Šį mėnesį dirbau Briuselyje. Kiekvieną rytą į darbą einu iš buto, esančio netoli Teisingumo rūmų, pro gausybę statulų - karalių, gydytojų, diplomatų, menininkų. Daugumą jų praeiviai jau seniai pamiršo, bet aš stengiausi perskaityti dažnai išblukusias pavardes ir aprašymus kiekvieno jų apačioje. Vienas iš mano mėgstamiausių dalykų Europos miestuose yra pamiršti marmuro ir akmens vyrai, stovintys virš eismo, liudijantys G. K. Čestertono pamokymą, kad mūsų tradicijos yra "mirusiųjų demokratija".

Statulos tapo aktualia tema nuo naujojo ikonoklazmo proveržio, kurį sukėlė Džordžo Floido riaušės, prasidėjusios JAV, bet greitai išplitusios visame Vakarų pasaulyje. Jungtinėje Karalystėje grafičiais buvo apipaišyta Londono Vinstono Čerčilio statula Parlamento aikštėje; Lydse buvo nuversta karalienės Viktorijos statula; bronzinė karalienės Elžbietos II statula, taip pat buvo nuversta prie Manitobos įstatymų leidžiamosios institucijos Kanadoje.

JAV buvo nusitaikyta į Tėvų kūrėjų statulas, o Viskonsino valstijoje, kaip bebūtų keista, Viskonsino valstijos statula, skirta kovotojui prieš vergovę pulkininkui Hansui Kristianui Hegui, kuris žuvo kovodamas už Sąjungą JAV pilietiniame kare. Šiai skulptūrai buvo nukirsta galva ir išmesta į ežerą.

Statulos tapo aktualia tema nuo naujojo ikonoklazmo proveržio, kurį sukėlė Džordžo Floido riaušės

Panašių atvejų, kai istorijos analfabetai nusprendė, kad žino pakankamai, kad nuverstų ir sunaikintų tyliuosius mūsų visuomenės liudytojus, buvo šimtai. Įtariu, kad viena iš priežasčių, kodėl jie taip elgiasi, yra ta, kad negali nuslopinti slapto ir visiškai tikslaus įtarimo, jog šie griežti stebėtojai būtų juos visiškai paniekinę.

Apie statulų daužytojus parašyta daug, tačiau rytiniai pasivaikščiojimai dažnai priversdavo mane susimąstyti apie kitą dalyką. Tiesa, kad statulų griovimas simbolizuoja nuosmukį. Ir atvirkščiai, tiesa, kad iš to, ką visuomenė pasirenka pagerbti, galime daug sužinoti apie ją pačią.

Pavyzdžiui, Kanados publicistas ir pagalbinės savižudybės entuziastas André Pierre'as Picard'as, aktyviai pasisakantis už mirtinų injekcijų siūlymą psichikos ligomis sergantiems kanadiečiams, neseniai buvo apdovanotas Kanados ordinu, antru pagal prestižą Kanados apdovanojimu, už "atsidavimą visuomenės sveikatos supratimo ir praktikos plėtrai". Eutanazija 2022 m. sudarė 4,1 proc. užregistruotų Kanados mirčių. Picard'o analizė: "Turime gerą MAiD sistemą. Ji gerai pasitarnavo žmonėms." Sakydamas "aptarnavo", jis turi omenyje "suleido jiems mirtinas injekcijas"; sakydamas "gerai", jis turi omenyje, kad tai daroma veiksmingai ir masiškai.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Kanados ordinas neteko prasmės nuo tada, kai 2008 m. juo buvo apdovanotas abortų pradininkas Henry Morgentaleris už "jo įsipareigojimą didinti moterų sveikatos priežiūros galimybes, daryti įtaką Kanados viešajai politikai ir vadovavimą humanistinėms ir pilietinių laisvių organizacijoms".

Morgentaleris prisidėjo prie abortų legalizavimo ir asmeniškai abortavo dešimtis tūkstančių negimusių vaikų, įskaitant bent vieną savo vaiką.

Už tokias pastangas mažinti gyventojų skaičių jis gavo antrą pagal svarbą Kanados apdovanojimą.

Net Morgane Oger, viena iš labiausiai pagarsėjusių Kanados translyčių aktyvistų, gruodžio mėnesį iš Kanados generalgubernatoriaus gavo medalį "Už nuopelnus" už tai, kad buvo "įvairovės gynėja" ir "skatino translyčių kanadiečių teisinę apsaugą". Labiausiai Oger išgarsėjo tuo, kad iš Vankuverio išprievartavimo pagalbos krizių centro buvo atimtas finansavimas už tai, kad jis atsisakė priimti lyties sutrikimų turinčius vyrus.

