir bent metams tampa saugia konstanta vaiko gyvenime.

Pokalbyje apie individualios savanorystės su vaikais iššūkius ir apdovanojimus dalyvauja „Vilties angelo“ savanoris Oskaras, socialinė darbuotoja Justyna Sivinskė ir buvusi dienos centro psichologė Aneta Bojarovič. Visi sutaria, kad dabartinė vaikų karta kitokia, tačiau jiems vis dar reikia pačių svarbiausių dalykų – saugumo ir asmeninio dėmesio.

Dėmesingo suaugusio žmogaus pavyzdys – didelė dovana

„Vilties angelo“ darbuotojai vaikams vadovus skiria rūpestingai, atsižvelgdami tiek į vaiko, tiek į savanorio asmenines savybes ir pomėgius. Savanoriai patys su vaikais sutaria, ką nori veikti kartu, kokia veikla arčiausiai širdies. Vieni važinėja paspirtukais, kiti – veria karoliukus, arba šoka. Pasak socialinės darbuotojos Justynos, savanorystėje yra labai daug laisvės, nes šie vaikai gyja tiesiog per buvimą kartu.

Oskaras (19m.) individualios savanorystės programoje dalyvavo net trejus metus. Vaikinas labai džiaugiasi savo mažuoju draugu Dovydu (10m.): „Labai geros širdies vaikas ir labai lengvo būdo.“ Kartu jie laiką leisdavo aktyviai, važinėdami dviračiu, žaisdami futbolą. Draugystėje savanoris mato labai daug vertės: „Vyresnį draugą visada smagu turėt. Būdavo, Dovydas manęs kažko paklausia, aš jam patariu. Smagu, kai vyresnis žmogus tavim domisi. Tokie dalykai ir yra svarbiausi –  tiesiog turėti žmogų, kuriam tu rūpi.“

Socialinė darbuotoja Justyna pastebi, kad individualiai bendraujant visi vaikai labai pozityvūs. „Asmeninis dėmesys labai augina, jo visi nori. Dažniausiai vaikai būna iš daugiavaikės šeimos, iš tėvų gauna mažiau dėmesio, meilės, šilumos. O čia trys valandos – ir tik tavo. Turėti savo žmogų, ir dar visiems metams, vaikams yra didelė dovana.“ Pasak Justynos, dienos centrą lankantiems vaikams savanoriai dažnai tampa tinkamu suaugusio žmogaus pavyzdžiu: „Namuose būna ir tokių šeimos narių, kurie geria, smurtauja, ar nėra labai rūpestingi. Kai vaikai ateina čia, jie mato atsakingą suaugusį žmogų, kuris klauso ir išklauso, mato jų poreikius ir juos girdi. Vaikams tai yra dėmesingo suaugusio žmogaus pavyzdys.“

Dabartinė karta – kitokia?

Justyna „Vilties angele“ dirba jau 10 metų ir pastebi laikmečio pokyčius: „Dabar vaikai visai kitokie, iš kitokių šeimų. Net skurdas kitoks… Kai atėjau dirbti, tikrai buvo vaikų, kuriems net pieštukai, kanceliarinės priemonės, rūbai, buvo neįperkami, kurie ateidavo vien dėl to, kad čia buvo šilto maisto. Dabar nei šilto maisto, nei rūbų taip nereikia – bet labai reikia santykio. Skurdas yra pasikeitęs: jeigu anksčiau buvo daiktų trūkumas, tai dabar – santykio, meilės, draugystės…“ Pasak Justynos, dabartinis gyvenimo tempas greitesnis, tėvai dažnai daug dirba, jiems trūksta tėvystės įgūdžių ir vaikai tarsi lieka už borto.

Kad šiuolaikiniai vaikai kitokie, pastebi net devyniolikmetis Oskaras: „Kai aš pats buvau vaikas, žiūrėdavau į vyresnį kaip į visišką autoritetą. O dabar 12-13 m. vaikų gali mane drąsiai pasiųsti, aš jiems esu niekas.“ Tačiau už šiurkštaus fasado vaikinas įžvelgia pažeidžiamumą: „Dabar vaikai jaučiasi labai valdingi, bet tuo pačiu yra labai minkšti… Jei tau kažką negražaus pasakys, o tu jiems atgal atsakysi, jie iš karto palūžta – jų stiprumas netikras.“

