Visgi šiandien Kristina jau septynerius metus gyvena be ligos atkryčių, nes yra radusi patikimų būdų valdyti savo ligą. Jos istorija – įrodymas, kad net ir sunkių psichikos sveikatos sutrikimų atveju galima susigrąžinti pilnavertį gyvenimą.

Pasak „Depresijos įveikimo centro“ psichologės psichoterapeutės Aušros Mockuvienės, „Kristinos istorija rodo, kad net ir sudėtinga būklė jokiu būdu nėra nuosprendis. Ir nors kartais žmonės iš specialistų tikisi stebuklingos piliulės, tačiau tvariems pokyčiams svarbus sunkumus patiriančio žmogaus įsitraukimas ir nuoseklios kasdienės pastangos. Sveikimas prasideda tada, kai žmogus ne tik gauna reikiamą pagalbą, bet ir pats imasi aktyviai dalyvauti savo sveikimo procese.“

Augant pasaulis atrodė pilkas

Kristina pasakoja, kad jos gyvenimą „tamsus fonas“ lydėjo nuo ankstyvos paauglystės. Gimusi ir augusi provincijoje, ji gyveno su močiute, nes tėvai nepanoro jos auginti.

Pašnekovė prisimena, kad sovietiniais metais apie psichikos sveikatą buvo žinoma mažai, o žmogus, išdrįsęs kalbėti apie savo vidinius sunkumus, dažnai likdavo nesuprastas ar net būdavo pajuokiamas. „Tai buvo laikai, kai žmonės apie depresiją nežinojo beveik nieko. Jei kažkas jausdavosi blogai, buvo laikoma, kad tam žmogui reikėtų daugiau dirbti ir mažiau skųstis. Aš pati ilgą laiką save įtikinėjau, kad mano būsena yra normalaus gyvenimo dalis, kadangi sunkumais neturėjau su kuo pasidalinti, o ir sau pačiai buvo gėda pripažinti, kad jaučiuosi blogai. Be to, išoriškai atrodė, kad lyg ir viskas gerai – mokytis sekėsi, turėjau draugų, o tuo tarpu viduje visada tvyrojo keista tuštuma, pasaulis atrodė pilkas“, – pasakoja Kristina.

Gyvenimas griuvo ne kartą

Pirmasis didelis lūžis jos gyvenime įvyko baigus magistrantūros studijas prestižiniame universitete Anglijoje, sugrįžus į Lietuvą ir čia sukūrus šeimą. Tuo metu Kristina susidūrė su pirmuoju psichozės epizodu: „Viskas įvyko staiga. Vieną rytą pasijutau keistai – buvau neįprastai energinga, pilna minčių, kurios lėkė kaip pašėlusios. Artimieji greitai pamatė, kad kažkas ne taip – juokiausi be priežasties, kalbėjau labai greitai, buvau nerami. Galiausiai, nebesugebėjau nei logiškai kalbėti, nei suvokti aplinkos, ir mane išvežė į ligoninę. Taip prasidėjo kone 20 metų trukusi kelionė per psichiatrines ligonines, skirtingus vaistus ir nuolatinius bandymus atsitiesti.“

Kristinos išgirsta diagnozė – šizoafektinis sutrikimas, apimantis depresinius epizodus ir jiems priešingas maniakines būsenas. Ji dalinasi, kad „didžiausias iššūkis ligoninėje – ne diagnozė ar vaistai, bet jausmas, kad esi išplėštas iš gyvenimo. Praleisdavau ten ištisus mėnesius, o kai grįždavau į kasdienybę, jausdavausi kaip nebepriklausanti šiam pasauliui. Pamenu, mąstydavau, ar kada nors pajėgsiu vėl būti savimi?“

Diagnozės stigma

Kristina gerai prisimena, kad jai diagnozavus psichikos sutrikimą, susidūrė su aplinkinių nesupratimu: „Vieni draugai tiesiog nutolo, kiti elgėsi taip, tarsi turėčiau būti nuolat globojama. Labiausiai skaudino, kai žmonės į mane žiūrėjo kaip į silpną ar nepatikimą žmogų, kuris negali priimti sprendimų. Tai privertė mane ilgą laiką slėpti savo diagnozę, ypač darbinėje aplinkoje.“

Tausojant savo sveikatą, Kristinai darbą susirasti tapo gerokai sunkiau. Moteris netruko suprasti, kad dažnoje darbovietėje keliami aukšti reikalavimai ir streso kupina aplinka bus sunkiai suderinama su jos sveikatos būkle, todėl dabar Kristina sako nesivaikanti sudėtingų pareigų, dirbanti paprastą darbą, kuriame pavyksta išlaikyti ramybę ir savo gyvenimo kontrolę.

Moteris niekuomet neprarado noro siekti mokslo aukštumų, tačiau susirgus taip pat teko susidurti su stigma: „Kartą psichiatras, išgirdęs, kad noriu studijuoti doktorantūroje, tiesiog pasakė, kad man nereikia tokių iššūkių, o turėčiau susikoncentruoti į sveikatą. Ir nors disertacijos rašyti neužbaigiau, vis tiek jaučiu, kad teisingai pasielgiau neatsisakydama savo svajonės.“

Atrasti būdai padėti sau

Gyvendama su liga Kristina suprato, kad sveikimas – tai kur kas daugiau nei tinkamas vaistų vartojimas. Pirmiausia, ji atrado 12 žingsnių programą, kuri padėjo geriau suprasti savo emocijas ir gyvenimo patirtis.
Nors seniau manė, kad ši programa skirta tik priklausomybių turintiems žmonėms, galiausiai suprato, kad ji puikiai tinka visiems, kurie išgyveno sudėtingą vaikystę ar turėjo emocinių traumų: „Ten gavau tai, ko niekada neturėjau – bendruomenę, kur galėjau kalbėti atvirai. Per tuos susirinkimus supratau, kad didelė mano vidinių sunkumų dalis kyla iš emocinio apleistumo vaikystėje. Tai nebuvo smurtas, bet ir nebuvau apsupta emocinio palaikymo, kurio taip reikėjo.“

Svarbia pagalba Kristinai tapo programa „Be depresijos“: „Apie šią programą sužinojau atsitiktinai, kai buvau ties naujo depresijos epizodo riba. Vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos ten supratau, buvo tai, kad sveikimas – tai procesas. Nėra vieno stebuklingo sprendimo. Tai daugybė mažų pasirinkimų kiekvieną dieną: nuo to, kaip rūpinuosi savo kūnu, iki to, kaip leidžiu laiką ir kokias mintis puoselėju.“

Pasak programos „Be depresijos“ kūrėjos psichologės psichoterapeutės Aušros Mockuvienės, kovo 17-ąją vėl startuosianti „programa yra pagrįsta naujausiais mokslo atradimais ir sukaupta profesine patirtimi. Ji apima ne tik emocinę sveikatą, bet ir fizinę – kalbama apie mitybą, judėjimą, organizmo bioritmus. Labai svarbi programos dalis – savo savijautos pokyčių stebėjimas ir mokymasis geriau suvokti, kas su manimi vyksta, atgauti kontrolės jausmą, mažinti bejėgiškumo ir nevilties patyrimą, ir rinktis tinkamus būdus sau padėti.“

Net mažiausi žingsniai yra svarbūs

Dabar Kristina jau septynerius metus gyvena be ligoninės: „Įdėmiai stebiu savo emocinę būseną, jei reikia – koreguoju gyvenimo būdą ir gydymą kartu su gydytojo pagalba. Tai nuolatinis darbas su savimi, bet dabar jaučiuosi turinti gyvenimą savo rankose. Žinoma, būna dienų, kai jaučiuosi blogai, bet dabar žinau, ką daryti. Man padeda pasivaikščiojimai, muzikos klausymas, bendravimas su žmonėmis, kurie mane supranta. Ypač svarbu neleisti sau užsidaryti – net jei atrodo, kad nenoriu nieko matyti, priverčiu save išeiti iš namų. Supratau, kad net mažiausi žingsniai į priekį yra svarbūs.“

Pašnekovė sako laikui bėgant įsisąmoninusi, kad turi teisę jaustis gerai ir išmokusipriimti save tokią, kokia yra: „Nebėgu nuo savo praeities – išmokau su ja gyventi. Daugelį metų galvojau, kad turiu pasikeisti, kad tapčiau „normali“. Kad negaliu būti verta meilės ar pagarbos, jei turiu psichikos sutrikimą, bet dabar suprantu, kad verta priimti save su visomis stiprybėmis ir silpnybėmis. Tik kai nustojau kovoti su savo liga kaip su priešu, pradėjau jaustis geriau. Tikiuosi, kad mano istorija padės bent vienam žmogui suprasti, kad jis nėra vienas“, – apibendrina Kristina.

The post Su psichikos sveikatos sunkumais gyvenanti Kristina: esu daugiau nei mano liga appeared first on LAIKMETIS.

Vasario 16-oji vienam iš Lietuvos Carito vadovų – proga prisiminti ir giminės istoriją, senelio dėdę Praną Liatuką, kuris po 1918-ųjų buvo antrasis Lietuvos kariuomenės vadas: „Sovietmečiu apie jį mums nepasakojo, tačiau, kiek atsimenu, mano senelis – mamos tėtis iš Žemaitijos – irgi buvo toks „ant ribos“. Per šeimos, giminės šventes užsisėdėjus ilgiau prie stalo atsiverdavo jo istoriniai pasakojimai apie miestelius, kuriuose teko gyventi, groti. Apie klebonus, žydų parduotuvėles, nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, kurioje tarnavo Kaune. Sovietmečiu nebuvo priimta apie tai kalbėti, bet seneliui kartas nuo karto „pramušdavo“, o aš mėgdavau pasėdėti kartu“.

– Senelis, kaip ir Jūs jaunystėje, buvo muzikantas?

– Taip, Kaune tarnaudamas kariuomenėje jis pramoko muzikos teorijos, su orkestru grojo Karininkų ramovėje, miesto šventėse, o grįžęs į Šilalės kraštą Žemaitijoje vadovavo dūdų orkestrui, kultūros namams. Instrumentavo kūrinius neturėdamas jokio kitokio išsilavinimo, tik Lietuvos kariuomenės muzikos kursus. Aukštas lygis, – galvojau lygindamas, ką mokėjo jis ir aš, baigęs muzikos mokyklą, kur visko mokėmės.

Galvodamas apie nusiteikimo kurti savarankišką valstybę ženklus, paminėčiau tai, kad po Vasario 16-osios, nepaisant sudėtingos situacijos, stokojant lėšų į Vakarus mokytis buvo siunčiami jauni žmonės. Dalis jų – tiek kunigų, tiek pasauliečių teologų, architektų, inžinierių, pasirinkusiųjų kitas profesijas stengėsi kuo greičiau grįžti kurti gyvenimą Lietuvoje, neužsibūdami kultūra, teologija turtinguose Vakaruose – Fribūre, Miunchene, Liuvene ir kt.

Grįžę į Lietuvą jie buvo siunčiami į miestelius, patarnavo žmonėms, juos švietė, nors atstumas tarp to, kur jie studijavo ir aplinkos, kokioje darbavosi grįžę, buvo kosminis. Taip pat jie prisidėjo prie pagalbos organizavimo labiausiai vargstantiems, kaip tą daro Caritas, jau prieš 100 metų, Vakarų pavyzdžiu, į pagalbos tinklą sutelkęs įvairias socialines katalikiškas iniciatyvas.

– Deja, 50 metų trukusi paskutinė okupacija radikaliai keitė Lietuvą. Caritas buvo viena iš organizacijų, kuri negalėjo veikti ir atsikūrė tik su Sąjūdžiu. Galvojant apie šį laiką, ką Jums visų pirma norėtųsi išskirti?

– Laisvės pojūtį, kad gali veikti dėl kitų žmonių. Kad niekas nebevaržo, nieko nereikia atsiklausti. Su jaunimoį organizacija „Actio Catholica Patria“ tuo metu Kaune pradėjome Lietuvoje visiškai naują iniciatyvą „Maistas ant ratų“, išvežiodami šiltą maistą vienišiems ir sergantiems žmonėms.

– Kodėl rūpėjo organizuotas veikimas, struktūrų kūrimas, darbas su jaunimu?

– Man pačiam tuomet buvo 27-28 metai, tad labiausiai galvojau apie jaunus žmones. Buvo noras pakeisti visuomenę. Šiandien tai gali skambėti naivokai, tačiau tuomet tai taip įtraukė, kad tik per rūką prisimenu namus, o juk tuomet jau buvau vedęs, su žmona turėjome dukrą, gimė pirmasis sūnus.

Man tada atrodė, kad mokykla veikia ne taip, ir kad jaunimas turėtų mokytis per patirtį, veikdami. Kvietėme jaunus žmones prisidėti prie pagalbos vargstantiems, paskui dalintis patirtimi, paliečiant kitas svarbias temas.

Sovietiniais laikais net ir darant gerus darbus vyravo kolektyvinis „ura!”, bet labiau primestas, o ne laisvas veikimas išvien, kurio banga atkurtos nepriklausomybės metais kilo. Jaučiau, kad per tai visuomenė gali pradėti laisviau kvėpuoti. Paraleliai vyko privatizacija, kova dėl statuso, resursų. Nesinorėjo, kad laisvė apsiribotų galimybe važiuoti į Jugoslavijos turgus, vežti metalą iš Rusijos, kad tik užsidirbti pinigų, nes tokios galimybės taip pat vėrėsi.

