2025 m. kovo 28 d. grupė „The Satanic Grotto“ Amerikos Kanzaso valstijos Kapitolijuje, gavusi agentūros renginių koordinatoriaus leidimą, surengs „juodąsias mišias“. Pasak prancūzų leidinio „tribunechretienne“, šios „ceremonijos“ tikslas - Kapitolijų pašvęsti šėtonui, o tai sukėlė visuotinį pasipiktinimą ir stiprią katalikų bendruomenės reakciją.

Renginiui pasipriešino Benediktinų kolegija ir Amerikos tradicijų, šeimos ir nuosavybės gynimo draugija. Jos surengė maldos mitingą, „kad atsiteistų už šį šventvagišką veiksmą".

Taip pat buvo išsiųsta peticija, raginanti Kanzaso gubernatorę Laurą Kelly atšaukti renginį, ir jau surinkta daugiau kaip 32 750 parašų.

Krikščionys raginami imtis veiksmų ir susisiekti su Kapitolijaus kalvos renginių koordinatore Kathleen Williams bei pareikalauti atšaukti satanistinį renginį.

The post JAV katalikai piktinasi ketinimu Kanzaso Kapitolijuje surengti šėtoniškas mišias appeared first on LAIKMETIS.

Da­lis Pir­mo­jo Aly­taus pa­ra­pi­jos ti­kin­čių­jų su­ne­ri­mo, kad kle­bo­nas V. Be­lec­kas, at­li­kęs tiek daug dar­bų se­niau­sioje šio mies­to pa­ra­pi­joje, yra per­ke­lia­mas į Ker­na­vę. O Ker­na­vės ir Mus­nin­kų pa­ra­pi­jų ti­kin­tie­ji pa­pra­šė Šir­vin­tų ra­jo­no me­rės Ži­vi­lės Pins­ku­vie­nės pa­gal­bos. Po­li­ti­kė, sa­vo ruož­tu, krei­pė­si į Kai­šia­do­rių vys­ku­pą Jo­ną Iva­naus­ką, pra­šy­da­ma ne­iš­kel­ti Ker­na­vės Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Škap­lie­ri­nės ir Mus­nin­kų Švč. Tre­jy­bės pa­ra­pi­jų kle­bo­no M. Ta­lu­čio. In­ter­ne­to pus­la­py­je Pe­ti­ci­jos.lt bu­vo pa­skelb­ta pe­ti­ci­ja, ku­rią pa­si­ra­šė per 600 žmo­nių.

„Ker­na­vės ir Mus­nin­kų pa­ra­pi­jos jau­čia di­de­lį pra­ra­di­mą, jei ku­ni­gas Ma­rius bus per­kel­tas. Jo pa­stan­gos su­bur­ti ben­druo­me­nę, or­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nius, pa­dė­ti vargs­tan­tiems ir iš­lai­ky­ti pa­ra­pi­jos tra­di­ci­jas yra ne­pa­kei­čia­mos. Ku­ni­gas Ma­rius vi­sa­da ran­da lai­ko kiek­vie­nam pa­ra­pi­jie­čiui, su­tei­kia dva­si­nę pa­ra­mą ir ska­ti­na mus siek­ti aukš­tes­nių dva­si­nių ver­ty­bių“, – ra­šo­ma pe­ti­ci­jo­je.

Taip pat mi­ni­ma, kad šis per­kė­li­mas Ker­na­vės ir Mus­nin­kų mies­te­lių gy­ven­to­jams ga­li su­kel­ti dva­si­nių pro­ble­mų: „Esa­me su­si­rū­pi­nę, kad ku­ni­go Ma­riaus per­kė­li­mas su­kels ne tik dva­si­nį, bet ir emo­ci­nį šo­ką mū­sų ben­druo­me­nėms.“

Kai­šia­do­rių vys­ku­pi­jos Aly­taus de­ka­na­to de­ka­nas Vin­cas Baub­lys „Aly­taus nau­jie­noms“ sa­kė, kad ku­ni­gų per­kė­li­mai iš vie­nos pa­ra­pi­jos į ki­tą yra ka­ta­li­kų vys­ku­pų kom­pe­ten­ci­ja ir pa­sau­lie­čiai ne­tu­ri šio pro­ce­so įta­ko­ti ar ki­taip kiš­tis. 

Kle­bo­nas V. Be­lec­kas (nuotr.), Pir­mo­jo Aly­taus pa­ra­pi­jos baž­ny­čio­je at­li­kęs daug at­nau­ji­ni­mo dar­bų, bū­ręs ir pa­lai­kęs pi­lig­ri­mų veik­lą, ne­ga­lė­jo pa­ko­men­tuo­ti sa­vo pla­nų, įvar­din­ti jam svar­biau­sių at­lik­tų dar­bų. Po­kal­bį ati­dė­jo­me vė­les­niam lai­kui. Ku­ni­gas M. Ta­lu­tis į Dzū­ki­jos pa­ra­pi­jas at­si­kel­ti ža­da po Žo­li­nių.

