Pavyzdžiui, nepaisant to, kad valdantieji giriasi, kad Lietuvoje miškų daugėja, visuomenė ir specialistai mato, kad blogėja miškų kokybė, daugėja jaunuolynų, mažėja brandžių miškų bei juose sugeriamas CO₂ kiekis, o dabartinės miškų valdymo praktikos (plynieji kirtimai, ūkinė veikla net ir saugomose teritorijose) kelia grėsmes daugeliui augalų, gyvūnų buveinių ir rūšių.

„Valstybė rūpinasi žmonių sveikata“ teigia Konstitucijos 53 straipsnis. Lietuvos 20-ies metų narystė Europos Sąjungoje yra sėkmės istorija, tačiau šalies pažanga visuomenės sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos srityse vyksta lėtai. Vidutinė tikėtina sveiko gyvenimo trukmė padidėjo keleriais metais (2021 m. vyrų buvo 61 m., moterų - 67 m.), bet yra viena trumpiausių Europoje. Lietuvoje be ligų vyrai gyvena 6 metais trumpiau nei moterys ir net 10 metų trumpiau nei vyrai Švedijoje, kur vyrų ir moterų vidutinė sveiko gyvenimo trukmė - 71 m. Lietuvos gyventojų sergamumo lėtinėmis ligomis bei mirtingumo nuo jų rodikliai yra vieni didžiausių ES.

Dažniausia mirties priežastis Lietuvoje - išeminė širdies liga, nuo kurios kasmet miršta apie 12 000 žmonių (100 tūkst. gyventojų tenka daugiausia mirčių ES - 237, ES vidurkis – 60). Taip pat, registruojami dideli vyrų sergamumo ir mirtingumo nuo vėžio rodikliai (trečia vieta Europoje, 1 pav.), 51% šauktinių nėra tinkami dėl sveikatos, oro tarša Lietuvoje viršija saugų lygį tris kartus, tarp vaikų ir paauglių itin paplitęs elektroninių cigarečių vartojimas: bent vieną kartą per paskutinį mėnesį vartojo 31% mokinių (ES vidurkis – 14%).

Daugelio lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir  2 tipo diabeto, gali būti išvengta pakeitus gyvenseną. Tačiau, dėl neveiksmingos prevencijos daug gyventojų miršta per anksti arba serga išvengiamomis ligomis, kurių gydymui valstybė išleidžia milijonus eurų. Vien tik širdies ir kraujagyslių ligos Lietuvai kainuoja 1,4 mlrd. Eurų per metus - daugiau nei 2,5% BVP.

Deja, buvusių ir naujų Lietuvos politikų pastangos stiprinti gyventojų sveikatą apsiriboja siūlymais skirti daugiau lėšų gydymo įstaigoms, pastatams, diagnostikai ir vaistams. Paslaugų prieinamumas ir kokybė svarbu, tačiau nutylima, kad lėtinių ligų prevencija yra veiksmingesnė už bet kurį gydymą.

COVID-19 pandemijos metu daug dėmesio buvo skiriama šios infekcinės ligos prevencijai. Lietuvos Mokslų Akademijoje 2024 m. vasario mėn. vyko konferencija „COVID-19 pandemijos pamokos: moksliniai ir praktiniai aspektai“. Deja, tarp pranešėjų nebuvo nė vieno visuomenės sveikatos specialisto ar duomenų analitiko, prisidėjusio suvaldant pandemiją Lietuvoje. Jų patirtis galėtų būti naudinga ir kovoje su lėtinėmis ligomis. Šiuo straipsniu siekiama užpildyti spragą ir aptarti kai kurias COVID-19 pandemijos pamokas lėtinių ligų prevencijai.

Kad ligų prevencija būtų efektyvi, svarbūs tiek asmeniniai pasirinkimai, tiek politiniai sprendimai, bei jų pagrįstumas duomenimis ir moksliniais įrodymais. Būtini keturi esminiai komponentai:

Patikima, šiuolaikinė duomenų kaupimo sistema

Ši sistema turėtų centralizuotai kaupti duomenis, skaičiuoti statistinius rodiklius bei teikti informaciją sveikatos priežiūros organizatoriams, politikams ir visuomenei.

COVID-19 pandemijos pradžioje Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) atstovas arba vyriausioji šalies epidemiologė kasdien pranešdavo apie praėjusios paros naujų COVID-19 atvejų ir mirčių skaičių, informuodavo apie numatomas pandemijos valdymo priemones. Deja, po kurio laiko paaiškėjo, kad skelbiami duomenys buvo klaidingi. Tik kai duomenų kaupimą ir skelbimą iš NVSC perėmė Lietuvos Statistikos departamentas, primityvi tvarka buvo patobulinta, pasitelkus skaitmenines technologijas, pradėti rinkti svarbūs duomenys iš Mirties atvejų ir jų priežasčių registro, diagnostinių testų, vakcinavimo centrų ir pan. Tai leido kaupti kiekvienos dienos, savaitės, mėnesio duomenis, juos analizuoti, skelbti ir naudoti pandemijos valdymui.

Daugelio lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir  2 tipo diabeto, gali būti išvengta pakeitus gyvenseną.

Lėtinių ligų veiksmingai prevencijai taip pat būtina visuomenės sveikatos stebėsena - duomenų apie gyventojų sveikatą, ligų rizikos veiksnius ir sveikatos būkles sistemingas kaupimas, analizavimas, interpretavimas ir sklaida.

