Kita vertus, kai kurie, mokantys viską skaičiuoti, pastebėjo, kad poetės verslo planas puikus - už kiekvieną parašytą žodį gavo keliolika kartų daugiau nei koks Winstonas Churchillis, kuris, žinia, žodžio kišenėje neieškojo. Puikus sandoris, pasakytų sandorių meistras.

Man įstrigo poetės pastebėjimas apie tai, kokiame pasaulyje gyvename. Pasaulio pabaiga jau buvo. Tik mes ją praleidome, pramiegojome, nepastebėjome ir visiškai nesusijaudinome, kad tas dabartis visai ne ta, kokią mums sukūrė, paliko, kokia būna kiekvieno svajonėse... kol svajonės numiršta, nes dabartiniame postpasaulyje jos tiesiog nebeišgyvena. Pasaulis, kuriame „peizažai tik adresais pavirtę“.

Tų adresų pilnos facebookų ir instagramų saugyklos, primenančios, kur ir kada buvome, bet nebeatmenančios, ką tada jautėme, sakėme girdėjome. Šalia veidų nuotraukose užsirašome vardus, kad neužsimirštų. Bet kam visa tai, jei nebežinome, kas tą akimirką mus siejo. Džiūgaujame nuo vis didesnės vadinamo dirbtinio intelekto gausos, nesuprasdami, kad patys esame vis labiau dirbtiniai. Adresai svarbiau negu peizažai. Čia viską jau nuo savęs pridėjau, norėdamas pasakyti, kad šiandien pasaulis pasibaigė. O gal tiksliau nusibaigė. Nusibaigė tai, ką politologai vadino istorijos pabaiga. Pabaiga juk, ar ne? Tai ir nusibaigė.

Savo Naująjį Pasaulį šiandien atrandame kaip kokią Ameriką, visai nenorėdami jos atrasti. Juk Sename Pasaulyje buvo taip gerai. Poetės vertas ironiškas pastebėjimas - kažkada Ameriką atrado tas, kuris jos visiškai neieškojo ir niekaip neprisipažino atradęs – ieškojo geresnio kelio į Senojo Pasaulio „pagardus“. Šiandien prancūzas, britas, ukrainietis... indas ir žydas atsiveža kažką, ko visai nesitikėjo, kas buvo anksčiau.

Savo Naująjį Pasaulį šiandien atrandame kaip kokią Ameriką, visai nenorėdami jos atrasti.

Naujasis Pasaulis iš tiesų yra naujiena, kurios nenorime ir nesuprantame. Manėme, kad būsime jo mylimi vaikai, kuriems daug leidžiama ir atleidžiama, ima rodytis, kad mes kažkokio kompiuterinio žaidimo personažai su ribotu „gyvybių“ skaičiumi. „Gyvybes“, kaip žaidimuose, galima prarasti, bet galima ir išsikovoti ar nusipirkti. Sandoris. Manėme, kad kovojame už laisvę ir tėvynę, o sakom kad už retuosius metalus ir senus žemėlapius. Sandoris. Senasis diplomatijos guru, vadintas Kissingeriu, paliko mums daug geopolitinių sandorių, taip ir nevirtusių taika bei laime. Naujasis Pasaulis kalba apie sandorius labiau panašius į grobio dalybas nei į susitaikymą.

Nūnai visi prisimena, kaip prieš Antrąjį karą Miunchene buvo pasiektas sandoris dėl Europos taikos pasidalinti, neva, dėl visko kaltą Čekoslovakiją. Buvo liūdnai pagarsėjęs Chamberlainas, tvirtinęs, kad sandoriu atnešė taiką, buvo ironijos nestokojęs Churchillis, pasakęs tiesą – sandoriai dėl taikos pranašauja karą. Ir štai jums šios dienos ironija – norinčių būti Chamberlainais ir atnešinėti taikos sandorius šiandien kur kas daugiau, nei svajojančių būti Churchilliais ir kovoti už tiesą...

Visą gyvenimą (kol kas sėkmingai) atkalbinėjau kolegas politikus nuo dviejų dalykų. Vienas jų - neutralitetas, nes jo „dėka“, po ano Miuncheno prisišaukėme 1940-sius. Nenorėjome kištis į didžiąją geopolitiką, tai ir mūsų niekas negailėjo. Šiandien vėl girdžiu – gal būkime neutralūs, juk nei Panama, nei Ukraina ne mūsų kiemas... Antras – nesibaigiantys politikų postringavimai, kad mums, neva, tokiems mažiems jokios didelės vertybinės politikos mums nereikia, mūsų vis tiek neklausys ir mums visa užsienio politika yra tik užsienio prekyba. Ieškokime rinkų bei pelno ir nepraraskime jų, net jei prekiaujame toli gražu ne rojaus soduose prinokusiais obuoliais.

Šmaikšti piešinio meistrė ir mano facebooko bendrininkė, besivadinanti Herta, vienąkart nupiešė šunį ir katiną – du namų geopolitikai reikšmingus personažus, - naktį prižadintus lakštingalos čiulbesio. Šuniui jis atrodė nuostabus, katinui... sako, nieko ypatingo ta lakštingala, skonis kaip žvirblio.

Čia ir yra tas ironiškas pasaulio moralas. Jeigu jau esame tokie nedideli paukšteliai, mūsų vertė priklauso nuo to, kuo norėsime būti – lakštingalomis ar žvirbliais, ir kaip mus vertins tas Naujas Pasaulis – vertybiškai ar pragmatiškai? Taip, tas Naujas Pasaulis, kurio peizaže baltas namas su adresu Pensilvanijos prospekte. Taip jau nutiko, kad mūsų likimą labiau lemia ne Lietuvos, o Pensilvanijos rinkėjai. Kaip ten nenutiktų, galime ir net privalome rinktis. Jei visa politika yra tik prekyba ir neutralitetas, tai ir likimas žvirblio, jei kitaip... tai kitaip. Net ir klausos neturintys supranta, kad lakštingala neparduodama už žvirblio kainą.

Wisława Szymborska, sako, mylėjo kates. Bet ne dėl maitinimosi įpročių. Buvo kitų priežasčių.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Szymborska appeared first on LAIKMETIS.

TVF prognozuoja, kad iki 2023 m. pabaigos Lenkijos BVP viršys 860 mlrd. dolerių. Tokį didelį augimą dar labiau pabrėžia dabartinės Turkijos ekonominės problemos, įskaitant didelę infliaciją, dėl kurios ji gali nukristi iš 17 į 21 vietą pasaulio ekonomikos reitinge.

Vos prieš metus Pasaulio bankas Lenkiją pagal BVP priskyrė 21-ajai vietai, o jos perkamosios galios paritetas vienam gyventojui siekė beveik 36 800 JAV dolerių, t. y. smarkiai išaugo nuo 10 400 JAV dolerių 1989 metais.

