Amerikiečių palaikus gabenantis kortežas pirmiausia sustojo Katedros aikštėje, kur jį pasitiko Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, kariuomenės vadas Raimundas Vaikšnoras, krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė, kiti pareigūnai, ambasadoriai.

Lydint karius skambėjo Katedros varpai, kortežui važiuojant Gedimino prospektu, čia išsirikiavę kariai atidavė pagarbą žuvusiesiems, dalis žmonių graudinosi.

„Manau, kad per pastarąsias dienas mes įsitikinome kaip svarbu turėti stiprius ir patikimus sąjungininkus ir dar svarbiau, kuo aš ypač didžiuojuosi, kad mūsų tauta, mūsų žmonės buvo ir yra pasirengę padėti visomis išgalėmis“, – žurnalistams sakė G. Nausėda. 

„Mes patys savo istorijoje esame patyrę daug įvairių išmėginimų, todėl gerai suprantame, kas yra netektis, kas yra žūtis, kas yra garbingas pareigos atlikimas, siekiant užtikrinti, kad Lietuvoje būtų taika, santarvė ir joks išorės priešas negalėtų pasikėsinti į mūsų nepriklausomybę“, – teigė jis.

Šalies vadovas išreiškė užuojautą žuvusių karių artimiesiems, jų šeimoms, visoms Jungtinėms Valstijoms.

„Pasirengimas būti kartu su mumis, kaip patys sako, sunkioje kaimynystėje, yra geriausias įrodymas, kas yra mūsų draugai šiandien“, – kalbėjo G. Nausėda.

Prezidentas dėkojo visiems įsitraukusiems į gelbėjimo operaciją, įskaitant partnerius iš Lenkijos ir Estijos. Šie žmonės, anot G. Nausėdos, „neskaičiavo valandų, dirbo dieną naktį“.

„Tai yra geriausias įrodymas, kas yra NATO ir kad šitoks NATO yra nenugalimas ir jis bus nenugalimas“, – sakė šalies vadovas.

„Tai svarbu mūsų šaliai“

Katedros aikštėje ir Gedimino prospekte susirinko daugiau nei tūkstantis žmonių, jie buvo nešini Lietuvos ir JAV vėliavėlėmis.

„Atėjau iš pilietinės pareigos, solidarumo, tai svarbu mūsų šaliai, mūsų piliečiams“, – BNS sakė į atsisveikinimą atėjusi 39 metų teisininkė Inga.

Tuo metu 77 metų buvęs kariuomenės savanoris, dabar visuomenine veikla užsiimantis Antanas BNS teigė atėjęs, nes žino, ką reiškia būti kariu.

„Emocijos yra tokios, kad kaip mes savo tėvynę giname, o jie atvažiavo mums padėti, (...) atvažiavo iš kitos valstybės mus ginti, būtų nelogiška neparodyti pagarbos“, – kalbėjo vyras.

25 metų studentė Karolina Jočytė BNS sakė į atsisveikinimą atėjusi, nes jaučia pareigą parodyti solidarumą su žuvusiais kariais.

„Manau, kad ta idėja, kad užsieniečiai kariai žuvo mūsų šalyje, dalis NATO pajėgų, yra jautri, kaip visur rašo žiniasklaidoje, tai parodo mūsų kaip NATO stiprybę“, – kalbėjo mergina.

„Nors tai skaudus įvykis, visa gelbėjimo operacija parodė, kad mūsų pajėgos yra pakankamai stiprios ir gali įvykdyti sudėtingas operacijas“, – teigė ji.

Iš Katedros aikštės kortežas keliavo Gedimino prospektu iki J. Tumo-Vaižganto sankryžos, o nuo ten – į Vilniaus oro uostą, iš kurio palaikai bus išskraidinti atgal į tėvynę.

Atsisveikinimo ceremoniją organizavo Krašto apsaugos ministerija, JAV ambasada Lietuvoje ir organizacija „Stiprūs Kartu“.

Kaip anksčiau rašė BNS, keturi JAV kariai, vykę šarvuočiu M88 „Hercules“, dingo kovo 25 dieną per pratybas Pabradės poligone.

Paieškos ir gelbėjimo operacija truko savaitę. Joje dalyvavo Lietuvos, JAV, Lenkijos, Estijos kariai, pareigūnai, civiliai asmenys.

Šarvuotis su trijų karių kūnais iš pelkės ištrauktas pirmadienį, kovo 31 dieną, antradienį, balandžio 1 dieną, rastas ketvirtas nuskendęs karys.

The post Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas palaimino žuvusius JAV karius appeared first on LAIKMETIS.

Pranašo Jeremijo knygoje skaitome: „Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis pasitiki ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo širdis nuo Viešpaties nusigręžia. <...> Laimingas žmogus, kuris Viešpačiu pasitiki, kurio viltis yra tik Viešpats (Jer 17, 5. 7). Pranašas skelbia žmonėms pačią svarbiausią tiesą, ką reikia daryti, kad būtum laimingas – nesudėti savo vilčių į trapius žmones ir visiškai pasitikėti tik Dievu, kuris niekuomet neapvilia.

Jėzus, skelbdamas Evangeliją, mokė, koks turi būti laimingas žmogus. Evangelistas Lukas pateikia vieną iš tokių Jėzaus kalbų: „Palaiminti jūs vargdieniai... Palaiminti, kurie alkstate.... Palaiminti, kurie verkiate... Palaiminti, kai žmonės jūsų nekenčia, niekina ir atmeta dėl Žmogaus Sūnaus“ (Lk 6, 20–26). Neįsigilinus į šiuos Viešpaties žodžius, galima tiesiog pasipiktinti. Nejaugi, norint būti laimingam, būtinai reikia būti vargstančiam ir kenčiančiam visokias negandas?