„Iš­ėji­mas vi­sa­da yra jaut­rus. Žmo­nės pri­pran­ta ir su­si­gy­ve­na su kle­bo­nu. Bet dva­si­nin­kų pa­šau­ki­mas – bū­ti ten, kur bū­si pa­šauk­tas vys­ku­po. Vys­ku­pas iki dek­re­to pa­si­ra­šy­mo mąs­to ir ieš­ko spren­di­mų. Ta­čiau pa­si­ra­šius dek­re­tą pa­pras­tai jo ne­at­šau­kia“, – taip apie vys­ku­po spren­di­mus vie­šo­je erd­vė­je yra pa­si­sa­kęs Kai­šia­do­rių vys­ku­pi­jos ge­ne­ralvi­ka­ras Ro­lan­das Bič­kaus­kas.

The post Dvasininkų pašaukimas – ten, kur būsi pašauktas vyskupo appeared first on LAIKMETIS.

Paskelbta apie planus sukurti gaires dėl „translyčių ir genderlyčių žmonių sveikatos“, daugiausia dėmesio skiriant prieigai prie hormonų, operacijų ir teisinio lyties tapatybės pripažinimo. Kalbama ne apie  sveikatą, o apie ideologiją.

Šioms gairėms parengti pasirinkta šališka komanda. Iš 21 jos nario tik trečdalis yra gydytojai, o pusė net neturi medicininio išsilavinimo! Dar blogiau, daugelis iš jų yra atvirai LGBTQ aktyvistai ir nė vienas neprieštarauja translobistų darbotvarkei. Netgi JT pasiuntinys sukritikavo tokį PSO vienpusį požiūrį.

PSO pusiau slapta paskelbė apie šį prieštaringą pasiūlymą ir pakvietė teikti komentarus atostogų sezono metu, dabar skubama užbaigti šias gaires vasario mėnesį.

Tai bus gydymo hormonais ir brendimo blokatoriais gairės, kurių poveikis augančiam organizmui nežinomas ir žingsnis, siekiant lyčių keitimą pateikti kaip normą. Jei šios gairės bus patvirtintos, politikos formuotojai ir sveikatos organizacijos visame pasaulyje jas naudos kaip aukso standartą.

Kviečiame pasirašyti tarptautinę peticiją, kad PSO nedelsiant sustabdytų šį projektą.

PETICIJOS TEKSTAS:

Gerbiamas dr. Tedros Adhanom Ghebreyesus (PSO generalinis direktorius) ir gairių rengimo komanda,

esame labai susirūpinę dėl neseniai priimto PSO sprendimo parengti gaires dėl translyčių ir lyčių požiūriu skirtingų asmenų sveikatos priežiūros. Šiai iniciatyvai, paskelbtai prieš pat praėjusių metų Kalėdas, trūksta nešališkumo ir griežtos mokslinės perspektyvos.

Esame sunerimę dėl to, kad Gairių kūrimo grupėje nėra kritikų,  gydytojų ir vaikų bei paauglių raidos ekspertų. Atrodo, kad komitetas yra nukreiptas į konkrečią ideologiją, neatstovauja skirtingoms nuomonėms šioje jautrioje srityje.

Nerimą kelia tai, kad 11 šios grupės narių neturi oficialaus medicininio išsilavinimo. Grupės sudėtis aiškiai rodo šališkumą "lyties patvirtinimo" metodams, kurie gali turėti negrįžtamą poveikį jaunimo gyvenimui.

Mes atkartojame JT pasiuntinio Reemo Alsalemo, kuris kritikavo vienpusišką požiūrį į translyčių asmenų sveikatos priežiūrą, susirūpinimą. Suinteresuotųjų subjektų, kurių nuomonės skiriasi, neįtraukimas nepadeda kurti subalansuotų, įrodymais pagrįstų gairių.

Skubotas viešų komentarų ir pagrindinių sprendimų priėmimo posėdžių tvarkaraštis neleidžia išsamiai peržiūrėti įrodymų. Baiminamės, kad tai gali lemti skubotą gairių standartizavimą, turintį ilgalaikių pasekmių sveikatai.

Apibendrinant, mes pagarbiai prašome, kad PSO atsisakytų šio projekto ir iš naujo įvertintų požiūrį į elgesį su seksualiai sumišusiais vaikais ir jaunais suaugusiaisiais.

Geriausi linkėjimai –

Vardas, pavardė

Pasirašyti galima čia

The post Krikščionių sąjunga kviečia pasirašyti peticiją stabdančią JT translytiškumo darbotvarkę appeared first on LAIKMETIS.