Kai krizių centras buvo nuniokotas, Ogeris gūžtelėjo pečiais ir pavadino tai suprantamu "atsakomuoju smūgiu" dėl jų prieš transseksualus nukreiptos pozicijos. Už tai Ogeriui buvo įteiktas apdovanojimas, kurį Kanados vyriausybė apibūdino kaip apdovanojimą, kuriuo pripažįstami "didieji kanadiečiai už išskirtinius darbus".

Amerika taip pat pradėjo gerbti seksualinius revoliucionierius, kurie daug prisidėjo prie tautos transformacijos. 2013 m. feminisčių lyderė ir abortų aktyvistė Glorija Steinem, savo memuarus dedikavusi jos kūdikį nužudžiusiam abortistui, už lyderystę "moterų išsilaisvinimo judėjime" buvo apdovanota aukščiausiu Amerikos civiliniu apdovanojimu - Prezidento laisvės medaliu.

Seksualinė revoliucija tapo nauja daugelio Vakarų demokratijų įkūrimo istorija

Ellen DeGeneres 2016 m. gavo tokį patį apdovanojimą už tai, kad televizijoje prisipažino esanti lesbietė ir taip prisidėjo prie LGBT reikalo propagavimo. 2009 m. B. Obama netgi pomirtiniu būdu įteikė Prezidento laisvės medalį prievartautojui ir LGBT aktyvistui Harvei Milkui už jo "įžvalgią drąsą".

Seksualinė revoliucija tapo nauja daugelio Vakarų demokratijų įkūrimo istorija, todėl senųjų didvyrių panteonas išvalomas, kad užleistų vietą mūsų naujųjų laikų ikonoms. Terminas "drąsa" dažnai taikomas vyrams, kurie pasiskelbia esantys moterys, prisipažįsta esantys gėjais arba viešai reiškia savo fetišus.

Jų protėviai, kurie kentėjo nuo savo laikmečio blogybių, kaip ir mes, yra išmetami į šiukšlyną kartu su jų sukurta ir puoselėta civilizacija. Jų palikuonims jau atsibodo šliaužioti pro akmeninius paminklus, vaizduojančius jų didingus pasiekimus, todėl jie patiria pykčio priepuolius, nuverčia juos nuo postamentų ir pabėga užgniaužę kvapą, įsiutę, bet vis dar nepasotinti.

The post Jonathon Van Maren. Civilizaciją pažįstame per tai, ką ji gerbia appeared first on LAIKMETIS.

Lietuvoje pagarba ir meile grindžiamas gyvųjų ir mirusiųjų ryšys nuo seno buvo palaikomas ne tik lapkričio pradžioje, bet ir visą spalio mėnesį (neveltui vienas iš senųjų spalio mėnesio pavadinimų – Vėlinis), tačiau dabar senąsias tradicijas tuo pačiu laikotarpiu vis labiau užgožia visiškai kitokį mirties ir anapusinio pasaulio suvokimą skatinantys Helovino renginiai. Tai, Tarybos įsitikinimu, neigiamai veikia vaikų ir jaunimo pasaulėjautos formavimą, nes mirties samprata iškreipiama akcentuojant būtent demonišką jos pavidalą. 

Taryba kviečia Lietuvos mokyklas ir kultūros įstaigas vengti demonizuoto pobūdžio Helovino renginių organizavimo ar skatinimo juose dalyvauti. 

Vėlinių laikotarpiu siūlome daugiau dėmesio parodyti būtent savo krašto papročiams, kurių esmė – atminti ir pagerbti išėjusiuosius, o kartu atnaujinti giminystės ir bendruomeninius ryšius, sušildyti šį šaltąjį apmirusios gamtos metą žmonių širdžių šiluma ir žvakių šviesa.

Helovino renginiai, Tarybos įsitikinimu, neigiamai veikia vaikų ir jaunimo pasaulėjautos formavimą, nes mirties samprata iškreipiama akcentuojant būtent demonišką jos pavidalą. 