Galimas pakilimas siejamas ne su Šveicarijos, šiuo metu esančios 20 vietoje, aplenkimu, o su galimu Turkijos nukritimu iš 17 į 21 vietą

Nepaisant to, kad per metus pozicijos svyravo, šis galimas pakilimas siejamas ne su Šveicarijos, šiuo metu esančios 20 vietoje, aplenkimu, o su galimu Turkijos nukritimu iš 17 į 21 vietą.

Atliekant skaičiavimus atsižvelgta į dabartinius valiutų kursus ir TVF prognozes vietos valiuta, todėl galima daryti prielaidą, kad Lenkijos BVP iki metų pabaigos gali viršyti Turkijos BVP.

Tokie reitingų pokyčiai rodo dinamišką pasaulio ekonomikos reitingų pobūdį, kai lemiamą vaidmenį vaidina ne tik produktyvumas ir kapitalas, bet ir valiutos stiprumas bei šalies dydis.

The post Lenkija - tarp 20 didžiausių pasaulio ekonomikų appeared first on LAIKMETIS.

Įvadiniuose apaštalinio paraginimo „Laudate Deum“ skyriuose popiežius primena, kad enciklikoje „Laudato si’“ aptarė klimato kaitos ir kitas mūsų natūralios aplinkos problemas, kurių priežastys yra susijusios su asmenimis, visuomenėmis, valstybėmis. Deja, negatyvios pasekmės taip pat – jas jaučiame ar pajusime sveikatos apsaugos, darbo, prieigos prie resursų, būsto, priverstinių migracijų ir kitose srityse. „Tai pasaulinė socialinė problema, glaudžiai susijusi su žmogaus gyvenimo orumu“. O mes vis dar jos nepaisome.    

Globali klimato krizė

„Kad ir kaip stengtumėmės juos neigti, slėpti, nematyti ar sumenkinti, klimato kaitos požymiai yra vis akivaizdesni“, – rašo popiežius skyriuose, kuriuose cituoja duomenis apie klimato kaitą (žr. 5–19 sk.) ir komentuoja kai kuriuos argumentus. Pasak Pranciškaus, per pastaruosius kelerius metus matėme ekstremalių reiškinių ir atmosferinių svyravimų – karščio bangas, sausras, kitus žemės skundus, kurie yra apčiuopiami simptomai tylios ligos, nuo kurios visi kenčiame. Jei tiesa, kad ne visos gamtinės nelaimės yra sukeltos klimato kaitos, tai galima pagrįsti, jog kai kurie žmogaus sukelti klimato pokyčiai reikšmingai didina ekstremalių reiškinių tikimybę. Jei klimatas atšils 2 laipsniais, ištirps didžioji dalis Grenlandijos ir Antarktidos ledynų, o tai visus labai daug ir labai sunkiai paveiks.

Pasak popiežiaus, nesutinkantys arba neigiantys žmogaus įtakotą klimato kaitą dažnai pažymi, kad klimatas visada svyruoja, šyla arba šąla. Tačiau nepabrėžiama, kad dabartiniai pokyčiai apima ne tūkstantmečius ar šimtmečius, kaip anksčiau, o vos vienos kartos gyvenimą. Panašiai, kartais pašaipiai kalbama apie klimato kaitą, nes dažnai patiriame ir šalčio bangų, nors iš tiesų tai yra alternatyvūs tos pačios problemos – globalaus klimato išbalansavimo – ženklai. Sausros ir išdžiūvę ežerai vienoje vietoje, potvynių nušluotos žmonių gyvenvietės kitose vietose  turi tą pačią priežastį. Netrūksta tų, kurie, supaprastindami tikrovę, kaltina vargšus, kad jie turi per daug vaikų ir bando problemą išspręsti žalodami mažiau išsivysčiusių šalių moteris, kai iš tiesų labiausiai teršia turtingiausios populiacijos.

„Nebegalima abejoti, kad klimato kaitos priežastis yra „antropinė“ – žmogiška“, – pažymi popiežius, cituodamas duomenis, kurie aiškiai rodo 19 amžiaus viduryje prasidėjusios industrinės revoliucijos, masyvaus žmogaus poveikio aplinkai, šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo ir klimato šiltėjimo sąsają. Natūralių veiksnių, kaip kad vulkanų išsiveržimo, nepakanka paaiškinti šiltėjimo spartai. „Deja, klimato krizė iš tikrųjų nėra svarbi didžiosioms ekonominėms galybėms, kurios siekia gauti kuo didesnį pelną mažiausiomis sąnaudomis ir per kuo trumpesnį laiką“, – pažymėjo Pranciškus. Pasak jo, jis mini šiuos, rodos, akivaizdžius dalykus ir todėl, kad Katalikų Bažnyčioje taip pat yra nepagrįstų ir pašaipių nuomonių apie klimato kaitą.

Deja, klimato krizė iš tikrųjų nėra svarbi didžiosioms ekonominėms galybėms, kurios siekia gauti kuo didesnį pelną mažiausiomis sąnaudomis ir per kuo trumpesnį laiką.

Tuo tarpu jau dabartinės klimato kaitos pasekmės, kaip kad okeanų atšilimas, deguonies sumažėjimas – inerciškai tęsis šimtmečiais, kol normalizuosis. Tai įtakos daugybės rūšių išgyvenimą: daug jų jau nustojo būti mūsų pakeleivėmis šiame pasaulyje, nes tapo mūsų aukomis. Nebegalime sustabdyti didžiulės žalos, kurią padarėme. Bet galime spėti išvengti dar dramatiškesnių pasekmių. O tam reikia platesnio žvilgsnio: ne vien gėrėjimosi pažanga, bet ir dėmesio pasekmėms, kurių prieš šimtmetį niekas neįsivaizdavo. Žmogaus gyvenimas glaudžiai susijęs su kitomis gyvybės formomis ir aplinka. Tai, kas nutinka viename planetos kampe, turi atgarsių kitame. Todėl, pasak popiežiaus, rizikuodamas įkyrėti jis nuolat kartoja: „viskas yra susiję“ ir „niekas neišsigelbėja po vieną“.

Stiprėjanti technokratinė paradigma

Aplinkos degradavimą, tęsia Pranciškus, lemia toks žmogaus elgesys ir būdas jį suprasti, kokį jis enciklikoje „Laudato si’“ pavadino technokratine paradigma. Tai nuostata, pasak kurios, gėris, tiesa, tikrovė gimsta iš pačios technologijos ir ekonomikos galios. Logiška šios nuostatos pasekmė yra „augimo be pabaigos“ idėja, taip žavinti ekonomikos, finansų ir technologijų teoretikus. Šiandien ši augimo be pabaigos ir žmogaus be ribų nuostata, misdama pati savimi, vystosi toliau, kalbėdama apie dirbtinį intelektą ir kitas technologijas. Tačiau technologijoms reikalingi ištekliai yra baigtiniai. O tai, kas yra aplink mus, nėra paprasti ištekliai, visiškai priklausantys nuo žmogaus valios ir įgeidžių. Ir taip pat baugina mintis apie galią žmonijai ir visam pasauliui, kuri gali būti sutelkta į rankas tų, kurie valdo žinojimą, duomenis ir didelius ekonominius išteklius. Niekas negarantuoja, kad ši galia bus panaudota geriems tikslams. Tokios galios sutelkimas nedidelės žmonijos grupės rankose yra baisi rizika. Ne kiekvienas galios augimas virsta žmonijos pažanga. Taip pat buvo momentų, kai žavėjimasis pažanga neleido pamatyti kai kurių jos baisių pasekmių. Tai, kad technologijų progreso nelydi atitinkama žmogaus atsakomybės, vertybių, vystymosi, adekvačios etikos, kultūros ir dvasingumo pažanga, suteikianti ribas ir blaivią savikontrolę, yra didžiulė žmonijos šiandieninė problema.  

