Seimas ketvirtadienį vienbalsiai 112 balsų priėmė tokią rezoliuciją dėl 1949 metų vasario 16 dieną Lietuvos partizanų Minaičiuose Radviliškio rajone pasirašytos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaraciją, kuri laikoma vienu esminių Lietuvos valstybės dokumentų.

„Seimas ragina iki 1949 metų vasario 16 dienos deklaracijos 80-ųjų metinių (2029 metais) siekti surasti kiekvieno Lietuvos partizano palaikus, juos garbingai perlaidoti ir įamžinti jų atminimą“, – rašoma dokumente.

Bendruomenės ir savivaldybės taip pat kviečiamos, esant galimybei, viešąsias erdves, gatves pavadinti iškilių XX amžiaus antisovietinio pasipriešinimo kovotojų, partizanų vardais.

Bendruomenės ir savivaldybės taip pat kviečiamos, esant galimybei, viešąsias erdves, gatves pavadinti iškilių XX amžiaus antisovietinio pasipriešinimo kovotojų, partizanų vardais

Taip pat raginama išsiaiškinti kiekvieną istorinės atminties ar laisvės kovos, ar laisvės kovotojo niekinimą ar nusikaltimą, spartinti dekomunizavimo procesą savivaldybėse.

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaraciją 1949 metų vasario 16 dieną pasirašė aštuoni partizanų vadai, atstovavę visiems Lietuvos partizanų daliniams ir susibūrę į Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį.

Šis tekstas, greta 1918 metų vasario 16-osios ir 1990 kovo 11-osios aktų, įvardijamas vienu iš trijų atraminių modernios Lietuvos valstybės dokumentų.

The post Minint Laisvės kovų deklaracijos metines Seimas ragina surasti visų partizanų palaikus appeared first on LAIKMETIS.

Visus, žinančius ar girdėjusius apie Lietuvos partizanų užkasimo vietas, taip pat žuvusių ir nerastų laisvės kovotojų giminaičius kviečiama susisiekti su centru. 

Anot centro, net ir praėjus 70 metų nuo laisvės kovų jų dalyvių paieškos vykdomos dėl keleto priežasčių – dauguma laisvės kovotojų norėjo būti palaidoti oriai, pagal šimtmečius gyvuojančią Lietuvos tradiciją mirusiuosius laidoti specialiai tam skirtose ir pašventintose vietose.

Taip pat pat siekiama, kad būtų įvykdytas teisingumas ir šalies didvyriai nebūtų pamiršti, o  paieškų metu sukauptos žinios, pasak LGGRTC, priartina tautą prie teisingesnio Lietuvos istorijos supratimo.

Kaip skelbiama pranešime, sovietiniai okupantai stengėsi amžiams paslėpti laisvės kovotojų palaikus, taip bandydami juos suniekinti, „be menkiausios žymės ištrinti iš istorijos ir atminties“.

sovietiniai okupantai stengėsi amžiams paslėpti laisvės kovotojų palaikus, taip bandydami juos suniekinti, „be menkiausios žymės ištrinti iš istorijos ir atminties“

Paieškos svarbios ne tik dėl žuvusių, bet ir dėl gyvųjų, nes „kiekvienas būsimas laisvės gynėjas turi žinoti, kad valstybė nepamirš jo aukos“, pabrėžia centras. 

LGGRTC žiniomis, savo žuvusių tautiečių net svetimuose kraštuose, taip pat ir Lietuvoje, ieško ir jų atminimą pagerbia vokiečiai, prancūzai, lenkai, žydai, anglai ir kitos tautos, nors jų kariai yra žuvę gerokai anksčiau nei Lietuvos partizanai.

Centras atsiliepti kviečia atsiliepti laisvės gynėjų giminaičius, nes suradus palaikus būtina nustatyti, kieno jie yra. Anot įstaigos, tai galima padaryti tik vienu būdu: laisvės kovotojo biologinį (DNR) mėginį sulyginus su jo artimųjų biologiniu (seilių) mėginiu. Palaikų identifikavimui labiausiai tinkami žuvusio asmens vaikų ir seserų, brolių DNR mėginiai. Taip pat tinkami tiek vaikų, tiek seserų/brolių palikuonių – anūkų, sūnėnų/dukterėčių ir jų palikuonių mėginiai.

DNR (seilių) mėginio ėmimo procedūra trunka kelias minutes, atliekama nemokamai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre Vilniuje.

Laisvės kovotojų palaikai laidojami už valstybės, savivaldybės lėšas. Vietą sprendžia giminės ir šiuo klausimu sudaryta atitinkamos savivaldybės ar Vyriausybės komisija.