Vaikų, lankančių dienos centrą, santykis su autoritetais – itin sudėtingas. „Šie vaikai nepasitiki suaugusiais žmonėm.“ – pasakoja Justyna. „Tai dažniausiai ateina iš šeimų: tėvų gyvenimo būdas ir auklėjimo metodai nesuteikia vaikui saugumo. Tuomet pasitikėti suaugusiu būna pavojinga: o gal nuskriaus?“ Pasak socialinės pedagogės, ir pradėjus bendrauti individualiai vaikai nepasitiki, bijo, kad savanoriai juos paliks. Įsijungia natūralus gynybos mechanizmas ir jie užsideda kaukę „man viskas gerai.“ Todėl kuriant santykį su vaiku savanoriui itin svarbu būti kantriam: „Vaikai tikrinasi: ar vadovas tikrai ateis, ar tikrai visą laiką bus mandagus, ar tikrai ant jo neužrėks. Tik per stabilų buvimą savanoriai gali užsiauginti autoritetą. Kaip ir suaugusiems, vaikams reikia saugumo ir stabilumo – kuo jie labiau pažįsta savanorį, tuo jiems ramiau.“

Ilgus metus vaikų dienos centre dirbusi psichologė Aneta pritaria, kad šiuolaikinių vaikų autoritetą nusipelnyti sunkiau:  „Dabartiniai vaikai santykyje su suaugusiais yra labiau linkę reikšti savo nuomonę, diskutuoti, ieškoti argumentų. Šie vaikai kelia kitokius reikalavimus autoritetams, jiems neužtenka to, jog tai yra suaugęs, vyresnis žmogus. Šių laikų suaugusieji turi nusipelnyti  vaiko autoritetą.“ Tačiau psichologė pabrėžia: „Nepaisant to, šių vaikų pagrindiniai poreikiai išlieka tokie patys – jiems reikia saugumo, meilės, priėmimo, priklausymo.“

Susidūrimas su vaikų asmeninėmis istorijomis

Žmonės, ateinantys savanoriauti į „Vilties angelą“ – dažnai brandžios asmenybės, sukūrę šeimas, praėję daug mokymų, savanoriavę kitose organizacijose. Ne vienas iš jų patys ateina iš sudėtingų gyvenimo situacijų, pavyzdžiui, iš globos namų, ir nori padėti kitiems vaikams. Justyna čia įžvelgia abipusį santykio stebuklą: „Santykis gydo, ir jeigu žmogus ieško santykio, dažniausiai nori ir savo kažkokią žaizdą užsilaižyti. Arba jau turi panašios patirties, ir žino, kaip padėti kitam.“

Tačiau ši savanorystė turi savo iššūkių, todėl „Vilties angele“ ypač daug dėmesio skiriama savanorių palydėjimui, mokymams, refleksijoms, sudėtingų situacijų aptarimui. Kartais savanoriui per sunku susidurti su vaikų istorijomis, ypač kai jos primena jų pačių skaudžias patirtis. Būna atvejų, kai savanorystę geriau nutraukti. Justyna tvirtai įsitikinusi: „Savanorystė neturėtų būti žalojanti. Ji turėtų būti auginanti abu žmones.“

Psichologė Aneta atkreipia dėmesį, kad individualioje savanorystėje itin svarbu savanorio sąmoningumas ir atvirumas sau. Ji dalijasi, kaip reikėtų pasiruošti savanorystei: ​​„Prieš einant savanoriauti prasminga klausti savęs – kas esu, koks esu? Kodėl einu savanoriauti su vaikais, augančiais socialinės rizikos šeimose? Kokia buvo mano vaikystė?“ Psichologės teigimu, vaikų kalba ir elgesys – tinkamas arba netinkamas, – atspindi vaikų asmenines istorijas. Tai gali sukelti įvairių jausmų, siekio gelbėti, padėti, užjausti, o gal išeiti. „Savanoriui labai svarbu turėti savo ribas ir jas brėžti, gebėti tas istorijas priimti, tačiau neišsinešti į savo kasdienybę kaip naštos.“ Aneta primena, kad dalinantis su kitais, reikia nepamiršti rūpinimosi ir savimi – tokiu atveju savanoris išties bus pasiruošęs savanorystei.

