Pasak prezidento vyriausiosios patarėjos, tai nėra tinkama priemonė spręsti eilių gydymo įstaigose problemą.

„Absoliučiai – ne. Tikrai vertinčiau labai neigiamai tokį pasiūlymą, kažkaip nepasimokome iš pandemijos valdymo klaidų“, – Žinių radijui antradienį teigė Irena Segalovičienė.

Valdžios institucijoms ieškant sprendimų, kaip mažinti pacientų eiles pas gydytojus, galimybė taikyti baudas praėjusią savaitę apsvarstyta Seimo Sveikatos reikalų komitete.

Vis dėlto sveikatos apsaugos viceministras Edgaras Diržius tuomet pabrėžė, kad tai būtų kraštutinis variantas.

„Kol kas tikimės daugiau iš minkštųjų priemonių, tačiau, žinoma, baudos variantas visą laiką sklando mūsų galvose kaip vienas iš tų variantų, kurį galima taikyti“, – sakė jis.

Pasak prezidento patarėjos, pirmiausia, reikia užtikrinti, kad visose gydymo įstaigose sklandžiai veiktų registracijos sistema, žmonės būtų informuojami apie vizitą ir galimybę jį atšaukti, būtų įvertinamos galimos objektyvios priežastys, kodėl pacientas neatvyko pas medikus.

„Kai matysime, kad valstybė padarė viską, kas įmanoma, tada būtų galima padiskutuoti šiuo klausimu. Norisi pakviesti sprendimų priėmėjus nedaryti esminių, vertybinių klaidų“, – sakė ji.

Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, daugiau negu dvi savaites vizito pas šeimos gydytoją vidutiniškai laukia apie 13 proc. gyventojų, pas gydytojus specialistus du trečdaliai žmonių patenka per 30 dienų.

Dabar įstatymas įpareigoja pacientą pranešti sveikatos priežiūros įstaigai, jeigu jis negalės atvykti planuoto vizito pas gydytoją, tačiau jokių nuobaudų už nepranešimą nenumatyta.

The post Prezidentūra kritikuoja svarstymus taikyti baudas neatvykusiems pacientams appeared first on LAIKMETIS.

Anot pranešimo, šių metų pavasarį pirmosiomis ES valstybėms, su kuriomis pradėti duomenų mainai, tapo Latvija ir Lenkija. 

Tai reiškia, kad nuo šiol į šias šalis vykstantys Lietuvos gyventojai jose galės įsigyti jiems reikalingų receptinių vaistinių preparatų. Tai taip pat leidžia šių šalių gyventojams pagal jų šalyje išrašytus elektroninius receptus įsigyti vaistų Lietuvoje.

„Lietuva plečia elektroninių receptų mainus su kitomis ES valstybėmis, užtikrindama savo gyventojams galimybę keliaujant arba dirbant užsienyje įsigyti vaistų pagal Lietuvoje išrašytą receptą. Pacientai jau gali keliauti į šešias šalis nesijaudindami, kad nutrūks Lietuvoje jiems paskirtas gydymas vaistais. Tokių valstybių sąrašas bus toliau nuosekliai didinamas, žingsnis po žingsnio artėjant link užsibrėžto tikslo – iki 2028 metų į e. receptų tinklą apjungti visą ES“, – pranešime cituojamas sveikatos apsaugos viceministras Olegas Niakšu.

Pasak Registrų centro E. sveikatos skyriaus vadovo Domanto Ozerenskio, sukurta tarptautinė elektroninio recepto duomenų mainų platforma prisideda prie bendrų ES tikslų užtikrinti vienodas prekių ir paslaugų įsigijimo ir gavimo sąlygas tarp skirtingų Bendrijos narių.

Registrų centro duomenimis, iki šiol gyventojai pagal Lietuvoje išrašytus elektroninius receptus apie 150 kartų įsigijo vaistų Latvijoje ir Lenkijoje.

Anot pranešimo, pradedant veikti naujai paslaugai, kai kurioms ES valstybių vaistinėms gali nepavykti iš karto sėkmingai prisijungti prie tarpvalstybinių elektroninių receptų sistemos, todėl rekomenduojama prieš vykstant į kitą ES šalį įsigyti receptinių vaistų įsitikinti dėl galimybės joje pasinaudoti Lietuvoje išrašytu receptu.

ES galima įsigyti visus kompensuojamuosius ir nekompensuojamuosius receptinius vaistus, išskyrus narkotinius, ekstemporaliuosius ir vardinius.

Iki 2025 metų kovo 31 dienos negalima įsigyti vaistinių preparatų, kurių farmacinė forma – įkvepiamieji vaistiniai preparatai, milteliai, milteliai injekciniam ar infuziniam tirpalui, arba skystos ir minkštos farmacinės formos vaistiniai preparatai. Šių farmacinių formų vaistams, taip pat kompensuojamosioms medicinos pagalbos priemonėms, kaip ir iki šiol, turi būti išrašomi popieriniai receptai.

Užsienyje taip pat nebus galimybės pasinaudoti tęstiniu elektroniniu receptu (su žyma „gydymui tęsti“), jeigu vaisto išdavimas jau buvo pradėtas Lietuvoje.

Registrų centro duomenimis, šiais metais Lietuvoje išrašyta beveik 15 mln. elektroninių receptų.

The post Pacientai su elektroniniais receptais vaistų galės įsigyti dar 4 ES šalyse appeared first on LAIKMETIS.

Greitosios medicinos pagalbos tarnybos (GMPT) generalinio direktoriaus patarėjo Tomo Vasiliausko teigimu, iki 10 val. trumpuoju numeriu 1808 gauta beveik 300 skambučių.

Iš jų 90 proc. skambinusiųjų teiravosi apie pavežėjimo paslaugą ir 10 proc. bandė jai registruotis. Dviem trečdaliais atvejų registracijos buvo sėkmingos, trečdalis žmonių neatitiko paslaugai gauti nustatytų kriterijų.

„Jeigu vakar dirbo du operatoriai, šiandien dirba ne mažiau kaip dešimt. (…) Galima pervežti žmones iš bet kurios savivaldybės į bet kurią ir parvežti iš sveikatos priežiūros įstaigos namo“, – pirmadienį Kauno klinikose per spaudos konferenciją sakė Greitosios medicinos pagalbos tarnybos atstovas.

Pasak T. Vasiliausko, tarnyba atsakinga už dviejų lygių paslaugą – nespecializuotą valstybės lygio ir specializuotą pacientų pavežėjimą.

„Pirmai savaitei esame užsitikrinę transportą keturis kartus didesniam pavežėjimų kiekiui nei prognozuojamas“, – tvirtino T. Vasiliauskas.

Jo duomenimis, per dieną savivaldybėje, turinčioje 25 tūkst. gyventojų, įvyksta 0,7 pavežėjimo per dieną.

„Tikėtina, kad augs iki 2–2,5 karto. Į šiuos skaičius atsiremdami, esame numatę keliskart didesnius transporto skaičius. (...) Numatydami didesnę paklausą, esame pasirengę ją uždengti“, – dėstė GMPT direktoriaus patarėjas.

Numatoma 40 tūkst., kitais metais – 70 tūkst. pavežėjimų

Kaip sakė sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, pirmadienį pradedamas vykdyti pacientų pavežėjimas yra neskubios pagalbos paslauga, startuojanti visose 60-yje Lietuvos savivaldybių, ji „reikšmingai didina pacientų galimybes ir mobilumą“.

„Šiai paslaugai galima registruotis į pasirinktą gydymo įstaigą. Šiai paslaugai pacientui padėti galės ir jo artimieji žmonės, socialiniai darbuotojai, šeimos nariai, gydytojai. Pacientai galės vykti, jei yra poreikis, ne tik vieni, bet ir su lydinčiuoju“, – teigė A. Dulkys.

„Ir labai svarbus dalykas pacientų srautų valdymui – kad tai yra planinės paslaugos. (...) Gydymo įstaigoms, jų ritmui, yra didžiulė pagalba“, – pažymėjo ministras.

Anot jo, „holistinis paslaugos kontekstas atsispindi ir paslaugų finansavime“.

„Tai reiškia, kad hemodializės paslaugos bus finansuojamos ir organizuojamos iš savivaldybių, nespecializuotos pavežėjimo paslaugos bus finansuojamos valstybės, specializuotos – iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo“, – nurodė ministras.

Jo duomenimis, šiemet numatoma suteikti pavežėjimo paslaugą 40 tūkst. pacientų, kitąmet šis skaičius galėtų siekti 70 tūkstančių.

Šiemet šiai paslaugai finansuoti valstybė numačiusi 4 mln. eurų, kitais metais gali reikėti apie 9 mln. eurų.

Plungės rajono mero Audriaus Klišonio teigimu, pavežėjimo paslaugą jau kurį laiką teikiančiai Plungė savivaldybei ji kainuoja 50–70 tūkst. eurų per metus.

