Tai įvyksta Šv. Petro bazilikos centrinėje lodžijoje Vatikane, kai naujai išrinktasis popiežius priima išrinkimą ir pasirenka pontifikalinį vardą. Protodiakonas išeina prieš laukiančią minią ir ištaria žodžius: „Annuntio vobis gaudium magnum: Habemus Papam…“, skelbdamas naujojo Šventojo Tėvo vardą.

Istoriškai protodiakonas atlikdavo ir kitas svarbias liturgines pareigas – jis buvo tas, kuris uždėdavo naujajam popiežiui palijų ir karūnuodavo jį popiežiškąja tiara. Visgi nuo 1978 metų, kai popiežius Jonas Paulius I atsisakė karūnacijos ir pasirinko kuklią inauguracijos ceremoniją, karūnavimo privilegija liko nebepraktikuojama. Tačiau protodiakonas ir šiandien tebėra tas, kuris per inauguraciją naujajam popiežiui uždeda palijų.

Be to, veikdamas Šventojo Tėvo vardu, protodiakonas įteikia palijų metropolitams – arkivyskupams, vadovaujantiems bažnytinėms provincijoms, arba jų atstovams.

Kardinolai skirstomi į tris laipsnius: vyskupų, presbiterų ir diakonų. Diakonų laipsniui priklauso dažniausiai tie kardinolai, kurie tarnauja Romos Kurijoje ar atlieka specialias užduotis. Protodiakonu tampa tas, kuris ilgiausiai priklauso diakonų ordinui ir dar neperėjo į presbiterų ordiną. Pasiekęs dešimt metų diakonato, kardinolas gali pareikšti norą pereiti į presbiterių ordiną. Šiuo principu dabartinis protodiakonas pareigas perėmė 2024 m. liepą, kai trys vyresnieji kardinolai diakonai pasinaudojo šia teise.

Dabartinis protodiakonas – 73 metų kardinolas Dominique François Joseph Mamberti. Būtent jis ištars žodžius „Habemus Papam“ ir paskelbs išrinktąjį popiežių.

Dominique Mamberti gimė 1952 m. Marakeše (Marokas), kur jo tėvas, Korsikos kilmės prancūzas, dirbo Prancūzijos gynybos sistemoje. Netrukus šeima grįžo į Prancūziją – iš pradžių į Vico Korsikoje, vėliau į Belfortą.

Kunigu įšventintas 1981 m., Mamberti studijavo kanonų teisę Popiežiškajame Grigaliaus universitete bei diplomatiją Popiežiškojoje bažnytinėje akademijoje. Nuo 1986 m. jis dirbo Šventojo Sosto diplomatinėje tarnyboje – Libijoje, Alžyre, Tunise, Čilėje. 1993–1997 m. buvo Šventojo Sosto Nuolatinės atstovybės prie Jungtinių Tautų Niujorke patarėjas.

2002 m. popiežius Jonas Paulius II paskyrė jį tituliniu Sagonos arkivyskupu ir nuncijumi Sudane bei apaštališkuoju delegatu Somalyje. Vėliau, jau popiežiaus Benedikto XVI pontifikato metu, Mamberti tapo Valstybės sekretoriato sekretoriumi santykiams su valstybėmis. 2015 m. popiežius Pranciškus jį pakėlė į kardinolus.

Šiuo metu jis eina Apaštalinio signatūro – aukščiausio Bažnyčios tribunolo – prefekto pareigas. Po to, kai trys vyresnieji kardinolai 2024 m. liepos mėnesį perėjo į presbiterių ordiną, Mamberti automatiškai tapo naujuoju protodiakonu.

Balandžio 30 dieną, vadovaudamas paskutinėms Novendialių – devynių gedulo dienų – Mišioms už mirusį popiežių, kardinolas Mamberti pamoksle pasidalijo asmeniniu liudijimu: „Buvau šalia jo per Velykas – šioje bazilikoje, Palaiminimų lodžijoje, buvau liudininkas jo kančios, bet dar labiau – jo drąsos ir ryžto tarnauti Dievo tautai iki pat galo.“

Kai virš Siksto koplyčios pakils balti dūmai, ženklinantys popiežiaus išrinkimą, tūkstančiai žmonių Šv. Petro aikštėje ir milijonai žiūrovų visame pasaulyje lauks Dominique’o Mamberti žingsnių į Palaiminimų lodžiją. Būtent jo balsas paskelbs visam pasauliui, kad Katalikų Bažnyčia turi naują popiežių.

The post Visas pasaulis sužinos naujo popiežiaus vardą iš kardinolo protodiakono Dominique Mamberti appeared first on LAIKMETIS.

Mišios, kurioms vadovavo Kardinolų kolegijos dekanas Giovanni Battista Re (Džovanis Batista Rė), yra paskutinė vieša apeiga prieš trečiadienio popietę, kai kardinolai užsidarys už uždarų durų, kad išrinktų popiežiaus Pranciškaus įpėdinį.

Apaštalų darbų pradžioje skaitome, jog po Kristaus žengimo į dangų, laukiant Sekminių, apaštalai, kiti mokiniai „ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai“, kartu Marija.

„Būtent tai, likus kelioms valandoms iki konklavos pradžios, darome ir mes, globojami Dievo Motinos, kurios atvaizdas pastatytas prie bazilikos, iškilusios virš apaštalo Petro kapo, altoriaus. Jaučiame, kad su mumis visa Dievo tauta su savo tikėjimo jausmu, meile popiežiui ir pasitikėjimo kupinu laukimu.

Esame čia, kad šauktumės Šventosios Dvasios pagalbos, prašytume jos šviesos ir stiprybės išrinkti tokį popiežių, kurio Bažnyčiai ir žmonijai reikia šiuo sunkiu ir sudėtingu istorijos posūkiu. Malda, šaukiantis Šventosios Dvasios, yra vienintelė teisinga ir tinkama laikysena tuo metu, kai kardinolai rinkikai rengiasi didžiausios žmogiškos ir bažnytinės atsakomybės veiksmui ir išskirtinės svarbos pasirinkimui.  

Žmogiškam veiksmui, kurį atliekant reikia atsisakyti visų asmeninių sumetimų, o galvoje ir širdyje turėti tik Jėzaus Kristaus Dievą ir Bažnyčios bei žmonijos gėrį“, – kalbėjo pamokslininkas.

„Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“, – citavo kardinolas savo mokiniams Viešpaties paliktą įsaką ir dvasinį testamentą atsisveikinimo vakarienėje. Jėzus šį įsakymą vadina „nauju“, nes jis pakeičia ir išplečia Senojo testamento mokymą „nedaryti kitam to, ko pats nenorėtum sulaukti“.