Santykis gydo

Draugystė su socialiai pažeidžiamu vaiku nebūtinai lengva, tačiau atnešanti dovanų. Tarp jų – ir galimybė kitaip pamatyti savo paties tėvus. Oskaras dalijasi: „Jaučiu, kad tapau labiau empatiškas ir savo šeimai. Pradėjau labiau vertint ką turiu, nes pamačiau, kaip gali būti. Mes visi norim pakritikuoti savo tėtį, mamą – „kodėl aš neturiu naujų batų, nors mano batams tik metai?“ – bet tie vaikai gauna batus tokius, kokius gauna, ir jie labai džiaugiasi tuo. Čia mokiausi paprastumo, įžvelgti džiaugsmą mažuose dalykuose.“

Šios draugystės ilgai nepamiršta nei vaikai, nei jų vadovai. „Daugeliui savanorių didžiausias džiaugsmas yra šypsena, ir blizgančios akys, ir apkabinimai. Jie išsineša gerą jausmą: kažkam padėjau, kažką pamokiau, kažkas atsimins po n metų, kad turėjo savo vadovą,“ – šypsosi socialinė darbuotoja Justyna. – „Ir iš tikrųjų prisimena. Vienas vaikinukas, kuriam jau 28 m., jau pats sukūręs šeimą, atėjęs į dienos centrą sakė: „Aš Robertą labai gerai prisimenu! Ir savo vaikui papasakoju, kad buvo toks Robertas, mano vadovas Robertas.“ Justynai tai gražiausias įrodymas, kad individuali savanorystė tikrai padeda vaikams jų gyvenimo kelyje: „Užaugus prisiminti savo vadovą – reiškia žymė yra ryškiai palikta gyvenime. Savanoriai irgi prisimena, sutikus gatvėj klausia, kaip gyvena vaikai… Net ir po ilgo laiko nešiojasi širdyse.“

Pasiryžus individualiai savanorystei, tos 2 valandos per savaitę vaikui gali suteikti reikalingo palaikymo, o savanoriui – prasmės ir šiltų akimirkų.  „Dėl savanorystės savaitė labai gražiai įsiprasmina,“ – dalinasi Oskaras. – „O kiek laiko mes prie telefono prasėdim – būna, keturias valandas per dieną – kiek laiko praleidžiam tiesiog gulėdami lovoj, žiūrėdami televizorių… Mes kiekvienas turbūt atrastumėm dvi valandas savo gyvenime.“

Vilniaus arkivyskupijos Carito dienos centras „Vilties angelas“ kviečia prisijungti naujus savanorius ir padovanoti asmeninio dėmesio vaikams, kuriems jo reikia labiausiai. Savanorių anketą rasite čia.

The post Savanoriai liudija - vaikams trūksta ne daiktų, o santykio, meilės, draugystės appeared first on LAIKMETIS.

Džiaugiuosi, kad iš įvairių Lietuvos vietų susirinkote į šį parką pagerbti partizanų, kurie atidavė savo gyvybę dėl Lietuvos. Jie brangino savo Tėvynę ir jos laisvę, brangino tikėjimą. Kaip kviečia popiežius Pranciškus, labai svarbu prisiminti savo šaknis – žmones, kurie nieko nebijodami ir savęs netaupydami gynė Lietuvos laisvę. Dabar džiaugiamės jų iškovotos laisvės vaisiais, prie kurių puoselėjimo visi galime ir esame kviečiami prisidėti.

Ką tik nuskambėjusioje Evangelijoje keliskart girdėjome žodį „Nebijokite!“. Taip Viešpats drąsina visais laikais. Ir partizanus Jis kvietė nebijoti paaukoti savo gyvybę dėl Lietuvos, nes kūnas nėra toks svarbus, kaip siela, nes amžini dalykai yra svarbesni už laikinuosius.

Ko mes įprastai bijome, o ir ankstesnių kartų žmonės bijojo? Skausmo, likti vieniši, atstumti, nesuprasti, būti įskaudinti bendražygių, išduoti, likti nemylimi ir niekam nereikalingi. Iš to kylanti kančia atrodo didžiausia ir juodžiausia tamsa. Tačiau vargas, kai rūpinamės kitais, nėra toks sunkus. Kiekviena motina žino, kad vargas dėl savo vaikų nėra tamsus. Lygiai taip vargas dėl kilnaus tikslo yra pakeliamas. Skausmas ir kančia, kai matai prasmę, kai juos išgyveni dėl kitų žmonių, visuomet yra lengvesni. Nepalyginti sunkiau, kai prasmės nėra.

Dievas rūpinasi kiekvienu iš mūsų. Jis mato kiekvieno širdį, nušluosto kiekvieną ašarą. Esant sunkiausioms aplinkybėms Jis buvo didžiulė paguoda partizanams – miškuose, vandenyje, rūsiuose, slaptavietėse, baimėje, nežinojime, nerime paguoda jiems buvo tikėjimas Viešpačiu, Jo artumas. Dievui ypač svarbi kančia ir vargai, patiriami ne dėl savęs, o dėl kitų.

Norisi, kad ir mes įveiktume įvairias baimes ir bijotume tik vieno – netekti Dievo, išrauti Jį iš savo širdžių, atsižadėti dorybių ir sutepti savo sielą pasirenkant nuodėmę. Tad labiausiai reikia bijoti tik šito, o visame kitame Viešpats kviečia būti neabejingais, drąsiais ir nebijoti.

