„Mano kryžiuose daug dekoratyvinių spyglių, kaip ir Kristaus erškėčių vainike. Jie parodo, koks spygliuotas buvo tremtinių gyvenimas"

Titas Milašius

Spygliuoti kryžiai tremtiniams atminti

Kelionė į Jeruzalę prieš keletą metų kryždirbiui Titui Milašiui priminė sau pačiam duotą pažadą sugrįžti prie kūrybos. Sibire iš tremtinio lietuvio dar jaunystėje išmokęs medžio nėrimo technikos, 84 metų vilnietis pristato parodą, pavadintą „Tremtinių kryžiai“.

Iš 10 mm pločio impregnuotų pušies juostelių bei mažų detalių, nenaudodamas nei klijų, nei vinių, Titas Milašius konstruoja erdvinius kryžius ir kuria paveikslus. Jo ažūrinių skulptūrų dekoratyviniai spygliai, pasak kūrėjo, primena ne tik Kristaus erškėčių vainiką, bet ir iliustruoja spygliuotą, sunkų tremtinių gyvenimą.

Su šeima 1948 metais ištremtas į Krasnojarsko kraštą Rusijoje, pirmą kartą medinio sunerto kryžiaus nuotrauką Titas išvydo lietuviškame tarpukario žurnale „Jaunoji karta“, kurį šeima išsivežė su savimi – seno žurnalo komplektai tapo vieninteliu vaikų lietuvių kalbos vadovėliu. Būdamas 10 klasėje moksleivių kūrybos parodoje Titas atkreipė dėmesį į vieną eksponatą – tokiu pačiu principu sunertą suvenyrinį staliuką. Paaiškėjo, kad jo autorius – taip pat lietuvis moksleivis. Deja, jo pavardės Titas neužsirašė, neįsiminė, tačiau spėjo iš jo išmokti šios konstravimo technikos.

Grįžęs į Lietuvą 1957 metais Titas pabandė atkartoti kadaise žurnale matytą kryžių, o kartu panašiu principu sukonstravo ir 1,5 metro aukščio medinę lentynėlę.

Grįžęs į Lietuvą 1957 metais Titas pabandė atkartoti kadaise žurnale matytą kryžių, o kartu panašiu principu sukonstravo ir 1,5 metro aukščio medinę lentynėlę. Tačiau tik 2019 metais, grįžęs iš piligriminės kelionės po Izraelį, buvęs tremtinys rimčiau pasinėrė į kryžių kūrimą.

Jo daryti keturi kryžiai saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, nemažai dirbinių atsidūrė privačiose bičiulių kolekcijose Kanadoje, Amerikoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Ukrainoje. Paroda „Tremties kryžiai“ 2022 metais buvo surengta Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje. Tarp kūrinių – ir autentiško 1863 metų sukilimo dalyvio kurto kryžiaus replika – originalą, kadaise gautą iš bičiulio, Titas taip pat padovanojo muziejui.

Iš panašių detalių jis kuria ir paveikslus, jų centre – taip pat kryžiai. „Vieną jų pavadinau „Sibiro tremties golgota“, – pasakoja. – Šį paveikslą paskyriau savo mamai, kuri viena su trimis vaikais turėjo iškęsti visus Sibiro išbandymus ir galiausiai parvežti mus į Lietuvą. O dabar noriu, kad vaikams ir anūkams liktų mano rankų darbo prisiminimas“.

The post Vilniuje vyks tremtinio T. Milašiaus parodos „Tremties kryžiai“ atidarymas appeared first on LAIKMETIS.

Parodoje eksponuojama 15 paveikslų, kuriuose vaizduojamos Anykščių šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios šventoriuje esančios Kryžiaus kelio skulptūrinės kompozicijos – stacijos, 1982-1988 metais sukurtos savamokslio skulptoriaus Rimanto Idzelio.

Parodos tikslas – pristatyti Lietuvos žmonėms unikalią R. Idzelio kūrybą ir rasti rėmėjų bei surinkti lėšų šių unikalių sakralinio meno vertybių restauravimui ir jų išsaugojimui ateities kartoms.

Paroda Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje (Kalvarijų g. 325, Vilnius) veiks iki kovo mėn. 28 d.

The post Vilniaus kunigų seminarijoje galima aplankyti K. Indriūno parodą „Kryžiaus kelio stotys" appeared first on LAIKMETIS.

Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus galerijoje „Saulėratis“ atidaryta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus  darbuotojų parengta paroda „Po svetimu dangum: Lietuvos gyventojai sovietų lageriuose ir tremtyje 1940–1958 m.“. Paroda sudaryta iš dvidešimties teminių stendų, pristatančių įvairius gyvenimo tremtyje kasdienybės aspektus – maitinimąsi, aprangą, tikėjimą, kartu išryškinant tremties ir kalinimo lageriuose skirtumus.

Paroda „Po svetimu dangum: Lietuvos gyventojai sovietų lageriuose ir tremtyje 1940–1958 m.“ buvo parengta 2011 m. ir tuo metu buvo įtraukta į valstybinę Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metų programą.

„Šia paroda siekiama papasakoti Vakarų Europos valstybių piliečiams, ypač jaunajai kartai apie sovietinio totalitarinio režimo nusikaltimus – Lietuvos gyventojų trėmimą ir kalinimą lageriuose. Ne mažiau svarbi ir kita parodos atsiradimo priežastis – pagarba Lietuvos žmonėms, iškentusiems tremties ir lagerių baisumus ir atminimo ženklas tiems, kurie negrįžo. Ir šiandien apie tai labai svarbu kalbėti ir istoriją perduoti jaunimui. Parodoje matysite laišką, rašytą ant beržo tošies. Kažin ar šiandien pavyktų jaunimui parašyti laišką ant beržo tošies, kaip tuo sunkiu metu darė tremtiniai...“ - pristatydama parodą jautriai kalbėjo LGGRTC atstovė R. Driaučiūnaitė. Ir ji pabrėžė, kad šia paroda siekiama ne tik Marijampolės krašto žmonėms, bet ir Vakarų pasauliui parodyti, koks svarbus buvo Lietuvos žmogaus išlikimo klausimas.

Parodos stendai liudija apie sunkias tremtinių ir politinių kalinių gyvenimo, buities ir darbo sąlygas. Teminiu principu parengti dvidešimt stendų nušviečia įvairius tremtinių ir kalinių, aprangą, tikėjimą, kartu išryškindami gyvenimo sąlygų tremtyje ir lageriuose skirtumus.

Paroda pirmą kartą visuomenei buvo pristatyta 2011 m. birželio 21 d. Europos Parlamente trėmimų iš Lietuvos 70-osioms metinėms skirtame vakare „Dabarties akistata su praeitimi“. Ją galėjo apžiūrėti visi Europos Parlamento darbuotojai ir svečiai. Paroda taip pat buvo eksponuota Lietuvos Respublikos Seime, Moldovos Respublikos Parlamente, Lenkijos, Čekijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Rumunijos valstybinėse, mokslo ir kultūros institucijose.

„Istorija gyva jos gyvuose liudytojuose. Istorija gyva rašytiniuose atsiminimuose ir fotografijose. Istorija gyva tautoje, žinančioje laisvės kainą. Prisiminti ir pateikti tai įvairiomis formomis –  mūsų bendruomenės pareiga ir atsakomybė. Norisi pasidžiaugti mūsų įstaigomis, chorais, organizacijomis, įvairiais žmonėmis, kurie puoselėdami kultūrą ir pilietiškumą įkvepia žmones dar labiau branginti savo kraštą, ištikimai saugoja istorinę atmintį dabar ir ateities kartoms. Ačiū LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejui bei Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejui už parodas, saugančias istorinę atmintį“, – parodų rengėjams dėkojo Marijampolės savivaldybės administracijos direktorius Karolis Podolskis.

Marijampolės Basanavičiaus aikštėje visuomenei buvo pristatyta Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus darbuotojų parengta paroda „Mūsų, nei gimusių, nei mirusių, niekas neskaičiavo“, kurioje pristatomos nuotraukos, atskleidžiamas beatodairiško ten ištremtų naikinimo ir nežaboto teroro bei išgyvenimo laikotarpis. Šį skaudų istorijos laikotrapį liudija ir nuotraukos iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo.

Parodos pristatymo metu Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus padalinio vadovė Dalė Naujalienė akcentavo, kad tarp ištremtų apie 50 tūkst. buvo vaikai iki 16 m. amžiaus, kurių sunkus gyvenimas Sibire, jų likimai atskleidžiami šioje parodoje. Parodyti vaikų išgyvenimus ir siekimą sugrįžti į Lietuvą pasirinkta neatsitiktinai – Marijampolė šiais metais yra Lietuvos jaunimo sostinė.