Meilė, kurią apreiškė Jėzus, neturi ribų ir turi būti būdinga visų jo mokinių mintims ir veiksmams, kurie savo elgesiu visada turi rodyti tikrą meilę, įsipareigoti kurti naują civilizaciją, kurią Paulius VI pavadino „meilės civilizacija“. Meilė yra vienintelė jėga, galinti pakeisti pasaulį. Jėzus mums paliko stebinantį šios meilės pavyzdį Paskutinės vakarienės pradžioje: jis pasilenkė, kad  tarnautų kitiems, nuplautų kojas apaštalams, neišskiriant ir Judo, kuris turėjo Jį išduoti. Šis Jėzaus veiksmas siejasi su skaitytomis eilutėmis iš pranašo Izaijo knygos, kurios priminė, kad pagrindinė Ganytojų savybė yra meilė, vedanti iki visiško savęs dovanojimo.

Mišių „Pro Eligendo Romano Pontifice“ liturginiuose tekstuose girdime šį kvietimą į brolišką meilę, savitarpio pagalbą ir įsipareigojimą bažnytinei bendrystei bei visuotinei žmonių brolystei. Tarp kiekvieno Petro įpėdinio užduočių yra ir siekis, kad bendrystė augtų: visų krikščionių bendrystė su Kristumi, vyskupų bendrystė su popiežiumi, vyskupų bendrystė tarpusavyje. Ne savitikslė bendrystė, bet bendrystė dėl žmonių, tautų ir kultūrų, visada širdyje žinant, kad Bažnyčia yra „bendrystės namai ir mokykla“.

Taip pat raginama išlaikyti Bažnyčios vienybę, kaip apaštalams nurodė Kristus. Bažnyčios vienybė yra Kristaus norėta. Tai vienybė, kuri nereiškia vienodumo, bet yra tvirta ir gili bendrystė įvairovėje, liekant ištikimais Evangelijai.

Melskimės, kad Dievas duotų Bažnyčiai popiežių, kuris geriausiai žinotų, kaip žadinti visų sąžines ir moralines bei dvasines jėgas šiuolaikinėje visuomenėje, kuriai būdinga didžiulė technologinė pažanga, bet kuri linkusi pamiršti Dievą.

Kiekvienas popiežius ir toliau įkūnija Petrą bei jo misiją, taip atstovauja Kristui žemėje. Jis yra uola, ant kurios statoma Bažnyčia (žr. Mt 16, 18). Naujo popiežiaus išrinkimas nėra paprasta žmonių kaita, bet – visada – apaštalo Petro sugrįžimas.

Kardinolai rinkėjai balsuos Siksto koplyčioje, kur, kaip sakoma Apaštališkojoje konstitucijoje Universi dominici gregis, „viskas prisideda prie Dievo, kurio akivaizdoje vieną dieną kiekvienas turės prisistatyti, kad būtų teisiamas, buvimo suvokimo“.

Romos triptike popiežius Jonas Paulius II tikėjosi, kad svarbiojo pasirinkimo už ką atiduoti balsą valandomis prieš akis iškylanti Michelangelo kompozicija, vaizduojanti Jėzų Teisėją, kiekvienam primins atsakomybės atiduoti Petro raktus į teisingas rankas dydį.

„Todėl melskime, kad Šventoji Dvasia, per pastaruosius šimtą metų davusi mums eilę tikrai šventų ir didžių popiežių, Bažnyčios ir žmonijos labui duotų mums naują popiežių pagal Dievo širdį“, – gegužės 7 dienos ryto Mišių homilijoje kvietė kardinolas G. B. Re.

„Melskimės, kad Dievas duotų Bažnyčiai popiežių, kuris geriausiai žinotų, kaip žadinti visų sąžines ir moralines bei dvasines jėgas šiuolaikinėje visuomenėje, kuriai būdinga didžiulė technologinė pažanga, bet kuri linkusi pamiršti Dievą. Šiandienos pasaulis daug tikisi iš Bažnyčios dėl tų pamatinių žmogiškųjų ir dvasinių vertybių, be kurių žmonių sugyvenimas nebus geresnis ir perduodantis gėrį ateities kartoms, išsaugojimo“, – pridūrė jis.   

Tegu Švč. M. Marija, Bažnyčios Motina, savo motinišku užtarimu padeda, kad Šventoji Dvasia apšviestų kardinolų rinkėjų protus ir padėtų jiems sutarti renkant popiežių, kurio reikia mūsų laikams“, – sakė Kardinolų kolegijos dekanas.

Dalyvauja ir lietuvis

133 kardinolai su visu Katalikų Bažnyčiai būdinga iškilmingumu pradės slaptą šimtmečių senumo ritualą, kuriuo siekiama išrinkti praėjusį mėnesį mirusio popiežiaus Pranciškaus įpėdinį.

Kardinolai, atvykę iš 70 šalių, bus izoliuoti nuo išorinio pasaulio, jie privalės atiduoti mobiliuosius telefonus, o ryšys aplink Vatikaną bus slopinamas, kad jie negalėtų palaikyti jokio ryšio su išoriniu pasauliu, kol bus išrinktas naujas 1,4 mlrd. narių turinčios Bažnyčios vadovas.

Pranciškus paskyrė 108 iš 133 kardinolų rinkikų, daugelį pasirinkdamas pagal savo „pakraščių Bažnyčios" iš tokių šalių kaip Mongolija, Švedija ir Tonga, kurios anksčiau niekada neturėjo kardinolo.

Daugelis jų iki praėjusios savaitės nė nebuvo susitikę ir apgailestavo, kad jiems reikia daugiau laiko susipažinti, todėl kilo klausimų, kiek laiko gali prireikti, kad vienas žmogus užsitikrintų dviejų trečdalių balsų daugumą. Galiojančiam popiežiaus išrinkimui reikės 89 balsų iš 133.

16 val. 30 min. vietos (17 val. 30 min. Lietuvos) laiku kardinolai iškilmingai įžengs į freskomis išpuoštą Siksto koplyčią, giedodami Visų Šventųjų litaniją ir lotynišką giesmę „Veni Creator“, prašydami šventųjų ir Šventosios Dvasios padėti jiems išrinkti popiežių.

Trečiadienį kardinolai neprivalo balsuoti pirmą kartą, tačiau paprastai toks balsavimas įvyksta. Darant prielaidą, kad nugalėtojas dar nebus nustatytas, Vatikanas sakė, kad juodų dūmų iš Siksto koplyčios kamino galima tikėtis apie 19 val. (20 val. Lietuvos laiku).

