Sveikinu visus taip gausiai susirinkusius švęsti Kristaus Paaukojimo šventės. Sveikinu Šventojo Tėvo atstovą Apaštalinį Nuncijų, Kardinolą, brolius vyskupus, brolius kunigus, ypač brolius kunigus, seses vienuoles, pašvęstojo gyvenimo bendruomenių brolius ir seses.

Šiandien visame pasaulyje švenčiame Pašvęstojo gyvenimo dieną. Ta diena mums sako, kad dar vienu žingsniu priartėjom prie Dangaus karalystės. Dar vieni metai praėjo. Ir prieš metus, kai čia susirinkome, sesės vienuolės, broliai vienuoliai rinkosi į grupeles, svarstydami, dalindamiesi Sinodo klausimais. Sinodo kelias tęsiasi, juo einame kartu.

Sesės ir broliai susirinko praeitais metais taip pat į nacionalinį simpoziumą, ten dalinosi iššūkiais ir sinodiško gyvenimo galimybėmis, kurias patys patiria. Tas kelias tęsiasi ir sekmadienį prasideda šio kelio žemyninis suvažiavimas Prahoje. Džiaugiuosi, kad Europos kontempliatyvių bendruomenių vienuolės yra apsiėmusios Adoraciją visą savaitę pasidalindamos įvairiuose vienuolynuose. Ir pas mus joanitės Vilniuje dalyvauja toje akcijoje.

Bet aš noriu pakviesti visas seses, brolius ir tikinčiuosius ypač ateinančią savaitę lydėti užtarimo malda tuos, kurie renkasi Prahoje, ir tuos, kurie jungsis internetu, toliau ieškoti, kaip Bažnyčia gali gyventi sinodiškumu, į kurį Šventasis Tėvas kviečia. Jis yra pasakęs, kad tai turėtų būti tas: „kaip“ mes gyvename Bažnyčioje.

Pašvęstojo gyvenimo bendruomenės yra pavyzdys to sinodiškumo, įgyvendinamo bendruomenėje. Taip pat matome, kokį iššūkį Šventasis Tėvas yra metęs visai Bažnyčiai. Reikia atsinaujinti. Kad mes taip galėtume gyventi, reikia pastangų, ir tai yra sudėtinga. Iš pasisakymų praeitais metais ir iš patirčių matyti, kad vienuolinė bendruomenė yra pavyzdys tokio sinodiškumo, sugebėjimo įsiklausyti, kur Šventoji Dvasia veda, kaip dalintis bendruomenėje. Kaip buvo pastebėta pasidalinimų grupelėse, kapitulos yra pavyzdys, kaip galima įsiklausyti vienam į kitą, pirmiausia klausyti Šventosios Dvasios vedimo.

Taip pat matome, kokį iššūkį Šventasis Tėvas yra metęs visai Bažnyčiai. Reikia atsinaujinti.

Bet labai svarbu, kad tai pradėtume nuo savęs. Tiek pašvęstajame gyvenime, tiek apskritai krikščioniškame gyvenime turime dėti pastangas, kad tas atsinaujinimas vyktų mūsų gyvenime, mūsų bendruomenėse. Pasidalinimuose vienuoliai, vienuolės pastebėjo įvairių bruožų, kaip sinodinė kelionė išprovokavo pašvęstuosius. Pastebėjo vaisius: kalbėjimosi, o ypač įsiklausymo vieniems į kitus būtinumą, svarbą dalintis asmeninėmis dvasinio gyvenimo patirtimis, atpažinti ir pripažinti vienuolinio gyvenimo krizes; pripažinti, kad kai kurios bendruomenės dar tik ruošiasi keliauti atsinaujinimo kelionę su visuotine Bažnyčia, atrasti galimybę išsakyti, kas skauda širdyje.