Tokios laikysenos pavyzdžiu yra monsinjoras Alfonsas Svarinskas, kurio dėka turime šį gražų parką. Išgirstas ir neišgirstas, mylimas ir nemylimas jis nebijojo sakyti tiesos, grumtis už sąžinės laisvę ir švarią žmogaus sąžinę. To turime nepamiršti pradėdami nuo savęs, rūpintis, kad mūsų sąžinė būtų švaresnė, kad savo tyrą sielą išsaugotume kaip ištikimybės Dievui ženklą ir po visų gyvenimo kovų bei išbandymų galėtume sutikti Viešpatį veidas į veidą, džiaugtis Jo artumu kartu su tais, kurie atidavė savo gyvenimą už Lietuvos laisvę.

Svarbu, kad mums rūpėtų tai, kas rūpėjo jiems, kad mylėtume ir norėtume ginti tai, kas brangiausia – Lietuvą ir kiekvienam žmogui Dievo duotą laisvę, taip pat tikėjimą, kaip mūsų ramstį ir visų gėrybių šaltinį, nebijodami dėl to patirti sunkumų ar nepatogumų. Svarbu, kad tęstume ištikimybės estafetę, kurią mums perdavė partizanai.

Kaip svarbu mums to nepamiršti... Bet taip pat svarbu su meile perduoti šią tradiciją jauniems žmonėms. Galbūt užrašyti prisiminimus, įspūdžius ir pasakoti vaikams ir vaikaičiams. Žinoma, kartais jauni žmonės nesiklauso ar klausosi viena ausimi, gal kitam neįdomu, rūpi kiti dalykai, o ne buvusios kovos ir tautos istorija. Bet gal po daugybės metų jie džiaugsis mūsų liudijimu ir atminimo puoselėjimu? Kaip gražu, kai žmonės susirenka ir nulenkia galvas prieš tuos, kurie įveikė visokias baimes.

Svarbu, kad savo liudijimu, kantrybe ir ištikimybe būtume tie Viešpaties talkininkai, kurie primena kitiems, kad laisvė yra didelė dovana, kad pasirinkę laisvę, kartu renkamės ir visas pasekmes – visą paketą, ateinantį kartu su laisvės dovana (atsakomybę už savo pasirinkimus). Svarbu, kad iš kartos į kartą perduotas tikėjimas – didelis ramstis esant įvairioms gyvenimo aplinkybėms – duotų vaisių.

Keičiasi laikai, keičiasi žmonių būdai ir lūkesčiai, bet nesikeičia tikrosios vertybės. Kaip kažkada, taip ir šiandien tokia pat svarbi laisvė. Kaip kažkada, taip ir dabar, taip ir po daugybės metų bus svarbu remtis į amžinąjį Dievą ir Juo vienu pasitikėti, saugoti Jam ištikimybę, nes amžini dalykai nesikeičia. Galbūt keičiasi žodžiai, kuriais norime juos išreikšti, bet esmė niekuomet nesikeičia. Todėl svarbu perduoti jauniems žmonėms tikrąjį laisvės skonį ir tikėjimo grožį, kuris mus pačius džiugina ir stiprina. Ir ne tik mus, bet ir sunkiausiose gyvenimo aplinkybėse kentusius vargą, skausmą ir apleistumą. Svarbu parodyti jaunimui skausmo ir vargo prasmę.

Juk nežinia, kas mūsų laukia šiais neramiais laikais! Ir mums visiems gali tekti laikyti įvairius egzaminus. Bet jei savo širdyse turėsime tikėjimą ir apsispręsime už Dievą ir ištikimybę Jam, kaip galėdami ją puoselėsime, įveiksime visas negandas. Jei priklausysime Dievui ir palaikysime draugystę ir vienybę su Juo, niekas mūsų sielos nenuskriaus. Viešpats mus drąsina. Kaip anais laikais, taip ir dabar.

Žinoma, svarstant partizanų istoriją, gali kilti klausimas Dievui: jei Tu Viešpatie, rūpiniesi žvirbliais, jei visi mūsų galvos plaukai suskaičiuoti, kodėl negalėjai išgelbėti tų vargšų vyrų partizanų, žmonių, kurie buvo šitaip kankinami, patyrė tiek vargo ir kančių lageriuose ir tremtyse. Kodėl gi, Viešpatie, nebuvai jų paguoda?