Sveikatos duomenys - tai sveikatos priežiūros įstaigų informacija; demografinė statistika (gimimai, mirtys ir jų priežastys), ligų registrų, gyventojų apklausų ir tyrimų duomenys bei įvairių kitų institucijų duomenys (aplinkos apsaugos, socialinės apsaugos, policijos). Lietuvoje sveikatos duomenis kaupia Higienos instituto Sveikatos informacijos centras, Statistikos departamentas, Valstybinė ligonių kasa, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, Narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamentas, Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registras, kai kurių ligų (pvz., profesinių ligų, vėžio) registrai ir kitos institucijos. Visuomenės sveikatos ir gyvensenos stebėseną vykdo Statistikos departamentas, Higienos institutas, mokslo įstaigos ir pan.

Sukaupti duomenys gali būti naudojami formuojant ir planuojant valstybės sveikatos politiką, valstybės programų, strategijų, intervencijų efektyvumo vertinimui, galimų naujų grėsmių sveikatai nustatymui, sveikatos politikų, sveikatos priežiūros administratorių ir suinteresuotų institucijų įrodymais grįstų sprendimų priėmimui bei moksliniams tyrimams. Taip yra Suomijoje, Švedijoje ir kitose šalyse, kuriose reguliariai vykdomi nacionaliniai gyvensenos ir gyvenimo sąlygų tyrimai (angl. surveys), veikia kokybiška lėtinių ligų stebėsenos sistema (registrai).

Lietuvoje pasigendama patikimų ir reguliariai atnaujinamų populiacinių duomenų apie šalies žmonių sveikatą, gyvenseną, lėtinių ligų ir jų rizikos veiksnių paplitimą. Kelia klausimų visuomenės sveikatos duomenų kaupimo, analizės ir pristatymo metodai, jų reprezentatyvumas. Neretai duomenys yra neatnaujinami, 5-7 metų senumo, arba, atvirkščiai pateikiami tik paskutiniųjų 5 metų duomenys. Tai apsunkina visuomenės sveikatos stebėseną, sveikatos rizikos veiksnių ir kritinių situacijų monitoravimą ir reagavimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje stebimi vieni didžiausių pasaulyje mirtingumo rodikliai nuo ligų, kurių galima išvengti.

Rūkymas Pasaulio Sveikatos Organizacijos įvardijamas didžiausia visuomenės sveikatos grėsme. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje sveikatos priežiūros išlaidos dėl rūkymo sukeltų ligų 2013 m. viršijo 37 mln. eurų. Todėl, svarbu monitoruoti jo paplitimą visuomenėje. Statistikos departamentas nurodo, kad 2019 m. tarp vyrų buvo 29% rūkančių, tarp moterų - 9,5%, tuo tarpu Eurostat duomenimis 2020 m. rūkė net 45% vyrų ir 14% moterų. Skirtumų priežastis svarbu analizuoti, tačiau akivaizdu, kad rūkymas Lietuvoje yra labai paplitęs, ypač tarp vyrų - tai yra visuomenės sveikatos problema, kuri lemia daug išvengiamų ligų, daug per ankstyvų mirčių, dideles valstybės išlaidas.

Pastebėtina, kad Europos komisijos Kovos su vėžiu plane numatyta iki 2040 m. sumažinti vartojančių tabaką iki 5%. Tačiau, sudėtinga monitoruoti rūkymo (taip pat – nutukimo, fizinio aktyvumo ir kt.) paplitimą Lietuvoje, kai nėra vieno patikimo duomenų šaltinio, detalūs duomenys (miesto/kaimo, amžiaus, išsilavinimo grupėse) sunkiai randami institucijų tinklapiuose ir leidiniuose, tobulintini jų kaupimo, analizės metodai, nuoseklumas ir reguliarumas.

Skaitmenizuota COVID-19 registravimo sistema padėjo monitoruoti epidemiologinę situaciją Lietuvoje ir, remiantis duomenimis, priimti sprendimus ligai valdyti. Siekiant sumažinti lėtinių ligų naštą, sveikatos informaciją tvarkančios sistemos turi būti tobulinamos tam, kad tinkamai kauptų duomenis visuomenės sveikatos stiprinimui. Gyvensenos, aplinkos ir kiti su sveikata susiję gyventojų tyrimai turi būti efektyvūs, lankstūs ir patikimi, jų duomenų analizė, interpretacija ir sklaida - tobulesnė, siejant ją su politikų bei visuomenės poreikiais.

Kompetentingi visuomenės sveikatos specialistai

Visuomenės sveikata - tai ligų prevencijos, gyvenimo prailginimo ir sveikatos stiprinimo mokslas ir menas pasitelkiant visuomenės organizuotas pastangas. Visuomenės sveikatos specialistai yra viena iš pagrindinių profesijų, dalyvaujanti sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos darbe.

Covid-19: Nors NVSC atstovas arba vyriausioji šalies epidemiologė (beje, turinti reikalų su teisėsauga) kasdien pateikdavo praėjusios paros COVID-19 statistiką, trūko duomenimis pagrįstos analizės apie infekcijos plitimą ar atsitraukimą, taikomų priemonių efektyvumą. Patobulinus duomenų rinkimo procesą pandemijos eigoje, padidėjo galimybės šiai analizei, tačiau klausimas, ar visuomenės sveikatos specialistai, politikai ir administratoriai, atsakingi už pandemijos valdymą Lietuvoje, visuomet priėmė optimalius sprendimus.

Tyrimas parodė, kad Lietuvoje ribojimai buvo daugiau nei du kartus didesni nei Latvijoje ir Estijoje ir daugiau nei šešis kartus nei Suomijoje ir „(...) tikėtina, kad panašių kaip Lietuvos kaimynėse pandemijos suvaldymo rezultatų Lietuvoje buvo galima pasiekti ir taikant ne tokias griežtas ribojimų priemones, tuo pačiu sukeliant mažesnes neigiamas pasekmes Lietuvos ekonomikai ir gyventojams“. Mirtingumas nuo COVID-19 Lietuvoje buvo vienas didžiausių Europoje.

