Visuomenėje šie klausimai tampa vis aštresni ir aktualesni. Naujausių apklausų (2025 m. gegužės 2-12 d. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ ir 2025 m. gegužės 23 – birželio 5 d. „Baltijos tyrimai“) duomenimis, didelė dalis piliečių nepritaria Konstitucinio Teismo sprendimams, ypač dėl tokių jautrių klausimų kaip partnerystės įteisinimas. Pasitikėjimo šia institucija mažėjimas tampa pavojaus signalu visai demokratinei sistemai.

Gegužės 20 d. į šią krizę sureagavo žinomi Lietuvos disidentai, intelektualai ir visuomenės veikėjai, kurie kreipėsi į prezidentą ir Seimą dėl Tautos suvereniteto, demokratijos ir teisinės valstybės apsaugos.

Anot kreipimosi autorių, Konstitucinis Teismas (KT) savo nutarimais peržengia Konstitucijoje numatytus KT įgaliojimus, pažeidžia Tautos suverenitetą bei valdžių padalijimo principą. Kreipimesi teigiama, kad „sau priskyręs Konstitucijoje nenumatytas teises, Konstitucinis Teismas iš garbingo Konstitucijos normų saugotojo tapo įstatymų leidimo institucija, taip perimdamas Seimo kaip įstatymų leidybos institucijos funkciją“.

Piliečių pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis yra gyvybiškai svarbus, ypač dabartiniame geopolitiniame kontekste.

Todėl Seimo narių grupė organizuoja apskrito stalo diskusiją „Tauta ir Konstitucinis Teismas: kaip atkurti pasitikėjimą?“, kuri įvyks liepos 2 d. 10 val. Seime, Konstitucijos salėje.

Diskusijos tikslas – inicijuoti viešą, atvirą dialogą apie Konstitucinio Teismo vaidmenį, Tautos suverenumą ir demokratijos principų laikymąsi. Renginyje bus ieškoma sprendimų, kaip atkurti pasitikėjimą viena iš pagrindinių šalies konstitucinių institucijų.

Atviram dialogui kviečiami Seimo nariai, viešojo kreipimosi autoriai, teisės ekspertai ir kiti suinteresuotų visuomenės narių, kuriems rūpi ieškoti ir rasti sprendimus, kaip atkurti pasitikėjimą Konstituciniu Teismu ir užtikrinti Konstitucijos viršenybę demokratinėje Respublikoje, atstovai.

Diskusijoje bus keliami tokie klausimai: Kaip užtikrinti, kad KT veiktų kaip Konstitucijos saugotojas, o ne kaip naujų normų kūrėjas? Kaip išvengti KT kišimosi į Seimo kaip įstatymų leidžiamosios valdžios funkcijas? Kaip užtikrinti, kad KT nutarimai atspindėtų Tautos valią, išreikštą Konstitucijoje? Kokie saugikliai ar mechanizmai galėtų atkurti pasitikėjimą KT? Kodėl pavojinga teigti, kad piliečiai nesupranta, kas parašyta Konstitucijoje?

Pirma renginio dalis bus skirta skirtingų sričių intelektualų ir žinomų visuomenės veikėjų pasisakymams, kuriuose bus aptariami pagrindiniai kreipimosi teiginiai, kiti aktualūs konstitucinės krizės aspektai ir galimos išeitys.

Antroje dalyje visi renginio dalyviai bus kviečiami įsijungti į apskrito stalo diskusiją, dalintis įžvalgomis ir siūlyti sprendimus.

Renginyje kviečiami dalyvauti ne tik parlamentarai, bet ir konstitucinės teisės ekspertai, kreipimosi autoriai, intelektualai bei aktyvūs piliečiai.

Registracija vyksta iki birželio 30 d. el. paštu audronius.azubalis@lrs.lt. Užsiregistravusiems bus pateikta detalesnė programa.

Diskusiją organizuoja Seimo narių grupė: Rima Baškienė, Linas Kukuraitis, Martynas Katelynas, Audronius Ažubalis, Valdas Rakutis, Kazys Starkevičius, Aušrinė Norkienė, Vytautas Sinica ir kiti.

The post Seime – diskusija dėl Konstitucinio Teismo: kaip atkurti pasitikėjimą viena svarbiausių valstybės institucijų? appeared first on LAIKMETIS.

Visko neperpasakosi, kas nori internete gali be vargo rasti įrašą, tačiau keliomis įžvalgomis dalinuosi. Pakalbėkime apie ateistus, tiksliau, apie dvi galimas interpretacijas šios konferencijos skaitytų pranešimų kontekste.

Pirmoji arba patys krikščionys yra ateistai

Įstrigo Vladimiro Laučiaus mintis apie tai, kad visuomenėje jau kuris laikas tarpsta „sekuliarioji religija“ grįsta vertybėmis. Jomis — vertybėmis — privalu „tikėti“, netikėjimas traktuojamas beveik kaip valstybės išdavystė, atsilikimas, progreso stabdymas.

Kitaip tariant, viskas apverčiama aukštyn kojomis. Nuo ankstyvųjų laikų tikėjimas, religija buvo ir tikrųjų vertybių šaltinis bei saugotojas, tačiau dabar tapo progreso stabdytoju. Radosi kita, sekuliari religija su vertybėmis, kurių analizavimas nėra pageidaujamas.

Žmogaus teisėmis, woke kultūra, imigracijos pozityvumu ar pan. reikia paprasčiausiai įtikėti. Krikščionys tampa bedieviais.

Daugiau tokių.

Antroji arba mums reikia tikrų ateistų

Šis ateizmo supratimas ne toks paprastas kaip pirmasis. Klausiau minėto V. Laučiaus, kuris pasakojo apie Thomasą Hobbesą, Johną Locke ir negalėjau atsikratyti minties, kad daugelis tų, kurių politinis veikimas mums, krikščionims, nelabai tinka ir patinka, nelabai suprastų apie ką čia kalbama.

Kiek „vertybėmis įtikėjusiųjų“ (žr. pirmąją ateizmo interpretaciją) iš tiesų žino, ką reiškia krikščioniškasis veikimas politikoje? Drįsiu spėti, kad tokie dalykai pirmiausiai rūpi (bet tai nebūtinai reiškia supratimą) tiems, kam krikščioniškasis požiūris „trukdo“.

Už lygias galimybes ir dar begalę dalykų kovojantieji suvokia, kad be priešų jiems ne kas ir tik todėl yra priversti gilintis į pasaulėvoką, kuri kelia nepatogius klausimus. Aš nuoširdžiai džiaugiuosi kiekvienu tikru ateistu. Jis Bažnyčią supranta ne vien kaip pastatą ir žino skirtumą tarp Jėzaus ir Dievo Tėvo.

Tokių ateistų krikščionims reikia kaip vandens. Nes su jais galima diskutuoti.

Trečioji, papildoma ateizmo interpretacija

Besiklausant pranešimų prisiminiau puikią „Hubris“ išleistą knygą „Apie šūdmalą“. Joje filosofas Harry Frankfurtas analizuoja vieną labiausiai paplitusių mūsų dienų reiškinių. Knygos anotacijoje filosofas Jonas Dagys rašo: „Įprasta manyti, kad yra dvi tiesos priešybės — klaida ir melas. Frankfurtas įtikina, kad egzistuoja dar viena. Tai šūdmala. Ir būtent ji labiausiai paplitusi ir sunkiausiai įveikiama“.

Kitaip tariant, tikrieji ateistai (kurių krikščionims stinga) š… nemala. Mala kiti. Tie, kurie kalba dėl kalbėjimo, dažniausiai nesupranta, ką deklaruoja ir ko siekia krikščioniškasis veikimas politikoje. Jiems vienodai apie kokį bendrąjį gėrį kalbama. Bet nuomonę, suprantama, jie turi bet kokiu klausimu.

Va nuo tokių ateistų, Viešpatie, mus apsaugok.

The post Dr. Valdas Kilpys. Įspūdžiai po konferencijos arba kur rasti tikrų ateistų? appeared first on LAIKMETIS.

„Je suis Marine (Aš esu Marine)!“ – prancūziškai socialiniame tinkle „X“ paskelbė Vengrijos nacionalistų lyderis Viktoras Orbanas, perfrazuodamas šūkį „Je suis Charlie“, plačiai naudotą po 2015-aisiais islamistų įvykdyto išpuolio prieš prancūzų satyrinį laikraštį „Charlie Hebdo“, siekiant išreikšti solidarumą su šiuo leidiniu.

Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas sakė, kad šis nuosprendis sustiprino Maskvos nuomonę, jog „vis daugiau Europos sostinių eina demokratinių normų pažeidimo keliu“.