Tada tolesnėmis dienomis paprastai rengiama po du balsavimus ryte ir du po pietų, kol paaiškėja nugalėtojas ir iš kamino pasirodo balti dūmai.

Nors šią savaitę kardinolai sakė, kad tikisi trumpos konklavos, greičiausiai prireiks bent kelių balsavimo turų.

Pastarąjį šimtmetį popiežiui išrinkti prireikdavo nuo trijų iki aštuonių balsavimų. Jonas Paulius I – 1978 metais 33 dienas valdęs popiežius – buvo išrinktas per trečiąjį balsavimą. Jo įpėdiniui Jonui Pauliui II prireikė aštuonių. Pranciškus 2013 metais buvo išrinktas penktuoju balsavimu.

Vienu iš favoritų laikomas Vatikano valstybės sekretorius Pietro Parolinas (Pjetras Parolinas), kuris beveik visą Pranciškaus pontifikato laikotarpį buvo antras svarbiausias žmogus Vatikane. Kitas favoritas – Jeruzalės lotynų apeigų patriarchas Pierbattista Pizzaballa (Pjerbatista Picabala). 

Tarp favoritų taip pat yra Luisas Antonio Tagle (Luisas Antonijus Taglė) iš Filipinų ir Vengrijos kardinolas Peteris Erdo (Pėteris Erdas).

Tačiau naujuoju popiežiumi gali būti išrinktas bet kuris iš konklavos dalyvių, ypač prisimenant 2013 metais argentiniečio Jorge Bergoglio (Chorchės Bergoljo) išrinkimą popiežiumi Pranciškumi.

Tarp kardinolų rinkikų yra ir lietuvis Rolandas Makrickas.

The post Naujo popiežiaus išrinkimas nėra paprasta žmonių kaita - Kardinolų kolegijos dekanas appeared first on LAIKMETIS.

Šiuo metu, kai viso pasaulio dėmesys nukreiptas į vadinamuosius papabili, t. y. realius kandidatus į Petro Sostą, viena figūra lieka šešėlyje, nors jos vaidmuo artėjant konklavai yra ne mažiau lemiamas. Tai – „pope maker“, tarsi Bažnyčios pasaulio „ponas Vilkas“, kuris sprendžia problemas savo pasirinktajam kandidatui. Jei pasklinda gandai apie kokį nors „skeletą spintoje“, jis būna pirmasis, kuris, maloniai ir ryžtingai, skuba tai paneigti. Jis kalbasi su visais kardinolais, giria ir iškelia savo kandidato dorybes bei savybes.

Šių „patikėtinių“ vaidmuo itin svarbus jau bendrosiose kongregacijose, o dabartinėje situacijoje – dar labiau. Kardinolų kolegijoje, kurioje dominuoja mažiau patyrę nariai ir daug neapsisprendusiųjų, nežinojimas vienas kito tapo visų pastebėta problema. Norėdami bent šiek tiek susipažinti su kolegomis, kai kurie kardinolai naudojasi „The College of Cardinals Report“ svetaine, sukurta vatikanistų Edwardo Pentino ir Diane Montagna, kur pateikiamos visų kardinolų bylos.

Per šias dvi savaites kai kurie senbuviai pamažu prisiima „patarėjo“ vaidmenį – dažniausiai tai daugiau kaip 80 metų sulaukę kardinolai. Jie, turėdami didelę patirtį, stengiasi padėti „saviškiams“, net ir žinodami, kad patys negali būti renkami. Šie vyresnieji kardinolai dažniausiai jau dalyvavo bent vienoje konklavoje, o jų bažnytinė karjera neretai gerokai lenkia neseniai paskirtų kardinolų patirtį.

Vyresnieji kardinolai labai aktyviai darbuojasi Sinodo salėje, stengdamiesi įtikinti kuo daugiau rinkikų palaikyti jų remiamą kandidatą dar iki extra omnes momento.

Tarp dažniausiai minimų vardų – kardinolas Pietro Parolinas, laikomas vienu iš pagrindinių favoritų. Už jį itin aktyviai veikia jo tautietis Beniaminas Stella, kuris kongregacijose pasisakė kritiškai Pranciškaus atžvilgiu. Taip jis galimai taikosi į konservatyvių kardinolų balsus, kurie gali būti linkę ieškoti kompromisinio kandidato. Kitas Kurijos kandidatas – amerikietis Robertas Prevostas, turintis stiprų rėmėją – įtakingąjį hondūrietį kardinolą Óscarą Maradiagą. Pastarasis turi didelį autoritetą tarp Lotynų Amerikos kardinolų, nes 2013 m. jis buvo pagrindinis „popiežiaus meistrautojas“ užkulisiniuose susitikimuose, kai iškilo Jorge Mario Bergoglio vardas. Būtent Maradiaga tada sugebėjo išsklaidyti abejones dėl Pranciškaus fizinės sveikatos.

Šiandien 2013 m. „pralaimėjusieji“ bando susitelkti, kad išvengtų jiems nepriimtino popiežiaus. Jų akys krypsta į vengrų kardinolą Péterį Erdő, kuris, kaip manoma, gali pasikliauti gvinejiečio kardinolo Roberto Sarah autoritetu Siksto koplyčioje. Buvęs Dieviškojo kulto dikasterijos prefektas tikisi suburti afrikiečių kardinolų balsus už Budapešto arkivyskupą. Konservatyvusis sparnas svajoja apie scenarijų, kuris primintų 2005 metų konklavą, kai kolumbietis kardinolas Alfonso López Trujillo padėjo išrinkti Benediktą XVI, įtikindamas Pietų Amerikos kolegas, skeptiškai vertinusius išlaisvinimo teologiją pasmerkusį kardinolą Ratzingerį.

Tuo tarpu prancūzas Jeanas-Marcas Aveline’as, Marselio arkivyskupas, iškyla kaip galimas kandidatas, palaikomas Vokietijos kardinolo Reinhardo Marxo, kuris, būdamas Ekonomikos tarybos vadovu, pelnė pastebimumą. Aveline’ą taip pat remia sinodiškumo simboliu laikomas Liuksemburgo kardinolas Jeanas-Claude’as Hollerichas ir 80 metų perkopęs Gualtiero Bassetti, buvęs Italijos vyskupų konferencijos vadovas.

The post Konklavos neįmanomos be „popiežiaus meistrautojų“ appeared first on LAIKMETIS.

Pirmadienio rytą, gegužės 5 d., kardinolai susirinko į dešimtąją generalinę kongregaciją, kurioje toliau buvo ieškoma atsakymų, kokio popiežiaus reikia nūdienos Bažnyčiai. Įžvalgomis pasidalijo 26 kardinolai, aptardami temas nuo Kanonų teisės ir Vatikano miesto valstybės vaidmens iki Bažnyčios misijos, Caritas paramos, žiniasklaidos vaidmens, Evangelijos aktualumo, atsakomybės kvietimo ir maldos reikšmės pandemijos kontekste.