Lėtinės ligos: Visuomenės sveikatos darbuotojo universitetinės studijos, profesinis tobulėjimas, mokymai ir kompetencijų vertinimas yra esminiai elementai, padedantys  efektyviai spręsti visuomenės sveikatos problemas ir tinkamai vertinti veiksmų naudą šioje srityje. Visuomenės sveikatos specialistus Lietuvoje rengia net 4 universitetai. Tačiau, kvalifikuotų visuomenės sveikatos specialistų trūksta. Tik 17% visuomenės sveikatos studijas baigusių absolventų įsidarbina visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose, jose dirbantiems specialistams trūksta žinių ir įgūdžių, jų kvalifikacijos tobulinimas – netolygus ir neatitinka esamų poreikių.

Štai vadovauti vienai svarbiausių Visuomenės sveikatos institucijų Lietuvoje - Nacionalinam visuomenės sveikatos centrui - paskirtas buvęs Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM ir Valstybinės augalų apsaugos tarnybos darbuotojas, be visuomenės sveikatos srities išsilavinimo. 2014 m. Nacionalinė sveikatos taryba pažymėjo būtinybę sustiprinti visuomenės sveikatos specialistų ruošimo kokybę: universitetams, rengiantiems visuomenės sveikatos specialistus - koreguoti studijų programas ir užtikrinti specialistų tinkamo lygmens kompetencijas.

Kas padaryta per 10 metų? Ar visuomenės sveikatos studijų programos atitinka tarptautinius standartus, pavyzdžiui, Visuomenės Sveikatos Mokyklų Europos Regione (ASPHER) gaires? Ar visose Lietuvos aukštosiose mokyklose visuomenės sveikatos specialistų ruošimas pagrįstas mokslu, įrodymais, dirba kompetentingi dėstytojai? ASPER svetainėje nurodomos trys Lietuvos institucijos, tačiau tik viena jų prisistato anglų kalba – tai, tikėtina, parodo specialistų rengimo lygį.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ir Vyriausybė turėtų atlikti auditą ir įvertinti visuomenės sveikatos specialistų įgūdžius bei tinkamumą pagal veiklos sritis, identifikuoti spragas. Turėtų būti užtikrinta, kad specialistų rengimo programose būtų pagrindinės kompetencijos, kad daugiau dėmesio būtų skiriama aktualiems visuomenės sveikatos iššūkiams (sveikatos netolygumams, klimato kaitai, biologinės įvairovės nykimui, aplinkos taršai). Stiprinant visuomenės sveikatos indėlį svarbu, kad visuomenės sveikatos darbuotojai įgytų išsilavinimą tik akredituotose institucijose, kad visuomenės sveikata būtų įtraukta į medicinos, socialinio darbo, švietimo, miestų planavimo, žemės ūkio, aplinkos apsaugos, turizmo ir ekonomikos studijas.

Kompetentingi ekspertai ir vadovavimasis jų rekomendacijomis

COVID-19. Įsibėgėjus pandemijai, buvo sudaryta Sveikatos ekspertų taryba, į kurią įtraukti įvairių sričių mokslininkai ir praktikai, taip pat ir visuomenės sveikatos srities mokslininkai, duomenų analitikai. Remiantis ekspertų rekomendacijomis, buvo taikomos kompleksinės epidemijos valdymo priemonės. Buvo suprasta, kad edukacijos, prašymų, įtikinėjimų nepakanka - būtinas teisinis reguliavimas ir ribojimai (kaukės, socialinis atstumas, kelionių ribojimas, vakcinavimas).

Lėtinės ligos. Už gyventojų sveikatos stiprinimą atsakingos daugelis institucijų Lietuvoje, pavyzdžiui, SAM Visuomenės sveikatos departamentas, VU MF Visuomenės sveikatos katedra, LSMU Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas, Higienos institutas, Visuomenės sveikatos centrai ir biurai, Lietuvos respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetas, Visuomenės sveikatos stiprinimo fondas ir pan. Tačiau, kaip ir COVID-19 pandemijos pradžioje, didelis institucijų skaičius neužtikrina efektyvios lėtinių ligų prevencijos.

Toliau bus aptartos kelios sritys, kuriose tinkamai taikomas visuomenės sveikatos mokslas ir menas galėtų padėti sumažinti lėtinių ligų naštą.

Prevencija yra ekonomiškai efektyviausia strategija ilgalaikiam vėžio naštos sumažinimui. Apytiksliai 40% vėžio atvejų galima išvengti, įgyvendinus reikšmingus gyvensenos pokyčius. Europos kodeksas prieš vėžį pateikia 12 įrodymais pagrįstų rekomendacijų, kaip galima sumažinti savo riziką susirgti vėžiu. Svarbiausi rizikos veiksniai, kurių reikėtų vengti - cigarečių rūkymas, nutukimas, alkoholio vartojimas, nesveika mityba ir fiziškai neaktyvus gyvenimo būdas. Rūkymas sukelia daugiausia - apie 30% - vėžio atvejų. Lietuvoje rūkymas yra paplitęs, ypač tarp vyrų, todėl, kad būtų išvengta tūkstančių naujų vėžio atvejų, būtina skatinti nerūkymą.