Renginyje skambėjo Marijampolės kultūros centro folkloro ansamblio „Žibinyčia“ (vadovas Žydrūnas Rutkauskas) atliekamos tremtinių sukurtos ir tolimose Sibiro platybėse dainuotos dainos.

LGGRTC paroda Marijampolėje / Ričardo Pasiliausko ir LGGRTC darbuotojų nuotr.

The post Marijampolėje pristatytos parodos, skirtos istorinei atminčiai appeared first on LAIKMETIS.

Parodos autorius Kęstutis Indriūnas: „Idėja nutapyti Rimanto Idzelio kryžiaus kelio stotis (skulptūrines kompozicijas), esančias Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios šventoriuje, kilo iš noro parodyti, kokios jos yra vertingos, ir atkreipti dėmesį į jų prastą būklę. Stacijoms reikalingi restauracijos darbai.

Nutapius ir parodžius Anykščių miesto visuomenei, rezultatas buvo netikėtai puikus, miesto valdžia įtraukė dalį lėšų į kultūros biudžetą stacijų ekspertizei, restauracijos programos sudarymui ir vienos stacijos restauracijai. Ledai pajudėjo. Dalis anykštėnų net nežinojo, kad turim tokį turtą. Turiu svajonę pristatyti Lietuvos žmonėms savamokslio medžio skulptoriaus Rimanto Idzelio darbus, taip rasti rėmėjų visų stacijų išsaugojimui. Žinoma, tapyti kito autoriaus sukurtus darbus buvo didelis iššūkis ir kėlė daug dvejonių, bet rezultatas, kurį dabar turim, leidžia sakyti, kad sumanymo tikslas jau arti“.

Renginio organizatoriai:

anykštėnai Kęstutis Indriūnas, Audrius Bitinas,

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Paroda bus eksponuojama 2023 m. rugsėjo 6–spalio 8 d.

The post Paroda „Kryžiaus kelio stotys“ appeared first on LAIKMETIS.

Ši edukacinė kilnojamoji paroda skirta partizanui, politiniam kaliniui, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ilgamečiui vadovui ir Garbės pirmininkui, Prienų krašto garbės piliečiui, legendinio Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto broliui, dimisijos kapitonui Antanui Lukšai-Arūnui (1923 05 31–2016 01 02) atminti.

Parodą pristatė LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus vyresnioji patarėja muziejinei veiklai Ramunė Driaučiūnaitė.

„Antano Lukšos gyvenimas yra pavyzdys mums visiems. Kaip liudija parodos nuotraukos ir artimųjų pasakojimai, kiekviena diena jo gyvenime buvo įkvepianti mylėti Lietuvą ir jos žmones. Jis visuomet pabrėžė per gyvenimą sutiktus gerus žmones, kurie jam nors kartą pasakė gerą žodį, ilgai laikė juos širdy ...”, - jautriai kalbėjo LGGRTC istorikė R. Driaučiūnaitė.

Antanas Lukša buvo politinių kalinių ir tremtinių, gyvų ir žuvusių partizanų balsas, neleidęs pamiršti jų aukos ir žadinęs tautos atmintį, kad 50 metų okupacijos nenustumtų kovojusių ir gyvybes paaukojusių Lietuvos nepriklausomybei už istorinės atminties paraščių.Vienintelis likęs gyvas iš keturių brolių partizanų, ištvėręs beveik 10 metų Sibiro lageriuose, A. Lukša sulaukė gražaus amžiaus.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, savo gyvenimo ir veiklos metus jis skyrė pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvių atminties išsaugojimui, nuveikė didžiulį darbą, rengiant „Lietuvos partizanų kovų istoriją ir kartografiją“, kurioje pažymėtos visos vietos, susijusios su pasipriešimimo kova „kare po karo“, kai prie Stalino režimo partizanai sugebėjo dešimt metų išsilaikyti miškuose ir pogrindyje.

Būdamas devyniasdešimties metų A. Lukša, dar rūpinosi Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių bėdomis. Ilgą laiką vadovavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, vėliau buvo jos Garbės pirmininku. A. Lukša viešino sovietinių okupantų slepiamus faktus, nesitikėdamas už tai nei atlygio, nei apdovanojimų. Daugelis yra girdėję jo galingą balsą ir dainas, skambančias salėse ir gamtoje per žuvusiesiems atminti skirtus renginius.