Kongregacijoje aptartos tokios temos kaip etninė įvairovė Bažnyčioje ir visuomenėje, migracija ir migrantų pastoracija, karai bei jų patirtis regionuose, iš kurių atvykę kardinolai, ypač Azijoje ir Afrikoje. Kalbėta apie sinodiškumą, bažnytinę bendrystę bei sektų keliamus iššūkius.

Pabrėžta būtinybė nustatyti būsimojo popiežiaus profilį – artimo žmonėms, bendrystei atviro ir už pasaulį atsakingo ganytojo, kuris vadovautų Bažnyčiai pasaulyje, susiduriančiame su tvarkos ir vertybių krize.

Toliau kalbėta apie tikėjimo perdavimą, kūrinijos apsaugą, karą ir Bažnyčios bei pasaulio susiskaldymą, pašaukimus, šeimą ir vaikų ugdymą. Akcentuotas Vatikano II Susirinkimo dokumentas Dei Verbum, Eucharistijos šventimo reikšmė ir būtinybė matyti sakramentinį Kristų vargstančiuosiuose. Taip pat iškeltas moters vaidmuo sinodiškumo kontekste.

Pirmadienio, gegužės 5-osios, pavakare Vatikane įvyko vienuoliktoji, priešpaskutinė prieškonklavinė kardinolų generalinė kongregacija. Joje dalyvavo apie 170 iš 252 Romos Katalikų Bažnyčios kardinolų, tarp jų – visi 132 būsimosios konklavos rinkikai. Kardinolai tęsė dvasinį ir bažnytinį dialogą apie popiežiaus tarnystę šiandienos pasaulyje.

Kaip pranešė Šventojo Sosto spaudos salės direktorius Matteo Bruni, spaudos konferencijoje pirmadienio vakarą, kongregacijoje daug dėmesio skirta būsimam popiežiui kaip ganytojui – dialogo žmogui, gebančiam megzti ryšius su skirtingais religiniais ir kultūriniais pasauliais. Pabrėžta, kad kiekvieno kardinolo pareiga ir atsakomybė – remti naujai išrinktą popiežių jo misijoje.

Visi 133 kardinolai rinkikai jau yra atvykę į Romą. Kaip patvirtinta, jiems paskirti kambariai Šv. Mortos svečių namuose ir senuosiuose Šv. Mortos namuose. Persikėlimas į juos vyks pasibaigus antradienio kongregacijai.

Konklavos pradžia – trečiadienį

Trečiadienio, gegužės 7-osios, rytą 10 val. Šv. Petro bazilikoje bus aukojamos iškilmingos Mišios Pro eligendo Romano Pontifice („Už renkamą Romos popiežių“), kurioms vadovaus Kardinolų kolegijos dekanas Giovanni Battista Re. Mišias transliuos Vatikano medijos.

Po pietų, 16.30 val., kardinolai procesijos būdu žengs į Siksto koplyčią. Ten, po tradicinio šaukimo extra omnes, vienuolis kapucinas kardinolas Raniero Cantalamessa pasakys dvasinį pamąstymą apie popiežiaus rinkimų atsakomybę. Jam ir liturginių apeigų vadovui išėjus bei uždarius duris, prasidės konklava ir galimas pirmasis balsavimas.

Sede Vacante simboliai

Antradienio rytą, kaip numato tradicija Sede Vacante laikotarpiu, Sinodo salėje, dalyvaujant Šventosios Romos Bažnyčios kamerlengui ir Kardinolų kolegijai, buvo sunaikinti popiežiui Pranciškui priklausę simboliai – Žvejo žiedas (Anello del Pescatore) ir švininis antspaudas (Sigillo di piombo), pažymintys pasibaigusį pontifikatą ir atveriantys kelią naujam.

Vyskupo Roberto Barrono komentaras: evangelijos esmė – tai, kas svarbiausia

JAV vyskupas Robertas Barronas socialiniuose tinkluose pasidalijo kritika dėl kai kurių viešojoje erdvėje sklandančių konklavos analizės būdų. „Pavargau nuo lėkštų politinių komentarų apie kandidatus į popiežiaus sostą: ‘koks jo požiūris į migraciją? į klimato kaitą? į vargstančiuosius?’ Taip, Evangelija turi moralinių pasekmių, bet pati Evangelija yra tai, kas iš tikrųjų svarbu. Gerosios Naujienos esmė – Jėzus Kristus prisikėlė ir yra teisėtas Viešpats. Popiežiuje ieškau žmogaus, kuris tvirtai tuo tiki ir moka šią žinią įtikinamai perteikti šiandienos pasauliui.“

Tvirta reakcija iš senojo kardinolo

Hondūro kardinolas Óscaras Rodríguez Maradiaga, kuris dėl amžiaus ribos konklavoje nedalyvauja, tačiau vis dar aktyvus Bažnyčios diskusijose, buvo pastebėtas ryžtingai paliekantis vieną iš posėdžių. Jis išreiškė nusivylimą dėl to, kad, jo žodžiais, „per daug kardinolų nusisuka nuo Pranciškaus vizijos“. „Matėme pernelyg daug išdavysčių“, – sakė jis, atkreipdamas dėmesį į būtinybę išlikti ištikimiems reformų dvasiai.

The post Vatikano kronika: visi kardinolai rinkikai Romoje, sunaikinti Pranciškaus simboliai, supykęs kardinolas appeared first on LAIKMETIS.

Tęstinumas, ganytojiška meilė ir Šventosios Dvasios vedimas

Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ teigia neturintis konkretaus kandidato, tačiau aiškiai įvardija, kokio popiežiaus trokštų: „Mano nuomone, Pranciškaus įpėdinis turėtų tęsti jo darbus. Norėčiau matyti naująjį popiežių kaip savo kaimenę mylintį ir jai tarnaujantį Ganytoją.“

Kunigas Sigitas Jurkštas akcentuoja vidinę laikysena, kuri turėtų būti naujojo popiežiaus centre – drąsa sekti Šventąja Dvasia. „Labai džiaugiausi popiežiaus Pranciškaus gebėjimu įsiklausyti į Šventosios Dvasios vedimą, neturtą, artumą paprastiems žmonėms. Norėčiau, kad žmonės popiežiuje matytų ne tik konservatorių ar progresistą, bet ganytoją, per kurį Bažnyčią veda Jėzus Kristus“, – sako kunigas. Jis išreiškia viltį, kad šis žmogus nebūtinai bus patogus ar populiarus, bet bus ištikimas tiesai net ir susilaukdamas paniekos.