Paslaugą gauti gali ne visi

Pacientų pavežėjimas visoje Lietuvoje pradedamas po bandomojo projekto, vykdyto nuo 2023-iųjų rugpjūčio 20-yje savivaldybių. A. Dulkio duomenimis, jo metu paslauga suteikta beveik 16 tūkst. kartų.

Kaip anksčiau skelbė Sveikatos apsaugos ministerija, paslauga teikiama pacientui nuvykti į asmens sveikatos priežiūros įstaigas arba grįžti iš jų. Pavežėjimas taip pat vykdomas grįžti iš skubios pagalbos skyriaus.

Ši paslauga skirta gyventojams, kuriems nustatytas 55 proc. ar mažesnis darbingumo lygis, neįgalumo arba specialiųjų poreikių lygis, taip pat asmenims, kurie turi teisę į priemokas už kompensuojamuosius vaistus dėl nepakankamų pajamų.

Paslauga skirta ir 75 metų bei vyresniems asmenims, kurie turi teisę į priemokas už kompensuojamuosius vaistus dėl nepakankamų pajamų ir kuriems pavėžėjimo paslauga yra reikalinga dėl sveikatos būklės.

Pavėžėjimas skirstomas į dvi rūšis: nespecializuotą ir specializuotą.

Pastarojo pavėžėjimo metu dalyvauja medicininį išsilavinimą turintis asmuo, paslauga teikiama greitosios medicinos pagalbos automobiliu, jos metu stebima paciento būklė. Nespecializuoto pavėžėjimo metu medikas pacientų nelydi.

Paslaugą galima užsisakyti paskambinus į Karštąją liniją trumpuoju telefono numeriu 1808.

The post Pradėta teikti pacientų pavežėjimo paslauga, sulaukta beveik 300 skambučių appeared first on LAIKMETIS.

Nors apeliacinės instancijos teismas mano, kad medikai galėjo tinkamai neatlikti savo pareigų, jis kontatavo, jog priežastinis ryšys tarp minėtų pareigų pažeidimo ir pacientės mirties nebuvo nustatytas.

Po dviejų instancijų teismų išteisinimų valstybė už išlaidas advokatams A. Eigminui turės sumokėti 9 tūkst. eurų, L. Lapinaitei – 6,6 tūkst. eurų.

Vilniaus apygardos teismas praeitą savaitę paskelbė, kad, skirtingai nei medikus taip pat išteisinęs pirmosios instancijos teismas, jis mano, jog byloje yra duomenų, kurie leidžia spręsti, jog išteisintieji gydytojai chirurgai A. Eigminas ir L. Lapinaitė savo pareigų neatliko tinkamai: neįtarė sepsio, nevertino pacientės būklės pokyčių, nepaskyrė jai empirinės antibakterinės terapijos.

Tačiau vertindamas, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp minėtų pareigų pažeidimo ir pacientės mirties, teismas pabrėžė, kad net ir atlikus nukentėjusiosios autopsiją, nebuvo gautas vienareikšmis atsakymas dėl jos mirtį sukėlusios priežasties.

„Baudžiamojoje teisėje galioja taisyklė, jog visos nepašalintos abejonės privalo būti vertinamos kaltinamojo naudai“, – rašoma Vilniaus apygardos teismo verdikte.

Anksčiau už išlaidas advokatams per ikiteisminį tyrimą ir pirmos instancijos teisme A. Eigminui iš valstybės buvo priteista 8 tūkst. 850 eurų, Vilniaus apygardos teismas nauju nuosprendžiu šią sumą sumažino iki 6 tūkst. eurų.

Be to, teismas nutarė priteisti A. Eigmino naudai 3 tūkst. eurų už patirtas proceso išlaidas, skirtas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme. 

24 metų pacientė M. J. ligoninėje mirė 2017 metų gruodį.

Pasak teismo, byloje nustatyta, kad pagrindinis mirusiosios susirgimas buvo nepatikslintos etiologijos infekcija, kuri komplikavosi sisteminio uždegiminio atsako sindromu, sepsiniu šoku, kilo kitų komplikacijų.

„Būtent nepatikslintos etiologijos infekcija buvo tiesioginė nukentėjusiosios mirties priežastis. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, jog infekcija, dėl kurios pacientei kilo komplikacijos, pacientės hospitalizavimo I-ajame chirurgijos skyriuje metu jau buvo prasidėjusi, nes pagal pacientės medicininių tyrimų rezultatus buvo galima įtarti bakterinę infekciją“, – paskelbė Vilniaus apygardos teismas.

„Vis dėlto, byloje kylančių abejonių dėl to, ar net ir laiku paskirta empirinė antibakterinė terapija, kurios metu nėra skiriamas siauriausio veikimo spektro vaistas, nes nėra turima kraujo pasėlio rezultatų, būtų padėjusi išvengti negrįžtamų padarinių, nebuvo pašalintos net ir apeliacinės instancijos teisme atlikus dalinį įrodymų tyrimą. To nepatvirtino ir apeliacinės instancijos teisme apklausti medicinos specialistai ir ekspertai“, – pripažino trijų teisėjų kolegija.

Ji padarė išvadą, kad merginos mirčiai įtakos turėjo visa nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių grandinė, nulėmusi tai, kad atliktų sveikatos priežiūros sistemos veiksmų visuma nebuvo tinkama.

„Nepaneigta ir aplinkybių iki pacientės hospitalizavimo chirurginiame skyriuje įtaka nukentėjusiosios savalaikiam sveikatos priežiūros paslaugų negavimui ir kilusioms pasekmėms“, – rašoma teismo nutartyje.

Teisėjos Eglė Gruodienė, Nijolė Žimkienė ir Jurgita Kolyčienė atkreipė dėmesį, kad baudžiamoji teisė nėra vienintelė priemonė ginti nukentėjusiųjų teises ir teisėtus interesus tokio pobūdžio bylose.

Pirmosios instancijos teismo sprendimą aukštesnei instancijai skundė tiek prokuratūra, tiek nukentėjusiųjų advokatas.

Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėjo nuo jos paskelbimo dienos, tačiau per tris mėnesius dar gali būti skundžiama Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Teismai anksčiau yra priėmę apkaltinamuosius nuosprendžius dviem chirurgams, kurių pacientai mirė.

2019 metais taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas patvirtino, kad chirurgas urologas Mindaugas Žiukas yra kaltas dėl paciento mirties. Pernai balandį šis kasacinis teismas paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį dėl pacientės mirties kaltu pripažintam chirurgui Žilvinui Saladžinskui.

The post Vilniaus ligoninės chirurgai išteisinti dėl pacientės mirties appeared first on LAIKMETIS.

Anksčiau skelbtą pirmą knygos dalį galima rasti čia.

Antrą dalį galite rasti čia.

TEORINIAI PAGRINDAI

Gyvenimas aprėpia viską. Daugeliui žmonių jis aprėpia per daug. Neįtikėtinai daug. Net jeigu stengiesi suvokti tik abstrakčiai, protu, vis tiek lieka neaprėpiama, neįtikėtina. Net jei akivaizdu.

Gyvenimas aprėpia materialumą ir dvasingumą; realybę ir regimybę; daugialypiškumą ir vienovę; vaizdingumą ir atgrasumą; veiksmą ir neveiklumą; vientisumą ir išsiskaidymą; stebuklą ir dėsningumą; laisvę ir įstatymą; tiesą ir melą; tvarką ir sumaištį; nuosavybę ir bendrumą; pabaigą ir pradžią; amžinybę ir laikinumą; aukso vidurį ir kraštutinumus; paprastumą ir sudėtingumą; gėrį ir blogį; sveikatą ir ligą…

Štai pavyzdys: ligų yra apie 10 000, simptomų — apie 100 000, o sveikata — viena. Nesuvokiama. Nors akivaizdu. Kai esame sveiki, gydytojų mums nereikia. Kai susergame, tiriame savo sveikatą — reikia daugelio. Labai dažnai, kai tie tūkstančiai reiškinių paliečia mūsų širdingumą ir dvasingumą, daugybiškumas, neįtikėtinumas išauga dar labiau. Atsiranda naujų derinių, elementai jungiasi pačiais įvairiausiais santykiais, nesuskaitomais laisvės laipsniais. Ir tiesiog neįtikėtinai nepastebime reiškinių, procesų, asmeninių savybių vienovės, vientisumo.

ligų yra apie 10 000, simptomų — apie 100 000, o sveikata — viena.

