Vaikštinėjome aplink kretingiškio Igno Vilniaus namus – vietą, kur jis šiuo metu mokosi ir gyvena. Taip aukštyn žemyn keliaudami Vilniaus Kalvarijų kalvomis bendravome apie pašaukimo į kunigystę atpažinimą, asmeninę maldą jo gyvenime, bendruomenės reikšmę, apie Kristaus gimimą žmogaus ribotume.

Šiuo metu sekmadieniais tarnystę atliekantis Vilniaus arkikatedroje klierikas Ignas Šopaga dalijasi: „Man gera dalintis tikėjimu, gera, kai matau, kaip žmonių tikėjimas keičiasi, kai jie sutinka gyvą Kristų. Ir jei aš galiu bent truputį prie to prisidėti ar būti įrankiu, man tai teikia daug prasmės.“

Pokalbio pabaigoje nusprendėme, kad ši valanda priminė Ryčio Zemkausko vestus „Pasivaikščiojimus“, tad kviečiu mintimis leistis Vilniaus Kalvarijų kalvas ir sekant Igną susimąstyti, kaip galima plėsti savo širdį.

Galime sukti čia.

Kaip atsidūrei čia – seminarijoje? Kaip atpažinai, kad tai tavo vieta?

Baigęs dešimtą klasę perėjau į profesinę mokyklą, kur dvejus metus mokiausi suvirinimo specialybės. Tuo metu daug kas pasikeitė: persikrausčiau gyventi į kitą miestą, gyvenau bendrabutyje, buvo visai kitaip nei Kretingoje, kur man buvo saugu, kur supo draugiška aplinka. Keitėsi ir tai, kaip matau pasaulį. Profesinėje mokykloje buvo maždaug toks lūkestis: išgyvenk. Turėjau viską apsvarstyti, ir ten kažkas įvyko. Kadangi nebuvo interneto, pradėjau daug skaityti – tai pirmasis dalykas, kuris mane transformavo.

Mokykloje buvo lengva mokytis, tad dažniausiai išsiprašydavau iš pamokų ir visą dieną leisdavau bibliotekoje skaitydamas. Literatūra mane pagavo, aš negalėjau sustoti. Pradėjau nuo F. Dostojevskio, perskaičiau žinomiausius jo kūrinius, tada tėtis patarė skaityti tai, ką skaitė pats Dostojevskis. Ir man tai pasirodė labai įdomu. Atradau tokį knygų sąrašą  – pradedi nuo literatūros pradžios – skaitai Homerą, ir pasieki šių laikų tekstus. Tame sąraše buvo šventojo Augustino „Išpažinimai“. Kai juos skaičiau, kažkas manyje pasikeitė, tarsi atėjo suvokimas, kad tikėjimas gali būti racionalus, net sudėtinga paaiškinti, kas skaitant tą knygą įvyko. Bet nuo tada pradėjau dažniau eiti į bažnyčią, atsirado troškimas ieškoti bendruomenės, pradėjau rimčiau žiūrėti į maldos gyvenimą, ir jis pasikeitė.

Manyje naujai suskambėjo tikėjimas, kuris visada buvo šalia manęs. Augau tikinčioje aštuonių vaikų šeimoje, mano tėvai niekada nepiršo tikėjimo, jie tai rodė savo pavyzdžiu, vežė į krikščioniškas stovyklas, vykdavau į Baltriškes. Tikėjimo prasme gavau pačius geriausius dalykus – tokią sveiką katechezę, sveiką tikėjimo perdavimą, kad gali būti visiškai normalus: gyventi normalų gyvenimą ir būti tikintis. Tai man didžiausia dovana, kurią atsinešu iš vaikystės. Iš kitos pusės – tikėjimas tarsi visada buvo, bet tuo pat metu, nors eidavau sekmadieniais į Šv. Mišias, mano gyvenimiški kasdieniai pasirinkimai su tuo nederėdavo. Negaliu sakyti, kad tikėjimas nebuvo gyvas, bet tikrai buvo ne pirmoje, ne trečioje ir ne ketvirtoje vietoje mano gyvenime.

Tad skaičiau ir natūraliai pradėjau daugiau melstis, eiti į Šv. Mišias, atradau pranciškoniško jaunimo bendruomenę, vėliau sutikau protestantišką bendruomenę, kurioje studentai iš LCC universiteto kiekvieną penktadienį būdavo su mumis. Pasikviečiau kartu eiti dar du draugus. Nors buvome trys katalikai, mus labai gerai priėmė. Ten jaučiausi mylimas, laukiamas, labiausiai augau tikėjime.

Mano gyvenimo tikslas buvo tapti suvirintoju, užsidirbti daug pinigų, susikurti verslą ir gyventi Meksikoje. Tikrai galvojau, kad kai mano draugai bus pirmakursiai, aš jau būsiu gerokai praturtėjęs. Bet kai prasidėjo virsmas, šis tikslas manęs nebetenkino, nebežavėjo. Svarsčiau, ką kita galėčiau veikti. Gyvenime buvo gana daug maldos patirčių, sutapimų ar nesutapimų, kurie man buvo labai aiškūs atsakymai, kad vis dėlto mano kelias – kunigystė. Tačiau tai pasirinkau ne iš karto: supratau, kad Dievas turbūt mane šaukia į kunigystę, bet kartu kilo mintis, kad noriu dar pagyventi. Mečiau mokyklą, keliavau, kurį laiką gyvenau Kipre, tada dirbau Anglijoje virtuvėje, kur kartu su šefu kalbėdavomės apie tikėjimą, ir tos valandos labai greitai praeidavo. Niekada anksčiau nesijaučiau toks gyvas. Ir nors Meksika buvo svajonių šalis, kai ten lankiausi, iki šiol prisimenu, kaip ėjau melsdamasis rožinį ir pajutau tuštumą, kad ne čia, ne čia tavo vieta, Ignai. Man buvo labai aiškus atsakymas.

Grįžau į Lietuvą, ėmiausi iniciatyvos burti jaunimėlį, kūrėsi bendruomenė, ir vėl man tai teikė daugiausiai energijos, džiaugsmo. Aišku, nėra taip, kad tik būdamas kunigu gali dalintis apie tikėjimą, bet dabar suprantu, kad šiame pašaukime nori nenori labai daug to, tai vos ne kasdienė duona, ir nuo to aš kaifuoju. Man gera dalintis tikėjimu, gera, kai matau, kaip žmonių tikėjimas keičiasi, kai jie sutinka gyvą Kristų. Ir jei aš galiu bent truputį prie to prisidėti ar būti įrankiu, man tai teikia daug prasmės.

Taigi pašaukimas kilo natūraliai, per skaitymą, asmeninę maldą, tuštumos patyrimą ir galiausiai pilnatvės, prasmės pajautimą dalijantis tikėjimu.

Kas tave pastiprina pašaukimo kelyje, kas padeda pasitvirtinti, kad esi savo vietoje?

Pirmiausia – malda. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, pirmiausia – malda. Supratau, kad šiame pašaukime, ypač kunigystėje, svarbu, kiek mano santykis su Kristumi gyvas, kiek esu pasiruošęs su Juo kartu eiti. Matau, kad ir kokie gražūs žmonių santykiai būtų, jie pranyksta žmogiškai, nebūtinai turi susipykti, bet į žmones negaliu taip labai įsikibti. Vienintelis Kristus yra tas, kuris manęs niekada nepaliks. Jis yra pirmasis, pas kurį einu, kai būna sunkumų.

Antra, žmonės – klierikai, kai kurie kunigai labai geri mano bičiuliai, su kuriais galiu kalbėtis apie viską. Nors ką tik sakiau, kad negali į juos visąlaik remtis, jie reikalingi ir net būtini. Taip pat pastiprina santykis su šeima, nors aš jį vis apleidžiu. Šeima yra ta aplinka, kur galiu būti visiškai savimi ir iš manęs nieko nesitikima. Ten esu tiesiog Ignas.

Ir dar padeda balansas. To dabar mokausi, nes yra tendencija viską, ką darau, maksimalizuoti. Jei studijuoju, tai iki galo, jeigu vykstu į stovyklas, tai iki kol nebenoriu į jas žiūrėti. Pastebiu natūralų norą visko perdozuoti. Suprantu, kad svarbu atrasti balansą tarp studijų, tarp pastoracinių užsidegimų (akademijų, stovyklų), tai naujas dalykas, kurio, nors nelabai sekasi, bandau mokytis. Stengiuosi savaitėje skirti šabo dieną, sekmadieniai mums yra tarnystės diena, todėl stengiuosi susikurti šeštadienius, kad tai būtų diena, kai esu „atsijungęs“. Labai minimaliai žiūriu socialines medijas, minimaliai kam atrašinėju, aplankau brolį su jo šeimyna, einu pasivaikščioti, skaitau tas knygas, kurių nėra liepta skaityti. Seminarijoje mes esame bendruomenė, todėl norisi skirti laiko pabūti su broliais, gerti kavą ir nežiūrėti į laikrodį, kad jau man reikia kažkur eiti. Tai diena, kai atsikeliu šiek tiek vėliau, neskubu imtis veiklų, leidžiu sau pabūti truputį tinginiu. Ir nors, tiesą pasakius, nesu šio įgūdžio ištobulinęs, man reikia tokio persikrovimo.

Eidami beveik atsimušame į vielinę tvorą, Ignas sako: „Praeisime pro čia, sužinosi takelius. Čia yra Vilnius.“ Keliaujame toliau.