„Palaiminti jūs vargdieniai.“ Ne dėl to palaiminti, kad daug ko stokojate, bet dėl to, kad labiausiai vertinate ne medžiagines, bet dvasines vertybes, ir Dievą. „Palaiminti, kurie alkstate.“ Ne dėl to palaiminti, kad neturite ko valgyti, bet kad labiausiai alkstate gyventi tiesoje ir vienybėje su Dievu. „Palaiminti, kurie verkiate.“ Ne dėl to palaiminti, kad sunkus jūsų gyvenimas, bet kad liūdite, matydami klestintį blogį. „Palaiminti, kai žmonės jūsų nekenčia... dėl Žmogaus Sūnaus.“ Buvimas krikščioniu neužtikrina, kad visuomet būsime vertinami; dažniau tai sukelia pasaulio vaikų priešiškumą.

Viešpaties palaiminimai yra tikros žmogaus laimės chartija. Juos turėtume dažnai apmąstyti, ypač kai būname gundomi ieškoti laimės kūriniuose.

Evangelijoje pagal Matą randame Jėzaus kalno pamokslą, kuriame plačiau gvildenama mums rūpima tema, kokie turime būti, kad būtume tikrai laimingi. Jėzus kalbėjo: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią. Palaiminti romieji..., alkstantys teisumo..., gailestingieji..., tyraširdžiai..., taikdariai..., persekiojami dėl teisumo. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 3–12). Šie Viešpaties palaiminimai yra tikros žmogaus laimės chartija. Juos turėtume dažnai apmąstyti, ypač kai būname gundomi ieškoti laimės kūriniuose.

Pasaulio vaikai mano, jog bus laimingi, jei bus turtingi, nestokos kūniškų malonumų ir išsipildys visi jų troškimai. Šito siekdami jie išvaikščioja visus klystkelius, bet tikros laimės taip ir nesuranda.

Šventasis Raštas moko, kad žmogus, trokšdamas būti laimingas, visų pirma turi mylėti Dievą ir žmones. Mylime Dievą, kai laikomės jo įsakymų; mylime žmones, kai jiems linkime ir darome gera, kartais net rizikuodami savo asmenine gerove. Pavyzdys galėtų būti mūsų tautiečiai, kūrę laisvą Lietuvą.

Prieš 107 metus Vasario 16-ąją Lietuva atkūrė savo valstybę. Lietuvos šviesuoliai įkūnijo ilgaamžį siekį – gyventi laisvoje valstybėje, išsaugoti ir puoselėti tautines vertybes — kalbą, kultūrą, tradicijas. Tačiau dėl Lietuvos laisvės reikėjo sudėti dideles aukas. Tai pirmaisiais Nepriklausomybės metais padarė mūsų savanoriai, gynę Lietuvą. Tai mūsų pokario partizanai. Tai neginkluoto pasipriešinimo dalyviai. Tai mūsų sąjūdiečiai, po penkiasdešimt nelaisvės metų atkūrę laisvą Lietuvą. Šių žmonių bendras vardiklis – meilė Tėvynei ir jos žmonėms. Jų gyvenimo kelias nebuvo lengvas, bet jie buvo laimingi, nes ėjo tikros meilės keliu. Pasitikrinkime, ar šiuo keliu einame ir mes. Ar mums tinka Viešpaties palaiminimai?

The post Kardinolas Sigitas Tamkevičius. „Palaiminti jūs...“ (Lk 6, 20) - 6 eilinis sekmadienis appeared first on LAIKMETIS.

I. Kas yra palaiminimas?

Vienas iš Bažnyčios tikslų – melsti Dievo palaimos visiems žmonėms. Laiminti – tai reiškia prašyti Viešpaties pagalbos varge atsidūrusiems asmenims. Paprastai palaiminimo turinį apibrėžia malda, kuria meldžiamasi už konkretų asmenį ar asmenų grupę. Deklaracija priminė kiek primirštą tiesą, kad Biblijoje tas pats žodis, ženklinantis palaiminimą yra dvikryptis: žmogus bei visa kūrinija laimina Dievą (kylantis palaiminimas), o taip pat ir Dievas laimina kūriniją bei žmogų (nusileidžiantis palaiminimas). Kylančiu palaiminimu žmogus išreiškia savo varganumą, pripažįsta Dievo didybę ir jį šlovina; nusileidžiančiu palaiminimu Viešpats suteikia antgamtinę pagalbą konkrečioms žmogaus gyvenimo situacijoms tvarkyti pagal Dievo valią (plg. FS 18, 31).

Mūsų kultūros kontekste mes palaiminimo supratimą labai susiauriname aiškindami tik kaip „pritarimą“ kokiam nors veiksmui ar būsenai, tačiau laiminti žmogų reiškia melsti jam Dievo pagalbos vykdant Jo valią.

II. Draudimas imituoti Santuokos sakramentą

Prieš kurį laiką net kelios vyskupų grupės kreipėsi į Vatikaną, klausdamos dėl vis dažniau pasitaikančių savavališkų „apeigų“ nereguliarioms bei vienos lyties asmenų poroms ir imituojant kai kuriuos veiksmus iš Santuokos sakramento liturgijos (pvz. žiedų laiminimas, santuokinės priesaikos pamėgdžiojimas ir kt.). Deklaracija griežtai draudžia bet kokias apeigas ir maldas, imituojančias Santuokos sakramentą ir galinčias kelti painiavą šioje srityje (plg. FS 4). „Kadangi Bažnyčia visada laikė moraliai teisingais lytinius santykius tik santuokoje, ji neturi teisės teikti liturginio palaiminimo, jei per tai kokia nors forma būtų moraliai legitimizuojama sąjunga, kuri tariasi esanti santuoka, arba nesantuokinė lytinė praktika“ (FS 11).