Mus mieste mažiau palietė kolūkių griuvimas, gal tik gimines, tačiau užsidarinėjo gamyklos, įmonės. Ir jauni žmonės, kurie pas mus ateidavo, prasitardavo, kad dalies jų tėvai – nuolatinėje įtampoje, nes jau yra ar gali likti be darbų. Tokios organizacijos, kaip „Actio Catholica Patria“ šiems žmonėms buvo, kaip dabar sakytume, – vilties ženklas, nuolat namuose girdint tėvų pykčius ar dejones „kas dabar bus?“

– Ne visi prisitaikė.

– Ne visi gebėjo prekiauti, turėjo iniciatyvos kažkur važiuoti. Po pervartos dalis visuomenės liko ant ledo. Būdami jauni mes tai matėme per kitus jaunuolius, kurie su mumis bendravo.

Panašiu metu Vilniuje psichologės Onos Polukordienės iniciatyva prasidėjo konsultavimas „Pagalbos jaunimui linijoje“. Jie irgi labai sąmoningai rengė savanorius pagelbėti žmonėms. Klaipėdoje kūrėsi dvasinės pagalbos jaunimui centras, kiek vėliau Vilniuje įsteigus naują pal. Jurgio Matulaičio parapiją aktyvūs katalikai pasauliečiai ėmėsi visiškai naujų iniciatyvų, grupių, stovyklų, bendradarbiaudami su kunigais, Assumption seserimis. Tai buvo visiškai nauja. Sąmoningesnė savanorystė, kai pats ugdaisi ir nori ugdyti kitą.

„Kilti ir kelti“ toks buvo prieš 35 metus Lietuvoje atkurto Carito kvietimas. Tačiau vienaip ar kitaip visi veikėme socialinės laboratorijos principu.

Klojot NVO pamatus nežinodami, kas tai yra?

– Man asmeniškai pasisekė pakankamai anksti patirti, kaip tai veikia Vakaruose. Kad valstybė – ne vien verslas ir valdžia, nuo kurios buvome pavargę, bet ir privačios iniciatyvos dėl bendro visuomenės gėrio. Sovietmečiu dominavusi valdžia per privatizaciją dalį galios perdavė verslui. Mūsų tikslas buvo toje dvipolėje valdžios ir verslo sistemoje rasti galimybių NVO veikimui, tinklinant nevyriausybines organizacijas, tokias, kaip ateitininkai, skautai, kurios atsikūrinėjo, prisijungiant naujoms, kaip Maltos ordinas, ar gimstant kitoms.

Man asmeniškai rūpėjo, kad ir Bažnyčioje jaunimas galėtų būti stiprinamas. Tobula visuomenė atrodė tokia, kurioje nedominuoja nei valdžia, nei verslas, nes yra tik du iš veikėjų. O trečias – lygiavertis NVO sektorius su galimybe žmonėms įsitraukti į problemų sprendimą, pilietines, kultūrines, socialines iniciatyvas. Tikėjau tokiu modeliu ir dabar manau, kad geriau nelabai sugalvosi.

– Kokia mūsų pilietiškumo temperatūra po beveik 35 atkurtos nepriklausomybės metų?

– Žiūrint iš viešojo sektoriaus pusės, kuriam reikėjo atsitraukti paliekant vietos visuomeninėms iniciatyvoms, Lietuvoje NVO situacija yra gera. Tačiau tam reikėjo daug pastangų. Pvz., Savanorystės įstatymas, prie kurio teko dirbti, aiškiai brėžė skirtį tarp savanorystės ir nelegalaus darbo. Turėjo instaliuotis visas paketas teisės aktų, žinoma, su didele pagalba iš Vakarų. Tos pačios Jungtinių Valstijų Amerikos tarptautinės plėtros agentūros USAID, bendradarbiaujant su Atviros Lietuvos fondu, nekalbant apie Vakarų šalių Bažnyčios pagalbą. Šiandien kiek norime galime tai kvestionuoti, tačiau užsienio paramos svarba Lietuvai – akivaizdi.

Tikrai gerai veikiančią NVO sistemą turime nuo maždaug 2010 metų. Pora sunkumų, ypač po to, kai mus nustojo remti Vakarų šalys – lėšų pritraukimas iš privačių aukotojų ir vietos įmonių paramos. Antras – tam tikras pačių NVO nuovargis. Kai buvo daug entuziazmo, trūko galimybių. Kai pradėjo vertis galimybės, dalis entuziastų buvo susiradę ramesnes vietas, išėjo į kitas sferas dėl didesnių resursų išgyventi. Kai kas nusivylė, kiti – nustojo augti ir vystyti savo organizacijas, kaip neretai atsitinka, kad lyderis užsibūna per ilgai.

Kad ir kaip būtų, NVO šiandien gerai organizuotos, įtakingos savo ryšiais, gebėjimu kalbėti su visuomene, politikais, žiniasklaida. Tačiau NVO įvairovei grėsmę kelia iš paties sektoriaus kylantis siekis ją siaurinti, eliminuojant religines bendruomenes. Jos skiriasi nuo NVO, tačiau tikrai nėra valdžios įkurtos, dirba ne dėl pelno, o atliepdamos dvasinius, emocinius, socialinius žmonių poreikius. Bandymas išstumti tokį didelį ir plačiai veikiantį darinį, kaip religinės bendruomenės, mano nuomone, yra didelis minusas NVO sektoriui. Tai mus ne tik priešina, bet ir silpnina.

– Kur buvome ir esame Europos kontekste?

– Atkūrus nepriklausomybę naujai valdžiai buvo neaišku, kas yra NVO ir kam jų reikia. Neva, yra valdžia, kuri, jei ko reikės, įkurs, pasirūpins. Šiandien tuos aidus dar galime girdėti savivaldybėse. Galbūt geriau apmokamų darbo vietų stygius regionuose skatina vietos valdžią veikti per savo įstaigas ir varžo platesnį NVO organizacijų tinklą. Tačiau tikrai einame į priekį, o nacionaliniu mastu esame pasiekę europinį vidurkį.

– Kokius žodžius išskirtumėte, kurie prieš 35 metus buvo reti ar naujiena?

– Visų pirma – „savanoris“. Nes prieš 35 metus šis žodis daugeliui siejosi su savanoriais krašto gynėjais. Kitas žodis, kuris iš pradžių neramino, o paskui nervino prie nuolatinio finansavimo įpratusias institucijas ir žmones – „projektas“. Žodžių junginys, kurio anksčiau nebuvo, ir kuris mums šiandien aktualus – „lėšų telkimas“. Kaip ir „atstovavimas“ kieno nors interesams. Galop, išskirčiau „bendruomenę“, vietoje „visuomenės“ ar „kolektyvo“.

– Visi šie žodžiai – ir apie Caritą, kuriame darbuojatės pastaruosius 8 metus, nors prieš tai prezidento Valdo Adamkaus komandoje kuravote jaunimo politikos bei pilietinio sektoriaus sritis, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje rūpinotės bendruomenėmis.

– Caritas turi plačiausią pagalbos tinklą Lietuvoje, taigi, „savanoris“, „atstovavimas“, „lėšų telkimas“ – ir mūsų žodynas. Tik tiek, kad būdami Bažnyčios misijos dalimi savo sėkmes ir nesėkmes galime vertinti ne vien „projekto“, bet daug platesnėje perspektyvoje. Tai padeda priimti, kad gal ne viską galiu padėdamas žmogui, bet stengiuosi eiti kartu. Žiūrėti, ką dar galiu padaryti, tačiau pripažinti ir tai, kad asmuo, kuriam padedu, yra daugiau, nei mano pastanga.

Nevertinantis požiūris, besąlygiška pagarba žmogaus orumui leidžia ramiau vertinti situacijas, kurios nuo mūsų nepriklauso. Padėti žmogui be „nervo“ greičiau jį „pastatyti ant kojų“, be pykčio ir nepasitenkinimo, jeigu kažkur nepavyko mums arba jam.

– Kas svarbu Caritui?

– Kad žmogus, kuriam sunku, nesijaustų nereikalingas ir vienišas. Kad būtų, kas jam skiria laiko. Pirmoji pagalba – išklausyti, išgirsti. Išbūti kartu. Jeigu žmogus atkrito – grįžti į tą pačią vietą, nuo kurios buvo atsispirta, priimant, kad ne visada galime padėti, kiek jau padėjome ar norėjome padėti. Tačiau Caritas tai ir specializuota pagalba sprendžiant sunkias konkretaus asmens gyvenimo situacijas.

–Kur link kreipiate savo žvilgsnį ir kviestumėte pažvelgti mus?

– Šiandien galvoju, kad laisvė nėra savaime suprantama ir kad ją reikia apginti ne tik iš išorės. Tikrai norėčiau, kad ne ginklavimuisi būtų skirtos lėšos, bet švietimui, pagalbos tinklams, investavimui į Lietuvos žmones, juk mūsų tiek nedaug. Tačiau tokia yra tikrovė. Todėl svarbu pasikartoti, kad laisvė, nepriklausomybė yra ir vidinės mūsų pastangos siekti, jog kiekvienas žmogus Lietuvoje jaustųsi mūsų visuomenės dalimi.

Teologas, psichoterapeutas Giunter Funke gyvenimą lygina su bandymu statyti plaustą atviroje jūroje. Nepaisant bangavimo raišioti to plausto dalis, kad neišsiskirtų. Suprantant kontekstą – adekvačiai veikti, nepražiūrint kažkurios labai svarbios savo plausto dalies, kurios nebegalėsime pasiekt. Tai tinka kalbant ir apie mūsų galimybes, ir apie jaunąją kartą, ir apie vyresnio amžiaus ar pažeidžiamus žmones.

– Ačiū už pokalbį ir gražios Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos.

The post Lietuvos Carito Tarybos pirmininkas, diakonas Arūnas Kučikas: pagalba – išklausyti, išgirsti, išbūti kartu appeared first on LAIKMETIS.

Tvarko pastatą ir rūpinasi vaikais

Šv. Antano dienos centras įkurtas prieš 17 metų: iš pradžių jis veikė parapijos namuose, o vėliau persikėlė į pranciškonų vienuolyno ūkinį pastatą greta gimnazijos, kur kažkada veikė mokyklos dirbtuvės.

„Kai sumanėme įsikelti, tebuvo tik mūrinės sienos ir kultūros paveldo statusas, o tai turi savo kainą – už visus darbus pinigus reikia dauginti iš trijų. Parengėme projektą ir pirmiausia užklojome stogą. Taip pamažu ir kūrėmės – iš projektinių lėšų ir su Dievo pagalba: 2016-aisiais įžengėme į pusę namo, o nuo 2019-ųjų į abu pastato aukštus. Dar liko neįrengtas rūsys, kur viliamės turėti salę, sandėliuką, skalbyklą ir dušą. Pernai pradėjome tvarkyti aplinką: buvo sumūryta tvora, įrengtos medinės pavėsinė ir sūpynės, suoliukai ir šiukšliadėžės“, – kalbėjo M. Lizdenytė.

Eilinės darbo dienos popietę centre klega būrys vaikų: prižiūrimi darbuotojų, jie ruošia pamokas, žaidžia, jiems rengiami įvairūs užsėmimai. Vyriausybės ir Savivaldybės akredituotą Šv. Antano dienos centrą lanko 35 vaikai nuo 7 iki 18 metų, vyresniųjų nėra daug, o ir šiaip jie jau ateina labiau savanoriauti – pagelbėti mažiesiems vaikams.

„Tai yra viso Kretingos miesto vaikai, mes jų neskirstome – ar ateina pagal Socialinės paramos skyriaus rekomendaciją, ar dirbantiems tėvams prašant, kad jų vaikai po pamokų būtų užimti. Tėvai pagal galimybes prisideda lėšomis, nes reikia pirkti priemonių, vaikams čia ruošiamas karštas maistas, rengiame edukacijas, vykstame į ekskursijas“, – auditoriją ir popamokines veiklas apibūdino jo direktorė. Centre ne visu etatu dirba 5 darbuotojos ir 2 užimtumo specialistės

Teikia pagalbą šeimoms

Kita itin svarbi Šv. Antano dienos centro funkcija – Kretingos rajono bendruomeniniai šeimos namai. Po tuo pačiu stogu teikiama prevencinė pagalba rajono žmonėms: psichologinė, mediatorių, tėvystės įgūdžių formavimo, veikia savitarpio pagalbos grupė. „Bedirbant su vaikais, darėsi vis aiškiau, kad reikia dirbti ir su šeimomis, nes vaikai yra tik šeimoje glūdinčių problemų atspindys“, – apie centro veiklų išplėtojimą kalbėjo M. Lizdenytė.

Jos manymu, kretingiškiai dar neįsisąmonino, koks tai didžiulis turtas, tarkim, moterims, išgyvenančioms smurtą, ant skyrybų slenksčio atsidūrusioms šeimoms, vienišiems žmonėms, jaučiantiems įvairiais problemas. Jiems teikiamos individualios konsultacijos, psichologo pagalba, vyksta dailės terapijos užsiėmimai. Ir visa tai nemokamai, nes projektas vykdomas iš 2023–2029 m. paramos laikotarpio Europos Sąjungos lėšų.

Šv. Antano dienos centras dar veikia kaip akredituota savanorius iki 6 mėnesių laikotarpiui priimanti organizacija. Tokia savanorystė, sakė pašnekovė, ypač rekomenduojama mokiniams iki studijų, kad pasikeltų stojamuosius balus.