Tarybos įsitikinimu, šiuo laikotarpiu itin prasminga būtų mokyklose pakviesti vaikus ir jaunimą aplankyti pilkapius, kitus senkapius, juos sutvarkyti ir papuošti degančiomis žvakelėmis (nepamirštant vėliau jų indelius nurinkti) – tai būtų puiki proga ne tik visiems kartu pagerbti protėvius, bet ir susipažinti su apylinkėse esančiais archeologiniais paminklais. Taip pat svarbu pagerbti valstybei, tautai, kraštui, bendruomenei nusipelniusias asmenybes, aplankyti jų kapus, susipažinti su nuveiktais darbais. Vėlinių laikotarpiu taip pat būtų prasminga prisiminti Ukrainoje, Izraelyje savo tėvynę ginančius karius, žuvusius civilius gyventojus.    

Gyvename laikmečiu, kai senųjų Vėlinių tradicijų daug kas nebeišmano, jų nebesupranta ir laiko neaktualiomis. Dėl to būtų labai naudinga su vaikais pasikalbėti apie mirusiųjų pagerbimo tradicijas Lietuvoje ir pasaulyje, apie jų prasmę žmogaus gyvenime: juk mirtis yra dėsninga žmogaus būties dalis, nes visi anksčiau ar vėliau iškeliausime anapus.  

Mokyklose išpopuliarėjusias Helovino dekoracijas kviečiame keisti į papuošimus, atliepiančius Vėlinių dvasią. Tai galėtų būti ir savo rankų darbo papuošimai iš pačių nulietų žvakių, rudeninės gamtos dovanų ar kt. Linkime, kad mokykla Vėlinių laikotarpiu virstų ne siaubų, o jaukumo ir šviesos namais, kviečiančiais tamsiuoju metų laiku sugrįžti į save.

Ši taryba yra Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja sprendžiant strateginius etninės kultūros valstybinės globos ir politikos formavimo bei nematerialaus kultūros paveldo apsaugos klausimus. Ji vykdo Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisės sistemoje įtvirtintos etninės kultūros valstybinės globos įgyvendinimo priežiūrą. 

Tarybos tikslas – etninės kultūros valstybinės globos stiprinimas, tautinės savimonės išsaugojimas ir etninės kultūros tęstinumas bei lygiavertis Lietuvos dalyvavimas pasaulio tautų kultūriniame gyvenime.

The post Etninės kultūros globos taryba mokykloms ir kultūros įstaigoms: venkite demonizuoto pobūdžio Helovino renginių appeared first on LAIKMETIS.

Kas yra dvasingieji vargdieniai? Kas tie žmonės, kuriuos Jėzus vadina turinčiais vargdienio dvasią? Tai tie, sakė popiežius, kurie žino, kad jiems nepakanka savęs pačių, kad jiems reikia Dievo. Jie supranta, kad Dievas yra gėrio šaltinis ir kad viską, ką turi, jie yra gavę kaip dovaną. Todėl dvasingieji vargdieniai brangina tai, ką gauna, ir trokšta, kad jokia dovana nenueitų niekais. Pasak popiežiaus, šis Kristaus palaiminimas – tai mums visiems skirtas kvietimas branginti visa, ką turime, ir nieko nešvaistyti.

Visų pirma turime brangti tai, kas mes patys esame. Kiekvienas iš mūsų yra vertybė, nepriklausomai nuo turimų dovanų. Kiekviena moteris ir kiekvienas vyras yra apdovanoti ne tik talentais, bet ir orumu, yra Dievo mylimi. Jėzus mums primena, kad esame palaiminti ne dėl to, ką turime, bet dėl to, kas esame. Negerbti savęs paties – tai viena iš dvasinio skurdo apraiškų. Dievo padedami turime kovoti su pagunda laikyti save netinkamais, nevykusiais ir apgailėtinais.

Branginti tai, ką esame gavę, ir nešvaistyti reiškia ir pareigą tausoti materialines gėrybes, visų pirma nešvaistyti maisto. Kasmet iššvaistoma maždaug trečdalis viso pasaulyje pagaminamo maisto. Ir tai tuo metu, kai tiek daug žmonių badauja! Kūrinijos ištekliai negali būti taip neatsakingai naudojami. Gėrybės turi būti tausojamos ir jomis turi būti dalijamasi, kad niekam netrūktų to, kas būtina, sakė popiežius.

Turime gerbti ir branginti visus žmones. Išmetimo kultūra vadovaujasi taisykle: naudojuosi kitu žmogumi tol, kol man reikia, o kai nereikia, kai man jis neįdomus ar trukdo, tuomet jį išmetu.

