2022 metų pabaigoje iškeltas ir į Zarasų Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios didįjį altorių sugrąžintas, profesionalių restauratorių rankose pabuvęs, paveikslas „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu Jėzumi“.

Manoma, kad apie 1425 m. vienas Bizantijos vadovas šį paveikslą padovanojo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Pirminė dabartinio paveikslo paskirties vieta buvo nežinoma, tačiau tai buvo 1610 m. Vilniaus gaisro paliestas sakralinis arba kitoks pastatas.

1611-1626 m. Abraomo Vainos pavedimu šio Marijos atvaizdo apačioje atidalintoje juostoje buvo įrašytas lotyniškas tekstas apie paveikslo išlikimą gaisre. Paveikslo aptaiso apačioje išlikęs lotyniškas įrašas: „1610 metų po Mergelės Gimdymo liepos 1 dieną visa ryjanti liepsna, naikindama visą Vilniaus miestą, pilį ir šventuosius pastatus, mane, kabantį (orig. pritvirtintą) ant sienos, Aukščiausiojo Dievo paliepimu, paliko nepaliestą, kad byločiau būsimoms kartoms.“

Paveiksle paliktas įrašas ir kontekstiniai duomenys leidžia tikėti, kad būtent Vilniaus vyskupas Abraomas Vaina apie 1640 m. padovanojo šį paveikslą ir perkėlė jį iš Vilniaus į Zarasus.

Ant medžio plokštės nutapytas stebuklingasis Zarasų bažnyčios švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu Jėzumi paveikslas yra labai vertingas, istorinę ir meninę vertę turintis sakralinės dailės kūrinys.

Jis dar svarbus Bažnyčios Lietuvoje, pamaldumo kultūros ir Marijos gerbimo istorijai. Paveikslas išskirtinas kaip sena ir vienintelė Lietuvoje garsaus Romos Santa Maria del Popolo atvaizdo kopija.

Stebuklingai išlikęs po didžiulio gaisro, siautusio Vilniaus pilyje ir mieste, iki šių dienų šis Bizantijos meno stiliaus kūrinys džiugina savo malonėmis tikinčiuosius.

The post Zarasų Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčiai sugrąžintas stebuklingasis paveikslas appeared first on LAIKMETIS.

Per Antrąjį pasaulinį karą naciai visoje Europoje grobė didžiulius meno kūrinius, todėl galiausiai buvo įkurtas specialus JAV padalinys, kuriam buvo pavesta saugoti meno kūrinius nuo nacių kariuomenės.

Praėjus maždaug 80 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai kurie iš šių pagrobtų kūrinių atrandami ir grąžinami teisėtiems savininkams. Taip atsitiko su XVI a. „Adomo ir Ievos" paveikslu, kuris neseniai buvo grąžintas Goudstikkerių šeimai Nyderlanduose. Paveikslas, vaizduojantis Adomą ir Ievą Edeno sode, Antrojo pasaulinio karo metais buvo pagrobtas iš žydų meno prekiautojo Jacqueso Goudstikkerio kolekcijos.

Kaip paaiškinta Niujorko meno teisės firmos „Kaye Spiegler", kurios advokatai padėjo susigrąžinti paveikslą, pranešime spaudai, pagrobtas meno kūrinys neseniai buvo padovanotas Rolino muziejui Autune, Prancūzijoje. Apžiūrėję paveikslą, muziejaus ekspertai pastebėjo etiketę ant drobės nugarėlės, kuri kėlė klausimų dėl paveikslo kilmės. Atlikę išsamius tyrimus, jie suprato, kad „Adomas ir Ieva" buvo vienas iš 1300 paveikslų, pagrobtų iš Žako Goudstikkerio kolekcijos po to, kai jis Antrojo pasaulinio karo metais pabėgo iš Nyderlandų.

„Esu labai dėkinga už pastangas, padėjusias susigrąžinti šią mūsų šeimos istorijos dalį", - sako Marei von Saher, vienintelė Goudstikkerių paveldėtoja, vadovavusi įnirtingai restitucijos kampanijai, po kurios Nyderlandų vyriausybė 2006 m. grąžino 200 meno kūrinių. „Labai malonu, kad teisingumas pasiektas ir šis paveikslas grąžintas teisėtiems savininkams", - pridūrė ji.

Kaip aiškina „Artnews", daugiau kaip tūkstantį meno kūrinių, pagrobtų iš Goudstikkerių kolekcijos, pasisavino aukštas nacių pareigūnas reichsmaršalas Hermannas Göringas (Hermanas Geringas) ir galiausiai jie tapo Nyderlandų vyriausybės nuosavybe, kuri 2006 m. padėjo šeimai grąžinti 200 meno kūrinių.

