Pavyzdžiui, nepaisant to, kad valdantieji giriasi, kad Lietuvoje miškų daugėja, visuomenė ir specialistai mato, kad blogėja miškų kokybė, daugėja jaunuolynų, mažėja brandžių miškų bei juose sugeriamas CO₂ kiekis, o dabartinės miškų valdymo praktikos (plynieji kirtimai, ūkinė veikla net ir saugomose teritorijose) kelia grėsmes daugeliui augalų, gyvūnų buveinių ir rūšių.

„Valstybė rūpinasi žmonių sveikata“ teigia Konstitucijos 53 straipsnis. Lietuvos 20-ies metų narystė Europos Sąjungoje yra sėkmės istorija, tačiau šalies pažanga visuomenės sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos srityse vyksta lėtai. Vidutinė tikėtina sveiko gyvenimo trukmė padidėjo keleriais metais (2021 m. vyrų buvo 61 m., moterų - 67 m.), bet yra viena trumpiausių Europoje. Lietuvoje be ligų vyrai gyvena 6 metais trumpiau nei moterys ir net 10 metų trumpiau nei vyrai Švedijoje, kur vyrų ir moterų vidutinė sveiko gyvenimo trukmė - 71 m. Lietuvos gyventojų sergamumo lėtinėmis ligomis bei mirtingumo nuo jų rodikliai yra vieni didžiausių ES.

Dažniausia mirties priežastis Lietuvoje - išeminė širdies liga, nuo kurios kasmet miršta apie 12 000 žmonių (100 tūkst. gyventojų tenka daugiausia mirčių ES - 237, ES vidurkis – 60). Taip pat, registruojami dideli vyrų sergamumo ir mirtingumo nuo vėžio rodikliai (trečia vieta Europoje, 1 pav.), 51% šauktinių nėra tinkami dėl sveikatos, oro tarša Lietuvoje viršija saugų lygį tris kartus, tarp vaikų ir paauglių itin paplitęs elektroninių cigarečių vartojimas: bent vieną kartą per paskutinį mėnesį vartojo 31% mokinių (ES vidurkis – 14%).

Daugelio lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir  2 tipo diabeto, gali būti išvengta pakeitus gyvenseną. Tačiau, dėl neveiksmingos prevencijos daug gyventojų miršta per anksti arba serga išvengiamomis ligomis, kurių gydymui valstybė išleidžia milijonus eurų. Vien tik širdies ir kraujagyslių ligos Lietuvai kainuoja 1,4 mlrd. Eurų per metus - daugiau nei 2,5% BVP.

Deja, buvusių ir naujų Lietuvos politikų pastangos stiprinti gyventojų sveikatą apsiriboja siūlymais skirti daugiau lėšų gydymo įstaigoms, pastatams, diagnostikai ir vaistams. Paslaugų prieinamumas ir kokybė svarbu, tačiau nutylima, kad lėtinių ligų prevencija yra veiksmingesnė už bet kurį gydymą.

COVID-19 pandemijos metu daug dėmesio buvo skiriama šios infekcinės ligos prevencijai. Lietuvos Mokslų Akademijoje 2024 m. vasario mėn. vyko konferencija „COVID-19 pandemijos pamokos: moksliniai ir praktiniai aspektai“. Deja, tarp pranešėjų nebuvo nė vieno visuomenės sveikatos specialisto ar duomenų analitiko, prisidėjusio suvaldant pandemiją Lietuvoje. Jų patirtis galėtų būti naudinga ir kovoje su lėtinėmis ligomis. Šiuo straipsniu siekiama užpildyti spragą ir aptarti kai kurias COVID-19 pandemijos pamokas lėtinių ligų prevencijai.

Kad ligų prevencija būtų efektyvi, svarbūs tiek asmeniniai pasirinkimai, tiek politiniai sprendimai, bei jų pagrįstumas duomenimis ir moksliniais įrodymais. Būtini keturi esminiai komponentai:

Patikima, šiuolaikinė duomenų kaupimo sistema

Ši sistema turėtų centralizuotai kaupti duomenis, skaičiuoti statistinius rodiklius bei teikti informaciją sveikatos priežiūros organizatoriams, politikams ir visuomenei.

COVID-19 pandemijos pradžioje Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) atstovas arba vyriausioji šalies epidemiologė kasdien pranešdavo apie praėjusios paros naujų COVID-19 atvejų ir mirčių skaičių, informuodavo apie numatomas pandemijos valdymo priemones. Deja, po kurio laiko paaiškėjo, kad skelbiami duomenys buvo klaidingi. Tik kai duomenų kaupimą ir skelbimą iš NVSC perėmė Lietuvos Statistikos departamentas, primityvi tvarka buvo patobulinta, pasitelkus skaitmenines technologijas, pradėti rinkti svarbūs duomenys iš Mirties atvejų ir jų priežasčių registro, diagnostinių testų, vakcinavimo centrų ir pan. Tai leido kaupti kiekvienos dienos, savaitės, mėnesio duomenis, juos analizuoti, skelbti ir naudoti pandemijos valdymui.

Daugelio lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir  2 tipo diabeto, gali būti išvengta pakeitus gyvenseną.

Lėtinių ligų veiksmingai prevencijai taip pat būtina visuomenės sveikatos stebėsena - duomenų apie gyventojų sveikatą, ligų rizikos veiksnius ir sveikatos būkles sistemingas kaupimas, analizavimas, interpretavimas ir sklaida.

Sveikatos duomenys - tai sveikatos priežiūros įstaigų informacija; demografinė statistika (gimimai, mirtys ir jų priežastys), ligų registrų, gyventojų apklausų ir tyrimų duomenys bei įvairių kitų institucijų duomenys (aplinkos apsaugos, socialinės apsaugos, policijos). Lietuvoje sveikatos duomenis kaupia Higienos instituto Sveikatos informacijos centras, Statistikos departamentas, Valstybinė ligonių kasa, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, Narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamentas, Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registras, kai kurių ligų (pvz., profesinių ligų, vėžio) registrai ir kitos institucijos. Visuomenės sveikatos ir gyvensenos stebėseną vykdo Statistikos departamentas, Higienos institutas, mokslo įstaigos ir pan.