Ypač iš A. Toliato, kaip labai plačiai žinomo visuomenėje ir turinčio socialinį statusą, kurį nesunku prarasti agituojant už prigimtinę šeimą ir lytiškumo supratimą, norėta padaryti pavyzdį visiems galvas keliantiems kunigams. Pavyzdį, kas būna, kai kunigas išsišoka prieš žiniasklaidos elito kuriamą „mainstreamą“. Tai nepavyko. Reakcija į spaudimą buvo priešinga nei tikėtasi. Tiek moralų „nesikišti į politiką“ sulaukę kunigai tapo dar aktyvesni savo pasisakymais, tiek ir pasauliečiai bei kiti kunigai suaktyvėjo ir įsitraukė į diskusijas apie Stambulo konvenciją, kurioms anksčiau buvo abejingi. Pasisako vis jaunesni kunigai. Galiausiai Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas paskelbė laišką kunigams, kuriame aiškiai rašo: „Ar kunigas ir pati Bažnyčia gali pasisakyti rūpimais klausimais? Atsakymas yra TAIP! [...] Drąsinkime vieni kitus būti aktyvius reiškiant savo nuomonę ir nebijoti tų, kurie prieštarauja prieš teisę pasisakyti“. Ir jis visiškai teisus.

Tildantieji apie partnerystes ir Stambulo konvenciją prabilusius kunigus vis akcentuoja tai, kad „Lietuvoje nėra valstybinės religijos“. Tačiau šiai Konstitucijos nuostatai priskiriama neįtikėtinai plati reikšmė, kurios ji visai nereiškia. Yra trys esminiai valstybės ir Bažnyčios santykių modeliai: valstybinė religija, religijos laisvė ir laicizmas. Ypač religijos laisvė įgauna pačias įvairiausias formas ir dažniausiai negeba ištesėti savo pažadėtų normų, tačiau modeliai yra šie. Valstybinė religija reiškia, kad yra viena religija, kuria oficialiai remiamasi ir priimant politinius sprendimus, ir religiniame gyvenime, nors ir tada kitų religijų praktikavimas nėra draudžiamas. Atitinkamai tai, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, politiniu požiūriu reiškia tiesiog tai, kad Bažnyčia neturi teisės priiminėti politinių sprendimų, o politikai savo ruožtu turi teisę nesivadovauti Bažnyčios pozicija.

Visus Bažnyčios narius, t.y. save laikančius katalikais, saisto ne tik valstybės įstatymai, bet ir kanonų teisė ir jos numatomos pareigos. O kanonų teisė numato dvasininkų pareigą mokyti dorovės klausimus ir aiškinti Katalikų Bažnyčios Mokymo santykį su politiniais reiškiniais. O valstybės teisė numato tokią jų teisę. Tiesa, kaip vyskupai akcentavo 2019 metais, ragindami kunigus neagituoti per prezidento rinkimus, pagal kanonų teisės 287 kanono 2 dalį, dvasininkai ir vienuoliai neturi aktyviai dalyvauti politikoje ir politinių partijų veikloje, nebent kompetentingos bažnytinės valdžios sprendimu tai būtų reikalinga Bažnyčios teisėms ginti ar bendram gėriui skatinti“.

Kanonų teisė numato dvasininkų pareigą mokyti dorovės klausimus ir aiškinti Katalikų Bažnyčios Mokymo santykį su politiniais reiškiniais.

Bendrasis gėris šiuolaikiniam sekuliariam žmogui gali būti labai miglota ir atvira interpretacijoms sąvoka. Tačiau Bažnyčiai ji tokia nėra. Nesileisdami į išsamią problematiką, galime akcentuoti kokios plačios yra rūpesčio bendruoju gėriu ribos. Kaip popiežius Jonas XXIII1963 metais rašė enciklikoje PaceminTerris: „Bendrasis gėris yra gėris žmogui kaip visumai, tai yra kūno ir sielos poreikiams. Valstybių vadovai turi atsižvelgti į vertybių hierarchiją ir sielos gerovės poreikiais rūpintis ne mažiau nei materialiais kūno poreikiais. Tačiau nemirtingos sielos poreikiai negali būti patenkinti mirtingame gyvenime, todėl bendrojo gėrio siekis reiškia pareigą nesužlugdyti amžinojo išganymo, priešingai, padėti jį pasiekti“. Taigi valstybės vadovai, Bažnyčios akimis, privalo rūpintis jiems pavaldžių piliečių sielų išganymu, kas praktikoje reiškia bent nepriiminėti nuodėmę normalizuojančių ir taip ją skatinančių įstatymų. Savo ruožtu dvasininkai turi pareigą pasisakyti prieš visus nuodėmę normalizuojančius ar kitaip krikščioniškai žmogaus sampratai prieštaraujančius politinius sprendimus.

