leisti savo tarnui ramiai iškeliauti,

nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą,

kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje:

šviesą pagonims apšviesti

ir tavosios Izraelio tautos garbę“ (Lk 2, 29-32)

Taip kasdien užbaigiama visos Katalikų Bažnyčios rytmečio malda. Zacharijo giesmės žodžiais išpažįstamas Kristaus atneštas išgelbėjimas ir visa Bažnyčia pradeda dienos darbus prisimindama, jog Kristus yra pasaulio šviesa, atėjusi apšviesti viso pasaulio žmones. Šis priminimas neatsitiktinis – jis plaukia iš pačios Bažnyčios misijos, kurią, kaip Kristaus tikintieji, esame pakviesti įgyvendinti visi krikščionys.

Didysis XX a. Bažnyčios įvykis, Vatikano II-asis susirinkimas, savo dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią „Lumen Gentium“  moko, kad „net užsiėmę laikinaisiais reikalais pasauliečiai gali ir turi savo vertinga veikla evangelizuoti pasaulį.“ Panašiai ir aš savo straipsniu noriu paskatinti Lietuvos Bažnyčios tikinčiuosius pasauliečius apmąstyti kertinę misiją. Tą misiją, kuri yra skirta atlikti mūsų tėvynei šiuo metu. Kristus kviečia ir Lietuvos pasauliečių luomą įsisamoninti savo užduotį ir prisidėti prie išganymo darbo reikšmingu būdu. Kaip moko Vatikano II-asis susirinkimas, evangelizacija nėra tik kunigų ir vienuolių reikalas.

Kaip bebūtų, Vakaruose įvairiais mastais pasireiškianti priešiškumo Krikščionybei atmosfera reikalauja iš kiekvieno tikinčiojo liudijimo ir kankinystės dvasios (tebūnie nekruvinos). Sekti Kristumi, priešingai nei anksčiau, jau nebėra kultūrinė norma. Štai kodėl pasauliečiai, nors ir nedalyvaudami sakramentinėje Kristaus kunigystėje, vien savo krikščioniško gyvenimo praktikavimu tampa prieštaravimo ženklu mūsų tautai ir visam Vakarų pasauliui. Gyventi krikščioniškai šiandien nėra norma.

Ankstesniesiems teiginiams galima prieštarauti – apie kokį priešiškumą Krikščionybei kalbama? Juk lietuvių tauta, 50 metų gyvenusi sovietiniame eksperimente, puikiai žino, kas yra agresyvus ateizmas. Tai Bažnyčių uždarinėjimas, kunigų trėmimai ir žudymas, mokslinio ateizmo dėstymas universitete ir priverstinis disidentų gydymas psichiatrinėje ligoninėje. Šių ekscesų akivaizdoje nūdienos Lietuva atrodo bene rojus. Taigi atrodo absurdiška kalbėti apie kokį nors tariamą mūsų visuomenės antikrikščioniškumą. Ir tikrai, žmonės dėl tikėjimo į kalėjimus nesodinami, mokyklose vietoje ateizmo dėstoma tikyba, o Bažnyčia ir valstybė, regis, palaiko, gal kiek atokius, bet draugiškus santykius. Visgi dabartinis iššūkis tikėjimui yra ne aktyvus persekiojimas, bet „agresyvus abejingumas“. Ką norima pasakyti tokiu iš pažiūros oksimoronišku teiginiu?

Dabartinis abejingumo tikėjimui agresyvumas pasireiškia ne prieš Krikščionybę nukreiptų priemonių gausa ar aršumu, bet veikiau šios abejingumo krizės visuotinumu. Daugumoje visuomenės gyvenimo sričių tikėjimas yra atsitraukęs į tolimiausius viešojo gyvenimo kampelius. Gyvenimas be religijos – natūralus Lietuvos ir Vakarų pasaulio kasdienybės fonas. Bažnyčią įprastai lietuvis atsimena per Kalėdas, Velykas, vestuves, krikštynas ir laidotuves. Iš sakramentinio gyvenimo belikęs tik tuščias kiautas, dauguma parapijų didžiąja dalimi funkcionuoja kaip sakramentų dalijimo centrai, bet ne kaip gyvos tikėjimo bendruomenės. Viena Lietuvos jaunimo sielovadininkė kalbėdama apie sutvirtinimą taikliai išreiškė dabartinę sakramentinio gyvenimo būklę Lietuvos Bažnyčioje: „Sutvirtinimas – iškilmingas jaunuolio atsisveikinimas su Bažnyčia, dalyvaujant vyskupui.“

Sekti Kristumi, priešingai nei anksčiau, jau nebėra kultūrinė norma.

Verta užduoti sau asmenišką klausimą – ar mus jaudina toks mūsų bendrapiliečių abejingumas? Kristus sakė: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių.“ (Mt 7, 13). Ar kartais nenutinka taip, jog matydami savo šeimos narius, bendradarbius ir draugus ramiai pėdinančius šiuo pražūties keliu mes, Lietuvos krikščionys, pamojame jiems ranka ir atsisakome skelbti Evangeliją, nes bijome kalbėti? Mąstome sau: „Aš geriau liudysiu savo tikėjimą darbais, ne žodžiais“, „Ne mano reikalas žmones atvertinėti.“ Ir tikrai, žmonių atsivertimas negali kilti iš mūsų žodžių, bet iš Dievo malonės. Tačiau apaštalas Paulius įspėja: „Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!” (Rom 10, 14). Todėl Vatikano II–ojo susirinkimo dekrete „Apostolicam actuositatem“, aptariančiame pasauliečių apaštalavimą, skelbiama: „Tačiau šios srities apaštalavimą sudaro ne vien gyvenimo liudijimas; tikras apaštalas ieško progų žodžiais skelbti Kristų netikintiesiems, idant atvestų juos į tikėjimą“.

Susirinkimas Evangeliją liepia skelbti, o pats Išganytojas apie save yra pasakęs: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Nieks nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ (Jn 14, 6). Taigi Kristus ne šiaip sau kelias į išganymą. Jis yra VIENINTELIS kelias! Nesunku suprasti, kad, bent jau Lietuvoje, retai kas iš krikščionių mąsto apie savo tikėjimą kaip absoliučiai vienintelį išganymo kelią. Tikriausiai bijome, kad tai atrodys pernelyg dogmatiška, fanatiška ar tiesiog atstums kitus žmones. Tačiau su meile ir aiškumu pristatyta Geroji Naujiena niekada negali tapti nekrikščionių atstūmimo priežastimi. Priešingai, žinia apie gelbstintį ir mylintį Dievą tegali būti atgaivos šaltiniu aibėms nuodėmės ir gyvenimo skausmo išvargintų tautiečių. Slėpti šią žinią nuo jų yra sunkiai suvokiama neteisybė.

Šiandien Lietuvos pasauliečiams atsiveriantis misionieriškos veiklos laukas yra labai platus. Didžioji Visuomenė persmelkta agresyvaus abejingumo ir turbūt didžioji dalis jos narių nėra išgirdę Evangelijos žinios arba kada bent kiek giliau pamąstę apie Kristaus siūlomą naują gyvenimą. Šie žmonės – mūsų bendradarbiai, draugai, šeimos nariai, klasiokai, bendrakursiai. Jie yra mūsų kaimynai ir tie, su kuriais kas rytą važiuojame viešuoju transportu. Neįmanoma, kad didžiajai daliai jų Evangeliją paskelbtų 735 Lietuvoje tarnaujantys kunigai (2024 metų duomenys), kurie dėl savo atliekamų pareigų privalo nemažą laiko dalį praleisti Bažnyčios viduje. Taigi, Gerosios Naujienos skelbimas lietuvių tautai atitenka į mūsų pasauliečių rankas. Kaip mums pasinaudoti šia misionieriška galimybe?

Veikiausiai pirmas žingsnis yra kiekvienam tikinčiajam pažvelgti į savo širdį, ją ištirti ir atsakyti į klausimą – ar manyje gyva antrosios Lietuvos evangelizacijos viltis? O gal leidau sau pasiduoti pralaimėtojo nuotaikai, matydamas vis didėjantį visuomenės abejingumą ir sekuliarizaciją? Teigiamas atsakymas į pastarąjį klausimą tegali reikšti tai, jog reikia iš naujo atrasti tikrą ir neblėstančią Kristaus viltį. „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16, 33) sako Išganytojas Kristus. Jei tikime Jėzų esant Dievo Sūnumi, tai žinome, jog pergalė jau įvyko, niekas negali sustabdyti išganingo Kristaus darbo žmonijoje ir pragaro vartai Kristaus Bažnyčios nenugalės (Mt 16, 18). Tad koks pagrindas tikinčiam žmogui nusivilti? Absoliučiai joks!

Na gerai, bet galbūt sakysite: Kristus duoda mums amžinojo gyvenimo viltį, tikime, jog dienų pabaigoje būsime kūnu prikelti naujam gyvenimui. Bet kaip elgtis dabartyje? Ką daryti kasdienio artimųjų netikėjimo akivaizdoje? Kaip turėti vilties, jog mūsų evangelizacija gali būti sėkminga stipriai sekuliarioje aplinkoje? Į šiuos nerimastingus klausimus tėra vienas ramybę ir viltį teikiantis atsakymas. Tai Jėzaus žodžiai: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Šventąją Dvasią atsiuntęs Dievas gyvena su mumis ir šio pasaulio dabartyje. Jėzaus misija žemėje – tai ne tik suteiktas amžinojo gyvenimo pažadas ateityje, bet Dievo vykdomas mūsų pašventinimo darbas kasdienybėje. Per Bažnyčios suteiktus sakramentus, maldą, kasdienę pastangą išlikti dorybėse, Kristus lieja į mus savo malonę. Tad jau dabar, šiame gyvenime tampame naujais žmonėmis.

Jei suvokiame šią iš Dievo nuolat gaunamą malonės dovaną, tuomet mūsų misionieriška veikla įgauna visiškai kitą skonį. Patikime, jog tas, kuris gaivina mus, savo malonės dovanomis gali atgaivinti ir mūsų šeimas bei tautą. Tas, kuris nugalėjo pasaulį, trokšta vėl į Lietuvą atnešti Evangelijos šviesą. Tas pats Dievas, kuris kankinių tikėjimo liudijimu pas save kadaise patraukė visą pagoniškąją Romos imperiją, gali ir mūsų tėvynei dovanoti tikėjimo malonę.