Sukaupti duomenys gali būti naudojami formuojant ir planuojant valstybės sveikatos politiką, valstybės programų, strategijų, intervencijų efektyvumo vertinimui, galimų naujų grėsmių sveikatai nustatymui, sveikatos politikų, sveikatos priežiūros administratorių ir suinteresuotų institucijų įrodymais grįstų sprendimų priėmimui bei moksliniams tyrimams. Taip yra Suomijoje, Švedijoje ir kitose šalyse, kuriose reguliariai vykdomi nacionaliniai gyvensenos ir gyvenimo sąlygų tyrimai (angl. surveys), veikia kokybiška lėtinių ligų stebėsenos sistema (registrai).

Lietuvoje pasigendama patikimų ir reguliariai atnaujinamų populiacinių duomenų apie šalies žmonių sveikatą, gyvenseną, lėtinių ligų ir jų rizikos veiksnių paplitimą. Kelia klausimų visuomenės sveikatos duomenų kaupimo, analizės ir pristatymo metodai, jų reprezentatyvumas. Neretai duomenys yra neatnaujinami, 5-7 metų senumo, arba, atvirkščiai pateikiami tik paskutiniųjų 5 metų duomenys. Tai apsunkina visuomenės sveikatos stebėseną, sveikatos rizikos veiksnių ir kritinių situacijų monitoravimą ir reagavimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje stebimi vieni didžiausių pasaulyje mirtingumo rodikliai nuo ligų, kurių galima išvengti.

Rūkymas Pasaulio Sveikatos Organizacijos įvardijamas didžiausia visuomenės sveikatos grėsme. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje sveikatos priežiūros išlaidos dėl rūkymo sukeltų ligų 2013 m. viršijo 37 mln. eurų. Todėl, svarbu monitoruoti jo paplitimą visuomenėje. Statistikos departamentas nurodo, kad 2019 m. tarp vyrų buvo 29% rūkančių, tarp moterų - 9,5%, tuo tarpu Eurostat duomenimis 2020 m. rūkė net 45% vyrų ir 14% moterų. Skirtumų priežastis svarbu analizuoti, tačiau akivaizdu, kad rūkymas Lietuvoje yra labai paplitęs, ypač tarp vyrų - tai yra visuomenės sveikatos problema, kuri lemia daug išvengiamų ligų, daug per ankstyvų mirčių, dideles valstybės išlaidas.

Pastebėtina, kad Europos komisijos Kovos su vėžiu plane numatyta iki 2040 m. sumažinti vartojančių tabaką iki 5%. Tačiau, sudėtinga monitoruoti rūkymo (taip pat – nutukimo, fizinio aktyvumo ir kt.) paplitimą Lietuvoje, kai nėra vieno patikimo duomenų šaltinio, detalūs duomenys (miesto/kaimo, amžiaus, išsilavinimo grupėse) sunkiai randami institucijų tinklapiuose ir leidiniuose, tobulintini jų kaupimo, analizės metodai, nuoseklumas ir reguliarumas.

Skaitmenizuota COVID-19 registravimo sistema padėjo monitoruoti epidemiologinę situaciją Lietuvoje ir, remiantis duomenimis, priimti sprendimus ligai valdyti. Siekiant sumažinti lėtinių ligų naštą, sveikatos informaciją tvarkančios sistemos turi būti tobulinamos tam, kad tinkamai kauptų duomenis visuomenės sveikatos stiprinimui. Gyvensenos, aplinkos ir kiti su sveikata susiję gyventojų tyrimai turi būti efektyvūs, lankstūs ir patikimi, jų duomenų analizė, interpretacija ir sklaida - tobulesnė, siejant ją su politikų bei visuomenės poreikiais.

Kompetentingi visuomenės sveikatos specialistai

Visuomenės sveikata - tai ligų prevencijos, gyvenimo prailginimo ir sveikatos stiprinimo mokslas ir menas pasitelkiant visuomenės organizuotas pastangas. Visuomenės sveikatos specialistai yra viena iš pagrindinių profesijų, dalyvaujanti sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos darbe.

Covid-19: Nors NVSC atstovas arba vyriausioji šalies epidemiologė (beje, turinti reikalų su teisėsauga) kasdien pateikdavo praėjusios paros COVID-19 statistiką, trūko duomenimis pagrįstos analizės apie infekcijos plitimą ar atsitraukimą, taikomų priemonių efektyvumą. Patobulinus duomenų rinkimo procesą pandemijos eigoje, padidėjo galimybės šiai analizei, tačiau klausimas, ar visuomenės sveikatos specialistai, politikai ir administratoriai, atsakingi už pandemijos valdymą Lietuvoje, visuomet priėmė optimalius sprendimus.

Tyrimas parodė, kad Lietuvoje ribojimai buvo daugiau nei du kartus didesni nei Latvijoje ir Estijoje ir daugiau nei šešis kartus nei Suomijoje ir „(...) tikėtina, kad panašių kaip Lietuvos kaimynėse pandemijos suvaldymo rezultatų Lietuvoje buvo galima pasiekti ir taikant ne tokias griežtas ribojimų priemones, tuo pačiu sukeliant mažesnes neigiamas pasekmes Lietuvos ekonomikai ir gyventojams“. Mirtingumas nuo COVID-19 Lietuvoje buvo vienas didžiausių Europoje.

Lėtinės ligos: Visuomenės sveikatos darbuotojo universitetinės studijos, profesinis tobulėjimas, mokymai ir kompetencijų vertinimas yra esminiai elementai, padedantys  efektyviai spręsti visuomenės sveikatos problemas ir tinkamai vertinti veiksmų naudą šioje srityje. Visuomenės sveikatos specialistus Lietuvoje rengia net 4 universitetai. Tačiau, kvalifikuotų visuomenės sveikatos specialistų trūksta. Tik 17% visuomenės sveikatos studijas baigusių absolventų įsidarbina visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose, jose dirbantiems specialistams trūksta žinių ir įgūdžių, jų kvalifikacijos tobulinimas – netolygus ir neatitinka esamų poreikių.