Šeimoje – dainos ir meilė

„Kiek vaikų per tuos 17-ka metų jau užaugo. Būna labai miela, kai susitinki gatvėje suaugusį vyrą ar moterį, žiūri į akis, šypsosi ir sako – labas, Margarita! Koks nuvilnija gėris“, – atviravo pašnekovė.

Meilę žmonėms ir gyvenimui, M. Lizdenytė sakė, atsinešusi iš savo šeimos, kuri buvusi gausi ir darni, be to – labai daininga. Jos tėvai Zinaida ir Juozas Lizdeniai užaugino 8 vaikus – 5 sūnus ir 3 dukteris, 58-erių Margarita tarp jų jauniausia, tačiau abiejų seserų tarp gyvųjų jau nebeturi. Dainos šeimos šventėse liedavosi per kraštus, beje, kaip ir dabar susiėjus draugėn.

„Tėvas mokėsi į vargonininkus, nors juo tapo tik išėjęs į pensiją, sovietmečiu dirbo paprastus darbus. Mama buvo meniškos prigimties ir poliglotė: Smetonos laikais Vytauto Didžiojo universitete studijavo prancūzų kalbą, mokėjo italų, lotynų, vokiečių kalbas, išmoko rusiškai. Išsaugojom jos studijų laikų knygelę: kokių įžymių dėstytojų filosofų – Antano Maceinos, Stasio Šalkauskio, Prano Dovydaičio – parašai! Tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad ji baigė farmaciją ir dirbo vaistininke“, – kalbėjo iš Plungės kilusi, vaikystę Viekšniuose praleidusi M. Lizdenytė.

Inžinierė, vadovė, menininkė

Margaritos tėvai nesitaikstė su sovietų valdžios primetama ideologija, todėl ir ji netapo komjaunuole. Dėl to ir studijų pagal savo norus negalėjo pasirinkti – nepraėjo į muziką, ekonomiką, liko techninės specialybės, iš kurių jai anuomet gražiausiai skambėjo – inžinierė konstruktorė, tad ir įstojo į Kauno politechnikos institutą. Po studijų kurį laiką dirbo Šiaulių dviračių gamykloje, kol sužinojo Kretingoje atsidarius Šv. Antano kolegiją, kuri vėliau tapo Šv. Antano religijų studijų institutu – studijuoti atvyko 1992 metais. Taip ir užsiliko Kretingoje.

„Nuo prigimties nepabėgsi – traukė dvasiniai dalykai, nors ir įgyti techniniai įgūdžiai praverčia dabar, formuojant strategiją, tvarkant centro ūkį“, – atviravo centro vadovė. Per tą laiką Margaritos veiklos spektras buvo ir yra labai spalvingas: ji vadovavo Pranciškoniškojo jaunimo tarnybai, talkino Pakutuvėnų bendruomenei, giedojo jos chore ir ligi šiol tebegieda Kretingos parapijos choruose, yra pranciškonė pasaulietė. O laisvą minutę savo širdį pakylėja aukštyn, prisėdusi prie pianino ar paėmusi į rankas gitarą.

Šv. Antano dienos centras Margaritai, kaip ji vaizdžiai pastebėjo, – tarsi kūdikis, kuris nuolat prašo valgyti: „Tame pastate, kurį prikėlėme, sukūrėme erdvę, kurią kasdien užpildome savo meile. Įdedame daug pastangų, žinių, kad visiems čia būtų gera, ir siekiame tuo gerumu dalintis“.

---

Vyskupo Motiejaus Valančiaus medalis teikiamas nuo 2017 metų, juo apdovanota, įskaitant M. Lizdenytę, 15 kraštui nusipelniusių žmonių. Nominantai – fiziniai ir juridiniai asmenys – apdovanojimams medaliu gali būti iš visos šalies, netgi – užsienio, tačiau juos teikti leista Kretingos rajono žmonėms, organizacijoms.

Apdovanoti M. Lizdenytę Vyskupo Motiejaus Valančiaus atminimo medaliu pasiūlė Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai parapija.

The post Vyskupo Motiejaus Valančiaus medaliu pagerbta Kretingos Šv. Antano dienos centro įkūrėja appeared first on LAIKMETIS.

Pakeitimai, susiję su dalyvumo (neįgalumo) nustatymo tvarka, ankstyvosios pagalbos organizavimu ir teisių gynimu, tapo didele problema daugeliui žmonių. Naujoji sistema, kurios tikslas buvo supaprastinti procesus ir gerinti paslaugų kokybę, vietoj to tapo paini ir sunkiai suprantama. Nemažai žmonių pasijuto sutrikę, bejėgiai ir išsigandę.

Reaguojant į šią situaciją, 2024 metų pradžioje buvo įkurta viešoji Facebook grupė „Dalyvumo (neįgalumo) nustatymas, ginčai. Ankstyvoji pagalba, teisių gynyba“, kuri tapo savipagalbos ir švietėjiškos veiklos erdve.

Indrė (vardas pakeistas) ilgus metus gyveno su išsėtinės sklerozės diagnoze. Ligos progresas buvo neprognozuojamas: vienu metu ji jausdavosi gerai, tačiau kitą savaitę ją ištikdavo stiprūs fiziniai sutrikimai, dėl kurių ji nebegalėdavo vaikščioti. 2024 m. atliktas naujas dalyvumo vertinimas nenustatė net minimalių dalyvumo ribojimų, nors Indrės gydytojo dokumentai nurodė kitokią situaciją.

Ji pasijuto atstumta, manydama, kad jos liga ir jos poveikis nėra suprantami. Indrė prisijungė prie grupės ir pasidalijo savo patirtimi. Grupės nariai iš karto atkreipė dėmesį, kad panašiose situacijose svarbiausia yra gydytojo išrašų detalumas bei jų aiškus suderinimas su Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ANTA) reikalavimais.

Administratoriai ir kiti grupės nariai padėjo Indrei atnaujinti medicininius dokumentus: gydytojas buvo paprašytas aprašyti tikslias funkcines problemas, kylančias dėl išsėtinės sklerozės, įskaitant staigius simptomų paūmėjimus ir kasdienės veiklos apribojimus. Grupėje buvo pateikti pavyzdžiai, kaip teisingai užpildyti ANTA prašymus ir kokius papildomus dokumentus pridėti.

Indrė pateikė atnaujintą prašymą peržiūrėti sprendimą. Po naujo vertinimo jai buvo pripažintas reikšmingas dalyvumo ribojimas, kuris suteikė daugiau galimybių gauti socialinę paramą ir pagalbą.

Jonas (vardas pakeistas) buvo 25 metų vyras, ilgą laiką kovojantis su sunkiu nerimo sutrikimu ir depresija. Jis pripažino, kad kasdienės veiklos atlikimas tapo tikru iššūkiu: išeiti į darbą, bendrauti su žmonėmis ar net apsipirkti parduotuvėje jam buvo sunku dėl nuolatinės baimės ir izoliacijos jausmo. Tačiau jo pirmasis kreipimasis į ANTA buvo atmestas – institucija nurodė, kad jo problema nėra pakankamai pagrįsta.

Jonas pasidalijo savo istorija grupėje ir sulaukė palaikymo bei patarimų. Grupės administratoriai pabrėžė, kad psichosocialinė negalia turi būti pateikta kaip aiškiai aprašyta funkcinė problema, o ne vien emocinė būsena. Grupės nariai rekomendavo Jonui kreiptis į psichikos sveikatos specialistą ir gauti išsamią išvadą apie jo diagnozės poveikį kasdieniam gyvenimui.

Jonas, sekdamas grupės narių patarimus, surinko naujus dokumentus, kurie apėmė psichiatro išrašą, terapijos lankymo ataskaitas ir specialisto nuomonę apie jo darbingumo ribojimus. Po pakartotinio prašymo Jonas sulaukė teigiamo sprendimo: jam buvo suteiktas dalyvumo  statusas, leidžiantis gauti konsultacijas, paramą darbo vietoje ir socialinę pagalbą, kurios jis anksčiau negavo.

Grupės svarba žmonėms su lėtinėmis ir nematomomis negaliomis

Šie pavyzdžiai parodo, kaip grupė padeda žmonėms, turintiems lėtines ir psichosocialines negalias, ginti savo teises ir rasti tinkamą pagalbą. Bendruomenės dalijimasis informacija ir palaikymas įgalina žmones ne tik spręsti iškilusias problemas, bet ir jaustis mažiau vienišais savo kovoje už teisingumą.

Paskata kurti grupę

Reforma, pradėta įgyvendinti 2024 m. sausio 1 d., įnešė daug neaiškumų ir sukėlė nemažą nerimą tarp žmonių su negalia bei jų artimųjų. Pagrindinė problema buvo informacijos trūkumas ir sudėtingas ryšys su atsakingomis institucijomis, tokiomis kaip ANTA.

Praktiškai nebuvo įmanoma prisiskambinti į ANTA, o žmonės nežinojo, kur kreiptis, kaip elgtis ir kokių veiksmų imtis, jei jų negalia buvo peržiūrima ar galimai panaikinama. Daugelis gyventojų jautėsi pasimetę, bijodami, kad jų turima negalia gali būti visiškai atmesta arba reikšmingai sumažinta. Šie baimės ir nežinomybės aspektai skatino poreikį aiškiai, patikimai ir greitai informuoti visuomenę.

Grupės iniciatoriai, jau anksčiau teikę konsultacijas telefonu, pastebėjo, kad daugelis žmonių užduoda tuos pačius klausimus, o vien telefonu aptarnauti visų besikreipiančiųjų poreikių nebuvo įmanoma. Reikėjo sprendimo, kuris leistų padėti kuo daugiau žmonių vienu metu, suteikiant jiems reikalingą informaciją ir emocinę paramą. Taip gimė idėja kurti viešą grupę „Facebook“ platformoje.

Grupės tikslai ir pagrindinės funkcijos

Grupė sukurta su aiškiais tikslais ir veiklos kryptimis, t. y. teikti patikimą ir suprantamą informaciją apie naująją negalios nustatymo tvarką, ankstyvąją pagalbą ir teisių gynimo būdus atsakyti į dažniausiai kylančius klausimus, padėti žmonėms suprasti jų teises ir galimybes; kurti bendruomenę, kurioje žmonės galėtų dalintis savo patirtimis, gauti palaikymą ir pasijusti ne vieni; suteikti aiškius paaiškinimus apie dalyvumo nustatymo procesą, ginčų sprendimą ir galimus teisinius veiksmus; skatinti žmonių su negalia ir jų artimųjų tarpusavio pagalbą bei bendradarbiavimą.

Kaip veikia grupė?

Grupės veikla organizuota taip, kad kiekvienas narys galėtų lengvai pasiekti reikiamą informaciją ir dalyvauti diskusijose. Grupės nariai gali užduoti klausimus, į kuriuos atsakome arba mes, arba kiti bendruomenės nariai. Pasidaliname naudingais dokumentais, teisės aktais ir nuorodomis į oficialias institucijas, kad nariai galėtų patys ieškoti informacijos. Numatomos „gyvos“ transliacijos, „gyvi“ susitikimai, kurių metu aptarsime aktualias temas, atsakysime į narių klausimus ir diskutuojame apie reformos įgyvendinimą. Skatiname grupės narius dalintis savo istorijomis, iššūkiais ir sprendimais, kurie padėjo jiems spręsti problemas.

Grupės nauda visuomenei

Šiandien grupė „Dalyvumo (neįgalumo) nustatymas, ginčai. Ankstyvoji pagalba, teisių gynyba“ jau turi virš 2500 narių, kurie aktyviai dalijasi informacija, ieško atsakymų ir padeda vieni kitiems. Vietoj to, kad tą patį klausimą išgirstume šimtus kartų telefonu, galime atsakyti viešai ir taip padėti daugeliui žmonių vienu metu. Žmonės suprato, kad nėra vieni su savo problemomis – jie rado bendraminčių ir pagalbininkų. Grupė padeda nariams suvokti savo teises ir imtis veiksmų, jei jos pažeidžiamos. Kiekvienas gali rasti reikiamą informaciją bet kuriuo metu.

Ateities planai

Planuojame toliau plėsti grupės veiklą. Organizuoti mokymus apie dalyvumo (neįgalumo) nustatymą, teisių gynimą ir savarankišką problemų sprendimą. Planuojame plėsti bendradarbiavimą su institucijomis (Lietuvos administracinių ginčų komisija ir kitomis).

2024 metų pradžioje įkurta Facebook grupė „Dalyvumo (neįgalumo) nustatymas, ginčai. Ankstyvoji pagalba, teisių gynyba“ tapo svarbiu pagalbos įrankiu žmonėms, susidūrusiems su negalios reforma. Ši grupė ne tik padeda spręsti problemas, bet ir kuria stiprią bendruomenę, kurioje kiekvienas gali rasti atsakymus, paramą ir supratimą. Nors reformos pradžia buvo sudėtinga, ši iniciatyva rodo, kad net chaotiškose situacijose galima rasti sprendimų ir kurti pozityvius pokyčius visuomenėje.

The post Kaip žmonės su negalia randa pagalbą chaose appeared first on LAIKMETIS.

Arūnas, turintis sunkią psichosocialinę negalią, kasdieniniame gyvenime susiduria su sunkumais bendraudamas su kitais žmonėmis. Pavyzdžiui, jis nori užsakyti maistą restorane, tačiau nesugeba aiškiai išreikšti savo pageidavimų dėl sudėtingos meniu kalbos. Restorano darbuotojas naudoja sudėtingus terminus apie patiekalus, kurių Arūnas nesupranta. Dėl to jis jaučiasi nusivylęs ir nesaugus.