Linkiu, kad tau vis labiau pavyktų susikurti šabo dieną, tai tikrai aktualus priminimas daugeliui. Tave sutikus malonu matyti giedrą veidą; dažnai įkvepi savo entuziazmu, gebėjimu prieiti prie jaunimo, polėkiu veikti, žaisti, ir tai žavi kitus. O kas įkvepia tave?

Galbūt tai mano charakteris. Bet, geriau pagalvojus, toks nebūdavau, gal dabar taip neatrodo, bet esu intravertas. Man nėra lengva eiti prie žmonių, tenka save nugalėti. Dažniausiai mane atgaivina ir teikia energijos, įkvėpimo šventoji valanda. Gal vienuoliktoje klasėje, kai perskaičiau „Išpažinimus“, tai buvo vienas pirmųjų dalykų, kurį pradėjau praktikuoti savo maldos gyvenime. Susirasdavau ir dabar susirandu vietą, koplyčią, kur laikomas Švenčiausiasis Sakramentas, būnu valandą, skaitau Bibliją, meldžiuosi. Atrodo, niekas labai nesikeičia, bet po to laiko man gimsta idėjos, atsiranda noras kažką daryti.

Man atrodo, kad tas entuziazmas kyla ne iš manęs. Neseniai sužinojau žodžio „entuziazmas“ reikšmę – būti Dieve (En Theos). Esi Dieve, nes entuziastingai kažką veiki. Įkvepia buvimas prie Jėzaus kasdien skiriant valandą, ir dar įkvepia žmonės. Yra vidinių autoritetų, kurie mane žavi – kai kurie seminaristai, kunigai, keli sutikti pasauliečiai. Visąlaik, kai noriu skųstis ar kai prarandu tą entuziazmą, pagalvoju apie juos. Nėra taip, kad imu jiems skambinti, bet prisimenu juos ir taip visiškai pasikraunu. Ir nepasakyčiau, kad su kai kuriais esame artimi draugai, bet jie yra ar buvo kažkuriame mano gyvenimo etape.

Jau minėjai maldą, ar turi dar kokių maldos įpročių?

Jei norėčiau teisingai kalbėti, tai turbūt būtų Šv. Mišios, bet, kaip bebūtų gaila, taip nėra. Myliu Šv. Mišias, bet pirmiausia – šventoji valanda. Antroje vietoje – dienos peržvalga. Sunku net pasakyti, kaip ją atlieku: dienos pabaigoje žvelgiu į dieną ir stebiu, kur Dievas mane kalbino, kokiose situacijose, kur atsiliepiau, kur neatsiliepiau. Ir keista – tai darau seminarijoje jau penkerius metus, tiek laiko kasdien peržvelgiu dieną, ir iki šiol turiu save versti tai daryti. Norėtųsi, kad tai taptų įpročiu, bet visada vyksta kova. Kalbėjau su vienu kunigu, kad dienos peržvalga yra tokia svarbi dalis, tai – vaisių susirinkimas.

Čia einam, čia žiauriai geras takelis.

Dievas kalbina per daug ką, bet kai žvelgiu į savo dieną, savo veiksmus, pasirinkimus, kodėl su vienu žmogumi kalbėjau taip, kodėl visą dieną sukosi viena mintis, kalbinimas vyksta stipriausiai. Žvilgsnis į savo dieną man padeda pastebėti Dievo veikimą savo gyvenime, ypač kai aš to nepastebiu. Jis veikia nuolatos, nuolatos kalbina, bet dažniausiai mes būname labai užsiėmę svarbiais dalykais. Be to, Jis padeda man pastebėti tuos veiksmus arba nusistatymus, arba tam tikras laikysenas, kurios man trukdo Jį išgirsti. Po truputį padeda eliminuoti tai iš savo gyvenimo, kad galėčiau augti. Pavyzdžiui, dienos peržvalgoje pagaunu save skrolinantį per paskaitas ir suprantu, kad neišeina man visiškai nustoti, bet rytoj bent pirmą paskaitą pabandysiu to nedaryti. Tad stengiuosi normaliai peržvelgti dieną dėkodamas už ją ir pastebėdamas savo pasirinkimus, kurie nedaro manęs laimingu.

O, šuniukas.

Ir trečias dalykas, kurio mokausi, yra tiesiog kalbėtis su Dievu. Visada atrodydavo, kad į maldą turiu atnešti šventus dalykus, kokius projektus, ypatingus įvykius, o išties, nors neseniai pasitempiau nugarą ir man ją skauda, to į maldą nenešu, nes įsivaizduoju, kad pats turiu tai sutvarkyti. Arba to, kad erzina vienas brolis, irgi kažkodėl nenešu į maldą. Prieš mūsų susitikimą atsisėdau ir galvoju, kaip susitikus padaryti taip, kad pokalbis būtų ne apie mane, o apie tave, Kristau. Pastaruoju metu mokausi tiesiog paprastai, savais žodžiais kalbėtis su Dievu.

Suprantu, kad tau svarbi bendruomenė, minėjai, kad vasarodavai su Tiberiados broliais, bendravai su pranciškonišku jaunimu. Tavo gyvenime atsirado ir ateitininkai. Kokia buvo pažinties pradžia?

Ir tu buvai toje akademijoje Kaune, kai akademija vyko Akademijoje. Tai buvo pirmas mano normalus susitikimas su ateitininkais. Paauglystėje kartą tėtis pasiūlė vykti į ateitininkų renginį, bet pasakė, jog reikės rašyti rašinį, ir aš tikrai atsisakiau. O toji akademija buvo toks pirmas susitikimas, į kurį mane pakvietė kunigas Linas Braukyla. Buvo gera akademija, tokia įsimintina: važiavome į pogrindžio spaustuvę, labiausiai įsiminė Petro Plumpos pasidalijimas. Man labai patiko kartą kunigo Domingo pasakyta mintis, kad čia atrandi perlą, kurio daug kas jau nebevertina. Kartais atrodo, jog ateitininkai yra tokie intelektualai, snobai, pasikėlę, bet aš juos pamačiau visiškai kitokius. Pamačiau, kiek daug jaunuolių dabar sutinka Kristų. Ir sutinka ne tik per jausmus, emocinį bendruomeniškumo patyrimą, bet tuo pat metu, kas yra stiprybė, ir randa tvirtą intelektualinį, žmogišką pagrindą, ko kitos bendruomenės dar gali mokytis. Būdamas tarp jų atradau daug prasmės, supratau, kad noriu prie to prisidėti, būti visame tame.

Tiek, kad jau segi ir studento ateitininko ženklelį.

Taip, šiaip neplanavau, gan staigiai pasiūlė, šiek tiek ne pagal taisykles. Sakiau, kad tapsiu ateitininku, jei leis nerašyti esė, o duos už nuopelnus (juokiasi), taip ir buvo. Nežinau, ar už nuopelnus. Gal per drąsiai pasakyta, bet pasiūlė. Niekada per daug nesureikšmindavau to ženklelio. Bet tapęs organizacijos nariu nebegali jos kritikuoti. Neįsipareigojus galima pabūti patogiai, o kai organizacija tampa nepatogi, galima atsiriboti. Dabar esu ateitininkas ir organizaciją priimu su viskuo: ir su pliusais, ir su tais minusais, kurie yra ateitininkijoje.

Užlipus į Verkių parko apžvalgos aikštelę Ignas sako: „Čia žiauriai gražu, ane? Va čia aš labai norėjau šiandien ateiti.“

Ar yra koks nuotykis ar potyris su ateitininkais, kuris tau stipriai įsirėžė?

Pats įsimintiniausias dalykas, kurį mes darėme su ateitininkais, tai Šiluvoje rudens akademijoje, kai vyko vakaro malda Apreiškimo koplyčioje. Ten buvo įjungta viena lemputė, nukreipta į Mariją, buvo tamsu, visi susikibę ir sukryžiavę rankas stovėdami aplink Mariją giedojome „Paukščius“. Turbūt labiausiai „paėjusi“ išoriškai malda (juokiasi). Kai pagalvoju apie akademiją, tai apie tą vakarą, kur žemė ir dangus, atrodo, susiliejo – tai vienas įspūdingiausių dalykų.

Kita vertus, visos ateitininkų moksleivių akademijos yra tam tikras nuotykis. Vis kitoje mokykloje, kitame mieste, savitos problemos, džiaugsmai. Net įdomu, mano žvilgsnis dabar pasikeitė: atvykstu į kokią mokyklą ir tiriu, ar čia būtų galima organizuoti akademiją.

Tavęs daug kur pilna. Net ir akademijoje maldą giliau, jautriau gali pravesti, visad turi žaidimo pasiūlymą, tampi išvadinių (visą renginį apibendrinančių) paskaitų skaitytoju. Atrodo, kad yra nemažai sričių, kur daug duodi, dovanoji. O ko mokaisi būdamas tarp ateitininkų?