Pirmadienį teismo nuosprendžiu M. Le Pen užkertamas kelias 2027 metais kandidatuoti į prezidento postą ir skirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Tačiau ji nesės į kalėjimą: pusės bausmės vykdymas bus atidėtas, o kitus dvejus metus ji bausmę atliks su sekimo prietaisu.

Nors vėliau jos advokatas pareiškė, kad ji apskųs nuosprendį, M. Le Pen šalininkai šalyje ir užsienyje kritikavo teismo sprendimą.

„Sukrėstas“

Įskaitant M. Le Pen, devyni jos partijos „Nacionalinis sambūris“ (RN) nariai buvo nuteisti už schemą, pagal kurią jie pasinaudojo EP išlaidomis ir įdarbino padėjėjų, kurie iš tikrųjų dirbo partijai.

RN lyderis Jordanas Bardella (Žordanas Bardela) „X“ pareiškė, kad M. Le Pen tapo neteisingo nuosprendžio auka, ir pridūrė, kad Prancūzijos demokratijai „vykdoma mirties bausmė“.

Nyderlandų dešiniųjų politikas Geertas Wildersas (Gertas Vildersas) teigė esąs sukrėstas sprendimo.

„Esu sukrėstas neįtikėtinai griežto nuosprendžio (M. Le Pen) atžvilgiu. Palaikau ir tikiu ja visu 100 procentų ir tikiu, kad ji laimės apeliaciją ir taps Prancūzijos prezidente“, – „X“ sakė G. Wildersas.

Ispanijos dešiniųjų partijos „Vox“ lyderis Santiagas Abascalis (Santjagas Abaskalis) taip pat išreiškė savo palaikymą ir „X“ rašė: „Jiems niekada nepavyks nutildyti prancūzų tautos balso.“

Vasarį S. Abascalis Madride priėmė M. Le Pen, V. Orbaną ir kitus dešiniųjų lyderius.

Prilygino Rumunijos atvejui

Italijos vicepremjeras ir partijos „Lega“ („Lyga“) lyderis Matteo Salvini (Matėjas Salvinis) teismo sprendimą pavadino „Briuselio karo paskelbimu“.

„Blogas filmas, kurį stebime ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Rumunijoje“, – socialiniuose tinkluose rašė M. Salvini.

„Mes nesileidžiame įbauginami, nesustojame: visu greičiu pirmyn, mano drauge!“ – sakė jis.

Kovo pradžioje Rumunijos rinkimų biuras atmetė dešiniųjų politiko Calino Georgescu (Kelino Džordžesku) kandidatūrą gegužę iš naujo vyksiančiuose prezidento rinkimuose.

Aršus Europos Sąjungos (ES) ir NATO kritikas išgarsėjo pernai lapkritį, kai netikėtai laimėjo pirmąjį prezidento rinkimų turą. Vėliau Konstitucinis Teismas panaikino rinkimų rezultatus dėl įtariamo Rusijos kišimosi ir masinių C. Georgescu reklamų socialiniuose tinkluose.

C. Georgescu, kuris neigia bet kokius ryšius su Maskva, pirmojo turo rezultatų anuliavimą vadina „oficialiu valstybės perversmu“, o vėlesnį draudimą kandidatuoti – „tiesioginiu smūgiu demokratijai“.

The post Prancūzijos teismas pašalino Marin Le Pen penkeriems metams iš politikos appeared first on LAIKMETIS.

Nesu tas, kuris mano, kad agresoriui reikia pasiduoti. Mano tėvų – partizanų – šeima buvo ne tokia ir mane auklėjo kitaip. Nesu tas, kuris mano, kad Lietuva, net ir viena būdama, neturi priešintis Rusijos agresijos atveju. Pokario partizanai tai įrodė. Tačiau žinau, kad karščiavimasis, ypač tarptautiniuose santykiuose, yra prastas patarėjas. Laikas iš mūsų reikalauja naujų atsakymų ne tik į tai, kaip turėtų būti, bet svarbiausia - ką daryti. Todėl reikia priiminėti sprendimus be nereikalingos isterijos. Štai naujasis TS-LKD pirmininkas L. Kasčiūnas pateikė savo detalų Lietuvos gynybos stiprinimo planą. Nors dažnai oponuoju konservatoriams, bet reikia pripažinti, šis planas yra vertas diskusijų. Nors jame per mažai dėmesio skirta Lietuvos išmirimo, kaip akivaizdžios būtinybės, stabdymui, bet būtų gerai, kad ir kitos partijos panašiai pasielgtų ir pateiktų aiškų matymą ką daryti.

Taigi ką daryti? Prisiminkime, ką darėme siekdami Lietuvos nepriklausomybės ar Lietuvos narystės NATO. Pasinaudokime savo sėkminga patirtimi. Tuo metu irgi buvo daug tokių žmonių, kurie nenorėjo pyktis su Rusija, ragino kaip nors nepakenkti Michailui Gorbačiovui ar neerzinti Rusijos. Ką mes visi darėme - kantriai ir be nereikalingo emocijų bei triukšmo, net ir gavę mums nepatinkančius atsakymus, dirbome. Nemėginome pjauti šakos, ant kurios žadėjome sėdėti.

Taigi, įkvėpiam oro ir suskaičiuojam ne iki 10, bet iki 100. Pamėginkime šiek tiek paanalizuoti esamą saugumo situaciją. Pradėkime nuo klausimų, kurių taip bijo ir vengia mūsų lyderiai Europoje ir Lietuvoje.

Laikas iš mūsų reikalauja naujų atsakymų ne tik į tai, kaip turėtų būti, bet svarbiausia - ką daryti.

Karuose kariauja visų pirma kariai, o ne ginklai. Gimstamumo rodiklis Lietuvoje yra 1,18 vaiko vienai moteriai. Europos Sąjungos mastu šis Lietuvos rodiklis yra 3 -as nuo galo, o visoje Europos Sąjungoje gimstamumas yra 1,38, nors gyvybingumui palaikyti taikos metu būtinas - 2,1. Europos Sąjunga ir Lietuva išmiršta, nes mes pradėjome melstis ne i Madonos su kūdikėliu Jėzumi ikoną, bet madonai su šuneliu! Panašiai apie tai JAV viceprezidentas J.D. Vance'as pasakė ES lyderiams. Ir tai jiems labai nepatiko. Mūsų elitas nesenai įvertino mūsų šalies pažangą per 35 nepriklausomybės metus 8 balais. Bet kokia čia pažanga, jeigu išmirštame? Ar ES atsisakys savo antišeiminės genderistinės politikos? Jeigu ne, tai galima prognozuoti, kad sekančius rinkimus Prancūzijoje laimės Le Pen, o Vokietijoje ADF.

O kaip jie žiūrės į Rusiją? Ką tada žada ginti europiečiai - savo socialinį gerbūvį ar, kaip mes, - savo Tėvynę? Jeigu gerbūvį, tai jie greičiausiai pirma ieškos kaip išsipirkti, o ne kariauti, juo labiau už mus.

Ar ES dabar be JAV pagalbos turi ginklų nugalėti Rusiją? Kaip matyti iš pateikiamų duomenų - ne. ES šalių divizijos nesukomplektuotos, jų yra mažiau nei jų Ukraina turi ir turimų divizijų pilnas apginklavimas vis dar tik planuose numatytas. Pilnam apginklavimui, sakoma, geriausiu atveju prireiks 3-5 metų. Per 3 Ukrainos karo metus ES praktiškai savo gynybą sustiprino tik labai nedaug. Mano manymu, Ukrainos kariuomenė dabar kone stipresnė už ES valstybių bendras pajėgas. O Rusija dar nenusilpo ir pakankamai nenusilps artimiausiu metu. Ji, be abejonės, Europos Sąjungą be JAV paramos mato kaip silpną priešininkę.

Rusijos karo ekonomika gamina ginklus žymiai pigiau, nei rinkos sąlygomis mes europiečiai mokame daryti. Tai leidžia rusams smarkiai kompensuoti tai, kad ES suminis BVP yra kelis kartus didesnis. Rusai prie gero gyvenimo yra mažiau pripratę, jie nefilosofuoja apie 4 dienų darbo savaitę, todėl ekonominiai ir socialiniai nepritekliai juos mažai gąsdina. V. Putinas mato, kad ES nevieninga, o ES sankcijos yra mažai efektyvios, nes palyginti lengvai apeinamos. V. Putinas tikisi, kad reali parama ginklais Ukrainai gali išsekti, o ir dabar parama nėra tokia, kaip galėtų būti. Ačiū dievui, kad ukrainiečiai patys nesnaudžia ir gaminasi sau ginklus.