Bet gal Dievas leido visam tam įvykti, kad mes suprastume, jog meilė ir ištikimybė visuomet kainuoja? Brangiai kainuoja! O tai, kas kainuoja, visuomet turi svorį, visuomet labai brangu.

Nes to, ką gauname veltui, mes nevertiname. Daugybę dalykų įvertinti imame tada, kai jų netenkame. Pavyzdžiui, sveikatos: nevertiname jos, kai esame sveiki, ir suprantame, kokia ji svarbi, kai jos netenkame. Taigi galbūt partizanai ir tremtiniai turėjo mokėti tokią didelę kainą, kad paliudytų, kokie brangūs dalykai yra laisvė, tikėjimas, Tėvynė? 

gal Dievas leido visam tam įvykti, kad mes suprastume, jog meilė ir ištikimybė visuomet kainuoja? Brangiai kainuoja!

Viešpatie, padėk branginti tai, kas amžina, ir padėk bijoti sutepti ir pražudyti savo sielą. Duok, Viešpatie, išminties mums ir tiems, kurie galbūt yra ant išdavystės slenksčio, kurie gal dėl skanesnio kąsnio ar didesnės algos lengvabūdiškai atsižada šeimos vertybių, Tėvynės laisvės arba manipuliuoja ja. Duok išminties ir savo Dvasios, kad toks žmogus laiku sustotų ir nepražudytų savo sielos.

Kaip svarbu, kad žmonės, kurie galbūt dabar klystkeliu pasuka, laiku sustotų ir per atgailą pasikeistų. Dievo malone visada yra galimybė pakilti iš didžiausių paklydimų. Dieve, duok, kad kuo daugiau žmonių tuo pasinaudotų ir nepražudytų savo amžinojo gyvenimo ir kad mes nebūtume tie, kurie smerkia, niekina ar pirštu rodo, o kad užtartume ir melstume atsivertimo mūsų Tėvynei ir tiems, kurie galbūt pasuko kreivu keliu, melstume jiems ištikimybės Dievui ir visoms vertybėms, dėl kurių per tiek amžių žmonės guldė savo galvas.

Viešpatie, duok mums, mūsų artimiesiems, vaikams ir vaikaičiams, šeimų nariams, mums visiems ištikimybės, kokią turėjo mūsų kankiniai, mylėję Dievą ir Tėvynę, kurie rinkosi tikėjimą kaip atgaivos šaltinį ir Tėvynę kaip ženklą, kaip būtiną sąlygą žmogui būti laimingam.

Dieve, padėk, kad būtume Tau ištikimi, duok mums visiems ištikimybės dovaną.

The post Vyskupas Saulius Bužauskas. Laisvė yra didelė dovana appeared first on LAIKMETIS.

Klausimas, ar aš pažadinu gyvybę kituose žmonėse, ar vis dėlto trukdau jiems gyventi ir juos riboju. Bet kaip aš galiu pažadinti gyvenimą kitame? Pirmiausia, turėčiau įsijausti į kitą. Kur jis ar ji atsiskleidžia? Kur susigūžta? Kada matau jį gyvybingą? Kada jo veidas švyti? Kas jame nori užgimti?

Antra, turėčiau stebėti savo kalbą. Ar aš nekalbu priekaištaudamas? Tokiu atveju, aš kitą labiau versčiau užsisklęsti. O galbūt, mano kalba kitą žemina ar nenatūraliai aukština. Kaip turiu kalbėti, kad kitame pažadinčiau gyvenimą? Norėčiau tik keletą aspektų tokio kalbėjimo paliesti, kad jis skatintų, o netrukdytų gyventi.

Toks kalbėjimas turėtų būti asmeniškas, kylantis iš širdies, šiltas, verčiantis kitą jaustis priimtu ir mylimu. Šaltas kalbėjimas verčia kitą susikaustyti, o šilta kalba kitame kažką ištirpdo, kad jame kažkas prasiskverbtų ir sužydėtų. Tai turėtų būti kalbėjimas, kuris nemenkina, o pastebi tai, kas kituose gera ir gyva. Svarbu, kad kalbėčiausi su kitu žmogumi kaip su sau lygiaverčiu, nemokinčiau ir įkyriai neįkalbinėčiau jo, o prisiliesčiau prie jo asmens. Jei mano kalbėjimas palies kito širdį, jis pats savo jėgomis prasiskleis gyvenimui.

Aš kalbu ne tik burna, bet ir akimis. Svarbu žiūrėti į kitą žmogų taip, kad jame matyčiau tai, kas gera ir gražu, kad nenorėčiau jo pažeminti ar pasisavinti. Kad kitas žmogus pajaustų mano žvilgsnio šilumą ir pasijaustų priimtas.