Svarbiausia atpažinti, kur kviečia Šventoji Dvasia šiandien. Sesės baigė su viltingu žvilgsniu, kad Sinodas turi tapti mūsų dvasinio ir bendruomeninio gyvenimo dalimi, ne tik retkarčiais vykstančiu susitikimu. Ir jei tai sunku, jei yra iššūkis tai padaryti mažoj bendruomenėj, koks dar didesnis iššūkis padaryti tai parapijų bendruomenėse, mūsų vyskupijų ir žemynų katalikiškose bendruomenėse, visuotinėje Bažnyčioje. Bet Šventasis Tėvas kviečia mus atsiliepti į tą iššūkį, įsiklausyti, kur Šventoji Dvasia veda, ir eiti tuo keliu.

Šiandienos pirmajame skaitinyje girdime, kaip Dievas grynina savuosius, savo išrinktuosius. „Štai jis ateina!“, – sako galybių Viešpats. Kas gi ištvers, kai jis pasirodys? Juk jis tarsi lydytojo ugnis, tarsi skalbėjų šarmas. Jis sėsis lydyti ir valyti sidabro: jisai apvalys Levio sūnus, išgrynins juos tartum auksą ir sidabrą. Tuomet jie tinkamai aukos Viešpačiui atnašas“ (Mal 3, 1–3).

Viešpats ir mus grynina, ypač bendruomeniniame gyvenime.

Viešpats ir mus grynina, ypač bendruomeniniame gyvenime. Kaip sakydavo seminarijos rektorius, kai aš buvau klieriku: „Seminarija yra kaip maišas, į kurį sudedam akmenis ir purtom, kad jie viens kitam kapotų kampus.“ Ir bendruomenėje, ir šeimoje Dievas mus formuoja, mus grynina. Jis grynina per evangelinius patarimus: neturtą, skaistumą, o ypač paklusnumą.

Ir girdime šiandienos Evangelijoje: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 34–35). Marija yra pašvęstojo gyvenimo ikona. Nors jai nereikėjo gryninimo, bet Viešpats leido jai eiti per tą patį procesą, kaip ir Jis pats. Septyni Marijos skausmai – pirmą girdėjome šios dienos Evangelijoje Simeono pranašystėje.

Toliau – bėgimas į Egiptą, Jėzaus pametimas Jeruzalėje ir visos žaizdos, skausmai, Marijos stovėjimas po kryžiumi, matymas Jėzaus kančios ir mirties. Tuos išbandymus ir gryninimus per kančią, tą savo mažąją mirtį išgyventi esame kviečiami ir mes – gyvenimo išbandymuose, nešdami savo kryžių ir sugebėdami kentėti kartu su tuo, kuris yra šalia. Compassio – kentėti.

Bet tai irgi siejasi su Šventosios Dvasios vedimu. Evangelijos žodžiai šiandien tą pabrėžia: „Simeonas buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą.“ Susitikimą su Jėzumi parenka, įkvepia ir veda Šventoji Dvasia. Tiek Simeoną, kad jis, įstatymo vykdytojas, galėjo išgirsti, kad pasielgtų, kaip įstatymas reikalauja, bet Šventosios Dvasios vedamas, tiek Oną, kuri maldomis ir pasninkais rengė savo širdį, kad išgirstų Šventosios Dvasios vedimą.

Į tai ir veda mus Šventasis Tėvas šiame sinodiniame procese. „Be Šventosios Dvasios, – sakė Šventasis Tėvas, – nėra Sinodo.“ Be Šventosios Dvasios nesugebėsime ir mes gyventi sinodiškai. Ne kažkokius dalykus bandyti prastumti Bažnyčios mokyme, bet sugebėti kasdien įsiklausyti į Šventąją Dvasią, kalbančią mums maldoje, bet kalbančią mums taip pat per savo seseris ir brolius, tuos, su kuriais einame šiuo išganymo keliu.

Prašykime sau patiems, mūsų bendruomenėms ir tiems, kurie toliau dalyvauja Sinodo procese, Šventosios Dvasios šviesos, kad mes visi neštume šviesą į pasaulį, atspindėdami Tą, kuris yra pasaulio Šviesa. Amen.

The post Arkivyskupas Gintaras Grušas. Ir bendruomenėje, ir šeimoje Dievas mus grynina appeared first on LAIKMETIS.