Paveikslo „Adomas ir Ieva", priskiriamo XVI a. olandų dailininkui Korneliui van Haarlemui, grąžintojai nežinojo paveikslo istorijos ir bendradarbiavo su Rolino muziejumi, kad susisiektų su ponia von Saher ir organizuotų meno kūrinio restituciją.

„Ši naujausia restitucija rodo, kad muziejų ir asmenų, siekiančių susigrąžinti pagrobtus meno kūrinius ir antikvarinius daiktus, bendradarbiavimas šiose bylose gali turėti įspūdingą poveikį", - sakė Amelija Keuning, viena iš A. von Saher advokatų, ir pridūrė, kad Rolino muziejaus ekspertų atliktas kilmės tyrimas buvo labai svarbus nustatant, kad tai buvo Goudstikkerio kolekcijos dalis. „Labai svarbu, kad muziejai visame pasaulyje priimtų griežtus kilmės protokolus, padedančius tęsti likusių nacių išgrobstytų meno kūrinių paiešką", - teigė ji.

Prieškario nuotraukoje viršuje Hermanas Geringas išeina iš Goudstikkerio pastato Amsterdame po to, kai apžiūrėjo žydų meno kolekcininko Jacqueso Goudstikkerio kolekciją. Iš 1300 Goudstikkerio kolekcijos eksponatų jis už 2 milijonus guldenų (Europos šalyse nuo XIII a. naudotas piniginis vienetas ir moneta), įsigijo apie 800 jų. Vokietijos verslininkas Aloisas Miedlis už 550 tūkst. guldenų gavo likusią dalį kūrinių ir geriausią nekilnojamąjį turtą prie miesto Heerengrachto. Nyderlandų valstybė saugo 267 šių darbų galerijose, išsidėsčiusiose po visus Nyderlandus. 2006 m. vasario 6 d., pirmadienį, praėjus beveik 70 metų, Nyderlandų vyriausybė pranešė, kad 202 kūriniai bus grąžinti Goudstikkerių šeimai.

The post Nacių pagrobtas „Adomo ir Ievos" paveikslas sugrąžinti savininkams po 80 metų appeared first on LAIKMETIS.

2017 m. sensacija tapo Leonardo da Vinčio „Kristus pasaulio Gelbėtojas” (Christus Salvador Mundi), naujausioji Kristus kaip Kalvarijos scenos dalis. Fra Angelico mirė maždaug tuo metu, kai gimė Leonardo, XV amžiaus viduryje, ir buvo gerbiamas visoje Italijoje. Pagrindiniam ir svrabiausiam šio menininko paveikslui patekti į rinką buvo išskirtinis įvykis.

„Christie's“ yra tie patys aukciono namai, kurie pardavė Leonardo darbą prieš šešerius metus – tai buvo brangiausias kada nors parduotas paveikslas – 450 milijonų dolerių, o pirkėjas, spėjama, buvo Saudo Arabijos sosto įpėdinis. Tai buvo mažai tikėtinas pasirinkimas Šventųjų Mekos ir Medinos miestų sergėtojui, tačiau tiems, kurie turi lėšų, žinia yra mažiau svarbi nei kūrėjas. Mažai tikėtina, kad Mohammedas bin Salmanas pretendavo į Fra Angelico, nes „kaip pasaulio Gelbėtojas“ nekrikščionims yra mažiau reikšmingas nei Jėzus ant kryžiaus.

Fra Angelico katalikiška tapatybė yra gilesnė nei Leonardo. „Fra“ yra sutrumpinta italų kalbos žodžio, reiškiančio brolį, forma; taip jį vadino dominikonų ordine. Iš pradžių pavadintas Guido di Piero, dėl švelnios prigimties šis vienuolis menininkas gavo slapyvardį „Angelico“.

Visi žinomi jo paveikslai yra religiniai; daugelis jų yra San Marko vienuolyne Florencijoje. Ten menininkas gyveno didžiąją savo gyvenimo dalį, tapydamas San Marko ir kitoms katalikiškoms institucijoms. Kolekcionieriams problemų kelia tai, jog Fra Angelico kūriniai dažniausiai vis dar pritvirtinti prie sienų. Jo vienuolyno celės ir bendros patalpos yra uždengtos jo tapytomis freskomis ir, skirtingai nei didelės vertės Banksy grafičiai, niekas nesiryžta imtis veiksmų dėl istorinio pastato, kad šias freskas pašalintų.

Per Fra Angelico gyvenimą jo šlovė pasklido toli ir plačiai. Du iš eilės popiežiai buvo taip sužavėti, kad įvairiomis progomis pakvietė dailininką dirbti prie freskų Vatikane. Būtent Romoje, nesulaukęs 60 metų, jis mirė, Ten buvo ir palaidotas, nepaisant stipraus prisirišimo prie Toskanos.