V. Putinas puikiai supranta, kad be JAV lyderystės, jos koordinavimo ir žvalgybos pajėgumų, turimų europiečių ginklų efektyvumas būtų dar žymiai menkesnis. Jis supranta, kad realų Europai reikalingą branduolinį skėtį turi tik JAV ir kitokios apsaugos artimiausiu metu greičiausiai nebus. Jis mato, kaip ES ekonomika stagnuoja dėl žaliosios politikos perlenkimų bei dėl išbujojusio biurokratizmo investicijų politikoje. Deja, pasaulio ekonomikoje ES lyginamasis svoris nuosekliai mažėja. Galų gale jis mato, kad ES lyderiai neturi vieningo plano, kaip ukrainiečiams padėti nugalėti, o ir realių lyderių ES tokiam planui pateikti neturi. Taigi jis dės visas pastangas, kad supriešintų JAV ir ES.

Patinka ar nepatinka mūsų vaivorykštiniams propagandistams, kol kas ir artimiausiu metu nėra kas be JAV galėtų efektyviai padėti ukrainiečiams atmušti V. Putino norą užkariauti Ukrainą ar dalį ES.

D. Trumpas po išrinkimo aktyviai mėgina daryti tai ... ką žadėjo per rinkimus. Mes gi pagal savo sugedimo laipsnį jau įpratome, kad rinkiminiai pažadai viena, o reali politika kita. Mus toks D. Trumpo elgesys labai sunervino. Matyt žymia dalimi ir dėl tokio mūsų karščiavimosi bei noro perauklėti amerikiečius net ES vadovai Lietuvos nebekviečia į rimtus pasitarimus.

Realiai, mes neturime alternatyvos JAV veikimui, bet galime atkakliai, be tik Rusijai naudingos isterijos, kartu su sąjungininkais koreguoti JAV veikimo būdus.

Realiai, mes neturime alternatyvos JAV veikimui, bet galime atkakliai, be tik Rusijai naudingos isterijos, kartu su sąjungininkais koreguoti JAV veikimo būdus. Vargu, ar JAV dabar staiga užsidegs noru kariauti Ukrainoje. Bet ji turi svertų realiai pabloginti rusų gyvenimą, pvz. numušdama pasaulines naftos ir dujų kainas, o tai Rusijai būtų labai skausminga.

Manau, kad labai gerai, jog D. Trumpas ir viceprezidentas J.D. Vance'as mėgina išjudinti ES, žadindama jos ambicijas bei norą skirti daugiau lėšų gynybai. Vargu ar JAV nori atsisakyti partnerystės su ES. Nes norint užsiimti Kinija, reikalinga žymiai stipresnė ES. JAV lyderiai nori, kad mes išmoktume pasirūpinti savimi. Tai naudinga ir mums. Todėl šiuo klausimu turėtume palaikyti amerikonus.

Jeigu ES nesugebės per artimiausius 3 metus padaryti realių pokyčių gynybos, ekonomikos srityse, neatsisakys vaivorykštinių paradų, tai paskatins V. Putiną veikti toliau. Todėl reikia mums, kaip ES nariams, būti žymiai aktyvesniais šiose srityse. Reikia dirbti ir su visų ES valstybių vadovais, kad jie ne deklaracijomis, bet realiai suvoktų, kad karo grėsmės sąlygomis ekonomika turi veikti kaip karo ekonomika. ES reikia laiko persitvarkyti per artimiausius metus. Šį laiką šiuo metu gali užtikrinti tik JAV su išrinktu Prezidentu D. Trumpu, patinka kai kam tai ar ne. Todėl aktyvi partnerystė yra būtina, nežiūrint muitų karų ar Grenlandijos klausimų.

Vargu ar reikia purkštauti, kai JAV imasi iniciatyvos derėtis su Rusija. Puikiai suprantame, kad be JAV jokių rezultatų pasiekti derybose neįmanoma. Visada reikia išmėginti visus būdus rasti taikius sprendimus, tačiau sunku tikėtis, jog dabar šiuo atveju pavyks. Todėl reikia kartu su JAV konstruktyviai ieškoti ir kitokių galimų sprendimų.

ES gali ir turi ne deklaruoti, bet jau tučtuojau iš esmės stiprinti savo gynybą ir padėti ES lyderiams atsisakyti iliuzijų, kad bus galima kaip nors „išsipirkti“ gerus santykius su Rusija ir pan.. Prisiminkime, kad net euro entuziastas komisaras A. Kubilius optimistiškai tikisi, kad ES prireiks 5 metų gynybai sutvarkyti . Galvokime kaip sulaukti tų 5 metų.

Dar kartą raginu pasinaudoti savo gerąja patirtimi. Juk buvo laikas, kai pradžioje važinėdami „po užsienius“ mūsų Lietuvos politikai vieni ant kitų „kalbėdavo“. Tačiau Dievas davė išminties nustoti tai daryti. Turėjome nerašytą taisyklę „už sienos“ savo vidinių ginčių nerodyti, bet vieningai siekti Lietuvai naudingų tikslų. Su draugais draugauti, iš abejojančių daryti draugus ir iš priešininkų abejojančius. Ar mes dar pajėgūs taip elgtis?

The post Dr. Rimantas Jonas Dagys. Ar emocingai „beauklėdami“ amerikonus neužmiršome, kad grėsmė mums kyla iš rytų? appeared first on LAIKMETIS.

Kokia jauniausio istorijoje JAV viceprezidento tikėjimo kelionė?

Jis buvo pakrikštytas ir sutvirtintas Katalikų Bažnyčioje, jau būdamas 35 metų, dominikonų vienuolyne Sinsinatyje (Ohajo valstija), Šv. Gertrūdos vienuolyne.

2020 m. leidinyje „The Lamp" išspausdintame straipsnyje Vance'as aprašė savo atsivertimą kaip procesą, kuris vyko „lėtai ir netolygiai" kelerius metus.

Pasak Vance'o, jo laipsnišką kelionę į tikėjimą įkvėpė močiutės, kurią jis vadino Mamou (anglų k. – Mamaw) pavyzdys. Šią moterį jis apibūdino kaip „gilaus, bet visiškai neinstitucionalizuoto tikėjimo moterį". 

Užaugęs skurdžiuose Apalačų regiono namuose, ketverius metus tarnavęs jūrų pėstininkų pajėgose ir Jeilio universitete įgijęs teisės magistro laipsnį, Vance'as sako laikęs save ateistu.

Savo gyvenimo istoriją jis aprašė bestseleriu tapusioje knygoje „Hilbilio elegija“, kuri 2020 m. sulaukė ir to paties pavadinimo ekranizacijos.

Atsivertė į katalikybę

Nepaisydamas sunkios vaikystės, po to ir asmeninio pakilimo ekonominėje bei socialinėje srityje, Vance'as teigė, kad nebuvo patenkintas savo padėtimi gyvenime ir ėmė linkti į krikščionybę, ypač katalikybę.

„Pradėjau susimąstyti: ar visi šie žemiški sėkmės ženklai iš tikrųjų padarė mane geresniu žmogumi? Buvau iškeitęs pasiekimus į dorybes ir supratau, kad pastarųjų man trūksta", - rašė jis. „Mano galvoje pasigirdo balsas, reikalaujantis iš manęs geresnių dalykų."

„Man desperatiškai reikėjo pasaulėžiūros, kuri suprastų mūsų blogą elgesį kaip socialinį ir individualų, struktūrinį ir moralinį; kuri pripažintų, kad esame savo aplinkos produktai, atsakingi už aplinkos keitimą, bet vis dar liekantys moralinėmis būtybėmis su asmeninėmis pareigomis; kuri galėtų pasisakyti prieš didėjantį skyrybų ir priklausomybių skaičių ne kaip sveikos išvados apie jų neigiamą socialinį poveikį, bet su moraliniu pasipiktinimu."

Vance'as pažymi, netrukus supratęs, kad pasaulėžiūra, kurios ieškojo yra ne kokia nors politinė filosofija, bet jam seniai žinoma: „Tai buvo mano mamou krikščionybė."

„Ir man reikėjo malonės. Kitaip tariant, man reikėjo tapti kataliku, o ne tik apie tai galvoti."

„Nepaisant to, kad mamou buvo svetima liturgija, Romos ir Italijos kultūros įtaka ir svetimšalis popiežius, pamažu pradėjau suvokti katalikybę kaip artimiausią jos krikščionybės išraišką, tikėjimą, kurio centre yra Kristus, nors ir reikalaujantis iš mūsų tobulumo, bet nesąlygiškai mylintis bei lengvai atleidžiantis", - rašė jis.