Priešingai technokratinei paradigmai, mūsų pasaulis nėra beribio ir nieko nepaisančio išnaudojimo objektas. Jis taip pat nėra ir „rėmai“, kuriuose vystosi mūsų gyvenimas ir sumanymai, nes mes patys esame jo dalis. O tai reiškia, kad nesame jam svetimi, tarsi išorės faktorius, kuris nedaro nieko kito, kaip tik žaloja aplinką. 

„Žmogaus gyvenimas, protas ir laisvė yra dalis gamtos, kuri praturtina mūsų planetą, ir yra jos vidinių jėgų bei pusiausvyros dalis“, – pabrėžė popiežius. Sveika aplinka taip pat yra žmogaus sąveikos su gamta vaisius, kaip žino čiabuvių kultūros. Destruktyvios ir žalingos technokratinės paradigmos įveikimas nėra žmogaus neigime, bet gamtinių sistemų ir socialinių sistemų sąveikoje. Visiems reikia permąstyti žmogaus galios, jos ribų ir jos reikšmės klausimą, ypač kai ta galia auga taip sparčiai, jog tapome pavojingi patys sau ir kitoms būtybėms.  

Popiežius atkreipė dėmesį, kad dažnai galios etinį nuosmukį paslepia rinkodara ir klaidinanti informacija, naudingais įrankiais rankose tų, kurie turi išteklių viešosios nuomonės įtakojimui. Tai aplinkai žalą padarysiantį projektą leidžia pristatyti kaip galimybę žmogui ir jo vaikams, nors ilgainiui liks nuniokota žemė, o už projekto pinigus įsigyti namai taps kapais dėl jo sukeltų ligų. Tai nėra išsigalvojimai, iš tiesų patyrėme tokių situacijų. Jos nėra vien fizinės ar biologinės, bet susijusios su mūsų ekonomika ir mūsų mąstymo būdu. Popiežius perspėjo ir dėl „meritokratijos“ (nuopelno valdžios) idėjos. Viena yra pagirtina iniciatyva ir atsakomybė, kita – priedanga daugiausia galios turinčiųjų privilegijoms.  

Tarptautinės politikos silpnumas

Norint pasaulyje užtikrinti ilgalaikį ir tvarų augimą – o tai uždavinys kiekvienai kartai – reikia daugiašalių susitarimų tarp valstybių, tuo tarpu šiandien daugiašališkumas yra krizėje. Daugiašališkumo nereikia painioti su pasauliniu autoritetu, koncentruotu viename asmenyje ar elito grupėje. Daugiašalės pasaulinės organizacijos turėtų turėti realų autoritetą, leidžiantį įgyvendinti neatidėliotinus tikslus, nepriklausantį nuo kintančių politinių aplinkybių ar nedidelių grupių interesų. Pasak Pranciškaus, vietoj seno daugiašališkumo gelbėjimo reikėtų jo pertvarkymo dabartinėje globalioje perspektyvoje, žinant, kad atsakymai gali būti surasti ir mažoje valstybėje. Panašiai reikia ir senosios diplomatijos pertvarkymo. Jis taip pat priminė spontaniškai gimstančias iniciatyvas „iš apačios“, kurios kompensuoja tarptautinės bendruomenės silpnumą: vidutiniame laikotarpyje tokių iniciatyvų, lemtų kultūrinių mainų, vienas kito pažinimo ir integracijos, o ne galios elito sprendimų, bus daugiau.

„Pasaulis tampa tokiu daugiapoliu ir sudėtingu, veiksmingam bendradarbiavimui reikia kitokių rėmų. Neužtenka galvoti apie jėgų pusiausvyrą, bet taip pat apie būtinybę reaguoti į naujus iššūkius, pasauliniais mechanizmais atsakyti į aplinkos, sveikatos, kultūros ir socialines problemas, ypač siekiant įtvirtinti pagarbą pagrindinėms žmogaus teisėms, socialinėms teisėms ir rūpinimuisi bendrais namais. Reikia nustatyti universalias ir veiksmingas taisykles šiai pasaulinei apsaugai užtikrinti“, – rašo Pranciškus, pasak kurio, reikia institucijų, kurios rūpinasi visų, o vien stipriausiųjų teisėmis.

Konferencijos apie klimatą

Dar viename tematiniame skyriuje Pranciškus apžvelgė konferencijas apie klimatą, kuriose dalyvauja kone 200 valstybių atstovai. 1992 metais Rio da Žaneire buvo priimta JT konvencija apie klimato pokyčius, o dabar kasmet rengiamos ją priėmusių šalių konferencijos (COP). Kai kurios iš jų leido žengti svarbius žingsnius, kaip kad 1997 metų Kioto (COP3) ar 2015 metų Paryžiaus (COP 21) konferencijos, kai kurios didesnių vaisių nedavė. Konferencijų metu įvardintos atsakomybės ir užduotys, nustatyti įsipareigojimai, jų įgyvendinimų ir patikrinimo mechanizmai. Deja, įsipareigojimai dažnai nėra gerbiami ir nėra mechanizmų, kurie iš tiesų galėtų užtikrinti jų gerbimą. Pastarieji keli metai, paženklinti pandemijos sukeltos sveikatos ir ekonomikos, taip pat karo Ukrainoje krizių, pasižymėjo ir energijos krize, sugrįžimu prie didesnio anglies naudojimo ir šiltnamio efekto dujų išmetimo. Tačiau negalima pasiduoti pesimizmui, prarasti tikėjimą žmogaus sugebėjimais, toliau bloginti vargšų situaciją, nustoti mąstyti apie perėjimą prie švarių energetinių sistemų, rašydamas apie būsimą konferenciją apie klimatą Dubajuje (COP28), dar kartą primindamas, jog sprendimai negali būti vien techniniai, atskirti nuo žmonių ir visuomenių nuostatų bei problemų. Reikia plataus žvilgsnio, kuris nėra nei aplinkosauginis romantizmas, nei visuomenių paliktas tuštumas užpildančios vadinamosios „radikalų“ grupės, o suvokimas, kad kalbame apie kiekvienos šeimos ir jos vaikų ateitį. Popiežius palinkėjo, kad šiuo požiūriu COP28 taptų istorine.