Gal susidaro įspūdis, kad duodu daug. Man atrodo, kad minimaliai. Juk melstis ir taip melsčiausi, tai tik pravedu maldą visiems. O gaunu daug. Pirmiausia, renginiuose mokausi iš kitų vadovų. Stebiu, kaip visi dalijasi skirtingomis savo dovanomis, tarkim, žaviuosi, kaip viskas organizuota, kaip pažvelgiama į mažytes detales, ir man tai labai gražu. Man visada įspūdinga stebėti tuos vadovus, kurie moka būti su vaikais. Tokia paslaptis, kaip būti su paaugliais, kaip su jais kalbėtis. Ir kai matau tuos, kurie moka taip paprastai sėdėti ir bendrauti, man yra įspūdinga. Daug kopijuoju, net ir išvadinės paskaitos yra kopijavimas – nieko naujo nepasakau, tik atkartoju, ką pasakė anksčiau kalbėję paskaitininkai. Be to, dalyvavimas akademijų paskaitose mane įkvepia, man jos būna įdomios, pats po jų tampu praturtėjęs.

Girdėjau, telki studentų ateitininkų kuopą, papasakok apie šį projektą truputį plačiau.

Čia yra mano svajonė. Atsargiai sakau ateitininkų bendruomenė, nes ji dar nėra bendruomenė, labiau organizacija, daranti gražius dalykus. Svajoju, kad studentai patirtų ateitininkų bendruomeniškumą ir kaip tai galima kurti, kaip gyventi bendruomeniškumu. Tai dabar mano projektas – studentų ateitininkų (SAS) kuopa – arba duoti paragauti, kaip galėtų atrodyti bendruomeniškumas. Galiu būti studentas ateitininkas ne tik tada, kai priklausau vienam iš šimto komitetų, valdybų ar kažką organizuodamas, būdamas moksleivių kuopos globėju, bet galiu būti ateitininkas studentas, net kai esu tiesiog studentas savo universitete ir bandau viską atnaujinti Kristuje ten, kur esu. Neprisiimu oficialių atsakomybių, bet randu erdvę, kur galiu ateiti, būti sustiprintas, dalintis savo sunkumais, džiaugsmais, melstis už kitus.

Įkvepia buvimas prie Jėzaus kasdien skiriant valandą, ir dar įkvepia žmonės.

Veikimo principas paprastas: susirenka apie dvylika studentų, pavalgome kartu (tai labai svarbu), tada žiūrime protestantišką mokymą apie buvimą Kristaus mokiniu, ir toji programa nėra tiek esminga, kiek galiausiai pasidalijimai mažose trijų žmonių grupelėse. Dalijamės, kaip išgyvename asmeninę maldą, kaip pastebime nuodėmę pasaulyje, ir po to laukia pakvietimas tam tikrai praktikai. Iki kito susitikimo visi kartu bandome atrasti kasdienę maldą dienoje ir joje augti. Kad krikščioniškumas nebūtų tiktai žinių lygyje, bet kad tai keistų mano gyvenimą, kad tikrai po truputį tapčiau Kristaus mokiniu. Kad būčiau ne tik statistinis krikščionis, kuris pritaria tiesoms, bet kad žmonės mane pamatę sakytų: jis ateitininkas, jis tikrai yra Kristaus mokinys. Jis kitaip elgiasi, kitaip gyvena, kita liudija.

Kai bandome tai daryti pavieniui, suprantame, kad esame per silpni, kad pavargstame, yra per sunku, susiduriame su savo ribotumu. Dėl to būtina augti bendruomenėje vienam už kitą meldžiantis. Kaip veikė ir pats Kristus: su mokiniais vaikščiodavo, melsdavosi, būdavo kartu. Gal ši iniciatyva yra toks pabandymas, pabandymas paragauti. Norėčiau, kad gimtų daug tokių mažų studentų bendruomenėlių, kurios rinktųsi bent du kartus per mėnesį. Pradėjau svajoti pernai, dažniausiai kažkuo užsidegu ir jau noriu ko kito, o čia toks vienas retesnių dalykų, apie kurį vis nenustojau galvoti. Dabar tuo degu.

Nesudėtinga suburti žmones, kai tarpusavyje jie yra draugai, juk ir taip renkasi būti kartu. Kur skirtis tarp draugų grupės ir bendruomenės?

Kurdamas bijojau, kad tai nebūtų, ir vis noriu pabrėžti, kad tai nėra elitinė grupelė. Pakviečiau šiuos žmones matydamas jų atvirą širdį naujam santykiui, ir kad jie neužsidarys savo fainumo burbule. Man patiko mintis, kad esame bendruomenė tiek, kiek mes labiau mylime.

Iš pradžių buriant bendruomenę svarbu, kad nebūtų priešiškumo. Čia dalijamasi vidiniais dalykais, todėl reikalingas tam tikras artimumo lygis, kažkiek reikia vaibinti, bet tai neturi būti pagrindinė buvimo priežastis. Yra lūkestis, kad grupelės plistų, kad iš tų dvylikos narių kas užsidegtų ir kiltų noras inicijuoti kitus ratelius. Jei iš mūsų dvylikos trys nuspręs kurti naują kuopą, pakvies po du žmones, jau ir bus tas ratelis, kurio reikia. Nereikia būti klieriku, juk paleisti vaizdo įrašą, pagaminti valgyti gali kiekvienas. Tas ratelis visada turi būti atviras kitam.

O va čia mes dabar praeisime ir bus labai gražus ratas.

Skamba banaliai, bet jei mes, kaip bendruomenė, netampame labiau mylinti, tai kam tokia bendruomenė. Ji turi ugdyti manyje meilę, plėsti mano širdį, kad ji taptų didesnė, kad po truputį tapčiau atviresnis kitam. Man patiko kun. Vincento Lizdenio mintis – per daug čia neįsivaizduok kažko, bet duok paragauti, kaip galėtų atrodyti bendruomenė, o po to suprask, kad čia ir Dievas veikia. Galbūt norėjo mane nuleisti ant žemės. Matysim, kas iš to plėsis.

Galvoju apie savo bendruomenės patirtį, kaip aš išgyvenau Anglijoje – ten dalyvaudavau Šv. Mišiose ir prie manęs kartą priėjo toks milžiniškas Dominic, labai aukštas vaikinas. Jis mane pastebėjo, priėjo ir paklausė, gal sekmadieniais norėčiau dalyvauti studentų susitikimuose. Sutikau, nors įsivaizdavau: mes susitiksime nejaukioje parapijos salytėje, valgysime neskanius sausainius, gersime neskanią arbatą ir bus žiauriai nejauku. Tą sekmadienio vakarą rinkosi labai skirtingi žmonės: viena iš Indijos, kitas italas, kita lenkė – visas pasaulis. Išėjome iš bažnyčios, lipome į automobilius ir tada pagalvojau – pala, ne parapijoje. Mes nuvykome į Dominic namus, jie buvo tokie jaukūs, angliški, ten bėgiojo milžiniški šunys, mes gėrėme vyną, buvo čipsų, užkandžių. Ir taip kiekvieną sekmadienį. Labai laukdavau tų vakarų. Ir ką mes darydavome, labai paprasta – pasidalindavome apie savaitės aukščiausius ir žemiausius momentus, kur veikė Dievas. Po to sužinojau, kad Dominic yra pasaulietis, charizminio judėjimo bendruomenių vadovas visoje Europoje, atvyksta čia į Lietuvą sakyti kalbų, veda mokymus. Čia tiktų jį paminėti kalbant apie mane įkvepiančius žmones, prisimenu Dominic, kuris man išlikęs toks dvasios žmogus. Svarbu turėti akis, kaip kad Dominic, pamatyti žmogų ir jį pakviesti.

Pabaigai pasidalink…

Šventasis, kuris įkvepia: Pilypas Neris, jis toks džiaugsmo apaštalas. Kai turėjau važiuoti į seminariją, tą naktį negalėjau užmigti, įsijungiau filmą apie jį. Mane taip sužavėjo, po to juo gyvenau bent pirmus pusę metų tai tikrai. Dar prie širdies šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė.

Mėgiamas Kūčių patiekalas: Sausi kūčiukai. Nemėgstu silkių, mišrainių, tai pusė patiekalų pranyksta. Bet kūčiukai ir mandarinai visada tą vakarą gelbėja.

Žaidimas, kurį visada smagu žaisti: Vėliavos, panašu į strategą, tik paprasčiau: reikia vienai komandai pavogti vėliavą iš kitos. Jis visada „paeina“, visada jį noriu žaisti, nes man pačiam labai patinka.

The post Klierikas Ignas Šopaga: paragauti bendruomenės appeared first on LAIKMETIS.

Šio trečiadienio popiežiaus katechezėje apmąstomas „Jėzaus Kristaus, mūsų vilties“ slėpinys per jo paaukojimą Jeruzalės šventykloje.

Pasakojime apie Jėzaus vaikystę evangelistas Lukas pabrėžia, kad Marija ir Juozapas buvo klusnūs Viešpaties Įstatymui ir stropiai laikėsi visų jo nurodymų. Tiesą sakant, pastebi popiežius, Izraelyje nebuvo prievolės nešti kūdikį į šventyklą ir paaukoti jį Dievui.

Tačiau tie, kurie stengėsi stropiai laikytis Viešpaties žodžio, šia maldingą praktiką laikė labai svarbia. Todėl Lukas pasakoja apie pirmąsias apeigas, kuriose Jėzaus dalyvavo, apeigas, kurios vyko šventajame Jeruzalės mieste, kuris vėliau buvo visos jo tarnystės tikslas ir kur jo misija bus vainikuota.