Būtent „katalikiškoji mano širdies dalis", pasak Vance'o, reikalavo, kad jis mąstytų apie iš tiesų svarbius dalykus, kantriai elgtųsi su savo sūnumi, santūriai su savo temperamentu, šeimą vertintų labiau nei pajamas bei prestižą ir atleistų tiems, kurie jį nuskriaudė.

„Jei norėjau, kad ši mano dalis būtų puoselėjama ir augtų, turėjau ne tik kartais paskaityti teologinę knygą ar apmąstyti savo trūkumus. Turėjau daugiau melstis, dalyvauti sakramentiniame Bažnyčios gyvenime, atlikti išpažintį ir atgailauti, kad ir kaip tai būtų nepatogu", - sakė jis.

„Ir man reikėjo malonės. Kitaip tariant, man reikėjo tapti kataliku, o ne tik apie tai galvoti."

2022 m. lapkritį duodamas interviu laidai „EWTN News Nightly" Vance'as apibūdino katalikų tikėjimo istoriją ir turtingumą kaip galią, kuria vadovaujasi savo politikoje, sakydamas, kad „viena didžiųjų katalikiškos tradicijos idėjų ta, kad reikia ir viešosios politikos, kuri saugo gyvybę, ir gerbia Amerikos darbininkų orumą".

Dievo akivaizdoje stengiasi elgtis teisingai

Neseniai kalbėdamas CIPAC Vance'as pažymėjo, kad per 2000 metų krikščionybės istoriją būta įvairių laikų - ir tamsių, ir gerų. „Aš tik stengiuosi sau priminti, kad tikime Dievu esančiu aukščiau mūsų, tikime Dievo malone ir stengiamės iš visų jėgų vykdyti Jo valią", - sakė viceprezidentas.

Jis įsitikinęs, kad negimusių vaikų apsauga bus nuosekli naujosios administracijos politika: „D. Trumpo administracijoje tikime, kad kūdikiai ir šeimos yra gėris, ir norime, kad jaunoms mamoms ir tėčiams būtų lengviau gyventi, kurti šeimas ir atvesti į pasaulį naują gyvybę. Tokia yra visa mūsų politikos esmė", - pridūrė Vance'as.

Pasak viceprezidento, JAV vyriausybės planuose, be kita ko, numatyta remti krizinio nėštumo centrus, skatinti jaunas moteris rinktis gyvybę šiuo svarbiu metu ir padėti sumažinti išlaidas: „Siekiame, kad jaunos mamos ir tėčiai nežiūrėtų į ateitį ir naują kūdikį ir nesakytų: ,Kaip aš galiu sau tai leisti?‘ - paaiškino jis. - Kai jie iš tikrųjų galės sau leisti sukurti šeimą, galbūt pradės galvoti apie kūdikius kaip apie palaiminimą, ką mes visi žinome."

Pats Vance'as yra trijų vaikų tėtis, o jų mama - Usha Vance.

Ji gimė ir augo hinduistų šeimoje, puoselėdama turtingas šios religijos tradicijas ir vertybes.

Jeilio teisės mokykloje ji susipažino su J. D. Vance'u, o 2014 m. pora susituokė. Nors J. D. Vance'as yra praktikuojantis krikščionis, Usha išlaikė hinduistinę tikybą ir sukūrė namų židinį, kuriame susilieja jų dvasinės praktikos ir kultūrinis paveldas.

2024 m. birželį duodama interviu „Fox News", Usha atskleidė, kad ji nėra krikščionė. Ji sakė, kad jos tėvai yra pamaldūs hinduistai.

„Mano tėvai yra hinduistai, ir tai buvo vienas iš dalykų, dėl kurių jie tapo tokiais gerais tėvais, dėl kurių jie yra tikrai labai geri žmonės", - sakė ji „Fox News". „Taigi, manau, kad mačiau to jėgą savo gyvenime."

2024 m. spalį interviu laikraščiui „New York Times" J. D. Vance'as kalbėjo apie tai, kad blogai jaučiasi tempdamas savo žmoną hinduistę į bažnyčią. Paklaustas, ar Usha taip pat atsivertė, jis atsakė: „Ne, ji neatsivertė, bet eina su manimi į bažnyčią." „Jaučiuosi nepatogiai prieš savo žmoną, nes mes einame į bažnyčią beveik kiekvieną sekmadienį, nebent keliaujame", - sakė jis.

„Manau, kad pamatinis krikščionių tikėjimo pradmuo nėra tik geros moralės principų rinkinys, nors jis tuo savo esme ir yra, bet manau, kad pamatinis mūsų tikėjimo principas yra tai, kad Dievo Sūnus tapo žmogumi, mirė ir prisikėlė iš numirusių”, – dalijosi jis CIPAC auditorijai.

J. D. Vanco įsitikinimu, viena pagrindinių išvadų, kuria grindžiamas tikėjimas, yra ši: „Mes neturėtume bijoti mirties.”

„Žinoma, mirtis yra labai blogas dalykas, tačiau yra kur kas baisesnių dalykų nei tik prarasti gyvybę, kur kas svarbiau neprarasti sielos”, – teigė JAV viceprezidentas.

Jis pabrėžė, kad būtent Visagalio Dievo akivaizdoje stengiasi elgtis teisingai. „Mes ne tiek jaudinamės dėl to, ar gausime žemišką atlygį, ar teisingai elgiamės Visagalio aukštybių Dievo akivaizdoje, tai stengiuosi daryti ir elgtis viešai", - užbaigė politikas.

The post JAV viceprezidento tikėjimo kelionė appeared first on LAIKMETIS.

Atrodo, kad šeimos prisimenamos tik tuomet, kai šalį ištinka kokia nors krizė, pandemija, reikia priglausti karo pabėgėlius ar mokėti mokesčius, slaugyti mažamečius vaikus ar senolius, o visais kitais atvejais šeima lieka kažkur antrame plane, lyg valstybėje gyventų ir ją valdytų atskiri individai, gimę ir augę inkubatoriuose.

Šiandien valstybės politikoje pasigendu šeimocentriškumo – pelnyto ir pagarbaus dėmesio šeimoms. Ne atskirų, pavienių fragmentų, bet nuoseklaus, kryptingo veikimo įvairiais lygmenimis. Peržvelgus partijų programas galima pastebėti atskiras mintis apie šeimos politiką, tačiau pasigendama net ir tų mažų gabalėlių realaus įgyvendinimo.

Kad valstybės valdytojams šeimos klausimai mažai rūpi, kad jis veikiau nustumiamas į paraštes, rodo ir tai, kad nuo 2023 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotuose konkursuose pašalintos tokios „mažiau reikšmingos” finansavimo sritys kaip „šeimos viešoji politika“, ją prijungiant prie vaiko gerovės srities. Atskiros sritys lieka: neįgaliųjų, moterų ir vyrų lygių galimybių užtikrinimo, žmogaus teisių apsaugos, bendruomenių stiprinimo, socialinės atskirties ir skurdo mažinimo, švietimo ir mokslo, vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos teikimo, vartotojų teisių apsaugos, sveikatos apsaugos, aplinkos apsaugos ir socialinio verslo plėtros viešoji politika. Konkursas didelis, teikti paraiškas gali daug organizacijų, tačiau kiekvienoje srityje laimės tik viena konkurse dalyvaujanti paraiška, jei labai pasiseks gal net dvi.

Organizacijoms, anksčiau teikusioms paraiškas „šeimos viešosios politikos“ srityje, galimybė šiuo metu gauti finansavimą yra labiau teorinė nei praktinė, nes varžytis su organizacijomis, kurios vykdo veiklą vaiko gerovės srityse nėra moralu – jų veikla yra taip pat svarbi ir be galo reikalinga Lietuvai.

šeimos prisimenamos tik tuomet, kai šalį ištinka kokia nors krizė, pandemija, reikia priglausti karo pabėgėlius ar mokėti mokesčius, slaugyti mažamečius vaikus ar senolius, o visais kitais atvejais šeima lieka kažkur antrame plane.

Kalbant apie šeimos stiprinimo politiką būtina paminėti ir Nacionalinę šeimos tarybą. Tai viena iš centrinių šeimos politikos koordinavimo institucijų šalyje, veikianti kaip ekspertinė ir patariamoji visais lygmenimis: nuo nevyriausybinių organizacijų iki prezidentūros. Jos tikslas – suvienyti institucijas, skatinti šeimos politikos plėtrą ir auginti šeimų gerovę. Atrodo, atsakinga ir labai svarbi veikla, jei valstybės strateginiu tikslu laikome esamų šeimų puoselėjimą ir naujų kūrimąsi bei gimstamumo augimą.