Fra Angelico darbų svarba buvo glaudžiai susijusi su jo charakteriu. Skirtingai nei daugelis abejotinos moralės menininkų, Fra Angelico gyveno, atrodo, nepriekaištingai ir tapyba jam buvo kaip garbinimo forma. Menininkas jautėsi esąs dieviškai įkvėptas ir nedaugelis žmonių su tuo nesutiktų. Pranešama, kad jis verkė kaskart, kai piešė Nukryžiavimą.

Net pasaulietiniame amžiuje jo atsidavimo galia akivaizdi. Blizgantis auksinis dažytos plokštės Christie's paviršius turi anapusinį švytėjimą. Taip pat yra daug simbolikos, nors dalis jos prarandama dėl šio 63.5 cm. aukščio paveikslo kerinčių spalvų ir kompozicijos. Jo apačioje gedinčios moters veide beveik nematoma svarbi detalė. O virš Kristaus galvos – mažas pelikanas Jos pamaldybėje, gerai žinomas Kristaus aukos simbolis, kraujuojanti krūtinė nuo pešimo, norint pamaitinti savo jauniklius.

Atmosfera Christie's peržiūros patalpoje, skirtoje Senųjų meistrų pardavimo 1 daliai, dėl Fra Angelico tapo dar sakralesnė. (Prieš tris mėnesius toje pačioje erdvėje buvo dar vienas nukryžiavimo paveikslas, kuris itin komercinę erdvę taip pat pavertė kontempliacijos prieglobsčiu. Craigie Aitchison yra viena iš nedaugelio XX a. menininkų, išgarsėjusių nutapydama Kristaus kančią.)

Fra Angelico ne visada buvo taip gerai žinomas kaip dabar. Šimtmečius jo šlovė buvo užtemdyta, bet vėliau vėl išaugo XIX amžiuje, kartu atgimus susidomėjimui giliai dvasingu ankstyvojo Renesanso menu.

Meno istorikai, tokie kaip Aleksandras Lindsėjus, 25-asis Crawfordo grafas, pasisakė už tai, kas dažnai buvo vadinama „katalikišku menu“, o Fra Angelico buvo vienas iš jo mėgstamiausių. Johnas Ruskinas buvo kitas rėmėjas, nepaisant abejonių dėl katalikybės. Labiausiai entuziastingas buvo meno rašytojas, kuris taip pat buvo katalikų kardinolas. Nicholas Wiseman, pirmasis Vestminsterio katalikų arkivyskupas, Fra Angelico „dorybės tobulumą“ palygino su „krikščioniškojo meno tobulumu“.

Per tą XIX amžiaus entuziazmo dėl italų „primityvų“ sprogimą, daugelis JK ir JAV kolekcininkų įsigijo kūrinių, kuriuos retai kada bus galima pamatyti parduodant. Londone ir Niujorke vis dar veikianti Colnaghi yra seniausia komercinė galerija pasaulyje, ilgą laiką besidominti Fra Angelico. Jeremy Howardas iš Colnaghi yra žymus autoritetas šiuo klausimu.

Prieš aukcioną Howardas CNA sakė, kad „Fra Angelico paveikslai rinkoje yra reti – šį šimtmetį buvo parduota tik tris kartus – ir dar retesni atrandami iš naujo“.

„Dabartinis Nukryžiavimas buvo identifikuotas 1996 m.“, – tęsė jis. „Tikriausiai jį ankstyvuoju Viktorijos laikotarpiu įsigijo lordas Ashburtonas karšto religinio atgimimo metu... Tačiau nereikia būti religingam, kad įvertintum šio labai ankstyvo vieno iš didžiųjų Italijos Renesanso laikų“ pirmeivių darbo grožį ir neapdorotą emocinį patrauklumą.

Paskutinis žodis, tikriausiai, turėtų tekti popiežiui Jonui Pauliui II, kuris 1982 m. Fra Angelico paskelbė palaimintuoju. Popiežiaus motu proprio pradžioje buvo Giorgio Vasari, Renesanso meno rašytojo, citata. Jis apibūdino Beato Angelico (taip jis visada buvo žinomas Italijoje): „tas, kuris atlieka Kristaus darbą“.

The post Retas Fra Angelico paveikslas „Nukryžiavimas“ aukcione „Christie's“ parduotas už rekordinę kainą appeared first on LAIKMETIS.

Paveikslas dabar saugomas Gjeroro (Vengrija) katedroje. Klonferto vyskupas Walteris Lynchas (Volteris Linčas), kai pabėgo iš Airijos dėl anglų persekiojimo prieš Katalikų Bažnyčią, kuriam vadovavo Oliveris Cromwellis (Oliveris Kromvelis), jį pasiėmė su savimi.