The post LGGRTC kviečia atsiliepti žinančius apie galimas laisvės kovotojų užkasimo vietas appeared first on LAIKMETIS.

Sesuo Wilhelmina Lancaster, OSB (Vilhelmina Lankaster), būdama 70 metų, 1995 m. įkūrė Marijos, Apaštalų Karalienės benediktinių seserų kongregaciją, geriausiai žinomą dėl grigališkojo choralo ir klasikinių katalikiškų giesmių albumų, palikdama savo bendruomenę, kurioje ji gyveno daugiau kaip 50 metų.

Žinoma dėl savo atsidavimo tradicinėms lotyniškoms Mišioms ir ištikimybės benediktiniškai kontempliacijai bei Valandų liturgijai, ji mirė sulaukusi 95 metų 2019 m. gegužės 29 d., per Kristaus žengimo į dangų iškilmę.

Maždaug po ketverių metų, lotyniškojo apeigyno Žengimo į dangų iškilmės dieną, abatė ir seserys nusprendė perkelti jos kūną į paskutinio poilsio vietą savo vienuolyno koplyčios viduje - tai yra senas steigėjų ir fundatorių paprotys.

Tikėdamosi rasti kaulų, seserys benediktinės vietoj to atkasė karstą su akivaizdžiai nepažeistu kūnu, nors kūnas nebuvo balzamuotas, o mediniame karste per vidurį buvo įtrūkimas, kuris nežinia kiek laiko per tuos ketverius metus praleido drėgmę ir purvą.

„Manome, kad ji yra pirmoji afroamerikietė, rasta nesutrūnijusi", - šeštadienį žurnalistams sakė dabartinė bendruomenės abatė motina Cecilija OSB. Jai, kaip vienuolyno vadovei, teko užduotis pirmiausia ištirti, kas buvo karste.

Kūnas buvo padengtas pelėsio sluoksniu, kuris išaugo dėl didelio kondensato kiekio įtrūkusiame karste. Nepaisant drėgmės, per ketverius metus kūnas išliko beveik nepakitęs.

The post Kalbama apie stebuklą JAV - benediktinių seserų kongregacijos įkūrėjos palaikai išliko beveik nepakitę appeared first on LAIKMETIS.

„Tarp Leipalingyje surastų palaikų yra žymaus pietų Lietuvos partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai, šiandien tai galima patvirtinti šimtu procentų“, – per spaudos konferenciją pirmadienį Vilniuje sakė LGGRTC direktorius A. Bubnys.

Palaikų paieškos vykdytos ir prielaida dėl J. Vitkaus-Kazimieraičio iškelta remiantis istoriniais šaltiniais, bet kita ko – rezistencinio to meto laikraščio „Laisvės varpas“ redakcijos darbuotojo pasirašytu palaikų atpažinimo aktu kelios dienos po partizano nužudymo 1946-ųjų liepą.

2019 metais Leipalingio kapinėse reekshumuoti 34 partizanų palaikai, iš jų pernai atpažinti septynių partizanų ir dviejų rėmėjų palaikai.

2019 metais Leipalingio kapinėse reekshumuoti 34 partizanų palaikai, iš jų pernai atpažinti septynių partizanų ir dviejų rėmėjų palaikai

Vėliau Leipalingyje toliau ieškota dar nerastų palaikų bei identifikuojami jau rasti.

Anksčiau lapkritį centras paskelbė įkūręs ir kaupiantis žuvusių bei dingusių Lietuvos laisvės kovotojų artimųjų biologinį (DNR) seilių banką.

Jame tikimasi sukaupti ne mažiau kaip 30–40 tūkst. DNR mėginių, reikalingų laisvės kovotojų palaikams identifikuoti. Mėginiai bus saugojami neribotą laiką.

Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

The post LGGRTC vadovas: Leipalingyje rasti partizanų vado J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikai appeared first on LAIKMETIS.

„Šiandien galiu pasidalyti žinia – Leipalingyje, buvusio NKVD stribyno kieme, rasti palaikai, kurie pagal pirminius tyrimus leidžia teigti, kad tai gali būti pasipriešinimo kovų pradininko, partizanų vado, laisvės kovotojo, Vyčio kryžiaus kavalieriaus pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai“, – per Kariuomenės dienos minėjimą trečiadienį pranešė krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.

„Tai buvo žmogus, kuris prisiekė savo gyvybe Lietuvai, įtikinamai ją gynė, oriai kovojo, telkė ginklo brolius, kartu su Adolfu Ramanausku-Vanagu buvo mūsų pasipriešinimo kovų didžiausi vadai“, – kalbėjo ministras.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) teigia šios informacijos kol kas negalintis patvirtinti. 