Supaprastinę galime įsivaizduoti gyvenimą kaip sumą įvairiausių reiškinių — fizinių (mechaninis atomų judėjimas erdvėje), cheminių (atomų ir molekulių jungimasis į medžiagas su naujomis savybėmis), biocheminių (labai sudėtingos reakcijos, palaikančios ląstelių gyvybę), organinių (dar sudėtingesni procesai, užtikrinantys organų veiklą ir organizmo kaip visumos gyvybę), zoologinių, sielos, dvasios, socialinių, ekonominių, politinių, religinių…

Kiekvienos gyvos ląstelės gyvybę palaiko joje kas sekundę vykstantys milijonai medžiagų apykaitos, deguonies pasisavinimo procesų… Milijonai procesų audiniuose, organuose. Smegenyse — daugiau kaip šimtas milijardų nervinių ląstelių, tarp jų — ypač sudėtingi ryšiai. O smegenys tiesioginiais ir grįžtamaisiais ryšiais susijusios su organizmu…

Neįsivaizduojamai daug fizinių, cheminių, biocheminių, biologinių, fiziologinių, nervinių, hormoninių, psichinių procesų. Visi jie vyksta pagal savus dėsnius, ypatingus kiekvienai atomų, molekulių, ląstelių, audinių, organų rūšiai… Savi pojūčių, jausmų, potraukių, atminties, mąstymo, valios, veiksmų, sąmonės dėsniai. Savi šeimos dėsniai. Savi visuomenės dėsniai. Išlikimo ir vystymosi dėsniai. Vaikystės, jaunystės, brandos, senatvės dėsniai…

Atrodytų, tiesiog neįmanoma, kad tokia neaprėpiama gausa dėsnių, veikiančių organizme ir aplink jį, nesutraukytų žmogaus, šeimos, visuomenės vienovės.

Kodėl tie trūkiai atsitinka taip neįsivaizduojamai retai, palyginti su „neįveikiamu dėsniu“? Kodėl žmogus vis dėlto nėra dėsnių „auka“, „objektas“? Atvirkščiai, jis — dėsnių subjektas. „Ne žmogus šeštadieniui, o šeštadienis žmogui“. Ne žmogus — dėsniui, o dėsnis — žmogui. Todėl, kad greta neįsivaizduojamos, neaprėpiamos gausybės egzistuoja vienovė, vientisumas. Daugybiškumą lengva pamatyti, nes jį sudaro atskirybės, mažos dalys. Vienovė, jungianti šias atskirybes, nematoma. Kartais ją pavyksta įžvelgti — ją atspindi vyksmas, procesas, sąveika, bendrumas, bendralaikiškumas, vaizdai, tapatybės, dovanos. Tai, ką gauname dovanai, tiesiog šiaip sau, paprastai, per stebuklą.

Vis dėlto pačius universaliausius, vientisus esmingiausiųjų pagrindų vaizdinius galime rasti Šventajame Rašte. Taip pat ir susijusius su mūsų pagrindine tema — daugybiškumu ir vienove, dalimi ir visuma, irimu ir sveikimu, liga ir sveikata. Rojuje žmogus buvo nemirtingas, sveikas, laisvas, vientisas… Ne Dievo vergas, ne kitų būtybių vergas, greičiau vaikas.

Norint likti tokios būsenos, buvo tik viena sąlyga — nevalgyti vieno vaisiaus nuo vieno medžio, nepažinti gėrio ir blogio. Iš esmės — tik blogio, nepaklusimo, nes gėrį žmogus ne tik gerai pažino — jis gyveno gėryje, vienybėje su Dievo pasauliu. Su pačiu Dievu. Žmogui priklausė daugybė visko. Tačiau ne viskas. Buvo viena, kas nepriklausė… Galbūt jei tas viskas būtų priklausęs — faktiškai vienas obuolys — tai žmogus būtų tapęs lygus Dievui? Nors nebebūtų paklusnus sūnus. Imdamas regimą obuolį, prarado neregimą sūnystę. Gavo visą daugybę. Prarado viena: vienovę su Tėvu. Nuo dvasiškojo prado krito į materialųjį. Į blogį. Į ligas. Į mirtį. Daugumai tai nesuvokiama. Neteisinga. Nors iki šiol daugelis pasirengę aukoti daug ką, taip pat ir sveikatą, už viena — pinigus. Kartais net menkus pinigus…

Dvasinės sveikatos atžvilgiu toks vaizdinys ypač ryškus, paveikus. Siela vienija, teikia pusiausvyrą, apibrėžia atskirų dvasinių procesų ribas. Šie procesai tarnauja žmogui. Peržengdami tas ribas, jie gali priversti tarnauti sau (pataikauti) ir kai kuriuos kitus paties žmogaus procesus. Jau ne pojūčiai, tarkim, regėjimas, klausa, skonis tarnauja žmogui, o jis — jiems. Ne atmintis — žmogui, o jis — atminčiai. Ne baimė įspėja žmogų, o jis tarnauja savo baimei. Ne protas — žmogui, o jis — protui, kenkdamas sau ir savo sielai…

Žmogus tarnauja „obuoliui“, o ne Tėvui, ne sau kaip Tėvo sūnui, ne kitiems Dievo vaikams. Žmogus atitrūksta nuo dvasingumo, palinksta prie materialumo, atskirumo, dališkumo. Kaip tad jam grįžti prie svarbiausios vienovės? Čia mums gali padėti dar vienas universalusis Šventojo Rašto vaizdinys — žodis.

Žiniasklaidos viešpatavimo laikais žodžiai praranda vertę, nutolsta nuo dvasios, sielos, asmenybės, individualumo. Nedaugelis kalba tikrai savais žodžiais. Ar mūsų žodžiais. Kada paskutinį kartą girdėjome: „Duodu jums savo žodį. Atsakau už savo žodžius“? Kada girdėjome žodžius, kuriems galėtume visiškai pritarti? Pripažinti, kad tai mūsų žodžiai?

Žiniasklaidos viešpatavimo laikais žodžiai praranda vertę, nutolsta nuo dvasios, sielos, asmenybės, individualumo.

Nedaugelis suvokia, kuo skiriasi žodžiai mintyse ir žodžiai, ištarti garsiai. Ištarti ir duotieji žodžiai. Kada paskutinį kartą įvertinome savo žodžius? Ar bent jau apytikriai mėginome įvertinti? Kiek jie kainuoja mums patiems? Kiek jau kainavo? Kiek dar kainuos? Kaip juos vertina kiti? Ar visas pokalbis tų žodžių vertas? Ar pašnekovas vertas savo žodžių?

Kiek kainuoja tai, kas slypi už tų žodžių: mūsų suvokimas, jausmai, norai, patirtis, darbas? Kiek žodžiai paremti darbais?

Kiek vieningi mes ir mūsų žodžiai?

Kiek mano mintys „skaudesnės“, labiau iškreiptos, negu mano žodžiai?

Koks mano mintyse ištartas žodis nuskamba garsiai?

Kuo skiriasi žodis, ištartas Tau, Jam, Jai, Mums, Jiems?

Kuo skiriasi mano žodis, ištartas šiaip sau ir iš reikalo? Profesionaliai ir asmeniškai? Savo vardu ir atsakant į klausimą? Žinant, jaučiant? Žodžiai iš širdies? Iš sąžinės?

Koks skirtumas, jeigu tuos žodžius ištarsiu kitam akis į akį ar pasakysiu juos viešai?

Kaip pasikeisiu pats, jeigu tuos žodžius ištarsiu mintyse, pašnibždomis ir visu balsu?

Tai kai kurios pakopos, kaip žodis tampa veiksmingesnis, tikresnis, teisingesnis, savesnis, vieningesnis su mumis, su mūsų esme. Ir patys tuomet tampame vientisesni su žodžiu, su savimi, su artimaisiais, su pasauliu. Ir pasaulis žengia į mus… Žodis iš abstrakčiai dvasiško tampa realiai dvasišku. Atskiri procesai sieloje taip pat tampa realesni, raiškesni, širdingesni, dvasingesni, vieningesni. Jie darosi subjektyvesni, todėl vientisesni, visybiškesni, gydantys subjektai.

Visi šie procesai — nuo daugybiškumo, dalies prie vientisumo, vienovės — vyksta visada, kad ir kokią mano psichoterapijos rūšį paimtume. Ir Intensyviame Terapiniame Gyvenime, ir Intensyviame Terapiniame Tikėjime, ir Biblioterapijoje, ir Supervizijoje, ir Terapinėje Bendruomenėje, mąstant apie svarbiausiųjų, gydomųjų žodžių ir įvykių esmę, apie nuodėmes ir dorybes, aforizmus, anekdotus ir humoristinius piešinius. Kaip ir kiekviena tikra veikla šiame pasaulyje, tai — darbas, bet, ko gero, dar labiau — bendradarbiavimas.

Bendradarbiavimas, duodantis kur kas daugiau negu reikalaujantis. Ligonio bendradarbiavimas su savo sunkumais, silpnybėmis, gabumais, galimybėmis, vertybėmis, dorybėmis, su savo siela, dvasia… Su tuo, kas iki ligos ir be ligos jam gal ir nebūtų išryškėję. Su tuo daugybiškumu, kuris ir reikalauja, ir teikia vientisumą.

Ligonio bendradarbiavimas su panašiais į jį žmonėmis. Bendradarbiavimas su kitais, kurie tuo ir puikūs, kad kitokie, negu jis. Kuo nors stipresni, kuo nors silpnesni… Tuo jie reikalingi vienas kitam.