Tarp galimų pavardžių S. Jurkštas mini filipinietį kardinolą Luisą Antonio Tagle – dėl jo charizmatiškumo, rūpinimosi vargstančiais ir jaunatviškumo. „Jis būtų padrąsinimas šiuo metu sparčiai augančiai Bažnyčiai Azijoje“, – priduria kunigas. Taip pat jis išskiria kardinolą Péterį Erdő iš Vengrijos – dėl dvasinių sąsajų su Mergelės Marijos apsireiškimais, kurių centre – Meilės liepsna.

Dialogas, dvasinis gaivumas ir drąsa liudyti

Kunigas Robertas Grigas siūlo platesnį kandidatų portretą, pagrįstą jų viešojoje erdvėje matomais darbais ir biografijomis. Tarp jų – kardinolas Pietro Parolinas, Vatikano valstybės sekretorius, kurio didžiausias privalumas – patirtis ir nuosaikumas, be to, jis Vatikano kurijos veteranas. Pasak R. Grigo, Parolinas tikėtina tęstų Bažnyčios dialogo kryptį, „vengiant didelių sukrėtimų“ ir „iškeliant iš paveldo senus ir naujus dalykus“.

Kardinolas Tagle vėl išskiriamas dėl Azijos Bažnyčios vitališkumo. Grigas pastebi, kad filipiniečiai ir kiti Azijos katalikai „puikiai derina karštą tradicinį pamaldumą su gyvu Evangelijos džiaugsmu“ – to, anot jo, šiandien labai trūksta senosiose Europos bendruomenėse. Be to, katalikų dauguma jau gyvena nebe Vakaruose – iš Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos kylančios tikėjimo bangos reikalauja atitinkamo atstovavimo ir Vatikane.

Trečiasis išskirtas kandidatas – kardinolas Pierbattista Pizzaballa, Jeruzalės Lotynų patriarchas, kurio ganytojiška drąsa ypatingai išryškėjo neseniai vykusioje krizėje: jis pasisiūlė tapti įkaitu vietoj civilių, paimtų „Hamas“ kovotojų. „Tai gražiai atskleidžia žmogaus dvasinį nusiteikimą – kaip sakė Viešpats, ,geras ganytojas už avis guldo gyvybę'“, – komentuoja kunigas. Jo manymu, pranciškonas popiežiaus soste išryškintų šiandien aktualius neturto, taikos ir pagarbos kūrinijai idealus.

R. Grigas taip pat užsimena apie kardinolą Rolandą Makricką, pabrėždamas, kad daug gero jis galėtų Bažnyčiai ir pasauliui nuveikti. „Lietuvos vardas skambėtų, kaip prie Jono Pauliaus II – Lenkijos. Žinoma. tikime, kad stebuklų būna, ir taip pat priimame tikėjimo tiesą, kad Bažnyčiai iš esmės vadovauja ne vien ir ne pirmiausiai žmonių sumanymai, o Šventoji Dievo Dvasia (kitaip ši bendrija po visokių erezijų, kryžiaus karų, inkvizicijų ir kitokių žmogiškų kvailysčių griuvėsiais jau seniai būtų palaidota).“ Pažymėdamas jo išsilavinimą, jaunystę ir dvasinį brandumą, kunigas realistiškai vertina tautiečio galimybes: „Turbūt dar anksti – brolį Rolandą palikime kitai kadencijai.“

Tiesos aiškumas – prieš supasaulėjimą

Ne visi žvelgia į ateitį su entuziazmu. Regina Statkuvienė, publicistė ir apžvalgininkė, griežtai vertina Pranciškaus palikimą. „Reikia tokio pontifiko, kuris vėl aiškiai apibrėžtų tikėjimo dalykus apie lytiškumą, kunigystę ir kt., kuris nedalyvautų žaliojo kurso beprotybėje, nesivaikytų politinių madų, bet rūpintųsi dvasiniais reikalais.“

Pasak jos, būtinas popiežius, kuris kalba tiesą be kompromisų – „ne patogus pasauliui, o vedantis į išganymą“. Todėl „reikia drąsaus ir nepatogaus pasauliui popiežiaus, o ne dar vieno globalistinių renginių dalyvio. Reikia ganytojo, kuris veda avis, o ne leidžia joms eiti į pražūtį.

Panašiai mąsto ir prof. Andrius Macas, kuris tikisi „klasiko, o ne patrauklaus visiems liberalo“. Jis peikia vadinamąją „situacinę“ moralinę teologiją ir išskiria aiškumo svarbą: „Pavojingiausi – tie, kurie visur kaip namie. Tai ne lankstumas, tai principų neturėjimas.“ Jo manymu, tik aiški tiesa, o ne migloti kompromisai, veda į meilę.

Popiežius – ne spėlionių, o maldos reikalas

Kiek santūriau vertina viešas spekuliacijas teisininkas Vytis Turonis. Jo įsitikinimu, pasaulietis neturėtų veltis į prognozes, o tik melstis už būsimą ganytoją. „Naujasis popiežius pats turi būti tikintis, skelbti sveiką Evangelijos mokslą, turėti dvasių skyrimo dovaną ir išsaugoti Bažnyčios katalikiškumą.“ Svarbiausias kriterijus – dvasinis atvirumas ir ištikimybė. „Nei vienas žmogus nėra tiesiog tinkamas šioms pareigoms, bet jis gali tokiu tapti.“

Tiltai – bet ant apaštalų pamato

Teologė Aušra Mizgirienė pabrėžia dvejopą laikyseną, kurios reikia Bažnyčiai – gebėjimą statyti tiltus, bet kartu ir išsaugoti tapatybę. Pasak jos, svarbiausi popiežiaus bruožai: ištikimybė tiesai, Eucharistijai, sakramentams ir liturginei gyvybei. „Bažnyčia arti žmonių, bet ir aiškiai žino, kas ji yra – ir nedvejoja.“

„Tai nereiškia, kad turiu omeny, jog pirma doktrina, o paskui žmogus. Juk Jėzus davė apaštalams, būtent žmonėms, Tiesos mokymą, nes tiesa išlaisvintų. Tad tokio popiežiaus norėčiau, kuris maldoje Šventosios Dvasios vedamas, taip pat vestų ir Baźnyčią šiais laikais - Tiesoje ant apaštalų pamato, meilėje ir paprastume,“ – sakė teologė.

Jos akimis, pranciškonas kardinolas Pierbatista Pizzabala būtų tinkamas pasirinkimas – dėl vienuolijai būdingo nuolankumo ir neturto.