Daugelio šalių patirtis rodo, kad yra efektyvių mokslu pagrįstų tabako kontrolės priemonių, kurios, vyriausybių sistemingai taikomos, yra veiksmingos. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės (JK) vyriausybių taikytos sveikatos politikos intervencijos per 70 metų sumažino rūkančiųjų nuo 50% iki 14%, JAV - nuo 42% iki 14% ((1965 m. – 2019 m.), Skandinavijos šalyse - iki 6-12%. Kitas svarbus vėžio rizikos veiksnys yra nutukimas, sukeliantis apie 13 vėžio tipų. Nors daug kalbama, Lietuvoje pasiekta mažai pažangos mažinant nutukimą - daugiau kaip 50% gyventojų turi per didelį svorį (kai KMI ≥25).

Kad sumažėtų vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų, diabeto ir daugelio kitų lėtinių ligų našta visuomenėje, būtina kovoti su rūkymu, nutukimu, fiziniu neaktyvumu ir alkoholio vartojimu. Reikalingi ilgalaikiai gyvenimo būdo pokyčiai. Kad jie vyktų, svarbūs ir individualūs pasirinkimai, ir vyriausybių veiksmai. Tačiau, žmonėms dažnai sunku laikytis rekomendacijų dėl aplinkos, socialinių ar ekonominių veiksnių bei dėl gamintojų ir prekybininkų interesų, veikiančių priešingai prevencijos tikslams.

Pavyzdžiui, nekontroliuojamai plintanti prekyba greituoju maistu gresia taip vadinamų maisto „dykumų“ arba maisto „pelkių“ atsiradimu, ši tendencija stebima JAV ir JK miestuose ir siejama su nutukimo, diabeto padaugėjimu. Skatinant pokyčius visuomenėje, švietimo ir įtikinėjimo nepakanka. Geresnių rezultatų pasiekiama vyriausybių taikomomis kompleksinėmis priemonėmis – edukacija, efektyvia socialine reklama, pagalba norintiems pakeisti įpročius bei teisiniu reguliavimu ir ribojimais (sistemingu kainų didinimu nesveikiems produktams; reklamos ir rėmimo draudimu; prieinamumo ribojimu; griežta kontrabandos kontrole).

Kovojant su ligomis, valdžios vaidmuo yra esminis, tačiau dažnai atrodo, kad valdininkams svarbiau verslo interesai nei žmonių sveikata ir gerovė. Pagerėję visuomenės sveikatos statistiniai rodikliai dažnai nėra pakankamas pagrindas ribojimų ir draudimų tęsimui. Pavyzdžiui, siaučiant pandemijai, buvo nuspręsta atšaukti daugelį ankstesnės valdžios įvestų prekybos alkoholiu ribojimų: vėl prailginti prekybos alkoholiu laiką, sumažinti įsigijimo amžiaus ribą, atšaukti alkoholio reklamos draudimą. Tai siūlyta, nepaisant tyrimų duomenų, kad ribojimai duoda laukiamą rezultatą - alkoholio sukelta žala visuomenės sveikatai sumažėjo.

Panašiai, akcizų didinimas alkoholiui bei tabakui veiksmingai sumažina vartojimą, tačiau akcizai keliami pernelyg lėtai (lyginant su infliacija), dėl to alkoholis bei tabakas tapo įperkami labiau nei bet kada anksčiau. Lietuvoje cigarečių pakelio kaina (apytiksliai 5 Eur) 2025 m. turėtų padidėti ne 26 centais, bet 2-3 kartais (Jungtinėje Karalystėje cigarečių pakelio kaina - 17 Eur, Prancūzijoje - 11,5 Eur).

Mokslu pagrįsta išankstinė patikra yra kita svarbi sveikatos stiprinimo priemonė. Lietuvoje vykdomos valstybės finansuojamos prevencinės programos (gimdos kaklelio, krūties, storosios žarnos, priešinės liaukos vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų), diegiami programų patobulinimai, siūlomos naujos. Kad visuomenės sveikatos intervencijos būtų naudingos visuomenei, svarbu suprasti dabartinių prevencijos strategijų trūkumus. Tam reikalingi patikimi duomenys, moksliniai tyrimai, kompetentingi ekspertai, būtinas programų koordinavimo centras, organizuota populiacinė kvietimų-priminimų sistema, sistemingas rodiklių monitoravimas ir kokybės kontrolė.

Nuo 2004 m. šios esminės sąlygos nebuvo užtikrintos. Tai lėmė, kad nepaisant kasmet prevencinėms programoms skiriamų lėšų, jos neduoda laukiamos naudos - mirtingumo rodikliai išlieka dideli, ypač nuo širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) (2023 m.  skirta 26,9 mln. eurų) ir prostatos vėžio (4 didžiausias mirtingumas Europoje, 2023 m. skirta 2,8 mln. Eur). Todėl yra svarbus šių nevienareikšmiai vertinamų prevencinių programų (ŠKL¹ ir priešinės liaukos vėžio) efektyvumo, ekonominio pagrįstumo, naudos/žalos įvertinimas. Nuo 2025 m. planuojama plaučių vėžio ankstyvosios patikros programa, kuri kvies dalyvauti visus 50-70 m. amžiaus žmones.

Mokslinių tyrimų duomenimis, ši programa efektyvi tik didelėje rizikoje esantiems žmonėms (daug rūkantiems arba rūkiusiems praeityje). Klausimas, kuo pagrįstas nerūkiusių žmonių kvietimas tyrimui, kokią naudą tai duos, ar ji nusvers žalą, ar valstybės lėšos nebus švaistomos? Stebina, kad randama lėšų brangioms abejotinos vertės programoms, tačiau ignoruojamos paprastesnės įrodymais pagrįstos efektyvios priemonės, pavyzdžiui, ženklus akcizų tabakui didinimas ar profesionali pagalba visiems norintiems mesti rūkyti.