Paveiksle, kurio originalus pavadinimas buvo Dievo Motina, guodžianti kenčiančiuosius, vaizduojama Dievo Motina, sudėjusi rankas maldai ir žvelgianti į Kūdikėlį Jėzų, gulintį mažoje lovelėje.

Vyskupas išsinešė paveikslą iš Klonferto katedros, kad jis nepatektų į bedieviškas rankas, ir kartu su juo pabėgo į Vieną (Austrija), kur susitiko su Gjeroro (Vengrija) vyskupu, pakvietusiu jį ten tarnauti pagalbiniu vyskupu.

Airių prelatas priėmė kvietimą ir liko Vengrijoje iki pat savo mirties 1663 m.

Praėjus daugiau kaip 30 metų po jo mirties, 1697 m. kovo 17 d., per 6 val. ryto Mišias paveikslas, buvęs Gjeroro katedroje, pradėjo verkti krauju, ir tai matė liudininkai.

Paveiksle pavaizduotam veidui nušluostyti buvo panaudotas lino gabalas, tačiau ašaros ir kraujas tekėjo dar apie tris valandas.

Paveikslas buvo išimtas iš rėmo ir apžiūrėtas, tačiau paaiškinti, kas nutiko, nepavyko.

Lininis audeklas, pažymėjo Airijos laikraštis „Independent Westmeath", yra saugomas stiklo ir sidabro vitrinoje Vengrijos katedroje, kur jį galima pamatyti ir garbinti iki šiol.

Katedroje taip pat yra pergamentas, kurį pasirašė tą dieną dalyvavę kunigai ir tikintieji, taip pat keli liuteronai, kalvinistai ir žydų sinagogos rabinas, paliudiję stebuklą.

Didžiulės šventės, skirtos šiam stebuklingam įvykiui paminėti, vyko 1797 m. minint 100-ąsias metines ir dar kartą 1897 m. 1947 m., minint 250-ąsias stebuklo metines, kai pagerbti paveikslo atvyko apie 100 tūkst. maldininkų.

The post Apie Dievo Motinos paveikslą Vengrijoje, Šv. Patriko dieną pasruvusį kraujo ašaromis appeared first on LAIKMETIS.

Savo feisbuko žinutėje arkivyskupija rašė, kad „1923 m. gegužės 18 d. popietę fotografui Manueliui Ramosui (Manueliui Ramosui) teko garbė pirmajam nufotografuoti Gvadalupės Mergelės atvaizdą tiesiai nuo Chuano Diego ajatos (pončo) be apsauginio stiklo".

„Tokia galimybė atsirado pakeitus rėmelį, be kitų restauravimo darbų, kurių reikėjo paveikslui išsaugoti po 1921 m. lapkričio 14 d. įvykusio išpuolio, kai po ikona buvo susprogdinta dinamito bomba", - paaiškino arkivyskupija.

1921 m. lapkričio 14 d. rytą Prezidentūros privataus sekretoriato darbuotojas Luciano Perezas Carpio (Lučijanas Perezas Karpijo) padėjo bombą į gėlių kompoziciją ant altoriaus, esančio už kelių metrų nuo Gvadalupės Dievo Motinos paveikslo, kabojusio ant sienos senojoje bazilikoje, šiandien vadinamoje Kristaus Karaliaus išganymo bažnyčia.

Maždaug 10.30 val. bomba sprogo, apgadindama altoriaus laiptelius ir žalvarines žvakides. Iš geležies ir bronzos pagamintas kryžius, sveriantis daugiau kaip 50 kg, nukrito ant grindų, nuo sprogimo jėgos pasviręs atgal.

Stebuklingasis Dievo Motinos paveikslas nenukentėjo, o Dievo Motinos atvaizdą saugantis stiklas net nesudužo, nors likusi bažnyčios dalis buvo smarkiai apgadinta.

Kryžius viešai eksponuojamas naujosios bazilikos gale ir yra vadinamas Šventuoju Kristaus atvaizdu.

2021 m. lapkričio 14 d. Gvadalupės bazilikoje prasidėjo Šventieji metai, skirti šiam išpuoliui paminėti, o šis malonės laikotarpis baigsis šių metų lapkričio 20 d.

Meksikos arkivyskupija atkreipė dėmesį į didžiulį poveikį, kurį Manueliui Ramosui padarė Gvadalupės Dievo Motinos atvaizdo fotografavimas: „Jo pamaldumas išaugo ir jis ėmė labiau įsitraukti į Bažnyčios renginių, pavyzdžiui, Mergelės Marijos apsireiškimo šimtmečio, fotografavimą."