Dvasiniai motyvai

Paskutiniajame apaštališkajame paraginime „Laudate Deum“ apie klimato krizę, skirtą visiems geros valios žmonėms, popiežius Pranciškus trumpai apžvelgė iš krikščioniško tikėjimo kylančius motyvus megzti gerus ir teisingus santykius su kitais bei su aplinka, ragindamas apie tai svarstyti ir kitas religijas išpažįstančius brolius ir seseris. Krikščioniškoje perspektyvoje Kūrinija yra Dievo dovana protu apdovanotam žmogui, kuris turi gerbti gamtos dėsnius ir trapią pusiausvyrą tarp pasaulio būtybių. Kaip apaštališkoje paraginimo pradžioje, taip ir pabaigoje Pranciškus pabrėžė Jėzaus dėmesį gamtai, nuostabą ir žavėjimąsi jos grožiu ir jos būtybėmis. Pasak Viešpaties, net Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo pasipuošęs taip, kaip paprastos lauko lelijos (žr. Mt 6). Prisikėlusysis slėpiningai apglėbia ir orientuoja ne vien žmogų, bet ir visą kūriniją link pilnatvės ateities. Krikščioniška ir judėjiška samprata pabrėžia ypatingą žmogaus vertę ir jo centrinę vietą, bet šiandien būtina pridurti, jog žmogaus gyvenimas nesuprantamas ir neįmanomas be kitų kūrinių. Visos visatos būtybės yra susietos nematomais saitais ir sudaro vieną šeimą.  

Laikas atsisakyti sau pakankamo, visagalio ir neriboto žmogaus idėjos ir taip permąstyti save, kad suprastume save kukliau, bet ir turtingiau, pažymi popiežius, kviesdamas kiekvieną eiti susitaikymo su mus supančiu pasauliu keliu, nacionalinėje ir tarptautinėje politikoje priimti toliaregius sprendimus, pasikeitimus įtvirtinti kultūros, socialinių nuostatų ir įpročių pokyčiais.

„Šlovinkite Dievą“ – toks yra šio laiško pavadinimas. Nes žmogiška būtybė, pretenduojanti pakeisti Dievą, tampa didžiausiu pavojumi sau pačiai“, – paskutinėje dokumento eilutėje rašo popiežius Pranciškus.

The post Popiežius Pranciškus paskelbė apaštalinį paraginimą „Laudate Deum“ appeared first on LAIKMETIS.

Lydonas, vadovavęs grupei, kurią daugelis laiko pankroko pradininkais, išsakė kaltinimus dabartinei Europos politinei vadovybei ir išsakė nuomonę apie „nuolaidžią" politiką, kurią vykdo save progresyviais vadinantys politikai.

Kalbėdamas Vokietijos laikraščiui „Die Welt", Lydonas, dar žinomas buvusiu sceniniu vardu Johnny Rotten, kaltino liberalų elitą, kad šis reguliuojamą migraciją prilygina rasizmui, ir aiškino, kad žmonės bijo pasisakyti prieš migrantus, nes gali būti pavadinti rasistais.

„Jie kviečia juodaodžius vakarienės, nes jie yra juodaodžiai, nes tai madinga, bet dažniausiai tai yra tik pataikavimas", - sakė Lydonas. „Jie pasisako už masinę imigraciją, kuriai nebeturėtų būti jokių taisyklių, nes tokios taisyklės prilyginamos rasizmui. Pabėgėlius jie įkurdina darbininkų klasės rajonuose, kur žmonės ir taip yra labai neturtingi, o tai savo ruožtu lemia dar didesnį nedarbą ir nusikalstamumą."

„Jei pasakysite ką nors prieš, būsite pavadintas rasistu. Bet aš nesu rasistas ir niekada juo nebūsiu. Politika naikina dirbančiųjų klasės vertybes, paremtas empatija, meile ir pagarba, o ne vagimu vieni iš kitų. Visos šios vertybės dabar nustumiamos į šalį madingo elitizmo naudai", - pridūrė jis.

Jie pasisako už masinę imigraciją, kuriai nebeturėtų būti jokių taisyklių, nes tokios taisyklės prilyginamos rasizmui.

Žmogus, kuris yra vienas iš „Sex Pistols" hito „Dieve, saugok karalienę" autorių, taip pat pažėrė kritikos Didžiosios Britanijos monarchijai, ypač karaliui Karoliui III, kurį pavadino „ne pačiu šviesiausiu žmonių šioje planetoje".

„Bijau, kad jis sukels chaosą, kai tik įsitrauks į pasaulio politiką", - sakė Lydonas vokiečių laikraščiui, kaltindamas monarchą, kad šis „desperatiškai bando pelnyti budulių palankumą".

Lydono politinės pažiūros įvairios ir sunkiai klasifikuojamos. Anksčiau jis yra išreiškęs savo neapykantą dogmoms, tvirtindamas, kad žmonės turėtų daugiau mąstyti patys ir nesivadovauti autoritetais ar socialinėmis tendencijomis.

2016 m. JAV prezidento rinkimuose palaikęs Hillary Clinton prieš Donaldą Trumpą, 2020 m. jis perėjo prie buvusio respublikonų prezidento, pasakodamas žurnalistams: „Aš būčiau kvailas, jei to nedaryčiau. Jis yra vienintelis protingas pasirinkimas dabar, kai atsirado Bidenas."

Buvęs pankroko lyderis taip pat palaikė „Brexit" judėjimą savo tėvynėje, tvirtindamas, kad darbininkų klasė pasakė savo nuomonę politikams. „Britams neturi diktuoti nežinomi žemyno gyventojai", - tuomet sakė jis.

The post „Sex Pistols" lyderis: pasaulis pernelyg pasuko į kairę appeared first on LAIKMETIS.

Baltaveidžiai atsinešė savo Dievą, jų buvo daug, jie valdė griaustinį, nematytas galias ir daiktus, ir genties jaunimas panoro būti tokie patys, ir kada prireikė jūsų rankų, Žemės ir moterų, jus nusipirko už stiklo karoliukus ir ugninį vandenį, o kas nesutikot ir priešinotės, buvote nugalėti ir suvaryti į rezervacijas.

Nusilenkę ir sutikę būti uždarytais saugiai gauna valgio, rūbų kūnui prisidengti ir kitas baltaveidžių naudas, nors laisvas atvirų erdvių dvelksmas liko sapnuose ir senų karių pasakojimuose, kuriuos sekat vakarais per sukaktis ir ugnis dar kartais sumirga jūsų akyse.

Jums net leidžia turėti savo vadus, šokti kaip senovėje ir dalintis maistu, kam pasiseka – ima į baltaveidžių kariuomenę ir nuolankiausiems duoda dovanas, jūs sotūs, saugūs ir kartais labai laimingi, gavot taiką ir ramybę, bet niekada nebegrįšit į savo prerijas, tankmes ir nežiūrėsit į žvaigždes.