Kokia būtų evangelizacijos programa Lietuvos misionieriams? Galėtume sakyti, jog tai apibrėžti turėtų katechetikos ar jaunimo sielovados centrai. Tačiau taip pat galime prisiminti, jog visi savo krikšto ir sutvirtinimo malone esame pašaukti nešti Zacharijo giesmėje minimą „šviesą pagonims apšviesti“. Sekuliari Lietuvos visuomenė yra dirva iš naujo pristatyti Jėzų Kristų kaip visos žmonijos viltį. Tokioje terpėje Kristaus žinia vėl gali tapti Gerąja Naujiena Lietuvai, nes jos naujumas ir gerumas dar aiškiau spindės Dievo nepažįstančios visuomenės šešėliuose. Tai pažinę turime trokšti ja dalintis, kad su apaštalu Pauliumi galėtume tarti: „ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16)

The post Jurgis Kipras Neviera. Antroji Lietuvos evangelizacija appeared first on LAIKMETIS.

Vaikštinėjome aplink kretingiškio Igno Vilniaus namus – vietą, kur jis šiuo metu mokosi ir gyvena. Taip aukštyn žemyn keliaudami Vilniaus Kalvarijų kalvomis bendravome apie pašaukimo į kunigystę atpažinimą, asmeninę maldą jo gyvenime, bendruomenės reikšmę, apie Kristaus gimimą žmogaus ribotume.

Šiuo metu sekmadieniais tarnystę atliekantis Vilniaus arkikatedroje klierikas Ignas Šopaga dalijasi: „Man gera dalintis tikėjimu, gera, kai matau, kaip žmonių tikėjimas keičiasi, kai jie sutinka gyvą Kristų. Ir jei aš galiu bent truputį prie to prisidėti ar būti įrankiu, man tai teikia daug prasmės.“

Pokalbio pabaigoje nusprendėme, kad ši valanda priminė Ryčio Zemkausko vestus „Pasivaikščiojimus“, tad kviečiu mintimis leistis Vilniaus Kalvarijų kalvas ir sekant Igną susimąstyti, kaip galima plėsti savo širdį.

Galime sukti čia.

Kaip atsidūrei čia – seminarijoje? Kaip atpažinai, kad tai tavo vieta?

Baigęs dešimtą klasę perėjau į profesinę mokyklą, kur dvejus metus mokiausi suvirinimo specialybės. Tuo metu daug kas pasikeitė: persikrausčiau gyventi į kitą miestą, gyvenau bendrabutyje, buvo visai kitaip nei Kretingoje, kur man buvo saugu, kur supo draugiška aplinka. Keitėsi ir tai, kaip matau pasaulį. Profesinėje mokykloje buvo maždaug toks lūkestis: išgyvenk. Turėjau viską apsvarstyti, ir ten kažkas įvyko. Kadangi nebuvo interneto, pradėjau daug skaityti – tai pirmasis dalykas, kuris mane transformavo.

Mokykloje buvo lengva mokytis, tad dažniausiai išsiprašydavau iš pamokų ir visą dieną leisdavau bibliotekoje skaitydamas. Literatūra mane pagavo, aš negalėjau sustoti. Pradėjau nuo F. Dostojevskio, perskaičiau žinomiausius jo kūrinius, tada tėtis patarė skaityti tai, ką skaitė pats Dostojevskis. Ir man tai pasirodė labai įdomu. Atradau tokį knygų sąrašą  – pradedi nuo literatūros pradžios – skaitai Homerą, ir pasieki šių laikų tekstus. Tame sąraše buvo šventojo Augustino „Išpažinimai“. Kai juos skaičiau, kažkas manyje pasikeitė, tarsi atėjo suvokimas, kad tikėjimas gali būti racionalus, net sudėtinga paaiškinti, kas skaitant tą knygą įvyko. Bet nuo tada pradėjau dažniau eiti į bažnyčią, atsirado troškimas ieškoti bendruomenės, pradėjau rimčiau žiūrėti į maldos gyvenimą, ir jis pasikeitė.

Manyje naujai suskambėjo tikėjimas, kuris visada buvo šalia manęs. Augau tikinčioje aštuonių vaikų šeimoje, mano tėvai niekada nepiršo tikėjimo, jie tai rodė savo pavyzdžiu, vežė į krikščioniškas stovyklas, vykdavau į Baltriškes. Tikėjimo prasme gavau pačius geriausius dalykus – tokią sveiką katechezę, sveiką tikėjimo perdavimą, kad gali būti visiškai normalus: gyventi normalų gyvenimą ir būti tikintis. Tai man didžiausia dovana, kurią atsinešu iš vaikystės. Iš kitos pusės – tikėjimas tarsi visada buvo, bet tuo pat metu, nors eidavau sekmadieniais į Šv. Mišias, mano gyvenimiški kasdieniai pasirinkimai su tuo nederėdavo. Negaliu sakyti, kad tikėjimas nebuvo gyvas, bet tikrai buvo ne pirmoje, ne trečioje ir ne ketvirtoje vietoje mano gyvenime.

Tad skaičiau ir natūraliai pradėjau daugiau melstis, eiti į Šv. Mišias, atradau pranciškoniško jaunimo bendruomenę, vėliau sutikau protestantišką bendruomenę, kurioje studentai iš LCC universiteto kiekvieną penktadienį būdavo su mumis. Pasikviečiau kartu eiti dar du draugus. Nors buvome trys katalikai, mus labai gerai priėmė. Ten jaučiausi mylimas, laukiamas, labiausiai augau tikėjime.

Mano gyvenimo tikslas buvo tapti suvirintoju, užsidirbti daug pinigų, susikurti verslą ir gyventi Meksikoje. Tikrai galvojau, kad kai mano draugai bus pirmakursiai, aš jau būsiu gerokai praturtėjęs. Bet kai prasidėjo virsmas, šis tikslas manęs nebetenkino, nebežavėjo. Svarsčiau, ką kita galėčiau veikti. Gyvenime buvo gana daug maldos patirčių, sutapimų ar nesutapimų, kurie man buvo labai aiškūs atsakymai, kad vis dėlto mano kelias – kunigystė. Tačiau tai pasirinkau ne iš karto: supratau, kad Dievas turbūt mane šaukia į kunigystę, bet kartu kilo mintis, kad noriu dar pagyventi. Mečiau mokyklą, keliavau, kurį laiką gyvenau Kipre, tada dirbau Anglijoje virtuvėje, kur kartu su šefu kalbėdavomės apie tikėjimą, ir tos valandos labai greitai praeidavo. Niekada anksčiau nesijaučiau toks gyvas. Ir nors Meksika buvo svajonių šalis, kai ten lankiausi, iki šiol prisimenu, kaip ėjau melsdamasis rožinį ir pajutau tuštumą, kad ne čia, ne čia tavo vieta, Ignai. Man buvo labai aiškus atsakymas.

Grįžau į Lietuvą, ėmiausi iniciatyvos burti jaunimėlį, kūrėsi bendruomenė, ir vėl man tai teikė daugiausiai energijos, džiaugsmo. Aišku, nėra taip, kad tik būdamas kunigu gali dalintis apie tikėjimą, bet dabar suprantu, kad šiame pašaukime nori nenori labai daug to, tai vos ne kasdienė duona, ir nuo to aš kaifuoju. Man gera dalintis tikėjimu, gera, kai matau, kaip žmonių tikėjimas keičiasi, kai jie sutinka gyvą Kristų. Ir jei aš galiu bent truputį prie to prisidėti ar būti įrankiu, man tai teikia daug prasmės.

Taigi pašaukimas kilo natūraliai, per skaitymą, asmeninę maldą, tuštumos patyrimą ir galiausiai pilnatvės, prasmės pajautimą dalijantis tikėjimu.

Kas tave pastiprina pašaukimo kelyje, kas padeda pasitvirtinti, kad esi savo vietoje?

Pirmiausia – malda. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, pirmiausia – malda. Supratau, kad šiame pašaukime, ypač kunigystėje, svarbu, kiek mano santykis su Kristumi gyvas, kiek esu pasiruošęs su Juo kartu eiti. Matau, kad ir kokie gražūs žmonių santykiai būtų, jie pranyksta žmogiškai, nebūtinai turi susipykti, bet į žmones negaliu taip labai įsikibti. Vienintelis Kristus yra tas, kuris manęs niekada nepaliks. Jis yra pirmasis, pas kurį einu, kai būna sunkumų.

Antra, žmonės – klierikai, kai kurie kunigai labai geri mano bičiuliai, su kuriais galiu kalbėtis apie viską. Nors ką tik sakiau, kad negali į juos visąlaik remtis, jie reikalingi ir net būtini. Taip pat pastiprina santykis su šeima, nors aš jį vis apleidžiu. Šeima yra ta aplinka, kur galiu būti visiškai savimi ir iš manęs nieko nesitikima. Ten esu tiesiog Ignas.

Ir dar padeda balansas. To dabar mokausi, nes yra tendencija viską, ką darau, maksimalizuoti. Jei studijuoju, tai iki galo, jeigu vykstu į stovyklas, tai iki kol nebenoriu į jas žiūrėti. Pastebiu natūralų norą visko perdozuoti. Suprantu, kad svarbu atrasti balansą tarp studijų, tarp pastoracinių užsidegimų (akademijų, stovyklų), tai naujas dalykas, kurio, nors nelabai sekasi, bandau mokytis. Stengiuosi savaitėje skirti šabo dieną, sekmadieniai mums yra tarnystės diena, todėl stengiuosi susikurti šeštadienius, kad tai būtų diena, kai esu „atsijungęs“. Labai minimaliai žiūriu socialines medijas, minimaliai kam atrašinėju, aplankau brolį su jo šeimyna, einu pasivaikščioti, skaitau tas knygas, kurių nėra liepta skaityti. Seminarijoje mes esame bendruomenė, todėl norisi skirti laiko pabūti su broliais, gerti kavą ir nežiūrėti į laikrodį, kad jau man reikia kažkur eiti. Tai diena, kai atsikeliu šiek tiek vėliau, neskubu imtis veiklų, leidžiu sau pabūti truputį tinginiu. Ir nors, tiesą pasakius, nesu šio įgūdžio ištobulinęs, man reikia tokio persikrovimo.

Eidami beveik atsimušame į vielinę tvorą, Ignas sako: „Praeisime pro čia, sužinosi takelius. Čia yra Vilnius.“ Keliaujame toliau.

Linkiu, kad tau vis labiau pavyktų susikurti šabo dieną, tai tikrai aktualus priminimas daugeliui. Tave sutikus malonu matyti giedrą veidą; dažnai įkvepi savo entuziazmu, gebėjimu prieiti prie jaunimo, polėkiu veikti, žaisti, ir tai žavi kitus. O kas įkvepia tave?

Galbūt tai mano charakteris. Bet, geriau pagalvojus, toks nebūdavau, gal dabar taip neatrodo, bet esu intravertas. Man nėra lengva eiti prie žmonių, tenka save nugalėti. Dažniausiai mane atgaivina ir teikia energijos, įkvėpimo šventoji valanda. Gal vienuoliktoje klasėje, kai perskaičiau „Išpažinimus“, tai buvo vienas pirmųjų dalykų, kurį pradėjau praktikuoti savo maldos gyvenime. Susirasdavau ir dabar susirandu vietą, koplyčią, kur laikomas Švenčiausiasis Sakramentas, būnu valandą, skaitau Bibliją, meldžiuosi. Atrodo, niekas labai nesikeičia, bet po to laiko man gimsta idėjos, atsiranda noras kažką daryti.

