„Šimtmetį mininti Lietuvos dainų šventė pakvietė į Kauną ir Vilnių atvykti daugybę tautiečių iš visos Lietuvos ir pačių įvairiausių pasaulio šalių. Visus nuoširdžiai sveikinu! Tikriausiai niekas taip nesujungia ir neatgaivina, kaip bendra malda ir bendra daina", - tądien susirinkusiems į Mišias kalbėjo arkivyskupas.

„Pirmoji Dainų šventė vyko praėjus vos keliems metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Ji ženklino ir tiesiog užantspaudavo tautos atgimimą. Tada įsitraukė žmonės iš visos Lietuvos – nuo kaimų iki miestų, nuo vaikų iki suaugusiųjų; dalyvavo daugybė chorų, susirinko minia klausytojų. Visa tai skatino vienybės jausmą ir bendrystę", - teigė L. Virbalas SJ.

„Po šimto metų vėl renkamės švęsti lietuviškosios kultūros grožio bei gyvybingumo – arba kaip dainoje išsakome: „Naujai atgaivinti Tėvynės jausmus, visad išlaikyti jos palikimus“. Mūsų tautos tradicijos per muziką, meną, dainą ir šokį buvo perduodamos iš kartos į kartą. Jūs atvykote ne tik iš Lietuvos, bet ir daugybės šalių, kuriose įsikūrėte ir įsišaknijote. Džiaugiuosi visais, kurie palaikote gyvą lietuvišką dvasią, dainą ir šokį, kurie savo gyvenimo neįsivaizduojate atskirai nuo Lietuvos likimo. Lietuvai reikia visų lietuvių, o visiems lietuviams – gyvo įsipareigojimo ir įsitraukimo, atsakomybės ir pastangų brangų tėvų paveldą perduoti savo vaikams", - pabrėžė arkivyskupas savo pamoksle Mišių už pasaulio lietuvius metu.

The post Vilniaus arkikatedroje buvo meldžiamasi už pasaulio lietuvius appeared first on LAIKMETIS.

Stovyklą, skirtą 12–18 metų amžiaus lituanistinių mokyklų mokiniams, organizuoja Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo komisija, Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenė kartu su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Šiemet joje dalyvavo 55 paaugliai ir jaunuoliai iš Lietuvos, Švedijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Norvegijos, Airijos, Suomijos, Islandijos, Ispanijos, Italijos, Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos bei Ukrainos.

Moksleiviai domėjosi D. Nausėdienės veiklomis, globojamomis iniciatyvomis, įgyvendintais darbais bei projektais, Lietuvos ir Ukrainos pirmųjų ponių iniciatyva Vilniuje įsteigto Ukrainos centro veikla, taip pat D. Nausėdienės darbotvarke Vilniaus NATO viršūnių susitikimo metu.

„Labai džiaugiuosi tęsiama prasminga tradicija ir jau penktą kartą vykstančia lituanistine stovykla. Tai suteikia jaunimui puikią progą labiau ir giliau pažinti Lietuvą, jos tradicijas, istoriją, kultūrą, pasiekimus. Ne mažiau svarbi ir galimybė bendrauti su bendraamžiais iš kitų šalių, kuriuos vienija siekis nepamiršti lietuvių kalbos, ją saugoti ir puoselėti suvokiant, jog tai yra viena iš svarbiausių lietuviškosios tapatybės dalių“, – sakė D. Nausėdienė.

Ji pabrėžė, jog kiekvienas stovyklos dalyvis šalyse, kuriose gyvena, reprezentuoja Lietuvą ir tai, ką mūsų šalis turi geriausio

Ji pabrėžė, jog kiekvienas stovyklos dalyvis šalyse, kuriose gyvena, reprezentuoja Lietuvą ir tai, ką mūsų šalis turi geriausio. „Linkiu niekada to nepamiršti ir tuo didžiuotis. Tikiuosi, jog tą pasididžiavimą savo šaknimis, lietuvybe, vasaros stovykla tik sustiprino. Toliau visi kartu kurkime vieną pasaulio Lietuvą, kurios dalimi yra bet kurioje pasaulio šalyje gyvenantis lietuvis“, - teigė pirmoji ponia.

Su stovyklos organizatoriais ir vadovais D. Nausėdienė aptarė lituanistinio švietimo užsienyje situaciją bei kylančius iššūkius.