Marija ir Juozapas įskiepijo Jėzų į savo šeimos, į savo tautos, į žmonių sandoros su Dievu istoriją. Jie rūpinosi jo augimu, įvedė jį į tikėjimo ir maldos sferą, rengė jį jo pašaukimui. Ir jie patys palaipsniui vis labiau ėmė suvokti, jog tas pašaukimas pranoksta jų žmogiškąjį horizontą.

Šventykla yra maldos namai, kuriuose nuolat dvelkia Šventoji Dvasia. Tą dieną jį įkvėpė Simeoną, pamaldų Dievo tautos narį, gyvenusį laukimu ir viltimi, puoselėjusį troškimą, kad išsipildytų pažadai, kuriuos Dievas davė Izraeliui per pranašus.

Simeonas pajuto, kad į šventyklą atnešamas Viešpaties Pateptasis, jis pamatė šviesą ir išėjo pasitikti to kūdikio, kuris, kaip skelbė pranašas Izaijas, „gimė dėl mūsų“, jis yra sūnus, „mums duotas“, „Taikos Kunigaikštis“ (Iz 9, 5). Simeonas apkabino kūdikį. Jis, nors mažas ir bejėgis, iš tiesų yra tas, kuris teikia tikrąją paguodą ir egzistencijos pilnatvę.

Simeonas tai išreiškė dėkingumo kupina giesme, Bažnyčioje tapusia dienos užbaigimo malda: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“. (Lk 2, 29–32).

Simeonas gieda iš džiaugsmo, nes jis pamatė ir atpažino Izraelio ir visų tautų Gelbėtoją. Jis liudija tikėjimą, kurį gauna kaip dovaną ir perduoda kitiems; jis liudija viltį, kuri nenuvilia ir neapgauna; jis liudija Dievo meilę, pripildančią žmogaus širdį džiaugsmo ir ramybės. Kupinas šios dvasinės paguodos senelis Simeonas mato mirtį ne kaip pabaigą, bet kaip išsipildymą, pilnatvę, jis laukia jos kaip „sesers“, kuri nesunaikina, bet įveda į tikrąjį gyvenimą, į tą gyvenimą, kuriuo jis tiki.

Tą dieną ne tik Simeonas išvydo išgelbėjimą kūdikyje Jėzuje. Tas pats atsitiko ir su Ona, daugiau nei aštuoniasdešimties metų moterimi, našle, atsidavusia šventyklos tarnystei ir maldai. Pamačiusi kūdikį, Ona šlovina Izraelio Dievą, atpirkusį savo tautą būtent per šį vaikelį, ir pasakoja apie tai kitiems, dalydamasi su visais pranašyste. Šių dviejų senų žmonių giesmė skelbia Jubiliejų visai tautai ir visam pasauliui. Jeruzalės šventykloje žmonių širdyse įsižiebia viltis, nes į ją įžengė Kristus, mūsų viltis.

Brangūs broliai ir seserys, ragina Pranciškus, sekime Simeono ir Onos pavyzdžiu, ragina Pranciškus, sekime šiais „vilties piligrimais“, kurių akys sugeba matyti tai, kas neregima, kurie moka pajusti Dievo buvimą mažume, kurie moka su džiaugsmu priimti Dievo apsilankymą ir įžiebti viltį savo brolių ir seserų širdyse.

The post Popiežiškoji katechezė: matyti tai, kas neregima appeared first on LAIKMETIS.

Lietuvoje – saleziečio misijos

Saleziečio kelią K. P. Manzo pasirinko prieš 34-erius metus: kunigo pašaukimas jo netraukė, todėl tapo pedagogu – Turino universitete baigė italų kalbos, geografijos ir istorijos studijas.

„Teko 11 metų mokytojauti naujoje, pagal šv. Jono Bosko dvasią, atidarytoje privačioje saleziečių mokykloje Turine. Esu savotiško stebuklo liudytojas, kaip viena klasė išaugo į didžiulę mokyklą, kuri tiesiog sprogo nuo pageidaujančių į ją patekti mokinių. Nors kai kurie vaikai tingėdavo mokytis, bet labai noriai eidavo į šią mokyklą“, – prisiminė Pjeras Karlas.

Jis tęsė mintį: „Tačiau šią mokyklą lankė turtingų tėvų vaikai. Pasakiau sau – esu salezietis, mano pašaukimas – dirbti su neturtingais ir vargšais vaikais. Ką aš čia veikiu? Ar besugebėsiu tarnauti pagal tikrąjį pašaukimą? Todėl sumaniau išvykti į misijas. Panorau išmokti kokią nors sunkią kalbą. Tuomet sulaukiau dviejų pasiūlymų: vykti į Tunisą, bet ten kaip tik tuo metu įvyko du teroro aktai, arba į Lietuvą. Taip atsidūriau čia“, – pasakojo vienuolis.

Misionieriauti į Lietuvą Pjeras Karlas atvyko prieš 10-metį: pirmiausiai dirbo Vilniuje, po to Trakuose, amatų mokykloje, o ligi atvykstant į mūsų rajoną 7-erius metus mokytojavo Telšiuose Vincento Borisevičiaus gimnazijoje – mokė penktokus Lietuvos istorijos ir dirbo sielovadininku.

Marcinkevičius – lyg italams Dantė

P. K. Manzo traukė Lietuvos istorija, ypač – Vytauto Didžiojo laikų, traukia ir šio iškilaus karvedžio asmenybė. Jis sakė daug skaitąs istorinės literatūros, nagrinėjąs Adolfo Šapokos, Zenono Ivinskio parašytas istorijas. Neseniai perskaitęs Kazio Sajos, Romualdo Granausko apsakymus, tačiau, neslėpė, širdį atgaunąs su Sigito Gedos, Vytauto Mačernio, Pauliaus Širvio lyrika. Nežinomus žodžius pasižymi, o po to aiškinasi jų prasmę.

„Vis dar neišdrįstu prisėsti prie Justino Marcinkevičiaus. Jis jums – tarsi italams Dantė: atsargiai prie jo prisileidžiate, bet cituojate lyg šventraštį“, – pastebėjo pašnekovas. O netrukus, sakė, imsiąs į rankas Salomėjos Nėries poezijos tomą, žinąs, kad ši poetė Lietuvoje vertinama prieštaringai, tačiau jis norįs turėti savo nuomonę.

Išmokti lietuviškai, atviravo Pjeras Karlas, jam lengviausia buvo iš dainų, ypač pamėgo A. Mamontovą, nes jo dainų tekstai dvasingi, skatinantys mąstyti. „Jo tekstus panaudoju pamokose ir dvasinėje veikloje. Džiaugiuosi, kad praėjusį pavasarį su Mamontovu teko gyvai susitikti, pabendrauti“, – kalbėjo Pjeras Karlas, į pokalbį įterpdamas mėgstamų posmų.

Pajuto saleziečio pašaukimą

Paklaustas, kas paskatino stoti į saleziečių broliją, P. K. Manzo mintimis grįžo į praeitį: jis kilęs iš kaimo Pjemonto regione, netoli sienos su Prancūzija. Šeimoje buvęs pirmagimis, dar turi jaunesnį brolį. Mama jį norėjusi pakrikštyti Augustinu, tačiau tam paprieštaravo tėvas, nes šeimoje tokia tradicija – tęsti vardą pagal giminės linijas, taigi tapęs Karlu Pjeru, tačiau motina vis vien išsikovojusi, kad brolis būtų Augustinas.

Baigusį pradinę mokyklą, tėvai jį, dešimtmetį, išsiuntė į mokyklą mieste už 60 km – apsigyveno bendrabutyje, namo grįždavo tik savaitgaliais. Toje mokykloje vyravo saleziečių bendruomenės dvasia ir tvarka, santykiai su mokytojais ir draugais buvo puikūs. Jis pradėjo savanoriauti, ir tai teikė jam didelį džiaugsmą. Taip, pabaigęs mokyklą, ir apsisprendė tapti saleziečių vienuoliu: įstojo į noviciatą, po to 2-jus metus studijavo filosofiją ir atliko privalomąją praktiką vienuolyne – intensyviai dirbo su jaunimu.

Atsiribojo nuo intensyvios veiklos

Kaip Italijoje, taip ir Lietuvoje jo, kaip saleziečio, pašaukimas yra dirbti su vaikais ir jaunimu iš nepasiturinčių šeimų, su sunkiai auklėjamais vaikais. Vasarą Kėkštuose vyksta įvairios stovyklos jaunimui, tačiau žiemą – ramybė. Todėl, sakė Pjeras Karlas, jis mėgstąs dirbti miške: vasarai ruošia meditacijos takus prie upelio, įrengia suolus, tenka pakęsti ir aptiktų 5 bebrų šeimynų išdaigas.

„Vakarais bendrauju su kunigu H. Šulcu, kuriam 85-eri. Su mano tėvu jiedu vienmečiai ir gimę kone per plauką: kunigas Hermanas spalio 28-ąją, o mano tėvas – spalio 29-ąją. Dieną rūpinuosi sodybos ūkiu: turime 3 asilus, 3 ožkas su ožiukais, 3 žąsis ir 3 didelius šunis. Visko po tris, tik broliai – du, juokaudamas sakau savo provincijolui – turėsite mums atsiųsti trečią brolį“, – šmaikštavo Pjeras Karlas, primindamas, kad Lietuvoje 2-jose brolijose –Vilniuje ir Telšiuose – iš viso gyvena 8 saleziečiai.