„Reikėtų pažymėti, kad iš audeklo padarytos nuotraukos tapo oficialiais Gvadalupės Mergelės atvaizdais, kurie XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje buvo plačiai platinami tarp maldininkų", - teigė arkivyskupija.

Daugiau.

The post Meksikos arkivyskupija pasidalijo pirmuoju Gvadalupės Dievo Motinos atvaizdu appeared first on LAIKMETIS.

Nuo sausio mėnesio atvykus į Šiluvą, piligrimų centre galima įsigyti šiuolaikinių Lietuvos menininkų darbų. Jų įvairovė varijuoja nuo grafikos iki tapybos, nuo skulptūros iki instaliacijos. Pastebėtina, jog eksponuojamų bei parduodamų kūrinių autoriai prisilietė prie Šiluvos šventovės sakralios erdvės, dalyvaujant parodose, bienalėje ar kituose renginiuose.

Šiluvos šventovėje, meno kūrybos dėka, siekiama atrasti ryšį tarp sakralios vietos ir šiuolaikinio žmogaus. Svarbu, jog menininkai prisideda prie šventovės kūrybinio proceso patys tapdami Šiluvos bendruomenės dalimi. Todėl į šventovę atvykstantys piligrimai galės išsinešti dalelę Šiluvos dvasios į savo namus, ofisus ar kitas erdves. Tokiu būdu piligrimai grįžęs į savo kasdienę aplinką, meno kūrinio dėka, kontempliatyviai prisilies prie šventovės savo įprastoje aplinkoje.

Šiluvos šventovėje, meno kūrybos dėka, siekiama atrasti ryšį tarp sakralios vietos ir šiuolaikinio žmogaus.

Šiluvos piligrimų centras – prieangis į šventovę,  dialogo erdvė, kurioje galime atrasti save ir asmeninį santykį su vieta bei prisidėti prie jos kūrimo. Norinčius įsigyti meno kūrinius, profesionali menotyrininkė Rūta Giniūnaitė pakvies sužinoti apie autorių ir šiuolaikinio meno lauką, o taip pat būsite palydėti religinėje meno kūrinio patirtyje.

Esamam ar būsimam meno kolekcionieriui, meno mylėtojui, piligrimų centre dirbančios menotyrininkės padės pajausti dvasios ir meno kūrinio sąsajas, suprasti, kaip vienas ar kitas kūrinys galėtų tapti namų ar darbo erdvės dalimi, apsispręsti ar būtent jūs esate šio kūrinio pirkėjas.

Šiluvos piligrimų centras – prieangis į šventovę,  dialogo erdvė, kurioje galime atrasti save ir asmeninį santykį su vieta.

Šiuo metu piligrimų centre galimi įsigyti šiuos kūrinius: Romualdo Balinsko tapybos darbą ,,Šiluvos klėtelės angelai“ (2021, aliejus, drobė, 60×80.), Rūtos Onos Čigriejūtės, grafikos triptiką ,,Aštuntoji psalmė I, II, III“ (2021, akvarelė, pieštukai, 20×20) ir Židrijos Janušaitės tapybos kūrinį ,,Prisilietimas“ (2018, aliejus, drobė, 160×120).

Romualdas Balinskas gimė 1959 10 22, Šiauliuose. 1982 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Nuo 1984 m. kaip tapytojas dalyvauja grupinėse ir personalinėse parodose. Nuo 1986 m. gyvena ir dirba Vilniuje. Nuo 1990 m. priklauso Lietuvos dailininkų asociacijai. 2002 m. yra laisvai samdomas spaudos dailininkas. Sukūrė 600 knygų viršelius ir kitus grafinius darbus spaudai. Dirbo su „Gimtojo žodžio”, ,,Versus Aureus” ir ,,Katalikų pasaulio leidiniai“ leidyklomis.

Rūta Ona Čigriejūtė mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, vėliau Vilniaus dailės institute studijavo grafikos specialybę. Autorės kūrybinė veikla apima įvairias meninės raiškos formas ir sritis: pašto ženklai, proginių monetų ir medalių projektų kūrimas, šventinė scenografija, restauracijos darbai prie Vinco Grybo altorių Sintautuose, knygų iliustracija, laisvos kūrybos darbai. Mėgstamos priemonės – pieštukas, akvarelė, pastelė.

Židrija Janušaitė – XXI a. šiuolaikinio meno Lietuvos kūrėja, dirbanti įvairiomis technikomis – nuo tapybos ir grafikos iki videomeno, fotografijos bei performanso. Jos kūryboje meditatyviomis formomis atsiskleidžia žmogaus būsenos, kuriose išgyvenama perėjimo būsena, vedanti link susitikimo su savimi. Menininkės abstrakti tapyba, kaip ir Šiluvos piligrimų centre eksponuojamas kūrinys ,,Prisilietimas“, atveria šviesos, spalvos, formos ir erdvės pokyčius.