Pirmoji ponia padėkojo jiems už talentą bei atsidavimą dirbant su išeivijos vaikais, pastangas supažindinti juos su lietuviškomis tradicijomis, ugdyti meilę Lietuvai. Jos žodžiais, dalindamiesi patirtimi ir žiniomis, bendradarbiaudami ir tobulėdami, vadovai stiprina lituanistinio švietimo tradiciją ir kokybę, o svarbiausia – pasiekia jaunųjų lietuvių protus ir širdis.

„Džiaugiuosi, kad atvykstate į Lietuvą ne tik pailsėti, bet ir padirbėti kartu su kolegomis, lituanistinio švietimo bendruomene. Bendraminčių susitikimai ypač įkvepia, tai yra labai stiprus motyvacijos užtaisas“, – teigė D. Nausėdienė.

Pirmoji ponia D. Nausėdienė yra lituanistinio švietimo pasaulio lietuvių bendruomenėse globėja.

The post D. Nausėdienė su lituanistinės stovyklos dalyviais diskutavo apie lietuviškąją tapatybę appeared first on LAIKMETIS.

Skyriaus pirmininku metų kadencijai išrinktas šios partijos narys, Pasaulio lietuvių bendruomenės tarybos narys Laurynas Gerikas, penktadienį pranešė partija.

Pasaulio lietuvių skyrius jungia Ukrainoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Austrijoje, Vengrijoje, JAV, Australijoje ir Pietų Amerikos šalyse gyvenančius demokratus.

„Mūsų tikslas – sutelkti pasaulio demokratus, stiprinti demokratinius procesus ir drauge kurti pasitikėjimu ir aukšta politine kultūra grįstą bendruomenę, iš tolimiausių šalių dirbančią vardan Lietuvos. O tam tereikia ne daugiau žadėti, bet daugiau dirbti kartu“, – sakė Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis.

Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ įsteigta 2022-ųjų sausį. Ji turi per 3 tūkst. narių, skyriai veikia 49 šalies savivaldybėse, Seime jai atstovauja 16 parlamentarų, nors partija Seimo rinkimuose nėra dalyvavusi. Frakcija Seime įsteigta, didžiajai daliai jos narių pasitraukus iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos.

The post Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ įsteigė Pasaulio lietuvių skyrių appeared first on LAIKMETIS.

„Esu dipukų palikuonis, – sako PLB sielovadininkas prelatas Edmundas Putrimas. – Mano tėvai į Kanadą atvyko 1948 metais. Taigi esu lietuvis, gimęs ir užaugęs Kanadoje.

Gerbiamas prelate, esate PLB sielovadininkas ir tikriausiai labai puikiai pastebite visuomenėje vykstančius procesus. Kaip manote, ar XXI a. žmogui reikalinga bažnyčia?

-Ne žmogus sukuria bažnyčią. Žmogus tik perima tai, kas perduota nuo Kristaus laikų. Tad sakoma, kad Katalikų bažnyčia yra apaštalinė, nes ji vadovaujasi Kristaus mokymu, perduotu apaštalams. Skaitydami Senąjį Testamentą pastebime, kaip pranašai subūrė žydų tautą, nors ji buvo ištremta. Pranašai dėjo visas pastangas perduodami tikėjimo tiesas, kad ištremtieji neatitoltų nuo savo tapatybės. O žydų tautos tapatybė siejasi ir su religija, ir su kultūra, ir su viltimi, kad ištremtieji kada nors sugrįš į Pažadėtąją žemę.

Ir mums labai svarbu suburti tautą, kad ji neprarastų savo religinės ir tautinės tapatybės.

Tikriausiai tos nuostatos vedami jau XIX amžiuje į JAV atvykę lietuviai ėmė kurti savo parapijas?

-Parapijų kūrimasis glaudžiai siejasi su emigracijos bangų periodais. Pirmoji banga – tai emigravusieji prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo. Tai buvo išties labai sunkus periodas. Nebuvo jokių socialinių draudimų, jokių darbuotoją ir jo šeimos narius apsaugančių įstatymų.