Jėzus mums parodė, kaip tai daryti. Jis taip pažvelgė į Zachiejų, kurį kiti laikė nusidėjėliu ir kuris slėpėsi šilkmedyje. Graikiškas žodis anablepo reiškia, kad jis pažvelgė į dangų. Jis pažvelgė į Zachiejų lyg žvelgtų į dangų, į jo troškimą gėriui ir grožiui. Ir kalbėjo su juo nekritikuodamas ir negąsdindamas. Jis jam tepasakė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose.“ (Lk 19, 5)

Žvilgsnis, kuris Zachiejuje mato dangų, ir žodžiai, kurie nenuteisia, o suteikia Zachiejui pasitikėjimo, ir kuriais Jėzus išreiškia savo norą artimiau susipažinti su Zachiejumi, norą pasisvečiuoti pas jį, visiškai pakeičia žmogų. Jie pažadina jame naują gyvybę. Dabar jam jau nebereikia kuo daugiau uždirbti pinigų, kad būtų kitų gerbiamas. Dabar jis mato save tokį, koks yra iš tikrųjų, su savo ilgesiu, su meile, su savo geromis savybėmis.

Tad linkiu, kad ateinančią savaitę ir Jūs į artimus žmones pažvelgtumėte taip, kad atrastumėte juose dangų ir pažadintumėte juose Dievo ilgesį. Linkiu, atkreipti dėmesį į savo kalbą, kad savo žodžiais pažadintumėte žmonėse gyvybę, kad kreiptumėtės į žmones taip, kad jie patys įgytų pasitikėjimo ir norą gyventi.

Iš vokiečių kalbos vertė Paulius Galubickas.

The post Tėvas Anselmas Griunas OSB. Pažadinti kitame norą gyventi appeared first on LAIKMETIS.

Motina Teresė 1979 m. gavo Nobelio taikos premiją, o 1985 m. - JAV Prezidento laisvės medalį bei kitų apdovanojimų. Tačiau bene labiausiai ji žinoma kaip Gailestingumo misionierių - vienuolinės bendruomenės, skirtos tarnauti „vargingiausiems iš vargšų" - įkūrėja.

Motina Teresė mirė 1997 m. rugsėjo 5 d., sulaukusi 87 metų. Po mažiau nei 20 metų, 2016 m., ji buvo paskelbta šventąja. Žemiau dalinamės jos įsimintinomis mintimis.

Apie meilę

„Darykite paprastus dalykus su didele meile". (pasak ją pažinojusio kunigo Briano Kolodiejčiuko).

„Svarbu ne tai, kiek daug darome, bet kiek meilės įdedame". (1994 m. Nacionalinių maldos pusryčių kalba)

„Tokia yra tikros meilės prasmė - duoti tol, kol skauda". (1994 m. Nacionalinių maldos pusryčių kalba)

„Kaip gali mylėti Dievą, kurio nematai, jei nemyli savo artimo, kurį matai, lieti, su kuriuo gyveni?" (1994 m. Nacionalinių maldos pusryčių kalba)

„Visada sutikime vienas kitą su šypsena, nes šypsena yra meilės pradžia". (1979 m. Nobelio taikos premijos atsiėmimo kalba)

Apie kančią

„Neturime priežasties būti nelaimingais, nes net ir kančioje esame mylimi paties Dievo". (1982 m. Tomo Akviniečio koledžo pradžios kalba)

„Girdime, kad vyksta tiek daug baisių dalykų. Tačiau niekada nenuleiskite rankų. Visada - ačiū Dievui - galime šypsotis. Jūs bent jau galite šypsotis, jei jau nieko kito negalite padaryti." (1982 m. Tomo Akviniečio koledžo pradžios kalba)

„Vieną dieną sutikau moterį, kuri mirė nuo vėžio, ir mačiau, kaip ji kovoja su savo baisiu skausmu. Aš jai pasakiau: ,Tu žinai, kad tai tėra Jėzaus bučinys, ženklas, kad tu ant kryžiaus priartėjai prie Jo taip arti, jog Jis gali tave pabučiuoti'. O ji susikibo rankomis su manimi ir tarė: ,Motina Terese, prašau, pasakyk Jėzui, kad nustotų mane bučiuoti". Tai kančios džiaugsmas, Jėzaus bučinys". (1982 m. Tomo Akviniečio koledžo pradžios kalba)

Apie prasmę

„Mes nesame tik skaičiai. Esame Dievo vaikai. Esame sukurti tikslui, didesniems dalykams: mylėti ir būti mylimiems". (1982 m. Tomo Akviniečio koledžo pradžios kalba)