Ž. Janušaitės kūriniai ypač tinka didelėms erdvėms, nes sąveikaudami su vieta, atskleidžia supančios aplinkos reikšmę mūsų vidiniams išgyvenimas. Kūriniai pasižymi dideliu masteliu, tačiau jie nėra tik sudaiktintos dėmės, atvirkščiai, jų netikėtose platybėse atsiveria žmogui būdingas konkretumas, kurį savyje randame stebėdami gamtos reiškinius, tuo metu kai jų kūrybinis potencialas pažadina mumyse nuostabą keliantį atsinaujinimą.

Šios plačios kūrinių erdvės atveria siauras vidines žmogaus duris. Tuo metu įvyksta virsmas, kuris yra pirmas žingsnis link savęs ir santykio su Dievu. Tai – paslaptis, už kurios slypi Gyvenimas.

The post Šiluvoje duris atvėrė religinio meno kūrinių galerija appeared first on LAIKMETIS.

Sąrašas parengtas siekiant identifikuoti, susisteminti ir paviešinti dingusias kilnojamąsias kultūros vertybes, įtrauktas į valstybinę kilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą.

Į dingusių Lietuvos kilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą įtrauktos daugiau kaip per penkiasdešimties metų laikotarpį jų pradinėje vietoje nerastos, dingusios, pagrobtos, galimai sudegusios gaisro metu ar kitaip prarastos vertybės.

Dingusios kilnojamosios kultūros vertybės sugrupuotos pagal kategorijas ir papildytos pridėtiniais duomenimis: turima trumpa informacija ir archyvinėmis nuotraukomis.
 
Asmenų, kurie verčiasi prekyba antikvariniais daiktais, ar ketina juos įsigyti, prašoma peržvelgti šį sąrašą ir pasitikrinti, ar parduodami daiktai nėra nurodyti šiame sąraše.

Paveldosaugininkai teigia, kad kilnojamąsias kultūros vertybes būtina išsaugoti dabarties ir ateities kartoms, todėl aptikus sąraše nurodytas vertybes prašoma apie tai pranešti Kultūros paveldo departamentui elektroniniu paštu centras@kpd.lt arba telefonu 8 5 272 41 13.

The post Paveldosaugininkai ieško daugiau nei 300 dingusių kilnojamųjų kultūros vertybių appeared first on LAIKMETIS.

Tapyba atidengta ir išsaugota vienuolyno refektoriaus arba valgomojo patalpoje. Tradiciškai tai stačiakampė patalpa, dažniausiai dengta skliautu ir dekoruota sienų tapyba. Ji būdavo didžiausia ir puošniausia konvento patalpa po pačios šventovės.

Anot centro pranešimo, bernardinų vienuolyno refektorius buvo gerokai apleistas, jo skliautai ir sienos pažeisti – tinkas trupantis ir byrantis, atšokęs nuo pagrindo, daug išdaužų, įskilimų.

„Pašalinome nešvarumus, užteršimus, pelėsius, po to tapybą dezinfekavome, sutvirtinome dažų sluoksnius, vietomis atkūrėme tinką, ornamentinę tapybą. Ten, kur buvo įmanoma, remdamiesi vizualia informacija, analogais ir menotyrine medžiaga atkūrėme piešinio elementus“, – sakė restauratorė Lina Katinaitė.

„Retušuodami ir atkurdami piešinį siekėme išlaikyti išlikusios autentiškos tapybos stilistiką ir manierą. Naudojome natūralaus pagrindo dažus: mineralinius pigmentus, kalkių tešlą ir rišamąją medžiagą“, – pasakojo ji.

Retušuodami ir atkurdami piešinį siekėme išlaikyti išlikusios autentiškos tapybos stilistiką ir manierą.

Kaip teigiama menotyrinėje medžiagoje, iki mūsų dienų išlikę refektoriaus skliautai naujai sumūryti po 1624 metų gaisro. Sprendžiant pagal braižą, juos tapė mažiausi du, o gal ir daugiau dailininkų. Pagrindinis meistras tapė figūras ir galbūt pietinės pusės augalinius ornamentus, o jo pagalbininkas – šiaurinės pusės ornamentus, kurie gerokai paprastesni.

Cilindrinio skliauto viduryje nutapyta juosta, tarsi ilgas padengtas stalas su ant jo išdėliotais patiekalais. Piečiau vidurio juostos matomi keturi evangelistai, jie vaizduojami sėdintys, pasisukę į Nukryžiuotąjį. Priešingoje, šiaurinėje pusėje, nutapyti keturi didieji Vakarų Bažnyčios tėvai. Tiek evangelistų, tiek Bažnyčios Tėvų išskirtinę svarbą išryškina virš jų nutapytos sparnuotų angeliukų – cherubinų galvutės.