Vienuolis neslėpė, kad savo buvimą Kėkštuose priimąs kaip vadinamuosius šabo metus – trumpalaikį atsitraukimą nuo įprastos veiklos: „Man nuolat reikia naujų įspūdžių, potyrių. Gyvenu labai greitai, esu nesustabdomas. Greit sugalvoju ir nebegaliu nuvyti tos minties. Taigi prireikė sustoti ir pailsėti nuo fizinio ir psichologinio krūvio. Pajutau, kad reikia ramybės.“

Pažėrė komplimentų kretingiškiams

Paklaustas, kaip jis, tokio ekspresyvaus būdo žmogus, apsiprato Žemaitijoje, kur žmonės – lėtesni ir santūrūs, atsakė: „Kai atvykau į Lietuvą, negalėjau įsivaizduoti, kokia tai bus šalis. Po Sovietų Sąjungos žlugimo kaip savanoris esu pabuvojęs Moldovoje, Armėnijoje, Baltarusijoje ir Rusijoje – Maskvoje ir Peterburge, važiuodamas pro langus mačiau, kokia yra ta tikroji Rusija. Lietuvą atradau kaip didžiulės pažangos šalį, labai tvarkingą ir žalią. O pastaruosius 10 metų Lietuva dar labiau išgražėjo: koks Telšių senamiestis, ir Kretinga labai žavi!“ – komplimentus mūsų šaliai žėrė italas vienuolis.

Bet labiausiai Pjerą Karlą domina žmonės: „Jūs, kretingiškiai, esate smalsūs ir labai svetingi. Jei parduotuvėje ko nors paklausi, nuveda, parodo ir dar ko nors pasiūlo. Žmonės pajaučia, kad esi ne vietinis, kalbina, jiems įdomu, iš kur ir kas esi. Įsišnekame. Jūs este gerokai šiltesni, negu žmonės didžiuosiuose miestuose, kur paklausus šiurkščiai atsako – yra buvę, kad išėjau iš parduotuvės nieko taip ir nenusipirkęs.“

Vienuolis sakė, kad jam norėtųsi įsitraukti ir į Kretingos bendruomenės gyvenimą, tačiau dabar labiau brangina ramybę ir apsiriboja bendryste tų žmonių, kurie atvyksta į rekolekcijas, edukacijas ar stovyklas Kėkštuose.

The post Vienuolis salezietis Pjeras Karlas Manzo: esu nesustabdomas appeared first on LAIKMETIS.

Diakonais tapo Mantas Skaivydas iš Telšių vyskupijos ir du jaunuoliai - Robertas Gaičauskas ir Tomas Liucijanas Jundo iš Vilniaus arkivyskupijos.

Šventimus teikė Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, dalyvavo vyskupai Algirdas Jurevičius ir Arūnas Poniškaitis.

Diak. Robertas Gaičauskas gimė 1989 m., yra iš Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos.

„Gimiau ir augau Lentvaryje. Ten baigiau vidurinę mokyklą, buvau pakrikštytas, priėmiau pirmąją Komuniją, priėmiau Sutvirtinimo sakramentą ir pradėjau patarnauti šv. Mišioms. Po mokyklos įstojau į Vilniaus universitetą, ir po trijų su pusę metų įgijau informatikos bakalauro laipsnį. Iš karto po studijų pradėjau dirbti Trakų rajono savivaldybėje informacinių technologijų specialistu.

Mano buvimo bendruomenėje užuomazga buvo maldos grupelė, kurios dėka atsirado įkvėpimas daryti Alfa kursus, iš kurių išaugo dar didesnė bendruomenė ir skirtingos veiklos. Vienu metu buvau vienas iš Alfa kurso organizatorių, šlovinimo grupės vadovas, vienas iš Šv. Rašto grupelės  moderatorių, bet, nepaisant visko, nemačiau savęs kunigystėje ir toliau ieškojau savo pašaukimo.

Pasimetęs, beieškodamas teisingo kelio, klausdamas Dievą, ką turiu daryti savo gyvenime, per kunigą išgirdau tiesioginį Dievo balsą, kuris pervėrė mano širdį ir užpildė mane ramybe ir aiškumu: Dievas šaukia mane būti kunigu. Tai tapo aišku kaip dieną, tai buvo taip akivaizdu, kad nesupratau, kaip aš anksčiau nepastebėdavau Dievo ženklų, kitų žmonių įžvalgų.

Atrodė, kad atsivėrė akys ir galėjau pamatyti Dievo planą, paruoštą man, tą kelią, kurio visą savo gyvenimą ieškojau. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tik kelio pradžia, bet žiūrint į praeities išgyvenimus, aš ėjau šio kelio link  ir buvau ruošiamas šitam keliui visą savo gyvenimą, net ir per netobulumus, per suklydimus, per nuodėmę. Nors būdamas nusidėjėlis ir tiek daug laiko iššvaistęs veltui, dėkoju Dievui, kad Jis leido man išgirsti Jo šaukimą" - savo biografijoje rašo diak. R. Gaičauskas.

1998 m. gimusio diak. Manto Skaivydo pašaukimas kunigystei subrendo Mažeikių šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijoje. Prieš įsijungdamas į Telšių vyskupijos pastoracinę tarnystę, diak. Mantas Skaivydas dar patarnaus Vilniaus arkivyskupijos sielovadoje.

Diak. Tomas Liucijanas Jundo gimė 2000 m., o jo pašaukimas brendo Šalčininkų ir Šv. apaštalo Petro parapijoje. Jis domisi ikonografija, skelbė tekstą skirtą šv. Juozapato asmenybei.

Sausio 28 d. būsimieji diakonai davė celibato ir ištikimybės priesaiką. Tai yra paskutinis etapas prieš šventimų sakramentą. Celibatu yra pažadama savo lytiškumą dovanoti Dievui dėl dangaus karalystės.

Taip pat yra duodama ir ištikimybės priesaika, kuria pažadama mokyti ir skelbti tai, ką moko Bažnyčią. Viešai išpažįstamas tikėjimas rodo supratimą ir pripažinimą, kad šios tikėjimo tiesos yra kilusios iš Dievo, o ne žmonių sugalvotos.

The post Trys seminaristai įšventinti diakonais appeared first on LAIKMETIS.

Pastebėjo ir pasitiko tik pamaldusis senelis Simeonas; jis paėmė Kūdikį ant rankų ir šlovino Dievą: „Dabar gali, Valdove, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą – šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“ (Lk 2, 29–30).

Apie ką kalba Jėzaus paaukojimas? Izraelitai už savo nuodėmes aukodavo Dievui deginamąsias atnašas. Dabar pats Dievo Sūnus tampa auka už mūsų nuodėmes. Apaštalas Paulius aiškina: „Ateidamas į pasaulį, jis (Jėzus) byloja: Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes. Tuomet aš tariau: štai ateinu <...> vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 5–7). Jėzaus paaukojimas reiškė priėmimą dangaus Tėvo valios, vedančios į kryžiaus auką.

Jėzaus Paaukojimo šventė kviečia mus pasitikrinti, kiek mūsų gyvenime yra aukos dvasios. Nuoseklus krikščionis turi būti apsisprendęs sekti paskui Jėzų, einantį aukos keliu. Jėzaus žodžiai „Štai ateinu<...> vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 7) turi būti tarsi vėliava, į kurią žvelgdami rinktumės aukos kelią. Šiuo keliu einame, kai mylime ne tik save, bet ir kitus, ir nuolat rūpinamės kitiems daryti gera.

Kiekvieno iš mūsų aukos kelias skleidžiasi labai konkrečioje erdvėje, vadinamoje pašaukimu. Dievas kiekvieną iš mūsų kviečia ištikimai eiti savo pašaukimo keliu, atidžiai žvelgiant į Jėzų Kristų.

Per Kristaus Paaukojimo šventę minime Dievui pašvęstąjį gyvenimą ir meldžiamės už vienuolius brolius ir seseris. Kiekvieno iš jų gyvenime buvo diena, kai vienuoliniais įžadais įsipareigojo pasišvęsti Dievui ir gyventi neturte, skaistume ir nuolankume. Kai pasaulis garbina pinigą, kūniškumą ir puikybę, Dievui pasišventusieji renkasi kitokias vertybes. Jiems vertybės yra ne daiktai, bet Dievas; ne kūno malonumai, bet dvasinis džiaugsmas gyventi Dievo šviesoje; ne pasaulio puikybė, bet ištikimas tarnavimas Bažnyčioje atsiliepiant į svarbiausius laikmečio iššūkius.

Kiekvieno iš mūsų aukos kelias skleidžiasi labai konkrečioje erdvėje, vadinamoje pašaukimu.

Per sovietmetį, kai buvo leidžiama „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, nepamainomos talkininkės buvo seserys vienuolės, ir tik dėl jų pasiaukojimo „Kronika“ gyvavo net septyniolika metų. Tuometinis LTSR prokuroras skundėsi, kad nesiseka likviduoti „Kronikos“ dėl to, kad jos leidimu ir platinimu užsiima religiniai fanatikai. Jis rašė: „Sunku todėl, kad Kronikos leidimu ir platinimu užsiima daugiausia vienuoliaujantis elementas; jie net su įkalčiais pagauti tardymo metu nieko nekalba apie kitus asmenis.“ Šis Kremliaus statytinio skundas yra gražiausias pagyrimas pasišventusiems Dievo ir žmonių tarnystei.