Trečiasis pareigos nešvaistyti Dievo dovanų aspektas yra susijęs su kitais žmonėmis. Turime gerbti ir branginti visus žmones. Išmetimo kultūra vadovaujasi taisykle: naudojuosi kitu žmogumi tol, kol man reikia, o kai nereikia, kai man jis neįdomus ar trukdo, tuomet jį išmetu. Taip dažnai elgiamasi su pačiais pažeidžiamiausiais: negimusiais vaikais, pagyvenusiais žmonėmis, vargšais ir likimo nuskriaustaisiais. Tačiau žmonių negalima išmesti, niekada! Kiekvienas žmogus yra šventa ir nepakartojama dovana. Turime visada gerbti žmogaus gyvybę.

„Brangūs broliai ir seserys, užduokime sau keletą klausimų, – kalbėjo Pranciškus. – Kaip gyventi pagal vargdienių dvasią? Ar skiriu vietos Dievui, ar tikiu, kad jis yra mano gėris, mano tikrasis, didysis turtas? Ar tikiu, kad jis mane myli? O gal liūdžiu ir negerbiu savęs, pamiršdamas, kad esu dovana? Ar stengiuosi nešvaistyti, ar atsakingai naudoju daiktus, prekes? Ar noriu jais dalytis su kitais? Galiausiai: ar pažeidžiamus žmones laikau brangiomis dovanomis, kuriomis Dievas prašo mane rūpintis? Ar prisimenu vargšus, tuos, kuriems trūksta būtiniausių dalykų?“

Pabaigoje popiežius meldė Švenčiausiąją Mergelę Mariją, Palaiminimų Moterį, kad ji mus mokytų su džiaugsmu liudyti gyvenimo dovanos grožį. 

The post Popiežius: nepagarba sau – vienas iš dvasinio skurdo požymių appeared first on LAIKMETIS.

„Nuo 10 val. iki 12 val. ir nuo 16 val. iki 18 val. gali ateiti visi atsisveikinti ir pasirašyti užuojautų knygoje“, – BNS informavo Apaštalinės nunciatūros sekretoriatas.

Antradienį pasirašyti užuojautų knygoje ir pagerbti gruodžio 31 dieną mirusį popiežių emeritą Benediktą XVI ketina prezidentas Gitanas Nausėda. 

Antradienį pasirašyti užuojautų knygoje ir pagerbti gruodžio 31 dieną mirusį popiežių emeritą Benediktą XVI ketina prezidentas Gitanas Nausėda

Jis taip pat ketvirtadienį planuoja vykti į popiežiaus emerito laidotuves Vatikane.

Buvęs popiežius Benediktas XVI mirė šeštadienį, būdamas 95 metų. Katalikų Bažnyčiai jis vadovavo aštuonerius metus, nuo 2005 metų balandžio iki 2013 metų kovo.

Velionio palaikai bus palaidoti kape po Šv. Petro bazilika.

The post Vilniuje, nunciatūroje, bus galima pareikšti pagarbą mirusiam popiežiui emeritui appeared first on LAIKMETIS.

Tą dieną nemaža dalis mūsų visuomenės prisimena, kad yra tokie mokytojai ir jie kažką ten mokykloje veikia. Prieš porą savaičių tėvai pradeda galvoti kaip pasveikinti mokytojus – klasės auklėtojus. Uždarose klasių tėvų grupėse vyksta pokalbiai „ką tai mokytojai ar mokytojui padovanoti”. Tėvai aktyvistai siūlo idėjas, deda galimų dovanų nuotraukas, vyksta balsavimai, kartais susipykstama. Tačiau galiausiai dovana būna nupirkta ir įteikta mokytojui, palydint ją gražiais žodžiais.

Įvairaus plauko politikai, kaip ir kiekvienais metais, paruošia jautrias kalbas, tekstus, kuriuose būtinai įpina raktinius žodžius „garbinga profesija” ir „gerinsime mokytojo profesijos prestižą”, kuriuos įvairiomis komunikacijos priemonėmis išplatina.

Valdžioje esantys ir turintys galią priimti vienokio ar kitokio lygmens sprendimus pamalonina mokytojus: kas dovanomis, kas dovanėlėmis, kurios būna įvairių formų bei turinio, ir taip pat pakartoja tą „abrakadabra” su mokytojo profesijos garbingumu ir prestižu.

Bet ši diena, kaip ir visos kitos šventės, greitai praeina, pasiruošimo ir pačios šventės šurmulys dingsta ir viskas vėl stoja į kasdienos rutinos rėmus.