LPKTS tarybos pirmininkė V. V. Margevičienė padėkojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui už parengtą parodą Antano Lukšos 100-ųjų gimimo metinių proga

Planuojama, kad paroda, pasakojanti apie Antaną Lukšą bus pristatyta rugpjūčio 5 d. Raseinių rajone, Ariogaloje, Dubysos slėnyje vyksiančiame Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laivės kovų dalyvių sąskrydžio „Su Lietuva širdy” metu.

The post Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos bendruomenei pristatyta paroda „Laikom frontą!“ appeared first on LAIKMETIS.

Besirūpinančio tėvo provaizdis – tai neatsiejama krikščionybės, bet tuo pačiu ir itin unikali lietuvybės dalis, kaip ir kryždirbystė bei rūpintojėlių drožimas. Tai savotiška malda, meditacija, į kurią sutelkiamas visas paprastas, tačiau itin prasmingas tikėjimas.

Tamsūs žiemos vakarai, kai žemės darbai būdavo nebeaktualūs, tapdavo aktyviu Dievo ir žmogaus dialogu. Biblijoje medis yra kaip gyvybės, pažinimo, o svarbiausia – atpirkimo ženklas.

Prieš jūsų akis – medinių rūpintojėlių gausa, kurta skirtingų tautodailės meistrų ir jų mokinių. Ji leidžia kiekvienam apsilankiusiam išgyventi potyrį, jog žmogui ne tik suteikta kūrybiškumo dovana, tačiau taip pat ir gili bendrystė. Kviečiame pažvelgti bei drauge panirti į išgyvenimą, jog Tėvas visada mumis rūpinasi. Tikime, jog tuomet ir malda „Tėve mūsų“ suskambės kitu akordu širdyje.

Parodos organizatoriai: VšĮ Šiluvos piligrimų centras

Parodos draugai: Raseinių krašto istorijos muziejus

Parodos kuratorė: s. Regina Teresiutė

Parodos vieta: Šiluvos piligrimų centras M. Jurgaičio a. 17A, Šiluva

Paroda veikia iki 2023 m. spalio 1 d.

The post Šiluva kviečia į rūpintojėlių parodą appeared first on LAIKMETIS.

Parodos autorė – dailininkė Iona Wetterud, latvė, gyvenanti Švedijoje.

Arkikatedroje 16–17 val. vyks susitikimai su šia dailininke.

„Iš tamsos į Šviesą – istorija paveiksluose, arba ,Kitokia paroda'. Kitokia, nes mano paveikslai nėra skirti kaboti ant sienos, jie yra mano darbo įrankiai. Jie keliauja pas žmones kartu su manimi ir mano istorija“, – taip šią parodą apibūdina dailininkė.

„Iš to, kaip žmonės atsiliepia apie mano darbus, galima suprasti, kad paveikslai jiems kalba. Žmonės atpažįsta savo jausmus ir išgyvenimus, daugelis paveiksluose įžvelgia Viltį. Būtent jos mums visiems taip reikia. Štai kodėl mano tikslas – paliesti mūsų pasaulį Viltimi, šiuo mažu Šviesos spinduliu tamsoje“, – sako dailinininkė I. Wetterud.

Birželio 23 d., penktadienį, Šv. Jono Krikštytojo pastoracijos centre (Papilio g. 3) dailininkė Ilona Wetterud ves Praktinį seminarą pradedantiems kurti. 

Į šį seminarą prašoma užsiregistruoti internetu iki birželio 20 d. 15 val. arba el. paštu kn.renginiai@gmai.com (nurodant savo vardą, kontaktinį telefono numerį), nes tam svarbu paruošti tinkamą erdvę ir priemones, rašoma pranešime.

The post Kauno arkikatedroje - Ionos Wetterud paroda „Iš tamsos į Šviesą“ appeared first on LAIKMETIS.

Kaip skelbiama, dalis eksponatų yra ir iš Panevėžio vyskupijos.

Parodą atveria XVI a. Prisikėlusiojo skulptūra, saugoma Kaišiadorių vyskupijos kurijoje. Šis atvaizdas dvelkia sakralia ramybe, plastišku figūros linkiu, glotniomis purpurinio apsiausto klostėmis. Tai vienintelė Lietuvoje išlikusi skulptūra, vainikuota manieristine, dailiai kalstyta auksuoto sidabro karūna.