Galime tik įsivaizduoti, kokios buvo sunkios darbo Pensilvanijos kasyklose, kavos plantacijose Brazilijoje, Čikagos mėsinėse, Urugvajuje ar Argentinoje sąlygose. Nuėję į senas kapines ir pasižiūrėję į užrašus ant antkapinių paminklų, pamatytume, kokie jauni žmonės tuo metu buvo palaidoti. Tačiau, nepaisant buvusių gyvenimo vargų, žmonėms rūpėjo kurti lietuviškas parapijas, saugoti savo tradicijas ir papročius.

Antroji, vadinamoji dipukų banga, atvykusi į JAV po Antrojo pasaulinio karo, buvo visiškai kitoks kontingentas. Šie žmonės pasitraukė ne dėl ekonominių, o dėl ideologinių priežasčių, dėl baimės pakliūti į sovietinius lagerius, būti ištremtiems į Sibirą. Juk tada ne tik buvo okupuota Lietuva, bet ir vyko didžiulis susidorojimas su lietuvių tauta, ką galime pavadinti tautos genocidu ir siekiu sunaikinti Lietuvos valstybę.

Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje, Anglijoje (1912 m.),  žmonės ėmė statyti Dievo namus ir kurti lietuviškas parapijas.

Trečioji, po Kovo 11-osios kilusi banga, kurios metu emigravimo priežastis yra ekonominė, nesiekia ko nors įkurti. Šios bangos emigrantai naudojasi vietinėmis parapijomis, sporto salėmis ir kitomis vietomis, kur gali patogiai burtis.

Lietuva užsienyje gyvenantiems lietuviams turi  sudaryti sąlygas turėti Lietuvos pilietybę, jei šie asmenys to pageidauja.

Pasaulyje 2021 metais lietuviškų parapijų, kurias aptarnauja lietuviai dvasininkai, yra 22, lietuviškų parapijų, kurias aptarnauja vietiniai kunigai, yra 19 ir 68 bendruomenės naudojasi vietinėmis parapijomis, kurias aptarnauja atvykstantys lietuviai kunigai. Šie skaičiai rodo, kokia masė žmonių yra emigravusi iš Lietuvos, todėl turime daryti viską, kad padėtume jiems susiburti ir išlaikyti savo tapatybę.

Lietuvai yra labai svarbu atsižvelgti į išeivijoje gyvenančių žmonių skaičių ir jų poreikius. Labai svarbus žingsnis būtų pilietybės suteikimas. Lietuva užsienyje gyvenantiems lietuviams turi  sudaryti sąlygas turėti Lietuvos pilietybę, jei šie asmenys to pageidauja. To PLB valdybos siekė nuo Reginos Narušienės pirmininkavimo metų ir tebesiekia ši valdyba, vadovaujama Dalios Henke.

Susikūrusios parapijos buvo ir tam tikri lietuvybės centrai?

-O taip. Ir apie tai galiu kalbėti iš savo patirties. Esu gimęs ir užaugęs Toronte. Čia gyvuoja lietuvių katalikų ir evangelikų parapijos. Parapijos centras – Dievo namai. Taip pat yra įvairios patalpos, skirtos posėdžiams, salės, biblioteka, choristų kambarys, Kanados lietuviu bendruomenės ir Kanados lietuviu fondo raštinės, stovyklavietė.

Prie Anapilio sodybos gyvuoja Lietuvos kankinių parapija, Kanados lietuviu muziejus ir archyvas, Šv. Jono kapinės. Parapijose vykdoma religinė, bendruomeninė ir kultūrinė veikla. Kai kur prie parapijos yra įsikūrusios ir šeštadieninės  lituanistinės mokyklos. Taip yra, pavyzdžiui, Filadelfijoje, Los Andžele, Čikagoje Jėzuitų „Jaunimo Centre“. Toronte turime viešąsias katalikiškąsias mokyklas, kurios patalpas nuomoja ir lituanistinėms mokykloms.

Iki pandemijos prie parapijų vyko socialinė, kultūrinė veikla, veikė mokyklos. Tačiau 2020 metų kovo mėnesį dėl karantino šios veiklos sustojo. Ir dabar kyla klausimas: kokią įtaką pandemija turės Bažnyčiai, mūsu parapijoms, bendruomenėms. Kol kas dar esame pandemijos įkaitai.

Bendruomenėse ne tik tvyro pandemijos baimė, bet ir vyksta atsitolinimas vienas nuo kito.