Man atrodo, kad tas entuziazmas kyla ne iš manęs. Neseniai sužinojau žodžio „entuziazmas“ reikšmę – būti Dieve (En Theos). Esi Dieve, nes entuziastingai kažką veiki. Įkvepia buvimas prie Jėzaus kasdien skiriant valandą, ir dar įkvepia žmonės. Yra vidinių autoritetų, kurie mane žavi – kai kurie seminaristai, kunigai, keli sutikti pasauliečiai. Visąlaik, kai noriu skųstis ar kai prarandu tą entuziazmą, pagalvoju apie juos. Nėra taip, kad imu jiems skambinti, bet prisimenu juos ir taip visiškai pasikraunu. Ir nepasakyčiau, kad su kai kuriais esame artimi draugai, bet jie yra ar buvo kažkuriame mano gyvenimo etape.

Jau minėjai maldą, ar turi dar kokių maldos įpročių?

Jei norėčiau teisingai kalbėti, tai turbūt būtų Šv. Mišios, bet, kaip bebūtų gaila, taip nėra. Myliu Šv. Mišias, bet pirmiausia – šventoji valanda. Antroje vietoje – dienos peržvalga. Sunku net pasakyti, kaip ją atlieku: dienos pabaigoje žvelgiu į dieną ir stebiu, kur Dievas mane kalbino, kokiose situacijose, kur atsiliepiau, kur neatsiliepiau. Ir keista – tai darau seminarijoje jau penkerius metus, tiek laiko kasdien peržvelgiu dieną, ir iki šiol turiu save versti tai daryti. Norėtųsi, kad tai taptų įpročiu, bet visada vyksta kova. Kalbėjau su vienu kunigu, kad dienos peržvalga yra tokia svarbi dalis, tai – vaisių susirinkimas.

Čia einam, čia žiauriai geras takelis.

Dievas kalbina per daug ką, bet kai žvelgiu į savo dieną, savo veiksmus, pasirinkimus, kodėl su vienu žmogumi kalbėjau taip, kodėl visą dieną sukosi viena mintis, kalbinimas vyksta stipriausiai. Žvilgsnis į savo dieną man padeda pastebėti Dievo veikimą savo gyvenime, ypač kai aš to nepastebiu. Jis veikia nuolatos, nuolatos kalbina, bet dažniausiai mes būname labai užsiėmę svarbiais dalykais. Be to, Jis padeda man pastebėti tuos veiksmus arba nusistatymus, arba tam tikras laikysenas, kurios man trukdo Jį išgirsti. Po truputį padeda eliminuoti tai iš savo gyvenimo, kad galėčiau augti. Pavyzdžiui, dienos peržvalgoje pagaunu save skrolinantį per paskaitas ir suprantu, kad neišeina man visiškai nustoti, bet rytoj bent pirmą paskaitą pabandysiu to nedaryti. Tad stengiuosi normaliai peržvelgti dieną dėkodamas už ją ir pastebėdamas savo pasirinkimus, kurie nedaro manęs laimingu.

O, šuniukas.

Ir trečias dalykas, kurio mokausi, yra tiesiog kalbėtis su Dievu. Visada atrodydavo, kad į maldą turiu atnešti šventus dalykus, kokius projektus, ypatingus įvykius, o išties, nors neseniai pasitempiau nugarą ir man ją skauda, to į maldą nenešu, nes įsivaizduoju, kad pats turiu tai sutvarkyti. Arba to, kad erzina vienas brolis, irgi kažkodėl nenešu į maldą. Prieš mūsų susitikimą atsisėdau ir galvoju, kaip susitikus padaryti taip, kad pokalbis būtų ne apie mane, o apie tave, Kristau. Pastaruoju metu mokausi tiesiog paprastai, savais žodžiais kalbėtis su Dievu.

Suprantu, kad tau svarbi bendruomenė, minėjai, kad vasarodavai su Tiberiados broliais, bendravai su pranciškonišku jaunimu. Tavo gyvenime atsirado ir ateitininkai. Kokia buvo pažinties pradžia?

Ir tu buvai toje akademijoje Kaune, kai akademija vyko Akademijoje. Tai buvo pirmas mano normalus susitikimas su ateitininkais. Paauglystėje kartą tėtis pasiūlė vykti į ateitininkų renginį, bet pasakė, jog reikės rašyti rašinį, ir aš tikrai atsisakiau. O toji akademija buvo toks pirmas susitikimas, į kurį mane pakvietė kunigas Linas Braukyla. Buvo gera akademija, tokia įsimintina: važiavome į pogrindžio spaustuvę, labiausiai įsiminė Petro Plumpos pasidalijimas. Man labai patiko kartą kunigo Domingo pasakyta mintis, kad čia atrandi perlą, kurio daug kas jau nebevertina. Kartais atrodo, jog ateitininkai yra tokie intelektualai, snobai, pasikėlę, bet aš juos pamačiau visiškai kitokius. Pamačiau, kiek daug jaunuolių dabar sutinka Kristų. Ir sutinka ne tik per jausmus, emocinį bendruomeniškumo patyrimą, bet tuo pat metu, kas yra stiprybė, ir randa tvirtą intelektualinį, žmogišką pagrindą, ko kitos bendruomenės dar gali mokytis. Būdamas tarp jų atradau daug prasmės, supratau, kad noriu prie to prisidėti, būti visame tame.

Tiek, kad jau segi ir studento ateitininko ženklelį.

Taip, šiaip neplanavau, gan staigiai pasiūlė, šiek tiek ne pagal taisykles. Sakiau, kad tapsiu ateitininku, jei leis nerašyti esė, o duos už nuopelnus (juokiasi), taip ir buvo. Nežinau, ar už nuopelnus. Gal per drąsiai pasakyta, bet pasiūlė. Niekada per daug nesureikšmindavau to ženklelio. Bet tapęs organizacijos nariu nebegali jos kritikuoti. Neįsipareigojus galima pabūti patogiai, o kai organizacija tampa nepatogi, galima atsiriboti. Dabar esu ateitininkas ir organizaciją priimu su viskuo: ir su pliusais, ir su tais minusais, kurie yra ateitininkijoje.

Užlipus į Verkių parko apžvalgos aikštelę Ignas sako: „Čia žiauriai gražu, ane? Va čia aš labai norėjau šiandien ateiti.“

Ar yra koks nuotykis ar potyris su ateitininkais, kuris tau stipriai įsirėžė?

Pats įsimintiniausias dalykas, kurį mes darėme su ateitininkais, tai Šiluvoje rudens akademijoje, kai vyko vakaro malda Apreiškimo koplyčioje. Ten buvo įjungta viena lemputė, nukreipta į Mariją, buvo tamsu, visi susikibę ir sukryžiavę rankas stovėdami aplink Mariją giedojome „Paukščius“. Turbūt labiausiai „paėjusi“ išoriškai malda (juokiasi). Kai pagalvoju apie akademiją, tai apie tą vakarą, kur žemė ir dangus, atrodo, susiliejo – tai vienas įspūdingiausių dalykų.

Kita vertus, visos ateitininkų moksleivių akademijos yra tam tikras nuotykis. Vis kitoje mokykloje, kitame mieste, savitos problemos, džiaugsmai. Net įdomu, mano žvilgsnis dabar pasikeitė: atvykstu į kokią mokyklą ir tiriu, ar čia būtų galima organizuoti akademiją.

Tavęs daug kur pilna. Net ir akademijoje maldą giliau, jautriau gali pravesti, visad turi žaidimo pasiūlymą, tampi išvadinių (visą renginį apibendrinančių) paskaitų skaitytoju. Atrodo, kad yra nemažai sričių, kur daug duodi, dovanoji. O ko mokaisi būdamas tarp ateitininkų?

Gal susidaro įspūdis, kad duodu daug. Man atrodo, kad minimaliai. Juk melstis ir taip melsčiausi, tai tik pravedu maldą visiems. O gaunu daug. Pirmiausia, renginiuose mokausi iš kitų vadovų. Stebiu, kaip visi dalijasi skirtingomis savo dovanomis, tarkim, žaviuosi, kaip viskas organizuota, kaip pažvelgiama į mažytes detales, ir man tai labai gražu. Man visada įspūdinga stebėti tuos vadovus, kurie moka būti su vaikais. Tokia paslaptis, kaip būti su paaugliais, kaip su jais kalbėtis. Ir kai matau tuos, kurie moka taip paprastai sėdėti ir bendrauti, man yra įspūdinga. Daug kopijuoju, net ir išvadinės paskaitos yra kopijavimas – nieko naujo nepasakau, tik atkartoju, ką pasakė anksčiau kalbėję paskaitininkai. Be to, dalyvavimas akademijų paskaitose mane įkvepia, man jos būna įdomios, pats po jų tampu praturtėjęs.

Girdėjau, telki studentų ateitininkų kuopą, papasakok apie šį projektą truputį plačiau.

Čia yra mano svajonė. Atsargiai sakau ateitininkų bendruomenė, nes ji dar nėra bendruomenė, labiau organizacija, daranti gražius dalykus. Svajoju, kad studentai patirtų ateitininkų bendruomeniškumą ir kaip tai galima kurti, kaip gyventi bendruomeniškumu. Tai dabar mano projektas – studentų ateitininkų (SAS) kuopa – arba duoti paragauti, kaip galėtų atrodyti bendruomeniškumas. Galiu būti studentas ateitininkas ne tik tada, kai priklausau vienam iš šimto komitetų, valdybų ar kažką organizuodamas, būdamas moksleivių kuopos globėju, bet galiu būti ateitininkas studentas, net kai esu tiesiog studentas savo universitete ir bandau viską atnaujinti Kristuje ten, kur esu. Neprisiimu oficialių atsakomybių, bet randu erdvę, kur galiu ateiti, būti sustiprintas, dalintis savo sunkumais, džiaugsmais, melstis už kitus.

Įkvepia buvimas prie Jėzaus kasdien skiriant valandą, ir dar įkvepia žmonės.

Veikimo principas paprastas: susirenka apie dvylika studentų, pavalgome kartu (tai labai svarbu), tada žiūrime protestantišką mokymą apie buvimą Kristaus mokiniu, ir toji programa nėra tiek esminga, kiek galiausiai pasidalijimai mažose trijų žmonių grupelėse. Dalijamės, kaip išgyvename asmeninę maldą, kaip pastebime nuodėmę pasaulyje, ir po to laukia pakvietimas tam tikrai praktikai. Iki kito susitikimo visi kartu bandome atrasti kasdienę maldą dienoje ir joje augti. Kad krikščioniškumas nebūtų tiktai žinių lygyje, bet kad tai keistų mano gyvenimą, kad tikrai po truputį tapčiau Kristaus mokiniu. Kad būčiau ne tik statistinis krikščionis, kuris pritaria tiesoms, bet kad žmonės mane pamatę sakytų: jis ateitininkas, jis tikrai yra Kristaus mokinys. Jis kitaip elgiasi, kitaip gyvena, kita liudija.