Tačiau šiai tarnybai skiriamas varganas biudžetas, kurio vos užtenka 1 darbo etatui išlaikyti ir mažo kabineto nuomai bei komunalinėms išlaidoms apmokėti, daug pasako apie valdančiųjų požiūrį į šiai institucijai pavestą klausimą. (Palyginimui, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai atseikėta bent 8 kartus daugiau.) Galiausiai, nuolat ieškoma priekabių, kaip šios įstaigos veiklą paralyžiuoti ar ją apskaitai panaikinti. Vienas tokių bandymų buvo dar šių metų pradžioje, kuomet LR Seime nepatvirtinta naujai išrinktos tarybos narių komanda, dėl jos neva per konservatyvių pažiūrų ir netinkamo lyčių kvotos pasiskirstymo. Pasigirsta ir kalbų, kad šią tarnybą apskritai norima naikinti.

Šeimos klausimais susigriebiama ir į šeimas atsigręžiama tik tuomet, kai šalį ar kokį nors Seimo narį ištinka bėda: tada visi staiga pasidaro dėmesingi ir pradeda begalinius svarstymus. Juk nepraleis progos pasinaudoti susidariusia situacija ir pelnyti visuomenės palankumą, o dar jeigu artėja rinkimai... 

Ar pamenate, kai Seimo narė D. Morgana laukėsi ir prabilo apie sunkų nėštumą bei laiką po jo,  emocinę būseną ir tai, kad besilaukiančioms moterims reikia įvairiapusiškos pagalbos? Tuomet visi suskubo teikti pasiūlymus, kaip ir ką būtų galima tobulinti – nuo paslaugų kokybės gerinimo iki teisėkūros iniciatyvų.

Bet Seimo narės situacija nėra išskirtinė – tokias patirtis išgyvena daugybė besilaukiančių moterų. Valstybės pareiga yra padėti moterims krizinio nėštumo situacijoje. Ši pareiga kyla iš 1994 m. Kaire vykusios JTO Tarptautinės gyventojų ir vystymosi konferencijos, kurioje buvo priimta veiksmų programa, nustatanti pareigą valstybėms imtis visų priemonių, kurios padėtų moterims išvengti aborto, suteikti žmogaus orumą atitinkančią medicinos pagalbą bei konsultavimą moterims, kurios kreipiasi dėl aborto (programos punktas 7.24). Tarptautiniu lygiu nuostata buvo atkartota 1995 m. Pekino konferencijoje bei 1999 m. JTO Generalinės Asamblėjos specialiojoje sesijoje priimtoje rezoliucijoje. Lietuva pasirašė šį dokumentą, prisiimdama visus tarptautinius įsipareigojimus padėti moterims krizinio nėštumo situacijoje.

Iki šiol šiuos valstybės įsipareigojimus padėjo įgyvendinti ir tam tikros nevyriausybinės organizacijos (NVO), šioje srityje nuosekliai, tikslingai ir nuoširdžiai dirbusios 10 ir daugiau metų. Jų veikla Lietuvai jau davė daug gražių vaisių – išsaugota ne viena kūdikio gyvybė, drįstu sakyti, kad išsaugota ir psichinė bei fizinė jų motinų sveikata. Tačiau, kai kurioms valstybės institucijoms tai kažkodėl atrodo nesvarbu.

Štai LRT girdi laidoje Krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė pasakoja, kad dešimtmetį veikiantis centras, teikiantis įvairialypę pagalbą besilaukiančioms moterims ir šeimoms, pirmą kartą negavo valstybinio finansavimo, o SADM atstovės laidoje nurodytos priežastys nei kiek neįtikina. Organizacija planavo apie 2000 konsultacijų ir pagalbą daugiau nei 300 moterų. Nors organizaciją remia privatūs juridiniai bei fiziniai asmenys, tačiau dėl lėšų trūkumo veiklą teks apriboti – mažiau pagalbos sulauks ir į šią organizaciją besikreipiančios moterys.

Su panašia situacija susidūrė ir kitos pagalbą besilaukiančioms moteris bei šeimoms teikiančios organizacijos: Pal. J. Matulaičio socialinis centras, Psichologinės paramos ir konsultavimo centras, Kauno arkivyskupijos šeimos centras, Vilniaus Caritas.

Apmaudu, kad organizacijos, kurios ilgus metus, kryptingai dirbo šiose srityje pamirštamos ir apleidžiamos, o valstybės finansavimas atitenka naujoms, dar laiko ir išbandymų nepatikrintoms organizacijoms. Situaciją išsamiau patyrinėti galite ir patys: finansuojami projektai bei finansavimo negavę projektai. Nesinori abejoti ekspertų vertinimu, bet nepaliauja kirbėti mintis ar projektai buvo objektyviai, be išankstinės nuomonės bei ideologinio angažuotumo vertinami.

Galiausiai straipsnio pradžioje keltas klausimas taip ir lieka apmąstymuose, – tai kurgi valstybės valdytojai yra pasiryžę dėti kablelį? Šeimos ir gimstamumo politiką „kurti, neleisti griauti“ ar „kurti neleisti, griauti“? Rodos, tik kablelio skirtumas, tačiau reikšmė, kaip ir visa politikos strategija ir Lietuvos ateitis jau bus kitokia.

The post Diana Karvelienė. Kurti neleisti griauti – kur dėsime kablelį, kalbėdami apie šeimą ir gimstamumo politiką? appeared first on LAIKMETIS.

Pastaruoju metu mūsų viešoji erdvė mirga demografijos temos pranešimais. Jei rinkimų metu karščiausias klausimas buvo – imigracija, dabar, regis, ryškėti pradeda gimstamumo krizės suvokimas. Neseniai nuskambėjo nauja gimstamumo statistika – 2024 metais Lietuvoje gimė beveik dešimtadaliu mažiau naujagimių nei 2023 m.

Kodėl tai krizė? Akivaizdžiausia ir labiausiai išdiskutuota čia – tai krūvio viešajam sektoriui problema. Mažiau gimstančių reiškia ir mažiau dirbančių, bei mažiau mokesčių į valstybės iždą – pensijoms, švietimui, sveikatos apsaugai, infrastruktūrai ir t.t. Taip pat tai reiškia ir besitraukiančią ekonomiką – mažiau žmonių – mažiau sukuriama pridėtinės vertės. Jei krūvis socialinei ir sveikatos apsaugos sistemai, atrodo, akivaizdus, bet netampantis įsisamoninta krize, rizika ilgalaikiam ekonominiam valstybės silpnėjimui yra suprantama platesniam ratui žmonių.

O galiausiai – žemą gimstamumą turėtume pirmiausia matyti kaip grėsmę nacionaliniam saugumui. Mažiau gimstančiųjų reiškia besitraukiančius gynybos pajėgumus, o silpna ekonominė ir socialinės apsaugos situacija valstybėje – daug didesnį jos pažeidžiamumą. Taigi mažas gimstamumas – nacionalinio saugumo klausimas. Galiausiai, žemas gimstamumas, neužtikrinantis kartų kaitos rodo, jog visuomenė nėra tvari – jos pasirinkimai, vertybės, gyvenimo būdas neužtikrina jos tęstinumo.

Sprendžiant, ko imtis, ekspertų ir politikų komentaruose, girdžiu dvi žinutes:

• Gimstamumo mažėjimas – globali Vakarų pasaulio problema, nulemta įvairių persipinančių kultūrinių, socialinių, ekonominių ir sveikatos priežasčių.
• Gimstamumo skatinimas reikalauja kompleksinių, ilgalaikių, skirtingoms visuomenės grupėms – skirtingų politinių priemonių.

Ir, atrodo, jog šis kompleksiškumo suvokimas suglumina tiek politikus, tiek ekspertus. Tarsi, pripažįstama, jog nieko esmingo negalima padaryti. Viena vertus, dešimtmečiais besiformavusių Vakarų kultūros procesų neapsuksi. Karjera, saviraiška, emocinė, fizinė, materialinė gerovė neišvengiamai konkuruoja su vaikų auginimo vizija, kuri asocijuojasi su nekomfortu, neužtikrintumu, savų poreikių paneigimu.

Galbūt ši nepriklausomybės karta, šiuo metu būtent reprodukcinio amžiaus, labai sunkiai ir nuo pamatų kūrusi savo ekonominę ir emocinę gerovę, vengia rizikų, nestabilumo, bet kokio „gyvename taip gerai, kaip niekada anksčiau“ status quo sutrukdymo?