Bendradarbiavimas su artimais žmonėmis; tarp jų ir su tais, kurie galbūt buvo tų sunkumų priežastis.

Pagaliau tai bendradarbiavimas su psichoterapeutu. Bendradarbiavimas, kai psichoterapeutui taip pat sunku. Nes ligonis gyja realiame, o ne tariamame, specialiai sukurtame pasaulyje. Ir darbas realus. Ir ligonis ne gydomas, bet labiau pats gydosi.

Iš kur kilo, atsirado šie teoriniai mano psichoterapijos pagrindai? Spėju, kad iš praktikos. Iš mano klausimų ir pacientų atsakymų, iš mano pasiūlymų pacientams ne tik nupasakoti, bet ir parodyti savo normalius ir liguistus pojūčius, jausmus, potraukius. Žinoma, ir iš apmąstymų, veiklos, tikrovės prasmės paieškų.

Kaip tik tokia veikla padeda pastebėti, išskirti, numatyti, išvysti… Taip pat ir tai, kas dedasi sieloje ir dvasioje. Tačiau šioms numatomoms, įžvelgiamoms, sunkiai suvokiamoms esybėms didžiulę įtaką daro krikščioniškoji tradicija. Jos viduje — pravoslaviškoji tradicija.

Labai gerbiu katalikų tradicijos turtingumą, organizuotumą, hierarchiškumą, kanoniškumą, atsidavimą.

Labai gerbiu katalikų tradicijos turtingumą, organizuotumą, hierarchiškumą, kanoniškumą, atsidavimą. Labai gerbiu protestantiškosios tradicijos etiškumą, individualizmą, santykio su Dievu asmeniškumą… Neatsitiktinai kaip tik protestantiškose šalyse tiek daug psichoterapijos mokyklų. Profesionalios ir populiarios psichoterapijos literatūros ten tiek daug, ji tokia konkreti ir suprantamai parašyta. Tačiau ITG plėtodamasis daugiausia pasisėmė iš pravoslaviškosios šakos ir jos religinės mistinės pasaulėjautos.

Gyvenimas — tai, savaime suprantama, ir fizika, ir chemija, ir biologija, atitinkami dėsniai, tačiau visų pirma tai stebuklas. „Akivaizdus ir neįtikėtinas“… Psichoterapija — taip pat akivaizdus vyksmas, susijęs su paciento ir psichoterapeuto veikla, neįtikėtinas, tačiau tikras ir įtaigus stebuklas.

Išgijimas — ne tik individualus profesionalaus psichoterapeuto rūpestis, bet ir bendras reikalas. Kai visi kalti… Kai visi už visus atsakingi. Jei išsigelbėjimas (išgijimas) tikras, tai ir aplink tave neįtikėtinu būdu išsigelbsti tūkstančiai… Negali išsigelbėti pats vienas, jeigu aplinkui kiti žūsta…

Jeigu išsigelbėjo mano tėvas, tai kaip jis galėtų neišgelbėti manęs, būdamas tenai, greta Dievo Tėvo?.. Juk abu jie Tėvai…

O jeigu išsigelbėjau aš, tai kaip neišgelbėčiau savo Tėvo ir jo Tėvo, ir jo Motinos? Ir jeigu kenčia mano vaikas, tai gal tam, kad išsigelbėčiau aš ir Jie, kad turėčiau kuo „susimokėti“? Ir jeigu jo tikėjimas gyvesnis, negu mano, jeigu jis bijo Dievo labiau už mane, tai turbūt ir dėl manęs, dėl mano sielą vaduojančio darbo… Kad ir mano tikėjimas taptų gyvesnis ir kad būtų daugiau tos gelbstinčios baimės…

Psichoterapijoje neretai būtina patirti psichikos negalavimą — liguistą sutrikimą, pasimetimą, nerimą, nemigą — su visomis pasekmėmis, kad atsirastų dvasinis imunitetas… Negalima sveikti per daug lengvai, siaurai, vien tik todėl, kad išnyko nemiga, nerimas, baimė, sumaištis, be „gelbėjimosi“, nesirūpinant kitais sielos procesais, apskritai siela, dvasia… Visko nesupratus, nepriėmus, neapėmus…

Negalima sveikti per daug lengvai, siaurai, vien tik todėl, kad išnyko nemiga, nerimas, baimė, sumaištis, be „gelbėjimosi“, nesirūpinant kitais sielos procesais, apskritai siela, dvasia… Visko nesupratus, nepriėmus, neapėmus…

Galiu paminėti labai nedaug pravoslavų mąstytojų ir labai nedaug jų minčių, tačiau turiu vilties, kad skaitytojams ir patiems pavyks daug ką įžvelgti ir suvokti.

Pradėsiu nuo Semiono Franko. Nuo jo asmeninių prisiminimų, kurie puikiai išvaduoja mane nuo būtinybės daug kalbėti apie save, nes taip gerai sutampa su mano paties teorine evoliucija… Frankas gimė 60 metų anksčiau. Žvelgė į pasaulį iš visai kitos, nors ir dvasinės profesijos taško. Tačiau tiesa ir po 60 metų lieka tiesa. Žinoma, po kelerių metų ji gali atrodyti kitokia.

„Vakarų filosofijai […] pirminė, betarpiška, akivaizdi buvo ne būtis, o sąmonė arba žinojimas. Tačiau mąstymas teikia tik idealų ryšį tarp „Aš“ ir būties, o realus ryšys kyla iš gyvenimo.“^[1]

„Dvasinė būtis […] — tai ne daiktiškoji, baigtiniu pavidalu iš anksto esanti faktinė būtis, kurią tereikės išoriškai atpažinti ir konstatuoti (tokios yra tik dvasinio gyvenimo nuosėdos, jo produktai, bet ne jis pats), nėra ji ir subjektyvi arba subjekto būtis.

Tai išgyvenama, patiriama būtis, savimonėje atsiverianti kaip transsubjektyvi. Kuriančios, kovojančios, siekiančios, vertinančios asmenybės gyvenime ji reiškiasi kaip ją viršijančios tikrovės įžvalga. Tai dalis pirminės būties tenai, kur nebelieka skirtumų tarp subjekto ir objekto…

Besąlygiška absoliuti būtis yra ne esinys, o tiesiog pati būtis. Būtų beprasmiška apie ją kalbėti: „ji yra“, nes sudaro pagrindą, į kurį atsiremia bet kuris „yra“ ir bet kuris „Aš esu“. Tačiau kaip tik todėl tuo pat metu ji yra kai kas daugiau negu pati būtis, nes būčiai mes priešiname mąstymą apie būtį, jos išgyvenimą, supratimą. Tai pirminė tikrovė, ir tik iš jos gimsta mąstymas ir apmąstoma, numatoma būtis […] Kartu ji reiškia tobulą, absoliučią vienovę (­išskirta mano — A. A.) kaip vientisumo ir daugybiškumo plėtotės principą — tai vienovė ne kaip būties savybė, tai vienovė, pati lemianti būtį […].

Visi sąvokų apibrėžimai ir atitinkamos jas išreiškiančios gramatinės formos — kaip ir apskritai visi žodžiai — čia gali būti taikomos tik ypatinga, perkeltine prasme, prie kurios artėjame, iš dalies neigdami jų įprastas reikšmes.“^[2]

„Žmonija pamiršo nuodėmės realumą. Galima teigti — ir tai tiesiogiai juntama, akivaizdu — kad žmonija tapo savo apsimestinio optimizmo, tikėjimo savuoju gerumu ir protu auka […] Išminties esmė — išmintingas neišmanymas, kitaip tariant, abstraktaus mąstymo įveikimas mąstymu.“

„Kitaip nei vakarietiškojoje pasaulėžiūroje, rusiškojoje labai ryški „MES-filosofija“. Jos supratimu, galutinį dvasinio gyvenimo ir jo esmės pagrindą sudaro MES, o ne AŠ. MES suvokiamas ne kaip daugumos AŠ išorinė visuma, tik vėliau pasiekianti sintezę, bet kaip pirminė nedaloma vienovė, iš kurios ir tegali kilti AŠ ir kurios dėka šis AŠ tampa galimas. Trumpai tariant, MES yra organiška visuma, t. y. tokia, kurioje dalys glaudžiai su ja susijusios, jos persmelktos. Kiekvienoje dalyje yra MES kaip jos vidinis gyvenimas ir esmė. Tačiau tuo nėra paneigiamas AŠ su visa savo laisve ir savitumu… AŠ gyvybingumą lemia virš individualumo iškylanti žmonijos vienovė.