Konstitucinis Teismas apie valstybės ir Bažnyčios santykius yra pasisakęs 2000, 2007 ir 2017 metais. Pasisakęs labai negausiai. 2000 metais išaiškinta, kad „Bažnyčia ir jos organizacijos nesikiša į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veiklą, neformuoja valstybinės politikos“. Ir iš tiesų Bažnyčia valstybinės politikos neformuoja, jokie jos sprendimai neturi teisinės galios visiems piliečiams. Tačiau net visiškai laicistinė valstybė kaip Prancūzija numato Bažnyčiai galią formuoti ne valstybės politiką, o viešąją nuomonę, kuri tada gali – jeigu Bažnyčios balso klausomasi – jau per piliečius transformuotis ir į valstybės sprendimus. Taigi viešai kalbėti bendrojo gėrio klausimais yra absoliutus minimumas to, ką politikoje gali sau leisti Bažnyčia.

Tačiau tuo Bažnyčios teisės valstybės gyvenime neapsiriboja. Lietuva su Šventuoju Sostu yra pasirašiusi keturias tarptautines sutartis ir jose įtvirtintas bendradarbiavimo principas. Praktikoje jis reiškia, kad valstybė ir Bažnyčia bendradarbiauja priimant politinius sprendimus Bažnyčiai aktualiose (jos Mokymo) srityse. Tai lemia, kad Bažnyčios atstovai dažnai dalyvauja įvairiose darbo grupėse, etikos komisijose ir panašiai. 2009 metais įsigaliojusios sutarties „Dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų“ 1 straipsnio 2 dalis numato, kad kompetentingos valstybės ir Bažnyčios „institucijos abiem šalims priimtinais būdais bendradarbiauja švietimo, kultūros, šeimos, socialiniais, o ypač dorovės bei žmogaus orumo apsaugos klausimais“.

2017 metais Konstitucinis Teismas paaiškino, jog niekas – įskaitant dvasininkus – negali būti atleistas nuo pareigos tarnauti kariuomenėje. Nors tai daugeliu požiūriu problemiškas sprendimas, šiuo atveju jis labai reikšmingas. Nes kas galioja konstitucinėms pareigoms, juo labiau galioja teisėms. Nuo pareigų Konstitucija dar numato išlygas atskiroms grupėms, tačiau išlygos atskirų grupių teisėms nėra numatomos. Taigi ir dvasininkų teisė į politinį dalyvavimą iš valstybės pusės nėra ir negali būti ribojama.

Lietuvos sutartys su Šventuoju sostu, konkrečiai dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje, būtų paneigtos ratifikavus Stambulo konvenciją. 2000 metais įsigaliojusi sutartis numato, kad Katalikų Bažnyčios Mokymas gali būti dėstomas šalies mokyklose. Pagal šį Mokymą, homoseksualūs santykiai yra nuodėmė. Šis Mokymas pagal Konstitucinį teismą yra Lietuvos kultūrinio paveldo dalis, nes tradicinės bažnyčios per šimtmečius formavo visuomenės moralę ir kultūrą. Sutartis užtikrina, kad šis paveldas bus dėstomas mokykloje. Gi Stambulo konvencija ne tik numato mokyti, kad galimas ir kitoks gyvenimo būdas nei moko Bažnyčia, bet ir tai, kad dėstyti Bažnyčios doktrinos šiais klausimais  apskritai nebegalima. Vadinasi Stambulo konvencija tiesiogiai prieštarauja Lietuvos sutartims su Šventuoju Sostu. Už šias įžvalgas esu dėkingas nuostabiam teisininkui Vyčiui Turoniui.

Dvasininkai turi ne tik teisę, bet ir pareigą pasisakyti politinėmis temomis, ypač kai tai susiję su moralės klausimais. Pastaruoju metu kunigai kaip tik ir ėmėsi naudotis šia teise. Ilgus metus Bažnyčia šia prasme buvo užguita ir jai priešiška visuomenės dalis prie to be reikalo priprato. Situacija reikalauja, kad Bažnyčia išsakytų savo poziciją. Panašu, kad šįkart ji neišsigąs ir neatsitrauks.

Nepamirškite pasirašyti peticijų prieš vienalytes partnerystes ir prieš Stambulo konvenciją.

The post Vytautas Sinica. Ar gali prabilti kunigai? appeared first on LAIKMETIS.

„Ganytojai apsvarstė visuomenėje kilusias iniciatyvas, kuriomis siekiama palaikyti šeimą kaip visuomenės pagrindą. Vyskupai pasidžiaugė visuomenės aktyvumu svarstant šį klausimą įvairiomis formomis“, – teigiama Vyskupų konferencijos pranešime, kurio tekstą galite perskaityti čia.

Šiame posėdyje taip pat pabrėžta, kad „piliečių teisė pasisakyti svarbiais visuomenės gyvenimo klausimais yra labai svarbi demokratinės visuomenės gyvenimo dalis“.

Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose suaktyvėjo diskusijos dėl Seime žadamo svarstyti Stambulo konvencijos ratifikavimo. 

Kelios katalikiškos mokyklos, socialiniuose tinkluose aktyvūs kunigai ir kiti žmonės šiuo metu ragina pasirašyti peticijas prieš šios konvencijos ratifikavimą bei prieš lyčiai neutralios partnerystės instituto įteisinimą. 