Popiežius – ne savitikslis autoritetas, bet ženklas pasauliui

Tarp dažniausiai minimų pavardžių vis dėlto iškyla kardinolas Pierbattista Pizzaballa. Jo vardą mini keli pašnekovai, nurodydami jo asmeninę drąsą, ganytojišką laikyseną ir ištikimybę Bažnyčios misijai Šventojoje Žemėje. Tai ženklas, kad ir lietuvių akimis popiežius pirmiausia turi būti ne politikas, ne technokratas, o žmogus, galintis aukotis – kaip Kristus už savo Bažnyčią.

Atsakymų į klausimą „koks turi būti naujasis popiežius?“ – daug. Vieni trokšta tęstinumo, kiti – aiškumo, treti – dvasinio atsinaujinimo. Vieni akcentuoja diplomatiją, kiti – radikalų Evangelijos liudijimą. Tačiau viena aišku: visi pašnekovai suvokia popiežių kaip ženklą – ne savitikslį autoritetą, bet Dievo tėvystės veidą pasaulyje.

Tad šiandien lieka svarbiausia ne prognozės, o malda – kad tas, kuris bus išrinktas, iš tiesų būtų Dievo paskirtas ganytojas. Ir kad per jį Bažnyčia – gyvoji Kristaus bendruomenė – galėtų dar aiškiau šviesti pasauliui, kuris neretai pamiršta, kur yra kelias, tiesa ir gyvenimas.

The post Kokio laukiame popiežiaus? appeared first on LAIKMETIS.

Ikoniškas atviras automobilis, skirtas pontifikui pasveikinti minias, buvo perduotas Jeruzalės „Caritas“ ir vyks į Gazos Ruožą, jei Izraelis atidarys blokuojamą humanitarinį koridorių.

Perdarytu automobiliu „Mitsubishi“ popiežius naudojosi per 2014-ųjų vizitą Betliejuje ir nuo to laiko jis buvo eksponuojamas, kaupdamas dulkes ir rūdydamas. Dabar jis suremontuotas ir atnaujintas kaip mobilioji klinika.

„Su šiuo automobiliu galėsime pasiekti vaikus, kurie šiandien neturi galimybės gauti sveikatos priežiūros paslaugų – sužeistus ir prastai maitinamus vaikus“, – sakė Švedijos „Caritas“ generalinis sekretorius Peteris Brune (Peteris Brunė).

Jis naujienų agentūrai AFP teigė, kad Švedijos kardinolas Andersas Arborelius (Andersas Arborelijus) buvo paprašęs popiežiaus, kuris mirė balandžio 21-ąją sulaukęs 88-erių, kad šį nenaudojamą automobilį būtų galima panaudoti teikiant būtinąją sveikatos priežiūrą palestiniečių vaikams.

Jame bus parengta medicininė įranga ir šaldytuvas vaistams, taip pat bus paskirtas vairuotojas ir gydytojų komanda.

„Šis automobilis simbolizuoja Jo Šventenybės meilę, rūpestį ir artumą labiausiai pažeidžiamiems žmonėms, kurį jis išreiškė per visą krizę“, – sakė Jeruzalės „Caritas“ generalinis sekretorius Antonas Asfaras.

Tačiau lieka neaišku, ar bus ir kada bus atidarytas humanitarinis koridorius, ko tikisi pagalbos agentūros.

Nuo kovo pradžios Izraelis blokuoja humanitarinės pagalbos patekimą į palestiniečių anklavą. 

The post Pranciškaus papamobilis paverstas į vaikų kliniką appeared first on LAIKMETIS.

Jean-Marc Aveline gimė 1958 m. gruodžio 26 d. Alžyro mieste Sidi Bel Abese, kolonijinės Prancūzijos laikais garsėjusiame kaip Prancūzijos užsienio legionierių centras. Jis kilęs iš vadinamųjų pieds-noirs šeimos – europiečių (prancūzų ir ispanų kilmės), gyvenusių Alžyre Prancūzijos valdymo metu. 1962 m., Alžyrui iškovojus nepriklausomybę, ketverių metų Jean-Marc kartu su tūkstančiais kitų europiečių buvo priverstas bėgti iš šalies. Ši prievartinė tremtis paliko gilią žymę jo sąmonėje ir suformavo ypatingą jautrumą migracijos ir tremties temoms.

Po klajonių po Prancūziją, Aveline šeima galutinai apsistojo Marselyje, kur jis augo neturtinguose šiauriniuose miesto rajonuose. Jo tėvas dirbo Prancūzijos valstybinėse geležinkeliuose (SNCF), o pats Jean-Marc 1975 m. baigė mokyklą ir netrukus įstojo į Avinjono seminariją.

Jo dvasinei brandai didelę įtaką padarė kunigas Jean Arnaud, vienas iš Darbininkų misijos Marselyje įkūrėjų. Šis poetas ir mistikas įskiepijo Aveline meilę Bažnyčiai, kuri yra švelni, motiniška, pasirengusi iškeliauti, kai tik reikia, ir kur „gailestingumas yra svarbiau už teismą“.

Vėliau jis studijavo Paryžiaus Karmelitų seminarijoje (Séminaire des Carmes), baigė teologiją, biblinę graikų ir hebrajų kalbą Katalikiškajame Paryžiaus institute, o taip pat – filosofiją Sorbonoje. Vėliau apgynė daktaro disertaciją apie krikščionybės santykį su kitomis religijomis.

Aveline kunigu buvo įšventintas 1984 m. lapkričio 3 d. Jis ilgą laiką dėstė teologiją Marselyje, vėliau įkūrė Religijų mokslo ir teologijos institutą (ISTR), kurio tikslas – plėtoti teologiją kultūrų ir religijų įvairovės kontekste. Jo teologinis mąstymas įtvirtintas Viduržemio jūros regiono perspektyvoje – tai teologija, kuri kviečia priimti ir kalbėtis, o ne užsisklęsti.

Vėliau jis vadovavo Katalikiškajam Viduržemio institutui, priklausančiam Lijono katalikiškajam universitetui. Šis intelektinis profilis neliko nepastebėtas ir popiežiaus Benedikto XVI, kuris 2008 m. paskyrė jį į Popiežiškąją tarpreliginio dialogo tarybą.

Nuo 2008 iki 2013 m. Aveline buvo Marselio arkivyskupijos generalinis vikaras. 2014 m. sausio 26 d. jis buvo konsekruotas pagalbiniu vyskupu, o 2019 m. rugpjūčio 8 d. paskirtas Marselio arkivyskupu. 2022 m. rugpjūčio 27 d. popiežius Pranciškus jį paskyrė kardinolu.