Važiuodamas automobiliu klausiausi vienos radijo soties žurnalistų vedamos laidos, kurios diskusinis klausimas buvo apie tai, „kodėl kai kurios mokyklos neįsileidžia tėvų į mokyklą tada, kada jie nori”. Ir žurnalistai, ir skambinusieji į laidą stebėjosi, kad tie mokytojai visai „suįžūlėjo” ir vis pakikendami stebėjosi, kad mokytojai tiesiog privalo bet kada atėjusį tėtį ar mamą priimti ir su juo kalbėtis, nes juk jie yra mokesčių mokėtojai, kurie išlaiko mokytojus. O ten visokios pamokos, ar dar kažkas, tai niekis, nes „juk gali vaikams užduoti savarankiškai dirbti kai mes kalbėsimės”.

Nereikia piktintis tokiais tėvų ar žurnalistų pasisakymais. Tiesiog jau daug metų visais lygmenimis, visomis įmanomomis priemonėmis buvo tiesiogiai ir latentiškai siunčiama žinia, kad mokytojo profesija – tai nieko rimto (išskyrus Rugsėjo 1-ąją ir Mokytojo dieną). Vos ne bet kas iš gatvės gali tą daryti. O ir iš viso, kai dabar tiek informacijos šaltinių, tai bet kuri supermamytė ar supertėvelis, pasiskaitęs vieną knygą ar jos dalį, ar šiaip kažkokiame forume kitos supermamos ar supertėčio parašytą sakinį, pasijunta, kad gali bet kurį mokytoją pamokinti, kaip reikia dirbti. Ir mokina. Nesvarbu, kad su savo pypliu namuose nesusitvarko (bet juk mokytojai, jų nuomone, tai iš viso juk ir knygų neskaito).

O kodėl nemokinti, jei nuo pat ministerijų, švietimo skyrių, o ir mokyklų vadovų sklinda pataikavimo gaidelė – juk tai mūsų klientai. Kad tik nebūtų konfliktų. O kur dar ten visokios teisės, teiselės, teisytės ir teiselytės. Mokyklos ir mokytojai „apdėti” visokiais suvaržymais, kad visaverčio ne tik ugdymo, bet ir auklėjimo proceso jie negali vykdyti.

Mokyklos ir mokytojai „apdėti” visokiais suvaržymais, kad visaverčio ne tik ugdymo, bet ir auklėjimo proceso jie negali vykdyti.

Kažkada Kembridžo universiteto profesorius Terence'as Henry'is McLaughlinas (Terensas Henris Maklochlinas) savo paskaitoje išreiškė nerimą, kad šiuolaikinės mokyklos, įstumtos, kaip ir verslo įstaigos, į konkurencinę kovą, susidurs su milžinišku tėvų spaudimu ir iškils grėsmė nusileisti ugdymo ir auklėjimo procese (kad tik viskas būtų ramu) iki aklo pataikavimo tėvams.

Gaila, bet tokių apraiškų mūsų švietime apskritai ir kai kuriose mokyklose konkrečiai jau galima įžvelgti. Pataikavimo ne tik tėvams, bet ir atskiroms interesų grupėms, „žinomiems“ asmenims, komerciniams žurnalams, ideologijoms....

Vienas mokyklos vadovas man pasakojo visai neseną atvejį, kai mokinio tėtis atėjęs į mokyklą reikalavo (o ši mokykla yra priėmus sprendimą, kad tėvai į mokyklą gali ateiti tik iš anksto suderinę laiką), kad jis bet kada ir bet kur gali ateiti ir jį tuoj pat turi priimti ir mokytojai ir direktorius, nes jis yra mokesčių mokėtojas. O jei nepriims, tai jis užvers visus skundais ir dar paviešins žurnalistams (jūs žinote, kaip žurnalistams patinka neigiamos žinios, o jei dar apie mokyklą...).

Vėlgi nereikia stebėtis tokiu požiūriu į mokytojus ir mokyklas. Tai neatsirado per vieną dieną. Paklausiau kelių pažįstamų (imtis tikrai nereprezentatyvi), kaip jie mano dėl to „atėjimo bet kada" ir to, kad mokytojas „bet kada turi išeiti kalbėtis su tėvu“. Nustebau, bet dauguma mano kalbintų pažįstamų patvirtino, kad „taip, būtent taip ir turi būti, o jei jau negali išeiti per pamoką, tai pertraukos metu tikrai privalo skirti man laiko“.