Jei restoranas naudotų lengvai suprantamą kalbą – pavyzdžiui, paprastais žodžiais apibūdintų patiekalus arba naudotų iliustracijas, Arūnas galėtų lengviau pasirinkti, ką norėtų užsisakyti. Tai leistų jam jaustis labiau įtrauktam į bendravimą ir suteiktų daugiau pasitikėjimo viešose situacijose, nes jis galėtų aiškiai išreikšti savo poreikius ir pasijustų suprastas. Lengvai suprantama kalba tokiuose kasdieniuose įvykiuose padėtų Arūnui labiau įsitraukti į visuomenę ir jaustis mažiau priklausomam nuo kitų pagalbos.

LSK reikia žmonėms, kurie turi tam tikrą intelekto ar mokymosi negalią, kadangi jiems gali būti sunku suvokti sudėtingo pobūdžio tekstus. Taip pat ši kalba gali padėti vaikams, senjorams, užsieniečiams lengviau suprasti informaciją lietuvių kalba. Todėl šis informacijos pateikimo būdas gali būti naudingas visiems. Ji apima paprastus žodžius, aiškius sakinius ir struktūras, kad informacija būtų lengvai suprantama. LSK atsirado XX a. pabaigoje, kaip atsakas į poreikį padėti žmonėms geriau suprasti įvairius tekstus ir informaciją, pvz., sveikatos, teisinės ar administracinės srities dokumentus.

Laikytis paprastų taisyklių

Kodėl atsirado lengvai suprantamos kalbos poreikis, klausiame LKS ekspertės, asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ valdybos narės Kristinos Dūdonytės. 

„Turime žinoti, kad informacija leidžia: sužinoti naujų dalykų; dalyvauti visuomenės veikloje; žinoti savo teises ir jas ginti; apsispręsti bei pasirinkti. Todėl žmonės, turintys intelekto ar psichosocialinę negalią, taip pat turi teisę gauti informaciją, o teikiantys informaciją privalo laikytis paprastų taisyklių, kad ją būtų lengva skaityti ir suprasti,“ – sako pašnekovė.

„Priežastis, dėl kurios reikalingas toks informacijos pateikimo būdas yra paprasta – žmonėms, turintiems intelekto ar mokymosi negalią, gali būti sunku suprasti tam tikrus dalykus ar išmokti naujų dalykų. Todėl yra svarbu, kad jiems teikiama informacija būtų aiški ir lengvai suprantama, padėtų jiems įgyti reikiamų žinių, žinoti, kas vyksta, įsitraukti, reikalauti savo teisių, o taip pat suteiktų galimybę išreikšti savo nuomonę, pasakyti savo poreikius, poziciją vienu ar kitu jų kasdieniame gyvenime atsirandančiu klausimu,“ – įsitikinusi K. Dūdonytė.

Atsakydama į klausimą kas ėmėsi iniciatyvos įtvirtinti lengvai suprantamos kalbos struktūrą, Kristina pažymėjo 1998 metais buvo įkurta organizacija „Inclusion Europe“ (liet. Įtrauki Europa), kuri tapo viena stipriausių žmonių su intelekto negalia teisių gynėjų. Ši organizacija sukūrė vienas pirmųjų iki šiol tebetaikomas tarptautines lengvai suprantamos kalbos rekomendacijas.

Kalbant apie teksto lengvai suprantama kalba turinį, svarbu yra pabrėžti, kad reikia kiek galima daugiau sužinoti apie žmones, kurie naudosis jūsų rengiama informacija. Svarbu yra naudoti amžių atitinkančią kalbą.

Pavyzdžiui, jei informacija yra skirta suaugusiems, nenaudokite vaikiškos kalbos. Taip pat svarbu atrinkti pačią svarbiausią informaciją, nes jei asmens skaitymo įgūdžiai yra menki, jis gali sugaišti daug laiko skaitydamas net ir trumpą pastraipą, ir tai kainuos jam daug protinių bei fizinių pastangų. Skaitytojas turi suprasti, kuri informacija yra svarbiausia.

Todėl svarbią informaciją galima pateikti dokumento pradžioje, paryškinti. Visą informaciją apie konkrečią temą rekomenduojama pateikti vienoje vietoje, o svarbią informaciją galima kartoti. Taip asmuo, kuris turi tam tikrą intelekto negalią ar yra senyvo amžiaus, reikiamą informaciją dar geriau įsimins, teigia K. Dūdonytė.

Svarbu detalės

Pasak K. Dūdonytės, aptariant sakinių struktūrą, svarbu paminėti, jog svarbu rašyti trumpais sakiniais, neigiamus sakinius geriau pakeisti teigiamais. Vartokite paprastas veiksmažodžių formas (bėgu, nuskrido, gersime). Laikykitės įprastos žodžių tvarkos. Pavyzdžiui, lengviau suprasti sakinį Aš skaičiau knygą negu Knygą aš skaičiau. Sakinių skyryba turėtų būti paprasta.

Naują sakinį visada reikėtų pradėti iš naujos eilutės, nauja mintis turi būti pradedama dėstyti nauju sakiniu. Sakinį reikia stengtis sutalpinti vienoje eilutėje. Tačiau jei sakinys ilgas, jį reikia suskaidyti perkeliant į kitą eilutę.

Svarbu ir šriftas, sako Kristina. Šriftai, kuriuos mes dažniausiai naudojame, yra laikomi lengviausiai skaitomais. Todėl rekomenduojama pasirinkti aiškų, lengvai skaitomą šriftą. Pvz., Arial arba Tahoma yra aiškūs ir lengvai skaitomi šriftai. Nereiktų naudoti serifinių šriftų – tokių, kurių raidės turi tarsi mažas užkardėles – „kojytes“, ir dėl to šie šriftai tampa sunkiau skaitomi.

Taip pat nerekomenduojama naudoti šrifto, kurio raidės suglaustos arba labai maži tarpai tarp eilučių. Rekomenduojama palikti bent 1,5 dydžio eilutės tarpelius tarp eilučių. Nereikėtų naudoti ir pasvirojo arba pabraukto šrifto. Šrifto dydis turi būti ne mažesnis nei 14. Tekste reikia naudoti tik vienos rūšies šriftą, nerašyti vien didžiosiomis raidėmis, kadangi mažosios raidės yra lengviau skaitomos.

Nuotraukos ir iliustracijos lengvai skaitomame tekste turi padėti skaitytojui suprasti tekstą, patikslinti teksto informaciją. Teksto derinimas su iliustracijomis padeda skaitytojui suprasti teksto turinį – nustatyti, apie ką yra tekstas, ir padidina skaitytojo susidomėjimą. Kai kuriems skaitytojams reikia iliustracijų, kad jie galėtų skaityti ir suprasti informaciją. Tačiau reikia vengti perkeltinės ar dvejopos prasmės iliustracijų.

Paveikslėliai – tai nuotraukos, piešiniai, simboliai. Į vieną puslapį galima dėti daugiausia 4–5 paveikslėlius. Paveikslėlių rinkinių galima įsigyti iš specializuotų organizacijų. Visada reikia įsitikinti, ar paveikslėliai yra tinkami. Jei yra naudojamos nuotraukos, svarbu įsitikinti, ar jos yra atnaujintos ir aiškios. Taip pat labai svarbu žinoti, ar naudojami laisvai prieinami vaizdai arba įsitikinti, kad yra suteikta teisė jais naudotis.

Paveikslėliai pateikiami kairėje lapo pusėje. Tekstas niekada nerašomas ant paveikslėlio. Parenkant paveikslėlius labai svarbu, kad jie būtų aiškūs ir lengvai suprantami. Juose neturi būti pavaizduota per daug dalykų. Paveikslėliai turi būti pakankamo dydžio, argumentuoja Kristina Dūdonytė.

Į klausimą kokie liko įspūdžiai iš vizito 8 SIDOR redakcijoje, K. Dūdonytė pažymėjo, kad Švedijoje jau net 40 metų leidžiamas laikraštis lengvai suprantama kalba ir šį leidimą finansuoja valstybė. Šiuo žingsniu tikrai vertinu pačios valstybės supratimą ir indėlį, kad informacija turi būti prieinama visiems kaip ir įvairios naujienos. 

Kai laikraštis jau taip ilgai leidžiamas, jau turi daug skaitytojų, kurie komentuoja naujienas ir taip duoda grįžtamąjį ryšį darbuotojams ir jiems tuomet tampa lengviau suprasti, apie kokias naujienas yra poreikis rašyti, kokį terminą paaiškinti ar komentuojami kiti kažkurios naujienos aspektai.

Teigiamai vertinu, kad naujienos leidžiamos pačiais įvairiausiais būdais: popieriniu variantu, elektroniniu variantu, Brailio raštu, įgarsinamos pačių darbuotojų arba balso sintezės pagalba. Klausant naujienų gali pasigreitinti arba pasilėtinti girdimą tekstą. Sužavėjo ir tai, kad Švedijoje per metus išleidžiama ne viena knyga lengvai suprantama kalba.

Pasak K. Dūdonytės, ji, vizito į Švediją metu turėjo galimybę apsilankyti 8 SIDOR redakcijoje – tai unikalus naujienų leidinys, skirtas žmonėms, kuriems sunku suprasti įprastus laikraščius. Šis laikraštis jau 40 metų informuoja visuomenę lengvai suprantama kalba, skatindamas demokratiją ir įgalindamas įvairias visuomenės grupes.

Vizite taip pat dalyvavo mūsų projekto „Skaityk lengvai“ vertintoja iš Kauno „Arkos“ bendruomenės, kuri prisidėjo prie žinių pasidalijimo bei vertinimo. Šis straipsnis – tai išsamus pasakojimas apie 8 SIDOR istoriją, veiklą, iššūkius ir indėlį į visuomenę.

Kaip atsirado 8 SIDOR?

8 SIDOR (liet. „8 puslapiai“) atsirado 1984 metais, kai moteris, dirbusi su žmonėmis, turinčiais intelekto negalią, pastebėjo, jog šiai žmonių grupei yra sunku sekti įprastas naujienas. Ji taip pat turėjo dukrą su intelekto negalia, todėl suprato, kad informacija lengvai suprantama kalba yra žmogaus teisė. Ši moteris kreipėsi į politikus, siekdama parodyti, kaip svarbu pateikti naujienas paprasta ir suprantama kalba. Politikų reakcija buvo teigiama – buvo priimtas sprendimas išbandyti tokio laikraščio leidybą.

Pirmasis leidinys taip pat buvo 8 puslapių, o nuo tada laikraštis ne tik sėkmingai leidžiamas, bet ir plečiasi. 1989 metais Švedija suteikė žmonėms su intelekto negalia teisę balsuoti, o 8 SIDOR tapo svarbiu įrankiu, padedančiu jiems suprasti politinius ir visuomeninius procesus. Politikų argumentas buvo paprastas: demokratija reiškia, kad visi žmonės turi teisę dalyvauti sprendimų priėmime. Naujienos yra raktas į supratimą, o supratimas įgalina piliečius dalyvauti demokratiniame gyvenime.

Bandomasis laikotarpis tęsėsi dvejus metus, kol buvo nuspręsta, kad šis laikraštis turi tapti ilgalaikiu projektu. Šiandien 8 SIDOR finansuojamas valstybės lėšomis.

Švedijos prieinamos žiniasklaidos agentūros vaidmuo

Iki 2015 metų 8 SIDOR buvo Švedijos prieinamos žiniasklaidos agentūros dalis. Agentūra, įsikūrusi Malmėje, gavo finansavimą iš valstybės ir koordinavo leidinio leidybą. Tačiau nuo 2015 m. 8 SIDOR tapo nepriklausomu leidiniu, įsikūrusiu Stokholme. Agentūra toliau leidžia literatūrą lengvai suprantama kalba (apie 15 knygų per metus), įskaitant knygas Brailio raštu.

Švedijoje yra ir kitų įmonių, perrašančių literatūrą lengvai suprantama kalba. Dėl to kasmet pasirodo daugiau nei 15 knygų šioje srityje. Tačiau 8 SIDOR išsiskiria tuo, kad pateikia originalias ir aktualias naujienas.

Kaip atrodo kasdienis darbas redakcijoje?

8 SIDOR redakcija nedidelė. Joje dirba 6 žmonės, tačiau jų darbas gerai organizuotas.  Kas rytą vyksta Microsoft Teams susitikimas. Jame aptariamos svarbiausios dienos naujienos apie Švediją, pasaulį, sportą, kultūrą ir kasdienį gyvenimą. Diskusijų metu nusprendžiama, kurios naujienos bus pasirenkamos.

Redaktoriai prenumeruoja didžiausias naujienų agentūras ir moka už jų paslaugas. Tai leidžia jiems gauti naujausias žinias ir fotografijas. Straipsnius rašo vienas žurnalistas, o tuomet tekstą peržiūri kolega, kuris pateikia pastabas. Po pataisymų straipsnis publikuojamas WordPress platformoje.

Interneto svetainė yra nemokama ir be reklamų, kitaip nei dauguma Švedijos laikraščių. Valstybės finansavimas užtikrina, kad skaitytojai galėtų pasiekti naujienas be jokių papildomų mokesčių. Per dieną į interneto svetainę įkeliama 10 naujienų.