„Mūsų centras šiandien negali patvirtinti viešoje erdvėje pasirodžiusių teiginių, kad Leipalingyje atrasti žinomų partizanų palaikai. Iš tikrųjų, šį rudenį vykdant žuvusių partizanų paieškas Leipalingyje atkasti kelių asmenų kūnai, šiuo metu vykdomas jų identifikavimo procesas, tačiau jis nebaigtas ir rezultatai dar nėra aiškūs“, – BNS sakė LGGRTC atstovė Aldona Jakavonienė.

Nustatyta tik tikimybė

Vėliau LGGRTC Paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjas Rimantas Zagreckas BNS teigė, kad kol kas tyrimas nėra baigtas.

„Yra versija, solidumo jai netrūksta, bet atsakymo mes neturime, tyrimas nėra baigtas. Dabar vyksta DNR tyrimas, jau padarėme trečiąjį bandymą – tikėjomės, kad jis duos galutinį rezultatą, bet jis nepavyko, jį reikia kartoti“, – BNS sakė jis.

Yra versija, solidumo jai netrūksta, bet atsakymo mes neturime, tyrimas nėra baigtas. Dabar vyksta DNR tyrimas, jau padarėme trečiąjį bandymą

Menami J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikų mėginiai lyginti su dviejų jo tiesioginės linijos palikuonių seilių mėginiais. Anot R. Zagrecko, pirminiai tyrimai parodė tik tikimybę, jog rasti būtent partizanų vado palaikai. Tyrimus ketvirtąjį kartą ketinama kartoti kitą savaitę, o atsakymą gauti anksčiausiai kitą penktadienį.

Jei tyrimai vėl nepasitvirtins, juos ketinama vykdyti dar bent vieną kartą. 

„Tyrimai parodė, kad tikimybė išlieka. Būna, kad gyvenime galite sutikti ne giminaitį, bet labai panašų žmogų. DNR struktūros požiūriu, tai gali būti kažkas panašaus. Pasakyti moksliniu lygiu, kad taip, 99 proc. tikimybė, negalime“, – tvirtino mokslininkas. 

Palaikų paieškos vykdytos ir prielaida dėl J. Vitkaus-Kazimieraičio iškelta remiantis istoriniais šaltiniais, bet kita ko – rezistencinio to meto laikraščio „Laisvės varpas“ redakcijos darbuotojo pasirašytu palaikų atpažinimo aktu kelios dienos po partizano nužudymo 1946-ųjų liepą.

Tuo metu remiantis sovietų represinių struktūrų susirašinėjimais, nurodyta, kad pas nužudytą asmenį rasti dokumentai su Leskevičiaus pavarde.

Rasti kelių žmonių palaikai

R. Zagreckas taip pat akcentavo, kad J. Vitkus-Kazimieratis nebuvo vietinis, todėl jo tapatybės šio krašto gyventojai patvirtinti negalėjo.

LGGRTC atstovas sakė, kad iš viso paieškos vietoje, kur veikė sovietinės represinės žinybos NKVD padalinys, rasti mažiausiai keturių asmenų palaikai, taip pat ir kaulai, priklausantys dar keliems asmenims.

Jis taip pat patikino, kad Genocido centras nėra perdavęs jokių dokumentų Krašto apsaugos ministerijai ar ministrui.

„Jokių raštų mes nerašėme, laboratorija taip pat jokių raštų jam nerašė“, – tvirtino R. Zagreckas.

Krašto apsaugos ministras A. Anušauskas vėliau žurnalistams Vyriausybėje teigė, jog jis ir pats pabrėžęs, kad tapatybė nėra iki galo nustatyta.

„Kaip ir minėjau – gali būti atrasti palaikai. Šiuo atveju, visiškai pritariu, kad LGGRTC turi atlikti iki galo tuos darbus moksliniais tyrimais, moksliniais metodais. Tas ir daroma. Bet preliminarūs duomenys yra labai stiprūs ir teigiami“, – sakė ministras.

Anot A. Anušausko, mokslininkai kūną aptiko greta statybvietės, tad palaikų dalys buvo fragmentiškos, o atlikti DNR tyrimai patvirtino rastų palaikų tapatybę.

„Pats faktas, kad atrastas žmogus, kuris Adolfą Ramanauską-Vanagą paskyrė į pareigas, tai aukščiausio rango Lietuvos kariuomenės karininkas, kuris buvo ginkluotoje rezistencijoje realiai, ne kur nors mieste“, – teigė ministras.

Jo teigimu, tai buvo „tikras vadas“, kuris miškuose kovojo kartu su partizanais ir buvo šio pasipriešinimo kūrėjas. 