Argi ne taip, garsiai tylintys protų valdytojai, tuščių scenų aktoriai ir progresyviosios mergaitės, gražiai pražilę išminčiai ir kiti mohikanai, surūdijusių vamzdžių ir bunkerių dainiai visada gyvena vardan to, kas jus apsupo šio didelio miesto mūrais ir gaudžia po Katedros skulptūromis.

Štai stoviu su vėliava ir kaltai šypsau pažįstamiems, bet, kaip vabzdys įsitempes, išskleidęs visas antenas gaudau, kas yra ir esam, nes visi pasaulio pokyčiai pirmiau turi atsitikti galvose ir įvykti širdyse. Tėtė sakydavo – visada klausyk ne ką kalba, o kaip sako, pajusk permainų vėją arba nebuvimą, kad suprastum kas gali būt ir ko nebus.

Protingieji nebežino kas laisvė, nors sako, kad tiki, didieji, kurie tikrai tikėjo, ėjo ant kryžiaus, o kurie už idėją – siuntė už ją mirti kitus, o dabar atėjo naujas pasaulis be tikėjimo, kuriame didelių nebėra, o laisvė gražiai sušukuota, iškvėpintais apatiniais, paguldyta laukia nugalėtojų rūmuose, ekranuose ir muziejuose.

dabar atėjo naujas pasaulis be tikėjimo, kuriame didelių nebėra, o laisvė gražiai sušukuota, iškvėpintais apatiniais, paguldyta laukia nugalėtojų rūmuose, ekranuose ir muziejuose.

Matau jūsų akyse tikėjimą, kad susigrąžinsit prarastus laisvės ženklus, dar girdžiu balsuose ryžtą, kad bus atgautas paniekintas žuvusiųjų atminimas, tačiau, atleiskit man, broliai, tikėjimo, kad šis pasaulis gali būti pakeistas, kad šios gatvės ir aplyti klevai sustotų kelyje į sočią, riebią sapno tamsą – nepajutau.

Gyvybei reikia tikslo už savo ribų, net ir šioje tuštumoj, kur niekas niekuo nebetiki, tik vaidina gyvenančius kaip reikia, mylinčius kada reikia ir kaip reikia, gražiai važinėja, vaikštinėja ir kalbasi paukščių kalba, kur nėra nei svajonės, nei norų anapus tavęs – tik visko čia ir dabar reikalaujantys kūnai ir proto tamsa.

Per daug abejingumo ir pilkumos aplinkui, broliai, ir abejonė vėl užtvindė viską, bet numirėlių valdomame baimės pasaulyje gyvieji dar susirenka pajusti vienas kitą, nes svarbiausia dabar ne tikėjimas ir net ne meilė, o viltis, ir būna gera pajusti tikrumą ir žinoti, kad ji dar yra ir gyvena tarp mūsų.

Netikras tiesas parašo nugalėtojai, o teisybė trenkia prakaitu ir krauju, meilės ir neapykantos skysčiais, ir tie, kuriems nevilties taurė vakarais ant stalo, gerai supranta, kad teisieji niekada nežino, kas teisus, o neteisūs visada pasakys kas kaltas.

Netikėkit, kada jums sako, jog esat tik trumpa kelionė iš tamsos į tamsą, kur reikia pasiduoti, kad pasiimtum viską, tai bus ilgas ir sunkus kelias, kurio pradžioje sustojom, mūsų ir visų tikrų ir gyvųjų laukia šviesa, kurios po dalelę parsinešėm namo tą vakarą.

The post Algimantas Rusteika. Po šventės appeared first on LAIKMETIS.

Šeštadienį, likus vienai dienai iki 2023 m. pradžios, amerikiečių evangelistas Franklinas Grahamas (Franklinas Greimas) rašė, kad „prasidėjus 2023 m., pasaulis, kuriame gyvename, atrodo, griūva". F. Grahamas, kuris vadovauja Billy Grahamo evangelistų asociacijai ir labdaros organizacijai, feisbuko įraše pabrėžė kai kuriuos esminius 2022 m. įvykius ir dabartinius pasaulio reikalus.

„Prasidėjus 2023 m., atrodo, kad pasaulis, kuriame gyvename, griūva. Žiaurus karas Ukrainoje su kiekviena diena kelia kančias ir mirtį. Jungtinėse Valstijose siaučia beprasmis smurtas. Anksčiau tamsoje slėptos prieš Dievą nukreiptos darbotvarkės dabar išdidžiai išlindo į viešumą ir reikalauja pritarimo. Išsivysčiusias tautas užvaldo socializmas, šalinantis Dievą iš visko, kas vyksta viešojoje erdvėje. Ir jei manote, kad viskas blogai, palaukite - bus dar blogiau.

Ką daryti mums, Jėzaus Kristaus sekėjams? Mirštančiam pasauliui sakome, kad Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas - niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per Jį (Jn 14, 6). Raginame pražuvusias sielas atgailauti dėl savo nuodėmių ir tikėti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardą, kol dar ne per vėlu".

Kitoje žinutėje jis ragino tikinčiuosius išlikti budriais.

2022 m. Grahamas dažnai patekdavo į laikraščių antraštes, nes pasisakydavo apie dabartinius įvykius ir politinius klausimus, kurie prieštaravo krikščionių doktrinai ir religijos laisvei.

Pavyzdžiui, krikščionių lyderis išjuokė vadinamąjį Pagarbos santuokai įstatymą, kurį šalininkai vadino būtinu žingsniu siekiant federalinėje teisėje kodifikuoti teisę į tos pačios lyties asmenų santuoką. Jis jį pavadino „pavojingu teisės aktu, kuris bus panaudotas prieš asmenis, bažnyčias ir organizacijas, gerbiančias tradicinę santuoką".

Grahamas taip pat nepritarė krikščionių dainininkės Amy Grant (Emi Grant) sprendimui savo ūkyje surengti lesbietės dukterėčios vestuves. A. Grant apibūdino vestuves kaip paklusnumo Dievo kvietimui „mylėti jį ir mylėti vieniems kitus" pavyzdį, tačiau Grahamas pabrėžė, kad „mylėti kitus man taip pat reiškia rūpintis jų sielomis ir tuo, kur jie praleis amžinybę".

Jis tvirtino, kad „Dievas, o ne mes, nustato, kas yra nuodėmė, ir Jo žodis aiškiai sako, kad homoseksualumas yra nuodėmė".

Nors Grahamas minėjo keletą 2022 m. iššūkių, vienas svarbiausių įvykių jam buvo teisinė pergalė, kai teisėjas nusprendė, kad Škotijos renginių vieta, atšaukusi evangelisto renginį dėl jo pažiūrų į homoseksualumą ir islamą, turi sumokėti daugiau kaip 100 tūkst. JAV dolerių kompensaciją.

The post Žymus JAV evangelistas: atrodo, kad prasidėjus 2023 m. pasaulis griūva appeared first on LAIKMETIS.

Kinija ir Rusija – buvusios Šaltojo karo sąjungininkės, turėjusios audringus santykius – pastaraisiais metais suartėjo, plėtodamos „beribę“ partnerystę, turinčią tapti atsvara JAV dominuojančiai pozicijai pasaulyje.