Šiuo metu kova su klimato kaita, jos neigiamu poveikiu visuomenės sveikatai yra vienas iš pasaulio sveikatos politikų prioritetų. Lietuvoje ir Europoje 97% miestų gyventojų yra veikiami oro taršos kietosiomis dalelėmis PM₂.₅, viršijančiomis PSO rekomenduojamą saugų lygį 5 µg/mᵌ. Dėl oro taršos padidėja rizika sirgti kvėpavimo organų ligomis, diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis, piktybiniais navikais, plaučių vystymosi sutrikimais ir daugeliu kitų ligų. Viena iš 10 per ankstyvų mirčių Europoje siejama su aplinkos tarša. Nustatyta, kad sveikoje ir neužterštoje aplinkoje žmonės gyvena ilgiau ir yra sveikesni.

Mokslas pateikia vis daugiau duomenų, kad daugiausia karščio bangų, karščio salų ir karščio sukeltų mirčių įvyksta tankiai apgyvendintuose miestų gyvenamuosiuose rajonuose, kuriuose mažai žalumos ir didelė oro tarša. Siūlomos efektyvios priemonės oro taršos, klimato kaitos poveikio švelninimui - viešasis transportas, miestų planavimas su žaliosiomis zonomis, išmetamo CO₂ kiekio bei iškastinio kuro naudojimo mažinimas.

Švedijoje atliktas tyrimas parodė, kad tik 1 µg/mᵌ sumažinus oro taršą kietosiomis PM₂.₅ dalelėmis, sumažėja bendras mirtingumas bei kasmetiniai naujų susirgimų skaičiai miokardo infarktu, insultu, lėtine obstrukcine plaučių liga, plaučių vėžiu, diabetu, vaikų astma, nėščiųjų hipertenzija ir priešlaikinių gimdymų. Lietuvoje vykdomas aplinkos oro monitoringas, moksliniai tyrimai. Mokslo premijos laureatai (2020 m.) prof. R. Gražulevičienė ir prof. A. Dėdelė tyrė urbanistinės aplinkos, psichosocialinių ir epigenetinių veiksnių poveikį sveikatai nuo kūdikystės iki brandos. Sukaupti duomenys ir rekomendacijos galėtų būti naudingi miestų planuotojams, savivaldybių specialistams, politikams, visuomenei.

Deja, miestų planavimas yra viena iš sričių, kur nepaisoma mokslinių tyrimų ar ekspertų rekomendacijų, siekiant kuo didesnio pelno. Institucijos, vietoje efektyvių ir sistemingų priemonių, kurios mažintų oro taršą, švelnintų karščių poveikį ir saugotų miestų gyventojų sveikatą (nėščiųjų, kūdikių, vaikų, vyresnių žmonių ir visų, pėsčiomis, viešuoju transportu, dviračiais vykstančių į darbus, mokyklas, gydymo įstaigas, sportuojančių, žaidžiančių lauke), pasitenkina raginimais neiti į lauką ir užsidaryti langus. 

Duomenys ir moksliniai įrodymai turėtų būti visuomenės sveikatos strategijų pagrindas. Lietuvoje vykdoma daug mokslinių tyrimų, rezultatai skelbiami tarptautiniuose mokslo leidiniuose; dalyvaujama Europos Sąjungos finansuojamuose projektuose (PreventNCD, JACARDI, CanCon ir kt.). Tačiau, tyrimų duomenys ir rekomendacijos dažnai keliauja į valdininkų stalčius, o politikų ir institucijų sprendimai priimami remiantis viešąja nuomone, fragmentiška informacija, emocijomis ar grupių interesais. Viešumoje visuomenės sveikatos specialistai neįtraukiami į diskusijas ir sprendimų priėmimą, manipuliuojama rodikliais. Nauja SAM Mokslo ir inovacijų patarėjo pareigybė turėtų paskatinti visuomenės sveikatos srities mokslininkų ir sveikatos politikų bendradarbiavimą, deja kelia abejonių šio specialisto kompetencija mokslinių tyrimų srityje.

Kompetentinga nešališka žiniasklaida

Siekiant stiprinti visuomenės sveikatą, svarbu, kad žurnalistai ieškotų ir skleistų tiesą, nešališkai informuotų ir patikrintų faktus. Netikslus ar sensacijų besivaikantis informavimas apie mokslo atradimus žiniasklaidoje gali dezinformuoti ir sukelti visuomenės nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą. Visuomenės sveikatos nepadeda stiprinti neturintys universitetinio išsilavinimo sveikatos mokslų srityje, bet sveikatos patarimus dalijantys įvairūs receptų kūrėjai, sveikos gyvensenos konsultantai, taip pat  ir vaistininkai nevengiantys pareklamuoti papildų ar paslaugų.

Žurnalistikos studijų programose turėtų būti ne tik verslo, politikos, sporto ar kultūros žurnalistikos kursai, bet ir Mokslo ir/ar Sveikatos žurnalistikos ir komunikacijos studijos. Žurnalistams būtinos biomedicinos mokslų žinios tam, kad jie gebėtų pasirinkti kompetentingus pašnekovus, užduoti tinkamus klausimus, tikrinti faktus, atskirti faktus nuo nuomonės, patikimus duomenis nuo nepatikimų, arba išsiaiškinti valstybės finansuotų mokslinių tyrimų realią naudą.