„Būdamas pulkininkas-leitenantas organizavo ginkluotą pasipriešinimą pietų Lietuvoje, kūrė pirmas organizuotas struktūras Lietuvoje, kūrė dokumentus. Tiesą sakant jis viską taip kariškai organizavo, kad jo padaryta pradžia vėliau tiesiog pasidaugino į kitas partizanų apygardas“, – kalbėjo A. Anušauskas.

Giminaičiai: jis įkvėpė žmones 

Vienas iš šešių partizano vaikų Rimgaudas Vitkus sako buvęs 13 metų, kai žuvo jo tėvas.

Jo teigimu, artimieji dar nėra apsisprendę, kur aptikti palaikai bus perlaidoti – svarstyta, jog partizanų vadas galėtų atgulti šalia žmonos, tačiau neprieštarautų, jeigu jis būtų laidojamas ir kitoje garbingoje vietoje. 

„Jei visuomenė pagerbs, duos kitą vietą, sutiksime karių kapinėse. Gal šalia A. Ramanausko? Bus matyt“, – sakė partizano sūnus.

Vilniaus universiteto kapelionas, J. Vitkaus-Kazimieraičio anūkas Gintaras Vitkus teigė apie atpažintus partizanų vado palaikus sužinojęs prieš porą savaičių. 

Jo žiniomis, susirėmimų metu patyrusio sunkių sužeidimų ir netrukus mirusio senelio kūnas buvo atvežtas į Leipalingį, tačiau neatpažintas ir palaidotas. Vėliau buvo ekshumuotas ir vėl užkastas.

„Be abejo, šita žinia jaudina. Dėkojame Dievui, kad mums brangus asmuo, kuris buvo svarbus mūsų pačių atsiradimui, mes jo dalį nešiojame, dabar gražinamas vėlgi visai tautai, kaip tam tikras pavyzdys. Mes žinosime, kur jis bus palaidotas, galėsime dėkoti už jo žygdarbį“, – teigė kunigas.

Mirė po sužeidimų susirėmimuose 

Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, J. Vitkus gimė 1901 metais, 1920 metais jis įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigęs buvo paskirtas į Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką.

Vėliau jis baigė Kauno aukštesniuosius karo technikos kursus, mokėsi Briuselio karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją.

1941 metais, prasidėjus karui, iš kariuomenės pasitraukė, nacių okupacijos metais dirbo inžinieriumi.

Antrosios Sovietų sąjungos okupacijos metais karininkas visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui.

Pasak genocido centro, būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę.

Pasak genocido centro, būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę

1945 metais J. Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu). Jis įkūrė „A” apygardą, o 1946 metų pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos pareigūnais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu.

Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, rūpinosi tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 metais pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją.

1946 metų liepos 2 dieną susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos Varėnos rajone J. Vitkus buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, J. Vitkus apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu, jam suteiktas pulkininko laipsnis, jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas Kaune.

The post Ministras sako, kad rasti partizano J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikai, LGGRTC kol kas nepatvirtina appeared first on LAIKMETIS.

Apie tai moteris antradienį pranešė savo feisbuko paskyroje. 

Ji taip pat rašė, kad režisierius prieš nužudymą buvo paimtas į nelaisvę, o jį nužudžius, kūnas buvo tiesiog išmestas.

„Jis žuvo ne mašinoje nuo „raketos smūgio“, kaip skelbė žiniasklaida. Jį sušaudė. Bet visas detales turėtų nustatyti nepriklausomi ekspertai. Mantas žuvo ne balandžio 2-ąją, kaip buvo rašyta. Jį visą šį laiką mes visomis jėgomis stengėmės išvežti“, – rašė A. Lvutina.

Ji taip pat tvirtino, kad M. Kvedaravičiaus žmona jo palaikus išvežė per Rusiją, rizikuodama gyvybe – kad tai pavyktų, informaciją, pasak žurnalistės, teko nuslėpti.

Anot jos, kai apie režisieriaus mirtį pranešė prezidento Volodymyro Zelenskio biuras, jo žmona „su karstu jau kelias valandas stovėjo prie išvažiavimo iš Rusijos“. A. Lvutina tvirtino, jog mašiną ir kūną cinkuotame karste pasieniečiai apžiūrėjo „su ypatingu dėmesingumu“.