Kai bandome tai daryti pavieniui, suprantame, kad esame per silpni, kad pavargstame, yra per sunku, susiduriame su savo ribotumu. Dėl to būtina augti bendruomenėje vienam už kitą meldžiantis. Kaip veikė ir pats Kristus: su mokiniais vaikščiodavo, melsdavosi, būdavo kartu. Gal ši iniciatyva yra toks pabandymas, pabandymas paragauti. Norėčiau, kad gimtų daug tokių mažų studentų bendruomenėlių, kurios rinktųsi bent du kartus per mėnesį. Pradėjau svajoti pernai, dažniausiai kažkuo užsidegu ir jau noriu ko kito, o čia toks vienas retesnių dalykų, apie kurį vis nenustojau galvoti. Dabar tuo degu.

Nesudėtinga suburti žmones, kai tarpusavyje jie yra draugai, juk ir taip renkasi būti kartu. Kur skirtis tarp draugų grupės ir bendruomenės?

Kurdamas bijojau, kad tai nebūtų, ir vis noriu pabrėžti, kad tai nėra elitinė grupelė. Pakviečiau šiuos žmones matydamas jų atvirą širdį naujam santykiui, ir kad jie neužsidarys savo fainumo burbule. Man patiko mintis, kad esame bendruomenė tiek, kiek mes labiau mylime.

Iš pradžių buriant bendruomenę svarbu, kad nebūtų priešiškumo. Čia dalijamasi vidiniais dalykais, todėl reikalingas tam tikras artimumo lygis, kažkiek reikia vaibinti, bet tai neturi būti pagrindinė buvimo priežastis. Yra lūkestis, kad grupelės plistų, kad iš tų dvylikos narių kas užsidegtų ir kiltų noras inicijuoti kitus ratelius. Jei iš mūsų dvylikos trys nuspręs kurti naują kuopą, pakvies po du žmones, jau ir bus tas ratelis, kurio reikia. Nereikia būti klieriku, juk paleisti vaizdo įrašą, pagaminti valgyti gali kiekvienas. Tas ratelis visada turi būti atviras kitam.

O va čia mes dabar praeisime ir bus labai gražus ratas.

Skamba banaliai, bet jei mes, kaip bendruomenė, netampame labiau mylinti, tai kam tokia bendruomenė. Ji turi ugdyti manyje meilę, plėsti mano širdį, kad ji taptų didesnė, kad po truputį tapčiau atviresnis kitam. Man patiko kun. Vincento Lizdenio mintis – per daug čia neįsivaizduok kažko, bet duok paragauti, kaip galėtų atrodyti bendruomenė, o po to suprask, kad čia ir Dievas veikia. Galbūt norėjo mane nuleisti ant žemės. Matysim, kas iš to plėsis.

Galvoju apie savo bendruomenės patirtį, kaip aš išgyvenau Anglijoje – ten dalyvaudavau Šv. Mišiose ir prie manęs kartą priėjo toks milžiniškas Dominic, labai aukštas vaikinas. Jis mane pastebėjo, priėjo ir paklausė, gal sekmadieniais norėčiau dalyvauti studentų susitikimuose. Sutikau, nors įsivaizdavau: mes susitiksime nejaukioje parapijos salytėje, valgysime neskanius sausainius, gersime neskanią arbatą ir bus žiauriai nejauku. Tą sekmadienio vakarą rinkosi labai skirtingi žmonės: viena iš Indijos, kitas italas, kita lenkė – visas pasaulis. Išėjome iš bažnyčios, lipome į automobilius ir tada pagalvojau – pala, ne parapijoje. Mes nuvykome į Dominic namus, jie buvo tokie jaukūs, angliški, ten bėgiojo milžiniški šunys, mes gėrėme vyną, buvo čipsų, užkandžių. Ir taip kiekvieną sekmadienį. Labai laukdavau tų vakarų. Ir ką mes darydavome, labai paprasta – pasidalindavome apie savaitės aukščiausius ir žemiausius momentus, kur veikė Dievas. Po to sužinojau, kad Dominic yra pasaulietis, charizminio judėjimo bendruomenių vadovas visoje Europoje, atvyksta čia į Lietuvą sakyti kalbų, veda mokymus. Čia tiktų jį paminėti kalbant apie mane įkvepiančius žmones, prisimenu Dominic, kuris man išlikęs toks dvasios žmogus. Svarbu turėti akis, kaip kad Dominic, pamatyti žmogų ir jį pakviesti.

Pabaigai pasidalink…

Šventasis, kuris įkvepia: Pilypas Neris, jis toks džiaugsmo apaštalas. Kai turėjau važiuoti į seminariją, tą naktį negalėjau užmigti, įsijungiau filmą apie jį. Mane taip sužavėjo, po to juo gyvenau bent pirmus pusę metų tai tikrai. Dar prie širdies šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė.

Mėgiamas Kūčių patiekalas: Sausi kūčiukai. Nemėgstu silkių, mišrainių, tai pusė patiekalų pranyksta. Bet kūčiukai ir mandarinai visada tą vakarą gelbėja.

Žaidimas, kurį visada smagu žaisti: Vėliavos, panašu į strategą, tik paprasčiau: reikia vienai komandai pavogti vėliavą iš kitos. Jis visada „paeina“, visada jį noriu žaisti, nes man pačiam labai patinka.

The post Klierikas Ignas Šopaga: paragauti bendruomenės appeared first on LAIKMETIS.

Pokalbio temos:

00:00 Įvadas 01:15 Ką reiškia būti pasauliečiu? (atsako diakonas) 04:03 Ar visi žmonės yra pasauliečiai? 06:31 Aktyvių pasauliečių trūkumas 10:16 Kodėl B. Ulevičius tiki 13:40 Ar skandalai ir Popiežiaus pasisakymai atitolina nuo tikėjimo? 16:17 Kunigai yra žmonės ir turi savo nuomonę, pasaulėžiūrą 21:05 Klausimai-atsakymai 22:23 Biblijos supratimas 27:05 Pasaulio sukūrimas per 7 dienas 31:10 Kodėl nėra Biblijoje dinozaurų? 34:23 Iš kur visi žmonės jei Ieva ir Adomas turėjo du sūnus? 40:36 Senojo Testamento pasakojimo kryptis - žmonijai 41:51 Kas geriau būti kitos religijos išpažinėju, bet elgtis gerai, ar būti tikinčiu, bet elgtis blogai? 44:25 Kodėl Dievas grasina žmonėms bausmėmis? Niekada nebando perauklėti šėtono? 47:20 Ar Dievas baudžia ar mes patys prisidirbame? 50:06 Ar krikščionybė yra kančios religija? 54:57 Apie 7 Dievo įsakymą 55:49 Jei valstybė reikalauja mokėti nežmoniškus mokesčius, ar nemokėjimas būtų nuodėmė? 56:42 Biblijoje rašoma, jog vyro su vyru santykiai nėra gerai, bet Popiežius palaiko LGBT žmones? 58:48 Apie krikščionis ir LGBT eitynes 1:02:46 Apie Woke ideologiją 1:08:30 Alex O'Connor; R. Dawkins ateistų tėvo, pasenęs požiūris 1:14:17 Ar ST Dievas yra vienas iš Divine council? 1:18:43 Sąmkokslo teorija: Ar Popiežius atvėrė portalą demonams ? Jubiliejinių metų atvertos Šventosios durys 1:22:59 Sąmokslo teorija: Tiesioginė transliacija į Liuciferio kapą? Apaštalo Šv. Petro kapo transliacija 1:24:30 Sąmokslo teorija: Ant Popiežiaus arnoto pavaizduotas ateivis 1:28:55 Sąmokslo teorija: Pauliaus VI auditorijos salė panaši į gyvatę 1:30:03 Jėzaus prisikėlimo skulptūra 1:30:50 Apie kitas sąmokslo teorijas 1:34:20 Apie egzorcistų nuomonę, jog Hario Poterio filmai yra pavojingi 1:37:08 Haris Poteris yra krikščioniškas filmas

The post Teologo atsakymai į ateistų klausimus. Pokalbis su Benu Ulevičiumi appeared first on LAIKMETIS.

Norint suprasti, kas yra charizmos, sakė Pranciškus, reikia atkreipti dėmesį į du pagrindinius jų bruožus. Visų pirma charizmos yra dovanos, duodamos „bendram labui“ (plg. 1 Kor 12, 7). Kitaip tariant, jos skirta ne tik tam, kad patiems jas gavusiems žmonėms padėtų eiti šventumo keliu, bet kad tarnautų visai bendruomenei.

Antra, charizmos suteikiamos ne visiems vienodai, bet yra konkrečios dovanos, skirtos konkretiems žmonėms. Tuo jos skiriasi nuo pašvenčiamosios malonės, dieviškųjų dorybių ir sakramentų, kurie yra bendri visiems.

Popiežius priminė, kad šių kiekvieno individualiai gaunamų, bet bendram labui skirtų dovanų svarbą labai iškėlė Antrasis Vatikano susirinkimas, jose įžvelgdamas Bažnyčios atsinaujinimo jėgą.

Charizmos, kad tarnautų visai bendruomenei.

Pranciškus paminėjo ir savo pirmtako Benedikto XVI įžvalgą, kad  atidžiau žiūrėdami į naujųjų laikų Bažnyčios istoriją, galime atpažinti atsinaujinimo dinamiką, kuri dažnai įgauna netikėtas formas, pasireiškiančias gyvybės kupinais judėjimais, ir dėl kurios Bažnyčios gyvybingumas tampa beveik apčiuopiamas.

Pasak Pranciškaus, labai svarbu, kad šiandien Bažnyčioje būtų atpažįstamos ir deramai vertinamos charizmos, nes tai skatina pasauliečių, ypač moterų, aktyvesnį dalyvavimą bendruomenės gyvenime, padeda jų dalyvavimą suvokti ne tik kaip institucinį ir sociologinį faktą, bet atskleidžia jo biblinį bei dvasinį matmenį.

Pasauliečiai nėra išoriniai dvasininkų bendradarbiai ar pagalbiniai būriai, bet turi savų charizmų ir dovanų, kuriomis gali prisidėti prie Bažnyčios misijos, sakė Pranciškus.

Kalbant apie charizmas reikia taip pat išsklaidyti klaidingą jų tapatinimą su įspūdingomis ir nepaprastomis dovanomis bei gebėjimais.