2022 m. vasarą ir rudenį Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje vyko unikali paroda „Medinės Prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių: stilių ir raiškos kaita“, kurioje pirmą kartą Lietuvoje vienoje vietoje buvo eksponuoti Prisikėlusio Kristaus atvaizdai, atrinkti iš Lietuvos bažnyčių. Iki tol buvo pristatomi tik pavieniai kūriniai, kuriuos buvo galima pamatyti Velykų liturginiu laikotarpiu bažnyčiose, istorinėse ar dailės parodose, o Prisikėlusiojo skulptūros tirtos tik fragmentiškai, plačiau aptariant atskirus objektus.

Šia paroda Lietuvos liaudies buities muziejus tęsė savo tiriamąją-parodinę veiklą, visuomenei pristatydamas Lietuvai reikšmingą bažnytinį paveldą. 2018–2019 m. muziejuje buvo surengtos dvi parodos „Senosios medinės prakartėlės iš Lietuvos bažnyčių“, kuriose eksponuotos kalėdinės skulptūrinės dekoracijos.

Praėjusių metų paroda buvo skirta svarbiausiam Velykų laikotarpiui, kurį simbolizuoja Prisikėlusio Kristaus figūra, išstatoma bažnyčioje šiuo trumpu liturginiu periodu. Kitu metu apsilankę bažnyčiose šių skulptūrų nepamatysime.

Rengiant parodą paaiškėjo dabartinė, specialistų nedžiuginanti senųjų medinių Prisikėlusio Kristaus skulptūrų situacija ir būklė – autentiškos pirminės išvaizdos kūrinių Lietuvos bažnyčiose beliko vienetai. Labai dažnai jos grubiai perdažomos, keičiamos gipsinėmis, metalinėmis ar net plastikinėmis figūromis.

Prisikėlusio Kristaus skulptūros parodai buvo atrinktos po metus trukusio tyrimo iš Kauno arkivyskupijos, Kaišiadorių, Vilkaviškio, Telšių, Panevėžio ir Šiaulių vyskupijų bažnyčių. Į parodą pateko meniniu ir ikonografiniu požiūriu vertingiausi kūriniai, prilygstantys europiniams šio tipo dirbiniams.

Ekspozicijoje buvo pristatytas platus chronologinis laikotarpis nuo seniausių XVII a. skulptūrų iki XX a. I pusės kūrinių, atspindinčių skirtingą Prisikėlusiųjų vaizduoseną, meninės išraiškos ir plastikos įvairovę. Lankytojams buvo įdomu pasekti skulptūrų kaitą nuo individualios raiškos ankstyvuosiuose kūriniuose iki tipinių dirbtuvinių gaminių, vietos meistrų kūrinių ar tiesiog pasigrožėti baroko, klasicizmo bruožais, liaudiška stilizacija pasižyminčiais medžio dirbiniais.

Šv. Velykų proga pristatoma praėjusių metų parodos „Medinės Prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių“ pagrindu parengta virtuali paroda, kurios peržiūra yra puiki proga pamatyti įdomiausias medines Prisikėlusio Kristaus skulptūras, jas palyginti ir giliau suvokti šį vertingą kultūrinį ir religinį palikimą. Nemačiusiems parodos, tai bus tikras atradimas, o mačiusieji galės prisiminti ir detaliau apžiūrėti kiekvieną kūrinį.

Projektas ir paroda „Medinės Prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių: stilių ir raiškos kaita“ buvo dalinai finansuoti Lietuvos kultūros tarybos, o virtuali paroda buvo numatyta kaip projekto dalis.

The post Virtualioje parodoje - medinės Prisikėlusio Kristaus skulptūros iš Lietuvos bažnyčių appeared first on LAIKMETIS.

Parodos rengėja - Agnė Zemkajutė.

Stovint ant Vilniaus kalvų ir žiūrint į senamiestį, žvilgsnį traukia daugybė įvairių krikščionių konfesijų bažnyčių – jų bokštai, kupolai ir kryžiai. Sunku patikėti, kad jų galėjo būti dar daugiau. Visgi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi dokumentai liudija: mums gerai pažįstamoje aplinkoje šventovių būta daugiau.

Parodoje apsiribojama tik čia stovėjusiais Romos katalikų bažnyčios maldos namais. Vieni iš jų – Šv. Onos Žemutinės pilies teritorijoje ar Šv. Juozapo sužadėtinio bažnyčios – yra geriau žinomi. Apie Šv. Roko bažnyčią ar Šv. Teresės Žvejų priemiestyje esame girdėję mažiau. Nemenką sumaištį kelia ir pasikartojantys vardai: po dvi bažnyčias, pavadintas šv. Onos ar šv. Teresės vardais.