Bendruomenėse ne tik tvyro pandemijos baimė, bet ir vyksta atsitolinimas vienas nuo kito. Bažnyčia, parapijos gyvenimas atitolsta, daug kur dar bendrauja tik patys artimiausi žmonės. Ir atsitinka taip, kad Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją švenčiamos namuose su artimiausiais draugais prie cepelinų.

Šeimose ir bendruomenėse atitolimą stiprina ir skaldymasis į vakcinuotus ir nevakcinuotus. Taip  žmogus nutolsta nuo žmogaus ir pasireiškia sena tiesa: skaldyk ir valdyk. Tam labai daug įtakos turi socialiniai tinklai, kuriuose skelbiama prieštaringa informacija apie pandemiją, ir žmogui nebeaišku, kur yra tiesa. Mes turime suprasti, kad reikia rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais. Kristus sakė: mylėk savo artimą kaip pats save. Jei myli save, turi mylėti ir gerbti ir artimą.

Prasidėjus pandemijai, mūsų bažnyčios ir pastoracinė veikla atitolo nuo parapijiečių. Pandemijos pradžioje bažnyčios buvo užrakintos. O juk katalikiškos bažnyčios esmių esmė – šlovinti Viešpatį susibūrus. Per karantiną buvo pereita į virtualią erdvę, tačiau tai nepakeitė gyvo buvimo kartu. Atitolo asmeninis kontaktas su žmonėmis. Man, kaip dvasininkui, buvo labai sudėtinga ir emociškai skaudu sakyti pamokslą žiūrint į tuščią bažnyčią ir į aparatą.

O kaip bendruomenė išgyveno pandemiją? Ar pajutote žmonių išgyvenimus per pandemiją?

-Ir dar kaip buvo galima pajusti. Ypač pandemijos pasekmes. Labai išryškėjo dalies žmonių vienišumas, baimė arba pyktis. Dalis žmonių pasijuto atitolinti nuo visko – nuo Dievo ir nuo artimo. Jie atsidūrė dvasinėje tuštumoje. Juk atėjęs į bažnyčią žmogus pasikalbėdavo su kunigu per išpažintį, pabendraudavo su bičiuliais prie puodelio kavos arba prie cepelinų. Gyvas bendravimas su artimu yra visai kas kita negu pasikalbėjimas telefonu ar kitu virtualiu būdu.

Kas sudėtingiau tą atitolimą išgyvena: brandesnio amžiaus žmonės ar jaunimas?

-Pirmiausia karantinas atakavo vyresnio amžiaus žmones, nes virusas juos griebė pirmiausia. Jie iš karto liko visai izoliuoti.  O jiems labiausiai reikia artimo meilės, rūpesčio ir dėmesio. Žmogus įeina į tą gyvenimo fazę, kai rengiasi viską palikti ir didžiausias jo turtas yra artimas žmogus.

Nežinau, kaip kitur, bet toje vietovėje,  kur aš gyvenu, pandemijos pradžioje senelių prieglaudose mirčių skaičiai buvo labai dideli. Todėl atsiradus vakcinai pirmiausiai ir buvo vakcinuojami gyvenantys senelių namuose.

Jaunimas liko sėdėti kambaryje prie kompiuterio monitoriaus ar išmaniojo telefono.

Kita labai nukentėjusi grupė – jaunimas. Jam formuotis reikalingas bendravimas. Jaunuoliai save atranda per draugus. Tačiau viskas sustojo: ir sporto renginiai, ir klubai, ir stovyklos. Jaunimas liko sėdėti kambaryje prie kompiuterio monitoriaus ar išmaniojo telefono.

O išmaniosios technologijos gali turėti įtakos bažnyčios ir tikinčiųjų vėlesniam santykiui?

-Tikiuosi, kad su laiku mes galėsime grįžti į bendruomeninį gyvenimą. Krikščionybė – tai asmeninis ryšys su Dievu, religija – savo asmeninio tikėjimo sujungimas su kitais, šlovinant Viešpatį ir vienas kitam padedant. Mums reikia kito žmogaus. Technologijos yra informacijos šaltinis, o ne bendravimo įrankis.

Neretai teigiama, kad jauni žmonės ieško kitų kelių į santykį su Dievu. Ką galite pasakyti apie kartų požiūrį į katalikybę?

-Kartų kaita yra didelis sielovadinis iššūkis, nes išeivijoje labai trūksta kunigų, nuolatinių diakonų ir katechetų.