Paklausiau jų, ar jie gali bet kada ateiti pas gydytoją? O savivaldybės darbuotoją? Atsakymas buvo - „Na tai aišku, kad ne. Čia juk kitos profesijos. Reikia iš anksto registruotis". Paklausiau, ar mokytojas turi teisę pertraukos metu pailsėti? Atsakė, kad pokalbis per pertrauką tarp pamokų tai juk ne darbas. O juk ir užkalniai su ramanauskais sako, kad tie mokytojai iš viso niekam tikę. Tai va. Štai tau ir gražūs žodžiai, štai tau ir dovanos mokytojo dienos proga...

Žinoma, čia tik dalis tokių tėvų, yra ir tokių, kurie supranta mokytojo darbą ir jį vertina.

Ko reikia, kad mokytojo profesija būtų labiau gerbiama?

Nėra to stebuklingo recepto, per vieną dieną to niekas nepakeis. Tačiau mano nuomone, mokytojo profesija pradės po truputį vėl įgyti prestižą tuomet, kai mokytojams bus sudarytos sąlygos oriai ir ramiai dirbti, nebijant atlikti savo misiją: ugdyti ir auklėti jaunus piliečius pagal švietime ir mokykloje priimtas vertybes; kada mokyklų vadovams bus sudarytos sąlygos apginti mokytojo teisę ramiai ir oriai dirbti; kada švietimo skyrių darbuotojai nustos bijoti principingai atstovėti švietimo vertybes ir sudarys sąlygas mokyklų vadovams ramiai ir oriai dirbti; kada nacionalinio lygmens švietimo politikai neužsimerks į viešoje erdvėje „žinomų“ asmenų išsakomus vulgarius pasisakymus mokytojų atžvilgiu, bet pateiks savo principingą vertinimą; kada mokytojai patys ims elgtis oriai, didžiuotis savo profesija, neįsižeisdami ant savo išugdytų „produktų“ (juk tėvai kažkada irgi lankė mokyklas ir buvo mokytojų ugdomi ir auklėjami). Galima dar daug parašyti tų „kada“...

mokytojai ir mokyklų vadovai privalo turėti sąlygas oriai ir ramiai dirbti realizuojant švietimo ir mokytojo misiją.

Bet esmė yra tame, kad mokytojai ir mokyklų vadovai privalo turėti sąlygas oriai ir ramiai dirbti realizuojant švietimo ir mokytojo misiją.

Mokytojas privalo turėti savo pilnai aprūpintą darbo vietą ir priemones, poilsio ir bendravimo erdves, poilsio laiką tarp pamokų. Negalima šito palikti „ai, kažkaip mokytojas sugalvos kur kamputyje pailsėti, sušlamšti iš namų atsineštą sumuštinį, ai kažkaip savaime viskas susitvarkys“.

Kai rodome Suomijos ar kitų vakarų šalių mokyklų pavyzdžius ir žavimės jų mokytojais, atkreipkime dėmesį visų pirma į tai, kokias sąlygas turi tie mokytojai: darbo ir poilsio erdves, nemokamą maitinimą su pokalbių erdvėmis, nemokamas darbui reikalingas priemones ir dar daug kitų dalykų, kurie leidžia jam oriai jaustis darbe.

Ir dar, mokytojai turi jausti, visų pirma iš mūsų švietimo vadovų, paramą, palaikymą ir pasitikėjimą. Paramą, palaikymą ir pasitikėjimą ne tik privačiuose vizituose į mokyklas, privačių pokalbių, švenčių ar švietimiečių konferencijų metu, bet ir viešoje erdvėje.

Be abejo, kaip ir visose organizacijose, taip ir mokyklose, yra silpnų vietų mokytojų veiklose, bet neabejoju, kad švietimo skyrių vadovai, mokyklų vadovai ir patys mokytojai jas žino ir imasi veiksmų, kaip jas taisyti.

Pasitikėkime vieni kitais.

Su Mokytojo diena, mano mieli kolegos.

The post Gintautas Cibulskas. Mokytojo profesijos prestižas appeared first on LAIKMETIS.

„Susitikime iš opozicinių frakcijų skambėjo pagarbos iš valdančiųjų trūkumas“, – žurnalistams teigė P. Mačiulis.

Anot jo, susitikimas rengtas, „reaguojant į opozicinių frakcijų prašymą“.

Patarėjo teigimu, šiuo metu situacija panaši į tą, kuri buvo tuomet, kai opozicija protestuodama posėdžiavo atskirai nuo valdančiųjų.

„Dabar turime tą pačią situaciją, nors Seimo pirmininkė kartu su valdančiaisiais buvo pažadėjusi, kad bus sudaryta darbo grupė, kurioje bus svarstomos antiinfliacinės priemonės, tačiau, deja, opozicija nebuvo išgirsta“, – kalbėjo P. Mačiulis.