„Mes patys jaučiame, kad tai, ką darome, tėra lašas vandenyne. Bet jei to lašo nebūtų, manau, kad dėl jo stygiaus vandenynas būtų mažesnis". (Labdaros misionieriai)

„Nebijokite. Nebijokite mylėti. Net kai ateina kančia, pažeminimas, skausmas, sėkmė, džiaugsmas. Atminkite, kad esate Jam brangūs. Jis jus myli." (1982 m. Tomo Akviniečio koledžo pradžios kalba)

„Iš kur žinome, kad Dievas mus myli? Šventajame Rašte, Izaijo knygoje, yra labai gražūs žodžiai, kur sakoma: ,O dabar šitaip kalba VIEŠPATS, kuris tave sukūrė, Jokūbai, kuris tave padarė, Izraeli: „Nebijok, nes aš išpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano. Kai brisi per gilius vandenis, aš būsiu su tavimi, ir upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, ir liepsnos tavęs neprarys, nes aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti" (Iz 43,1-3) (1982 m. Tomo Akviniečio koledžo pradžios kalba)

„Laikykitės Kristaus, nes Jis yra vienintelis atsakymas". (1974 m. interviu Airijos televizijai)

Apie tarnystę

„Štai ko reikia mūsų žmonėms. Jiems reikia jūsų rankų, kad jiems tarnautumėte, ir jūsų širdies, kad juos mylėtumėte". (Labdaros misionieriai)

„Ką galiu padaryti aš, jūs negalite. Ką galite padaryti jūs, aš negaliu. Bet kartu mes galime padaryti kažką gražaus vardan Dievo". (Labdaros misionieriai)

„Jei darome kažką su Jėzumi, jei darome tai dėl Jo ir jei darome tai Jam, tuomet žinome, kad esame su Juo, nes Jis taip pasakė." (1982 m. Tomo Akviniečio koledžo pradžios kalba)

Apie neturtinguosius

„Noriu, kad mylėtumėte vargšus ir niekada neatsuktumėte jiems nugaros, nes atsukę nugarą vargšams, atsukate ją Kristui." (1979 m. Nobelio taikos premijos atsiėmimo kalba)

„Prašykime Dievo Motinos, kad ji duotų mums savo širdį, tokią gražią, tokią tyrą, tokią nesuteptą, tokią kupiną meilės ir nuolankumo, kad galėtume priimti Jėzų Gyvybės duoną, mylėti Jį taip, kaip mylėjo Ji, ir tarnauti Jam, padedant vargšams." (Šv. 1982 m. Tomo Akviniečio koledžo pradžios kalba)

„Vargšai vis labiau ir labiau tampa žmonijos išganymo viltimi. Nes būsime teisiami pagal tai, ką jiems padarėme, kokie jiems buvome, kaip juos priėmėme". (1974 m. interviu Airijos televizijai)

„Yra dvi skurdo rūšys. Turime materialinio gyvenimo skurdą… Tačiau yra daug gilesnis, daug didesnis alkis - tai meilės alkis ir ta baisi vienatvė, kai esi nepageidaujamas, nemylimas, visų apleistas". (1974 m. interviu Airijos televizijai)

Apie gyvybės apsaugą

„Visi meldžiamės, kad turėtume drąsos palaikyti dar negimusį vaiką ir suteikti jam galimybę mylėti ir būti mylimam, ir manau, kad su Dievo malone galėsime atnešti taiką pasaulyje." (1979 m. Nobelio taikos premijos atsiėmimo kalba)

„Kaip įtikinti moterį nedaryti aborto? Kaip visada, turime įtikinti ją meile." (1994 m. Nacionalinių maldos pusryčių kalba)

Apie šeimą ir maldą

„Meilė prasideda namuose." (1979 m. Nobelio taikos premijos atsiėmimo kalba)

„Šeima, kuri meldžiasi kartu, lieka vieninga." (1979 m. Nobelio taikos premijos atsiėmimo kalba)

„Jei išmokote melstis, tai dabar yra jūsų stiprybė ir džiaugsmas." (1982 m. Tomo Akviniečio koledžo pradžios kalba)

The post Motina Teresė - 25 mintys, įkvepiančios prasmingam gyvenimui appeared first on LAIKMETIS.

- Reikia turėti drąsos gyventi ir džiaugtis beprasmiškame pasaulyje, kai apgailėtini, bailūs tikintieji ieško paguodos išgalvotose pasakose.

Ir, žinoma, norėdamas kokybiškiau iš jų pasišaipyti, nusprendžiau išnagrinėti šias išgalvotas pasakas.