Pačiais gražiausiais dėkingumo žodžiais arkivyskupas tą vakarą, kai dar švenčiama ir Pašvęstojo gyvenimo diena, sutiko arkikatedroje gausiai susirinkusias seseris vienuoles bei kunigus vienuolius, kurie prieš iškilmes kartu meldėsi Valandų liturgijos Vakarinę. Giedojo jungtinis seserų choras.

„Dėkojame Dievui už nuostabią Jo komandą – vienuoles ir vienuoles. Jie yra nuostabi dovana mums, Bažnyčiai, ir pasauliui, nuostabi Dievo artumo patirtis“, – kalbėjo šv. Mišių homilijoje ganytojas apie tuos žmones, kurių gyvenime įvyko nuostabus „transcendentinis ženklas“ – susitikimas To, kuris pašaukė, ir tų, kurie atsiliepė. Sesės ir broliai liudija, jog tokia kelionė su Dievu yra įmanoma, toks Dievo meilės ir gailestingumo ženklas yra realus.

Pasak arkivyskupo, pačia giliausia prasme pašvęstasis gyvenimas yra pačios Dievo karalystės prisiartinimas per šių konkrečių žmonių tikrovę.

Tokios priartėjusios Dievo karalystės atšvaitus buvo galima išvysti tą vakarą arkikatedroje: daugybe žmonių paprastą savaitės dieną, kaip kitados senelis Simeonas ir pranašė Ona, atėjo į šventovę, kad sutiktų ir pagerbtų Kristų – žmonijos šviesą ir išgelbėjimą.

Žmonės kartu su pašvęstaisiais šventė Eucharistiją, jos pradžioje kartu gausiai ėjo procesijoje su žvakėmis, dėkojo už tuos, kurie ypatingu būdu Dievui pasišventė ir kurių pavyzdį, patarnavimus, palydėjimą ar maldos paramą ne vienas ieškantis patiria. Kauno arkivyskupijoje tarnauja 13-os moterų vienuolijų seserys bei 6-ių kongregacijų broliai vienuoliai.

Arkikatedros klebono monsinjoro Vytauto Grigaravičiaus pakviesti vienuoliai ir vienuolės savo šventę po pamaldų tęsė broliškoje agapėje.

The post Koks skurdus pasaulis būtų be pašvęstojo gyvenimo - Kauno arkivyskupas K. Kėvalas appeared first on LAIKMETIS.

„Šventykla tai vieta, į kurią susirenka visų kartų žmonės, kaip ir mes šį vakarą susirinkę šioje katedroje: seneliai, tėveliai, vaikai ir anūkai, – sakė Ganytojas. – Per Krikšto sakramentą veikiami Dievo malonės tęsiame savo tikėjimo kelionę kiekvienas savo amžiaus tarpsniui būdinga patirtimi. Šventykloje pranašė Ona, senelis Simeonas, atstovauja, galima sakyti, Senojo Testamento išsipildymą, kurį pripažįstant atnešta paaukoti Jėzų Dievui, kaip „skirtą tautų išgelbėjimui“, „taigi – kaip Mesiją“.

Vyskupas susirinkusiems tikintiesiems priminė, kad vienuoliai duodami įžadus rankoje laiko žvakę, kuri simbolizuoja Jėzų Kristų, tikrąją Šviesą. Tad ėjimas procesijoje su uždegtomis žvakėmis reiškia, kad mūsų tikroji Šviesa yra pats Jėzus Kristus. Jis vienintelis, kuris gali vidinę tamsią naktį nušviesti tik savimi. Ganytojas paragino tikinčiuosius maldos prašyti ne tik Šv. Mišių aukoje, bet ir vienuolių, nes jų pirminė misija yra malda. Visos jų veiklos bei darbai vykdomi tik pradėjus dieną su malda.

Ypatingu džiaugsmu vysk. L. Vodopjanovas pasidalino su tikinčiaisiais, kad Panevėžio vyskupijoje steigsis kontempliatyvus Mataros Viešpaties ir Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolynas. Ganytojas pabrėžė, kad tai didžiulė Dievo dovana vyskupijai, nes seserys savo malda lydės mus visus.