Priešingai, charizmos yra paprastos dovanos, kurios įgyja nepaprastą vertę, kai su meile įsikūnija įvairiose konkretaus gyvenimo situacijose.

The post Pasauliečiai nėra išoriniai dvasininkų bendradarbiai ar pagalbiniai būriai - Pranciškus appeared first on LAIKMETIS.

Visiems šiandien yra arba bent turi būti aišku, kad celibatas ir kunigystė vienas su kitu esmėje nesiriša: esama celibato be kunigystės (moterų vienuolynai, pasauliškiai broliukai vyrų vienuolynuose, atskiri maldingi vyrai bei moterys, o Lietuvoje buvęs net ištisas vad. „davatkų” luomas) ir esama kunigystės be celibato (Rytų Bažnyčia; net ir ta jos dalis, kuri yra vienybėje su Roma). Kunigystė susijungė su celibatu tik Vakarų Bažnyčioje ir tik jos istorijos eigoje. Todėl šios istorijos eigoje ji ir gali būti nuo celibato atjungta, nes celibatas nėra jokia dogma, joks sakramentas, kunigų atveju — net ne įžadas, kaip kad jis daromas vienuolynuose.

Tai tik teisinis nuostatas, neleidžiąs aukštesnius šventinimus priėmusiem asmenim vesti (plg. CIC, can. 132) ir paverčiąs jų vedybas, negavus popiežiaus leidimo, negaliojančiomis (plg. CIC, can. 1072). Savyje tačiau celibatas kaip skaisti būsena „dangaus karalystės dėlei” (Mt 19, 12) yra didžiulė vertybė, Bažnyčios skelbta bei vykdyta nuo pat jos gyvenimo pradžios (plg. 1 Kor 7, 1—7, 25—27). Ir štai į šį dvejopą celibato pobūdį kaip tik ir atsiremia abu šiandieniniai sąjūdžiai. „Pažangusis” sąjūdis reikalauja atjungti celibatą nuo kunigystės, nes jis esąs tik teisinis nuostatas. „Tradicinis” sąjūdis reikalauja ir toliau palikti celibatą kaip įpareigojantį kunigus, nes jis esąs vienas iš krikščioniškojo tobulumo būdų bei priemonių. Abu sąjūdžiai yra teisingi savo teigimais, abu betgi nepastebi, kad nė vienas sprendimas nepasiekia to, ko siekia.

Kunigystė buvo sujungta su celibatu Vakarų Bažnyčioje todėl, kad kunigas nebūtų pasidalinęs, vadinasi, kad jis visu savimi atsidėtų tiek savo ganomiesiems, tiek savęs paties pašventimui. Į tai jau yra nurodęs šv. Paulius, kalbėdamas apie gerąsias nevedybų savybes: „Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai ir yra pasidalijęs.” (1 Kor 7, 32—33). Viešpaties dalykai ir pasaulio dalykai, įtikimas Dievui ir įtikimas žmonai čia yra sustatyti vienas prieš kitą kaip vienas kitam kliudą ir todėl vargu ar suderinami — bent kasdienos eigoje.

Nepaisant to, kad šv. Paulius moterystę laikė Kristaus ir Bažnyčios santykių atšvaita (plg. Ef 5, 22—23), jis vis dėlto norėjo, kad jo ganomieji būtų kaip jis pats (plg. 1 Kor 7, 7), vadinasi, neapsunkinti kasdienos naštų, atitraukiančių žmogų nuo Viešpaties. Vakarų Bažnyčia todėl ir mėgino taip ugdyti kunigus, jog jie iš tikro būtų "be rūpesčio”: nepasidalinę, neatsidedą pasaulio dalykam, susitelkę tik apie savą pašaukimą pašvęsti kitus ir pačius save. Nuosekliai tad Bažnyčia uždraudė kunigams ne tik vedybas, bet ir daugybę kitokių užsiėmimų, kurie įvelia kunigą į pasaulinius reikalus, jį išblaško, suskaldo jo jėgas ir apsunkina svetimais, su jo pašaukimu nieko bendro neturinčiais reikalais: prekybą (CIC, can. 142), mediciną (can. 139, 2), advokatūrą (can. 139, 3), atstovybę parlamente (can. 139, 4), bet kokią vietą valstybinėje administracijoje (can. 139, 2), medžioklę (can. 138), lošimą pinigais (can. 138) ir dar daugybę įvairių kitų smulkesnių pasaulinių pareigų bei pramogų.

Vieni iš šių uždraustų dalykų buvo, be abejo, saugomi stropiau, kiti atlaidžiau. Neretai popiežius ar vyskupas atleisdavo tą ar kitą kunigą nuo vieno ar kito drausto dalyko, ypač nuo atstovybės parlamente, kai po I pasaulinio karo kūrėsi naujos demokratijos. Todėl ir Lietuvos seime dalyvavo keletas kunigų; pora iš jų yra buvę net ministeriais. Stropiausiai betgi Bažnyčia budėjo celibato atveju. Ligi pop. Jono XXIII gauti kunigui leidimą vesti buvo nepaprastai sunku.

Celibatas kaip teisinis nuostatas krikščionių sąmonėje buvo beveik išnykęs: čia jis įsitvirtino kaip svarbi ir nuo kunigystės neatskiriama pareiga, pažyminti kunigą savotiška šviesa ir teikianti jam savotiško kilnumo ir net sakrališkumo. Nuodėmės prieš celibatą buvo pačios Bažnyčios laikomos ne paprastais nusikaltimais prieš šeštąjį Dievo įsakymą, kaip pasauliečių atveju, bet šventvagyste (sacrilegium, can. 132), o tikinčiųjų akyse jos įgydavo ypatingo sunkumo. Celibatas kunigo gyvenime buvo virtęs tarsi akies lėlyte, kuri ypatingai buvo saugoma bei puoselėjama.

Bet ar tai sulaikė kunigus nuo supasaulėjimo ir pasidalinimo? Kas bent kiek yra susipažinęs su Vakarų Bažnyčios istorija, turės atsakyti neigiamai. Istorijos eigoje kunigija virto socialiniu luomu, įsitaisė žymiai geriau negu pasauliečiai, atsitverė nuo šiųjų kaip tik ana sakraline siena, sukūrė savas bendrijas, įsigijo savų ūkių, dvarų, rūmų ir, užuot rūpinusis „Viešpaties dalykais”, pradėjo rūpintis tarnais bei tarnaitėmis, javais bei gyvuliais, namais bei baldais, laisvalaikio leidimu pramogomis, gėrimais bei žaidimais. Neturime jokių įrodymų, kad celibatas būtų pastūmėjęs kunigus uoliau eiti jų kaip ganytojų pareigas, dažniau lankant ligonius, apleistuosius, kalinius, vargšus, našlaičius ir kitus Bažnyčios narius, i kuriuos Kristus kaip tik visų pirma kreipėsi (plg. Mt 4, 23—25; Lk 5, 31—32).

Nuodėmės prieš celibatą buvo pačios Bažnyčios laikomos ne paprastais nusikaltimais prieš šeštąjį Dievo įsakymą, kaip pasauliečių atveju, bet šventvagyste.

Tas pat yra ir su asmeniniu kunigų šventumu. Šv. Paulius, girdamas nevedybas, pastebėjo, kad jos „palengvina melstis Viešpačiui be kliūčių” (1 Kor 7, 35). Peržiūrėję tačiau šventųjų sąrašą nuo to meto, kai celibatas buvo įvestas kaip visuotinis įsakymas (II Laterano susirinkimo 1139 m.), rasime jame kunigų (išskyrus vienuolius, nes tai visai kita sritis) tik labai nedidutį procentą. Vadinasi, tai, ko buvo siekta įvedant kunigams celibatą, buvo sukliudyta to paties celibato, nes vienišumas atveria žmogų ne tik Dievui, bet ir pasauliui, ir šis dažniausiai įkelia koją į vienišo žmogaus gyvenimą greičiau negu Dievas. Kunigijos istorija patvirtina tai visu plotu. Ir lietuviškos kunigijos gyvensena ligi II pasaulinio karo nesudarė išimties.

Visa tai teikia „pažangiajam” sąjūdžiui drąsos reikalauti atjungti kunigystę nuo celibato, leidžiant kunigauti ir vedusiam. Šis sąjūdis anaiptol neneigia celibato, prisiimto „dangaus karalystės dėlei”. Jis tik reikalauja, kad jo prisiėmimas būtų visiškai laisvas, o ne susietas kaip įstatymas su kunigo šventimais bei pareigomis.

Kitaip tariant, Bažnyčia turinti leisti tapti kunigu tiek tam, kuris veda, tiek tam, kuris neveda. Šalia vedusiųjų ir šeimas turinčiųjų kunigų galį būti ir nevedusiųjų. Tai turėtų būti apsisprendimo, o ne teisinio įpareigojimo dalykas. Šio siūlymo ir net reikalavimo, kuris dabar visur yra gana aistringai svarstomas, pagrindimas yra tas, kad esą mūsų laikai norį turėti kunigą ne kaip liturgą (kunigystė kaip šventimai), kiek kunigą kaip sielovadį (kunigystė kaip funkcija). Sielovadinis kunigystės pobūdis dabar yra taip stipriai pabrėžiamas, kad norima pašalinti visas kliūtis, kurios šį pobūdį menkina ar net visiškai užtemdo.

Celibatas esanti viena iš pačių didžiųjų šios rūšies kliūčių. Jis atitveriąs kunigą nuo pasauliškių tarsi kokia siena, padarąs jį pasauliškių gyvenimo nesuprantančiu, todėl negalinčiu jų tinkamai pamokyti ir jiem jų sunkenybėse padėti. Moterystė ir šeima esančios kunigui celibatininkui pažįstamos tik iš tolo. Tuo tarpu tai jos sudarančios pasaulietiško gyvenimo būdą, apimantį beveik visas sritis ir todėl keliantį daugiausia problemų. Nesusivokdamas šeimos srityje, kunigas pradeda nesusivokti nė visose kitose (pav., auklėjime, mokyme, mokyklų sąrangoje, profesijoje, socialiniame aprūpinime ir t. t.), nes visos jos daugiau ar mažiau turinčios ryšio su šeima kaip šiosios išplėtimas bei pratęsimas. Visai kitaip būtų, jei kunigas būtų vedęs ir turėtų šeimos. Tada sielovadines savo pareigas jis galėtų atlikti žymiai geriau ir išmaniau, nes pajėgtų suprasti pasauliškių kaip šeimos žmonių rūpesčius, vargus, sankirčius ir todėl galėtų sėkmingiau jiem vadovauti.