Kaip rengiamos naujienos lengvai suprantama kalba?

Rašymas lengvai suprantama kalba yra sudėtingas procesas, reikalaujantis nuolatinio mokymosi. Naudojami trumpi sakiniai – ne daugiau nei 5 žodžiai vienoje eilutėje. Sudėtingi žodžiai yra paaiškinami tekste. Paveikslėliai turi būti aiškūs, be pašalinių detalių.

Pavyzdžiui, kai 2022 m. Švedijoje vyko rinkimai, laikraštis skyrė ypatingą dėmesį politinėms naujienoms. Jie ne tik rašė straipsnius apie partijas, bet ir išleido specialią knygą apie tai, kaip veikia parlamentas ir rinkimų sistema.

Leidybos formos ir pasiekiamumas

8 SIDOR leidžia naujienas keliais formatais. Popierinis leidinys – leidžiamas kartą per savaitę ir platinamas prenumeratoriams. Popierinį variantą skaito 4 000 prenumeratorių per savaitę. Brailio raštu – kartą per savaitę. Garso įrašai – 5 naujienos per dieną yra įgarsinamos žmogaus balsu. Kitas turinys pateikiamas naudojant balso sintezės technologijas. Mobilioji aplikacija – leidžia patogiai skaityti naujienas telefone. Interneto svetainė – joje apsilanko apie 8 000 unikalių lankytojų per dieną.

Skaitytojai ir jų atsiliepimai

Laikraštį skaito įvairios visuomenės grupės, t.y. moksleiviai, senyvo amžiaus žmonės, Žmonės su intelekto negalia. Skaitytojų atsiliepimai yra svarbūs redakcijai. Svetainėje veikia komentarų sistema, kurioje žmonės gali pateikti klausimus, išreikšti nuomonę ar pasiūlyti temas. Žurnalistai dažnai atsako į komentarus, paaiškina neaiškius žodžius ar taiso klaidas.

Iššūkiai ir ateities perspektyvos

Didžiausias iššūkis – nuolatinis mokymasis rašyti lengvai suprantama kalba. Taip pat sunku rasti teigiamų naujienų, kai pasaulyje dominuoja konfliktai. Be to, laikraštis turi ribotus resursus – tik 6 darbuotojus, todėl negali aprėpti visų aktualijų.

Nepaisant to, 8 SIDOR sėkmingai atlieka savo misiją – skleisti žinias, įgalinti piliečius ir stiprinti demokratiją. Šis laikraštis yra įkvepiantis pavyzdys, kaip informacija gali tapti prieinama visiems.

The post Lengvai suprantama kalba, Švedijos patirtis appeared first on LAIKMETIS.

Kaip sakė filosofas S. Kierkegaardas: „Gyvenimą galima suprasti tik atsigręžus atgal, bet jį reikia gyventi į priekį.“ Šis posakis puikiai atspindi sergančiųjų realybę – nors jie bando suprasti ligos eigą, nuolat tenka eiti į priekį nežinant, kas laukia.

Kūnas, kuris kasdien keičiasi

APIS dažnai prasideda po metų ar dešimtmečių, kai asmenys gyveno su vadinamąja recidyvuojančia-remituojančia išsėtine skleroze. Ankstesnėje stadijoje simptomai atsirasdavo ir praeidavo, leisdami laikinai atgauti jėgas. Tačiau progresuojant liga tampa nuolatinė, o atsinaujinantys simptomai dažnai nebeatsitraukia. Tai gali būti nepakeliamas nuovargis, kuris neleidžia net paprastų užduočių atlikti, arba judesių koordinacijos praradimas, kuris apsunkina net vaikščiojimą ar valgymą.

Vieną dieną žmogus prisitaiko prie naujos gyvenimo rutinos – išmoksta naudotis lazdele ar vežimėliu, o kitą dieną staiga praranda gebėjimą tiksliai suimti daiktus rankomis. „Gyvenimas nėra laukimas, kol praeis audra; tai išmokimas šokti lietuje,“ – sakė rašytoja V.Greene. Tačiau APIS sergantiems žmonėms kartais atrodo, kad lietus niekada nesibaigs.

Emocinis ir socialinis spaudimas

Gyvenant su APIS, fiziniai simptomai yra tik dalis problemos. Liga taip pat kelia didžiulį emocinį spaudimą. Nuolatinis kovojimas su kūnu, nepriklausomybės praradimas ir nesugebėjimas atlikti anksčiau įprastų veiklų dažnai veda į depresiją ir izoliaciją.

Kaip sakė C. S. Lewisas: „Sielvartas nėra būsena; tai procesas.“ APIS sergančių žmonių gyvenime sielvartas užima nuolatinę vietą – jie netenka gebėjimų, kurie kadaise atrodė savaime suprantami. Tokie praradimai ne tik sukelia liūdesį, bet ir veda prie noro atsitraukti nuo visuomenės. Daugelis sergančiųjų vengia socialinių situacijų, nes nenori, kad jų būklė keltų nepatogumų kitiems ar juos pačius paverstų dėmesio centru.

H. Keller yra sakiusi: „Vienintelis dalykas blogesnis už aklumą – tai turėti regėjimą, bet neturėti vizijos.“ Ši citata kviečia prisiminti, kad žmonėms su APIS reikalingas ne tik fizinis, bet ir emocinis palaikymas. Dažnai jie nori būti matomi ne per ligos prizmę, o kaip žmonės, turintys norų, svajonių ir gebėjimų.

Kova su izoliacija ir visuomenės stereotipais

Deja, visuomenėje dar gajūs stereotipai apie neįgaliuosius. Jie dažnai suvokiami kaip „silpni“ ar nesavarankiški, o tai stiprina norą atsiriboti. APIS sergantieji neretai jaučia, kad jų liga daro juos mažiau vertais pilnaverčio gyvenimo. Tačiau kaip kadaise sakė M.Gandis: „Tu gali būti pokytis, kurį nori matyti pasaulyje.“ Ši frazė kviečia ne tik pačius sergančiuosius, bet ir aplinkinius keisti požiūrį bei ieškoti būdų, kaip sumažinti socialinę atskirtį.

Viena iš pagrindinių problemų yra fizinės ir socialinės infrastruktūros nepritaikymas. Daugelis viešųjų vietų vis dar neprieinamos žmonėms su judėjimo negalia. Taip pat ribotos galimybės gauti tinkamą medicininę pagalbą ar reabilitaciją. Pavyzdžiui, ligoniai dažnai susiduria su ilgametėmis eilėmis reabilitacijos centruose, o kai kurie gydymo būdai jiems apskritai neprieinami.

Gyvenimo prasmės ieškojimas

Nepaisant sunkumų, daugelis sergančiųjų APIS stengiasi išlaikyti pozityvų požiūrį į gyvenimą. Kaip sakė amerikiečių rašytojas R. W. Emersonas: „Tai, ką mes nuolat darome, lemia, kas mes esame.“ Kovojant su APIS svarbu ne tik priimti ligą, bet ir atrasti naujus būdus gyventi.

Kai kurie sergantieji pasirenka dalyvauti paramos grupėse, kur gali dalintis savo patirtimis ir rasti bendraminčių. Kiti ieško kūrybinių veiklų, pavyzdžiui, tapybos ar rašymo, kurios padeda išreikšti emocijas ir įprasminti kasdienybę.

Palaikymo svarba

Artimųjų ir visuomenės palaikymas yra gyvybiškai svarbus. Daugelis sergančiųjų pabrėžia, kad būtent draugų, šeimos narių ir specialistų supratimas bei pagalba padeda nenuleisti rankų. Kaip sakė M. Angelou: „Tave gali pamiršti, ką sakei, bet niekada nepamirš, kaip privertei juos jaustis.“ Šis palaikymas gali būti paprastas gestas – skambutis, pasivaikščiojimas ar tiesiog buvimas šalia, kai sunku.

Žmonės su APIS nėra tik pacientai – jie yra pilnaverčiai visuomenės nariai, kurie gali įnešti reikšmingą indėlį į bendrą gerovę. Todėl svarbu, kad visuomenė būtų atvira jų poreikiams ir suteiktų galimybes dalyvauti visose gyvenimo srityse.

Gyvenimas tęsiasi

Gyvenimas su APIS yra sudėtingas, bet ne beprasmiškas. Tai liga, kuri reikalauja drąsos, atkaklumo ir gebėjimo prisitaikyti. Kaip sakė W. Churchillis: „Jei eini per pragarą, nesustok.“ APIS sergantys žmonės, nepaisant iššūkių, kasdien įrodo, kad net sudėtingiausiomis aplinkybėmis galima rasti stiprybės ir vilties.

Tokio gyvenimo pavyzdžiai turėtų įkvėpti visus – tiek sergančius, tiek sveikus – vertinti kiekvieną dieną ir siekti sukurti aplinką, kurioje kiekvienas jaustųsi priimtas ir suprastas.

The post Žilvinas Mišeikis. Gyvenimas su antrine progresuojančia išsėtine skleroze: iššūkiai, kuriuos kasdien reikia įveikti appeared first on LAIKMETIS.

Pavyzdžiui, nepaisant to, kad valdantieji giriasi, kad Lietuvoje miškų daugėja, visuomenė ir specialistai mato, kad blogėja miškų kokybė, daugėja jaunuolynų, mažėja brandžių miškų bei juose sugeriamas CO₂ kiekis, o dabartinės miškų valdymo praktikos (plynieji kirtimai, ūkinė veikla net ir saugomose teritorijose) kelia grėsmes daugeliui augalų, gyvūnų buveinių ir rūšių.

„Valstybė rūpinasi žmonių sveikata“ teigia Konstitucijos 53 straipsnis. Lietuvos 20-ies metų narystė Europos Sąjungoje yra sėkmės istorija, tačiau šalies pažanga visuomenės sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos srityse vyksta lėtai. Vidutinė tikėtina sveiko gyvenimo trukmė padidėjo keleriais metais (2021 m. vyrų buvo 61 m., moterų - 67 m.), bet yra viena trumpiausių Europoje. Lietuvoje be ligų vyrai gyvena 6 metais trumpiau nei moterys ir net 10 metų trumpiau nei vyrai Švedijoje, kur vyrų ir moterų vidutinė sveiko gyvenimo trukmė - 71 m. Lietuvos gyventojų sergamumo lėtinėmis ligomis bei mirtingumo nuo jų rodikliai yra vieni didžiausių ES.

Dažniausia mirties priežastis Lietuvoje - išeminė širdies liga, nuo kurios kasmet miršta apie 12 000 žmonių (100 tūkst. gyventojų tenka daugiausia mirčių ES - 237, ES vidurkis – 60). Taip pat, registruojami dideli vyrų sergamumo ir mirtingumo nuo vėžio rodikliai (trečia vieta Europoje, 1 pav.), 51% šauktinių nėra tinkami dėl sveikatos, oro tarša Lietuvoje viršija saugų lygį tris kartus, tarp vaikų ir paauglių itin paplitęs elektroninių cigarečių vartojimas: bent vieną kartą per paskutinį mėnesį vartojo 31% mokinių (ES vidurkis – 14%).

Daugelio lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir  2 tipo diabeto, gali būti išvengta pakeitus gyvenseną. Tačiau, dėl neveiksmingos prevencijos daug gyventojų miršta per anksti arba serga išvengiamomis ligomis, kurių gydymui valstybė išleidžia milijonus eurų. Vien tik širdies ir kraujagyslių ligos Lietuvai kainuoja 1,4 mlrd. Eurų per metus - daugiau nei 2,5% BVP.

Deja, buvusių ir naujų Lietuvos politikų pastangos stiprinti gyventojų sveikatą apsiriboja siūlymais skirti daugiau lėšų gydymo įstaigoms, pastatams, diagnostikai ir vaistams. Paslaugų prieinamumas ir kokybė svarbu, tačiau nutylima, kad lėtinių ligų prevencija yra veiksmingesnė už bet kurį gydymą.

COVID-19 pandemijos metu daug dėmesio buvo skiriama šios infekcinės ligos prevencijai. Lietuvos Mokslų Akademijoje 2024 m. vasario mėn. vyko konferencija „COVID-19 pandemijos pamokos: moksliniai ir praktiniai aspektai“. Deja, tarp pranešėjų nebuvo nė vieno visuomenės sveikatos specialisto ar duomenų analitiko, prisidėjusio suvaldant pandemiją Lietuvoje. Jų patirtis galėtų būti naudinga ir kovoje su lėtinėmis ligomis. Šiuo straipsniu siekiama užpildyti spragą ir aptarti kai kurias COVID-19 pandemijos pamokas lėtinių ligų prevencijai.

Kad ligų prevencija būtų efektyvi, svarbūs tiek asmeniniai pasirinkimai, tiek politiniai sprendimai, bei jų pagrįstumas duomenimis ir moksliniais įrodymais. Būtini keturi esminiai komponentai:

Patikima, šiuolaikinė duomenų kaupimo sistema

Ši sistema turėtų centralizuotai kaupti duomenis, skaičiuoti statistinius rodiklius bei teikti informaciją sveikatos priežiūros organizatoriams, politikams ir visuomenei.