Štai vadovauti vienai svarbiausių Visuomenės sveikatos institucijų Lietuvoje - Nacionalinam visuomenės sveikatos centrui - paskirtas buvęs Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM ir Valstybinės augalų apsaugos tarnybos darbuotojas, be visuomenės sveikatos srities išsilavinimo. 2014 m. Nacionalinė sveikatos taryba pažymėjo būtinybę sustiprinti visuomenės sveikatos specialistų ruošimo kokybę: universitetams, rengiantiems visuomenės sveikatos specialistus - koreguoti studijų programas ir užtikrinti specialistų tinkamo lygmens kompetencijas.

Kas padaryta per 10 metų? Ar visuomenės sveikatos studijų programos atitinka tarptautinius standartus, pavyzdžiui, Visuomenės Sveikatos Mokyklų Europos Regione (ASPHER) gaires? Ar visose Lietuvos aukštosiose mokyklose visuomenės sveikatos specialistų ruošimas pagrįstas mokslu, įrodymais, dirba kompetentingi dėstytojai? ASPER svetainėje nurodomos trys Lietuvos institucijos, tačiau tik viena jų prisistato anglų kalba – tai, tikėtina, parodo specialistų rengimo lygį.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ir Vyriausybė turėtų atlikti auditą ir įvertinti visuomenės sveikatos specialistų įgūdžius bei tinkamumą pagal veiklos sritis, identifikuoti spragas. Turėtų būti užtikrinta, kad specialistų rengimo programose būtų pagrindinės kompetencijos, kad daugiau dėmesio būtų skiriama aktualiems visuomenės sveikatos iššūkiams (sveikatos netolygumams, klimato kaitai, biologinės įvairovės nykimui, aplinkos taršai). Stiprinant visuomenės sveikatos indėlį svarbu, kad visuomenės sveikatos darbuotojai įgytų išsilavinimą tik akredituotose institucijose, kad visuomenės sveikata būtų įtraukta į medicinos, socialinio darbo, švietimo, miestų planavimo, žemės ūkio, aplinkos apsaugos, turizmo ir ekonomikos studijas.

Kompetentingi ekspertai ir vadovavimasis jų rekomendacijomis

COVID-19. Įsibėgėjus pandemijai, buvo sudaryta Sveikatos ekspertų taryba, į kurią įtraukti įvairių sričių mokslininkai ir praktikai, taip pat ir visuomenės sveikatos srities mokslininkai, duomenų analitikai. Remiantis ekspertų rekomendacijomis, buvo taikomos kompleksinės epidemijos valdymo priemonės. Buvo suprasta, kad edukacijos, prašymų, įtikinėjimų nepakanka - būtinas teisinis reguliavimas ir ribojimai (kaukės, socialinis atstumas, kelionių ribojimas, vakcinavimas).

Lėtinės ligos. Už gyventojų sveikatos stiprinimą atsakingos daugelis institucijų Lietuvoje, pavyzdžiui, SAM Visuomenės sveikatos departamentas, VU MF Visuomenės sveikatos katedra, LSMU Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas, Higienos institutas, Visuomenės sveikatos centrai ir biurai, Lietuvos respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetas, Visuomenės sveikatos stiprinimo fondas ir pan. Tačiau, kaip ir COVID-19 pandemijos pradžioje, didelis institucijų skaičius neužtikrina efektyvios lėtinių ligų prevencijos.

Toliau bus aptartos kelios sritys, kuriose tinkamai taikomas visuomenės sveikatos mokslas ir menas galėtų padėti sumažinti lėtinių ligų naštą.

Prevencija yra ekonomiškai efektyviausia strategija ilgalaikiam vėžio naštos sumažinimui. Apytiksliai 40% vėžio atvejų galima išvengti, įgyvendinus reikšmingus gyvensenos pokyčius. Europos kodeksas prieš vėžį pateikia 12 įrodymais pagrįstų rekomendacijų, kaip galima sumažinti savo riziką susirgti vėžiu. Svarbiausi rizikos veiksniai, kurių reikėtų vengti - cigarečių rūkymas, nutukimas, alkoholio vartojimas, nesveika mityba ir fiziškai neaktyvus gyvenimo būdas. Rūkymas sukelia daugiausia - apie 30% - vėžio atvejų. Lietuvoje rūkymas yra paplitęs, ypač tarp vyrų, todėl, kad būtų išvengta tūkstančių naujų vėžio atvejų, būtina skatinti nerūkymą.

Daugelio šalių patirtis rodo, kad yra efektyvių mokslu pagrįstų tabako kontrolės priemonių, kurios, vyriausybių sistemingai taikomos, yra veiksmingos. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės (JK) vyriausybių taikytos sveikatos politikos intervencijos per 70 metų sumažino rūkančiųjų nuo 50% iki 14%, JAV - nuo 42% iki 14% ((1965 m. – 2019 m.), Skandinavijos šalyse - iki 6-12%. Kitas svarbus vėžio rizikos veiksnys yra nutukimas, sukeliantis apie 13 vėžio tipų. Nors daug kalbama, Lietuvoje pasiekta mažai pažangos mažinant nutukimą - daugiau kaip 50% gyventojų turi per didelį svorį (kai KMI ≥25).

Kad sumažėtų vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų, diabeto ir daugelio kitų lėtinių ligų našta visuomenėje, būtina kovoti su rūkymu, nutukimu, fiziniu neaktyvumu ir alkoholio vartojimu. Reikalingi ilgalaikiai gyvenimo būdo pokyčiai. Kad jie vyktų, svarbūs ir individualūs pasirinkimai, ir vyriausybių veiksmai. Tačiau, žmonėms dažnai sunku laikytis rekomendacijų dėl aplinkos, socialinių ar ekonominių veiksnių bei dėl gamintojų ir prekybininkų interesų, veikiančių priešingai prevencijos tikslams.

Pavyzdžiui, nekontroliuojamai plintanti prekyba greituoju maistu gresia taip vadinamų maisto „dykumų“ arba maisto „pelkių“ atsiradimu, ši tendencija stebima JAV ir JK miestuose ir siejama su nutukimo, diabeto padaugėjimu. Skatinant pokyčius visuomenėje, švietimo ir įtikinėjimo nepakanka. Geresnių rezultatų pasiekiama vyriausybių taikomomis kompleksinėmis priemonėmis – edukacija, efektyvia socialine reklama, pagalba norintiems pakeisti įpročius bei teisiniu reguliavimu ir ribojimais (sistemingu kainų didinimu nesveikiems produktams; reklamos ir rėmimo draudimu; prieinamumo ribojimu; griežta kontrabandos kontrole).