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija parlamento pavasario sesijoje ketina teikti atnaujintą Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo projektą ir teigia, kad tuo pačiu turėtų būti svarstomas ir Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimas. 

Ratifikuoti Stambulo konvenciją paragino ir Seimo kontrolierius Augustinas Normantas, atlikęs tyrimą dėl pagalbos užtikrinimo smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims.

Konvenciją Seimui ratifikuoti yra pateikusi dar buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, tačiau procesas įstrigo politikams nesutariant dėl kai kurių dokumento nuostatų.

Šiuo metu ruošiamą lyčiai neutralios partnerystės įstatymo projektą Laisvės partijos frakcija Seimui tikisi pateikti pavasario sesijos metu. 

Lietuvoje partnerystė nėra įteisinta nei vyro ir moters, nei vienos lyties poroms. Keli ankstesni liberalių politikų bandymai šalyje įteisinti civilinę partnerystę Seime nepasiekdavo priėmimo stadijos.

Lietuvos vyskupų konferencija anksčiau yra raginusi naująją šalies valdžią tos pačios lyties asmenų partnerystės neprilyginti šeimai ar santuokai. LVK kreipimąsi dėl Stambulo konvencijos rasite čia.

The post Žmonių aktyvumas diskutuojant dėl šeimos, kaip visuomenės pagrindo – sveikintinas, sako Lietuvos vyskupai appeared first on LAIKMETIS.

Diskusijas viešojoje erdvėje ir socialiniuose tinkluose įplieskė žinomų šalies dvasininkų kun. Algirdo Toliato ir br. Pauliaus Vaineikio OFM paraginimai feisbuke pasirašyti anksčiau minėtas peticijas. Vėlgi nuostabą kelia, kad šie dvasininkai buvo užsipulti, nes jie, galėtume sakyti, tik vykdė savo kunigų pašaukimo pareigas. Juk šių peticijų turinys visiškai atitinka Katalikų Bažnyčios moralinį mokymą. Tad kunigai nedarė nieko, kas prieštarautų jų tarnystei.

A. Toliato atvejis įspūdingas tuo, kad šį dvasininką galėtume laikyti katalikų influenceriu. Jis yra tikrai populiarus ne tik tarp tikėjimą aktyviai propaguojančių žmonių, bet ir tarp tų, kurie nebūdami Bažnyčios lankytojais, ieško dvasinės atramos ir gyvenimo prasmės. Ant kunigo išsiliejęs influencerių pyktis ir neapykanta parodė, kad paliesta tema yra jautri ir nevienareikšmiška.

Epitetai ir patyčios, kuriomis buvo palydėtas A. Toliatas, atskleidė mūsų „žvaigždučių“ emocinį ir kultūrinį lygį. Kunigas buvo išvadintas pižonu, hipsteriu, Tualetu, tikruoju bedieviu, menkysta, neklausančiu popiežiaus, sutanos komandos atstovu...Ar įmanoma šitokios žodinės bakchanalijos siautulyje kalbėti apie diskusiją, dialogą, tiesos paieškas? Visos šios sąvokos atsiduria sendaikčių turguje į kurį užsuka žiovaujantys lankytojai.

A. Toliatas nebekaitino aistrų ir savo įrašą feisbuke gerokai pakoregavo. Suprantamas kunigo noras nebeeskaluoti padėties, tuo labiau, kad jis neturi tikslo kažką nugalėti ar pažeminti. Tačiau nuosėdos neišvengiamai lieka, kai save įtakingais tituluojantys žmonės gali kitą sutrypti, žeminti, niekinti ir manytis, kad yra kovotojai už žmogaus teises ir laisves.

Feisbuko įrašas buvo ne tik kad pakoreguotas, bet ir pašalintas kitu atveju apie kurį skelbė Laikmetis.lt. Pranciškonų gimnazijos kapeliono br. Pauliaus Vaineikio raginimas paremti peticijas buvo pašalintas iš gimnazijos paskyros tame pačiame socialiniame tinkle. Ir jei kun. A. Toliato susidūrimas su influencerių priešiškumu yra natūralus, nes kalbama apie skirtingas vertybes ir pasaulėvaizdžius, tai Kretingos Pranciškonų gimnazijos vadovybės sprendimas yra tikras nesusipratimas.

Šiuo atveju kalbama apie katalikišką švietimo įstaigą, kurios vertybės turėtų būti aiškios ir grįstos Bažnyčios mokymu. Taip pat šios vertybės turėtų būti savos ir ten besimokančių vaikų tėvams. Tačiau kapeliono raginimas pasirodė esąs politikavimu, kuris nedera su gimnazijos taktika. „Ko aš nenoriu, kad oficiali gimnazijos erdvė ar internete, ar šiaip taptų patyčių ar neapykantos kurstymo vieta. Mano tikslas, kad to nebūtų“ – žiniasklaidai sakė jos direktorius br. A. Virbalis.