COVID-19 pandemijos pradžioje Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) atstovas arba vyriausioji šalies epidemiologė kasdien pranešdavo apie praėjusios paros naujų COVID-19 atvejų ir mirčių skaičių, informuodavo apie numatomas pandemijos valdymo priemones. Deja, po kurio laiko paaiškėjo, kad skelbiami duomenys buvo klaidingi. Tik kai duomenų kaupimą ir skelbimą iš NVSC perėmė Lietuvos Statistikos departamentas, primityvi tvarka buvo patobulinta, pasitelkus skaitmenines technologijas, pradėti rinkti svarbūs duomenys iš Mirties atvejų ir jų priežasčių registro, diagnostinių testų, vakcinavimo centrų ir pan. Tai leido kaupti kiekvienos dienos, savaitės, mėnesio duomenis, juos analizuoti, skelbti ir naudoti pandemijos valdymui.

Daugelio lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir  2 tipo diabeto, gali būti išvengta pakeitus gyvenseną.

Lėtinių ligų veiksmingai prevencijai taip pat būtina visuomenės sveikatos stebėsena - duomenų apie gyventojų sveikatą, ligų rizikos veiksnius ir sveikatos būkles sistemingas kaupimas, analizavimas, interpretavimas ir sklaida.

Sveikatos duomenys - tai sveikatos priežiūros įstaigų informacija; demografinė statistika (gimimai, mirtys ir jų priežastys), ligų registrų, gyventojų apklausų ir tyrimų duomenys bei įvairių kitų institucijų duomenys (aplinkos apsaugos, socialinės apsaugos, policijos). Lietuvoje sveikatos duomenis kaupia Higienos instituto Sveikatos informacijos centras, Statistikos departamentas, Valstybinė ligonių kasa, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, Narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamentas, Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registras, kai kurių ligų (pvz., profesinių ligų, vėžio) registrai ir kitos institucijos. Visuomenės sveikatos ir gyvensenos stebėseną vykdo Statistikos departamentas, Higienos institutas, mokslo įstaigos ir pan.

Sukaupti duomenys gali būti naudojami formuojant ir planuojant valstybės sveikatos politiką, valstybės programų, strategijų, intervencijų efektyvumo vertinimui, galimų naujų grėsmių sveikatai nustatymui, sveikatos politikų, sveikatos priežiūros administratorių ir suinteresuotų institucijų įrodymais grįstų sprendimų priėmimui bei moksliniams tyrimams. Taip yra Suomijoje, Švedijoje ir kitose šalyse, kuriose reguliariai vykdomi nacionaliniai gyvensenos ir gyvenimo sąlygų tyrimai (angl. surveys), veikia kokybiška lėtinių ligų stebėsenos sistema (registrai).

Lietuvoje pasigendama patikimų ir reguliariai atnaujinamų populiacinių duomenų apie šalies žmonių sveikatą, gyvenseną, lėtinių ligų ir jų rizikos veiksnių paplitimą. Kelia klausimų visuomenės sveikatos duomenų kaupimo, analizės ir pristatymo metodai, jų reprezentatyvumas. Neretai duomenys yra neatnaujinami, 5-7 metų senumo, arba, atvirkščiai pateikiami tik paskutiniųjų 5 metų duomenys. Tai apsunkina visuomenės sveikatos stebėseną, sveikatos rizikos veiksnių ir kritinių situacijų monitoravimą ir reagavimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje stebimi vieni didžiausių pasaulyje mirtingumo rodikliai nuo ligų, kurių galima išvengti.

Rūkymas Pasaulio Sveikatos Organizacijos įvardijamas didžiausia visuomenės sveikatos grėsme. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje sveikatos priežiūros išlaidos dėl rūkymo sukeltų ligų 2013 m. viršijo 37 mln. eurų. Todėl, svarbu monitoruoti jo paplitimą visuomenėje. Statistikos departamentas nurodo, kad 2019 m. tarp vyrų buvo 29% rūkančių, tarp moterų - 9,5%, tuo tarpu Eurostat duomenimis 2020 m. rūkė net 45% vyrų ir 14% moterų. Skirtumų priežastis svarbu analizuoti, tačiau akivaizdu, kad rūkymas Lietuvoje yra labai paplitęs, ypač tarp vyrų - tai yra visuomenės sveikatos problema, kuri lemia daug išvengiamų ligų, daug per ankstyvų mirčių, dideles valstybės išlaidas.

Pastebėtina, kad Europos komisijos Kovos su vėžiu plane numatyta iki 2040 m. sumažinti vartojančių tabaką iki 5%. Tačiau, sudėtinga monitoruoti rūkymo (taip pat – nutukimo, fizinio aktyvumo ir kt.) paplitimą Lietuvoje, kai nėra vieno patikimo duomenų šaltinio, detalūs duomenys (miesto/kaimo, amžiaus, išsilavinimo grupėse) sunkiai randami institucijų tinklapiuose ir leidiniuose, tobulintini jų kaupimo, analizės metodai, nuoseklumas ir reguliarumas.

Skaitmenizuota COVID-19 registravimo sistema padėjo monitoruoti epidemiologinę situaciją Lietuvoje ir, remiantis duomenimis, priimti sprendimus ligai valdyti. Siekiant sumažinti lėtinių ligų naštą, sveikatos informaciją tvarkančios sistemos turi būti tobulinamos tam, kad tinkamai kauptų duomenis visuomenės sveikatos stiprinimui. Gyvensenos, aplinkos ir kiti su sveikata susiję gyventojų tyrimai turi būti efektyvūs, lankstūs ir patikimi, jų duomenų analizė, interpretacija ir sklaida - tobulesnė, siejant ją su politikų bei visuomenės poreikiais.

Kompetentingi visuomenės sveikatos specialistai

Visuomenės sveikata - tai ligų prevencijos, gyvenimo prailginimo ir sveikatos stiprinimo mokslas ir menas pasitelkiant visuomenės organizuotas pastangas. Visuomenės sveikatos specialistai yra viena iš pagrindinių profesijų, dalyvaujanti sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos darbe.

Covid-19: Nors NVSC atstovas arba vyriausioji šalies epidemiologė (beje, turinti reikalų su teisėsauga) kasdien pateikdavo praėjusios paros COVID-19 statistiką, trūko duomenimis pagrįstos analizės apie infekcijos plitimą ar atsitraukimą, taikomų priemonių efektyvumą. Patobulinus duomenų rinkimo procesą pandemijos eigoje, padidėjo galimybės šiai analizei, tačiau klausimas, ar visuomenės sveikatos specialistai, politikai ir administratoriai, atsakingi už pandemijos valdymą Lietuvoje, visuomet priėmė optimalius sprendimus.

Tyrimas parodė, kad Lietuvoje ribojimai buvo daugiau nei du kartus didesni nei Latvijoje ir Estijoje ir daugiau nei šešis kartus nei Suomijoje ir „(...) tikėtina, kad panašių kaip Lietuvos kaimynėse pandemijos suvaldymo rezultatų Lietuvoje buvo galima pasiekti ir taikant ne tokias griežtas ribojimų priemones, tuo pačiu sukeliant mažesnes neigiamas pasekmes Lietuvos ekonomikai ir gyventojams“. Mirtingumas nuo COVID-19 Lietuvoje buvo vienas didžiausių Europoje.

Lėtinės ligos: Visuomenės sveikatos darbuotojo universitetinės studijos, profesinis tobulėjimas, mokymai ir kompetencijų vertinimas yra esminiai elementai, padedantys  efektyviai spręsti visuomenės sveikatos problemas ir tinkamai vertinti veiksmų naudą šioje srityje. Visuomenės sveikatos specialistus Lietuvoje rengia net 4 universitetai. Tačiau, kvalifikuotų visuomenės sveikatos specialistų trūksta. Tik 17% visuomenės sveikatos studijas baigusių absolventų įsidarbina visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose, jose dirbantiems specialistams trūksta žinių ir įgūdžių, jų kvalifikacijos tobulinimas – netolygus ir neatitinka esamų poreikių.

Štai vadovauti vienai svarbiausių Visuomenės sveikatos institucijų Lietuvoje - Nacionalinam visuomenės sveikatos centrui - paskirtas buvęs Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM ir Valstybinės augalų apsaugos tarnybos darbuotojas, be visuomenės sveikatos srities išsilavinimo. 2014 m. Nacionalinė sveikatos taryba pažymėjo būtinybę sustiprinti visuomenės sveikatos specialistų ruošimo kokybę: universitetams, rengiantiems visuomenės sveikatos specialistus - koreguoti studijų programas ir užtikrinti specialistų tinkamo lygmens kompetencijas.

Kas padaryta per 10 metų? Ar visuomenės sveikatos studijų programos atitinka tarptautinius standartus, pavyzdžiui, Visuomenės Sveikatos Mokyklų Europos Regione (ASPHER) gaires? Ar visose Lietuvos aukštosiose mokyklose visuomenės sveikatos specialistų ruošimas pagrįstas mokslu, įrodymais, dirba kompetentingi dėstytojai? ASPER svetainėje nurodomos trys Lietuvos institucijos, tačiau tik viena jų prisistato anglų kalba – tai, tikėtina, parodo specialistų rengimo lygį.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ir Vyriausybė turėtų atlikti auditą ir įvertinti visuomenės sveikatos specialistų įgūdžius bei tinkamumą pagal veiklos sritis, identifikuoti spragas. Turėtų būti užtikrinta, kad specialistų rengimo programose būtų pagrindinės kompetencijos, kad daugiau dėmesio būtų skiriama aktualiems visuomenės sveikatos iššūkiams (sveikatos netolygumams, klimato kaitai, biologinės įvairovės nykimui, aplinkos taršai). Stiprinant visuomenės sveikatos indėlį svarbu, kad visuomenės sveikatos darbuotojai įgytų išsilavinimą tik akredituotose institucijose, kad visuomenės sveikata būtų įtraukta į medicinos, socialinio darbo, švietimo, miestų planavimo, žemės ūkio, aplinkos apsaugos, turizmo ir ekonomikos studijas.

Kompetentingi ekspertai ir vadovavimasis jų rekomendacijomis

COVID-19. Įsibėgėjus pandemijai, buvo sudaryta Sveikatos ekspertų taryba, į kurią įtraukti įvairių sričių mokslininkai ir praktikai, taip pat ir visuomenės sveikatos srities mokslininkai, duomenų analitikai. Remiantis ekspertų rekomendacijomis, buvo taikomos kompleksinės epidemijos valdymo priemonės. Buvo suprasta, kad edukacijos, prašymų, įtikinėjimų nepakanka - būtinas teisinis reguliavimas ir ribojimai (kaukės, socialinis atstumas, kelionių ribojimas, vakcinavimas).

Lėtinės ligos. Už gyventojų sveikatos stiprinimą atsakingos daugelis institucijų Lietuvoje, pavyzdžiui, SAM Visuomenės sveikatos departamentas, VU MF Visuomenės sveikatos katedra, LSMU Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas, Higienos institutas, Visuomenės sveikatos centrai ir biurai, Lietuvos respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetas, Visuomenės sveikatos stiprinimo fondas ir pan. Tačiau, kaip ir COVID-19 pandemijos pradžioje, didelis institucijų skaičius neužtikrina efektyvios lėtinių ligų prevencijos.

Toliau bus aptartos kelios sritys, kuriose tinkamai taikomas visuomenės sveikatos mokslas ir menas galėtų padėti sumažinti lėtinių ligų naštą.

Prevencija yra ekonomiškai efektyviausia strategija ilgalaikiam vėžio naštos sumažinimui. Apytiksliai 40% vėžio atvejų galima išvengti, įgyvendinus reikšmingus gyvensenos pokyčius. Europos kodeksas prieš vėžį pateikia 12 įrodymais pagrįstų rekomendacijų, kaip galima sumažinti savo riziką susirgti vėžiu. Svarbiausi rizikos veiksniai, kurių reikėtų vengti - cigarečių rūkymas, nutukimas, alkoholio vartojimas, nesveika mityba ir fiziškai neaktyvus gyvenimo būdas. Rūkymas sukelia daugiausia - apie 30% - vėžio atvejų. Lietuvoje rūkymas yra paplitęs, ypač tarp vyrų, todėl, kad būtų išvengta tūkstančių naujų vėžio atvejų, būtina skatinti nerūkymą.

Daugelio šalių patirtis rodo, kad yra efektyvių mokslu pagrįstų tabako kontrolės priemonių, kurios, vyriausybių sistemingai taikomos, yra veiksmingos. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės (JK) vyriausybių taikytos sveikatos politikos intervencijos per 70 metų sumažino rūkančiųjų nuo 50% iki 14%, JAV - nuo 42% iki 14% ((1965 m. – 2019 m.), Skandinavijos šalyse - iki 6-12%. Kitas svarbus vėžio rizikos veiksnys yra nutukimas, sukeliantis apie 13 vėžio tipų. Nors daug kalbama, Lietuvoje pasiekta mažai pažangos mažinant nutukimą - daugiau kaip 50% gyventojų turi per didelį svorį (kai KMI ≥25).

Kad sumažėtų vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų, diabeto ir daugelio kitų lėtinių ligų našta visuomenėje, būtina kovoti su rūkymu, nutukimu, fiziniu neaktyvumu ir alkoholio vartojimu. Reikalingi ilgalaikiai gyvenimo būdo pokyčiai. Kad jie vyktų, svarbūs ir individualūs pasirinkimai, ir vyriausybių veiksmai. Tačiau, žmonėms dažnai sunku laikytis rekomendacijų dėl aplinkos, socialinių ar ekonominių veiksnių bei dėl gamintojų ir prekybininkų interesų, veikiančių priešingai prevencijos tikslams.