Kunigystė taip pat yra Dievui paaukotas gyvenimas, nes priimant kunigystės šventimus pažadama ne tik skelbti Evangeliją, bet ir gyventi pagal šį skelbimą. Toks pasiaukojimas Dievui ir Evangelijai yra išskirtinai gražus, ir tai matome Bažnyčios kanonizuotų ir nekanonizuotų šventųjų gyvenime. Jiems gražiai atstovauja mūsų palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis, sovietinės valdžios net tris kartus buvęs įkalintas ir miręs tremtyje, nušalintas nuo tiesioginių savo pareigų.

Pašaukimas šeimos gyvenimui taip pat yra neatskiriamas nuo aukos, kuri kartais gali būti net didesnė už Dievui pašvęstojo gyvenimo auką. Užauginti ir išauklėti vaikus yra darbas, reikalaujantis neeilinio pasišventimo. Todėl nereikia stebėtis, kai žmonės, stokodami tikėjimo ir mąstydami, jog laimė yra tik turtai bei malonumai, daro viską, kad šeimoje vaikų nebūtų arba pašaukiamas į gyvenimą vos vienas vaikelis. Dėl to mes esame išmirštanti tauta.

Mes, tikintys žmonės, dažnai dalyvaujame šv. Mišių aukoje. Mišios yra Jėzaus Kristaus kryžiaus aukos priminimas ir sudabartinimas. Prie šios aukos esame skatinami pridėti ir savo gyvenimo auką. Pridėti ne tik bažnyčiai išlaikyti skirtą pinigėlį, bet, svarbiausia, paaukoti Dievui savo gyvenimą – darbus, planus, nepasisekimus, nuovargį, vargus ir visa kita, kas yra neatskiriama mūsų gyvenimo dalis. Jeigu tai darome nuoširdžiai, tikėtina, kad savo pašaukimo kelyje nepritrūksime jėgų.

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Ateinu vykdyti tavo valios“ (Žyd 10, 9) - Jėzaus Paaukojimas appeared first on LAIKMETIS.

„Jei esi pasaulietis, tokį kelią pasirinkti nėra lengva“

Titas Urbaitis, kilęs iš Šiaulių, po mokyklos baigimo neturėjo aiškaus plano dėl studijų ir svarstė apie keliones bei savęs ieškojimą. Nors jo šeima tikinti, iš pradžių apie seminariją jis negalvojo. „Mąsčiau stoti į filologiją, bet tada pagalvojau, kas iš to“, – prisipažįsta jaunuolis. Nepasirinkus filologijos studijų, atsirado mintis apie teologijos mokslą. „Galvojau apie teologijos studijas ir tada savaime atėjo mintis stoti į seminariją“,– sakė T. Urbaitis.

Vaikinas pripažino, kad tokiam apsisprendimui įtakos turėjo jo parapijos kunigas Donatas, sugriovęs stereotipus apie seminarijos gyvenimą. „Kunigas atskleidė, kaip daug galima pasitarnauti ir padėti žmonėms, ir aš panorau būti tokiu žmogumi,“ – sakė Titas. Vaikinas sutinka, kad jei esi pasaulietis, toks pasirinkimas iš pradžių gali būti psichologiškai sunkus, tačiau pripažįsta, kad seminarijoje jaučiasi gerai, kaip namuose.

„Galvojant natūraliai, neturėčiau čia būti, bet Dievas veikia įvairiai“

Edgaras Kundinovičius, kilęs iš Naujosios Vilnios, Vilniaus rajono, įstojo į kunigų seminariją, nors jo šeimoje nebuvo religinių tradicijų. „Mano tėvai nėra praktikuojantys katalikai, todėl šeimoje nebuvo religinės praktikos. Galvojant natūraliai, neturėčiau čia būti, bet Dievas veikia įvairiai,“ – dalijosi Edgaras. Kelias į tikėjimą prasidėjo nuo Pirmosios Komunijos, kai vaikinui ėmė kilti egzistencinių klausimų apie pasaulį ir gyvenimo prasmę.

Pasak Edgaro, nuo ketvirtos klasės jis jautė pašaukimą tapti kunigu, nors nežinojo, kas tai yra. „Jau tada supratau, kad noriu būti kunigu, nors nežinojau, kas tai yra, iki šiol nežinau, nes tik tampant juo, gali suvokti“,– atviravo seminaristas. E. Kundinovičius pripažįsta, kad nori tarnauti žmonėms įvairiais būdais, o kunigystė padeda gilintis į dalykus, kurie jį domina: tai literatūra, istorija, politika.

Edgaro sprendimas jo tėvams – netikėtas, tačiau jų reakcija buvo neutrali. „Šeimai apie įstojimą į seminariją pasakiau tik po dviejų savaičių. Manau, visi tėvai nori, kad jų vaikas būtų laimingas. Čia aš toks ir esu“, – pasakojo jaunuolis.

„Turėjau mintį stoti į seminariją, bet svarsčiau, kad galbūt esu nevertas“

Kasparas Matulevičius, kilęs iš Skuodo rajono, į kunigų seminariją įstojo po ilgų ieškojimų ir savęs pažinimo kelio. Nors iš pradžių vaikinas neigė mintį apie kunigystę, jį domino religija ir tikybos mokslai. Baigęs mokyklą, Kasparas įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademiją Kaune, tačiau po trijų mėnesių studijas metė. Tuomet jaunuolis atliko tarnybą kariuomenėje, kurioje, pasak jo, buvo daug laiko mąstymams apie egzistencinius dalykus.

„Jauno žmogaus gyvenimas yra nuolatinis lėkimas, neturime laiko galvoti apie egzistencinius dalykus, o kariuomenėje esi uždarytas vienoje aplinkoje, kurioje gali apmąstyti iškilusius klausimus“,– sakė vaikinas. Po tarnybos Kasparas turėjo galimybę dirbti zakristijonu Plungėje, kur jo tikėjimas dar labiau sustiprėjo.

„Pamačiau vidinį bažnyčios gyvenimą ir nusprendžiau studijuoti pedagogiką, nes taip pat norėjau tarnauti žmonėms, – pasakojo seminaristas. – Turėjau mintį stoti į seminariją, bet mąsčiau, kad galbūt esu nevertas, nes tai – labai atsakingas dalykas“. Gyvendamas su religingais studentais Vilniuje, jis priėmė savo pašaukimą ir apsisprendė stoti į seminariją. „Pusę metų dalyvavau įvairiose veiklose, ir vasarį galutinai supratau, kad noriu stotį į kunigų seminariją,“ – pasakojo K. Matulevičius.

„Jėzus mane kviečia ir skatinta nešti Jo žinią kitiems žmonėms, aš stengiuosi atsiliepti į Jo kvietimą“

Kaunietis Kasparas Bareiša savo pašaukimą į kunigystę pajuto prieš keletą metų. Jį visą laiką žavėjo kunigų paprastumas, tačiau pats sprendimas ruoštis kunigystei subrendo per laiką. „Toks klausimas, ar noriu būti kunigu ir ar tai man skirta, vis kirbėdavo galvoje“,– pripažįsta vaikinas. Didžiausią patvirtinimą Kasparas pajuto per Eucharistiją, kuomet dalyvavo šv. Mišiose ir patyrė dvasinį artumą su Dievu.

„Mes už nieką gauname galimybę Jėzų priimti į saveׅ“,– sakė jaunuolis, kalbėdamas apie savo patirtį. K. Bareiša baigė kursus, kurie leidžia jam dalinti šventąją Komuniją, ir tai, pasak jo, buvo ypatingas išgyvenimas. „Per Komuniją, kai laikai Viešpatį savo rankose, jautiesi pilnatvėje, lyg dangus būtų čia“, – kalbėjo vaikinas. – Jėzus mane kviečia ir skatinta nešti Jo žinią kitiems žmonėms. Stengiuosi atsiliepti į Jo kvietimą, nes tai man suteikia džiaugsmą ir laimę“.

„Supratau, kad Dievas mane myli ir nori man gero“

Telšiškis Daumantas Lukšas savo tikėjimo kelią pradėjo netikėtai, augdamas nepraktikuojančių katalikų šeimoje. Į bažnyčią jį atvedė atsitiktinai į rankas patekęs ateitininkų kuopos lankstinukas, tuo metu sudominęs vaikiną. „Kai pradėjau lankyti bažnyčia, buvo visiškai kitaip nei tikėjausi, bet nenusivyliau“,– savo patirtimi dalijosi D. Lukšas.

Vaikinas pripažįsta, kad didelę įtaką atėjimui į bažnyčią turėjo bendruomeniškumas. „Katalikai pasirodė įdomūs žmonės, o bendruomeniškumas traukė į bažnyčią, – sakė Daumantas. – Tikėjimas augo dalyvaujant įvairiuose bažnytiniuose renginiuose, šlovinimo vakaruose bei priimant Komuniją“.

Pasak vaikino, lūžis įvyko per jaunimo dieną Žemaičių Kalvarijoje, kur emocijų kupina patirtis atvėrė širdį Dievo meilei. „Supratau, kad Dievas mane myli ir nori man gero“, – prisiminimais dalijosi jaunuolis ir pridūrė, kad iš pradžių bijojęs minties stoti į seminariją, jautėsi to nevertas. „Tai labai kilni pareiga, turėjau troškimą tarnauti ir padėti kitiems“,– sakė jis.