III. Veikiančiosios malonės iškėlimas

FS 31 kalba apie veikiančiąją malonę (lot. gratia actualis lietuviškame vertime – padedamoji malonė). Bažnyčios mokymas apie malonę sako, jog veikiančiosios malonės tikslas – suteikti neužtarnautą Dievo pagalbą, pagrįstą Jėzaus Kristaus nuopelnais, kuri paskatina žmogų atlikti išganingus veiksmus. Tiesioginis gratia actualis tikslas yra veiksmas, o ne būsena. Tas veiksmas turi atitikti išganymo tvarką. Būsenos malonė vadinama gratia habitualis (pvz. pašvenčiamoji malonė). Tad meldžiant poroms gratia actualis norima, kad jie neliktų pasyviai savo gyvenimo būsenoje, bet kad tai taptų postūmiu gyvenimą derinti pagal Dievo valią. Pvz. sūnus palaidūnas gavo gratia actualis šerdamas kiaules ir tarė: „Kelsiuos, eisiu pas tėvą“ (Lk 15,18) ir ėmėsi konkrečių grįžimo į tėvo namus veiksmų.

IV. Ką siūlo Bažnyčia?

Bažnyčia nėra draudimais besisvaidanti organizacija, bet siekia parodyti teisingo gyvenimo kryptį ir palydėti žmones link šventumo. Ji kviečia naudoti spontaniškas užtarimo maldas už tas poras, kurios šaukiasi Bažnyčios pagalbos ir nori keisti savo gyvenimą.

2024 m. sausio 4 d. Tikėjimo mokymo dikasterijos Pranešimas spaudai dėl Fiducia supplicans recepcijos netgi pateikia tokios palaiminimo maldos pavyzdį: „Viešpatie, pažvelk į šiuos savo vaikus, suteik jiems sveikatos, darbo, ramybės, tarpusavio pagalbos dovaną. Išlaisvink juos nuo visko, kas prieštarauja Tavo Evangelijai, ir padaryk, kad jie gyventų pagal Tavo valią. Amen“. Po to kunigas kiekvieną iš prašančių paženklina kryžiaus ženklu.

Iš pateiktos maldos pavyzdžio aišku, kad kunigas meldžia abiem žmonėms žemiškos gerovės, tačiau būtinai prašo jiems dieviškos pagalbos palikti nuodėmės kelią, išsilaisvinti iš savo netvarkingų polinkių ir gyventi pagal Dievo valią. Šis palaiminimas skirtas ir tos pačios lyties poroms, nes Bažnyčia moko, jog homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi, todėl toks objektyviai netvarkingas polinkis daugeliui yra sunkus išmėginimas (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas Nr. 2357-2358). Būtent tokioje sunkioje kovoje žmonėms į pagalbą ateina Bažnyčia, melsdama jiems dangiškos pagalbos.

Maldos žodžiai yra skirti abiems asmenims, nes prileidžiama, kad jie abu atsakingi už savo netvarkingus veiksmus, tačiau palaiminimas kryžiaus ženklu teikiamas kiekvienam atskirai, nes atsivertimui ir gyvenimo pokyčiui turi apsispręsti kiekvienas individualiai.

Kunigas negali vilkėti jokių liturginių rūbų, o šių apeigų vieta negali būti teikiama svarbioje sakralinio pastato vietoje. Tinkamiausia tam vieta ir nusiteikimas yra tuomet, kai palaiminimo trokštanti pora dalyvauja piligrimystėje turėdama intenciją pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. Vatikano paaiškinime netgi nurodoma, kad tai trunka apie 10 ar 15 sekundžių.

V. Bažnyčia laimina žmones

Jau apie kelis dešimtmečius Bažnyčia Lietuvoje praktikuoja atskirus palaiminimus tiems žmonėms, kurie dėl įvairių priežasčių (pvz. sunki ir neatleista nuodėmė, gyvenimas be Santuokos sakramento, homoseksualūs santykiai...) negali priimti šv. Komunijos. Tie žmonės atsistoja į tą pačią eilę, kaip ir priimantieji šv. Komuniją, tačiau, priėję prie kunigo, parodo, jog negali priimti Sakramento, bet trokšta palaiminimo. Kunigai visuomet maloniai teikia privatų individualų palaiminimą, neklausinėdami žmogaus apie jo moralinę būseną ir priežastys, dėl kurių jis negali priimti Viešpaties Kūno. Šis palaiminimas turi tą patį tikslą, apie kurį kalba popiežius – paskatinti žmogų nelikti pasyviai netvarkingoje savo gyvenimo būsenoje, bet siekti, kad tai taptų postūmiu savo gyvenimą derinti pagal Dievo valią. Tokie palaiminimai visiems prašantiems teikiami kiekvienose šv. Mišiose.