Pavyzdžiui, nekontroliuojamai plintanti prekyba greituoju maistu gresia taip vadinamų maisto „dykumų“ arba maisto „pelkių“ atsiradimu, ši tendencija stebima JAV ir JK miestuose ir siejama su nutukimo, diabeto padaugėjimu. Skatinant pokyčius visuomenėje, švietimo ir įtikinėjimo nepakanka. Geresnių rezultatų pasiekiama vyriausybių taikomomis kompleksinėmis priemonėmis – edukacija, efektyvia socialine reklama, pagalba norintiems pakeisti įpročius bei teisiniu reguliavimu ir ribojimais (sistemingu kainų didinimu nesveikiems produktams; reklamos ir rėmimo draudimu; prieinamumo ribojimu; griežta kontrabandos kontrole).

Kovojant su ligomis, valdžios vaidmuo yra esminis, tačiau dažnai atrodo, kad valdininkams svarbiau verslo interesai nei žmonių sveikata ir gerovė. Pagerėję visuomenės sveikatos statistiniai rodikliai dažnai nėra pakankamas pagrindas ribojimų ir draudimų tęsimui. Pavyzdžiui, siaučiant pandemijai, buvo nuspręsta atšaukti daugelį ankstesnės valdžios įvestų prekybos alkoholiu ribojimų: vėl prailginti prekybos alkoholiu laiką, sumažinti įsigijimo amžiaus ribą, atšaukti alkoholio reklamos draudimą. Tai siūlyta, nepaisant tyrimų duomenų, kad ribojimai duoda laukiamą rezultatą - alkoholio sukelta žala visuomenės sveikatai sumažėjo.

Panašiai, akcizų didinimas alkoholiui bei tabakui veiksmingai sumažina vartojimą, tačiau akcizai keliami pernelyg lėtai (lyginant su infliacija), dėl to alkoholis bei tabakas tapo įperkami labiau nei bet kada anksčiau. Lietuvoje cigarečių pakelio kaina (apytiksliai 5 Eur) 2025 m. turėtų padidėti ne 26 centais, bet 2-3 kartais (Jungtinėje Karalystėje cigarečių pakelio kaina - 17 Eur, Prancūzijoje - 11,5 Eur).

Mokslu pagrįsta išankstinė patikra yra kita svarbi sveikatos stiprinimo priemonė. Lietuvoje vykdomos valstybės finansuojamos prevencinės programos (gimdos kaklelio, krūties, storosios žarnos, priešinės liaukos vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų), diegiami programų patobulinimai, siūlomos naujos. Kad visuomenės sveikatos intervencijos būtų naudingos visuomenei, svarbu suprasti dabartinių prevencijos strategijų trūkumus. Tam reikalingi patikimi duomenys, moksliniai tyrimai, kompetentingi ekspertai, būtinas programų koordinavimo centras, organizuota populiacinė kvietimų-priminimų sistema, sistemingas rodiklių monitoravimas ir kokybės kontrolė.

Nuo 2004 m. šios esminės sąlygos nebuvo užtikrintos. Tai lėmė, kad nepaisant kasmet prevencinėms programoms skiriamų lėšų, jos neduoda laukiamos naudos - mirtingumo rodikliai išlieka dideli, ypač nuo širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) (2023 m.  skirta 26,9 mln. eurų) ir prostatos vėžio (4 didžiausias mirtingumas Europoje, 2023 m. skirta 2,8 mln. Eur). Todėl yra svarbus šių nevienareikšmiai vertinamų prevencinių programų (ŠKL¹ ir priešinės liaukos vėžio) efektyvumo, ekonominio pagrįstumo, naudos/žalos įvertinimas. Nuo 2025 m. planuojama plaučių vėžio ankstyvosios patikros programa, kuri kvies dalyvauti visus 50-70 m. amžiaus žmones.

Mokslinių tyrimų duomenimis, ši programa efektyvi tik didelėje rizikoje esantiems žmonėms (daug rūkantiems arba rūkiusiems praeityje). Klausimas, kuo pagrįstas nerūkiusių žmonių kvietimas tyrimui, kokią naudą tai duos, ar ji nusvers žalą, ar valstybės lėšos nebus švaistomos? Stebina, kad randama lėšų brangioms abejotinos vertės programoms, tačiau ignoruojamos paprastesnės įrodymais pagrįstos efektyvios priemonės, pavyzdžiui, ženklus akcizų tabakui didinimas ar profesionali pagalba visiems norintiems mesti rūkyti.

Šiuo metu kova su klimato kaita, jos neigiamu poveikiu visuomenės sveikatai yra vienas iš pasaulio sveikatos politikų prioritetų. Lietuvoje ir Europoje 97% miestų gyventojų yra veikiami oro taršos kietosiomis dalelėmis PM₂.₅, viršijančiomis PSO rekomenduojamą saugų lygį 5 µg/mᵌ. Dėl oro taršos padidėja rizika sirgti kvėpavimo organų ligomis, diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis, piktybiniais navikais, plaučių vystymosi sutrikimais ir daugeliu kitų ligų. Viena iš 10 per ankstyvų mirčių Europoje siejama su aplinkos tarša. Nustatyta, kad sveikoje ir neužterštoje aplinkoje žmonės gyvena ilgiau ir yra sveikesni.

Mokslas pateikia vis daugiau duomenų, kad daugiausia karščio bangų, karščio salų ir karščio sukeltų mirčių įvyksta tankiai apgyvendintuose miestų gyvenamuosiuose rajonuose, kuriuose mažai žalumos ir didelė oro tarša. Siūlomos efektyvios priemonės oro taršos, klimato kaitos poveikio švelninimui - viešasis transportas, miestų planavimas su žaliosiomis zonomis, išmetamo CO₂ kiekio bei iškastinio kuro naudojimo mažinimas.

Švedijoje atliktas tyrimas parodė, kad tik 1 µg/mᵌ sumažinus oro taršą kietosiomis PM₂.₅ dalelėmis, sumažėja bendras mirtingumas bei kasmetiniai naujų susirgimų skaičiai miokardo infarktu, insultu, lėtine obstrukcine plaučių liga, plaučių vėžiu, diabetu, vaikų astma, nėščiųjų hipertenzija ir priešlaikinių gimdymų. Lietuvoje vykdomas aplinkos oro monitoringas, moksliniai tyrimai. Mokslo premijos laureatai (2020 m.) prof. R. Gražulevičienė ir prof. A. Dėdelė tyrė urbanistinės aplinkos, psichosocialinių ir epigenetinių veiksnių poveikį sveikatai nuo kūdikystės iki brandos. Sukaupti duomenys ir rekomendacijos galėtų būti naudingi miestų planuotojams, savivaldybių specialistams, politikams, visuomenei.

Deja, miestų planavimas yra viena iš sričių, kur nepaisoma mokslinių tyrimų ar ekspertų rekomendacijų, siekiant kuo didesnio pelno. Institucijos, vietoje efektyvių ir sistemingų priemonių, kurios mažintų oro taršą, švelnintų karščių poveikį ir saugotų miestų gyventojų sveikatą (nėščiųjų, kūdikių, vaikų, vyresnių žmonių ir visų, pėsčiomis, viešuoju transportu, dviračiais vykstančių į darbus, mokyklas, gydymo įstaigas, sportuojančių, žaidžiančių lauke), pasitenkina raginimais neiti į lauką ir užsidaryti langus. 

Duomenys ir moksliniai įrodymai turėtų būti visuomenės sveikatos strategijų pagrindas. Lietuvoje vykdoma daug mokslinių tyrimų, rezultatai skelbiami tarptautiniuose mokslo leidiniuose; dalyvaujama Europos Sąjungos finansuojamuose projektuose (PreventNCD, JACARDI, CanCon ir kt.). Tačiau, tyrimų duomenys ir rekomendacijos dažnai keliauja į valdininkų stalčius, o politikų ir institucijų sprendimai priimami remiantis viešąja nuomone, fragmentiška informacija, emocijomis ar grupių interesais. Viešumoje visuomenės sveikatos specialistai neįtraukiami į diskusijas ir sprendimų priėmimą, manipuliuojama rodikliais. Nauja SAM Mokslo ir inovacijų patarėjo pareigybė turėtų paskatinti visuomenės sveikatos srities mokslininkų ir sveikatos politikų bendradarbiavimą, deja kelia abejonių šio specialisto kompetencija mokslinių tyrimų srityje.

Kompetentinga nešališka žiniasklaida

Siekiant stiprinti visuomenės sveikatą, svarbu, kad žurnalistai ieškotų ir skleistų tiesą, nešališkai informuotų ir patikrintų faktus. Netikslus ar sensacijų besivaikantis informavimas apie mokslo atradimus žiniasklaidoje gali dezinformuoti ir sukelti visuomenės nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą. Visuomenės sveikatos nepadeda stiprinti neturintys universitetinio išsilavinimo sveikatos mokslų srityje, bet sveikatos patarimus dalijantys įvairūs receptų kūrėjai, sveikos gyvensenos konsultantai, taip pat  ir vaistininkai nevengiantys pareklamuoti papildų ar paslaugų.

Žurnalistikos studijų programose turėtų būti ne tik verslo, politikos, sporto ar kultūros žurnalistikos kursai, bet ir Mokslo ir/ar Sveikatos žurnalistikos ir komunikacijos studijos. Žurnalistams būtinos biomedicinos mokslų žinios tam, kad jie gebėtų pasirinkti kompetentingus pašnekovus, užduoti tinkamus klausimus, tikrinti faktus, atskirti faktus nuo nuomonės, patikimus duomenis nuo nepatikimų, arba išsiaiškinti valstybės finansuotų mokslinių tyrimų realią naudą.

Apibendrinimas. Sprendžiant sveikatos iššūkius Lietuvoje, svarbu siekti pažangos visuomenės sveikatos srityje ir stiprinti visuomenės sveikatos sistemą. Sveikatos politika sprendimų priėmime turėtų remtis duomenimis ir įrodymais. Tam būtina stiprinti sveikatos duomenų infrastruktūrą, gerinti duomenų kokybę, tobulinti populiacinių ir sveikatos mokslinių tyrimų infrastruktūrą. Būtina stiprinti visuomenės sveikatos specialistų kompetencijas tokiose srityse kaip sveikatos pokyčių monitoravimas, intervencijų vertinimas ir tyrimų duomenų sklaida. Svarbu užtikrinti tik įrodymais paremtų intervencijų taikymą bei visuomenės sveikatos specialistų ir sprendimų priėmėjų bendradarbiavimą. Mokslo įrodymų sėkmingas įgyvendinimas yra sudėtingas procesas - intervencijos visuomenėje paprastai neduoda greito, aiškiai matomo gero rezultato, kuris motyvuotų gyventojus ir sveikatos politikus tinkamai taikyti veiksmingas profilaktikos priemones. Nepaisant to, mokslinių tyrimų ir įrodymų ilgalaikė svarba ligų prevencijai ir visuomenės sveikatai yra nediskutuotina ir turėtų būti sveikatos politikų sprendimų pagrindas. Norisi tikėtis, kad naujoji valdžia tai supras.

The post Rūta Everatt. Lėtinių ligų prevencija: COVID-19 pandemijos pamokos appeared first on LAIKMETIS.

Pradėdamas pokalbį su psichologe laidos vedėjas ir socialinės iniciatyvos „Skirtingos Spalvos“  įkūrėjas Dalius Stankevičius atkreipė šeimų dėmesį, kad prasidėjus priešlaikiniam gimdymui tėvams reikia nepamiršti, jog vaikelio atėjimas yra viena iš brangiausių akimirkų ir būsimas etapas, bet kokiu atveju, taps prasmingiausiu gyvenimo įvykiu. „Tarp netikėtos žinios ir staiga užpuolusių iššūkių nepamirškite, kad šiame etape yra ir nepakartojamų akimirkų, kurias reikia išgyventi, norint stiprinti šeimos ryšį. Žinokite, kad greta jūsų visada bus tų žmonių, kurie padės iš rankų nepaleisti gražiausių akimirkų ir įveikti patiriamus sunkumus. Specialistų pagalba yra tai, ko jums dabar labiausiai reikia, tad nebijokite priimti ją su siekiu padėti sau ir savo šeimai“, – mintimis dalijasi Dalius. 

Ne vienerius metus konsultuodama ankstukų šeimas psichologė Evelina Sabaitytė pokalbį tęsia supažindindama su galima artimųjų reakcija. ,,Vienos šeimos žino, kad susilauks ankstukų, kitos sužino tik gimdykloje ir nebeturi laiko suvokti, kas jų laukia. Ir čia, šioje situacijoje, pasaulis staiga išplėšia galimybę pasitikti mažylį taip, kaip tos šeimos planavo. Šį jausmą turime įvardinti taip, kad pirmas susitikimas su mažyliu yra ir gimimas, bet tuo pačiu ir didžiulė netektis. Juk idiliškas gimdymas – tiesiog pradingsta. Šeimos susiduria su įvairiais jausmais: liūdesiu, didžiule baime, išgąsčiu, šoko reakcija ir nežino kaip su tuo gyventi. Todėl reikia nepamiršti įsivardinti esminius dalykus: kur aš esu, kodėl aš esu, kas šiuo metu vyksta ir kaip galiu priimti pagalbą“, – įvairia šeimų patirtimi dalijasi psichologė. 