Klieriko diena: malda, studijos ir tarnystė

Seminarijos studentų kasdienybė prasideda nuo maldos, o vėliau laukia paskaitos ir šv. Mišios. „Kiekvieną dieną turime šv. Mišias, kurios vyksta koplyčioje arba Katedroje skirtingu laiku“, – pasakojo seminaristas Edgaras. Be akademinių užsiėmimų, klierikai didelį dėmesį skiria asmeniniam tobulėjimui, ypač Šventojo Rašto skaitymui ir dvasiniam ugdymui. „Tai nėra mokykla, kurioje kažkas tikrins, ką perskaitei. Jei degi šiuo keliu – tu pats tuo užsiimi,“ – dalijosi Edgaras.

Vakare seminarijos gyvenimą baigia „Silentium Sacrum“ – lotyniška šventa tyla, skirta asmeniniam susikaupimui, apmąstymams. „Prieš miegą nutylame, išjungiame telefonus ir tiesiog nurimstame“, – teigė jis.

Be dvasinio tobulėjimo, seminaristai ruošiasi tarnystei visuomenei. „Greitu metu pradėsime kursus, po kurių galėsime atsiliepti į skambučius „Vilties“ centruose, vyksime ten, kur žmonėms reikia pagalbos“,– pasakojo studentai. Seminarijos auklėtiniai siekia ne tik žinių, bet ir padėti žmonėms, kuriems trūksta pokalbio.

Jaunuoliai pripažįsta, kad šis kelias – tai nuolatinis augimas, tarnystė ir tikėjimo gilinimas. Kiekvieno jų patirtis – skirtinga, bet visus jungia bendras troškimas – būti arčiau Dievo ir žmonių. Seminarijoje klierikai ne tik gilina savo tikėjimą ir žinias, bet ir ruošiasi tarnystei visuomenei, ieškodami būdų, kaip padėti kitiems. Tai kelias, kuriame asmeninis augimas susilieja su įsipareigojimu tarnauti.

The post Kunigo kelią pasirinkę jaunuoliai papasakojo apie savo sprendimo motyvus appeared first on LAIKMETIS.

Tradiciškai Marijos dieną su Šiluvos piligrimais melstasi ir už tuos arkivyskupijos kunigus, kurie švenčia kunigystės jubiliejus. Birželio jubiliatai – kunigai t. Leo Leise SJ, Artūras Kazlauskas, Saulius Pavalkis, Andrius Končius, Stasys Blinstrubis, o jų kunigiškoji tarnystė tęsiasi ilgesnį, kaip antai 30-ies metų, laiką arba dar tik 5-erius metus.

Ypač tiems, kurie svarsto savo pašaukimo kelius, buvo skirtos kunigo Liutauro Vilėniškio katechezės mintys.

Kauno kunigų seminarijos rektorius bei atsakingasis už pašaukimų ugdymo sielovadą Kauno arkivyskupijoje sakė, jog pašaukimas į kunigystę, jo atpažinimas yra vidinis širdies veiksmas.

Tai procesas, ir jame reikia nuolankumo, kantrybės, drąsos ir netgi humoro. Tai asmeninė kelionė, įtraukianti ir bendruomenę, kad melstųsi, atpažintų pašauktąjį. Dievas žmogų gali pašaukti per maldą, jo gyvenimo įvykius, per sutinkamus kitus žmones. Atvėrus širdį Dievui, Jis leidžia atpažinti žmogui savo pašaukimą.

„Gyvenimas nėra kryžiažodis su galutiniu atsakymu. Dievas kviečia keliauti klausantis Jo įkvėpimų“, – be kita, sakė kun. L. Vilėniškis, pakviesdamas Šiluvos piligrimus ir visus Lietuvoje melstis už pašaukimus į kunigystę.

The post Iš Šiluvos vėl nuskambėjo raginimas melstis už kunigus appeared first on LAIKMETIS.

Teigiama, kad Pranciškus atsakė į vieno šalies jaunuolio laišką, kuriame jis atskleidė, kad buvo nepriimtas į seminariją, nes atskleidė apie savo homoseksualumą. „Pasaulietiškumas yra blogiausia, kas gali nutikti Bažnyčiai. Jėzus kviečia visus", - neva rašoma popiežiaus atsakyme į vaikino laišką.

Pranešama, kad 22-ejų metų jaunuolis iš La Specijos miesto šiaurės Italijoje atskleidė popiežiui apie savo įsitikinimą, kad yra pašauktas katalikų kunigystei, ir apie tai, kaip jis nebuvo priimtas į seminariją po to, kai atskleidė savo seksualinę tapatybę.

Vaikinas taip pat prašė Bažnyčios persvarstyti 2005 m. Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos instrukcijoje įtvirtintą draudimą į seminariją priimti homoseksualius asmenis.

„Šis laiškas suteikė man vilties, - pasakojo Caruso. - Seminarija vis dar lieka svajone."

Italų laikraštis „Il Messaggero" teigia, kad popiežiaus atsakytame elektroniniame laiške vaikinas paragintas toliau eiti savo pašaukimo keliu. Tam antrina „Avvenire". Žiniasklaidos teigimu birželio 1 d. popiežiaus ranka rašytas laiškas buvo išsiųstas kaip elektroninio laiško priedas. Pasak jos, atsakyme jaunuoliui smerkiamas klerikalizmas ir pasaulietiškumas Bažnyčioje.

Pasak dienraščio „Il Messaggero", popiežius Pranciškus 22-ejų metų jaunuoliui atsakė, kad „kai kurie žmonės galvoja apie Bažnyčią kaip apie muitinę, ir tai yra baisu. Bažnyčia turėtų būti atvira visiems. Broli, eik į priekį su savo pašaukimu".

Caruso dienraščiui teigė, kad gegužės 28 d. popiežiui Pranciškui išsiuntė ilgą elektroninį laišką, kuriame rašė, jog nori atkreipti dėmesį į savo istoriją ir į daugelio žmonių, kurie, „kaip ir aš, gyvena Bažnyčios paraštėse, dažnai priversti slėptis, jog būtų įtraukti į bendruomenę, arba priversti mokėti didelę atsisakymo kainą už tai, kad yra nuoširdūs".

Komentuodamas popiežiaus atsakymą, jaunuolis įvardina jį „gražiu" ir priduria, kad tai leidžia jam suprasti, jog „tikrasis popiežius yra ne toks, kokiu mus įtikino esąs". Taip pat priduriama: „Šis laiškas suteikia man vilties, seminarija lieka svajone, kuri nebuvo atidėta į šalį".

Popiežiaus dialogas su Italijos vyskupų konferencijos plenarine asamblėja buvo susijęs su galimybe apie savo homoseksualumą prisipažinusiam vaikinui tapti kunigu, be kita ko rašo „Avvenire". „Šiuo klausimu 2005 m. Vatikano dvasininkijos dikasterijos instrukcijoje aiškinama, kad „Bažnyčia, giliai gerbdama atitinkamus asmenis, negali priimti į seminariją ir šventimus tų, kurie praktikuoja homoseksualumą, turi giliai įsišaknijusių homoseksualių polinkių arba remia vadinamąją gėjų kultūrą". Ši priemonė patvirtinta 2016 m.

Dėl neseniai paskelbto popiežiaus išsireiškimo apie gėjus, pavartoto kalbant su Italijos vyskupais, kitą dieną po jo paskelbimo žiniasklaidoje Šventojo Sosto spaudos tarnyba patikslino, kad „popiežius niekada neketino įžeisti ar išsireikšti homofobiškais terminais ir adresuoja atsiprašymą tiems, kurie pasijuto įžeisti dėl pavartoto termino, įvardyto kitų".

The post Popiežius į Italijos kunigų seminariją nepriimtą vaikiną laišku paragino toliau siekti pašaukimo - vietos žiniasklaida appeared first on LAIKMETIS.

Kiekvienas pašaukimas yra tarsi neapdorotas deimantas, kurį reikia nušlifuoti, nugludinti ir suformuoti visais aspektais. Geras kunigas, vienuolis ar vienuolė pirmiausia turi būti vyras arba moteris, suformuoti Viešpaties malonės.

Tai turi būti žmonės, suvokiantys savo ribotumą ir norintys gyventi maldos, Evangelijos liudijimo gyvenimą. Jų pasirengimas turi būti įvairiapusis, nuo pat seminarijos ir noviciato jis turi vykti palaikant artimą ryšį su kitų žmonių gyvenimu. Tai yra esminis dalykas.

Ugdymas nesibaigia pasiekus tam tikrą konkretų momentą, bet tęsiasi visą gyvenimą, metų metus, praturtindamas žmogaus intelektą, jausmus ir dvasią. Svarbus ir ugdymas gyvenimui bendruomenėje: bendruomeninis gyvenimas labai praturtina, net jei kartais jis gali būti sunkus. Gyventi kartu ir gyventi bendruomenėje nėra tas pats.

The post Popiežius gegužę kviečia melstis už vienuolių ir seminaristų ugdymą appeared first on LAIKMETIS.

Penki basieji karmelitai

Basųjų karmelitų vienuolyne Kauno centre šiuo metu gyvena penki vienuoliai: parapijos klebonas, kunigas Valdas Paura, tėvas Sebastian Chmielewski iš Lenkijos, kunigas Vidas Labanauskas, brolis Arūnas ir brolis Ričardas.

Prieš kun. V. Pauros kunigystės jubiliejų kalbinti karmelitai išskyrė šio kunigo darbštumą, ypač dvasinėje srityje, taip pat romumą, įsiklausymą.