Taigi nėra nieko labiau gąsdinančio savo realizmu, galutiniu gyvenimo ir žmogaus pažinimu nei šios požemio pasaulio pasakos.

Evangelija parodo tokią negailestingą tiesą apie žmogų, tokį skvarbų jo prigimties, tiek menkos, tiek didingos, pažinimą, kad joks ateistų skeptiškumas net negali prilygti „šių pasakų" skepsiui.

Tikiu, nes esu skeptikas. Ir kritikas.

Esu tokio lygio skeptikas ir kritikas, kad mano netikėjimo mastą atitinkantį atgarsį radau tik tikėjime.

Priešingai paplitusiai nuomonei, protas nesiekia žinių.

Protas ieško abejonių.

Ir kuo galima abejoti?

Vidiniu, istorijos meninio siužeto teisingumo, jausmu.

Vidinis siužeto teisingumo jausmas, kaip šviesa, pralaužia visus skeptiškumo įkalbinėjimus, kad idealas neegzistuoja, o jei ir egzistuoja, tai neišsipildo.

Velykos yra siužeto kulminacija.

Realizmą čia atstovauja: išdavystė, niekšybė, kančia, mirtis, neigimas, žlugimas.

Idealizmą atstovauja: didžioji viltis ir didysis džiaugsmas - svarbiausi žmogaus ir žmonijos dalykai.

Paprastai manoma, kad baimei priešingas jausmas yra drąsa.

Tačiau taip nėra.

Drąsa, didvyriškumas, narsa ir tvirtumas yra priemonės, padedančios kovoti su baime.

Priešingas jausmas baimei yra džiaugsmas.

Kitaip neįmanoma paaiškinti, kodėl apgailėtini, sugniuždyti, išsigandę (tikri) žmonės - apaštalai, kurie po nukryžiavimo taip palūžo, kad bijojo prisiartinti prie kapo, po Velykų pradeda demonstruoti stiprybės ir drąsos stebuklus, gerokai pranokstančius kamikadzių drąsą.

Istoriškai patvirtinti stebuklai.

Nes jie kažko išmoko. Jie kažką patyrė.

Ir, matyt, to džiaugsmo buvo tiek daug, kad jo užteko, jog jie ir po to galėtų užlipti ant kryžiaus.

Pats amžinos baimės dėl nebūties jausmas yra įrodymas, kad egzistuoja kažkas amžina.

Šiandien daugelis žmonių yra išsigandę. Mirtis - ne pokštas, o juodas, paralyžiuojantis pusės pasaulio dydžio Šešėlis, šliaužiantis per sielą.

Šiandien kiekvienas iš mūsų turime savo Golgotą.

Tiesą sakant, tai vyksta kiekvieną dieną, tačiau taikos dienomis ne visada tai pastebime.

Susidūręs su mirtimi, su Golgota, sužinai, ar esi žmogus. Taip pat - kiekvieną dieną.

Taigi Velykos yra žmogaus Pergalės prieš mirtį diena. Tai diena, kai patvirtinama, kad gyvenimo džiaugsmas stipresnis už mirties baimę. Ir tai yra pagrindinė egzistavimo sąlyga.

Tai pergalė, kurios mums reikia kiekvieną dieną, bet tie, kas jos neprisimena, kol viskas gerai, prisiminkite ją bent šiandien.

Linkiu jums pajusti, patirti pagrindinį Velykų istorijos turinį.

- Nėra amžinosios mirties.

Mūsų žuvusieji susitiks su mumis danguje. Ir mes juos apkabinsime, visada gyvus, ten - amžinai.

Nėra amžinosios mirties. Įvyks susitikimas.

Štai jis amžinasis gyvenimas.

The post Aleksejus Arestovičius. Šiandien Velykos appeared first on LAIKMETIS.

„Suvokiame, kad Dievo mums nereikėjo dėl Jo paties. Jis mus sukūrė buvimui, kurį palaimina ir pašventina, t. y. padaro mus laimingus", - sako A. Končius.

Tad kodėl tiek daug nelaimingų akimirkų turi žmogus? Kodėl mus aplanko negera nuotaika? Mums kyla daug panašių klausimų, susijusių su mūsų gyvenimo prasme.

Dievas mus kviečia būti laimingais, tačiau ta laimė nebūtinai turi būti susijusi su sėkme ar gyvenimo potyriais, bet labiau su laime mokėjimu būti ir praturtinti savo buvimu kitų gyvenimus, pastebi kunigas.

Kviečiame pasiklausyti viso vaizdo įrašo.

The post Kun. Andrius Končius. Kodėl Dievas mus sukūrė? appeared first on LAIKMETIS.