Žvelgiant tokiu aspektu, mėginimai sukurti individualią etiką ir individualią psichologiją — paprasčiausios chimeros. Beprasmiška ieškoti atskiros asmenybės gyvenimo, likimo ir gerovės jos pačios uždarume, ignoruojant jos ryšius su žmonija. Religiniame gyvenime kiekvienas privalo melstis už visus ir ne tik už gyvuosius, bet ir už mirusiuosius; kiekvienas privalo prašyti pagalbos visiems (išskirta mano — A. A.), ir tik šitaip įmanoma išsigelbėti — ši idėja sudaro Rytų bažnyčios ir žmonių pasaulietinio gyvenimo esmę.“

Sunku susilaikyti nepriminus, kad tai parašyta 1925 metais, taigi iki neopsichoanalizės, šeimos psichoterapijos dar laukė ne vienas dešimtmetis…

„Psichologija vadinama gamtos mokslu… Sielos gyvenimas suvokiamas kaip mažas pasaulėlis kažkur žmogaus kūno viduje… Gali egzistuoti visiškai kitokia psichologija, kuri nagrinėtų sielą ne iš išorės, per juslinio, daiktiškojo pasaulio reiškinius, o kita kryptimi — iš vidaus į išorę: kaip tik taip dvasinį išgyvenimą suvokia ne pašalinis stebėtojas, o pats žmogus, tas asmeniškai išgyvenantis AŠ. Ir tai principinė rusiškosios psichologijos pozicija… Faktiškai tas, apie kurį sakome „žmogus“, savyje ir sau yra kažkas neišmatuojamai daugiau ir kokybiškai kita negu maža pasaulio skeveldra; tai paslaptingas didžiulių, potencialiai beribių jėgų pasaulis, išoriškai įspraustas į mažą tūrį, ir jo neįžvelgiamos gilumos taip pat menkai nuspėjamos išorėje, kaip ir begaliniai neišmatuojami žemės gelmių turtai […] vos pastebimi paviršiuje […] Dostojevskiui žmogaus siela — ne atskira antrinė sritis; savo neaprėpiamomis gelmėmis ji leidžiasi iki paskutiniųjų būties bedugnių ir betarpiškai siekiasi su pačiu Dievu, o tikros aistros akimirkomis ją užlieja bendros metafizinės būties kaip pirminio prado jėgos.“

O dabar kitas puikus pravoslavų mąstytojas, padaręs ir iki šiol darantis didžiulę įtaką teoriniams mano darbo pagrindams, nuolat juos gaivinantis, teoriją paverčiantis gyva konkrečia veikla, įkvėpdamas ją, sudvasindamas ir man, ir mano pacientams. Tai metropolitas Antonijus iš Surožo.

„Ukrainiečių filosofas Grigorijus Skovoroda rašė, kad gyvenimas puikiai sutvarkytas: reikalingi dalykai yra paprasti, o sudėtingi — nereikalingi. […] Labai dažnai nesugebame gyventi, nes padarome savo gyvenimą perdėm sudėtingą. Stengiamės daryti tai, kas neįmanoma, bet praeiname nepastebėję pasiekiamų dalykų. Manome, kad mūsų verti yra tik tie tikslai, kurie tokie didingi ir tolimi, kad iki jų niekuomet neprisikasime. Pritaikę šį principą evangelijų priesakams, Šventajame Rašte galime rasti nurodymą, pažiūrėjus labai paprastą, tačiau nuo jo galėtume ir pradėti. Tai priesakas mylėti savo artimą kaip patį save (Mk 12, 31). Tai reiškia, kad reikia mylėti pačius save.

[…] Duoti galime tik tai, ką turime patys […] Negerbdami savęs, negerbiame ir kitų; be meilės sau — teisingai suprastos — negalime mylėti kitų.

Kai ką nors myli, linki jam gera; kuo labiau myli, tuo didesnio gėrio linki.

Žinoma, reikia suprasti, kas yra meilė sau. Tai nėra meilė plėšraus žvėries, kuriam atrodo, kad viskas aplinkui skirta jam, kuris kiekvieną žmogų regi kaip galimą grobį, visas aplinkybes vertina tik savo paties — savo naudos, pasitenkinimo ir t. t. — atžvilgiu. Meilė sau — tai kur kas daugiau. Kai ką nors myli, linki jam gera; kuo labiau myli, tuo didesnio gėrio linki. Kalbu apie didesnį gėrį, o ne apie didelį jo kiekį. Mylimiems žmonėms linkime pačių aukščiausių, pačių šviesiausių, džiaugsmingiausių dalykų. Nelinkime labai daug menko, priblėsusio džiaugsmo; linkime taip augti, kad jiems tektų didis džiaugsmas, kad lydėtų gyvenimo pilnatvė (išskirta mano — A. A.). Štai tokiu atžvilgiu reikia mokėti mylėti ir save.

Vienas dalykas mums labai kliudo mylėti save: kai kas mums kelia pasibjaurėjimą, nepatinka, dėl kai ko būna gėda. Jeigu norime save mylėti kūrybiškai, taip, kad iš tiesų taptume žmogumi tikrąjo prasme, įgyvendintume visas savo galimybes, turime priimti, tegu ir laikinai, visa, kas mumyse yra, nemėgindami rinkti, kas gera ar patrauklu, — visa, nieko nepalikdami nuošalyje. Kristus viename iš savo palyginimų kalba savo mokytiniams, manantiems, kad reikia išplėšti blogį ir liks tik gėris: ne, kviečius ir piktžoles žmonės palieka lauke augti kartu, kol bus galima juos aiškiai atskirti, kitaip, panorėję išrauti piktžoles, būtinai išrausite ir kviečius (Mt 13, 24–30).

Taip esti ir su mumis. Kartais turime savybių, kurios savaime nėra labai geros, tačiau jos — vienintelė mūsų gyvenimo atrama.“^[6]

Koks puikus paprastos, suprantamos ir visybiškos psichologijos įvaizdis; nuo jos galima „atsispirti“ ir ateiti iki gyvenimo pilnatvės, nedraskant asmenybės į geras ir blogas dalis, gerus ir blogus jausmus, gerus ir blogus norus, tačiau priimant save, žmones, pasaulį visą, „be jokių liekanų“… Ir šis paprastumas netrukdo gelmei ir mistiškumui.

„Galime […] išmatuoti prieštaros dalį mumyse pačiuose. Ėmęsi save tyrinėti, linkstame prie iš tiesų velniško samprotavimų būdo. Iš esmės jis yra toks: visa, kas manyje patrauklu, kas man patinka manyje, ir yra mano „Aš“. O tai, kas man atrodo bjauru, kas atstumia, ar tai, ką kiti laiko bjauriais ir atstumiančiais dalykais, kas kelia įtampą su aplinkiniais žmonėmis — tai suvokiu kaip dėmes, kaip kažką, kas atėjo iš išorės, tarsi prilipo iš šalies. Pavyzdžiui, žmonės dažnai sako: „Juk iš visos širdies siekiu gyventi geriau, tačiau aplinkybės daro mane kitokį“.

aplinkybės tik atskleidė, kad toks esate.

Netiesa, aplinkybės tik atskleidė, kad toks esate. Tarp Makarijaus, vieno iš Optinos vienuolių, laiškų yra keli rašyti pirkliui iš Peterburgo, kuris anksčiau klausė: „Mane paliko tarnaitė, ir vietoj jos man siūlo pasamdyti merginą iš kaimo. Ką man patartumėte — priimti ją ar ne?“ Vienuolis atsako: „Žinoma, reikia priimti“. Po tam tikro laiko pirklys vėl rašo: „Tėve, leiskite man ją išvyti, tai tikras šėtonas; nuo tada, kai ji čionai atsikraustė, nuolatos nirštu, nebeturiu jokios savitvardos“. O vienuolis atsako: „Nė nemėgink išvyti, tai Dievas tau iš dangaus pasiuntė angelą, kad pamatytum, kiek tavyje pykčio, kurio ankstesnė tarnaitė niekad nepajėgė iškelti paviršiun“.

Kiek daug kartų girdėjau per išpažintį: „Štai ir visos mano nuodėmės, — čia atgailaujantysis valandėlę stabteli, kad atsikvėptų (nuodėmes dažniausiai vardija greitai), ir gana sklandžiai puola įrodinėti, kad jeigu Dievo jam skirto gyvenimo aplinkybės būtų kitokios, tai apskritai neturėtų jokių nuodėmių. Tad kartais, kai žmogus, baigęs kalbėti, jau laukdavo išrišimo maldos, tardavau jam: „Apgailestauju, tačiau išpažintis — tai kelias susitaikyti su Dievu, bet susitaikymas turi būti abipusis. Todėl, prieš gaudamas išrišimą Dievo vardu, ar galite pasakyti, kad atleidžiate Jam už visą žalą, visą blogį, kurį jis jums padarė, už visas aplinkybes, kuriose Jis privertė jus būti ne šventuoju?“. Paprastai žmonėms tai nepatinka, tačiau tai tiesa ir tokia svarbi, tokia esminė: privalau priimti save visą tokį, koks esu. Tačiau elgiamės visai kitaip, jeigu manome, kad mes esame tai, kas gražu, o dėl viso kito kaltas Dievas (dažniausiai Dievas, o ne šėtonas, nes iš esmės Dievas turėtų sukliudyti velniui daryti pikta — bent jau mano atžvilgiu!).