Taigi buvo pasirinkta sąlyginė ramybė. Toks pasirinkimas tampa vis dažnesniu reiškiniu tarp Bažnyčios institucijų atstovų. Atrodytų, daromas kažkoks žingsnis į priekį, tačiau susidūrus su bent kiek agresyvesne retorika, vyksta atsitraukimas atgal. Didelės abejonės, kad tokia taktika, kai vardan menamos ramybės, prėskos meilės, šaltos taikos atsitraukiama iš tiesos pozicijų, atneš teigiamų rezultatų. Niekur nedings įtarumas, nepasitikėjimas ir nuoskaudos.

Žinoma, tiesa nieko neturi laužyti ar daužyti. Ji nėra vėzdas, kuriuo vaikomiesi kitaminčiai. Tačiau bandymas ją suapvalinti neišvengiamai atveda prie sunkių pasekmių. Jėzus yra perspėjęs krikščionis apie druską, kuri netenka sūrumo. Jis sakė, kad tokią druską lieka išberti žemėn.

Jėzus yra perspėjęs krikščionis apie druską, kuri netenka sūrumo.

Nejučiomis kyla retorinis klausimas: kas būtų su mūsų krikščionių karta, jei ji atsidurtų tokioje situacijoje į kurią buvo patekusi Bažnyčia pokaryje? Taip pat, pavyzdžiui, ar ši karta sugebėtų organizuoti kažką panašaus į tai, ką pogrindyje darė Tikinčiųjų teisėms ginti komitetas ar „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjai?

Suprantama, kad kiekvienai kartai krenta savo išbandymai ir iššūkiai. Vienas Dievas težino, kaip atlaikysime mes šio laiko išbandymus.

The post Tomas Viluckas. Ar atlaikysime mums tenkančius išbandymus? appeared first on LAIKMETIS.

Kodėl Toliatas ir kiti puolami taip, kaip esamas režimas (būtent medijų cenzūros apynasrio visuomenei režimas) niekada nepuolė nuolatos vertybinius klausimus komentuojančių kunigų Roberto Grigo ar Arnoldo Valkausko? Nes pastarieji cenzoriams jau „palaidoti“ kaip beviltiški – įtaigūs tik apsisprendusiai konservatyviai publikai ir patys jokiais bauginimais nepaveikiami.

Tuo tarpu Toliatas – toks populiarus ir tarp liberalių, populiariais ir spėjančiais su mąstymo tendencijomis trokštančių būti žmonių – buvo idealus kandidatas, iš kurio senu romėnišku metodu būtų galima visiems galvas kelti sumaniusiems katalikams padaryti pavyzdį. Pavyzdį, kas būna kunigams, išsišokusiems prieš vyraujančią elito ir medijų liniją ir drįsusiems – tik pamanykite – ginti tiesas, kurių Bažnyčia nesvyruodama mokė du tūkstančius metų. Ir moko net liberalų taip godžiai cituojamas Pranciškus.

Ir supuolė, ir darė pavyzdį, kas kaip mokėjo, o portalai puolė rašyti apie tai naujienas ir straipsnius. Ne todėl, kad tai būtų labai svarbus įvykis, bet todėl, kad pavyzdį daryti reikia plačiai ir garsiai. Kritikavo ir Agnė Kulitaitė, ir Ruslanas Kirilkinas, ir kiti LGBT bendruomenės atstovai, kritikavo Jazzu, nepraleidžianti progos įgelti Bažnyčiai, bet svarbiausia ir rimčiausia, jog kritikavo pati Indrė Makaraitytė. Kritikavo šiukštu ne Toliato poziciją (kitokios kunigas, jei ne eretikas, ir negalėjo turėti), bet pačią mintį ją viešai reikšti. Ir maža, kad Toliatas gynėsi tik kviečiantis diskusijai ir apmąstymui, Makaraitytė žinojo, kad jis „dalyvauja politikoje ir agituoja“.

„Neįtikėtina... Jūs dalyvaujat politikoje savo pasisakymais ir ne diskutuojate, o esate konkrečioje vienoje pusėje. Ir toliau agituojat. Ir apie [k]ą jūs raginate diskutuoti? Kad žmonės, kurie yra homoseksualūs ir translyčiai ir toliau Lietuvoje neturėtų vietos ir juos galima būtų uiti, diskriminuoti?“, - piktinosi Indrė Makaraitytė ir nuo savo žodžių nesitraukė jokia kaina.

Pasipiktinimas pačiu kunigo pasisakymu politiniais klausimais visada yra keistas – arba nepaprastai kvailas, arba nepaprastai ciniškas. Tiesa, Lietuvoje nėra valstybinės religijos, tačiau tai ir viskas. Tai neturi nieko bendra su draudimu kunigams kalbėti politinėmis temomis. Priešingai, Bažnyčios mokymas numato jiems tokią pareigą: netylėti niekada, kai mato moralinį blogį tampant viešąja norma. Vieni šią pareigą vykdo nuolatos, kiti rečiau. „Influenceriai“ pasistengė laiku nubrėžti raudoną liniją.