VI. Teigiamos ir neigiamos reakcijos

Deklaracijos paskelbimas susilaukė įvairių reakcijų. Žiniasklaidos antraštės skelbė apie homoseksualių porų laiminimą, bet visiškai nesigilino į turinį ir daugelį suklaidino. Dėl neįsigilinimo kilo taip pat ir atmetimo reakcija. Tose šalyse, kur homoseksualūs žmonės yra persekiojami bei kalinami, net negali būti apie tai diskutuojama. Austrijos netradicinės orientacijos katalikų judėjimas įsižeidė, kad Vatikanas kalba apie nereguliarias poras ir uždraudžia pamaldose laiminti homoseksualias poras. Žodis nereguliarus (lot. irregularis) lietuviškame Kanonų teisės kodekse verčiamas kaip netinkamas. Sinodinio kelio Vokietijoje rengėjai išreiškė nusivylimą, kad ši deklaracija nieko nepakeitė, nes Bažnyčios mokymas liko toks pat, todėl homoseksualūs ir kiti nesantuokiniai santykiai ir toliau Bažnyčioje išlieka nepriimtini bei nuodėmingi.

Nepatogioje padėtyje atsidūrė kai kurie vyskupai, kurie jau buvo patvirtinę liturgines tokių palaiminimų apeigas, nes Deklaracija draudžia bet kokius liturginius palaiminimus tokioms poroms. Vokiečių katalikų jaunimo sąjungos (BDKJ) pirmininkas Gregor Podschun Vatikano deklaraciją pavadino diskriminuojančia kitaip gyvenančius. Įvairias seksualines orientacijas atstovaujančių organizacijų atstovams nepriimtinas Bažnyčios palaiminimas – malda už tokių porų „išlaisvinimą“ ir linkėjimą gyventi pagal Dievo valią, nes pats palaiminimo tekstas suponuoja tokio gyvenimo būdo nepriimtinumą.

VII. Ar gali kunigas atsisakyti laiminti poras?

Dar neteko sutikti kunigo, kuris atsisakytų melstis už nusidėjėlių atsivertimą arba atsisakytų melsti išlaisvinimo iš nuodėmių toms poroms, kurios, pripažindamos savo vargingumą, šaukiasi Aukščiausiojo pagalbos. Paprastai kunigas tą daro per kiekvieną išpažintį. Čia viskas panašiai, tik tai nėra išpažintis ar nuodėmių atleidimas, bet įžanga į gyvenimo būdo pasikeitimą ir atsivertimą. Spontaniškas kunigo padrąsinantis ir su tikėjimu ištartas palaiminimo žodis gali pastūmėti žmones link Dievo.

Vadovaudamasis popiežiaus nuorodomis, kunigas privalo atsisakyti laiminti tas poras, kurios tokio „palaiminimo“ dėka nori nutildyti savo sąžinės balsą ar kokiu nors būdu bent sau siekia „įteisinti“ netvarkingus santykius.

Vatikano deklaracija, paremta ir popiežiaus autoritetu, sulaukė daug dėmesio ir įvairių reakcijų pasaulyje. Kadangi tai nėra joks slaptas dokumentas, jo konkretų taikymą ir paaiškinimus galima rasti išverstus į lietuvių kalbą Lietuvos vyskupų konferencijos svetainėje (Pranešimas spaudai dėl Fiducia supplicans recepcijos). Kviečiu susipažinti ir melstis už nereguliariose bei vienos lyties porose gyvenančių žmonių išlaisvinimą iš to, kas trukdo pilnai vykdyti Viešpaties valią.

The post Vyskupas Algirdas Jurevičius. Pamąstymai dėl "Fiducia supplicans" appeared first on LAIKMETIS.

Unikalus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) padalinys jau nuo šių metų pradžios teikia veterinarinę pagalbą, globos, reabilitacijos ir adaptacijos paslaugas laukiniams gyvūnams iš visos Lietuvos.

Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas palaimino šį naują LSMU padalinį. Apeigose dalyvavo ir LSMU kapelionas monsinjoras Artūras Jagelavičius.

Prieš palaimindamas naują LSMU mokslo centrą arkivyskupas kalbėjo: „Lietuvoje kultūra ir civilizacija auga, nes mes turime užuojautos ir rūpinimosi mintį aplinka, gamta ir gyvūnija. O tai reiškia rūpinimąsi vieni kitais, nes tuo, ką mes esame paveldėję, šį nuostabų pasaulį, esame kviečiami su atsakomybe toliau rūpintis. Tad tebūna palaiminti šie namai, ši nuostabi bendruomenė.“

The post Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas palaimino Laukinių gyvūnų globos centrą appeared first on LAIKMETIS.

Tas pats Origenas sako, kad Palaiminimuose matome tarsi du registrus, du lygmenis, kuriais gyvena Jėzus: vienas lygmuo yra išbandymo lygmuo, kuriuo pasaulis, pažymėtas blogio, prisiliečia prie Jėzaus žmogystės, ir kitas lygmuo – lygmuo karalystės, Tėvo karalystės, Dangaus karalystės. Ši karalystė yra už mūsų galimybės valdyti, ji išsprūsta iš mano rankų ją kažkaip pakeisti, įnešti savo nuodėmę, įnešti blogį…

Svarbiausia yra tai, kad tie du lygmenys – išbandymo ir Dangaus karalystės – yra sujungti viename asmenyje, Jėzuje. Kristus nėra suskaldytas, jis vienu metu išgyvena pasaulio nuodėmingumą, ir tuo pat metu gyvena Dangaus karalystės šviesoje. Tokie yra Palaiminimai.

Ir būtent todėl Palaiminimai yra išsakomi tokiu būdu, kad abu registrai – išbandymas ir Dangaus karalystė – eina kartu, negalima atskirti vieno nuo kito. Palaiminti, nes „bus“, nes „turės“, nes „ras“, nes „jų bus Dangaus karalystė“. Bet kiekvienas yra pažymėtas išbandymo. Jėzus gyvena tai vienu metu – išbandymą ir Dangaus karalystę.