Tad ką gi mums daryti?

[…] Su įkvėpimu yra pasakęs Joanas iš Kronštato savo dienoraštyje, kalbėdamas apie vidinę patirtį. Jis teigia, kad Dievas niekada neleidžia mums įžvelgti savyje blogio, jeigu nėra tikras, kad mūsų tikėjimas, mūsų viltis tokie stiprūs, kad ištvertų tokį matymą. Kol Jis mato, kad mums nepakanka tikėjimo, nepakanka vilties, palieka mus sąlygiškai nereginčius… Tačiau išvydęs, kad mūsų tikėjimas tapo stiprus ir gyvas, o viltis tokia tvirta, kad išsilaikys nesusvyravusi, pamačius savąją bjaurastį, Jis leidžia regėti tai, ką mato pats — bet tik sulig mūsų tikėjimu ir viltimi… Jis žino, kad dabar esu pajėgus įveikti problemą…

[…] Vidiniame gyvenime privalome išmokti žiūrėti protinga, įžvalgia akimi, kuo realistiškiau, su kuo gyviausiu dėmesiu tai medžiagai, kurią laikome rankose, nes tik iš jos galime statyti. Jeigu jūs — Petras, tai esate ne Antanas, ir kad ir kaip stengtumėtės, Antanu netapsite. Kartais sakoma: „Paskutiniajame teisme niekas tavęs neklaus, ar buvai šventasis Petras, bet klaus — ar buvai Petriukas“. Niekas nereikalauja, kad būtumėte tas, kas nesate, tačiau galima prašyti, galima net reikalauti, kad būtumėte savimi. Tai be galo svarbu: jeigu visapusiškai nepriimsite savosios medžiagos, nieko nesukursite. Nemanykite, kad lavindami protą, suvokimą, kitaip tariant, tik vieną savo individualybės pusę sugebėsite sukurti vientisą harmoningą žmogų. Kažkurią akimirką pastebėsite, kad nepajėgėte šito pasiekti, tačiau tuomet prieš save jau regėsite baidyklę, kažkokią nebaigtą statulą ir daugybę nepanaudotos medžiagos — ir viskas!

Štai čia prireiks tvirtybės ir tikėjimo. Tikėjimo pirmiausia ta prasme, kad, kaip jau minėjau, Dievas leidžia mums matyti tik tai, ką galime ištverti. Tvirtybės, nes tikrai nepatirsime malonumo, išvydę visą savo negražumą.“

Dievas leidžia mums matyti tik tai, ką galime ištverti.

„Tad turime du skirtingus, tačiau susijusius savęs pažinimo kelius: pažinti „Aš“ — individą, teigiantį save, priešinantį save kitiems, atmetantį ir neigiantį juos; tą „Aš“, kuris nenori matyti savęs tokio, koks yra iš tikrųjų, nes gėdijasi savo bjaurumo ir jo bijo; tą „Aš“, kuris niekada nepageidauja būti realistiškas, nes tai reikštų stoti prieš Dievo ir žmonių teismą; tą „Aš“, kuris nenori girdėti, ką apie jį kalba žmonės, juo labiau — ką teigia Dievas, Dievo žodis.

Kitoje pusėje — asmenybė, randanti pasitenkinimą, pilnatvę ir džiaugsmą tik atskleisdama savąjį pirmapradį, tobulą pavidalą, kuris atspindi ją tokią, kokia ji yra iš tiesų, kuris išsilaisvina, pražysta, atsiveria — kitaip tariant, tampa vis išoriškesnis ir kartu vis labiau naikina individą, kol pagaliau išnyksta bet kokia jo prieštara kitiems, bet koks savęs įtvirtinimas, lieka tik asmenybė — savastis, kurios esmė yra santykis. Asmenybė, kuri visada buvo tik meilės būsena to, kuris myli, ir to, kuris mylimas, dabar išsilaisvina iš individualumo varžtų ir pasiekia Dieviškosios Meilės harmoniją, aprėpiančią visus ir atsiveriančią kiekviename iš mūsų, kaip kituose, antruosiuose, pasauliuose, spinduliuojančiuose Dieviškąją šviesą.“

Nesunku pamatyti, koks didelis skirtumas tarp atskirumu, individualumu paremto žmogaus suvokimo, nukreipto į „Aš“, ir pravoslaviškojo, kur kas bendresnio, bendruomeniškesnio, drauge ir absoliutesnio, visybiškesnio vaizdinio, kurio centre — „Mes“, Dievas, dieviškasis matmuo.

Praktiniam sielos ir dvasios gydymui — terapijai psichoterapeutas, mano nuomone, pravoslavybėje, palyginti su „teorine psichologija“, gali rasti dar daugiau. Čia ypač daug konkrečios, betarpiškos, žmogiškos šilumos.

Pateiksiu kelis pavyzdžius.

„Prasideda nuo mažų dalykų: tiesiog išmokti matyti ir girdėti tą sąlygišką kančią, kuri gyvuoja aplink mus ir griauna svetimus gyvenimus. Ir staiga suvokti, kad jeigu tą kančią neša dviese, tai ji pasidalija perpus. Ir dar: nėra svetimos kančios, nes vienas kitam negalime būti svetimi. Pamenu, Šv. Trejybės vienuolyne ieškojau savo vietos prie stalo, o kažkuris iš vienuolių man tarė: „Sėskitės, kur norit!“. Atsakiau, kad nenoriu sėstis į svetimą vietą. Jis pažvelgė į mane nustebęs, nesuprasdamas, kaip čia galėtų būti, ir pasakė: „Juk čia svetimų nėra — visi mes savi!“

Yra toks pasakojimas apie vieną šventuolį, kuris meldė Dievą, kad jam atsiskleistų kiekvieno sutikto žmogaus blogis ir tada jis galėtų tam žmogui padėti. Kai Viešpats įvykdė prašymą, paaiškėjo, kad tai viršija jo jėgas, nes buvo dar menkai dvasiškai subrendęs, tad, išvydus blogį, žmogelį apimdavo siaubas, ir jis bėgdavo šalin nuo žmonių… Jaunasis šventuolis […] puolė prašyti seną vienuolį, kad išmelstų Dievą atimti šią regėjimo dovaną… Tačiau vienuolis atsakė: „Ne, ką Dievas davė, to neatims; tačiau prašysiu Jo, kad kiekvieną kartą, kai kitame žmoguje matai blogį, išgyventum jį kaip savą…“

Kaip viskas paprasta… Kaip paprasta — ir kaip sunku. Sunku atverti širdį ir ryžtis tapti beginkliam, pažeidžiamam. Sunku atsiduoti Dievui ir žmonėms; atsiduoti kartais ir su baime, su siaubu… Prisimenant apaštalo Pauliaus žodžius: Dievo galybė geriausiai pasireiškia silpnume (2 Коr 12, 9). Kad ir koks būtum nepajėgus — tik atsiverk, tik įsileisk į save gyvenimo alsavimą, kad tave pripildytų kaip burę, ir šis gyvenimo alsavimas nuneš tave ten, kur reikia — į Dievo Karalystę.

Kartais būna taip skaudu ir gaila: sėdite, tarkim, su ligoniu, su mirštančiu žmogum, kurį mylite visa savo meile, ir staiga pastebite, kad užmigote. Kaip galėjo šitaip atsitikti? Žmogus miršta, o aš užmigau — kūnas priveikė (išskirta mano — A. A.). Siela budėtų, o kūnas nepajėgė. Ne todėl, kad kūnas blogas, bet todėl, kad kūnas nėra persmelktas amžinojo gyvenimo ir negali išlaikyti manęs amžino gyvenimo lygiu.“

nejaugi norėtum, kad kiekvieną džiaugsmą man nuodytų mintis apie tai, kad kiekvieną akimirką jis gali būti sunaikintas?

„Bažnyčios tėvai senovėje sakydavo: Atmink esąs mirtingas. Kai šitai išgirsta šiuolaikinis žmogus, atsiliepia taip: nejaugi norėtum, kad kiekvieną džiaugsmą man nuodytų mintis apie tai, kad kiekvieną akimirką jis gali būti sunaikintas? Nejaugi visą gyvenimą turi lydėti siaubas dėl mirties, kuri staiga, nelauktai gali išsirinkti mane?.. Man atrodo (ir kalbu apie tai ne teoriškai), kad čia reikalas kitas. Jeigu negalime gyventi atsigręžę veidu į mirtį, tartum nuolat jausdami jos iššūkį, tai gyvensime kaip kokie šliužai, gal tik pusiau gyvi.