Jis tapo pirmuoju Marselio ganytoju istorijoje, tapusiu kardinolu. Daug kas Prancūzijoje tai laikė lūžio tašku – Paryžiaus dominavimą (įkūnytą velioniame kardinolo Jeano-Marie Lustiger asmenyje) pakeitė nauja, atviresnė ir labiau periferijų Bažnyčią atstovaujanti figūra.

2023 m. rugsėjį Aveline pasiekė tai, ko ilgai laukė Prancūzijos ganytojai – popiežiaus Pranciškaus vizitą į Marselį. Nors pontifikas aiškiai pabrėžė, kad tai nėra oficialus vizitas į Prancūziją, o susitikimas su Viduržemio jūros regiono ganytojais ir jaunimu, vizitas buvo labai reikšmingas pačiam Aveline, kuris įsitikinęs, jog šio regiono problemos – migracija, klimato kaita, religinė įtampa – yra pasaulinės reikšmės.

2025 m. balandžio 2 d. Aveline išrinktas Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininku, pareigas pradės eiti liepos 1 d.

Aveline laikomas ne tik „bergoglinės“ Bažnyčios veidu, bet ir jos širdimi. Prancūzijos spaudoje jis dažnai pristatomas kaip popiežiaus Pranciškaus „numylėtinis“ – kuklus, artimas vargšams, o kartu ir filosofiškai giliai mąstantis dvasininkas. Pasak La Croix, jis – „tikras maldos žmogus“, turintis paprastą žmogišką šilumą, padedančią kurti vienybę įvairiose grupėse.

Tačiau yra ir kritikos. Kai kurie jį laiko pernelyg moderniu, o netradicinis požiūris į religijų įvairovę vertinamas kaip artimas religiniam indiferentizmui – nuomonei, kad visos religijos iš esmės vienodai teisingos. Jis laikosi pozicijos, kad tikybų dialoge svarbesnė yra patirtis, draugystė ir bendras liudijimas nei apologetika ar bandymas atversti.

Kardinolas vengia atvirai kalbėti apie prieštaringus klausimus, tokius kaip moterų diakonatas, celibato privalomumas ar Komunijos suteikimas išsiskyrusiems ir vėl susituokusiems. Tai gali kelti nusivylimą tiems, kurie tikisi aiškios pozicijos. Tačiau jo laikysena – labiau nusiteikusi dialogui nei deklaratyvi.

Jis pasisako už radikalią Bažnyčios decentralizaciją, kartodamas, kad Bažnyčios „sunkio centras yra ne ji pati, bet Dievo santykis su pasauliu“. Jis ragina Bažnyčią būti pasirengusią „prarasti viską, kad laimėtų Kristų“, o išsigelbėjimą mato Evangelijos skelbime, o ne institucinio prestižo gynime.

Nepaisant didelio krūvio, Aveline išlieka artimas šeimai – rūpinasi savo gyvais tėvais, nors neteko abiejų seserų. Apie jį pasakojama, kad, kai jam primenama apie per didelį krūvį, jis atsako: „Kiekvieną kartą, kai tavo darbo krūvis padidėja, tu turi pailginti maldos laiką.“

Jeigu kardinolai nuspręstų rinktis Pranciškaus linijos tęsėją, bet su švelnesniu, labiau akademiniu, mažiau ideologišku tonu – Aveline galėtų tapti kompromisiniu pasirinkimu. Jo amžius (66 m.) gali kai kam atrodyti kaip rizika – galimas ilgas pontifikatas. Tačiau kiti gali matyti tai kaip galimybę stabilumui.

Didžiausias klausimas: ar kardinolai nori tęsti Pranciškaus kelią, ar ieškos doktriniškai aiškesnio posūkio?

Vienok, jei būtent Jean-Marc Aveline įžengs į Šv. Petro bazilikos balkoną apsivilkęs baltu rūbu, daugelis prisimins, kaip popiežius Pranciškus žvelgdamas į Marselio arkivyskupą juokais pranašavo, kad jis būsiąs Jonas XXIV.

The post Kardinolas, kurį Pranciškus vadino Jonu XXIV appeared first on LAIKMETIS.

Pamoksle kardinolas komentavo trečiajam Velykų sekmadieniui skirtą Evangelijos ištrauką, kurioje prisikėlęs Jėzus pasirodo mokiniams prie Tiberiados ežero, pataria, kur mesti tinklus, ir kalbasi su Petru, patikėdamas jam ganytojo misiją (plg. Jn 21, 1–19).

Šis susitikimas, vykęs prieš Jėzui sugrįžtant pas Tėvą, primena pirmąjį Petro pašaukimą – tapti „žmonių žveju“. Nors Petras vėliau ne kartą nesuprato Mokytojo ir net jį išdavė, Jėzus priima jo trapų, tačiau nuoširdų atsakymą į trigubą klausimą: „Ar myli mane?“ – ir vėl jam patiki atsakomybę. „Petras seka Viešpačiu, žinodamas savo silpnumą, bet pasitikėdamas Prisikėlusiojo malone“, – sakė kardinolas.

Homilijoje Mamberti taip pat citavo šv. Jono Pauliaus II žodžius, pasakytus per jo pontifikato 25-ųjų metinių Mišias, apie kasdienį vidinį dialogą tarp jo ir Kristaus. Pasak popiežiaus, Kristus pažįsta žmogaus trapumą, tačiau moko pasitikėti ir ištarti: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“, ir atsakingai prisiimti jam skirtą užduotį.

„Ši misija yra pati meilė, tampanti tarnyste Bažnyčiai ir visai žmonijai“, – pridūrė kardinolas Mamberti, pabrėždamas Šventosios Dvasios veikimą per Sekmines, leidžiantį šią užduotį vykdyti.

„Visi matėme, kaip popiežius Pranciškus, stiprinamas Viešpaties meilės ir Jo malonės, ištikimai ėjo savo kelią iki paskutinės dienos“, – sakė jis. Pasak kardinolo, Pranciškus visam pasauliui skelbė Evangelijos džiaugsmą, Dievo gailestingumą ir Kristų Išganytoją – savo žodžiais, kelionėmis, gestais ir gyvenimo stiliumi.

Mamberti pasidalijo ir asmenine patirtimi: „Velykų dieną buvau šalia jo bazilikos balkone. Mačiau jo kančią, bet dar labiau – ryžtą iki galo tarnauti Dievo tautai.“

Tarp ryškiausių popiežiaus Pranciškaus palikimų, anot kardinolo, išlieka jo mokymas ir pavyzdys apie adoracijos svarbą – Dievo garbinimą, maldos šviesą ir skonį. Pamokslą kardinolas užbaigė kvietimu patikėti Pranciškų Viešpačiui ir mūsų Motinai Marijai – ta, kuria jis visada pasitikėjo. Tai primena ir 126 jo apsilankymai prie Salus Populi Romani ikonos, šalia kurios popiežius pasirinko ir savo amžinojo poilsio vietą.