Kunigystės jubiliejų bendruomenės nariai mini melsdamiesi – nuo trečiadienio bažnyčioje vyksta adoracija.

Šventinę dieną kunigas Valdas su savo kurso broliais susitiks Vilkaviškio katedroje, kurioje kartu buvo pašventinti. Į šventę pakviesti vyr. provincijolas, Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, kiti garbūs svečiai. Po šventinių pietų jubiliatą sveikins maldos grupelės, įvairios organizacijos.

„Į Kauną atvykau neseniai, prieš pusmetį. Nors Valdą pažįstu trumpai, bet iškart pastebėjau, kad jis labai dvasingas. Mano tėvynėje Lenkijoje kunigystės sukaktys minimos panašiai kaip ir Lietuvoje: vyksta Mišios, po jų susirenka visi, kas kartu mokėsi kurse. Pasveikinti atvyksta ir draugai. Visi dalyvauja šventinėje vakarienėje, kartu pasidžiaugia“, – pasakojo tėvas S. Chmielewski iš Plocko. Prieš atvykdamas į Kauną jis net 21 m. misionieriavo Argentinoje, šiuo metu su kitais broliais susikalba ispanų kalba.

Gyvenimas basųjų karmelitų vienuolyne sukasi savu ritmu: ryte vienuoliai turi 2 val. tylios maldos, po to vyksta į darbus, tarnystes, per dieną būna du rekreacijos laikai – popiet ir vakare. Jų metu kalbamasi, vykstama aplankyti kitų vienuolynų, neseniai lankytasi Pažaislyje.

Svajojo apie skrydžius

Po linksmo pašnekesio vienuoliai palieka kunigą Valdą Paurą bažnyčioje ir iškeliauja savų darbų dirbti.

Kunigas Valdas sako, kad vienuolyne kaip ir gyvenime – būna visko.

„Kiekvienas brolis – išbandymas. Kaip ir šeimoje, nėra paprasta sugyventi. Bet Šv. Kryžiaus Jonas aiškiai įvardijo, kad tu į vienuolyną atėjai ne patogaus gyvenimo gyventi, bet numirti sau, t.y. atsisakyti ego. Jis sakė, kad šitie broliai bus tavo mokytojais, įrankiais. Vieną dieną reikės grubesnio, kitą – kitokio, esmė – priėmimas. Iššūkis, bet ir didžiulė palaima, malonė toje kelionėje atrasti, kad ne įrankis kaltas, jog skauda, bet tavo reakcijos“, – sakė kun. Valdas.

Trumpam nusikeliame į vaikystę.

„Vaikystėje visi svajojo apie aukštus skrydžius. Mane patraukė aviacija. Lankiau būrelius, kur su vaikais lipdydavome įvairiausius lėktuvų modeliukus. Įnikau į šį hobį, lėktuvai danguje man buvo gražiausias vaizdas!“, – šypsodamasis prisiminė kun. V. Paura. Jis prasitarė, kad vaikystėje buvo sukaupęs nemenką lėktuvų modeliukų kolekciją. Gamindavo juos iš plastmasės, popieriaus ir kt.

Pradėjęs kunigauti Šakių parapijoje jis prisiminė vaikystės hobį. Dienos centre vesdamas būrelį vaikams iš disfunkcinių šeimų mažuosius jis mokindavo gaminti lėktuvėlius ir ragino nenustoti svajoti.

Po kariuomenės – į seminariją

Po nepilnus trejus metus trukusios karinės tarnybos (tuomet kaip tik išėjo Aktas dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo) Sevastopolio laivyne, V. Paura grįžo į Lietuvą. Čia darbavosi, užmezgė ryšius su ateitininkais, apsigyveno Kaune. Iš pradžių studijavo VDU, tačiau netrukus atsidūrė Kauno kunigų seminarijoje.

„Įvyko krizė, lūžis gyvenime. Asmeniškai atradau, kas yra tikėjimas, tuomet radikaliai pasikeitė mano gyvenimo kryptis. Pradėjau pastebėti tam tikrus ženklus ir supratau, kad tapsiu kunigu. Įstojus į seminariją vidus nurimo. Tiesa, mamai mano pasirinkimas buvo netikėtas, tėtei buvo sunkiau priimti… Seminariją baigiau 1999-aisiais“, – mena pašnekovas.

Po kelerių metų kun. Valdas iškeliavo į basųjų karmelitų vienuolyną Ispanijoje. Ten patyrė tikėjimo išbandymus. „Dykumos bendruomenėje nėra interneto, telefonų, gyvenimas atsisuka į tave su kieta realybe, labai stipriai esi išbandoms bendruomene ir atsiskyrėlišku gyvenimo būdu. Tyloje, vienatvėje vidinės žaizdos išnyra visu aštrumu. Turi su tuo kažką daryti“, – sakė kun. Valdas.

Grįžęs jis ėmė darbuotis Kauno Šv. Kryžiaus (karmelitų) bažnyčioje. Čia dirba jau kelis dešimtmečius.

„Kodėl basieji karmelitai? Patraukė knygos apie Šv. Kryžiaus Joną, Šv. Jėzaus Teresę, Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę. To užteko. Palaipsniui užsimezgė bendrystė su basosiomis karmelitėmis Paštuvoje“, – sakė jis. Į svarbių šventųjų sąrašą jis įrašė ir šv. Juozapą, kurio vardą yra pasirinkęs, taip pat Švč. Trejybės Elzbietą ir šv. Arso kleboną.

„Kuo daugiau šitų draugų turi – tuo tvirčiau įsitikini, kad jie niekada neapvils!“, – teigė kun. Valdas, per dieną besimeldžiantis bent tris valandas.

Laimina ką tik gimusius, sunkiai sergančius ir kalinčius

Šiuo metu kunigas V. Paura kapelionu dirba keliose įstaigose: Kauno Krikščioniškuose gimdymo namuose, Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinėje ligoninėje ir Kauno tardymo izoliatoriuje.

Šiose įstaigose jis aukoja Mišias, teikia dvasinę pagalbą. Gimdymo namuose jis lanko ir laimina ką tik gimusius kūdikius, su tėvais pasidžiaugia gimusiu vaikeliu, pabendrauja. Kartais tenka pasimelsti už sunkų gimdymą, kūdikio mirtį.

„Kūdikio mirtis – labai skaudi patirtis. Tėvai išgyvena didžiulį skausmą. Juodžiausią akimirką pabūnu su jais kartu, pasimeldžiu“, – pasakojo kun. Valdas.

Ligoninėje jis daugiausiai susiduria su įvairias traumas patyrusiais žmonėmis, sunkiais ligoniais. Suteikia jiems Ligonių sakramentą, kuris sustiprina.

„Ligoninėje susiduriu su ateistinėje aplinkoje augusiais žmonėmis. Jie sako: ką, tu, man gali papasakot, kaip gali mano gyvenimą pakeist, jeigu aš nuo vaikystės šitaip augęs? Bet žmonės kalbasi. Džiugu, kad vis labiau atsiveria ir vyrai. (…) Norisi keisti stereotipą, kad jei kunigas atėjo į palatą – reiškia jau laukia atsisveikinimas. Ne, mes laiminame žmogų, suteikiame Ligonių sakramentą, kad kaip tik daugiau jėgų, stiprybės Dievas jam suteiktų šiame išbandyme“, – kalbėjo kun. Valdas.

Ketvirtadieniais pašnekovas lanko tardymo izoliatorių. Jam įsiminė vieno kalinčiojo istorija.

„Koplyčioje manęs laukė verslininkas, pasakojo, kad pasodino jį, žmoną ir visas verslas nuėjo šuniui ant uodegos. Bet kiek pamąstęs jis tarė: „Svarbu, kad aš atradau Dievą tarp šitų sienų!

Verslas atsistatys, pelnas vėl bus, su žmona kartu vėl būsim. Bet jei prarasčiau šitą artumą su Dievu – čia jau būtų neįtikėtinas praradimas“ – Ir išties, Dievas nesiveržia į žmogaus gyvenimą, čia galioja laisvos valios principas. Bet kai jo šauksiesi – būk tikras, Jis išgirs ir išklausys tave“, – teigė kun. Valdas.

Nuo baimių nusisukti į Dievą

Kunigas Valdas ragino nepasiduoti negatyvioms nuotaikoms, riboti laiką prie ekranų, pasak jo, taip bus mažesnė tikimybė, kad persiimsi baimių.

„Baimė yra blogas patarėjas. Baimės neleidžia aiškiai suvokti tikrovės. Malda yra ta vieta, kur žmogus nurimsta, atsiveria Dievo tikrovei, ir svarbiausia, gyvenimo tikrovei, pamato realų savo gyvenimą. Būdamas baimėje jokio teisingo sprendimo nepadarysi. (…) Vyksta karas – jį išgyvensime. Yra sunkumai – juos išspręsime. Atėjo išbandymai – gyvenimas visada duoda atsakymus, jie visada yra čia pat, žmogaus aplinkoje. Bėda ta, kad žmogus nemato jų dėl savo baimių, įtampų, nusivylimų. Bet jei tik žmogus atsigręžtų į Dievą – atrastų atsakymus neįmanomiausiose situacijose“, – jau tūkstantį kartų įsitikino kunigas Valdas Paura.

The post Prieš tapdamas kunigu vienuolis svajojo apie aviaciją appeared first on LAIKMETIS.