Jo žmona padarė neįtikėtiną dalyką. Ji sugebėjo per apšaudymą rasti jo kūną Mariupolyje ir išvežti jį į gimtąją Lietuvą

„Jo žmona padarė neįtikėtiną dalyką. Ji sugebėjo per apšaudymą rasti jo kūną Mariupolyje ir išvežti jį į gimtąją Lietuvą. Kad jos pačios nenužudytų, kad kūno nesunaikintų, teko slėpti informaciją (...). Mes keletą dienų kiekvieną minutę rizikavome, galėjome niekada nebeišvysti Manto ir jo žmonos. Šiuo metu jis jau Lietuvoje“ – tvirtino moteris.

Režisierius žuvo šeštadienį Ukrainoje, netoli Mariupolio, per Rusijos kariuomenės puolimą.

1976 metais gimęs M. Kvedaravičius 2011-aisiais sukūrė apdovanojimų pelniusį dokumentinį filmą apie karo nualintą Čečėniją ir nuolat dingstančius jos gyventojus „Barzakh“. 2016 metais režisieriaus dokumentinis filmas „Mariupolis“ pateko į Berlyno kino festivalį. A. Lvutina apgailestavo, jog jis taip ir nebespėjo sukurti pastarojo filmo tęsinio.

2019 metais pirmasis jo vaidybinis filmas „Partenonas“ buvo išrinktas į Venecijos kino festivalio konkursinę programą „Kino kritikų savaitė“.

The post Į Lietuvą iš Ukrainos sugrąžinti režisieriaus M. Kvedaravičiaus palaikai: jis buvo paimtas į nelaisvę ir nužudytas appeared first on LAIKMETIS.

Jie aptikti prieš metus, apie tai VU pranešė pirmadienį.

Antropologinį tyrimą atlikusios VU Medicinos fakulteto mokslininkės Justina Kozakaitė ir Rūta Brindzaitė nustatė 96 individų lytį ir amžių, 15 jų buvo vaikai.

„Tyrimas atskleidė ir ligas, kuriomis sirgo mirusieji, atrasti išskirtiniai sužalojimai, pavyzdžiui, daugybinės sugijusios traumos galvos srityje arba mirtini sužalojimai, arba sėkmingos chirurginės intervencijos atvejis – sugijusi pėdos amputacija ir kt. Tokie tyrimai padeda nustatyti ne tik medicininius, bet ir istorinius faktus“, – VU pranešime sakė R. Brindzaitė.

Nuo Šv. Jonų bažnyčios pastatymo XIV–XV amžių sandūroje jos rūsiuose laidoti žmonės. Ten amžino poilsio atguldavo ne tik dvasininkai ar bažnyčios mecenatai, bet ir iškilūs miestiečiai.

paminklinės lentos su epitafijomis paliudija, kad rūsiuose palaidoti šių koplyčių fundatoriai

„Įkūrus bažnyčią buvo įsteigta Šv. Jono Krikštytojo brolija, kurios nariai buvo įžymesni miestiečiai, turėję rūpintis parapinės bažnyčios išlaikymu. Savo koplyčias prie parapijos bažnyčios netruko įsisteigti Vilniaus auksakaliai, siuvėjai, chirurgai. Dėl to iškilūs miestiečiai čia buvo ir laidojami rūsiuose“, – teigiama VU pranešime.

Bažnyčios Piaseckių ir Oginskių koplyčiose esančios paminklinės lentos su epitafijomis paliudija, kad rūsiuose palaidoti šių koplyčių fundatoriai. O po Loreto Marijos altoriumi yra įrengtas Jono Liutauro Chreptavičiaus šeimos moterų mauzoliejus.

XVI–XVII amžių sandūroje perpildyti rūsiai buvo išvalyti.

XIX amžiaus trečiajame dešimtmetyje rekonstruojant Šv. Jonų bažnyčią visi rūsiuose gulėję palaikai buvo sudėti į vieną didesnį rūsį, užpilti žemėmis, degintomis kalkėmis ir užmūryti. Universiteto administracija tuomet tam pritarė, teigdama, kad atviri palaikai gali sukelti epidemiją. Tolesnė palaidojimų istorija yra nežinoma.

Pasak VU, taip pat nežinoma, kada konkrečiai minėti palaikai atsirado K. Sirvydo kieme.

Liudininkų teigimu, mirusieji čia perkelti iš bažnyčios rūsių sovietmečiu, XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje vykusios VU rekonstrukcijos metu. Anot pranešimo, ši versija tikėtina, nes palaikai rasti suardyti ir po gana negiliu žemės sluoksniu.

Vilniaus universitetas rastus palaikus nusprendė perlaidoti Šv. Jonų bažnyčios rūsiuose, iš kur, manoma, jie ir buvo išnešti. 

The post Vilniaus universiteto kieme rasti 140 žmonių palaikai appeared first on LAIKMETIS.