Seimo opozicijos atstovai šiuo metu svarsto rengti interpeliacijas trims ministrams – aplinkos ministrui Simonui Gentvilui, užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui ir energetikos ministrui Dainiui Kreiviui.

Pasak prezidento patarėjo, tai yra „forma, kuri suteikia galimybę ministrams, gavus konkrečius klausimus, suteikti konkrečius atsakymus“.

„Jaučiasi iš opozicijos noras dalyvauti politiniuose procesuose“, – sakė jis.

Paklaustas, ar G. Nausėda palaiko interpeliaciją D. Kreiviui, patarėjas teigė, jog ministras „turi labai konkrečias užduotis, kurias turi atlikti europiniu lygiu“.

„Matyti, kad ministras stengiasi tas užduotis įgyvendinti. Kalbėti apie tai, ar padaryti, ar nepadaryti tie darbai, galima bus netolimoje ateityje“, – sakė P. Mačiulis.

„Visos interpeliacijos yra gerai, nes tai forma užduoti konkrečius klausimus ir gauti konkrečius atsakymus, nes ir prezidentas pasigenda konkrečių atsakymų“, – pridūrė jis.

Opozicijos siūlomos priemonės – per kelias savaites

Politikams ieškant būdų, kaip palengvinti žmonėms augančių kainų naštą, prezidento patarėjas teigė, kad „svarbu ne priemonių gausa, ne kas jas tekia, bet kaip tas bendras planas yra palaikomas visų valdžios institucijų ir kaip jis yra įgyvendinamas“.

Tik naujas biudžetas ir sprendimai po Naujųjų metų nėra išeitis, nes šiandien visi sektoriai susiduria su labai rimtomis problemomis ir naujų metų laukti negalime

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovas Aurelijus Veryga po susitikimo teigė, kad Vyriausybės planai savo priemones pristatyti su nauju biudžetu netenkina opozicijos.

„Tik naujas biudžetas ir sprendimai po Naujųjų metų nėra išeitis, nes šiandien visi sektoriai susiduria su labai rimtomis problemomis ir naujų metų laukti negalime“, – kalbėjo parlamentaras.

Socialdemokratė Orinta Leiputė savo ruoštu sakė, kad valdančiųjų veiksmai „lekia pagal nuvažiuojantį traukinį“.

„Tai rodo augantį ne tik opozicijos, bet ir visos Lietuvos nepasitenkinimą, matant sąskaitas“, – kalbėjo politikė.

Pasak Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakcijos seniūno Luko Savicko, valdžios sprendimai verslui ir gyventojams turi įsigalioti ne nuo kitų metų, o nuo spalio.

„Opozicinės frakcijos yra pasiruošusios telktis, koordinuotis, teikti bendrus projektus. (...) Per artimiausias savaites siųsime aiškias žinutes apie bendrą matymą“, – sakė parlamentaras.

Jo teigimu, frakcijos sutaria „dėl pridėtinės vertės mokesčio šildymui centriniam, (...) dėl įvairiausių kainų fiksavimo elementų“.

The post Opozicija Prezidentui: iš valdančiųjų nejaučiam jokios pareigos appeared first on LAIKMETIS.

„Paminklas iškils netoli tos vietos, kur J. Lukša, vykdydamas svarbią misiją – palaikydamas ryšį su Vakarais ir nešdamas žinią apie lietuvių tautos pasipriešinimą okupantams, kartu su bendražygiais kirto Lenkijos ir Lietuvos sieną“, – nurodoma Šaulių sąjungos pranešime.

Renginio metu paminklą pašventins vyskupas Rimantas Norvila, čia taip pat vyks jaunųjų šaulių pasižadėjimo ceremonija, šventinis koncertas, bus vaišinama šauliška koše.

Renginyje dalyvaus Juozo Lukšos giminaičiai, krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovas Arūnas Bubnys, Šaulių sąjungos vadovybė, Kalvarijos savivaldybės meras Vincas Plikaitis, Seimo nariai, kariuomenės padalinių atstovai.

Renginį organizuoja LGGRTC, Lietuvos Šaulių sąjunga, Kalvarijos savivaldybė.

Tą pačią dieną J. Lukšos-Daumanto žūties 70-ųjų metinių minėjimas rengiamas ir Kauno rajone esančiame Pabartupio kaime.