„Strategiškai vadovaujant prezidentui Xi Jinpingui (Si Dzinpingui) ir prezidentui [Vladimirui] Putinui, abiejų šalių santykiai visuomet ėjo teisingu keliu“, – pirmadienį Rusijos ambasadoriui Kinijoje Andrejui Denisovui sakė Komunistų partijos užsienio reikalų vadovas Yang Jiechi (Jang Dzieči).

Remiantis Užsienio reikalų ministerijos pareiškimu, Yang Jiechi sakė, kad Kinija yra „pasirengusi bendradarbiauti su Rusija, kad nuolat palaikytų abiejų šalių aukšto lygio strateginio bendradarbiavimo dvasią, apsaugotų bendrus abiejų šalių interesus ir skatintų tarptautinės tvarkos vystymąsi teisingesne ir racionalesne kryptimi“.

Kinija yra „pasirengusi bendradarbiauti su Rusija, kad nuolat palaikytų abiejų šalių aukšto lygio strateginio bendradarbiavimo dvasią

A. Denisovas savo ruožtu gyrė dvišalių ryšių duodamus „vaisingus rezultatus“, sakoma pareiškime.

Vakarų šalims paskelbus beprecedenčio masto sankcijas į Ukrainą įsiveržusiai Rusijai, Maskva pradėjo stiprinti ryšius su Azijos šalimis, ypač su Kinija.

Tačiau Pekinas nepasmerkė Rusijos pradėto karo ir suteikė jai diplomatinę priedangą, kritikuodamas Vakarų sankcijas ir ginklų tiekimą Kyjivui. Toks Kinijos požiūris padidino įtampą tarp Kinijos ir Vakarų.

V. Putinas ir Xi Jinpingas šią savaitę susitiks Uzbekistane vyksiančio regioninio forumo kuluaruose.

Praėjusią savaitę aukščiausio rango Pekino įstatymų leidėjas Li Zhanshu (Li Džanšu) tapo įtakingiausiu Komunistų partijos nariu, apsilankiusiu Rusijoje nuo karo Ukrainoje pradžios.

Vizito metu Li Zhanshu gyrė „beprecedenčio lygio“ Maskvos ir Pekino bendradarbiavimą.

The post Pekinas: Kinija ir Rusija kuria „teisingesnę“ pasaulio tvarką appeared first on LAIKMETIS.

Ilgą laiką nieko negalėjau parašyti „Laikmečiui“. Pavasarį, nespėję atsikvėpti po pandemijos išbandymų, gavome naują smūgį - karą Ukrainoje. Tai paveikė visus, ir visus skirtingai.

Prie karo siaubo ir nerimo dėl ateities prisidėjo nuodinga atmosfera Lietuvoje, kai žmonės tapo persekiojamais ir terorizuojamais „teisingai“, pagal nurodytą partijos liniją, mąstyti apie tai, kas vyksta Ukrainoje, dėtis vėliavėles feisbuke ir aukoti paskutinius pinigus karui ir bairaktarams, taip įrodant, kad, neva, esi pakankamai patriotiškas, proukrainietiškas ir antiputiniškas.

Mane ta atmosfera tiesiog siutino, nes pajutau lygiai tą patį spaudimą, koks buvo su pandemija ir vakcinomis. Žmonės, lyg tos kvailos avytės, iš vieno streso gardo buvo pervaryti į kitą, kaip į skerdyklas, kad, nebeatlaikydami įtampos, besąlygiškai klausytų valdžios ir žiniasklaidos, arba tiesiog išprotėtų ir pradėtų naikinti save morališkai ir fiziškai.

Bet savisaugos instinktas pas žmones yra stiprus, ir jie, kad kažkaip išgyventų ir neprarastų gyvenimo prasmės, tiesiog masiškai ėmėsi ieškoti atramos Dieve, dvasiniuose ieškojimuose ir tikėjime. Netikite?

Pavasarį pradėjau kurti laidą „Uždek mūsų širdis“, kurią rodo Komentaras TV ir Init TV. Joje kalbinau įvairius žmones, kuriems rūpi dvasios stiprybės, ryšio su Dievu ir tikėjimo reikalai. Kalbinau skirtingus žmones: nuo nepagrįstai, bet komjaunuoliškai aršiai, užsipulto dvasinio guru Dominyko Paškevčiaus iki kunigo egzorcisto Arnoldo Valkausko. Kalbinau vibracijų specialistę Nijolę Degutienę, psichologę Eglę Mirončikienę, šokio terapeutę, buvusius alkoholikus ir narkomanus, atradusius Dievą ir save, žodžiu, įdomius ir išmintingus žmones, savo kailiu patyrusius gyvenimo išbandymų, juos atlaikiusius ir dar padedančius kitiems.

staiga žmonėms parūpo, kaip tas piktasis veikia, kaip su juo kovoti ir ar pasaulis tikrai išgyvena Apokalipsę.

Mano laidas paprastai pažiūri apie 2 - 4 tūkst. žmonių, bet interviu su kunigu egzorcistu Arnoldu Valkausku apie tai, kaip jis kaunasi su piktosiomis dvasiomis ir ar tikrai artėja Biblijoje išpranašauti įvykiai, pažiūrėjo 30 tūkst. žmonių, taigi, lygiai dešimt kartų daugiau, nei kitas laidas. Nes staiga žmonėms parūpo, kaip tas piktasis veikia, kaip su juo kovoti ir ar pasaulis tikrai išgyvena Apokalipsę.

Ieškodama gilesnių dvasinių žinių, pavasarį užsirašiau į vienus tarptautinius dvasinius kursus internetu. Norėjau dar daugiau sužinoti apie vieną seną legendomis ir mitais apipintą mokslą, įgyti daugiau išminties ir žinių, kaip veikia pasaulis ir mūsų santykis su Dievu.

Kai įvyko mūsų pirmasis seminaras, sužinojau, kad paprastai į tokius kursus kas pusmetį užsirašo iki 500 žmonių. Bet prasidėjus karui Ukrainoje, užsirašė 18 tūkst. Įsivaizduojate, žmonių poreikis dvasingumui ir atsakymams į būties klausimus išaugo 36 kartus.

Taigi, po pusmečio nepaprastai įdomių studijų supratau, kad viskas, kas šiuo metu vyksta pasaulyje, yra žmogaus egoizmo ir nesugebėjimo mylėti artimą savo, kaip patį save, pasekmės. O visos kančios yra tik tam, kad mes atsigręžtume į Dievą ir pradėtume gyventi taip, kaip jis prisakė Mozei ant Sinajaus kalno. Taigi, belieka taip ir gyventi, jeigu jau viskas aišku, tiesa?