Kovojant su ligomis, valdžios vaidmuo yra esminis, tačiau dažnai atrodo, kad valdininkams svarbiau verslo interesai nei žmonių sveikata ir gerovė. Pagerėję visuomenės sveikatos statistiniai rodikliai dažnai nėra pakankamas pagrindas ribojimų ir draudimų tęsimui. Pavyzdžiui, siaučiant pandemijai, buvo nuspręsta atšaukti daugelį ankstesnės valdžios įvestų prekybos alkoholiu ribojimų: vėl prailginti prekybos alkoholiu laiką, sumažinti įsigijimo amžiaus ribą, atšaukti alkoholio reklamos draudimą. Tai siūlyta, nepaisant tyrimų duomenų, kad ribojimai duoda laukiamą rezultatą - alkoholio sukelta žala visuomenės sveikatai sumažėjo.

Panašiai, akcizų didinimas alkoholiui bei tabakui veiksmingai sumažina vartojimą, tačiau akcizai keliami pernelyg lėtai (lyginant su infliacija), dėl to alkoholis bei tabakas tapo įperkami labiau nei bet kada anksčiau. Lietuvoje cigarečių pakelio kaina (apytiksliai 5 Eur) 2025 m. turėtų padidėti ne 26 centais, bet 2-3 kartais (Jungtinėje Karalystėje cigarečių pakelio kaina - 17 Eur, Prancūzijoje - 11,5 Eur).

Mokslu pagrįsta išankstinė patikra yra kita svarbi sveikatos stiprinimo priemonė. Lietuvoje vykdomos valstybės finansuojamos prevencinės programos (gimdos kaklelio, krūties, storosios žarnos, priešinės liaukos vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų), diegiami programų patobulinimai, siūlomos naujos. Kad visuomenės sveikatos intervencijos būtų naudingos visuomenei, svarbu suprasti dabartinių prevencijos strategijų trūkumus. Tam reikalingi patikimi duomenys, moksliniai tyrimai, kompetentingi ekspertai, būtinas programų koordinavimo centras, organizuota populiacinė kvietimų-priminimų sistema, sistemingas rodiklių monitoravimas ir kokybės kontrolė.

Nuo 2004 m. šios esminės sąlygos nebuvo užtikrintos. Tai lėmė, kad nepaisant kasmet prevencinėms programoms skiriamų lėšų, jos neduoda laukiamos naudos - mirtingumo rodikliai išlieka dideli, ypač nuo širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) (2023 m.  skirta 26,9 mln. eurų) ir prostatos vėžio (4 didžiausias mirtingumas Europoje, 2023 m. skirta 2,8 mln. Eur). Todėl yra svarbus šių nevienareikšmiai vertinamų prevencinių programų (ŠKL¹ ir priešinės liaukos vėžio) efektyvumo, ekonominio pagrįstumo, naudos/žalos įvertinimas. Nuo 2025 m. planuojama plaučių vėžio ankstyvosios patikros programa, kuri kvies dalyvauti visus 50-70 m. amžiaus žmones.

Mokslinių tyrimų duomenimis, ši programa efektyvi tik didelėje rizikoje esantiems žmonėms (daug rūkantiems arba rūkiusiems praeityje). Klausimas, kuo pagrįstas nerūkiusių žmonių kvietimas tyrimui, kokią naudą tai duos, ar ji nusvers žalą, ar valstybės lėšos nebus švaistomos? Stebina, kad randama lėšų brangioms abejotinos vertės programoms, tačiau ignoruojamos paprastesnės įrodymais pagrįstos efektyvios priemonės, pavyzdžiui, ženklus akcizų tabakui didinimas ar profesionali pagalba visiems norintiems mesti rūkyti.

Šiuo metu kova su klimato kaita, jos neigiamu poveikiu visuomenės sveikatai yra vienas iš pasaulio sveikatos politikų prioritetų. Lietuvoje ir Europoje 97% miestų gyventojų yra veikiami oro taršos kietosiomis dalelėmis PM₂.₅, viršijančiomis PSO rekomenduojamą saugų lygį 5 µg/mᵌ. Dėl oro taršos padidėja rizika sirgti kvėpavimo organų ligomis, diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis, piktybiniais navikais, plaučių vystymosi sutrikimais ir daugeliu kitų ligų. Viena iš 10 per ankstyvų mirčių Europoje siejama su aplinkos tarša. Nustatyta, kad sveikoje ir neužterštoje aplinkoje žmonės gyvena ilgiau ir yra sveikesni.

Mokslas pateikia vis daugiau duomenų, kad daugiausia karščio bangų, karščio salų ir karščio sukeltų mirčių įvyksta tankiai apgyvendintuose miestų gyvenamuosiuose rajonuose, kuriuose mažai žalumos ir didelė oro tarša. Siūlomos efektyvios priemonės oro taršos, klimato kaitos poveikio švelninimui - viešasis transportas, miestų planavimas su žaliosiomis zonomis, išmetamo CO₂ kiekio bei iškastinio kuro naudojimo mažinimas.

Švedijoje atliktas tyrimas parodė, kad tik 1 µg/mᵌ sumažinus oro taršą kietosiomis PM₂.₅ dalelėmis, sumažėja bendras mirtingumas bei kasmetiniai naujų susirgimų skaičiai miokardo infarktu, insultu, lėtine obstrukcine plaučių liga, plaučių vėžiu, diabetu, vaikų astma, nėščiųjų hipertenzija ir priešlaikinių gimdymų. Lietuvoje vykdomas aplinkos oro monitoringas, moksliniai tyrimai. Mokslo premijos laureatai (2020 m.) prof. R. Gražulevičienė ir prof. A. Dėdelė tyrė urbanistinės aplinkos, psichosocialinių ir epigenetinių veiksnių poveikį sveikatai nuo kūdikystės iki brandos. Sukaupti duomenys ir rekomendacijos galėtų būti naudingi miestų planuotojams, savivaldybių specialistams, politikams, visuomenei.