Mato evangelijoje yra aštuoni Palaiminimai, ir jau nuo krikščionybės senovės laikų skaičius aštuoni buvo siejamas su aštuoniomis dienomis, kuomet aštuntąją savaitės dieną, sekmadienį, Kristus prisikelia. Tai yra naujo gyvenimo pradžia. Taigi ir aštuoni Palaiminimai pažymi vartus, per kuriuos mes patenkame į Dangaus karalystę su Kristumi – naujo gyvenimo pradžią. Netgi senovės laikų krikštyklos buvo daromos su aštuoniais kampais, kad pažymėti, jog pats mūsų Krikštas jau yra ženklas naujo gyvenimo dovanos, kurią dovanoja Kristus. Mes jau dabar gyvename lygiai tą pačią realybę, kurią gyveno Kristus – Palaiminimų realybę. Mes jau dabar, kadangi esame krikščionys, gyvename tą dvigubą realybę – išbandymo ir Dangaus karalystės šviesos.

kiekvienas yra pažymėtas išbandymo. Jėzus gyvena tai vienu metu – išbandymą ir Dangaus karalystę.

Mes esame panardinami į Kristaus gyvenimo būdą, mes esame panardinami Jame. Ir kai esame panardinami Kristuje, mes suvokiame, kad esame vaikai. Mes esame Dievo vaikai. Tai jau girdime skaitinyje šiandien iš Jono laiško. Mes Dangaus karalystėje ne kada nors būsime Dievo vaikai, bet jau dabar esame Dievo vaikai – čia šitoje žemėje. Ir kasdien mes esame panardinami į krikštyklą, kurios forma yra kryžius arba taurė, Eucharistija, esame panardinami ne vandenyje, bet kraujyje, Kristaus kraujyje. Mes kasdien plauname, kaip skaitėme pirmajame skaitinyje, savo rūbus avinėlio kraujyje. Bet tegul žodis „kraujas“ mūsų negąsdina, nes kraujas reiškia ne mirtį, o gyvybę, gyvenimą.

Jeigu aš gyvenu šiandien su Kristumi, mano gyvenimas jau nebėra vien žemės gyvenimas, bet Dangaus karalystės gyvenimas, net jeigu gyvenu išbandymus ir nuosmukius, nereiškia, kad tuo viskas ir baigiasi, nes jeigu mano ranka nuolat laikosi Kristaus rankos, aš jau esu palaimintas. Mes esame panardinami Kristaus kraujyje ir gauname gyvenimą. Pats Kristus sako: „jei mane persekiojo, ir jus persekios“, ir mus persekios ne tik kažkokie konkretūs priešai, bet ir viskas, kas mus gyvenime išbando, visi įvykiai, visi santykiai, visos patirtys. Tačiau mes nesame vieni.

Per krikštą mes pirmą kartą, nors ir nesąmoningai tai išgyvenome, bet šiandien ir dabar galime iš tikrųjų suteikti tam, kas įvyko, prasmę ir iš naujo patirti šią dovaną. Mes galime būti pasaulio nugalėti, bet vis vien išeiti nugalėtojais. Galime būti nužudyti, bet išeiti prisikėlusiais. Galime būti paskandinti purve, bet galiausiai išeiti balti, švarūs, nuskaistinti. Nėra paprasta, nes priešiškumas, nes kančia, nes išbandymai, nes blogis mus paliečia iki pačių gelmių, tačiau nuolat prieš akis galiu matyti tą, kuris kenčia kartu su manimi – kenčiantį Kristų, kuris viena ranka laiko mane, o kita man rodo Dangaus šviesą.

Jėzus atėjo mums parodyti mylintį Tėvą, parodyti save kaip žmogų, gyvenantį tikėjimu į mylintį Tėvą, nepaisant jokių išbandymų, nepaisant kančios ir mirties. Nėra paprasta, nes mes esame užauginti per visas tikybos pamokėles, per katechezes, kad šventumas yra kelionė nuo mūsų iki Kristaus, nuo mūsų iki Dievo. Kiekvienas iš mūsų klausia, kaip čia dabar padaryti, kad „pasiekti Dievą“, kaip „pasiekti Kristų“, kaip „sekti Juo“. Ir kadangi yra sunku, tuomet pradeda prašyti pagalbos – pirmiausia truputį iš Dievo, tada truputį iš kokio nors šventojo, Dievo Motinos, tarsi kiekvienas turėtų ateiti man į pagalbą, nes man nepavyksta tai, ką pats esu sau „užprogramavęs“. „Aš juk žinau savo šventumo kelią, o čia dabar nepavyksta, tai dabar bėkite man padėti“. Bet šitaip nėra, negaliu susikurti savo šventumo programos. Mes negalime pasiekti Dievo, negalime rasti kažkokio kelio, kažkokios programos kaip pas jį nueiti. Turime suprasti, kad iš to nėra jokios naudos.

Nėra kelionės iš taško A į tašką B. Nėra apskritai jokios kelionės. Yra vienas vienintelis dalykas – suvokimas, suvokimas kad esu Dievo vaikas. Čia yra visa esmė – išgyventi, jog esu Dievo vaikas. Tai ir yra IŠGYVENTAS šventumas. Bet tam reikia būti panardintu Dievo kraujyje, Kristaus kraujyje, nes būdami panardinti Jo kraujyje, mes esame pripildyti naujos gyvybės. Mūsų venos, kaip sako graikų šventasis Nicola Kabasilas, prisipildo jo kraujo, jo gyvybės, mūsų plaučiai prisipildo Jo kvėpavimo, ir mes tikrai tuomet esame apgyvendinami Šventosios Dvasios.