Kariuomenės teigimu, minėjime Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai atliks pagarbos ceremonijas. Karo istorijos „Grenadieriai“ ir „Partizanai“ surengs inscenizaciją ir pagal liudininkų atsiminimus atkurs paskutinį J. Lukšos ir jo bendražygių mūšį.

Taip pat šio renginio metu su vėliavomis leisis kariuomenės parašiutininkai, Garliavos J. Lukšos gimnazijos moksleiviai skaitys Nijolės Bražėnaitės ir Juozo Lukšos laiškų ištraukas.

Kultūrinėje programoje numatytos Generolo J. Žemačio Lietuvos karo akademijos choro „Kariūnas“,  bardo Romo Naidzinavičiaus, dainininkės Agnės Sabulytės, muzikantų Aistės Bružaitės, majoro Egidijaus Ališausko bei kitų atlikėjų pasirodymai.

Renginyje dalyvaus prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo pirmininkės pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Valdemaras Rupšys, Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas.

1947 metais gegužę J. Lukša-Daumantas kartu su Jurgiu Krikščiūnu-Vytautu, kaip kuriamos partizanų vadovybės įgaliotiniai perėjo SSRS ir Lenkijos sieną, perdavė užsienio lietuvių organizacijoms partizanų dokumentus, informavo apie sunkią padėtį Lietuvoje ir grįžo atgal.

Antrą kartą J. Lukša į Vakarus prasiveržė 1947-ųjų gruodį kartu su Kazimieru Pypliu-Audroniu.

Seimas 2021-uosius yra paskelbęs J. Lukšos-Daumanto metais.

J. Lukša, turėjęs Skirmanto ir Daumanto slapyvardžius, pokariu buvo vienas iš Lietuvos partizanų vadų, kelis kartus buvo prasiveržęs į Vakarus perduoti žinią apie kovojančią Lietuvą.

Jis žuvo patekęs į pasalą per susišaudymą 1951 metų rugsėjį Garliavos apylinkėse, netoli Kauno. Partizano palaikai iki šiol nerasti.

The post Bus pagerbtas J. Lukšos-Daumanto atminimas appeared first on LAIKMETIS.

Kinija tokių veiksmų ėmėsi dėl gilėjančių Lietuvos ryšių su Taivanu.

„Mes taip pat norėtume palaikyti santykius su Kinija, paremtus abipusės pagarbos principu. Priešingu atveju dialogas virsta vienašaliais ultimatumais, reikalavimais, kurie yra nepriimtini tarptautiniuose santykiuose“, – leidinys „Financial Times“ šeštadienį cituoja šalies vadovą.

G. Nausėda pabrėžė, kad Lietuva palaikė „vienos Kinijos“ politiką nuo pat diplomatinių santykių užmezgimo 1991-aisiais. Jis taip pat išreiškė viltį, kad Kinija savo sprendimą dėl ambasadoriaus pakeis.

„Lietuva, būdama suvereni ir nepriklausoma šalis, gali laisvai nuspręsti, su kuriomis šalimis ar teritorijomis ji plėtoja ekonominius ir kultūrinius santykius“, – dėstė prezidentas.

Taivanas prieš kelias savaites pranešė apie Lietuvoje steigiamą atstovybę, kuri turėtų pradėti veikti dar šią vasarą. Lietuva taip pat turėtų atidaryti prekybos atstovybę Taivane.

Pirmoji per pastaruosius 18 metus nauja diplomatinė misija Europoje bus vadinama „Taivano atstovybe Lietuvoje“, o ne „Taibėjaus atstovybe“.

Kinija siekia izoliuoti salą pasaulinėje arenoje ir vengia bet kokiu atveju vartoti žodį „Taivanas“, kad tai jai nesuteiktų tarptautinio legitimumo.

Tačiau Taivanas faktiškai palaiko diplomatinius santykius su dešimtimis valstybių per savo Taibėjaus atstovybes.

Lietuvos užsienio reikalų ministerija anksčiau yra teigusi, kad Lietuva suinteresuota plėsti bendradarbiavimą su Taivanu įvairiose srityse, didžiausią dėmesį skiriant ekonominių ryšių plėtojimui ir kultūriniams mainams. 

Tuo metu Taivano valdžios atstovai yra įvardinę Lietuvą kaip gerą šalies partnerę.

Maždaug 23 mln. gyventojų turintį Taivaną, oficialiai vadinamą Kinijos Respublika, kaip šalį pripažįsta tik 15 kitų valstybių. Lietuvos tarp jų nėra.

The post G. Nausėda: santykiai su Kinija gali būti paremti tik abipuse pagarba appeared first on LAIKMETIS.