Lietuvoje jų taip pat trūksta.

-Taigi… O ką kalbėti apie išeiviją. Jei mes kalbame apie pirmąsias bangas, tarp emigravusiųjų buvo labai daug dvasininkų. Tada lietuviškose bendruomenėse dvasininkai labai prisidėjo prie bendruomeninės veiklos. Jie buvo natūralūs bendruomenių lyderiai. 

Skaldymasis atsiranda dėl nuomonių skirtumo. Mes siekiame tų pačių tikslų, bet juos užgožia individualizmas.

Kodėl aš pabrėžiu lyderių natūralumą? Bendruomenės turi tendenciją skaldytis dažniausiai dėl asmeniškumo nuvertindamos objektyvius bendruomenės tikslus ir siekius. Skaldymasis atsiranda dėl nuomonių skirtumo. Mes siekiame tų pačių tikslų, bet juos užgožia individualizmas. Vadovaujamasi nuostata: jei tavo nuomonė nesutampa su manąja, tu esi prieš mane. Tačiau, be subjektyvaus, yra objektyvus siekis. Tai pamiršus išsivysto labai skaudus asmeninis puolimas, suasmeninant veiklą, tarytum aš atakuoju tave. Tai griauna ir skaldo bendruomenę.

Kol kas mes daugiau kalbame apie tuos kraštus, kuriuose gyvena seniau emigravę tautiečiai, o kaip sielovados darbas dirbamas tose šalyse, kuriose didžioji dalis lietuvių pradėjo kurtis tik po Lietuvai atgavus nepriklausomybę?

-Beveik prieš dvejus metus kreipiausi į Lietuvos Vyskupų Konferenciją, prašydamas surasti kunigą, galintį ir norintį dirbti Norvegijoje, kur šiuo metu gyvena labai daug lietuvių, bet reikia nemažai laiko kunigui surasti. Juk dvasininkas, vykdamas dirbti sielovadinio darbo į kitą šalį, vyksta kaip emigrantas. Tai kiekvienam žmogui yra labai didelis iššūkis. Manau, ateityje ši problema dar labiau aštrės, nes, kaip rodo statistika, besirenkančių kunigystę skaičius kasmet mažėja.

Kas, Jūsų manymu, lemia, kad jauni žmonės rečiau renkasi kunigystės kelią?

-Manau, taip atsitinka todėl, kad esame atsitolinę nuo bažnyčios ir kad socialiniai tinklai labai kritikuoja ir atakuoja bažnyčią. Ir daugiausia atakuoja katalikų bažnyčią. Dėl to, kad joje yra žmogiškų problemų? Be abejo, yra. Kad buvo padaryta žmogiškų klaidų? Be abejo, kad taip. Visos tos atakos suformuoja tokį katalikų bažnyčios įvaizdį, dėl kurio jaunuolis ar jaunuolė, rinkdamiesi vienuolystę arba kunigyste, trigubai daugiau galvos. Turinčių pašaukimą jaunų žmonių yra, bet dėl sudėtingos padėties dalis jų nesiryžta rinktis dvasininko tarnystės.

Globalizacija atveria ne tik valstybių sienas, bet ir priartina prie žmogaus įvairias religijas. Kokią įtaką katalikų bažnyčiai daro kiti tikėjimai?

-Po Antrojo Vatikano susirinkimo visos krikščioniškos bažnyčios skatinamos ieškoti, kas jas jungia ir vienija. Be dialogo tarp skirtingų religijų globalėjančiame pasaulyje neįmanoma gyventi. Mes visi siekiame būti išgelbėti, siekiame atsiversti. O atsivertimas yra kasdieninis procesas.

Esate antrosios emigrantų kartos atstovas. Kokie ryšiai sieja su Lietuva?

-Man labai buvo svarbu palaikyti ryšį su centru – su mano vyskupija – Vilniaus Arkivyskupija, su Lietuvos vyskupais, kaip jų delegatui užsienio lietuvių katalikų sielovados reikalais. Per pandemiją pajutau, kad atitolimas labai kenkia. Labai sunku, kai negalima palaikyti ryšių gyvai.