Šito gyvas ir tikras ženklas yra Eucharistija. Eucharistinėje maldoje per šventąsias Mišias girdime tokius žodžius: „Jis paėmė taurę, pripiltą vyno, ją laimino“, būtent „laimino“, t.y. pripildė Šventosios Dvasios, ir tarė „imkite ir gerkite“. Mes per Eucharistiją iš naujo išgyvename savo Krikšto momentą, nes mirštame sau ir esame pripildomi Kristaus gyvybės per jo Kraują, ir Šventosios Dvasios.

Mes esame įaudžiami į Kristaus gyvenimą, kad galėtume pilnai išgyventi Palaiminimus, kad galėtume keliauti šios žemės keliais per viską, bet vis priešais matyti tai, į ką mus Palaiminimai kviečia – Dangaus karalystės šviesą. Iš štai ko mus moko visi Šventieji – keliauti, bet keliauti ne kaip vieniši klajokliai, o jau čia ir dabar kaip Dievo vaikai.

The post Br. Jokūbas Marija Goštautas. Visi šventieji appeared first on LAIKMETIS.

Žvelgdami į ankstyvosios Bažnyčios dienas stebimės, kokia ji buvo stipri, ypač kokios stiprios buvo naujai įsteigtos Bažnyčios. Žmonės buvo paprasti ir nepažinojo Biblijos (retas galėjo įsigyti jos rankraščių), tikėjimas į Kristų buvo naujas, o senųjų pagoniškų papročių įtaka didžiulė, tačiau dvasinis žmonių gyvenimas, tikėjimas, meilė ir užsidegimas buvo puikus pavyzdys, kaip gyventi pagal Evangelijos įsakymus, kaip praktiškai suprasti, kas yra amžinasis gyvenimas, Dievo karalystė, gyvenimas tikėjimu, mirtis pasauliui, ištikimybė Kristui, Jo antrojo atėjimo laukimas ir tikėjimas prisikėlimu. Iki pat šių dienų stengiamės priartėti prie anų laikų tikėjimo ir tradicijos, mums sunku suprasti tų laikų bendruomenėms adresuotus laiškus, kuriuos šios lengvai suprato ir įgyvendino.

Kur čia paslaptis? Žmonės gyveno tuo, ką girdėjo. Kiekvienas įsakymas krito į tikinčiųjų širdis, pasirengusias nuoširdžiai jais vadovautis. Kiekvienas Kristaus žodis buvo įaustas į kasdienio gyvenimo audeklą. Evangelija buvo paversta darbu ir gyvenimu. Tie paprasti žmonės suprato Evangeliją. Jie suprato, kad ji yra gyvenimas, kurį reikia gyventi, o ne principai, kuriuos reikia aptarti. Jie atsisakė vien akademinio supratimo. Iki pat šių dienų ištikimi Kristaus sekėjai semiasi išminties iš gyvo šaltinio – ankstyvųjų krikščionių pavyzdžio.

Kiekvienas Kristaus žodis buvo įaustas į kasdienio gyvenimo audeklą.

Ankstyvosios bendruomenės, užsidegusios Kristaus meile, neturėjo tikėjimo išpažinimo, patrologijos, Šventojo Rašto mokymo, tačiau turėjo keletą Kristaus žodžių, kurie, pasiekę jų ausis, tapo jų tikėjimo išpažinimu, kurio nereikėjo aiškinti, mokyti ar interpretuoti, bet kurį, jų supratimu, reikėjo patirti ir išgyventi. Kristaus žodžių galią jie atrado per patirtį ir iškėlė į šviesą juose esančius slėpinius. Taip augo jų užsidegimas, meilė, tikėjimas į Kristų ir Evangeliją.

Išgirdę žodžius: „Palaiminti beturčiai dvasia“, jie viską pardavė ir gautus pinigus sudėjo apaštalams prie kojų.

Išgirdę: „Palaiminti liūdintys“, tarnavo Viešpačiui nepaisydami kentėjimų ir patirto nuovargio.

Išgirdę: „Palaiminti persekiojami dėl teisumo“, pakėlė nuožmiausius pažeminimus, įžeidimus ir puolimus.

Išgirdę paraginimą: „Budėkite ir melskitės“, susirinkdavo į katakombas ir visą naktį melsdamiesi budėdavo.

Išgirdę: „Mylėkite savo priešus“, nusižeminę ir klusniai padėjo savo galvas po kalavijo ašmenimis pagerbdami Kristaus žodžius.

Tokia buvo Evangelijos skaitymo ir supratimo prasmė. Jie taip alko ir troško Dievo teisumo, kad Šventoji Dvasia juose veikė visu smarkumu. Ji suteikė galią jų žodžiams, sustiprino širdis, palaikė
silpnumo akimirkomis, vedė per tamsą, guodė sielvarto prislėgtus ir lydėjo kelyje, kol jie šlovingai atidavė savo dvasią į Kūrėjo rankas.

Iš anglų kalbos vertė Rima Neverauskytė-Brundzienė.

Knygą „Meilės bendrystė" galima įsigyti www.katalikuleidiniai.lt; knygyne „Katalikų pasaulis“, Šventaragio g. 4, Vilniuje; Šv. Kazimiero knygyne Vilniaus g. 3, Kaune.