Lengva pasakyti, bet kaip tai veikia praktiškai? Neteisti, nepykti, nesmerkti, nebūti tik egoistu, bet prašyti Dievo, kad jis padėtų įveikti egoistinę mūsų prigimtį. Ji nei gera, nei bloga, visi esam nulipdyti iš vieno ir to paties molio su pagrindiniu instinktu - imti, imti, imti. Taip pat norėti, norėti, norėti bei gauti, gauti, gauti. Ir vos tik pajutus pasitenkinimą - vėl norėti, norėti, norėti.

Viskas būtų puiku, bet reikia dar ir padėkoti, o ypač - stengtis bent jau norėti duoti, o ne tik imti. Suprasti ir užjausti. Suvokti, kad visi čia esam tik tam, kad pamiltume vieni kitus ir nugalėtume savo susireikšminimą. Tada pasitenkinimas gyvenimu bus gilesnis, o suvokimas, kad viskas turi prasmę, neleis palūžti net sunkiausiomis minutėmis.

Viskas būtų puiku, bet reikia dar ir padėkoti, o ypač - stengtis bent jau norėti duoti, o ne tik imti.

Štai Graikijoje valgiau avieną ir nusilaužiau danties emalio gabaliuką. Na, labai nemalonu: ir negražu, ir nervina, ir jautiesi bedantė, negraži, nuskriausta dantukų fėjos. Rugpjūtis, atostogos, pakliūti pas draugės pažįstamą daktarėlį be šansų - vienų klausiu, kitų, kas turi kokį daktarą, bet pagalbos nėra, nebent „lai ateina po mėnesio“. Bet aš negaliu mėnesį vaikščiot kaip su nudaužtu dantimi.

Vieną vakarą sėdu ant dviračio ir lekiu į netoliese esantį kioską, noriu nupirkti ką nors šeimininkės vaikams, kokių saldainių ar panašiai, nes ji mums daro ledų vakarėlį, o tie jos vaikai labai laukia tokių mažų dovanėlių. Ir staiga sutinku dar vienus pažįstamus, jie, išgirdę mano aimanas dėl danties, pasitarę sako, kad man padės, „tik eik pas mūsų stomatologą ten ir ten rytoj", „pasakysi, kad nuo mūsų, gal priims". Na, nebūčiau važiavusi dovanėlių vaikams, nebūčiau jų sutikusi, čia viskas aišku.

Kitą dieną sėdu ant dviračio, nulekiu į miestelį, užeinu į bažnyčią, tada ieškau to daktaro, be nerandu. Pakeliui randu kitą, užėjusi į kabinetą pačiame centre, ir netikėtai lengvai su simpatiška stomatologe susitariu, kad man sutvarkys tą dantį po valandos, jei aš nerasiu man rekomenduoto specialisto.

Aišku, aš jo nerandu, nes mieste esu be interneto, nepasižymėjusi lokacijos, kažkur nugrybauju, todėl dantį sutvarko toji simpatiška gydytoja, tiesą sakant, matau tik jos akis, nes ji su kauke, bet mes vis tiek susipažįstam, šiltai pabendraujam, apžiūriu jos sūnaus nuotraukas ant lentynos ir ikonas, kurios yra įprastas dalykas privačiuose gydytojų kabinetuose, parduotuvėlėse, butikuose, restoranuose ar kioskuose.

Dievas čia visur, įdėmios Kristaus ar Mergelės Marijos akys stebi ir laimina ant kiekvieno kampo. Išeinu laiminga ir dėkinga už netikėtai suteiktą pagalbą. Dantistė prigraso mane saugoti tą dantį, nieko kieto nekąsti, tik dėti į burną ir kramtyti, nes toks dantis, taip reikia, gali vėl nulūžti ta plomba.

Draugai, sužinoję, kad nebuvau pas jų dantistą, truputį supyksta, juk jie dėl manęs skambino, tarėsi, prašė priimti ir t. t. Atsiprašau jų, tikrai nesmagu, kad neįvertinau jų pastangų.

Po kelių dienų kandu mėsos iešmelį, dantis atsiremia į medinį pagaliuką ir vėl nulaužiu tą plombą, o juk daktarė prigrasė elgtis atsargiai, saugotis... Vos neverkiu iš nusivylimo. Pasiimu šunį Zorbą ir einu pasivaikščioti. Leisdamasi gatvele link jūros jaučiu, kaip kyla pyktis, norisi verkti, kaltinu save, tada tą dantistę, juk čia ji turbūt nekokybiškai padarė tą dantį, ant durniaus, aš juk nekalta...

Tada susitvardau ir sakau sau: „Neleisiu, kad pyktis mane užvaldytų. Niekam neleisiu atimti iš manęs dvasios ramybės ir dėkingumo jausmo, kurį praktikuoju sąmoningai, jeigu tik pajuntu, kad krenta nuotaika ar pasitikėjimas Dievu“.  

Pakeliu akis į dangų ir tyliai sakau: „Ačiū Tau, Dieve, kad esu čia, Graikijoje, kaip ir svajojau, kur man gera, kur mane supa puikūs žmonės ir Tavo globa. Žinau, kad saugai mane ir mano dantis. Kaip nors įsiprašysiu vėl pas tą gydytoją, viskas bus gerai“. Galit juoktis iš mano dvasinių monologų su materialistine dantinga intencija, bet...

Vos taip pagalvoju, šalia sustoja automobilis, atsidaro langas, graži moteris su sūnumi šypsosi man, sako: „Sveika, kaip sekasi, ar čia jūsų šuo?" Mudu su Zorba sustojame nustebę, nes aš nesuprantu, kas ta moteris - jos nepažįstu. Tada ji sako: „Čia aš, ta dantistė, tik be kaukės, gyvenu irgi šitoje gatvelėje, pamačiau jus, tai sustojau".

Iš laimės ir nuostabos vos nenugriūnu. Sakau: „Jūs nepatikėsite, bet aš prieš penkias minutes vėl nusilaužiau tą plombą, kandau medinį iešmelį, va, einu, vos neverkiu apie jus galvoju"... „Ak, - sako gražioji dantistė, - juk sakiau atsargiai kramtyti, na, ką darysi, nieko tokio, ateik rytoj dvyliktą, sutvarkysim tą dantį".

Aišku, kitą dieną - aš vėl pas ją, po pusvalandžio dantukas vėl tvarkingas, susimoku tik už medžiagas dešimt eurų ir laiminga, pasižadėjusi tikrai saugotis, skrendu ant sparnų namo. Dantis jau beveik mėnuo tvarkoje, tfu tfu tfu - kaip sako.

Aš tikrai žinau, kad tokiems stebuklams yra vienintelis paaiškinimas - mes patys kuriame savo realybę, nes, kaip teigia mokslas, (o mokslu reikia tikėti - chi chi chi), stebimojo elgesys priklauso nuo stebėtojo.

Kitaip sakant, jei su meile ir dėkingumu žiūrime į pasaulį, suvokiame, kad Dievas yra visur ir viskas, tuomet ir gauname tai, ką ir kaip matome. Nes tu ne tik esi tai, ką galvoji apie kitus ir pasaulį - tu ir esi tas pasaulis, ir būtent toks, kokį jį matai.