Apibendrinimas. Sprendžiant sveikatos iššūkius Lietuvoje, svarbu siekti pažangos visuomenės sveikatos srityje ir stiprinti visuomenės sveikatos sistemą. Sveikatos politika sprendimų priėmime turėtų remtis duomenimis ir įrodymais. Tam būtina stiprinti sveikatos duomenų infrastruktūrą, gerinti duomenų kokybę, tobulinti populiacinių ir sveikatos mokslinių tyrimų infrastruktūrą. Būtina stiprinti visuomenės sveikatos specialistų kompetencijas tokiose srityse kaip sveikatos pokyčių monitoravimas, intervencijų vertinimas ir tyrimų duomenų sklaida. Svarbu užtikrinti tik įrodymais paremtų intervencijų taikymą bei visuomenės sveikatos specialistų ir sprendimų priėmėjų bendradarbiavimą. Mokslo įrodymų sėkmingas įgyvendinimas yra sudėtingas procesas - intervencijos visuomenėje paprastai neduoda greito, aiškiai matomo gero rezultato, kuris motyvuotų gyventojus ir sveikatos politikus tinkamai taikyti veiksmingas profilaktikos priemones. Nepaisant to, mokslinių tyrimų ir įrodymų ilgalaikė svarba ligų prevencijai ir visuomenės sveikatai yra nediskutuotina ir turėtų būti sveikatos politikų sprendimų pagrindas. Norisi tikėtis, kad naujoji valdžia tai supras.

The post Rūta Everatt. Lėtinių ligų prevencija: COVID-19 pandemijos pamokos appeared first on LAIKMETIS.

Pasak kongregacijos Pietų Afrikoje įsikūrusio provincijos sekretoriaus, Tatu mirė šeštadienį, balandžio 27 d., dėl šautinės žaizdos.

Tatu, kilęs iš Lesoto Maseru arkivyskupijos, tarnavo PAR Pretorijos arkivyskupijoje. Pasak pranešimų, jo kūnas su šautinėmis žaizdomis buvo rastas automobilyje viename PAR valstybiniame kelyje.

Pirmadienį, balandžio 29 d., paskelbtame pareiškime SACBC nariai pareiškė užuojautą ir jo nužudymą įvardino „ne pavieniu incidentu“, primindami kovo 13 d. vienos PAR vyskupijos katedros zakristijoje nušauto Zambijoje gimusio tėvo Williamo Bandoso (Viljamo Bandoso), Šv. Patriko misionierių draugijos nario, nužudymą.

Šalies katalikų vyskupai pasmerkė žmogžudysčių „pandemiją".

The post Pietų Afrikos Respublikoje nušautas kunigas appeared first on LAIKMETIS.

Nobelio taikos premiją pelnęs dvasinis ir politinis lyderis, kuris būdamas 90-ies ramiai mirė antrąją Kalėdų dieną, pats iš anksto suplanavo savo laidotuvių ceremoniją, nes norėjo, kad ji būtų kukli.

Pamaldos prasidėjo giesme ir smilkalus deginančių bei žvakes nešančių dvasininkų procesija bažnyčioje, kur D. Tutu kremuoti palaikai taip pat bus palaidoti.

Kovotojo su apartheidu Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) ikonos D. Tutu palaikai anglikonų Šv. Jurgio katedroje buvo pašarvoti ketvirtadienį ir penktadienį, kad kuo daugiau žmonių galėtų atsisveikinti su itin mėgtu ir gerbtu dvasininku bei teisių gynėju.

Po privataus kremavimo D. Tutu pelenai bus palaidoti Šv. Jurgio katedroje – jo buvusioje parapijoje, kur nuo pirmadienio iki penktadienio po 10 minučių nuo vidurdienio jam atminti skambėdavo varpai.

Pagal velionio norą, laidotuvės bus paprastos.

„Jis nenorėjo jokio pretenzingumo ar didelių išlaidų, net... prašė, kad karstas būtų kuo pigesnis“, – pranešė jo fondas.

Laidotuvių dieną katedroje bus tik velionio šeimos gvazdikų puokštė.

Laikantis kovos su COVID-19 priemonių, laidotuvėse dalyvaus tik 100 žmonių.

D. Tutu norėjo, kad būtų apribotos ir karinės ceremonijos.

„Vaivorykštės tauta“

PAR prezidentas Cyrilas Ramaphosa (Sirilas Ramafosa), kuris perskaitys panegiriką, suteikė D. Tutu laidotuvėms specialios kategorijos laidotuvių statusą, koks paprastai suteikiamas prezidentų ir labai svarbių žmonių laidojimui.

Jis taip pat įteiks margaspalvę PAR vėliavą mirusiojo našlei Leah (Li), kaip priminimą, kad jos vyras yra pavadinęs šalį po apartheido „Vaivorykštės tauta“.

D. Tutu ir Leah susituokė 1955-aisiais ir susilaukė keturių vaikų.

1996 metais D. Tutu atsisakė arkivyskupo pareigų, kad galėtų vadovauti Tiesos ir susitaikymo komisijai, tyrusiai brutalią PAR praeitį.

Dėl senyvo amžiaus ir prostatos vėžio Nobelio taikos premijos laureato sveikata pastaraisiais metais buvo silpna, jis nebedalyvavo viešajame gyvenime.

Iš pilko dangus krentant šlapdribai, gedintieji buvo pakviesti į katedrą. Lietus, pasak istoriko Khaya Ndwandwe (Kajo Ndvandvės), „reiškia palaimą“ ir rodo, kad D. Tutu „siela laukiama“ danguje.

Tarp gedinčiųjų – velionio artimi draugai ir šeimos nariai, dvasininkai ir svečiai, įskaitant buvusią Airijos prezidentę Mary Robinson (Merė Robinson), kuri perskaitys maldą.

Taip pat velionio pagerbti atvyko Elita – paskutiniojo apartheido režimo lyderio Frederiko Willemo de Klerko (Frederiko Vilemo de Klerk) našlė.