The post Matas Vargdienis. Kuklaus gyvenimo jėga appeared first on LAIKMETIS.

Lansingo vyskupija (Mičiganas, JAV) paskelbė liudijimą vyro, teigiančio, kad palaimintasis Solanus Casey (1870-1957) du kartus aplankė jį ligoninėje ir stebuklingai išgydė nuo COVID–19.

Palaimintasis buvo kapucinų kunigas, garsėjęs savo tarnyste ligoniams ir dvasiniais patarimais, kuriuos dalydavo visiems prašantiems. Daugelis stebuklingus išgijimus priskyrė bendravimui su juo. Jis buvo beatifikuotas 2017 m. Detroito „Lions“ stadione, kuriame dalyvavo daugiau kaip 60 000 žmonių.

52 metų Nolanas Ostrowskis liepos 25 d. buvo paguldytas į ligoninę Lansinge, Mičigano valstijoje. Statybininkas pasakojo, kad liepos 30 d. vakare savo ligoninės palatoje pamatė rudais drabužiais apsirengusią figūrą.

„Vieną naktį sėdėjau ir atsibudęs pajutau, kad aplink mane daug tamsos, virš manęs daug nevilties, ir pastebėjau, kad kažkas sėdi prie mano lovos galvūgalio, ir negalėjau atsisukti, kad pamatyčiau, kas tai buvo - mačiau tik kojas ir jo rudą apsiaustą, ir tuo metu pamaniau, kad tai buvo mano angelas sargas“, - pasakojo Ostrowskis.

Kitą naktį figūra vėl pasirodė, Ostrowskis teigė:

„Jis sėdėjo ten ir tada supratau, kad tai ne tik mano globėjas. Tai yra šventasis. Tai kažkas ypatingo“, - sakė Nolanas. „Iš jo nebuvo jokio atsako. Atrodė, lyg kalbėčiau su statula. Nieko. Tada pasakiau: na, jei mane išgelbėsite, daugiau niekada netarsiu Dievo vardo be reikalo“. Ir jis pašoko lyg laimėjęs loterijoje. Noriu pasakyti, kad tai buvo šiek tiek pribloškiantis jausmas. Jis nubėgo aplink mano lovos šoną. Ir kai jis bėgo, tai buvo tarsi šuoliuojantis plaukiantis judesys“.

„Jis ištiesė ranką ir palietė mano krūtinės ląstą po pažastimi, o paskui ties krūtinės ląstos apačia, prisimenu, kaip truputį pakėliau ranką, bet viskas vyko labai greitai, o paskui jis tiesiog atsitraukė porą žingsnių atgal, ir aš pajutau, kad mane apėmė lengvumas, pasijutau labai atsipalaidavęs ir patogiai. Žinojau, kad esu išgelbėtas“, - liudijo jis.

Vyskupijos ataskaitoje teigiama, kad Ostrowskio šeima naktimis prieš galimus apsilankymus meldė palaimintojo Solanus Casey užtarimo. Pats Ostrowskis sakė, kad „iš tikrųjų nežinojo, kas jis buvo ir ką padarė“.

Kai Ostrowskio žmona parodė vyrui Casey nuotrauką, Ostrowskis atpažino jį kaip žmogų, kuris pasirodė jo ligoninės palatoje. Po kelių dienų Ostrowskis buvo prijungtas prie dirbtinio kvėpavimo aparato ir panardintas į mediciniškai sukeltą komą. Jo būklė taip pablogėjo, kad jis buvo išvežtas į Liuteronų ligoninę Fort Veino mieste, Indianos valstijoje, kur jam buvo prijungtas dirbtinis plautis. 

intensyviosios terapijos skyriaus gydytojai sakė, kad tai buvo stebuklas.

Pasirodo, Fort Veino ligoninė yra tik už 20 mylių nuo tos vietos, kur Solanus Casey praleido didžiąją dalį paskutiniųjų dešimt savo gyvenimo metų. Po mėnesio Ostrovskis patyrė, jo manymu, stebuklingą pasveikimą. Jis vėl galėjo vaikščioti ir spalio 1 d. grįžo pas šeimą.

Nors palaimintojo Solanuso kanonizacijos bylai reikia dar vieno stebuklo, kad jis būtų paskelbtas šventuoju, Ostrowskių šeima Lansingo vyskupijai sakė, kad nusprendė nesiūlyti vizitacijų kaip stebuklo įrodymo.

„Jie pereiškė, kad pasitarę su juos konsultuojančiais gydytojais nesieks Nolano pasveikimo pripažinti oficialiu stebuklu dėl to, kad jo pasveikimui gali būti koks nors medicininis paaiškinimas, kad ir koks tolimas tas paaiškinimas būtų“, - pranešė vyskupija.

The post JAV Mičigane nuo koronaviruso pasveikęs vyras: mano išgijimas - stebuklas appeared first on LAIKMETIS.

„Džiaugsmas. Jėzus pradeda kalbą žodžiais „Palaiminti tie...“. Nematytas džiaugsmas – tokia jo skelbimo pagrindinė mintis. Būti palaimintam, būti šventam nėra vien iš pastangų ir atsisakymų susidedantis gyvenimas, bet, visų pirma, džiugus atradimas, jog esame mylimi Dievo vaikai. Tai ne žmogiškas pasiekimas, bet dovana: esame šventi, nes Dievas, kuris yra Šventasis, ateina ir apsigyvena mūsų gyvenimuose. Dėl to esame palaiminti!“ – kalbėjo popiežius Pranciškus.