Bažnyčios mokymas numato kunigams tokią pareigą: netylėti niekada, kai mato moralinį blogį tampant viešąja norma.

Bet juk kunigas visada irgi pilietis. Tad kokia problema? Kodėl jis turėtų dėl savo pašaukimo atsisakyti pilietinių teisių ir pareigų? O pagal galimybes dalyvauti sprendžiant savo šalies viešąsias normas yra pareiga – jau ne kaip kunigo, o kiekvieno piliečio. Vienintelis dalykas, ko politikoje negali kunigai, tai dalyvauti rinkimuose ir aktyvioje partinėje veikloje. Nė menkiausio savo įgaliojimo, formalaus ar neformalaus, Algirdas Toliatas neperžengė nei dalindamasis Bažnyčios mokymą atspindinčia peticija, nei juo labiau pasisakydamas apie partnerystes ir translytiškumą ginančią konvenciją. Taip pat jis neagitavo už jokią konkrečią partiją, pasisakė konkrečiu vertybiniu klausimu, kuriuo ne kartą ir pati Bažnyčia pasisakė. Jo veiksmuose nebuvo nieko skandalingo ar bent kontroversiško.

Indrė Makaraitytė negalėjo ar nenorėjo įvardyti jokios doktrinos, pagal kurią dvasininkai neturėtų teisės pasisakyti politinio gyvenimo klausimais. Negalėjo, nes nenorėjo, o nenorėjo, nes tokios doktrinos nėra. Yra tik pokomunistinės, taigi karingu ateizmu kultūros lygmenyje užsikrėtusios visuomenės mitas, kad iš valstybinės religijos nebuvimo kažkaip, nežinia kaip, paslaptingu būdu išauga draudimas dvasininkams būti pilnaverčiais piliečiais.

Toliatas nebuvo vienintelis puolimo taikinys, o Makaraitytė nebuvo vienintelė puolanti. Artimiausiomis dienomis pamatysime, ar tas puolimas pasiekė savo ir užčiaups ne kiek Toliatą, kiek apskritai nuosaikesnę krikščioniškų pažiūrų visuomenės dalį, kurios kantrybės taurę baigia perpildyti radikalūs de facto valdančiųjų darbotvarkę diktuojančios Laisvės partijos projektai.

Šių projektų bendras vardiklis – naujo žmogaus ir naujos visuomenės kūrimas. Pagrindinis būsimosios visuomenės bruožas – visų įmanomų mažumų išlaisvinimas iš bet kokių moralinių normų pančių. Neatsitiktinai laisvinant visuomenę iš moralės, kultūros ir etikos normų, tuo pačiu metu tie patys politikai žada reglamentuoti ir bausti už „nepagarbų kalbėjimą“. Kai nelieka jokių etikos normų, žmonių santykius turi reguliuoti teisės normos. Tokia yra Laisvės partijos laisvė. Tačiau etikos normas naikina ji pati, o ne kažką nepakeliamai įžeisti neva galinti pernelyg tradicinė Lietuvos visuomenė.

Ši Lietuvos visuomenė, inertiška ir mieguista, ilgai netikėjo ir nenorėjo net prisileisti minties, kad tokie persekiojimo, cenzūros ir diktavimo kada ir ką galvoti ir kalbėti laikai gali ateiti. Ilgą laiką perspėjimai, jog taip bus, skambėjo kaip sąmokslo teorijos, vėliau priimti kaip juodas humoras, o dabar yra kryžkelėje kažkur tarp susitaikymo, kad tai nebeišvengiama, ir sveiko pykčio, kad to jau per daug.

Iš tiesų naujojo žmogaus kūrimui atsidavęs „influencerių“ elitas nebežada trauktis ir jeigu tik neatsitrauks dažniausiai pasyvi visuomenės dauguma (kad ji dauguma, rodo visos apklausos) laukia tikrai grubus susidūrimas. Moralizuotojai neturi skrupulų, nesirūpina nei dėl logikos, nei dėl faktų.

Išdidi biseksualė, svajojanti, kad Bažnyčia mokėtų mokesčius ir iš jų būtų finansuojamos gėjų „santuokos“ Agnė Kulitaitė, kritikuodama Toliatą, atvirai referuoja į kunigus kaip į pedofilų grupę. Lyg nebūtų tas pats kritikuojant bet kurį homoseksualą parašyti, kad jis iš pedofilų grupės, nes juk būna tokių atvejų. Lyg jokių sąsajų su pedofilijos skandalais neturintis Toliatas neštų už juos kokią kolektyvinę atsakomybę. Kolektyvinės atsakomybės taikymas – skiriamasis totalitarinių režimų bruožas. O visą mąstymo struktūrą kartais išduoda smulkmenos.