Po iškilmingos Grabnyčių liturgijos pašvęstieji susirinko bendram pasibuvimui į Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių vienuolyno namus. Seserys pasidalino mintinis pašvęstąjam gyvenimui svarbiomis temomis, remiantis Šv. Jono Pauliaus II posinodiniu apaštališkuoju paraginimu Vita Consecrata, apie pašvęstąjį gyvenimą ir jo misiją Bažnyčioje ir pasaulyje. O štai Marijos tarnaitės šiais metais švenčia kongregacijos 100–metį, ta proga seserys taip pat pasidalino jų vienuolijos Lietuvoje steigimosi istorija.  

Pasidalinę džiaugsmais vieni su kitais, visi išsiskirstėme pasisotinę bendrystės patirtimi bei su viltimi, kad toks kartu laiko praleidimas bus greičiau nei už metų.

The post Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje paminėta Pašvęstųjų diena appeared first on LAIKMETIS.

Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius pasveikino vienuolius ir vienuoles su Pasauline pašvęstojo gyvenimo diena ir padėkojo už tarnystę įvairiose vyskupijos sielovados srityse. Homilijoje ganytojas komentavo psalmės žodžius: „Atsiverkite, vartai platieji, atsidarykite senovinės durys“.

Vyskupas kalbėjo: „Šiandien nebėra miesto mūrų, taip pat nėra didžiulių ir gremėzdiškų vartų, tačiau žmogus savo širdyje Dievui parengė didžiausią sieną ir įrengė neįveikiamus vartus. Senovėje miestus juosdavo ne tik aukšti mūrai, bet ir pylimai bei grioviai, per kuriuos buvo įrengiami nuleidžiami tiltai. Nakčiai tuos tiltus pakeldavo, todėl niekas negalėtų patekti į miestą.

Žmogaus širdis santykyje su Dievu dažnai lyginama su taip įrengtu miestu, į kurį galima patekti tik tuomet, kai miestiečiai nuleis tiltus ir atidarys vartus. Jei širdis užkietėjusi, tuomet visos durys užvertos, o tiltai pakelti. Net ir Dievui sunku patekti į tokio žmogaus gyvenimą. Tačiau girdime paraginimą atkelti plačiuosius vartus ir atidaryti duris, kad į mūsų gyvenimą galėtų įžengti Visatos Viešpats“.

Žmogaus širdis santykyje su Dievu dažnai lyginama su taip įrengtu miestu, į kurį galima patekti tik tuomet, kai miestiečiai nuleis tiltus ir atidarys vartus.

Vyskupas įdomiai komentavo senelio Simeono veiksmus: „Tikriausiai esate matę menininkų pavaizduotą sceną, kai senukas Simeonas atsistojęs ir aukštai iškėlęs virš savo žilos galvos rankose Kūdikėlį rodo jį visam pasauliui. Jis nekreipia dėmesio į savo senatvės ligas – sopančius sąnarius, ar radikulitą, bet jis rodo Jėzų pasauliui ir šlovina Dievą. Šie du judesiai, paskatinti Šventosios Dvasios, puikiai atsispindi ir pašvęstojo gyvenimo žmonėse: rodyti Jėzų ir šlovinti Dievą“.

Po šv. Mišių vienuoliai gausiai dalyvavo Kryžiaus kelio bei Kalvarijos Kalnų pamaldose, po kurių savo pašaukimo džiaugsmu dalijosi prie pietų stalo. Vyskupas Algirdas priminė popiežiaus Pranciškaus žodžius – „Kur vienuoliai, ten ir džiaugsmas“ – ir džiaugėsi kartu su pašvęstaisiais.

The post Telšių vyskupijos pašvęstieji rinkosi į Žemaičių Kalvarijos baziliką appeared first on LAIKMETIS.

Pop. Pranciškaus žinia XXVI Pasaulinei Pašvęstojo gyvenimo dienai, 2022 vasario 2 d.