„Pažangusis” sąjūdis vis labiau ima suprasti kunigą kaip tikinčiųjų bendruomenės seniūną (presbyteros), todėl ir nori, kad šis „seniūnas” nebūtų atsiskyręs nuo savos bendruomenės, o gyventų bei veiktų kaip ir visi. Vedybos kaip tik ir įjungtų kunigą į bendruomenės gyvenimą taip, kad jo gyvensena niekuo nesiskirtų nuo visų kitų gyvensenos. Moterystė ir šeima pastatytų į tą pačią plotmę, kurioje esti visi vedusieji.

Šie argumentai yra teisingi ir net įtikiną. Tačiau jie išleidžia iš akių aną aukščiau minėtą krikščioniškojo gyvenimo tragiką, glūdinčią sunaikinime kaip tik to, kas siekiama. Yra visiškai tiesa, kad vedybos įjungtų kunigą į tikinčiųjų bendruomenę taip, jog jo gyvensena niekuo nesiskirtų nuo visų kitų. Tačiau kaip tik šis įjungimas bei neišsiskyrimas ir sunaikintų tai, dėl ko reikalaujama leisti kunigams vesti, būtent kunigo galią būti sielovadžiu. „Pažangusis” sąjūdis, pabrėždamas sielovados pradą kunigo veikime, kažkodėl nepastebi, kad sielovadai reikia daugiau negu tik šventimų. Šventimų pakanka būti liturgu, vadinasi, teikti sakramentus. Bet jų nepakanka būti sielovadžiu, vadinasi, eiti į žmones, juos suprasti ir jiems padėti.

Sielovadai šalia šventimų reikia dar aukštesnės žmogiškosios vertės, žadinančios pasitikėjimo tuose, kuriems norima vadovauti. Jei šitokio pasitikėjimo nėra, ir sielovada nėra galima. O pasitikėjimas čia dingsta arba bent silpsta, jei kunigas gyvena tokį pat gyvenimą kaip ir visi kiti, nes šis jo gyvenimas — kaip ir visų kitų — yra pažymėtas tomis pačiomis silpnybėmis ar net ydomis bei nuodėmėmis. Čia, kaip ir visur kitur, tinka mūsų žmonių posakis: „Aklas aklą netoli nuves”. Kunigų vedybos betgi kaip tik ir padarytų jų gyvenimą pažymėtą tais pačiais trūkumais kaip ir tų, kuriems jie nori vadovauti.

Štai kaip šv. Paulius apibūdina vedusį dvasiškį — vyskupą, bet tai tinka ir kiekvienam kitam dvasiškiui: „Vyskupas turi būti nepeiktinas: tik kartą vedęs, blaivus, protingas, padorus, svetingas, gebąs mokyti; ne girtuoklis, ne kivirčius, bet švelnus, nemėgstantis vaidytis, negodus, geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus. Jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, kaipgi jis vadovaus Dievo Bažnyčiai?! (1 Tim 3, 2—5). Šiuose trumpuose žodžiuose yra suimti visi reikalavimai kunigui kaip sielovadžiui. Šv. Paulius čia kalba ne apie šventimų galią, bet kaip tik apie aną aukštesnę žmogiškąją vertę, be kurios sielovada arba rūpinimasis Dievo Bažnyčia yra neįmanoma. Tačiau kaipgi vedęs kunigas gali šios aukštesnės vertės pasiekti?

Pirmoji šv. Pauliaus reikalavimų pusė — būti blaiviam, atsargiam, rimtam, susivaldančiam — yra daugiau asmeninio pobūdžio ir priklauso nuo paties dvasiškio pastangų. Tačiau antroji pusė — būti geru savų namų viršininku, išugdyti vaikus klusnius bei skaisčius — yra šeiminio pobūdžio ir priklauso nuo visos šeiminės bendruomenės: nuo žmonos ir vaikų, nuo aplinkos, nuo mokyklos, nuo laiko dvasios, kuria šeima kvėpuoja. Ši šeiminė aukštesnė vertė yra daugiašalis dalykas, kurį apsprendžia ne tik tėvas, bet ir aibė įvairių kitų veiksnių. Šiuo atžvilgiu kunigų šeimos nesiskirtų nuo visų kitų šeimų, net jeigu kunigai tėvai ir dėtų didelių pastangų, nes nei jų žmonos būtų šventosiomis, nei jų vaikai gimtų šventi, nei jie gyventų šventoje aplinkoje. Gerų kunigiškų šeimų, iškylančių žmogiškąja savo verte, būtų tarp kunigų taip lygiai maža, kaip maža jų yra ir tarp pasauliškių.

Nuosekliai tad šv. Pauliaus keliamas priekaištas, „jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, kaipgi jis vadovaus Dievo Bažnyčiai?!“, būtų kartojamas nuolatos. O šis priekaištas, daromas kunigo atžvilgiu, pakirstų visą jo sielovados darbą. Kunigas, kurio duktė valkiojasi su vyrais ar susilaukia pavainikio; kunigas, kurio sūnūs mokykloje yra padaužos, o laisvalaikiu dedasi į nenaudėlių bandas; kunigas, kurio žmona liežuvauja ir kelia vaidus kaimynystėje; kunigas, kurio žmona su juo persiskiria arba nuo jo pabėga su kitu,— šitoks kunigas gali būti liturgas, nes tam pašvęstas, bet jis negali būti sielovadis, nes neturi anos aukštesnės vertės, pagrindžiančios jo galią vadovauti kitų sieloms.

Gerų kunigiškų šeimų, iškylančių žmogiškąja savo verte, būtų tarp kunigų taip lygiai maža, kaip maža jų yra ir tarp pasauliškių.

Net tokio kunigo pamokslai gali būti tik dogmatiniai, nes kiekvienas moralinis pamokymas bei pabarimas tuojau sukeltų klausytojuose neigiamos atoveikos: „Pažiūrėk pats į save ir į savo namus!’ Štai ko neįsisąmonina tie, kurie šiandien taip iškalbingai įtikinėja, esą vedybos suartintų kunigą su žmonėmis. Taip, jos iš tikro jį suartintų, bet kaip lygų su lygiais, o ne kaip sielovadį su vadovaujamaisiais.

Užuot padariusios kunigą tikinčiųjų dvasios vadu, patarėju, guodėju, pagalbininku, vedybos padarytų jį tik sakramentų teikėju arba liturgu. Užuot išryškinusios vad. funkcinę kunigystę, vedybos tik pabrėžtų šventimų kunigystę, t. y. sakramentinį jos pobūdį, kurio šiandien taip nemėgsta „pažangusis” sąjūdis. Užuot nuvedusios kunigą į žmones, vedybos uždarytų jį kaip tik zakristijoje. Nes manyti, kad kunigų šeimos būtų kažkokios šventos išimtys, reiškia sirgti iliuzijomis.

Reikia tik stebėtis, kad šis kunigų vedybų atžvilgis lig šiol niekur nėra buvęs svarstomas, tarsi visiškai nebūtų Rytų Bažnyčios, kurios kunigai teikia šiam reikalui geros medžiagos. Juk niekur dvasiškiai (ne vienuoliai!) neturi tokio mažo pasitikėjimo, niekur jie nėra taip niekinami pačių tikinčiųjų ir todėl verčiami užsidaryti grynai sakramentinėje srityje, kaip Rytų Bažnyčioje.

Prie celibato kaip pavyzdžio stabtelėjome kiek ilgiau todėl, kad jis gana ryškiai atskleidžia aną vidinę kiekvienos bažnytinės srities nesėkmę pasaulyje. Juk tiek celibatas, tiek moterystė yra didžios religinės vertybės. Tačiau kai tik vienos kurios atsisakoma kitos naudai, šis atsisakymas išsivysto pasaulyje taip, jog susinaikina pats save: celibatas sunaikina nepasidalinimą bei rūpestį Viešpaties dalykais, pastūmėdamas žmogų savą vienatvę užpildyti kaip tik pasaulio dalykais; moterystė sunaikina aukštesnę žmogiškąją vertę, tą pagrindą sielovadai, kurios dėlei kunigai turėtų vesti, kad tuo galėtų geriau prieiti prie tikinčiųjų. Užuot betgi prie jų arčiau priėję, jie tos pačios moterystės kaip tik yra nuo ganomųjų nutolinami.

Tai, kaip jau minėta, viso krikščioniškojo gyvenimo tragika. Gera norėti mums visiems yra lengva, bet gera vykdyti yra be galo sunku (plg. Rom 7, 18), nes mumyse "gyvenanti nuodėmė” (Rom 7, 17) apkreipia žmogaus siekius dažnai priešinga linkme. Todėl visos pakaitos, kurios šios tragikos neregi arba jos nepaiso, pasiekia priešingų vaisių.

The post Antanas Maceina. Celibatas ir kunigystė appeared first on LAIKMETIS.

Savaitgalį dalyviai CNA patvirtino, kad tarp sinodo delegatų kilo didelis nepasitenkinimas tiek dėl kardinolo nedalyvavimo posėdyje, tiek dėl to, kaip vyko pats posėdis.

Susitikime dalyvavo daugiau kaip 90 sinodo delegatų, kurie tikėjosi pabendrauti su kardinolu V. Fernándezu ir penktosios studijų grupės, vienos iš dešimties vasario mėnesį paskelbtų grupių, turinčių nagrinėti teologinius klausimus, iškilusius po pirmosios praėjusių metų Sinodo dėl sinodiškumo sesijos, nariais.

Šiai grupei pavesta išnagrinėti „kai kuriuos teologinius ir kanoninius klausimus, susijusius su konkrečiomis tarnystės formomis“, ypač „moterų būtino dalyvavimo Bažnyčios gyvenime ir vadovavime klausimą“. Tai apima klausimus, susijusius su moterų diakonato galimybe.

Pasak šaltinių, penktadienį susirinkusius dalyvius pasitiko du Tikėjimo mokymo dikasterijos pareigūnai, kurie nebuvo studijų grupės nariai. Pranešama, kad šie pareigūnai išdalijo popieriaus lapelius su elektroninio pašto adresu, kuriuo galima pateikti atsiliepimus, ir negalėjo atsakyti į daugumą delegatų klausimų.

Portalas „The Pillar ‚ pranešė, kad vėlai spalio 18 d. pareiškime sinodo dalyviams kardinolas V. Fernándezas pareiškė, jog „atsiprašo už nesusipratimą“ ir kad jo nedalyvavimą lėmė „ne koks nors nenoras, o objektyvus negalėjimas dalyvauti numatytą dieną ir laiką“.

Kardinolas pridūrė, kad anksčiau buvo nurodęs, jog vietoj jo susitikime dalyvaus du dikasterijos pareigūnai. Jis pasiūlė spalio 21 d. susitikti su suinteresuotais sinodo nariais, „išklausyti jų svarstymų ir gauti iš jų visus rašytinius dokumentus“.

Anksčiau šį mėnesį kardinolas V. Fernándezas paskelbė, kad penktoji studijų grupė atsitraukė nuo moterų diakonato, kaip įšventintųjų grupės, klausimo.