Visgi į laidotuves neatvyko vienas geriausių Tutu draugų Dalai Lama. Jam sutrukdė vyresnis amžius ir pandeminiai apribojimai, prie bažnyčios naujienų agentūrai AFP teigė jo atstovas Ngodupas Dorjee (Ngodupas Dordžis).

Per pamaldas pamokslą sakys ilgametis D. Tutu draugas, jau į pensiją išėjęs vyskupas Michaelas Nuttallas (Maiklas Njutalas), kuris buvo Anglikonų bažnyčios pastorius, kai D. Tutu ėjo Keiptauno arkivyskupo pareigas.

Tarp abiejų vyrų užsimezgė tvirta draugystė, daugeliui parodžiusi, kaip baltasis lyderis gali padėti juodaodžiui lyderiui. M. Nuttallis yra parašęs atsiminimų knygą „Antras po Tutu“ (Number Two to Tutu) apie jų draugystę.

Kovotojas

Vyraujant apartheidui, PAR baltųjų mažuma vykdė rasinės segregacijos politiką, kurią įtvirtino daugybe rasės ir rasinės segregacijos samprata pagrįstų įstatymų, o policija negailestingai persekiojo oponentus, kurie buvo nužudomi arba įkalinami.

Kai Nelsonas Mandela ir kiti lyderiai buvo nuteisti kalėti dešimtmečius, 8-ajame dešimtmetyje D. Tutu tapo kovos simboliu.

D. Tutu vykdė nenuilstamą agitaciją būdamas užsienyje, viešai smerkdamas JAV, Didžiąją Britaniją ir Vokietiją bei kitas šalis už tai, kad jos neįvedė sankcijų apartheido režimui.

Namuose iš savo sakyklos jis smerkė policijos smurtą prieš juodaodžius, įskaitant šaudymą į mokinius per 1976 metais Sovete įvykusį sukilimą. Nuo kalėjimo D. Tutu išgelbėjo tik jo užimama padėtis bažnyčioje.

Viešųjų darbų ir infrastruktūros ministrė ir kovos su apartheidu aktyvistė Patricia De Lille (Patricija de Lili) priminė daugybę protesto eitynių, kurioms vadovavo D. Tutu.

Jo buvimas, pasak P. De Lille, buvo tarsi nematomas skydas, apsaugantis nuo policijos kulkų ir ašarinių dujų, „nes jie jo bijojo“.

Humoras

Po to, kai apartheidas buvo panaikintas ir PAR 1994 metais įvyko pirmieji laisvi rinkimai, D. Tutu pirmininkavo Tiesos ir susitaikymo komisijai, kuri paviešino siaubingas detalės, atskleidusias praeities siaubą.

Vėliau jis be baimės griežtai kritikavo į valdžią atėjusį Afrikos nacionalinį kongresą (ANC) dėl korupcijos, pažinčių kultūros ir nekompetentingumo.

D. Tutu moralinė tvirtybė ir aistra neatsiejami ir nuo jo savikritiško humoro bei užkrečiamo juoko.

Savo laidotuvėms D. Tutu kaip pagrindinę citatą pasirinko eilutę iš Evangelijos pagal Joną iš Naujojo Testamento raštų, kurioje aprašyta, kaip Jėzus kreipėsi į savo mokinius po paskutinės vakarienės.

Joje rašoma: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu.“

The post Prasidėjo Nobelio taikos laureato arkivyskupo D. Tutu laidotuvių ceremonija appeared first on LAIKMETIS.

„Arkivyskupo emerito Desmondo Tutu mirtis yra dar vienas netekčių skyrius mūsų šaliai atsisveikinant su iškilių PAR piliečių, palikusių mums išvaduotą Pietų Afriką, karta“, – sakoma prezidento pareiškime.

D. Tutu, nenuilstantis aktyvistas, yra gavęs daugybę apdovanojimų, tarp jų 1984 metų Nobelio taikos premiją už kovą su baltųjų mažumos valdymu savo šalyje.

Jis garsėjo atvirumu ir net po apartheido režimo žlugimo nenutylėdavo šalies trūkumų ar neteisybės, niekada nebijodavo sakyti tiesos galingiesiems, kad ir kokios būtų jų pažiūros ar odos spalva.

„Didelė privilegija, didelė garbė, kai žmonės galvoja, kad tavo vardas galbūt gali kai ką šiek tiek pakeisti“, – 2011 metais prieš savo 80-ąjį gimtadienį naujienų agentūrai AFP sakė jis.

Jo kampanijos būdavo dygios ir dažnai nepageidaujamos, ar jis būtų kritikavęs savo Bažnyčią dėl gėjų teisių, PAR valdantįjį Afrikos nacionalinį kongresą (ANC) dėl korupcijos, ar agitavęs už palestiniečių valstybę ir teisę numirti, ar pasisakęs prieš vaikų santuokas Tibete, ar raginęs teisti Vakarų lyderius už karą Irake.

D. Tutu nebijodavo kritikuoti pačių aukščiausių valstybės lyderių, net savo artimo draugo, velionio prezidento Nelsono Mandelos – su juo 1994-aisiais ginčijosi dėl to, ką pavadino ANC „lengvo pasipelnymo mentalitetu“.

Po apartheido panaikinimo D. Tutu pergyveno dėl to, kad dideles pirmųjų demokratijos dienų viltis pakeitė nusivylimas dėl smurto, nelygybės ir korupcijos.

Nors buvo nuoširdžiai tikintis, jis taip pat prisiekė, kad niekada negarbins homofobiško Dievo.