Šį Popiežiaus kvietimą homilijoje Kristaus Paaukojimo šventės dieną Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje atkartojo J. E. Rimantas Norvila, Vilkaviškio vyskupas, į susitikimą pakvietęs visus vyskupijoje tarnaujančius pašvęstuosius – brolius ir seseris vienuolius, pranciškonus tretininkus, pašvęstąsias našles, pasauliečių institutų narius. Pasaulinė Dievui pašvęstojo gyvenimo diena, mums, pašvęstiesiems, kasmet iš tiesų yra ypatinga proga atnaujinti savo pasišventimą. Kasmet, susibūrę apie savo Ganytoją, esame stiprinami žodžiu, tarpusavio bendryste ir, ypatingai, Eucharistija.

Konferencija, ar, greičiau, meditacija pašaukimo tema su pašvęstaisiais dalijosi Šakių parapijos klebonas kun. Vytautas Antanas Matusevičius. Jos centre – pora eilučių iš Evangelijos pagal Morkų: Jėzus užkopė ant kalno ir pasišaukė, kuriuos pats norėjo, ir jie atėjo pas jį. Ir jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio ir jie turėtų galią išvarinėti demonus (Mk 3, 13-15). Evangelijos ištrauka nurodo dvilypį pašaukimo tikslą: maldą („kad jie būtų su juo“), ir misiją („kad galėtų siųsti juos“).

Remdamasis savo, kaip egzorcisto patirtimi, kun. Antanas kvietė pašvęstuosius ypač atkreipti dėmesį į anuomet apaštalams, o šiandien – visai Bažnyčiai tenkantį siuntimą – išvarinėti demonus. Šiandien išlaisvinimo, vidinio gydymo poreikis yra didžiulis ir dažnai Bažnyčioje pilnai neįsisąmonintas. Todėl svarbu, kad pašvęstieji kuo ištikimiau dalyvautų dvasinės kovos tarnystėje per maldą. O tam reikia, kad vėl ir vėl prisiimtume maldą, kaip įsipareigojimą – su visiška ištikimybe, nuo pirmųjų kiekvienos dienos akimirkų, nuolat saugant ramybę ir pasiliekant Viešpaties žvilgsnyje.

Susitikimo centre – Švč. Sakramento adoracija ir Eucharistija. Liturgijai vadovavęs ir homiliją sakęs J. E. vysk. Rimantas Norvila ragino ypatingai įsiklausyti į Evangelijoje skambantį senelio Simeono liudijimą, kurį išreiškia procesija su žvakėmis šios šventės šv. Mišių įžangoje: mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti […]  (Lk 2, 30-32).

Ganytojas pabrėžė, kad pašvęstųjų pašaukimas, pasiaukojimas ir misija be galo svarbūs šių dienų pasaulyje, kuris dažnai nebeatpažįsta Kristaus, kaip savo Šviesos, kuriame daugybė žmonių gyvena taip, lyg Dievo nebūtų.

Pašvęstųjų pašaukimas – liudyti maloningą ir palaimingą Dievo veikimą ir padėti atpažinti Dangaus Karalystės pradmenis šiame pasaulyje. Gyvendami kitaip nei daugelis, pašvęstieji pačiu savo gyvenimu užtikrina – Dievui nėra negalimų dalykų!

Ši diena – taip pat proga priminti visiems tikintiesiems, kiekvienoje vyskupijos parapijoje, kad be galo svarbi ir jų malda už pašvęstuosius, ir tikras troškimas, kad Viešpats siųstų daugiau darbininkų į savo pjūtį. Kun. Antanas priminė invokaciją, kurią Valandų Liturgijoje kartoja kiekvienas pašvęstasis ir kuri galėtų tapti kiekvieno tikinčiojo malda už pašvęstuosius: Sukviesk apie savo stalą vaikus, kad jie iš arčiau sektų tave – skaistų, neturtingą ir klusnų. (II sav. Ketvirtadienio Vakarinė)

The post Šakiuose buvo minima Pašvęstųjų diena appeared first on LAIKMETIS.