Itin daug dėmesio Kauno bernardinų konvento refektoriuje yra skiriama pagerbti Šv. Pranciškaus įsteigtų trijų ordinų iškiliausius šventuosius – visi jie vaizduojami su rudais pranciškonų abitais ir kiekvienam būdingais atributais.

Tiek evangelistų, tiek Bažnyčios Tėvų išskirtinę svarbą išryškina virš jų nutapytos sparnuotų angeliukų – cherubinų galvutės.

Pietinėje pusėje nutapytos Šv. Pranciškaus Antrojo, moterų arba Šv. Klaros Neturto seserų ordino šventosios. Jos įkurdintos trilapių gėlių žieduose su stiebeliais ir lapeliais. Tokiais žiedais išskirtos šventosios simbolizuoja pranciškonų šeimos genealoginį medį su tauriausiais jo žiedais – į dangų pakviestomis šventosiomis ir palaimintosiomis.

Visas refektoriaus skliautų plotas – 111 kvadratinių metrų. Šv. Jurgio kankinio bažnyčia – viena seniausių Kaune. Ji ir vienuolynas pradėti statyti apie 1492-uosius, baigti apie 1502 ar 1512–1543 metais. Manoma, kad bažnyčios architektas buvo Mykolas Enkingeris (Dancingas), sukūręs Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčias Vilniuje.

Po pilies tai buvo vienas didžiausių mūro pastatų kompleksas tuometiniame Kaune. Vienuolynas ir bažnyčia XVI–XVII amžiuje ne kartą nukentėjo nuo gaisrų, 1624 metais bažnyčią nusiaubė rusų kariuomenė.

1842 metais caro valdžia vienuolyną panaikino, čia buvo perkelta Žemaičių vyskupijos dvasinė seminarija. 1950 metais sovietų valdžia bažnyčią uždarė, jos ir vienuolyno patalpos perduotos Respublikinei Kauno medicinos mokyklai, ji čia veikė iki 1994 metų. Vėliau vienuolynas ir bažnyčia grąžinti naujai atsikūrusio Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijai.

2009 metais bažnyčioje ir vienuolyne pradėti restauracijos ir rekonstrukcijos darbai, jie tęsiasi iki šiol.

The post Kauno bernardinų vienuolyne išsaugota autentiška skliautų tapyba appeared first on LAIKMETIS.

Didžiosioms metų šventėms dedikuotoje sakralinio meno parodoje – trylika menininko Raimondo Navakausko ikonų, sukurtų pagal griežtus ikonografinius kanonus.

Ikona – tai sakralinis paveikslas, atsiradęs bizantiškos kultūros aplinkoje, vaizduojantis šventus asmenis, scenas iš jų gyvenimo, biblinius ar liturginius siužetus. Būdinga Rytų krikščionių bažnyčioms, įskaitant Ortodoksų ir Graikų Bažnyčias. Ikona nuo kitų krikščioniška tema nutapytų paveikslų skiriasi tuo, kad atliekama pagal iš kartos į kartą perduotą, dogmomis nužymėtą ikonografinį kanoną. Šis kanonas saugo ikonų atlikimo būdą nuo galimų klaidų ir iškraipymų.

Ikona atliekama pagal iš kartos į kartą perduotą, dogmomis nužymėtą ikonografinį kanoną.

Ikonos nuo pat krikščionybės pradžios gerbiamos ir pripažįstamos abiejose didžiosiose Rytų ir Vakarų tradicijose. Tačiau tik Ortodoksų Bažnyčia išsaugojo ikonų meistrystės tradiciją iki šių laikų. Katalikų Bažnyčia niekada neatmetė išskirtinės ikonų svarbos tikėjimui, tačiau istorinės aplinkybės ir liturginio meno samprata susiklostė taip, kad įvykus skilimui tarp Rytų ir Vakarų krikščionių, ikonografinė tradicija ir jos kanonai Vakaruose ilgą laiką buvo pamiršti.

Šitaip ikonos vieta buvo užleista pasaulietiniam menui. Susidomėjimas ikonomis Katalikų bažnyčioje atgimė XX amžiuje, po II Vatikano susirinkimo prasidėjus susitaikymui tarp Rytų ir Vakarų tikinčiųjų.

,,Ikona yra Šventojo Rašto parašymas vaizdu. Tas vaizdas tampa kūnu, jei juo patikima, jei žvilgsniui praslydus persmelkia malda. Langas į Dangų yra ikona. O jei jų daug? Tai jau ir Dievo troba su visų šventųjų vitražu. Adventinės ramybės žiūrintiems ir besimeldžiantiems…“ – savo parodą „Langas“ pristato tapytojas R. Navakauskas.