Deja, miestų planavimas yra viena iš sričių, kur nepaisoma mokslinių tyrimų ar ekspertų rekomendacijų, siekiant kuo didesnio pelno. Institucijos, vietoje efektyvių ir sistemingų priemonių, kurios mažintų oro taršą, švelnintų karščių poveikį ir saugotų miestų gyventojų sveikatą (nėščiųjų, kūdikių, vaikų, vyresnių žmonių ir visų, pėsčiomis, viešuoju transportu, dviračiais vykstančių į darbus, mokyklas, gydymo įstaigas, sportuojančių, žaidžiančių lauke), pasitenkina raginimais neiti į lauką ir užsidaryti langus. 

Duomenys ir moksliniai įrodymai turėtų būti visuomenės sveikatos strategijų pagrindas. Lietuvoje vykdoma daug mokslinių tyrimų, rezultatai skelbiami tarptautiniuose mokslo leidiniuose; dalyvaujama Europos Sąjungos finansuojamuose projektuose (PreventNCD, JACARDI, CanCon ir kt.). Tačiau, tyrimų duomenys ir rekomendacijos dažnai keliauja į valdininkų stalčius, o politikų ir institucijų sprendimai priimami remiantis viešąja nuomone, fragmentiška informacija, emocijomis ar grupių interesais. Viešumoje visuomenės sveikatos specialistai neįtraukiami į diskusijas ir sprendimų priėmimą, manipuliuojama rodikliais. Nauja SAM Mokslo ir inovacijų patarėjo pareigybė turėtų paskatinti visuomenės sveikatos srities mokslininkų ir sveikatos politikų bendradarbiavimą, deja kelia abejonių šio specialisto kompetencija mokslinių tyrimų srityje.

Kompetentinga nešališka žiniasklaida

Siekiant stiprinti visuomenės sveikatą, svarbu, kad žurnalistai ieškotų ir skleistų tiesą, nešališkai informuotų ir patikrintų faktus. Netikslus ar sensacijų besivaikantis informavimas apie mokslo atradimus žiniasklaidoje gali dezinformuoti ir sukelti visuomenės nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą. Visuomenės sveikatos nepadeda stiprinti neturintys universitetinio išsilavinimo sveikatos mokslų srityje, bet sveikatos patarimus dalijantys įvairūs receptų kūrėjai, sveikos gyvensenos konsultantai, taip pat  ir vaistininkai nevengiantys pareklamuoti papildų ar paslaugų.

Žurnalistikos studijų programose turėtų būti ne tik verslo, politikos, sporto ar kultūros žurnalistikos kursai, bet ir Mokslo ir/ar Sveikatos žurnalistikos ir komunikacijos studijos. Žurnalistams būtinos biomedicinos mokslų žinios tam, kad jie gebėtų pasirinkti kompetentingus pašnekovus, užduoti tinkamus klausimus, tikrinti faktus, atskirti faktus nuo nuomonės, patikimus duomenis nuo nepatikimų, arba išsiaiškinti valstybės finansuotų mokslinių tyrimų realią naudą.

Apibendrinimas. Sprendžiant sveikatos iššūkius Lietuvoje, svarbu siekti pažangos visuomenės sveikatos srityje ir stiprinti visuomenės sveikatos sistemą. Sveikatos politika sprendimų priėmime turėtų remtis duomenimis ir įrodymais. Tam būtina stiprinti sveikatos duomenų infrastruktūrą, gerinti duomenų kokybę, tobulinti populiacinių ir sveikatos mokslinių tyrimų infrastruktūrą. Būtina stiprinti visuomenės sveikatos specialistų kompetencijas tokiose srityse kaip sveikatos pokyčių monitoravimas, intervencijų vertinimas ir tyrimų duomenų sklaida. Svarbu užtikrinti tik įrodymais paremtų intervencijų taikymą bei visuomenės sveikatos specialistų ir sprendimų priėmėjų bendradarbiavimą. Mokslo įrodymų sėkmingas įgyvendinimas yra sudėtingas procesas - intervencijos visuomenėje paprastai neduoda greito, aiškiai matomo gero rezultato, kuris motyvuotų gyventojus ir sveikatos politikus tinkamai taikyti veiksmingas profilaktikos priemones. Nepaisant to, mokslinių tyrimų ir įrodymų ilgalaikė svarba ligų prevencijai ir visuomenės sveikatai yra nediskutuotina ir turėtų būti sveikatos politikų sprendimų pagrindas. Norisi tikėtis, kad naujoji valdžia tai supras.

The post Rūta Everatt. Lėtinių ligų prevencija: COVID-19 pandemijos pamokos appeared first on LAIKMETIS.

Dar visai neseniai Lenkiją ir Vengriją Europoje siejo ypatingi santykiai, ypač dėl to, kad abiejose šalyse valdė konservatyvios vyriausybės. Ar manote, kad dabar, kilus karui Ukrainoje ir esant labai skirtingoms abiejų šalių pozicijoms, šie santykiai nutrūko? O gal iš tiesų viskas vyksta kaip ir anksčiau?

-Mūsų šalių santykiai tikrai nėra nutrūkę taip, kaip vaizduoja žiniasklaida. Esama nesusipratimų ir skirtingai suvokiami geopolitiniai pavojai, tačiau pagrindinė Varšuvos ir Budapešto pasaulėžiūra vis dar labai panaši, kalbant apie tai, kaip mes matome kultūrinius karus Vakaruose ir ES ateitį.

Abiejų vyriausybių nuomonės dėl to, kaip elgtis su Rusija ir kaip vertinti karą Ukrainoje, iš tiesų skiriasi. Iš dalies taip yra todėl, kad skiriasi mūsų istorija. Tam tikra prasme ir Lenkija, ir Vengrija yra teisios. Abi yra teisios, tačiau abi į karą ir Rusijos agresiją žvelgia skirtingu kampu.

Vengrijoje karas Ukrainoje taip pat vertinamas kaip Rusijos agresija. Vyriausybė aiškiai pasakė, kad tai yra neišprovokuota agresija ir kad ji palaikys Ukrainos suverenitetą ir teritorinį vientisumą. Tačiau kyla klausimas, kaip mes tai darysime. Kas yra įmanoma, o kas ne.