Per pandemiją gyvas ryšys nutrūko ir su Klaipėdoje veikiančiu „Dvasinės pagalbos jaunimui centru“, kurį padėjau įsteigti prieš 26 metus. Todėl man labai svarbu palaikyti ryšį su jo darbuotojais, kad įgyvendintų centro misija ir tikslus.

Kodėl pasirinkote padėti Klaipėdos jaunimui? Gal paties šaknys siejasi su uostamiesčiu?

-Ne, mano šaknys nesisieja nei su Klaipėda, nei su Klaipėdos kraštu. Mama kilusi iš Aukštaitijos,  tėvelis – iš Suvalkijos. Centro įsteigimas buvo susijęs su Baltijos kraštams skirta Kanados programa „Baltic initiative program“. Ši programa buvo įsteigta, kai Lietuva ir kitos Baltijos šalys tapo nepriklausomos.

Iš šios programos buvo finansuojami Baltijos šalyse įgyvendinami projektai, prie kurių savo lėšomis galėjo prisidėti ir jų vykdytojai. Tada Ričardas Liškauskas, taip pat dipukų vaikas, gimęs Kanadoje, padėjo įsteigti centrą Klaipėdoje ir tapo pirmuoju šio centro direktoriumi.

O Klaipėdą pasirinkau neatsitiktinai. Pastebėjau, kad šiame mieste labiausiai šalyje apleista  katalikiška socialinė jaunimo rūpyba. Aš kalbu apie padėtį, buvusią prieš ketvirtį amžiaus. Tada katalikybė šiame mieste buvo silpniausiai išvystyta.

Tačiau šis krašte beveik penkis šimtus metų buvo liuteroniškas.

-Taip, o po Antrojo pasaulinio karo į šį kraštą privažiavo labai daug rusų ir įvairių kitų tautų atstovų. Todėl norėdami padėti jaunimui ir įsteigėme šį dvasinės pagalbos centrą. Praėjo ketvirtis amžiaus, o centras tęsia savo veiklą. Jame darbuojasi šeši specialistai, tarnaujantys nemažam jaunimo skaičiui.

Ir pabaigai – ką norėtumėte pasakyti tiems, kurie skaitys šį almanachą?

-Pasaulis pereina į popandeminį laiką, tad turime baigti skaldymąsi, kilusį dėl vakcinų.

Mes turime atkreipti dėmesį į tuos, kurie per pandemiją nukentėjo labiausiai. Tai mūsų jaunimas. Niekas nebeieško pamokymų žodžiais, reikalingi pamokymai gyvais pavyzdžiais. Turime padėti jaunimui sugrįžti į bažnyčią, lituanistines mokyklas, sporto sales, stovyklas, išvystyti karitatyvinę veiklą. Turime pradėti ugdyti jaunimo vadovus.

Taip pat turime lankyti vyresnio amžiaus žmones, kurie buvo įskaudinti per šią pandemiją. Yra Dievo įsakymas: mylėk savo tėvą ir motiną. Todėl mūsų bendruomenė, kaip ir šeima, turi padėti mūsų vyresniesiems nariams, kad jie pajustų, jog yra mylimi, gerbiami, nes jie mums perduoda patirtį, kurią per savo gyvenimą įgijo.

Labai svarbus ryšys su Lietuva. Mes turime suprasti, kad Lietuva yra mūsų Tėvynė ir kad mes visi esame viena tauta.

Labai svarbus ryšys su Lietuva. Mes turime suprasti, kad Lietuva yra mūsų Tėvynė ir kad mes visi esame viena tauta. Todėl bendruomenėse turime visi galvoti, kaip mums atnaujinti savo veiklą. Veiklą ne socialinėje, bet tapatybės plotmėje, kad išlaikytume gyvą lietuvių kalbą, kad į savo veiklą įtrauktume jaunimą.

Bendruomenėms, kuriose yra parapijos, reikia įsilieti į parapijos gyvenimą. Mes visi, tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai, save vadinantys katalikais, esame atsakingi už savo parapiją ir turime aktyviau dalyvauti parapijos veikloje ir suvokti, kad prižiūrėti mūsų parapijas nėra vien klebono reikalas.

Bendruomenės savo veikloje turi atspindėti ir svarbius savo Tėvynės istorijos periodus, nepamiršti, kas mes esame. Popandeminis laikas yra kritinis laikas. Mes turime grįžti prie savų šaknų. Ir turime pradėti nuo nulio, nes praradome jau daugiau kaip dvejus metus.