Ikona yra Šventojo Rašto parašymas vaizdu. Tas vaizdas tampa kūnu, jei juo patikima, jei žvilgsniui praslydus persmelkia malda.

Viename interviu paklaustas, kaip kyla paveikslų idėjos, menininkas sakė: „Manau, kad čia Dievo darbas. Visiškai į tai nesikišu. Stengiuosi nieko dirbtinai nedaryti, neišmąstyti. <…> Visų mano darbų motyvas – Dievas,  tapau ne dėl pinigų, ne dėl garbės. Darbuose stengiuosi parodyti savo požiūrį į gyvenimą, į santykius su Dievu, su artimu žmogumi. Kas mano mintyse, tas ir ant drobės atsiranda. Manau, kad Dievas yra pagrindinis menininkas, o aš – tik įrankis, tinkamas Dievui naudoti. Dabar netgi atrodo, kad visi mano gyvenimo nuklydimai buvo naudingi dabartinei tarnystei.“

Raimondas Navakauskas (gimė 1961 m. Naujojoje Akmenėje) baigė Telšių taikomosios dailės technikumą ir Vilniaus dailės akademiją. Nuo 1978 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje:  Danijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje, dailininkų pleneruose bei menų festivaliuose Lenkijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Danijoje. 2001 m. tapo „International Ar 2000 i Vejle Amt“ (Danija) parodos „Verdenskunst“ laureatu.

Darbuose stengiuosi parodyti savo požiūrį į gyvenimą, į santykius su Dievu, su artimu žmogumi.

Paroda veiks iki 2022 m. sausio 6 d. Galeriją galima aplankyti darbo dienomis 9–17 val. (pietų pertrauka 12–13 val.). Renginio metu bus fotografuojama ir filmuojama. Informuojame, kad dalyviai gali būti matomi nuotraukose ir vaizdo įrašuose, kurie bus skelbiami socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Esant karantino ribojimams, lankytojų prašoma laikytis saugumo reikalavimų.

The post Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre - ikonų paroda „Langas“ appeared first on LAIKMETIS.

Garsių XIV–XVII amžiaus Italijos dailininkų tapybos darbų rinkinys bus rodomas antro maršruto „Atkurti istoriniai interjerai“ ekspozicijos III manieristinėje antikameroje, penktadienį pranešė muziejus.

„Ši paveikslų galerija suformuota iš neseniai vienoje tarptautinėje parodoje eksponuotų kūrinių, kuriuos nutapė venecijiečiai, lombardiečiai, romiečiai, florentiečiai, sieniečiai, kalabriečiai, flamandai, taip pat graikų ir lenkų kilmės dailininkai“, – teigiama pranešime.

Dalį paveikslų pramonininkas dovanoja Valdovų rūmų muziejui, kiti perduodami saugoti ir nuolat eksponuoti 20-iai ir daugiau metų.

„Valdovų rūmų muziejaus ir visos Lietuvos muziejininkystės istorijoje tai itin retas gestas ir labai sektinas pavyzdys, gal lygintinas su Mykolo Žilinsko iniciatyva, kai vieno asmens pastangomis ir dosnumu muziejus turi galimybę papuošti savo erdves ne vienu ar keliais, o ištisa vertingų paveikslų galerija“, – sakė Valdovų rūmų muziejaus direktorius V. Dolinskas.

Anot jo, P. Kiznio dėka į Lietuvą grįžta unikalios senojo europinio meno vertybės, prarasti Lietuvos europietiškumo, priklausymo lotyniškosios ir krikščioniškosios Europos civilizacijos erdvei ženklai.

Seniausias dovanojamas kūrinys nutapytas XIV amžiaus septintajame dešimtmetyje, tai Jacopino del Conte'ės (Jakopino del Kontės) sukurtas popiežiaus Leono X portretas, kūrybingai atkartojantis Rafaelio kūrinį. Būtent šis popiežius, asmeniškai bendravęs su Vilniaus vyskupu Albertu Radvila, pradėjo karalaičio Kazimiero Jogailaičio paskelbimo šventuoju procesą.

Kiti į Lietuvą grįžtantys paveikslai sukurti XV–XVII amžiuje. Tarp jų –  Nicolo Rondinellio (Nikolo Rondinelio), Santi di Tito (Sančio di Tito), Domenico Puglianio (Domeniko Puljanio), Jacopo Vignali (Jakopo Vinjalio), Giuseppes Cezario (Džuzepės Čezario) ir kitų darbai.

The post Mecenatas Pranas Kiznis Valdovų rūmams neatlygintinai eksponuoti perdavė 23 paveikslus appeared first on LAIKMETIS.