Kalbėdama apie emocinio ryšio svarbą tarp vaikelio ir mamos psichologė atkreipia dėmesį, kad ryšys tampa besąlygiškas: ,,Pastebime, kad mamai atėjus prie inkubatoriaus mažylio širdies ritmas suintensyvėja. Jei mama pradeda kalbėtis ar niūniuoti lopšines, matome, kad mažylio širdies ritmas stabilizuojasi. Todėl vaikelio emocinė branda ir jos vystymasis prasideda nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų.“

Psichologės teigimu, šeimoms, susilaukusioms ankstuko, apie reikiamą pagalbą labai svarbu kalbėtis su artimaisiais ir patiems suprasti, kokia giminaičių ar draugų reakcija gali būti į priešlaikinio gimdymo žinią. ,,Yra kelios artimųjų pozicijos. Viena iš jų, kuomet šeima išgirsta pasakymus ,,viskas bus gerai“, ,,jūs tik nepergyvenkite“ ir panašiai, bet iš tikrųjų, niekas nežino, ar tikrai mažylio sveikatos būklė bus gera. Ir kita artimųjų pozicija yra nežinančiųjų, kuomet bandoma išsiaiškinti, kas atsitiko, kodėl taip atsitiko ir kas čia kaltas. Tuomet prasideda šeimos kaltinimas dėl pačių artimųjų kylančio nerimo ir nežinojimo. Taip bandoma ieškoti paaiškinimo į tuos dalykus, kurie paprasčiausiai, tokioje situacijoje, lieka nepaaiškinami. Todėl šeimos turi labai aiškiai ištransliuoti artimiesiems žinią, kokia pagalba jiems yra reikalinga, o galbūt priešingai, kad jiems reikia daugiau laiko ir erdvės“, – patarimais dalijasi psichologė.

Pokalbio pabaigoje buvo paliesta ir vaikelio netekties tema, kuomet mažyliui nepavyksta išvysti dienos šviesos. Laidos vedėjui D. Stankevičiui uždavus klausimą: ,,Kaip išgyvenus netekties būseną tėvams nenuleisti rankų ir turėti vilties šeimos kūrimui?“, psichologė atsigręžė į formuojamą tėvų ir vaiko supratimą. Atsisveikinimas neįvyksta per dieną ar dvi ir tai yra individuali kelionė, kurios kančią reikia gebėti paleisti. ,,Aš stengiuosi atskirti vaiką ir tėvus. Formuoju tėvams vaiko, kaip individo supratimą, kad kiekvienas žmogus gyvena tiek, kiek jam leidžia jėgos. Ir čia randu atsakymą, kad susiduriant su mirtimi, mes kiekvienas gyvenam tol, kol galime gyventi be kančios. Ir noriu tikėti, kad nei vienas tėvas nelinki savo vaikui kančios“, – apie netekties išgyvenimą kalba psichologė. 

Viešoji įstaiga „Skirtingos spalvos“ primena, kad vienuoliktosios laidos herojais tapo Elena ir Tadas Bruzguliai (pokalbį galite žiūrėti čia), kurie atvirai pasidalijo savo išgyvenimais auginant dvynes ankstukes. Iniciatyvą palaikyti galite įsigydami rankų darbo marškinėlius, kurie skleidžia palaikymo žinutę ankstukų bendruomenei.

The post Psichologė E. Sabaitytė: šeimos susiduria su įvairiais išbandymais ir jausmais appeared first on LAIKMETIS.

2024 metų ruduo į Vidurio ir Rytų Europą, įskaitant Lenkiją, atnešė smarkių liūčių, sukėlė potvynių. Liūtys ir po jų pakilęs upių vanduo griovė užtvankas ir pylimus, užpylė miestus ir kaimus. Labai stipriai nuo potvynių ir liūčių nukentėjo Pietų Lenkijos miestai, per audras žuvo žmonės. Dėl smarkių liūčių kilus potvyniams buvo užtvindyti namai, apgadinti tiltai ir keliai.

Nuo pirmųjų pastarosios ekologinės krizės dienų Lenkijos maltiečiai padeda nukentėjusiems žmonėms apsemtose teritorijose. Nysa ir Glucholazy regionuose jau trūksta pagalbos rankų – čia situacija yra kritinė, nes kovoti su potvynio padariniais trukdo gamtos neramumai.

Lietuvos maltiečiai savanoriai kilo į pagalbą kolegoms Lenkijoje. Lapkričio 22 d. jie išvyko teikti humanitarinės pagalbos. Delegacijoje 4 vyrai ir 4 moterys: Lietuvos, Ukrainos, Amerikos piliečiai. Tai medicinos, inžinerijos, statybų, savanorių valdymo, lenkų kalbos specialistai, pasiruošę savaitę kartu su Lenkijos maltiečiais vykdyti visus potvynio padarinių likvidavimo darbus. Šiuo metu svarbiausia – humanitarinė ir infrastruktūrinė pagalba, kad nukentėjusieji galėtų grįžti į saugų ir normalų gyvenimą.

„Suprasdami, kad susitvarkyti su tokio mąsto potvynio padariniais yra itin sudėtinga, operatyviai reaguojame į kolegų, bičiulių maltiečių Lenkijoje, pagalbos šauksmą. Kokia reali padėtis ir kokie darbai laukia, sužinosime tik nuvykę į vietą, bet pagrindinės užduotys, kurių imsimės, tai pastatų valymas, jų paruošimas žiemai, maisto ruoša ir paskirstymas padedantiesiems“, –  informacija apie skubų išvykimą į Lenkiją dalijosi maltiečių savanorystės procesų vadovė Violeta Masteikienė.

The post Lietuvos maltiečiai savanoriai kilo į pagalbą kolegoms Lenkijoje appeared first on LAIKMETIS.

Svečius iš Lietuvos pasitiko Ilavos kalėjimo direktorius Gaweł Gałdziński, Kalėjimų vyriausiasis kapelionas kun. Adam Jabłoński ir tėvas Janas Dezyderiuszas Polas iš Lenkijos kalėjimų tarnybos kapelionų biuro. Vizitas prasidėjo bendromis Šv. Mišiomis kalėjimo koplyčioje. Visa kita diena buvo skirta susipažinimui su Lenkijos bausmių vykdymo sistema, kalėjimo patalpų apžiūrėjimui ir patirties kalėjimų sielovados srityse mainams.

Lenkijoje prie Kalėjimų tarnybos veikianti kalėjimų sielovados taryba – patariamoji generalinio direktoriaus institucijai. Ji koordinuoja užduotis įkalinimo įstaigose ir kalinių tardymo izoliatoriuose, susijusias su sielovados veikla. Kalėjimo pastoracinę tarybą sudaro Romos katalikų Bažnyčios, Evangelikų-Augsburgo Bažnyčios ir Stačiatikių Bažnyčios vyriausieji kapelionai. Kiekvienas jų koordinuoja savo Bažnyčios kunigų pastoracinę veiklą.

Sistemos skiriasi, dvasiniai nuteistųjų poreikiai – tie patys

Pasak Sielovados bausmių vykdymo sistemos programos koordinatorės Renatos Dubauskės, nepaisant skirtingų bausmių vykdymo sistemų, nuteistų asmenų dvasiniai poreikiai yra universalūs, o kapelionai atlieka labai svarbų vaidmenį jų paramos ir socialinės reabilitacijos procese. Lenkijos ir Lietuvos institucijoms naudingas apsikeitimas patirtimis pasitarnaus nuteistiesiems, nes atliekant bausmes jiems bus teikiama geresnė dvasinė ir emocinė parama.

„Mūsų siekis –ne tik atliepti nuteistųjų dvasinius poreikius, bet ir skatinti abipusę bendrystę bei palaikymą tarp šalių sielovados darbuotojų, – sakė R. Dubauskė, pabrėždama, kad tokių kelionių metu sustiprinami ryšiai tarp bausmių vykdymo sistemos darbuotojų ir kapelionų yra didelės vertės.

Kalėjimų kapelionų įspūdžiai

Dalindamiesi įspūdžiais, kelionėje dalyvavę kapelionai ypač akcentavo Lenkijos sielovados tarnybų svetingumą, profesionalumą ir atvirumą:

„Buvo gera būti tarp žmonių, kuriems rūpi kalinių gerovė. Tai buvo aiškiai matoma tiek iš kalėjimo direktoriaus su savo komanda, tiek iš kunigų, tarnaujančių kalėjime. Šie žmonės savo darbą dirba ne tik dėl karjeros ar atlyginimo, bet dėl tikro noro prisidėti prie kalinių ir visuomenės gerovės. Mes sutikome labai šiltų žmonių, kurie žino, kaip palaikyti tvarką kalėjime dėl bendro gėrio, tačiau neprarado savo širdies – išties yra labai žmogiški ir šilti.“

„Norėjosi pasisemti patirties ir pabūti bendrystėje su Lietuvos kalėjimų kapelionais. Pagalvojome apie mūsų kaimynus lenkus ir jie sutiko parodyti pavyzdinį kalėjimą netoli Olštino miesto, Ilawoje. Kadangi ir jiems buvo pirmas kartas priimti delegaciją iš Lietuvos, reikėjo daug derinimo. Džiaugiuosi, kad kelionėje dalyvavo penki kapelionai ir Lietuvos Caritas atstovė.“

„Buvome labai svetingai priimti, o Lenkijos kalėjimo kapelionų koordinatorius ir Ilavos kalėjimo kapelionas atvirai dalinosi patirtimi. Man, kaip kunigui, paliko įspūdį švari kalėjimo aplinka, modernūs pastatai ir kalėjimo vadovybės atvirumas dvasiniam gydymui bei tikėjimo skleidimui kalėjime. Lenkai turi savo kalėjimo pastoracijos modelį, kurį pritaiko vietos realijoms. Jie turi daug reabilitacijos programų ir užimtumo veiklų. Man buvo svarbu, kad kalėjimo kapelionas turi grupę kalinių, kurie padeda jam pastoracijoje."

„Tai buvo geras bendrystės laikas. Labai palietė nuoširdžios šv. Mišios su kapelionais ir nuteistaisiais. Meldėmės lietuvių ir lenkų kalbomis. Ši kelionė mane įkvėpė toliau tarnauti ne tik nuteistiesiems, bet ir Lietuvos kalėjimų tarnybos pareigūnams. Supratau, kad šią patirtį reikia aptarti su kitais kapelionais ir toliau nuoširdžiai bendradarbiauti su valstybe bei kalėjimų administracijomis.“

Naujas impulsas sielovados darbams Lietuvoje

Ant Ilavos kalėjimo iškalti šv. Jono žodžiai „Jūs nuteisti, tačiau ne pasmerkti“ priminė žmogiškumo bei atleidimo svarbą, o bendra malda, susitikimai ir dvasinės vienybės patirtis suteikė naują impulsą sielovados darbams Lietuvoje. Pasak R. Dubauskės, ši misija gali būti matoma ir kaip pasiruošimas ateinantiems 2025 metams, kuriuos popiežius Pranciškus paskelbė jubiliejiniais, pavadindamas „Vilties piligrimų“ metais, su kvietimu visiems tikintiesiems būti vilties šaukliais, siekti dvasinės stiprybės ir atnaujinti savo tikėjimą.

„Lietuvos kalėjimų kapelionai grįžo su atnaujinta motyvacija, kuri neabejotinai prisidės prie jų tarnystės nuteistiesiems ir kalėjimų darbuotojams. Tokie vizitai ir misijos yra ne tik bendrystės aktai, bet ir įkvėpimas vilties piligrimystei su visa visuotine Bažnyčia. Lietuvos kapelionų apsilankymas Ilavos kalėjime buvo svarbus žingsnis stiprinant Lenkijos ir Lietuvos kalėjimų kapelionų bendradarbiavimą, viliamės pasikviesti kolegas ir į Lietuvą“, – sakė Lietuvos Carito sielovados bausmių vykdymo sistemoje programos koordinatorė.

Padeda ne tik nuteistiesiems, bet ir jų artimiesiems

Caritas organizacija daugiau nei dvidešimt metų siekia, kad teisti asmenys turėtų galimybę po bausmės atlikimo grįžti į visuomenę ir gyventi gyvenimą be nusikaltimų. Kaip rodo statistika, Lietuvoje bausmių už padarytus nusikaltimus paliesti maždaug 25 tūkst. žmonių. Teistiems ir grįžusiems iš įkalinimo įstaigų Caritas teikia socialinę, teisinę, psichologinę pagalbą, organizuoja įvairius užsiėmimus įkalinimo įstaigose.

Sielovadinės tarnystės kalėjimuose tikslas – atkurti ir stiprinti nuteistųjų orumą, prisidedant prie teigiamų pokyčių šių žmonių gyvenimuose. Šiuo metu Lietuvos įkalinimo įstaigose darbuojasi 15 kalėjimų kapelionų, prie Carito veikia ne tik Nuteistųjų konsultavimo centras, bet ir Nuteistųjų integracijos programa.

Viena naujausių Carito Lietuvoje darbo sričių – pagalba laisvės atėmimu nubaustų žmonių artimiesiems: vaikams, sutuoktiniams, mamoms, tėčiams, kitiems baudžiamiems be realios kaltės, kurie mūsų visuomenėje ne tik stigmatizuojami, bet ir patiria dvasinių, materialinių, daug kitų iššūkių. Atsiliepiant į nuteistųjų artimųjų patiriamus sunkumus, Caritas darbuotojai ir savanoriai ieško būdų mažinti žalą. Tam pasitarnauja programa „Bausmės šešėlyje“.

The post Lietuvos kalėjimų kapelionai vyko į vieną didžiausių Lenkijos kalėjimų appeared first on LAIKMETIS.