Parodos centre – trys ypač reikšmingi Katalikų bažnyčios atėjimą į Lietuvą liudijantys dokumentai – 1387 m. vasario 17 d. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos privilegija Vilniaus pilies Šv. Stanislovo ir Vladislovo bažnyčiai ir Vilniaus vyskupui, taip pat pirmojo Vilniaus vyskupo Andriejaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto raštai, kuriais apdovanojami Vilniaus katedros dvasininkai. Valdovų bei didikų dovanos padėjo Bažnyčiai skleisti tikėjimą, rūpintis ne tik dvasine, bet ir kūniška tikinčiųjų gerove. Šių ypač reikšmingų dokumentų originalai bus eksponuojami tik kovo 20–23 dienomis.

Išnykusių bažnyčių istorija nėra išsami. Dalis dokumentų išnyko didžiųjų miesto gaisrų metu, kiti dingo dėl XX a. miestą ištikusių negandų. Dėl to ypač svarbus kiekvienas atrastas ir teisingai perskaitytas dokumentas.

Šiandien jau žinoma, kad klydo nežinomas ir dabar stovinčios Šv. Onos bažnyčios istorijos autorius, ją pradėdamas XIV a., – šimtmečiu per anksti. Tik iš konteksto galima suprasti, kad kumelė, dėl kurios XIX a. (?) pasiaiškinimą rašė basasis karmelitas kun. Dionizas, Žvejų priemiestyje nudvėsė greta Šv. Teresės bažnyčios. Apie bažnyčias ir jų veiklą bei istoriją daugiau žinių galima rasti vizitacijų aktuose ar laiškuose, kuriuose susirūpinę kunigai rašo apie remonto būtinumą ir pan., – kasdienybę liudijančios smulkmenos šį paveikslą padaro daug gyvesnį ir spalvingesnį.

Parodoje prisimenama ir dvi išlikusios šventovės. Pirmiausia tai yra pati Vilniaus katedra, ne kartą nukentėjusi, perstatyta ir keliskart neatpažįstamai keitusi savo išvaizdą. Senamiestyje buvusi Švč. Trejybės bažnyčia dažnam vilniečiui ar miesto svečiui irgi yra gerai žinoma, nors šiandien dažnas senuoju vardu jos nebeatpažintų, ieškotų kitos šventovės.

Kviečiame užsukti į Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteką apžiūrėti parodos Išnykusios Vilniaus bažnyčios, o išėjus iš jos naujai pažvelgti į pažįstamas vietas – dauguma iš parodoje minimų bažnyčių stovėjo visai šalia.

The post Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje - paroda „Išnykusios Vilniaus bažnyčios" appeared first on LAIKMETIS.

Atidarymo renginyje dalyvaus parodos kuratorės: Kamilė Jagėlienė ir Vaiva Vasiliauskaitė, Bažnytinio paveldo muziejaus vadovė Rita Pauliukevičiūtė, Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, meno istorikė dr. Ruth Sargent Noyes, istorikas dr. Liudas Jovaiša, menotyrininkė dr. Tojana Račiūnaitė.

Paroda pristato Romos katakombų šventųjų relikvijas-skulptūras arba corpisanti (it. k. „šventieji kūnai“). XVIII a. vid. – XIX a. vid. jos tūkstančiais paplito daugiau nei dvidešimtyje pasaulio šalių. Parodos dėmesio centre – šv. Bonifaco ir šv. Florijono relikvijos-skulptūros, laikomos vieninteliais išlikusiais corpisanti pavyzdžiais Lietuvoje.

Paroda supažindina su ritualiniu šių relikvijų perkėlimu (translatio) į Valkininkų ir Buivydžių bažnyčias, skulptūrų simboline-religine plotme, istorine aplinka ir meniniais bruožais. Eksponuojami rašytiniai ir ikonografiniai šaltiniai, šventųjų kankinių palaikų rentgeno tyrimai, pateikiami ir kiti geografiškai artimi atvejai, bylojantys apie sunaikintas, dingusias arba už šalies ribų atsidūrusias šio tipo relikvijas, patvirtinančias mūsų kraštus pasiekusį fenomeną.

Daugiau.

The post Bažnytinio paveldo muziejuje - Romos katakombų šventųjų relikvijų pristatymas appeared first on LAIKMETIS.