Vis dėlto visoms savo pastangoms D. Tutu suteikdavo džiugaus žaismingumo, mokėdavo pajuokauti, dažnai pasišaipydavo ir iš savęs.

N. Mandelai tapus prezidentu, D. Tutu sugalvojo ir išpopuliarino terminą „vaivorykštės valstybė“ PAR apibūdinti. Tuo metu jis buvo pirmasis juodaodis Keiptauno anglikonų arkivyskupas.

„Moralinis titanas“

„Tikiu, kad Dievas laukia šio arkivyskupo, – yra sakęs N. Mandela, kuris 1990-aisiais paleistas po 27 kalinimo metų pirmąją laisvės naktį praleido D. Tutu namuose. – Jei Desmondas nueis į dangų ir nebus įleistas, tuomet niekas iš mūsų ten nepateks!“

Dalai Lama yra pavadinęs D. Tutu savo „dvasiniu vyresniuoju broliu“, airių aktyvistas ir popmuzikos žvaigždė Bobas Geldofas – „visiška rakštimi užpakalyje“ galingiesiems, o buvęs JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) – „moraliniu titanu“.

Tarp D. Tutu kritikų buvo Zimbabvės eksprezidentas Robertas Mugabe (Robertas Mugabė), pavadinęs jį „blogu ir suirzusiu vyskupėliu“.

1997 metais D. Tutu buvo diagnozuotas prostatos vėžys. 

Metais anksčiau D. Tutu atsisakė arkivyskupo pareigų, kad galėtų vadovauti Tiesos ir susitaikymo komisijai, tyrusiai brutalią PAR praeitį. 

Per vieną pirmųjų komisijos procesų D. Tutu negalėjo sulaikyti ašarų, tačiau jis tvirtai tikėjo, kad baltieji ir juodaodžiai PAR piliečiai gali susitaikyti.

D. Tutu gimė 1931 metų spalio 7 dieną Klerksdorpo miestelyje į vakarus nuo Johanesburgo, mokytojo šeimoje.

Sekdamas tėvo pėdomis jis siekė tapti mokytoju, bet pasipiktinęs prastesne švietimo sistema juodaodžiams vaikams nusprendė tapti kunigu.

D. Tutu buvo įšventintas sulaukęs 30 metų, o 1986-aisiais tapo arkivyskupu.

Kurį laiką jis gyveno Didžiojoje Britanijoje, kur, kaip pasakodavo, visai be reikalavo klausinėdavo, kaip patekti į vieną ar kitą vietą, vien dėl to, kad baltasis policininkas pavadintų jį ponu.

Su žmona Leah (Lėja) D. Tutu susituokė 1955 metais, pora susilaukė keturių vaikų.

Šių metų gegužę D. Tutu, jau retai rodydavęsis viešumoje, pasiskiepijo nuo COVID-19. Jis pasirodė prie ligoninės sėdėdamas invalido vežimėlyje ir pamojo žmonėms, bet nekalbėjo.

The post Mirė apartheidui priešinęsis PAR arkivyskupas Desmondas Tutu appeared first on LAIKMETIS.

Nuo tada, kai pernai birželį šalyje mokyklos vėl duris atvėrė po daugiau nei du mėnesius trukusio nuotolinio mokymo, buvo dėstoma tik dalis pamokų. 

Vėliau valstybinės mokyklos vėl buvo kelis kartus trumpam uždarytos, įskaitant atidėtą 2021 mokslo metų pradžią, o dauguma mokinių vis dar gali lankyti pamokas tik rotaciniu būdu, siekiant išvengti susibūrimų.

Švietimo ministrė Angie Motshekga (Endži Močega) sekmadienį teigė, kad dėl to 2020 metais vaikai išmoko 50–75 proc. mažiau nei praėjusių metų vidurkis.

Su koronavirusu susijusios mokymo pertraukos taip pat turėjo įtakos lankomumui – 2021 metais į mokyklas užrašyta 10 tūkst. mažiau vaikų nuo 7 iki 14 metų, rodo preliminari Pagrindinio ugdymo departamento analizė.

Į paruošiamąsias klases užregistruotų vaikų nuo 4 iki 6 metų skaičius taip pat buvo 25 tūkst. mažesnis nei tikėtasi, nors vidurinių mokyklų moksleivių skaičius pakito ne taip smarkiai.

„Dėl precedento neturinčių mokyklų uždarymų ir neplanuotų mokymo ir mokymosi trikdžių panaikinta visa pažanga, pasiekta per pastaruosius 20 metų“, – kalbėjo A. Motshekga.

Daugiausia mokinių sumažėjo skurdesnėse kaimo vietovėse ir miesteliuose, kur prieiga prie interneto yra ribota.

„Jei vaikai nebendrauja su mokytojais, ypač vaikai iš nepalankioje padėtyje esančių bendruomenių, mokymasis vyksta ne taip, kaip turėtų“, – pranešime sakė Pagrindinio ugdymo departamento specialistas Martinas Gustafssonas.

Jis pridūrė, kad pradinių klasių vaikai dalyvavo pamokose vidutiniškai tris dienas per savaitę ir šiemet jau praleido pusę planuotų pamokų.

PAR yra labiausiai Afrikos žemyne nuo pandemijos ​​nukentėjusi šalis – čia patvirtinta daugiau nei 2,7 mln. koronaviruso atvejų ir daugiau nei 81 tūkst. mirčių.

Šiuo metu šalis kovoja su trečiąja COVID-19 banga, kuri, ekspertų įspėjimu, gali iš karto pereiti ir į ketvirtąją bangą.

The post Pandemija panaikino per 20 metų PAR mokyklose pasiektą pažangą appeared first on LAIKMETIS.