Krikščioniškas džiaugsmas, pridūrė jis, nėra akimirkos emocija ar paprasčiausias žmogiškas optimizmas, bet žinojimas, jog kiekvieną situaciją galima išspręsti su iš Dievo gaunama drąsa ir stiprybe, jog jis visada meiliai į mus žiūri. Šventieji, taip pat patyrę daugybę vargų, tokį džiaugsmą jautė ir liudijo. Be džiaugsmo tikėjimas tampa slegiančia ir varginančia veikla, rizikuoja susirgti liūdesiu. Vienas dykumų tėvas liūdesį vadino „širdies kirminu“. Paklauskime savęs: ar esame džiugūs krikščionys? Ar skleidžiame džiaugsmą, ar esame užgesę, liūdni žmonės, tarsi būtume laidotuvėse. „Atsiminkime: nėra šventumo be džiaugsmo“, – apibendrino popiežius Pranciškus.

Tik savo jėgomis besiremiantis žmogus, turtingas ir sėkmingas, užsiveria Dievui ir broliams.

Kitas aspektas: pranašystė. Palaiminimai skirti vargšams, kenčiantiems, išalkusiems teisingumo. Tai prieš srovę einanti žinia. Juk pasaulis sako, kad, jei nori būti laimingas, turi būti turtingas, galingas, visad jaunas ir stiprus, žinomas ir sėkmingas. Jėzus apverčia šiuos kriterijus ir skelbia pranašišką žinią: tikra gyvenimo pilnatvė pasiekiama sekant juo, gyvenant jo žodžiu“, – pažymėjo Šventasis Tėvas.

Kad Dievas galėtų apsigyventi mumyse, turime sukurti jam erdvės, pajausti vidinį neturtą. Tik savo jėgomis besiremiantis žmogus, turtingas ir sėkmingas, užsiveria Dievui ir broliams. Žinantis, kad nėra savipakankamas, kad yra neturtingas, lieka atviras broliams ir Dievui. Ir atranda džiaugsmą.

Palaiminimai yra pranašystė apie naująją žmoniją, apie naują būdą gyventi: būti mažais ir pasitikėti Dievu vietoj siekimo iškilti; būti romiais vietoj siekimo save primesti; būti gailestingais vietoj galvojimo vien apie save; siekti teisingumo ir taikos vietoj neteisingumo ir nelygybės dauginimo, kad ir nieko nedarymu. 

„Šventumas yra šios pranašystės priėmimas ir įgyvendinimas su Dievo pagalba. Tai revoliucija“, – sakė Pranciškus ir dar kartą pakvietė savęs paklausti: ar liudiju Jėzaus pranašystę? Ar atskleidžiu krikštu gautą pranašišką dvasią? Ar tik patogiai prisitaikau prie savo tingumo, manydamas, kad viskas gerai, jei gerai man? Ar skleidžiu pasaulyje džiugią Jėzaus pranašystės naujieną, ar tik įprastus skundus dėl to, kad kažkas blogai?

The post Pranciškus: nėra šventumo be džiaugsmo appeared first on LAIKMETIS.

Didžiulė vaivorykštės vėliava nuo praėjusio trečiadienio kabo prie pietinio įėjimo į Breitenfeldo parapijos bažnyčią 8 - ąjame Vienos Josefstadto rajone. „Čia gyvenančių ir įsijungiančių į parapijos veiklą žmonių įvairovė apima ir lytinę įvairovę. Dėl to mes, kaip parapija, aiškiai pabrėžiame, kad priimame LGBTIQ+ bendruomenės narius. Kiekvienas turi jaustis mūsų parapijoje kaip namuose", - rašo parapijos moderatorius Gregoras Jansenas (Jansen) ir parapijos vadovavimo komanda išplatintame pranešime.

„Jeigu kas prašo ar prašys pastoracinio palydėjimo, maldos ar Dievo palaiminimo, mes niekam to neatsakysime", - tęsiama pranešime.

Taip pat ir prie Šv. Elžbietos parapijos bažnyčios durų Wiedeno rajone neseniai ėmė plevėsuoti vaivorykštės spalvų vėliava.

Po Vatikano sprendimo neteikti sakramentinio palaiminimo homoseksualioms poroms, Linco diecezijos vyskupas Manfredas Šeueris (Manfred Scheuer) reikalauja, kad būtų diskutuojamas ir teologiškai apmąstomas bažnytinis homoseksualumo ir vienalyčių porų vertinimas.

Nepaisant Vatikano sprendimo, kai kuriose Vienos miesto ir apylinkių parapijose ir toliau teikiamas palaiminimas homoseksualioms poroms. „Šiame dekrete matome, kad viena žmonių grupė yra neleistinai nuvertinama, ir vyksta palaiminimo instrumentalizacija. Tai reiškia, aš naudoju palaiminimą kaip leidimo ar draudimo įrankį. To negali būti", - sako Helmutas Šiuleris (Helmut Schüller) iš „Bažnyčios – iniciatyvos“ (Pfarrer-Initiative) judėjimo. Jis ir toliau teiks palaiminimą homoseksualioms poroms.

Taip pat ir Vienos katedros klebonas Toni Faberis (Toni Faber) yra „labai nusivylęs šiuo signalu. Tikiu, kad Bažnyčia privalo siųsti geresnius ženklus. Šis dokumentas paprasčiausiai yra nuostolis pastoracinei ir dvasinei sielovadai".

The post Dalis Austrijos katalikų atmeta naują Vatikano dekretą dėl homoseksualų appeared first on LAIKMETIS.