Kita, dar mažiau pastebima, tačiau labai reikšminga problema – vis didesnis žmonių vienišumas ir nenoras/nepasisekimas kurti šeimas. Ir koks politikas, ar ekspertas išdrįstų siūlyti sprendimus, skirtus romantinių santykių puoselėjimui? Pasirinkimo neturėti vaikų priežastys išties gilios, įvairios ir bet kokie visuomenės/makro lygio sprendimai jau beveik nulemti nepataikyti į tikrąsias priežastis.

Kita vertus, skirtingos socio-ekonominės priemonės, kurios, be abejonės, gali turėti teigiamą poveikį, yra nišinės, sunkiai vertinamas jų efektyvumas ir tikslingumas. Tačiau, galėtume pasidžiaugti, jog atsakingos politinės struktūros nuosekliai ieško būdų šeimas paremti. Pavyzdžiui, šiais metais pristatyta kompensacija auklės paslaugoms pretenduoja vienu šūviu nušauti net daugiau nei du zuikius – sprendžiamos ne tik darželių trūkumo ir moterų grįžimo į darbo rinką problemos, bet skatinamas ir daugiau nei vieno vaiko auginimas (mat kompensacija skirta kiekvienam vaikui, o auklė prižiūrėti vienu metu du vaikus juk gali).

Tačiau, ši priemonė, iš pirmo žvilgsnio, atrodanti puikiai, situacijos neišspręs. Nes svarbūs ir būsto prieinamumo, ir ugdymo – nuo darželio iki universiteto, ir saugumo jausmo (ir finansinio, ir emocinio), ir sveikatos apsaugos, ir dar galybė, aspektų. Vis dėlto jei ekspertai negali parodyti vienos problemos priežasties ir aiškaus sprendimo, kodėl politikai nesiūlo drąsių idėjų ir vizijų valstybės demografijai spręsti?

Šį klausimą nagrinėti palieku politologams, o aš, diletantiškai noriu iškelti politinę idėją – artimiausio dešimtmečio valstybės demografinės politikos vizija ir prioritetas turėtų būti skatinti šeimas gimdyti antrą vaiką. Kodėl turėtume skatinti gimdyti antrąjį, o ne pirmąjį vaiką? Kodėl antrą vaiką auginančios šeimos turėtų būti ypatingai skatinamos, net apdovanojamos?

Pirmiausia todėl, jog įkalbėti šeimas pasirinkti turėti vaikų – labai sudėtinga užduotis. Kaip ir minėta, čia veikia daugiau nei ekonominės priežastys. Tiems, kurie jau nusprendę neturėti vaikų, dažnai, viena ar kita paramos priemonė, neturės didesnės reikšmės.

Tuolab, vis svarbesniu aspektu tampa nevaisingumas. O tie, kurie pasirenka turėti vaikų – vargu ar visiškai racionaliai svarsto ir vertina savo ekonomines galimybes, ugdymo klausimus. Vieno vaiko gimdymas ir auginimas, kol tai nepatirta, asocijuojasi su nuotykiu, didžiule įprasminimo patirtimi.

Juk, iš esmės, gyvename pakankamai gerai –  galime patenkinti savo poreikius, norus, keliaujame, atostogaujame. Turime socialinį ratą, ir stabilią valstybę. Iš to, ką turime, tikrai užteks visko – ir finansų, ir laiko, ir gebėjimų, ir socialinio rato vienam vaikui. Svarstymas turėti pirmą vaiką, dar nesusidūrus su jo auginimo realijomis ir iššūkiais, kyla ne iš racionalių vertinimų, bet iš vertybinių žmogaus pasirinkimų.

Tuo tarpu, pasirinkimas turėti antrą vaiką tampa daug pragmatiškesnis. Ar turėsim pakankamai jėgų juo pasirūpinti? Ar esame pakankamai finansiškai stabilūs auginti du vaikus? Ar galėsime įpirkti didesnį būstą? Ar spėsime nuvežti du vaikus į būrelius?

Tačiau šios šeimos jau pasirinko turėti vaikų. Dabar tik klausimas – kiek. Ir manau, kad šiam sprendimui valstybinės paramos priemonės gali turėti daug daugiau įtakos. Kaip ir su auklės paslaugomis – skirtumas yra reikšmingas, ar per mėnesį auklės paslaugos bus kompensuojamos 350 Eur, ar 700 Eur. Arba, subsidija namui – ar 10 %, ar 15 %?

Galbūt toks konceptualizavimas skamba labai groteskiškai. Tarsi pirmas vaikas – iš meilės, o antras – iš išskaičiavimo. Tačiau grįžkime prie to, jog visos socialinės politikos priemonės, skirtos gimstamumo didinimui yra apie išskaičiavimą.

šeimos jau pasirinko turėti vaikų. Dabar tik klausimas – kiek. Ir manau, kad šiam sprendimui valstybinės paramos priemonės gali turėti daug daugiau įtakos.

O toks išskaičiavimas ypatingai prasmingas žvelgiant į šiandieninę Lietuvos demografijos situaciją – niekada artimiausią šimtmetį nebeturėsime tiek daug reproduktyvaus amžiaus moterų.

Šiuo metu viena didžiausių demografinių grupių Lietuvoje – 30-39 m. vyrai ir moterys (moterų grupėje, 50-64 m. amžiaus grupė – skaitlingesnė). 2023 m. duomenimis, 30-34 m. amžiaus moterų Lietuvoje buvo 99 280, o 35-39 m. amžiaus moterų – 102 319. Palyginimui, 25-29 m. amžiaus moterų tais metais buvo – 77 946, o 20-25 m. amžiaus – 66 698. Matome, kad dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo – krinatantis absoliutus gimstamumas – neišvengiamas.

Pažvelkime į gimstamumo rodiklius – 2022 m. gimė 22 068 kūdikiai. Vidutinis gimdančių moterų amžius buvo 30,2 metų, o vidutinis pirmąjį vaiką gimdančių moterų amžius – 28,2 metų. 45,4 proc. visų gimusių kūdikių sudarė pirmagimiai, antri gimę – 38,4 %, trečių ir paskesnių gimusių kūdikių dalis, palyginti su bendru gimusių kūdikių skaičiumi, sudarė 16,2 %.

Tad mažiau nei pusė šeimų, auginančių vaikus, augina tik vieną vaiką. 2022 m. statistikoje – tai 10 018 šeimų. Turint mintyje, jog šeimų, kurios gali gimdyti, skaičius šiuo metu Lietuvoje yra didžiausias per ateinančius tris dešimtmečius, verta bandyti spėti į šį nuvažiuojantį traukinį ir laikyti šią grupę verta visos paramos išdrįsti gimdyti ir antrą vaiką.

Tolimesnių demografinių skaičiavimų nesiimsiu, tikiuosi, jog demografiją išmanantis ekspertas pataisys mane, jei mano viltis – nepagrįsta. Bet, iš esmės – principas paprastas – tikėtina, kad didesnės demografinės grupės pagimdys absoliučiais skaičiais daugiau vaikų.

Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje svarbu skatinti visokį gimstamumą – svarbu sudaryti tokias sąlygas, kad pirmąjį vaiką gimdyti pasirinktų kuo didesnė šeimų dalis. Tačiau čia spektras priežasčių, kodėl pasirenkama ar negalima turėti vaikų, yra labai platus. Taip pat labai platus ir sąlygų sąrašas, kurios turi būti išpildytos, kad vaikas gimtų. Tačiau, kai pasirenkama, ir kai stebuklas įvyksta – verta mesti visas pajėgas, kad stebuklas tęstųsi.

Kaip tai padaryti? Galima sulyginti trijų vaikų šeimoms teikiamas paskatas su dviejų vaikų šeimomis. Didinti išmokas, mažinti mokesčius, pvz., sumažinti GPM už antrą vaiką. Minėtini priedai prie pensijų. Taip pat papildomi mamadieniai/tėvadieniai. Papildoma parama būstui. Bet konkrečius sprendimus, žinoma, turi įvertinti ir konceptualizuoti ekspertai.

Svarbus principas – kad du vaikus turinčios šeimos jaustų daug didesnę valstybės paramą, nei turinčios vieną. Arba, vėl, kalbant baisiai pragmatiškai – kad du vaikus turėti apsimokėtų labiau, negu vieną.

The post Jovita Tautkevičiūtė. Ir vėl apie demografiją. Pretenzija politinei idėjai appeared first on LAIKMETIS.

Tačiau netikėtas įvykių posūkis pakeitė visą istoriją. Paaiškėjo, kad pagrindinį liudijimą, kuriuo buvo grindžiama byla, pateikė neegzistuojanti moteris.