The post Ligita Juknevičiūtė. Kaip prisijaukinti dėkingumą ir laimę appeared first on LAIKMETIS.

Dviejų dienų trukmės susitikimas kurortinėje Balio saloje prasidėjo karo, kuris sukrėtė rinkas, padidino maisto kainas ir sukėlė milžinišką infliaciją, šešėlyje. Be to, prieš savaitę Maskvos vyriausiasis diplomatas pasitraukė iš derybų su šio forumo užsienio reikalų ministrais.

Indonezijos finansų ministrė Sri Mulyani Indrawati (Šri Muljani Indravati), sakydama įžanginę kalbą, paragino ministrus dirbti kartu vadovaujantis „bendradarbiavimo dvasia“, nes „pasaulis stebi“, kaip priimami sprendimai.

„Mūsų nesėkmės kaina būtų didesnė nei galime sau leisti, – sakė ji delegatams. – Humanitarinės pasekmės pasauliui ir daugeliui mažas pajamas gaunančių šalių būtų katastrofiškos.“

Humanitarinės pasekmės pasauliui ir daugeliui mažas pajamas gaunančių šalių būtų katastrofiškos.

Įtakingiausi pasaulio finansų pareigūnai, įskaitant JAV iždo sekretorę Janet Yellen (Džanet Jelen), ruošėsi aptarti, kaip ekonomikos turi būti gaivinamos po koronaviruso pandemijos. Tačiau dabar darbotvarkėje dominuoja karas Ukrainoje bei jo poveikis ir taip trapiam pasaulio ekonomikos atsigavimui.

Kaip pranešė vienas Kanados pareigūnas, šalies finansų ministrė Chrystia Freeland (Kristija Friland), turinti ukrainietiškų šaknų, pareiškė Rusijos delegacijos nariams, kad jie yra atsakingi už „karo nusikaltimus“ Ukrainoje dėl savo paramos invazijai.

„Karo nusikaltimus vykdo ne tik generolai, bet ir ekonominiai technokratai, leidžiantys karui vykti ir tęstis“, – per atidarymo sesiją sakė pareigūno cituota Ch. Freeland.

Susitikime virtualiai dalyvauja ir Rusijos finansų ministras Antonas Siluanovas bei Ukrainos finansų ministras Serhijus Marčenka.

Dalyvauti asmeniškai derybose Maskva pasiuntė Rusijos finansų viceministrą Timūrą Maksimovą, taip pat centrinio banko pareigūnę Jelizavetą Danilovą.

Pasak kanadiečių pareigūno, Ch. Freeland taip pat teigė, kad karas šiuo metu yra „didžiausia grėsmė“ pasaulio ekonomikai, antrindama panašų pareiškimą išvakarėse padariusiai J. Yellen.

Pastaroji pavadino Rusijos karą prieš Ukrainą „didžiausiu iššūkiu“ pasaulio ekonomikai. Iždo sekretorė taip pat pabrėžė, kad V. Putino vyriausybės nariams „ne vieta“ Indonezijos forume.

Po Rusijos delegacijos pasisakymo susitikime vienas Vakarų pareigūnas naujienų agentūrai AFP sakė, kad Maskva asmeniškai nesiuntė savo finansų ministro ar centrinio banko vadovės dėl „labai tiesioginės kritikos“, išsakytai užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui per praėjusią savaitę Balyje vykusias derybas.

The post Nesugebėjimas įveikti energetikos ir maisto krizių virstų katastrofa - G-20 appeared first on LAIKMETIS.

Velykų dienomis marginami ir ridenami kiaušiniai, lankomi artimieji. Pasakos byloja, kad pamiškėje gyvenanti Velykų bobutė rytą vaikams atveždavo margučių, palikdavo juos ant palangės, o vėliau kiškiais pakinkytu cukriniu vežimaičiu nuskubėdavo atgal į mišką.

Šaltas dušas neša sėkmę

Kitų kraštų Velykų papročiai daugelį privers nusipurtyti iš šalčio. Lenkijoje antrą Velykų dieną švenčiama „Śmigus-dyngus“, kurios metu jaunimas vienas kitą aplaisto šaltu vandeniu. Tikima, kad tokiu būdu greičiau iškels vestuves.

Panašaus papročio buvo laikomasi ir Vengrijoje, kur vaikinai merginas laistydavo vandeniu. Pastaruoju metu šaltą vandenį keičia kvapnūs gėlių aromatai, kvepalai bei dulksnos, kuriomis merginas galima apipurkšti tik su jų sutikimu.

Gausiam derliui užtikrinti molinius indus su šaltu vandeniu Velykų sekmadienį pro langus mėto ir Graikijos Korfu salos gyventojai. Nors gatves nukloja šukės, jie tiki, jog taip greičiau atkeliauja pavasaris.

Įvairiose valstybėse Velykos minimos rengiant eisenas. Gvatemaloje procesija per miestą keliauja gėlių, pjuvenų, smėlio ir vaisių kilimu, kuriame atsispindi vietos istorijos ir gamtos vaizdai. Kilimams sukurti menininkai turi 24 valandas, poros minučių užtenka, kad jų įdirbio nesimatytų.

Bermudų salose vietiniai susirenka į paplūdimį, į dangų leidžia aitvarus, varžosi kurio kūrėjas kūrybiškiausias, kuris primena tradicinį dizainą ar kyla aukščiausiai. Viduržemio jūros regione dangų puošia fejerverkai. Italijos mieste Florencijoje gatvėmis vežamas dekoruotas vežimaitis su fejerverkais, kurių sproginėjimai praneša apie mišių pradžią.

Vieno Graikijos miestelio gyventojai į ant priešingų kalvų pastatytų bažnyčių varpines laido fejerverkus siekdami išsiaiškinti, kurie pirmieji privers varpą suskambėti. Fejerverkų garsai neleidžia išrinkti nugalėtojo, todėl susitariama dėl revanšo kitąmet.

Tradicijos ir ant stalo

Margučiai laikomi Velykų simboliu, o sąsajų su kiaušinių papročiais turi ne viena tauta. Lietuvoje įprasta varžytis tikrinant margučių stiprumą. Velykų pirmadienį vieno Prancūzijos miestelio gyventojai susirenka į aikštę ir gamina milžinišką omletą. Iš 15 tūkst. kiaušinių kepamo omleto užtenka pamaitinti daugiau nei 1000 žmonių, o pirmasis prieš kelis šimtmečius jo paragavo imperatorius Napoleonas.

Trumpiau gyvuoja kita skonio tradicija – viso pasaulio smaližių pamėgti šokoladiniai kiškučiai Australijoje keičiami bandikutais. Dėl didelių ausų į zuikius panašūs gyvūnai yra įtraukti į nykstančių rūšių sąrašus, todėl dalis už saldumynus gaunamo pelno skiriama jų apsaugos programoms.

The post Lietuvoje vaikus lanko Velykų bobutė, o kitur sėkmę neša šaltas vanduo appeared first on LAIKMETIS.