Žinote, vienas prancūzų rašytojas kažkuriame laiške sako: „Esu pasiruošęs laikytis savo įsitikinimų, tačiau tik iki kartuvių…“ Vadi­nasi, jis nėra pasirengęs laikytis savo įsitikinimų. Kai tik pasidarys per daug karšta, jis atsitrauks taręs: „Taip, žinoma, bet…“ Taip ir su kiekvieno mūsų gyvenimu. Jeigu nesame pasirengę mokėti už savo įsitikinimus ar nepasirengę tam, kad mūsų elgesys gali vesti iki mirties, tuomet gyvensime atsargiai, užgniaužę kvapą, kamuojami vidinės baimės — bet taip gyventi negalima, jeigu norime gyventi kūrybiškai… Tai kūryba, galinti kiekvieną iš mūsų paversti žmogumi, prilygstančiu Kristui, išauginti iki tikrojo Kristaus amžiaus, kaip sako apaštalas Paulius.“

Metropolitas Antonijus pasakoja apie vieną tikintįjį iš savo parapijos. „Pamenu, pačioje savo gyvenimo pabaigoje, kai jau buvo taip nusilpęs, sulysęs, kad negalėjo šaukšto pakelti iki burnos, o iškankintame veide buvo matyti tik didelės švytinčios akys, jis man tarė: „Tėve Antonijau, kūnu jau esu beveik miręs, bet niekada nesijaučiau toks tikrai gyvas, kaip dabar, nes visa, kas kamavo sielą — nuoskaudos, kartėlis, neapykanta… — pasitraukė“. Jame neliko nieko daugiau, tik gyvenimas, tačiau ne tas gyvenimas, kurį palaiko kūnas — tas jau buvo beveik pasibaigęs. Užtat liko gyvenimas, kurio niekas negali atimti: gyva siela, bendraujanti su Gyvu Dievu.“

Jame neliko nieko daugiau, tik gyvenimas, tačiau ne tas gyvenimas, kurį palaiko kūnas — tas jau buvo beveik pasibaigęs.

„Ir dar. Augdami, žengdami iš vieno amžiaus į kitą, ne tik paprastai išaugame… Kai kurios vaikiškos savybės mumyse turi sunykti, kad taptume paaugliais; kai kurios paaugliškos savybės turi sunykti, kad būtume jaunuoliai ar merginos. Mes ne vien tampame didesni — kai kurie dalykai tiesiog turi pasitraukti, antraip niekaip nesubręstume… Berniukui būti suaugusiam yra garbingiau, negu būti berniūkščiui, todėl jam negaila prarasti vaikiškųjų savybių; kodėl tuomet mes kitaip žvelgiame į tai, kad galime išaugti iš laikino būvio į amžinąjį?“

„Motina žinojo apie savo mirtį… Taip pragyvenome trejus metus, ir prieš pat mirtį motina man tarė: „Štai aš labai kenčiu, tačiau galėčiau kentėti šimtą metų, kad tik ilgiau gyvenčiau…“ Turiu be galo dėkoti Dievui, kad pasakiau jai apie mirtį, kad mirtis netūnojo tarp mūsų kaip vagis, kaip žudikas, galintis sugriauti viską, taip pat ir žmonių santykius; mirtis iškilo prieš mus — ir viskas išaugo sulig amžinybe. Kiekvienas žodis, judesys ar veiksmas siekė tokį mąstą“.

„Dažnai mums iškyla klausimas: mirė žmogus, kaip žemė gyvens be jo? Man atrodo, teisingas atsakymas toks, kad kiekvienas žmogus tarp kitų paliko pavyzdį ne žodžiais, o visa savo asmenybe ir gyvenimu; jis mums sako: jei grūdas nenukris į žemę ir nenumirs, jis nepaliks vaisiaus… Grūdas — tai aš, aš kritau į žemę ir miriau, o dabar jūsų eilė brandinti derlių. Kiekvienas jūsų ką nors rado manyje. Vienas pamatė tvirtumą, kitas — protą, trečias — atsidavimą… Gyvenkite tuo, ko iš manęs išmokote, ir tada mano gyvenimas — anksčiau tik vienas grūdelis — pražys dešimčia gyvenimų, ir kiekvienas brandins didesnį ar mažesnį, bet gausų mano gyvenimo derlių. Būkite mano tęsiniu…“.

Tikiuosi, kad ir dabar, ir po manęs tęsiama tūkstantmetė krikščioniškoji tradicija duos derlių ir Intensyviame Terapiniame Gyvenime.

Ir visose kitose psichoterapijos srityse.

Ir mūsų pacientai bus mūsų tęsinys.

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Sielos sveikimas appeared first on LAIKMETIS.

Mokytojai

Antanas Smalstys. Ne tiek pirmas, bet greičiau pats pirmiausias nepriklausomos, ikisovietinės Lietuvos psichiatras, tiesiogine prasme gyvenęs „tarp“ ir „su“ psichiniais ligoniais, dirbęs trijų psichiatrinių ligoninių direktorium, skyriaus vedėju… Ir aš trejus metus gyvenau su juo psichiatrinėje ligoninėje, kur mane bet kada galėjo pakviesti prie ligonio. Smalstys baigė Novorosijsko medicinos institutą. Stažavosi Vokietijoje, Šveicarijoje pas Eugeną Bleulerį… „Stažavosi“ sovietiniame lageryje… Apvažiavo tuometį pasaulį, norėdamas išvysti jį savo akimis.

Jeigu tėvo dėka suvokiau pašaukimą būti žmogumi ir gydytoju, tai Antano Smalsčio — būti žmogumi ir psichiatru…

Jis nerūkė, bet kišenėje visuomet turėjo cigarečių, kad galėtų pavaišinti ligonį, jei šis paprašytų. Kartą ligoninėje (ir mieste) baigėsi skutimosi peiliukai, ir jis atidavė savo atsargą… Mylėjo ligonius… Likdamas pats savimi, būdamas „ponas daktaras“, mokėjo būti lygus su psichiniais ligoniais ir — tai dar sunkiau — su jaunuoju kolega…

Negaliu tverti neaprašęs vieno epizodo. Juo labiau kad tas epizodas artimai siejasi su tais amžinai gyvais mano psichiatrijos ir psichoterapijos šaltiniais.

Kartą, Antanui Smalsčiui stovint šalia, ligonis manęs paklausė: „O tu kas toksai?“ Kaip įprasta, prisistačiau:

— Gydytojas.

— Tu — gydytojas? Š… tu, o ne gydytojas, — atrėžė ligonis.

Pamatęs, kad šiek tiek sutrikau, gal net įsižeidžiau, Antanas Smalstys šyptelėjo ir tarė: „Jeigu norite, tebus tai skirta man… Pažvelgus plačiau, ligonis būna teisus dažniau, negu mums, psichiatrams, atrodo… Jis serga 20 metų… Mes negalime jo išgydyti… Bet stengiamės. Ir kas gi mes tokiu atveju?.. Mus nuo ligonių, kaip, beje, ir nuo daugelio sveikųjų, skiria supratimo apimtis.“

Ir dar vienas epizodas. Kartą jis man patarė, kad per daug nesistengčiau suprasti žmogaus, vadovaudamasis vien jo liga.

— Koks yra žmogus „iš tikrųjų“, visų geriausiai parodo ne liga, o lageris… Tačiau tuo žmonėms užsiimti nedera…

Napoleonas Indrašius. Pirmasis hipnoterapeutas, iš kurio mokiausi ir kuris, lyg koks senovės Romos senatorius, nuolat man kartodavo, kad laikas kurti lietuvišką, originalią „mužikišką“ psichoterapiją… Ačiū jam už kantrybę!

Markas Burno. Rusų psichoterapijos Čechovas. Ir ne vien rusų. Susidraugavus su juo, neįmanoma netapti visos XX amžiaus rusų psichiatrijos ir psichoterapijos draugu. Per jį gyvai suvoki Piotrą Ganuškiną, Semion1 Konstorumą, vokiečių klasikinę psichiatriją ir psichoterapiją…

Vladimiras Murzenka. Savitas psichoterapeutas. Originalas. Iš jo mokiausi psichoterapinės drąsos ir ryžto. Mūsų profesijoje, XX amžiuje tai labai daug…

Kurtas Hoeckas. Iš jo mokiausi vokiško tikslumo, sistemingumo, organizuotumo, objektyvumo, mokiausi būti mokytoju… Man jis tapo tuo mokytoju, kurį turėjo galvoje Otto von Bismarckas, kai sakė, kad prancūzų ir prūsų karą laimėjo vokiečių mokytojas. Žinoma, pirmiausia jis buvo psichoterapijos ir organizavimo mokytojas. Šalia jo pasitaikydavo patirti netikėtų būsenų. Pavyzdžiui, buvau pasirengęs tapti vokiečiu… Laimė, tos būsenos greitai baigdavosi. Deja, neilgai buvau Kurto mokiniu… Tačiau štai jau 30-asis kasmetinis mūsų ligoninėje rengiamas seminaras daug kuo jam skolingas.

Žemai lenkiuosi Kurtui už tai ir už daugybę kitų dalykų… Visada prisimenu jo žodžius:

— Nesvarbu, kad viršininkai nežino, jog mes — didūs žmonės. Svarbu, kad mes tai žinome!