Taigi, apibendrinant, taip, Vengrijos ir Lenkijos santykiai nėra tobuli, bet nenutrūkę.

Lenkijos ir Vengrijos istorija iš tiesų turi daug panašumų. Tarp šių dviejų šalių egzistuoja šimtmečius trunkanti brolystė. Esu įsitikinęs, kad Vengrija nenorėtų turėti Rusijos kariuomenės prie savo sienos, todėl ji tikrai nenori, kad Ukraina pralaimėtų šį karą. Tačiau, kita vertus, žinome, kad Vengrija konfliktuoja su Ukrainos vyriausybe dėl vengrų mažumos Ukrainoje.

Lenkija taip pat turi neišspręstą konfliktą su Ukraina dėl 1943-1944 m. ukrainiečių vykdyto genocido ir nuolatinio Ukrainos valdžios institucijų atsisakymo leisti ekshumuoti ir tinkamai palaidoti aukų palaikus. Kodėl, jūsų nuomone, Lenkijos ir Vengrijos pozicijos dėl karo Ukrainoje taip smarkiai išsiskiria?

-Atsakymas labai paprastas: Rusija yra tiesioginė Lenkijos kaimynė dėl Kaliningrado anklavo, taip pat dėl Baltarusijos, nes, beje, Baltarusiją iš esmės reikėtų priskirti pačiai Rusijai. Taigi Lenkija turi labai ilgą sieną su Rusija, o tai reiškia, kad Lenkijai kyla tiesioginė grėsmė, o Vengrijai tokios tiesioginės grėsmės nėra.

Vengrijoje gerai suprantame, kodėl lenkai mano, kad taip svarbu pasipriešinti Rusijai. Tačiau Vengrijoje grėsmė, kurią žmonės jaučia, kyla iš Pietų. Vos per vienerius metus mūsų pietinę sieną bandė kirsti beveik 200 000 žmonių, ir net Budapešto gatvėse vyko smurto scenos, jau nekalbant apie kasdienes smurto scenas prie mūsų pietinės sienos. Vengrijai grėsmės kyla ne tik iš Rytų.

Ir taip, mes turime problemų su Ukraina. Tai gilesnės problemos nei Lenkijos, nes kalbama ne tik apie istoriją, bet ir apie šiandieną, apie vengrų bendruomenės Ukrainoje ateitį.

Lenkų mažuma Ukrainoje labai gerai kalba ukrainietiškai, nes šios dvi kalbos yra labai artimos. Vengrų mažuma 99 proc. kalba vengriškai. Klausimas ne apie tai, ar vaikai turėtų gerai mokytis ukrainiečių kalbos. Žinoma, jie turėtų. Tačiau vienos kalbos primetimas ir iš esmės gėdijimasis kitos kalbos nėra gera politika. Mūsų kalba labai, labai skiriasi nuo ukrainiečių, o mūsų žmonės nuo 2014 m. susiduria su vis didesniais gimtosios kalbos vartojimo apribojimais.

Tai gilesnės problemos nei Lenkijos problemos su Ukraina, nes kalbama ne tik apie istoriją, bet ir apie šiandieną.

Taigi, šis klausimas yra labai realus ir kasdien kelia trintį. Nors Voluinės žudynės ir kapinės Lenkijai labai svarbios, šis klausimas neturi įtakos kasdieniam gyvenimui. Mums jis susijęs su kasdieniu gyvenimu. Kalbame apie tai, ar galima kalbėti vengriškai su pašto skyriaus tarnautoju, ar galima prarasti darbą vien dėl to, kad esi vengras.

Problemos, su kuriomis susiduriame dėl Ukrainos, prasidėjo dar prieš visišką Rusijos invaziją 2022 m. Šie du dalykai nesusiję, ir problemos nesibaigs tą dieną, kai baigsis karas.

Turite suprasti, kad Vengrija turi savo mažumą ne tik Ukrainoje, bet ir Slovakijoje, Rumunijoje ir Serbijoje. Jei palygintume Vengrijos 9,6 mln. gyventojų su Lenkijos gyventojų skaičiumi, kuris yra 38 mln., tai būtų tas pats, lyg kitoje Lenkijos sienų pusėje dėl dviejų pasaulinių karų sienų pokyčių gyventų 8 mln. lenkų.

Jei ant kortos būtų pastatytas 8 milijonų lenkų likimas, Lenkija elgtųsi daug ryžtingiau, spręsdama klausimą, kaip elgiamasi su šiomis mažumomis.

Mūsų požiūriu, naujieji Ukrainos įstatymai, deja, yra tokie, kuriais vieną dieną gali pasekti Rumunija, Slovakija ir Serbija, jei leisime tam įvykti. Kalbos teisės yra mūsų absoliuti raudona linija, nes kalbame apie 20 proc. visų vengrų likimą.

Suprantu, kad lenkų auditorijai tai gali skambėti keistai, bet taip jau yra. Trečdalis vengrų atsidūrė už Vengrijos ribų po Pirmojo pasaulinio karo. Tai vis dar labai gyva vengrų sąmonėje. Iš 3,5 mln. šiandien kaimyninėse šalyse liko tik 2 mln.

Svarbu pabrėžti, kad vengrų bendruomenė Ukrainoje jokiu būdu nesiekė separatizmo, nors kai kas ją neteisingai kaltino tokiais dalykais. Tiek vengrų mažuma, tiek Vengrija galėjo būti lankstesnė ir labiau nuraminti Ukrainą. Mes iki galo nesupratome jų traumos po 2014 m., o jie neturėjo supratimo apie mūsų traumą.

Jūs kaip tik turėjote omenyje Trianono sutartį, kuri vengrams iš tiesų yra didelė trauma. Kaip palygintumėte Trianono įtaką šiandieninei Vengrijos užsienio politikai su lenkų Rusijos okupacijos patirties įtaka šiandieninei jų užsienio politikai?

-Mano nuomone, vengrams Trianonas yra tas pats, kas lenkams buvo Lenkijos padalijimas XVIII a. pabaigoje. Suprantu, kad daugelį mūsų kaimynų toks apibūdinimas įžeistų, bet būtent taip mes Vengrijoje ir vengrų tautinės mažumos mato situaciją.