Spalio 2 d. kardinolas teigė: „Remiantis iki šiol atlikta analize... vis dar nėra galimybių priimti teigiamą sprendimą“ dėl moterų diakonių šventimų, „suprantamų kaip šventimų sakramento laipsnis".

V. Fernándezas kalbėjo, kad vietoj to grupė nagrinėjo istorinius būdus, kuriais moterys Bažnyčioje vykdė valdžią, išskyrus įšventinimą.

Moterų diakonato klausimas pastaraisiais metais buvo nagrinėjamas ir diskutuojamas.

2024 m. liepą kardinolas Mario Grechas (Marijus Grekas), Vyskupų sinodo generalinis sekretorius, teigė, kad dikasterija, atlikdama nuodugnų tarnybų tyrimą, nagrinėja „moterų diakonato klausimą“.

Tačiau popiežius Pranciškus ne kartą patvirtino, kad šventimai ir toliau lieka rezervuoti vyrams.

Tuo tarpu popiežius Pranciškus savaitgalį surengė dvi privačias audiencijas, kuriose dalyvavo moterys ir sinodo pasauliečiai. Apie šių susitikimų turinį nebuvo paskelbta jokios informacijos.

Jis taip pat priėmė kardinolą M. Grechą ir generalinį relatorių kardinolą Jeaną-Claude'ą Hollerichą (Žaną Klodą Ojerišą) bei specialųjį sekretorių Riccardo Battocchio (Rikardą Batokijų).

The post Sinodo delegatų susitikime buvo pasigesta kardinolo V. Fernandezo appeared first on LAIKMETIS.

Trūkstant kunigų, daugiau nei 40 pasauliečių ir pasauliečių moterų Klogherio vyskupijoje Airijos šiaurėje netrukus pradės vadovauti laidotuvių liturgijoms.

Pasak vietos ordinaro, vyskupo Larry Duffy (Lario Dafio), dėl didelės pašaukimų krizės po mažiau nei 20 metų vyskupijoje gali likti mažiau nei 10 tarnaujančių kunigų.

„Per pastaruosius kelis mėnesius daugiau kaip 40 žmonių iš 12 vyskupijos parapijų dalyvavo formavimo kursuose, kad galėtų lydėti žmones ir šeimas netekties metu", - gruodžio 16 d. kalėdiniame ganytojiškame laiške paskelbė Klogherio vyskupas L. Duffy.

Kitos parapijos išreiškė norą paskirti žmones į panašius kursus pavasarį, rašė jis.

Laiške jis sakė, kad pasauliečiai patarnautojai vadovaus „kūno priėmimo liturgijai bažnyčioje ir laidotuvių apeigoms prie kapo".

L. Duffy teigė, kad pasauliečiai patarnautojai „artimiausiais mėnesiais" bus toliau apmokomi ir bus įgalioti vadovauti laidotuvėms savo parapijose. „Esame labai dėkingi visiems, kurie kreipėsi dėl formacijos ir mokymų, ir tų parapijų kunigams už jų dalyvavimą", - sakė jis. L. Duffy paprašė melstis už naujuosius patarnautojus.

Jis sakė, kad patarnautojai bus „viešai įgalioti veikti Bažnyčios vardu", ir pridūrė, kad „tai nėra tarnystės šeimoms ir artimiesiems mirties metu sumažinimas, o veikiau vietos parapijų įsipareigojimo lydėti žmones tokiu sunkiu ir jautriu metu sustiprinimas".

Liepos mėn. pastoraciniame laiške L. Duffy paskelbė, kad Šiaurės Airijos vyskupijoje labai trūksta kunigų ir per ateinančius septynerius metus bus įšventintas tik vienas kunigas. CNA duomenimis, vyskupijoje dirba 72 kunigai ir diakonai, aptarnaujantys apie 40 parapijų ir 85 bažnyčias.

„Mums pateikti skaičiai rodo, kad jei ir toliau bus taip, kaip dabar, po mažiau nei 20 metų visoje vyskupijoje - nuo Bundorano prie Atlanto vandenyno iki Iniskino ir Kilanio netoli Dundalko - 85 bažnyčias aptarnaus mažiau nei 10 kunigų", - aiškino Airijos dvasininkas.

„Tiesa yra ta, kad mes negalime toliau veikti ir teikti pastoracinę tarnystę visoje mūsų vyskupijoje taip, kaip tai darome dabar arba kaip tai darėme anksčiau", - liepos mėnesį sakė L. Duffy. Jis teigė, kad dėl kunigų trūkumo vyks mažiau Mišių.

Jis taip pat teigė, kad vyskupija yra „pernelyg priklausoma" nuo kunigų, kurie rūpinasi pastoracija, administravimu, turto priežiūra, planavimu ir parapijų valdymu.

Pasak jo, dvasininkų gerovė turi būti „prioritetinė sritis, kuriai reikia nedelsiant skirti dėmesio".

„Nuo tokio modelio, kuris priklauso nuo dvasininkų ir remiasi beveik vien tik sakramentų teikimu, turime prieiti prie platesnio modelio, kuris pripažintų, išnaudotų ir pagerbtų visų pakrikštytųjų pašaukimą bei įvairias dovanas ir ilgainiui leistų iš tiesų veiksmingai ir prasmingai prisidėti prie Bažnyčios misijos", - sakė jis.

2021 m. Katalikų kunigų asociacijos apklausa parodė, kad tik apie 30 proc. katalikų Airijoje kas savaitę dalyvauja Mišiose - tai gerokai mažiau nei 1975 m., kai jų buvo 91 proc.

2022 m. Airijos katalikų kunigų asociacijos organizacijos apklausa parodė, kad 26 šalies vyskupijose, kurias sudaro daugiau kaip 2650 bažnyčių arba „Mišių centrų", tarnauja 2116 kunigų, rašo laikraštis „Irish Times".

Ši apklausa taip pat atskleidė, kad beveik 15 proc. kunigų yra vyresni nei 75 metų ir „vis dar tarnauja", o daugiau nei ketvirtadalis yra 60-75 metų amžiaus, pranešė leidinys. Toje apklausoje nustatyta, kad tik 52 šalies kunigai buvo jaunesni nei 40 metų, o 464 kunigai buvo 40-60 metų amžiaus.

The post Airijos vyskupijoje laidotuvėms vadovaus ir pasauliečiai appeared first on LAIKMETIS.

Paskelbtoje sinodo sintezėje labai tiksliai išreikšta, kad didžioji jo narių dalis siekė įsiklausyti į balsus tų, kurie dėl įvairių priežasčių jautėsi išstumti iš Bažnyčios gyvenimo. Šis motyvas buvo bendras visų parengiamųjų posėdžių, vykusių prieš sinodą, vardiklis ir jis buvo ryškiai išreikštas darbiniame dokumente, kuris tapo mūsų diskusijų pagrindu. Moterys, pasauliečiai apskritai, LGBT bendruomenė, neįgalieji, jaunimas, spalvotieji vyrai ir moterys ir t. t. jautėsi neįvertinti ir, svarbiausia, atstumti nuo stalų, prie kurių priimami visam Bažnyčios gyvenimui įtakos turintys sprendimai. Galiu visus patikinti, kad jų reikalavimas būti išklausytiems sinode buvo išgirstas garsiai ir aiškiai. Džiaugiuosi, kad tai įvyko. Bažnyčios paskirtis skelbti Evangeliją visiems (todos, todos, todos, todos, kaip teisingai sako popiežius) ir telkti juos į Kristaus Kūną. Todėl jei yra armijos katalikų, kurie jaučiasi atstumti ar nuolaidžiaujantys, tai didelė pastoracinė problema, kurią reikia spręsti nuolankiai ir sąžiningai. Ir galiu pasakyti, kad kaip žmogus, pastaruosius dvylika metų visą darbo dieną dirbantis bažnytiniu administratoriumi, džiaugiuosi galėdamas sulaukti pasauliečių patarimų praktiškai visais savo darbo klausimais. Išplėsti skaičių ir įvairovę tų, kurie galėtų padėti vyskupams valdyti Bažnyčią, yra tik į gera, ir bravo sinodui, kad jis išnagrinėjo šią galimybę.

Tačiau per pokalbius mažose grupelėse kelis kartus kėliau klausimą, ar entuziastingai siekdami įtraukti žmones į Bažnyčios valdymą nepamirštame, kad 99 proc. katalikų pasauliečių pašaukimas yra pašventinti pasaulį, atnešti Kristų į politikos, meno, pramogų, komunikacijos, verslo, medicinos ir kt. sritis, būtent ten, kur jie turi ypatingą kompetenciją. Apskritai man nerimą kėlė tai, kad tiek Instrumentum laboris (darbinis sinodo dokumentas - red. past.), tiek sinodo pokalbiuose daug labiau rūpinamasi ad intra, o ne ad extra (vidumi, o ne išore - red. past.), ir tai nepaisant to, kad popiežius Pranciškus nuosekliai ragina Bažnyčią išeiti iš savęs. Per sinodą ne kartą siūliau Katalikų akcijos modelį, kuris ikisusirinkiminiu laikotarpiu buvo itin veiksmingas būdas formuoti pasauliečius jų misijai pasaulyje.

Kita pagrindinė sinodo diskusijų tema buvo meilės ir tiesos žaismas arba tariama įtampa. Viena vertus, privalome priimti visus, bet kad šis priėmimas nevirstų pigia malone (Dietricho Bonhoefferio žodžiais tariant), tuo pat metu turime raginti tuos, kuriuos įtraukiame, atsiversti ir gyventi pagal tiesą. Kaip ir galima įtarti, šis klausimas sukonkretinamas kalbant apie pagalbą LGBT bendruomenei. Praktiškai visi sinodo dalyviai laikėsi nuomonės, kad su tais, kurių seksualinis gyvenimas neatitinka normos, reikia elgtis su meile ir pagarba, ir vėlgi, bravo sinodui už tai, kad taip pabrėžtinai išsakė šį pastoracinį požiūrį. Tačiau daugelis sinodo dalyvių taip pat manė, kad Bažnyčios moralinio mokymo apie lytiškumą tiesos niekada negalima nustumti į šalį. Vienas iš mano pasisakymų plenarinėje asamblėjoje buvo skirtas šiai temai. Pastebėjau, kad teisingai suprantant šias sąvokas, tarp meilės ir tiesos nėra tikros įtampos, nes meilė yra ne jausmas, o veiksmas, kuriuo žmogus nori gėrio kitam. Todėl žmogus negali autentiškai mylėti kito žmogaus, jei jis teisingai nesuvokia, kas tam žmogui iš tikrųjų gera. Teigiau, kad gali būti įtampa tarp palankumo ir tiesos, bet ne tarp autentiškos meilės ir tiesos.