The post Vatikane oficialiai baigėsi gedulas appeared first on LAIKMETIS.

Kardinolai, ligi šiol dalyvavę dviejose konklavose, yra konklavoje dalyvausiantys popiežiaus šv. Jono Pauliaus II paskirti kardinolai.

Tai – kardinolai Vinko Puljičius iš Bosnijos Hercegovinos, kuriam rugsėjį sukanka 80 m., 76 metų Peteris Kodwo Appiah Turksonas iš Ganos, kuris nuo 2009 m. yra Romos kurijos kardinolas, prancūzas Philippe’as Barbarinas, pasitraukęs iš Liono arkivyskupo pareigų prieš penkerius metus, kuriam spalį sukanka 75 metai, ir Budapešto arkivyskupas Peteris Erdo, kuriam birželį sukanka 73 metai bei 76 m. Zagrebo arkivyskupas emeritas Josipas Bozaničius.

20 kardinolų, kurie dalyvaus konklavoje yra paskirti popiežiaus Benedikto XVI, o 108 - Pranciškaus.

The post Penki kardinolai popiežiaus rinkimuose dalyvaus trečią kartą appeared first on LAIKMETIS.

Šv. Jonas Paulius II: darbas kaip asmenybės raiška ir bendradarbiavimas su Dievu

Svarbiausias Jono Pauliaus II dokumentas apie darbą – 1981 m. enciklika Laborem exercens, kurioje popiežius pabrėžia, kad darbas yra iš esmės žmogiška veikla, neatsiejama nuo žmogaus prigimties.

„Darbas yra žmogaus gėris – jo žmogiškumo gėris, nes darbu žmogus ne tik pertvarko gamtą ir pritaiko ją savo poreikiams, bet ir įgyvendina save kaip žmogų.“ (Laborem exercens, 9)

Pasak popiežiaus, darbo vertė pirmiausia kyla iš pačio žmogaus, o ne iš jo rezultato. Todėl kiekviena darbo forma turi būti grindžiama pagarba žmogaus orumui. Jis taip pat pabrėžė, kad darbas nėra vien tik priemonė užsidirbti, bet ir dvasinio tobulėjimo kelias:

„Pakeldamas darbo nuovargį vienybėje su Kristumi, už mus prikaltu ant kryžiaus, žmogus bendradarbiauja su Dievo Sūnumi atpirkimo darbe.“ (Laborem exercens, 27)

Jonas Paulius II taip pat ragino stiprinti darbuotojų teises, užtikrinti teisingą atlyginimą, profesinių sąjungų laisvę ir skatinti solidarumą. Šios nuostatos buvo išplėtotos ir jo vėlesnėje enciklikoje Centesimus annus (1991).

Benediktas XVI: darbas – bendrojo gėrio tarnyba

2009 m. enciklikoje Caritas in veritate Benediktas XVI akcentavo, kad darbas yra neatsiejama žmogaus asmeninio ir visuomeninio vystymosi dalis. Jis rašo:

„Darbas yra esminė žmogaus orumo išraiška, nes per jį žmogus įgyvendina save ir prisideda prie bendrojo gėrio.“ (Caritas in veritate, 41)

Popiežius ypač pabrėžia, kad darbas turi būti derinamas su etikos principais ir kad globali ekonomika turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai. Jis kritikuoja išnaudojimą ir skatina darbo formą, kurioje darbuotojas nebūtų tik „gamybos priemonė“, bet kūrėjas.

„Ekonominė veikla neturi būti vykdoma atskirai nuo etikos. Ji turi būti vykdoma taip, kad tarnautų žmogui.“ (Caritas in veritate, 45)

Benediktas XVI taip pat atkreipia dėmesį į tarptautinį solidarumą, sakydamas, kad turtingos šalys turi pareigą padėti silpnesnėms užtikrinant teisingas prekybos ir darbo sąlygas:

„Turtingesnės šalys turi pareigą padėti mažiau išsivysčiusioms valstybėms, ypač užtikrinant teisingas prekybos sąlygas ir skatinant tvarią plėtrą.“ (Caritas in veritate, 42)

Popiežius Pranciškus: darbas kaip orumo pamatas ir atsakas neteisybei

Popiežius Pranciškus tęsia savo pirmtakų mintį apie darbo orumą ir ypatingą dėmesį skiria šiuolaikinėms problemoms: nedarbui, darbuotojų išnaudojimui ir darbo sutarčių nestabilumui. Jo žodžiais:

„Pasaulyje, kuriame darbo trūkumas liečia daug šeimų, mūsų, kaip Bažnyčios, užduotis – lydėti jas, teikti viltį, skatinti neprarasti tikėjimo ir padėti išgyventi šį sunkų laikotarpį.“

Pranciškus nuolat pasisako prieš tai, ką vadina „šiuolaikine vergove“ – kai žmonės verčiami dirbti nežmoniškomis sąlygomis, be socialinės apsaugos:

„Turiu galvoje daugybę darbininkų ir darbininkių, taip pat nepilnamečių, oficialiai ar neoficialiai vergaujančių įvairiuose sektoriuose nuo žemės ūkio iki kasybos, nuo pramonės iki paslaugų.“

Jo raginimas Bažnyčiai aktyviai dalyvauti darbo pasaulyje išreiškia kvietimą būti šalia žmonių, kurie kovoja už orų darbą, ir kartu liudyti krikščioniškąsias vertybes.

Trijų popiežių mokymas apie darbą parodo vieningą Bažnyčios poziciją: darbas yra neatsiejamas nuo žmogaus orumo, jis yra ne tik ekonominė, bet ir dvasinė, socialinė ir moralinė veikla. Jonas Paulius II darbe mato žmogaus asmenybės išsipildymą ir atpirkimo dalį. Benediktas XVI įvardija darbą kaip sąlygą teisingai ekonomikai, o Pranciškus kviečia Bažnyčią ginti išnaudojamus ir kurti darbo kultūrą, kurioje pirmiausia vertinamas žmogus, o ne pelnas.

Šis mokymas – ne teorija, bet konkreti gairė pasaulio bendruomenei, kaip per darbą įtvirtinti teisingumą, solidarumą ir bendrąjį gėrį.

The post Ką apie darbo vertę mokė XXI a. popiežiai? appeared first on LAIKMETIS.