Tai nereiškia, kad nepripažįstame savo dabartinių sienų. Tiesiog Vengrija, išskyrus nedidelę ekstremistinę opozicinę partiją, sienų nekvestionuoja.

Tačiau nors mes nelaikome to sienų klausimu, Vengrijoje vis dar vyrauja bendras jausmas, kad mūsų šalį pasidalijo didžiosios valstybės ir mūsų kaimynai. Pavyzdžiui, dabar kalbame Estergome, o visai kitoje Dunojaus upės pusėje yra seserinis Estergomo miestas, kuriame daugumą sudaro vengrai, nors jis yra Slovakijoje. Yra daug kitų vengrų gyvenamų miestų ir kaimų, kurie tiesiog buvo padalyti į dvi dalis. Visa tai šiandien yra milijonų vengrų kasdienybė, o ne praeities klausimas.

Trianonas buvo ne tik taikos sutartis, bet ir labai stipri agresija prieš vengrų tautą.

Trianonas buvo ne tik taikos sutartis, bet ir labai stipri agresija prieš vengrų tautą: tai buvo civilių gyventojų žudynės, deportacijos, statulų ir paminklų griovimas ir t. t. Mums tai siaubinga įvykių grandinė, kurios niekas už Vengrijos ribų nesupranta. Be daugybės tūkstančių nužudytųjų, šimtai tūkstančių turėjo bėgti, ir tai pasikartojo 1945 m.

Taigi mums tai iš tikrųjų yra kažkas panašaus, kaip lenkų tautai buvo pirmasis ir antrasis Lenkijos padalijimas (prieš trečiąjį padalijimą, kuris daugiau nei šimtmečiui ištrynė Lenkiją iš žemėlapio).

Kaip ši trauma veikia Vengrijos politiką Ukrainos atžvilgiu? Galbūt jaučiamas tam tikras cinizmas? Tarsi nenorėtume žaisti pagal didžiųjų valstybių taisykles, nes praeityje tiek daug praradome dėl tų didžiųjų valstybių nešvarių žaidimų?

-Iš tiesų daugelis vengrų šią situaciją vertina kaip didžiųjų galių žaidimą su šio regiono tautomis ir žaidimą mūsų skirtumais.

Rusija akivaizdžiai žaidžia „skaldyk ir valdyk". Maskva stengiasi didinti įtampą tarp Ukrainos ir jos kaimynių, taip pat tam tikrų regiono šalių viduje. Tačiau daugelis Vengrijoje mano, kad Vakarų galybės taip pat žaidžia „skaldyk ir valdyk" ir kad Ukraina bus palikta kentėti viena, kaip mes, vengrai, buvome palikti vieni 1956 metais.

Žinoma, aš suprantu, kad tai buvo reali JAV politika ir nėra ko piktintis. Tačiau daug žmonių Vengrijoje mano, kad Ukraina amerikiečiai tiesiog naudojasi.

Taigi, taip, Vengrijoje esama cinizmo dėl to, kaip praėjusiame amžiuje su Vengrija elgėsi kai kurie mūsų kaimynai ir Vakarų galybės.

O ką manote apie lenkų įsitikinimą, kad rusai nepasitenkins vien Ukraina, jie norės veržtis toliau, galbūt puldami Baltijos šalis, o vėliau ir Lenkiją? Daugelis lenkų nuoširdžiai tuo tiki, remdamiesi savo istorine patirtimi su Rusija.

Puikiai suprantu, kad taip mano lenkai, tačiau mano nuomonė kiek kitokia.

Visų pirma, Rusija nėra pajėgi toliau plėstis. Rusija paprasčiausiai nėra buvusi Rusijos imperija. Tai šalis, kuri kasmet silpnėja, palyginti iš esmės su bet kuria kita kaimynine šalimi, nes turi vis mažiau gyventojų ir jos ekonomika stagnuoja.

Rusija yra priklausoma nuo angliavandenilių, o angliavandenilių amžius baigsis po 20-30 metų. Taigi manyti, kad šiandieninė Rusija yra tokia pati kaip vakarykštė imperinė Rusija, mano nuomone, yra visiškai klaidinga iš faktinės pusės.

Dabartinė Rusija ne tik neturi imperinės Rusijos pajėgumų, bet ir valios. Manau, kad V. Putinas tai turėjo omenyje kalbėdamas apie vadinamąjį Russkij mir, rusų pasaulį, o Russkij mir yra „tik" slaviškos buvusios Sovietų Sąjungos respublikos.

Tai - Baltarusija, Ukraina - arba jos dalis, ir galbūt šiaurinė Kazachstano dalis, t. y. šios slaviškos sritys, kur žmonės yra rusai arba rusakalbiai. Visa tai, žinoma, yra gryna agresija, bet ir neįgyvendinama svajonė. Šiandien aišku, kad Rusija neturi galios net ir tai padaryti.

Aš ne tik manau, kad Lenkija yra už Rusijos galimybių ribų, bet ir sakyčiau, kad net Vakarų Ukraina nėra realus Putino taikinys. Korupcijos, netinkamo valdymo, blogos vadovybės ir demografinio nuosmukio nusilpnintai Rusijai tai neįmanoma misija.

net Vakarų Ukraina nėra realus Putino taikinys.

Tai nereiškia, kad Lenkija yra visiškai saugi; reikia ruoštis blogiausiam. Vis dėlto manau, kad Lenkijos ginklavimosi planas padės Lenkijos kariuomenei tapti grėsminga jėga, galinčia apginti šalį net ir tuo atveju, jei Rusijai pavyktų persiginkluoti po didžiulių nuostolių Ukrainoje, o tai mažai tikėtina.

Kai kas sako, kad tam tikra prasme Rusijos invaziją į Ukrainą išprovokavo Vakarų politika šios šalies atžvilgiu, kuri privertė Rusiją manyti, kad Ukraina pateks į Vakarų įtakos sferą ir galbūt kada nors taps NATO nare. Ką manote apie tokius teiginius?