Išplėsti skaičių ir įvairovę tų, kurie galėtų padėti vyskupams valdyti Bažnyčią, yra tik į gera, ir bravo sinodui, kad jis išnagrinėjo šią galimybę.

Trečioji sritis, kuri mane domino ir (arba) rūpėjo, buvo susijusi su misijos sąvoka. Tekstuose, kuriuos svarstėme, ir pokalbiuose, kuriuose dalyvavome, nuolat buvo vartojama sąvoka "misija". Tai, kad Bažnyčia yra misija, kalbant popiežiaus Pauliaus VI žodžiais, sinodo nariai laikė savaime suprantamu dalyku, ir tai yra reikšmingas ir labai padrąsinantis Vatikano II susirinkimo ir posusirinkiminių popiežių magisteriumo mokymo įsisavinimas. Nenuilstantis popiežiaus Jono Pauliaus II mokymas apie naująją evangelizaciją akivaizdžiai įsitvirtino visuotinės Bažnyčios širdyje ir sąmonėje. Tačiau, bent jau mano manymu, buvo nemažai neaiškumų dėl paties žodžio reikšmės. Sprendžiant iš to, ką skaitėme Instrumentum laboris, atrodė, kad misija dažniausiai reiškia Bažnyčios veiklą socialinio teisingumo ir vargšų ekonominės bei politinės padėties gerinimo labui.

Tekstuose apie misiją akivaizdžiai trūksta nuorodų į nuodėmę, malonę, atpirkimą, kryžių, prisikėlimą, amžinąjį gyvenimą ir išganymą, ir tai kelia realų pavojų. Juk iš tiesų pagrindinė Bažnyčios misija yra skelbti Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusių ir kviesti žmones atsiduoti Jo valdžiai. Ši mokinystė, be abejo, turi įtakos mūsų gyvenimui pasaulyje ir tikrai turėtų paskatinti mus siekti teisingumo, tačiau turime išlaikyti aiškius prioritetus. Antgamtiškumas niekada neturėtų būti redukuojamas į prigimtį; priešingai, prigimtinė tvarka turėtų būti perkeičiama dėl savo santykio su antgamtiška tvarka.

Paskutinis klausimas - ir čia aš atvirai nesutinku su galutiniu sinodo pranešimu - yra susijęs su moralinio mokymo apie lytinius santykius raida. Teigiama, kad mokslinio supratimo pažanga pareikalaus permąstyti mūsų lytinį mokymą, kurio kategorijos, matyt, yra netinkamos žmogaus lytiškumo sudėtingumui apibūdinti. Pirmoji problema, su kuria susiduriu dėl šios ištaros, yra ta, kad ji itin nuolaidžiauja gausiai išreikštai katalikybės moralinio apmąstymo tradicijai, kurios geriausias pavyzdys yra popiežiaus Jono Pauliaus II išplėtota kūno teologija. Sakyti, kad ši daugiasluoksnė, filosofiškai pagrįsta, teologiškai tanki sistema nepajėgi susidoroti su žmogaus lytiškumo subtilybėmis, yra tiesiog absurdiška. Tačiau gilesnė problema, su kuria susiduriu, yra ta, kad toks argumentavimo būdas grindžiamas kategorine klaida - būtent, kad mokslo pažanga, kaip tokia, reikalauja moralinio mokymo evoliucijos.

Imkime homoseksualumo pavyzdį. Evoliucinė biologija, antropologija ir chemija gali mums suteikti naujų žinių apie potraukio tai pačiai lyčiai etiologiją ir fizinį aspektą, tačiau jie nieko nepasakys apie tai, ar homoseksualus elgesys yra teisingas, ar ne. Šio klausimo sprendimas priklauso kitam diskursui. Nerimą kelia tai, kad kai kurie Vokietijos vyskupų konferencijos nariai jau dabar naudoja sinodo pranešimo kalbą, siekdami pateisinti esmines Bažnyčios lytinio mokymo pertvarkas. Man atrodo, kad tam reikia priešintis.

Geriausia sinodo dalis, žinoma, buvo artimas bendravimas su katalikų lyderiais iš viso pasaulio. Įvairiose mažose grupelėse - ir per labai gyvas kavos pertraukėles - susipažinau su vyskupais ir pasauliečiais iš Filipinų, Indonezijos, Malaizijos, Lietuvos, Honkongo, Vokietijos, Kanados, Meksikos, Argentinos, Austrijos, Australijos ir t. t. Keturios savaitės Romoje buvo unikali privilegijuota galimybė pajusti Kristaus Bažnyčios katalikiškumą, o nori ar nenori, toks susitikimas pakeičia tave, priverčia suvokti, kad tavo matymas yra tik viena iš daugelio perspektyvų.

Visos šios sinodo idėjos ir patirtis ateinančiais metais toliau skleisis Bažnyčios sąmonėje, ruošiantis antrajam ir galutiniam sinodo etapui kitų metų spalį. Ar galėčiau pakviesti visus toliau melstis už darbą, kurį mes, sinodo nariai, turėsime atlikti tiek tarpiniame etape, tiek kitais metais Vatikane?

The post Vyskupas Robertas Barronas. Mano sinodinė patirtis appeared first on LAIKMETIS.

Asamblėjos generalinės kongregacijos, kuriose dalyvauja visi Sinodo dalyviai, vyksta didžiojoje Pauliaus VI salėje, kurioje vyksta trečiadienių bendrosios audiencijos ir kiti dideli renginiai.

Asamblėjos dalyvius, tarp kurių pirmą kartą sinodo istorijoje, be vyskupų, balso teisę turi ir kunigai, pašvęstieji ir pasauliečiai moterys ir vyrai, pasveikino popiežius, vienas iš devynių asamblėjos popiežiaus deleguotų pirmininkų, kongregacijose pavaduojančių Pranciškų, Vyskupų sinodo sekretorius ir XVI asamblėjos relatorius.

Kardinolas J.–C. Hollerichas, asamblėjos generalinis relatorius, įvadinėje kalboje pristatė asamblėjos tikslus ir būsimų darbų eigą. Antrojoje kongregacijos dalyje jis dar kartą kreipėsi į asamblėją ir pagal jos darbotvarkę Instrumentum laboris pristatė pirmosios sesijos temą: „Dėl sinodinės Bažnyčios. Integrali patirtis”.

Ketvirtadienį, spalio 5 d., asamblėjos nariai šią temą svarsto kalbinėse darbo grupėse circoli minori. Penktadienį, spalio 6 d., įvyks antroji ir trečioji generalinės kongregacijos, kurių metu bus pristatytos darbo grupių įžvalgos.

The post Sinodas pradėjo darbą appeared first on LAIKMETIS.

„Sinodas apie sinodiškumą“: gali atrodyti, kad šis pavadinimas gali būti nesuprantamas žmonėms, kad jis pernelyg techniškas. Į šią pastabą kardinolas atsakė, kad sinodiškumas iš tiesų yra labai paprasta Bažnyčios gyvenimo taisyklė.

Sinodiškumas – tai bažnytinės bendrystės modus operandi, būdas, kuriuo įgyvendinama Bažnyčios bendrystė, dalyvavimas priimant sprendimus, susijusius su įvairiais Bažnyčios gyvenimo aspektais, sprendžiant ir tuos klausimus, kurie yra susiję su vadovavimu Bažnyčiai. Sinodas apie sinodiškumą, sakė kardinolas, tai sinodas apie tai, kaip gyventi pagal Evangeliją, kaip įgyvendinti bažnytinę bendrystę, kaip būti Dievo tauta, kurios nariai eina kartu.

Pasak kardinolo, dabar keliamas Bažnyčios sinodiškumo klausimas yra dar vienas žingsnis įsisavinant Vatikano II Susirinkimo mokymą apie Bažnyčią kaip communio, apie Dievo tautos bendrystę. Būtent sinodiškumas yra communio vykdymo būdas. Kardinolas sakė, kad nereikėtų pamiršti, jog sinodiškas ėjimas kartu ne tik vyksta šiandien, bet vyko ir praeityje. Tad sinodiškumas taip pat reiškia tęsti kelionę tų, kurie ėjo prieš mus tikėjimo keliu.

Popiežius Pranciškus pastaruoju metu ne kartą yra pabrėžęs, kad sinodas skiriasi nuo parlamento. Paprašytas išplėtoti šią mintį kardinolas visų pirma pastebėjo, kad kalbant apie sinodo ir parlamento skirtingumą nereikia jo suprasti kaip vieno supriešinimo su kitu.

Parlamentinė demokratija yra vertybė, kuria toli gražu ne visos visuomenės gali džiaugtis. Esminis skirtumas tarp sinodo ir parlamento yra tas, kad sinodas nesitenkina daugumos principu. Sinodiškumas, Bažnyčios gyvenimas, visuomet yra vienbalsiškumo ieškojimas, ne parlamentine prasme, kad visi turi balsuoti vienodai – kaip yra komunizme ar kitose diktatūrose – bet yra procesas, kuriuo siekiama vienybės. Tai ėjimas pirmyn klausantis Šventosios Dvasios balso ir ieškant tiesos. Be to, pasak kardinolo, reikia atsiminti, kad sinodas yra patariamasis, o ne įstatymų leidybos organas. Sinodas skirtas ne tam, kad spręstų, bet kad įsiklausytų.

Esminis skirtumas tarp sinodo ir parlamento yra tas, kad sinodas nesitenkina daugumos principu.

Dabartinio sinodo ypatumas yra ir tai, kad jame kaip tikrieji nariai dalyvaus ne tik vyskupai, bet ir tikintieji pasauliečiai, moterys ir vyrai. Pasak kardinolo Christopho Schoenborno, iš esmės sinodo fizionomija nesikeičia. Jis ir toliau bus Vyskupų sinodas, nes dauguma jo dalyvių bus vyskupai. Tačiau pasauliečių tikinčiųjų dalyvavimas tikrai svarbus, kad būtų labiau pabrėžtas tas esminis įsiklausymo momentas, kad pagerėtų jo kokybė. Kardinolas sakė, kad jis pats yra daug kartų dalyvavęs Vyskupų sinodo asamblėjose, kuriose pasauliečiai vyrai ir moterys dalyvavo kaip ekspertai arba stebėtojai. Jų pastabos ir tuomet darė didelę įtaką darbui.

Šį kartą žengiamas dar vienas žingsnis, įtraukiant pasauliečius ir į balsavimą. Šiuo atveju balsavimas išreiškia sensus fidelium (tikinčiųjų jauseną), Dievo tautos lūkesčius, kurie kartu su visais Sinodo darbo rezultatais galiausiai bus perduodami popiežiui, kad jis juos toliau svarstytų.

The post Kardinolas Christophas Schoenbornas: Sinodas skirtas ne tam, kad spręstų, bet kad įsiklausytų appeared first on LAIKMETIS.