The post Vytautas Sinica. Kaip iš Toliato pavyzdį darė appeared first on LAIKMETIS.

Kunigo paskutinė žinutė socialiniame tinklė skamba taip: „Kartais kovotojai už žodžio laisvę ir pasaulį be smurto gali už laisvą žodį tavo pasaulį sutrypti į miltus. Keista. O gal ir ne. Juk Šiandien ne vasario 16.“ Akivaizdu, kad kunigas jaučiasi nekaip dėl tokios itin stiprios ir agresyvios reakcijos.

Jo įrašas, kuris sukėlė didelį sujudimą socialiniame tinkle, ir vėliau dėl kritikos buvo ir šiek tiek pakoreguotas, atrodė taip: „Mieli bičiuliai. Mane pasiekė šis Linos Šulcienės laiškas. Ir labai palietė...Panorau pasidalinti ir su jumis. Gal palies ir jus. Linkiu jums palaimintos dienos! Mieli brangūs dvasinio gyvenimo kelionės bendražygiai. Mieli žmonės, su kurių sielomis esame susipynę! Turbūt žinote, kad mudu esame maldos akcijos už šeimą iniciatyvinėje grupėje. Todėl norime Jums pranešti iš jos ateinančią žinią. Pirmiausia, maldos akcija pratęsta. Dar 40 dienų iki gavėnios pabaigos. Situacija Lietuvoje rimta. Kova vyksta tikrai didelė. Lietuvos mažumą atstovaujanti jėga ketina transformuoti mūsų visų gyvenimą sau, bet ne Lietuvai palankiu būdu. Žmonės, kurie atstovauja mus ir kaunasi priešakinėse linijose, liudija, kad jaučia, jog kovoja ne su kūnu ir krauju. Malda yra skydas. Jis būtinas, būtinas... Todėl labai kviečiame visus toliau kovoti malda ir neabejingumu. Tai labai svarbu, labai.“

Žurnalistė Indrė Makaraitytė kunigui dėl jo tokio įrašo negailėjo kritikos žodžių: „Neįtikėtina...Jūs dalyvaujat politikoje savo pasisakymais ir ne diskutuojate, o esate konkrečioje vienoje pusėje. Ir toliau agituojat. Ir apie ją jūs raginate diskutuoti? Kad žmonės, kurie yra homoseksualūs ir translyčiai ir toliau Lietuvoje neturėtų vietos ir juos galima būtų uiti, diskriminuoti?“

Kritikos A. Toliatui už neva politikavimą negailėjo ir kurie kiti žinomi žmonės. Pavyzdžiui, dainininkė Justė Arlauskaitė - Jazzu išsiliejo: „Vemsiu. Kažkokių menkystų pasaulėlis... Neklausot savo popiežiaus, katalikai, pamanykit! Kokia tamsa ir kaip gėda, kai kunigai tokiais pezalais dalinasi... Liūdesys. Kiek dar daug kai kuriems reik augt... Homofobai niekaip nesupranta: patinka jiems tai ar ne, LGBT žmonių visada buvo, yra ir bus. Kodėl žmonės taip nori kontroliuoti, kas ne jų valioje? Kontroliuoti žmogaus pasirinkimą, galiausiai – meilę. Kokie didūs kai kurie jaučiasi. Čia yra tikroji bedievystė. Tai yra nemeilė. Tai yra tamsa“. Žodžių kišenėje garsi atlikėja niekada neieško.

A. Toliatas kitame savo įraše pasidalino Lietuvos vyskupų kreipimusi dėl Stambulo konvencijos, ir teigė savo įrašu tik patvirtinęs tai, ką savo kreipimesi rašo vyskupai. Kunigas atmetė kaltinimus dėl politikavimo.Kitame įraše jis teigė: „Sveiki mieli bičiuliai. Dėl vakarykščio pasidalinimo. Girdžiu pastabas, kad tai skamba kaip agitacija. Nors mano tikslas buvo tiesiog spontaniškas kvietimas pasigilinti į šią tema. Todėl ištrinu tą dalį kuri kalba apie peticijas. Nes čia kiekvienas pats turi priimti sprendimą pasitaręs su savo sąžine. Manau vyskupų konferencijos laiškas labai gražiai pasisako šiuo klausimu. Tiek apie būtinybę aktyviai ginti moterų teises, bet kartu perspėdamas, kad tas dokumentas kaip traukinys, kuriame yra ir daugiau vagonų. Kalba eina apie dirbtinai konstruojamas socialines lytis. Čia tema labai subtili. Verta gilesnių diskusijų ir apmąstymų. Nors kita vertus labai tikėtina, kad traukinys jau pravažiavęs ir gali diskutuoti nediskutavęs.“

Lietuvos vyskupų kreipimasis dėl Stambulo konvencijos.

The post Kunigas Algirdas Toliatas savo „Facebook“ įrašais supykdė LGBT palaikančius žinomus žmones appeared first on LAIKMETIS.