-Mano asmeninė nuomonė yra ta, kad 2008 m. nenoromis įvykęs Ukrainos „pakvietimas" į NATO buvo klaida. Arba pakvieskite Ukrainą į NATO ir labai greitai, suteikdami narystę taip greitai, kad Rusija nespėtų sureaguoti, arba apskritai nereikėjo sakyti žodžio „narystė". Sprendimas, kuris buvo pasirinktas, iš tiesų buvo blogiausias iš visų variantų.

Rusija yra agresorė, Rusija žudo. Tačiau Vakarai ir tada, ir net 2014 m. neatsakingai žaidė su Ukraina. Nors didžioji atsakomybė tenka tam, kuris nuspaudė gaiduką, tam tikra atsakomybė tenka ir tiems, kurie pažadėjo gynybą, neturėdami jėgos sustabdyti to, kuris dabar nuspaudė gaiduką. Suteikėme Ukrainai svajonę, kad ji galėtų tapti Europos Sąjungos ir NATO dalimi, neužtikrindami jai būtino saugumo.

Tačiau ar galėjome užtikrinti Ukrainos saugumą? Kaip apsaugoti šalį nuo tokios branduolinės galios kaip Rusija? Kaip galėjote tai padaryti, kai milijonai ukrainiečių palaikė Rusiją ir buvo nusiteikę prieš NATO? Be abejo, lengvo sprendimo Ukrainai nebuvo, bet 2008 m. pasirinkome blogiausią kelią - duoti ir neduoti tuo pačiu metu.

Nepaisant to, ką kalbėjome, manau, kad Lenkijos ir Vengrijos požiūris į karą Ukrainoje taip pat turi daug bendro. Pavyzdžiui, Ukraina iš Vengrijos perka dyzeliną, kuriuo varo savo tankus…

-Taip, Vengrija duoda Ukrainai daug daugiau, nei apie tai rašoma. Tai dideli kiekiai dyzelino, gamtinių dujų, transporto priemonių, humanitarinės pagalbos, taip pat tam tikros rūšies nekarinės pagalbos.

Suteikėme Ukrainai svajonę, kad ji galėtų tapti Europos Sąjungos ir NATO dalimi, neužtikrindami jai būtino saugumo.

Vengrija neteikia tiek paramos Ukrainai, kiek Lenkija, tačiau, vertinant procentais nuo BVP, pagal Ukrainai skiriamą paramą ir pagalbą Ukrainos pabėgėliams atitinkame ES vidurkį.

Mes taip pat balsavome už visas sankcijas ir pasmerkimus Rusijai. Dauguma mūsų ryšių su Rusija buvo nutraukti, išskyrus energetikos ir Pakso atominės elektrinės klausimus. Vengrija netrukus atsikratys visų rusiškų karinių technologijų ir visiškai pereis prie vakarietiškų technologijų, o mūsų kariuomenė taps 100 proc. suderinama su NATO.

Ką ukrainiečiai turėtų daryti, kad Vengrija dar labiau pereitų į jų pusę?

-Vengrų mažumos ir vengriškų simbolių Ukrainos Užkarpatės srityje klausimas mums labai svarbus. Vienas toks labai svarbus simbolis 2022 m. buvo pašalintas, kiti buvo užpulti, be to, vietos lyderis smarkiai persekiojo vengrų mažumą.

Žinoma, Ukrainoje vyksta karas. Ukrainiečiai kasdien žūsta šimtais, todėl dabar tai nėra Ukrainos problema. Tačiau mes turėsime su tuo susidurti po karo.

Įvairiais klausimais galime rasti kompromisų, tačiau kai kuriais klausimais kompromisas neįmanomas: tai vengrų kalbos vartojimo, švietimo ir simbolių klausimai. Teisės, kurios egzistavo anksčiau, o kai kurios net sovietų diktatūros laikais, turi būti grąžintos demokratinės Ukrainos.

Galbūt galime rasti sprendimą su visišku abipusiškumu, nes dabar Vengrijoje yra didelė ukrainiečių bendruomenė. Jie gali naudoti Ukrainos vėliavą, mes galėtume jiems atidaryti ukrainiečių kalbos mokyklas ir daugiau nuveikti ukrainiečių Vengrijoje labui. Tai tikrai galėtų būti abiem pusėms naudinga situacija.

The post Vengrų ekspertas apie Lenkijos ir Vengrijos pozicijų skirtumai karo Ukrainoje metu appeared first on LAIKMETIS.

„Kai toks renginys įvyksta pandeminiu laikotarpiu, yra ir saugumo sumetimai. Ir, mano vertinimu, visgi saugumo reikalavimų, rekomendacijų, akivaizdžiai nebuvo laikomasi šiame renginyje“, – „Žinių radijui“ sakė ji. 

Parlamento pirmininkė taip pat pažymėjo, kad tai, jog renginyje sveikinimo kalbą sakė Vokietijos kraštutinių dešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) atstovas Bernhardas Zimniokas, rodo organizatorių politinę kryptį.

„Šio politiko dalyvavimas Šeimų marše, akivaizdu, suteikė tam tikrą koloritą, nes jo balsavimai Europos Parlamente yra palaikantys tą poziciją, kuri Lietuvai yra priešinga ir labai nedraugiška, tai aš manau, kad tai parodo tam tikrą politinę darbotvarkę organizatorių“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen. 

Primename, kad šeštadienį sostinės Vingio parke šeimų protesto metu policijos duomenimis dalyvavo apie 10 tūkstančių žmonių. Akcija pritraukė gausybę Lietuvos šeimų iš visos Lietuvos. Lietuvos šeimų susivienijimą buvo galima stebėti tiesioginės transliacijos metu. Protestas baigėsi apie 21 val.

Gegužės 19 d., trečiadienį, 12.30 val. vyks spaudos konferencija „Dėl Didžiojo šeimos gynimo maršo reikalavimų Seimui ir Vyriausybei įgyvendinimo“.

Dalyvauja Seimo nariai Petras Gražulis, Dainius Kepenis ir Valdemaras Valkiūnas.

Spaudos konferencijos transliuojamos tiesiogiai internetu ir Seimo YouTube paskyroje. 

The post Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen apie šeimų maršą: nesilaikyta saugumo reikalavimų appeared first on LAIKMETIS.