Šią informaciją patvirtino valstybinė Vokietijos radijo stotis Rundfunk Berlin-Brandenburg (RBB), kuri iš pradžių ir paviešino kaltinimus.

Už šios falsifikacijos slypėjo Shirin Kresse (Širin Kresė), viena iš Berlyno žaliųjų partijos lyderių, socialiniuose tinkluose save apibūdinanti kaip „autistę, kairiųjų pažiūrų, chroniškai piktą“. Ji veikė pasivadinusi Anne K. slapyvardžiu, o RBB patikėjo jos žodžiais, net nepatikrinusi asmens autentiškumo!

Kresse sukūrė netikrą tapatybę, kuri ir šmeižė Gelbhaarą, net pateikė fiktyvų priesaikos pareiškimą. Po to, kai melas buvo atskleistas, Kresse paskelbė atsistatydinanti ir pasitraukianti iš partijos.

Šis skandalas ne tik sukėlė pasipiktinimo bangą Žaliųjų partijoje, bet ir pakirto seksualinio priekabiavimo aukų apsaugos mechanizmų patikimumą. Moterų teisių organizacijos jau dabar baiminasi, kad tikros aukos ateityje susidurs su dar didesniu nepasitikėjimu.

Skandalas kilo rinkimų išvakarėse. Vokietijos vicekancleris ir partijos lyderis Robertas Habeckas incidentą pavadino „nusikalstamos energijos“ apraiška ir pažymėjo, kad jis pakenkė ne tik Gelbhaarui, bet ir visoms moterims, kurios iš tikrųjų susidūrė su priekabiavimu.

Tuo tarpu partijoje buvo sudarytas specialus komitetas šiam atvejui ištirti, o tai rodo norą sušvelninti krizę.

Gelbhaaro atvejis Kressei nebuvo vienintelis. Dar mažiausiai du melagingus kaltinimus ji suklastojo prieš kitus asmenis. Pats Gelbhaaras (pagal profesiją teisininkas) dabar padavė į teismą savo partijos kolegas ir RBB.

The post Vokietija sukrėtė istorija apie melagingus kaltinimus seksualiniu priekabiavimu appeared first on LAIKMETIS.

Viena, kad sakiau netikintis visokiomis kultūrų mišrainėmis, idealiomis demokratijomis ir kitomis globaliomis „gėrybėmis“, kurios mus visus suvienys į laimingą globalią tautą.

Antra, pranašavau, kad gyvendami taip, kaip tada gyvenome, tikrai prisigyvensime karą. Dabar esu giriamas, kad globalizacijos negyriau, o karą nuspėjau, bet tai kita tema.

Knyga „Globalusis futbolas“ ne apie sportą. Bet būdamas futbolo gerbėju pasiūliau kai ko pasimokyti iš šio žaidimo. Futbolas yra pats globaliausias reiškinys pasaulyje, futbolas – simbolis to, ką ir turime vadinti globalizacija.

Futbolą žaidžia visi pasaulyje, nesvarbu, kokia tų žmonių tautybė, religinė priklausomybė, valstybės sandara ir šalies bendrasis vidaus produktas.

Žaisdamos futbolą, visos šalys vadovaujasi tomis pačiomis taisyklėmis, nė viena neturi veto teisės kvestionuoti rungtynių rezultato ir visa tai nepriklauso nuo šalies dydžio, jos geografinės padėties ar šalį valdančios koalicijos su karaliais ir prezidentais.

Futbole nėra išskirtinių teisių nė vienam kontinentui, futbolas labai paprastas ir suprantamas net ir tiems su visai pradiniu išsilavinimu. Beje, futbolą gerai išmano ir vertinti sugeba visi – nuo universitetų profesorių iki gatvės kavinių lankytojų.

Dėl futbolo rungtynių rezultato išgyvenama labiau nei dėl ekonominės krizės. Tą pačią futbolo komandą gali dievinti ir turtuolis, ir vargšas, ir liberalas, ir konservatorius.

Mūsų pasaulyje yra didelės ir mažos, reikšmingos ir nereikšmingos šalys, skirtingos jose gyvenančios rasės, skirtingi papročiai. O kur dar skirtingi interesai, „istorinės tiesos“, norai būti didesnėmis ir stipresnėmis už kitas. Toks pasaulis pilnas nepasitikėjimo, konfliktų ir karų. O kodėl gi visas pasaulis negali būti toks kaip futbolas, kokį visi mėgsta, koks mus visus žavi ir niekada nepasibaigia.

Tai ne šiaip sau klausimas. Jį kelia net rimčiausi globalizacijos žinovai, teoretikai ir kritikai.

Šiandien dėl Pasaulio Tvarkos nesutariame iš pagrindų, šiandien pasaulis yra toks, kad jame galimos trys išeitys.

Pirma – visi puolame į karą ir tada jau kas stipresnis, tas laimės, kas laimės, tas bus teisus, tas nustatys Pasaulio Tvarką.

Antra – į tikrą karą nepuolame, bet ginkluojamės, konkuruojame, grasiname, atgrasome, keikiame vieni kitus... Tai Šaltasis karas, jį pagaliau irgi kažkas laimės, gal kantresnis ir sumanesnis, tai kainuos ne pigiau nei tikras karas, bet galiausiai išsaugosime daug žmonių nuo staigiai nutrūkstančio gyvenimo.

Trečia – imame ir kaip nors susitariame, susitariame nebūtinai draugiškai, apsitveriame tvoromis, susitariame, kad nebūtinai mylėsime vieni kitus, bet kažkaip toleruosime. Juk turime visiems bendrų problemų, kad ir visas tas ekologijas ar pandemijas. Mūsų planeta juk viena ir ta pati.

Ar galima sutarti, kai susitarti norisi, bet aišku, kad tartis reiks su tais, kuriais nepasitikima, kurie iš esmės yra priešai? Bet nesusitarus lieka dvi pirmosios minėtos išeitys... Ar kada nors kam nors taip pavykdavo?

Pavykdavo. Ir ne kartą, Politikos istorija byloja, kad 1648 metais buvo sutarta tokia Vestfalijos taika, pabaigusi baisų Trisdešimties metų karą Europoje. Susitarta, kad dėl tikėjimo nesusitarta, bet tebus taip, kad... kieno valdžia, to ir Bažnyčios tvarka.

Gerai visiems žinomas Vienos Kongresas 1815 metais taip pat buvo ne ideologinių bendraminčių susitarimas, veikiau susitarimas nesikišti į vienas kito „daržą“.

Galiausiai 1975 metais pasirašius vadinamąjį Helsinkio Baigiamąjį Aktą, buvo aišku, kad Sovietai jo nevykdys... Bet ir nekariaus, o tai jau šis tas.

Pasakysiu visai ciniškai. Susitarimas gali būti trejopas – paremtas grėsme, paremtas nauda ar paremtas gera valia – fizinis, verslinis ir moralinis. Dėl to moralinio tai sutariame, kad nesutariame, bet fizinis ir verslinis visai galimi. Diplomatų gyvenimas šia prasme yra labai nelengvas. Žinia, kad „eiti su velniu obuoliauti“ labai rizikinga, bet tenka. Galime prisiminti, kad ir labai šiandien mylimą Ronaldą Reaganą. Jis sėdo prie stalo su Blogio Imperijos bosu, nors anais laikais daug kam atrodė, kad sąžinė neturėtų leisti tai daryti. Galiausiai baigėsi gerai. Bent jau mums tai tikrai.

O kaip reikia ir kaip galima susitarti, mokė tokius susitarimus pergyvenę politikai ir diplomatai. Jau minėtas prezidentas Reaganas ne kartą įspėjo, kad galima derėtis su niekšais ir nusikaltėliais. Mes juk net su teroristais deramės. Tik reikia žinoti, kad būdami su mumis prie vieno stalo, džentelmenais jie tikrai netampa.

Nors labai nori, kad juos tokiais laikytumėme. Neseniai miręs Henry Kissinger (dabar jau vertinamas labai nevienareikšmiškai) visus sutarimus laikė sandoriais, primindamas, kad tikra diplomatija yra kietaširdė, o gal ir iš viso beširdė. Bet sutartis galima.

Taigi, kaip sakė tas kietaširdis diplomatas – kai susėdame dviese prie derybų stalo, suvokiame, kad didžiausia problema pasaulyje esame mes patys – derybininkai, pasaulio likimas dabar priklauso nuo to, ką ir kaip sutarsime.