Dėkoju už pokalbį.

The post Prelatas Edmundas Putrimas: ne žmogus sukuria bažnyčią appeared first on LAIKMETIS.

G, Nausėda yra sakęs, kad dvigubą pilietybę reikia įteisinti, o referendumą dėl dvigubos pilietybės galima surengti 2024 metais su prezidento rinkimais.

Referendumas dėl dvigubos pilietybės išplėtimo jau vyko 2019 metų gegužę kartu su prezidento rinkimais, tačiau tuomet nepavyko priimti Konstitucijos 12 straipsnio pataisos.

Emigravusieji po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metų kovo 11 dieną šiuo metu, išskyrus kai kurias išimtis, negali turėti dvigubos pilietybės.

Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad tik referendumu pakeitus Konstituciją galima atverti galimybę turėti dvigubą pilietybę po nepriklausomybės atkūrimo kitų šalių pilietybę įgijusiems Lietuvos piliečiams.

Prezidento patarėjo Rido Jasiulionio teigimu, per susitikimą taip pat bus kalbama apie lituanistinį švietimą, lietuvybės ir lietuviškos kultūros puoselėjimą, grįžimą iš emigracijos.

Iš dalies nuotoliniame susitikime iš viso dalyvaus 45 pasaulio lietuvių bendruomenių lyderiai iš 21 valstybės.

The post Prezidentas su pasaulio lietuvių bendruomenių lyderiais aptars Lietuvos pilietybės išsaugojimą appeared first on LAIKMETIS.

Minint tarptautinę poezijos dieną, kovo 21 d. 21 val. Airijos lietuvių atlikėjas Darius Mileris Nojus ir poetė Rasa Kochanauskaitė - Raižienė, kartu su Airijos lietuvių Kultūros asociacija, Lyrikos Vakarai ir Airijos lietuvių bendruomene organizuoja virtualų poezijos renginį „Pasaulio lietuvių virtuali poezijos kelionė“, kuris bus transliuojamas Airijos Lietuvių Kultūros Asociacijos Facebook paskyroje ir apjungs lietuvius visame pasaulyje.

Renginį globoja Lietuvos ambasada Airijoje ir Pasaulio lietuvių bendruomenė, dalyvauja poetai ir skaitovai iš 21 šalies (Australija, JAV, JK, Šveicarija, Švedija, Austrija, Airija, Meksika, Olandija, Ispanija, Latvija, Estija, Norvegija, Danija, Graikija, Izraelis, Vokietija, Prancūzija, Italija, Belgija, Lietuva).

Virtualiame renginyje pasaulio lietuvius sveikins Lietuvos ambasadorius Airijoje Marijus Gudynas, Lietuvos Respublikos Seimo narė, LR Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininkė Dalia Asanavičiūtė ir Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke.

Manome, kad nieko panašaus dar nebuvo ir toks renginys, kai lietuviški poezijos posmai bendrame renginyje suvienys pasaulio lietuvius, vyks pirmą kartą.

Renginio nuoroda FB https://www.facebook.com/events/920414742092441

Renginio raktažodis - #poezijoskelione

Daugiau informacijos el paštu:
music@nojus.com (Darius Mileris Nojus)
rasaraiziene@gmail.com (Rasa Raižienė)

The post Pasaulio lietuvių virtualus poezijos renginys appeared first on LAIKMETIS.

Ji sujungs visas pasaulio lietuvių bendruomenes drauge paminėti Nepriklausomybės atkūrimo dieną. 

Anot Seimo pranešimo, 21 val. Seimo „YouTube“ paskyroje ir „Facebook“ bus transliuojamas specialus renginys, kuriame bus rodomi vaizdo sveikinimai, atsiųsti iš 15 pasaulio lietuvių bendruomenių.

Prie šios iniciatyvos prisidėjo JAV, Jungtinės Karalystės, Švedijos, Prancūzijos, Airijos, Islandijos, Ukrainos, Latvijos, Belgijos, Naujosios Zelandijos, Pietų Afrikos Respublikos, Taivano, Turkijos, Vokietijos ir Ispanijos lietuvių bendruomenės bei skirtingų šalies regionų – Suvalkijos, Dzūkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos, Mažosios Lietuvos – ir trijų didžiųjų miestų: Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos atstovai.

Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse prezidentas Gitanas Nausėda su Vilniaus universiteto rektoriumi Rimvydu Petrausku ir Lietuvos verslo angelų tinklo valdybos pirmininku Vladu Lašu rengia diskusiją dėl šalies ateities vizijos.

1990 metų kovo 11 dieną Lietuvos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas paskelbė atkuriantis nepriklausomą Lietuvos valstybę.

The post Šįvakar pasaulio lietuviai siųs virtualius sveikinimus Lietuvai appeared first on LAIKMETIS.

Brangūs lietuviai visame pasaulyje,

jau devintą kartą pirmąjį kovo sekmadienį kviečiame melstis už lietuvius, išsibarsčiusius po visą pasaulį. Šiemet, kovo 7 d., junkimės į bendrą maldą, prašydami Dievo palaimos ir sustiprinimo lietuviams visame pasaulyje, ugdant lietuvių tautinę bei religinę tapatybę, dėkojant Dievui už lietuviškas parapijas ir misijas, stovyklas, lituanistines mokyklas ir bendruomenes bei organizacijas. Melskimės už savo artimuosius, draugus ir pažįstamus, visus brolius ir seseris, kurie laiko save lietuviais ir kuriems yra brangi Tėvynė Lietuva.

Lietuvos vyskupų sprendimu Maldos už lietuvius visame pasaulyje diena visada „glaudžiasi“ prie šv. Kazimiero iškilmės. O šie 2021-ieji metai visuotinėje Bažnyčioje pažymėti ir ypatinga tema: popiežius Pranciškus praėjusių metų pabaigoje paskelbė Šventojo Juozapo metus. Vienydamiesi maldoje ir patikėdami Dievui visa tai, kas mūsų laukia šiemet, turėkime prieš akis šiuos du maldos ir veiksmo vyrus: šv. Kazimierą ir šv. Juozapą. Jie abu mums primena, kad daugybė žmonių tyliai, nebijodami ir nepaisydami kitų nepasitenkinimo ar galimo pasmerkimo, daro gerus darbus. 

Daugybė žmonių tyliai, nebijodami ir nepaisydami kitų nepasitenkinimo ar galimo pasmerkimo, daro gerus darbus.

Išgyvename pasaulinės pandemijos laikotarpį. Šie šventumo pavyzdžiai kviečia ir kiekvieną iš mūsų įsipareigoti artimo meilės darbams ir gyventi maldos gyvenimą. Prašykime šių šventųjų užtarimo pas Viešpatį, kad suteiktų paguodos ir gydančios vilties. Daug lietuvių visame pasaulyje dirba medicinos ir slaugos srityse – jie aukoja savo sveikatą, jėgas ir laiką, gelbėdami, prižiūrėdami ligonius ir pagyvenusius žmones, guosdami vienišus, padėdami bedarbiams ar benamiams. Dėkojame jiems už pastangas kasdienybėje liudyti Dievo veikimą žmogaus rankomis.

Dėkojame ir dvasininkams, kurie, nors ir varžomi ribojimų, rūpinasi, kad žmonės neliktų be sakramentų ir Gerosios Naujienos. Nors šiemet daugelyje lietuvių bendruomenių nebus įprastų Kaziuko mugių, kurias dažniausiai organizuoja jaunieji skautai, kviečiame visus, ypač jaunimo vadovus, ir toliau ugdyti jaunimą artimo meilės darbų dvasia. Melskimės vieni už kitus ir padėkime tiems, kuriems labiausiai reikia, kad ir nedideliais, bet konkrečiais gailestingumo darbais.

Minint Maldos už lietuvius pasaulyje dieną, kviečiame jungtis į maldą šv. Mišiose, transliuojamose iš lietuvių parapijų ar bendruomenių visame pasaulyje. Kovo 7 d. 18 val. Lietuvos laiku šv. Mišios per Marijos Radiją ir internetu (YouTube kanale „Prisikelimo parapija“) iš Tėvų Pranciškonų Prisikėlimo parapijos Toronte, Kanadoje.

Arkivyskupas Gintaras Grušas
Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas

Prel. Edmundas J. Putrimas
Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas užsienio lietuviams katalikams

The post Vyskupų laiškas Maldos už lietuvius visame pasaulyje dienai appeared first on LAIKMETIS.