O toliau jau taktinės detalės... Mūsų atveju reiktų žinoti, kad ne mes turėtume rūpintis ar koks putinas atsilieps, kai skambinsim, o atvirkščiai, ne mes turime sukti galvas, ką jis galvoja, o atvirkščiai... daug kas atvirkščiai, ir kaip sakė vienas mano pažįstamas išminčius, gyvenime dažnai būna visai ne taip, kaip iš tikrųjų turėtų būti.

Futbolas paprasčiau, saugiau, gal net įdomiau, nei karas. Bet mes, kažkaip...

The post Dr. Egidijus Vareikis. Globalusis futbolas, arba kaip mums susitarti appeared first on LAIKMETIS.

Per inauguraciją Vašingtone naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas savo šalininkus įtikinėjo, kad jis palaiko visas populistines politikos kryptis, dėl kurių lapkritį laimėjo rinkimus: saugo Amerikos sienas ir stabdo masinę nelegalią imigraciją, griauna „Net Zero“ beprotybę ir „žaliąjį susitarimą“, priešinasi transaktyvizmui ir „woke“ ideologijai, nutraukia politinį apsiginklavimą teise, gina žodžio laisvę prieš „nutildymo kultūrą“.

Tuo tarpu anapus Atlanto, išskirtiniame Šveicarijos slidinėjimo kurorte Davose, toli nuo bet kokių šiukšlių rinkėjų ar apgailėtinų piliečių, pagrindiniai viso to, prieš ką kalbėjo D. Trumpas, šalininkai glaustėsi, kad sušiltų savo kasmetiniame elito karnavale - Pasaulio ekonomikos forume (WEF).

Tarp WEF susirinkusių senojo Europos politinio establišmento narių, siekiančių vieni kitus patikinti, kad jų jauki, uždara Pasaulio tvarka tikrai nesibaigia, buvo Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen ir kadenciją baigiantis Vokietijos kancleris Olafas Scholzas iš Socialdemokratų partijos, kartu su jį greičiausiai pakeisiančiu krikščionių demokratų lyderiu Friedrichu Merzu. Visi jie šnekučiavosi su tokiomis asmenybėmis kaip Jungtinės Karalystės leiboristų partijos kanclerė Rachel Reeves.

Prezidentui D. Trumpui per inauguracijos ceremoniją teko slėptis Vašingtono Kapitolijaus rotondoje, kad išvengtų minusinės temperatūros Vašingtono gatvėse. Tačiau besikeičiančiame pasaulyje snieguotame Davose globalizmo elitistai iš tiesų atrodė atsidūrę politiniame šaltyje.

D. Trumpo laimėjimas prieš Vašingtone gyvenančią demokratę Kamalą Harris žymi naują demokratinio maišto prieš Vakarų elitą viršūnę. Nuostabų jo sugrįžimą į Baltuosius rūmus įgalino tas pats populistinis pakilimas, kuris nuvilnijo per visą Europą, atvedęs į valdžią nacionalinius konservatorius nuo Italijos ir Nyderlandų iki Vengrijos ir Austrijos bei sukrėtęs Europos Sąjungos centrą.

Reagavo Briuselio oligarchija ir jos rėmėjai žiniasklaidoje vadindami D. Trumpą fašistu, visus, kurie jiems kelia abejonių, vadindami „kraštutiniais dešiniaisiais“, o dabar kaltina į Trumpą atsivertusį Eloną Muską, kad šis esą žlugdo Europos demokratiją, skleisdamas „dezinformaciją“ ir „neapykantos kalbą“ „X“ / „Twitter“.

D. Trumpo laimėjimas prieš Vašingtone gyvenančią demokratę Kamalą Harris žymi naują demokratinio maišto prieš Vakarų elitą viršūnę.

Praėjus kelioms valandoms po prezidento D. Trumpo inauguracijos, kurioje dalyvavo E. Muskas ir kiti didžiųjų technologijų titanai, tokie kaip „Meta“ vadovas Markas Zuckerbergas, daugelis kairiųjų, žaliųjų ir centristinių pažiūrų Europos Parlamento narių rikiavosi į eilę prie plenarinės sesijos Strasbūre, kad pasmerktų E. Muską ir „Metą“ už kišimąsi į Europos rinkimus ir pareikalautų griežtesnės interneto cenzūros.

Tuo tarpu kovojančios Ispanijos socialistų premjeras Pedro Sanchezas, garsiai išsakydamas tai, ką galvoja kiti Europos lyderiai, paragino ES ginti demokratiją nuo Musko ir Trumpo. (Nors, kaip ir Hario Poterio blogio genijus, piktasis lordas Voldemortas, jis neminėjo naujojo prezidento vardo).

Kalbėdama galingosios Europos Komisijos vardu, Henna Virkkunen patikino šiuos europarlamentarus, kad Briuselis užtikrins dar griežtesnes taisykles internete, kad apsaugotų europiečius nuo bjaurių žodžių, prižiūrėdamas kalbą ir šalindamas „dezinformaciją“ visą parą.

Aiškiai pasakykime, kas čia vyksta. ES ir už jos ribų globalistinis establišmentas nenori ir neprivalo ginti demokratijos nuo „kraštutinių dešiniųjų“ arba to, ką Sanchezas pavadino „technokasta“. Ji nori apginti savo valdžią ir sistemas nuo demoso - žmonių, kurie išdrįso perrinkti maištingus prezidentus ir ministrus pirmininkus bei išreikšti nekontroliuojamą nuomonę socialinėje žiniasklaidoje.

Jie bijo ne tik Trumpo ir Musko. Jie bijo tokių žmonių kaip jūs ir aš.

D. Trumpas nesukūrė populizmo, o E. Muskas neišrado žodžio laisvės. Egzistuoja pasaulinis masinis normalių žmonių judėjimas, kuriems jau atsibodo, kad su jais elgiamasi niekinančiai, ir reikalauja, kad jų balsas būtų išgirstas, o interesai atstovaujami.

Neprognozuojamas prezidentas ir jo nepastovus ekscentriškas internetinis čempionas neabejotinai suvaidino svarbų vaidmenį. D. Trumpas pasirodė esąs to populistinio maišto JAV katalizatorius, o E. Muskas padėjo atverti kelią, kuris užtikrina, kad daugelio žmonių JAV, Europoje ir už jos ribų susirūpinimas nebegali būti ignoruojamas.

Tačiau, kaip ir visada, kairiųjų liberalų išpuoliai dėl „dezinformacijos“ yra įžeidimas rinkėjams, kai teigiama, kad jais manipuliuoja „didžiosios technologijos“ arba gudragalviai demagogai.

Kai kitą mėnesį milijonai vokiečių ateis balsuoti, pavyzdžiui, už prieš migraciją pasisakančią partiją „Alternatyva Vokietijai“ (Alternative für Deutschland, AfD), tai bus ne dėl to, kad taip liepė Muskas. Taip bus dėl Vokietijos visuomenės krizės, kurią sukėlė politinio isteblišmento atvirų durų politika.

Muskas tikrai nėra nacis, kad ir kaip jis mojavo rankomis per mitingą. Jis taip pat nėra vienareikšmis demokratijos didvyris, reikalaujantis karaliaus Karolio sustabdyti Jungtinės Karalystės parlamento veiklą, kad atsikratytų žlungančios Keiro Starmerio leiboristų vyriausybės.

Toks lyderis kaip D. Trumpas ir tokia figūra kaip E. Muskas yra ir populistinio maišto produktai, ir jo skatintojai. Pažiūrėsime, kaip tvirtai jie praktiškai laikysis savo deklaruojamų principų; prezidentas D. Trumpas ne pačią geriausią pradžią padarė padėdamas Izraeliui primesti pražūtingą paliaubų susitarimą, galimai atleidžiantį „Hamas“ nuo atsakomybės, nors jis pažadėjo paremti Izraelio puolimą, jei islamistai sulaužys susitarimą.

Tačiau kad ir kas galiausiai nutiktų su Trumpu, Musku ar bet kuriuo kitu asmeniu, galime būti tikri, kad masinis populistinis maištas prieš senąjį Davoso elitą neišnyks. Milijonai žmonių, kurie atsistojo ir pasakė, kad užteks, niekaip nepavirs paklusniais vaikais.

Kol kas švęskime populistų pergalę kartu su tais, kurie linksminosi Vašingtone, ir nekreipkime dėmesio į dvasinę ubagystę tų, kurių šampanas nugaravo Davoso rūmuose. Ateitis skendi miglose. Tačiau ji tikrai nepriklauso jiems, kad ir kaip jie stengtųsi neleisti mums to pasakyti.

The post Mick Hume. Jie bijo ne tik Trumpo ir Musko - bet tavęs ir manęs appeared first on LAIKMETIS.