Arba:

— Mūsų laikais žmonėms iškyla ne tiek Edipo komplekso, kiek autoriteto problema.

Stefanas Lederis. Lenkų psichoterapeutas. Psichoterapinio bendravimo virtuozas.

Stanislavas Kratochvilas. Čekų psichoterapeutas. Psichoterapinių scenarijų meistras. Įkvepiantis psichoterapinės, darbo hipomanijos pavyzdys… Jei kartais mane darbas „įsuka“, tai nemaža kaltės dalis tenka jam… Amžinai būsiu jam už tai dėkingas.

Wolfgangas Kretchmeris. „Volfas“, prašęs manęs nuvežti jį į mišką Pamaskvėje, ten, kur prasidėjo jo pažintis su Rusija tolimais 1942-aisiais…

Žmonės, kolegos, profesiniame kelyje sutikti tarsi probėgšmais, atsitiktinai, tačiau pakeitę mano profesinį pasaulį, nieko iš jo neatimdami, bet suteikdami jam naują vaizdinį… Kartais, manau, jie patys to nė nepastebėdavo, nesuvokdavau ir aš, bet pasekmės būdavo milžiniškos, nors gal ir sunkiai įrodomos. Paminėsiu du ryškiausius atvejus, kurie tikriausiai bus aiškūs ir be vietos ar laiko konteksto.

1976 metai, Rytų Vokietija. Svečiuojuosi pas vokietį psichologijos profesorių Volkerį Heisę, jis už mane jaunesnis gal kokiais septyneriais metais. Rytą išeinu iš savo kambario ir matau: jis valo mano batus… Savųjų dar nepalietė…

— Kaip vyresniajam broliui, — šypsosi jis.

Pasijuntu esąs vokiečių akademikas…

2006 metai. Mano seminare Ivanovo mieste igumenas Eumenijus staiga sutrikęs nutyla ir paaiškina: „Vos nesikreipiau į jus „tėve Aleksandrai“… Jaučiuosi tarsi įšventintas į dvasininkus.

Tikriausiai reikia atkreipti dėmesį į išgyvenimo daugiaplaniškumą, taigi ir realumą. Nieko neprašiau… Matyt, nusipelniau… Gavau… Atsisakyti neįmanoma. Nepriimti neįmanoma… Heise jau jaučiasi esąs jaunesnis, mane suvokia kaip vyresnįjį brolį… Tikrai ne sovietinį… Eumenijus — dvasininkas. Turi aukštas pareigas ir valdžią. Abu jie gero būdo, malonės kupini. Iš jų gauni ne pasaulio gabalėlius, o visumą. Ne iš „antrų“ ir net ne „pirmų“ rankų, bet iš pirmojo asmens.

Pasaulis įgauna savo aukščiausią pavidalą, aukščiausią formą, savo tapatybę, savo veidą. Ir tai ne vien Volkerio ar Eumenijaus, akademiko ar dvasininko, vokiečio ar ruso veidas… Tai mūsų pasaulio veidas, kai materializuojasi mūsų dvasingumas, visiems regint ir liudijant… Per tokius žmones ir pasaulį, ir save imi suvokti betarpiškiau, visybiškiau, gyviau negu per atskirus pojūčius, jausmus, vaizdinius, žodžius, idėjas…

Žmonės. Bendra-darbiai. Ne draugai… Ponai… Greta jų ir tu — šio pasaulio darbų ponas, triūso ponas.

Žmonės. Bendra-darbiai. Ne draugai… Ponai… Greta jų ir tu — šio pasaulio darbų ponas, triūso ponas. Henas ir Galina Mikkinai, Grigorijus Ziceris, Galichanas Idrisovas, Viktoras Kaganas, Rimas Kočiūnas, Konstantinas Kovalionokas, Semionas Jeselsonas, Anatolijus Finskis…

Ir skyriaus darbuotojai: gydytojai, psichologas, medicinos seserys… Taip pat tikrieji kasdieniai ponai, drauge su manimi darantys tai, ko pats vienas nepadaryčiau… Arba padaryčiau ne taip laiku, ne taip vietoje, ne taip visybiškai, gydančiai, gyvai… Ačiū Dievui, jie ne angelai… Tai šildo ir teikia gyvybės.

Ir pagaliau pagrindinis mano — mūsų — psichoterapijos gyvybės ir vienovės šaltinis: pacientai, pacientai, pacientai — sergantys žmonės, žmonės su sergančia siela…

„Manajame“ XX amžiuje, suvokiant jį siaurai, buvo neįprasta kalbėti apie sielą net psichiatrijoje ir psichologijoje. Geriausiu atveju kalbėta apie psichinį gyvenimą, ir tai skambėdavo kaip psichiatrinis gyvenimas… „Psichas“, „psichinė liga“ skambėjo „normaliau“, negu „sielos liga“… Ir tik su tikrais sielos ligoniais buvo galima natūraliai kalbėti apie dvasinį skausmą, prislėgtą, sukaustytą dvasią, užtemusią sielą, sielos aklumą, kurtumą, silpnumą, tuštumą, sielos šilumą ir prošvaistę… Ir sielos atsiverdavo… Sielos, o ne pasąmonė… Ir be jokios hipnozės. Todėl, kad skaudėjo sielą, kad joje prisikaupė skausmo, todėl, kad normali sielos būsena — atvirumas… Normali dvasios būsena — „superlaidumas“. Ir „eiliniam“, ir „generolui“… Ir „ganomajam“, ir „ganytojui“… Dar normali sielos būsena yra kentėti dėl kito žmogaus, žmonių, artimų žmonių… Kentėti, kad iš-kęstum, kad pasveiktum, kad vertintum sveikatą, o tai įmanoma tik po kančios…

Niekada nepamiršiu, kai vienas iš pirmųjų Lietuvos asmenų, atsakydamas į mano klausimą „Ar seniai sielą paskauda?“, be jokios mano ar savo įžangos pasakė: „Nuo 1940-ųjų. Argi mes tikėjomės, kad šitaip pasisuks?.. Manėme, rusai kaip vyresnieji broliai padės mums, patars, palaikys, parems… Bus pagalbininkai… O jie… Tapo jau vyresniaisiais, o baisiaisiais… Su mūsų darbštumu tikrai būtume komunizmą pastatę!..“

O koks jis pasirodė esąs dėkingas visais atžvilgiais pacientas!.. Nes turėjo ir sielą, ir dvasią… Nepaisant 4 klasių išsilavinimo ir dar aukštosios partinės mokyklos… Jam prilygti galėtų gal tik kalėjimo viršininkas. Šis įsipareigojo, kad jei kada patekčiau į kalėjimą, tai bet kuriame SSRS kalėjime „gyvenčiau kaip karalius“… Manau, kai kas tuo suabejos. Esu tikras: tuo žmogum patikėtų…

Pacientas dvasininkas. Lyg ir nieko man nežadėjo. Tačiau tarsi tarp kitko tvirtai tarė matąs, kad Dievas man maloningas… Tai buvo, ne, tai yra įvykis, „šventė, kuri visada su manimi“… Jis tai kažkaip pasakė — tarsi paliudijo… Ir ne tik man, labiau mano pacientams… Pasakė kaip liudininkas, apie kurį sakoma: „Vienas geras liudininkas vertesnis dešimties gerų advokatų“. Ir tarsi niekada man jau nebereikia advokatų… Turiu tokį liudininką.

Dvasininkas seniai nužengė į geresnį pasaulį, tačiau ir liudijimą, ir liudytoją tebeturiu… Jis liko liudytojas čia, man, ir tapo liudytoju ten, daugumos akivaizdoje… Gerasis liudytojas. Palydovas. „Superlaidusis“ palydovas… Ištakos, kaip šaltinis, variklis, procesas…

Rengdamas straipsnį, neabejojau, kad privalau paminėti šį dvasininką, šį amžinai gyvą, gaivinantį, padedantį, pripildantį, dvasingą liudijimą. Lyg ir turėjo pakakti. Toli gražu: iš šio šaltinio trykšte trykšta ne prisiminimai, o vaizdai ir apsireiškimai… Negaliu nepasidalyti dar vienu.

Kiekvienas susitikimas su juo vos tik paskirtas tapdavo man sunkia našta, išmėginimu… Ir ne dėl dvasininko ligos: kaip tik šitai buvo lengva — juk tai mano profesija. Išmėginimu tapdavo susitikimas su asmenybe, su gyva, neribota, iki galo nesuvokiama, ir savo amžium, ir širdies platumu, ir dvasingumu aiškiai viršijusia mano galimybes… Jei susitikimą dėl kokių nors priežasčių atidėdavome, su palengvėjimu atsidusdavau. Tačiau vos prasidėdavo mūsų pokalbis, pasidarydavo lengva. Greta savęs jaučiau gerumo versmę… Susitikimo pradžioje tas lengvumas buvo ne mano, truputį vėliau — mūsų, po to — jau ir mano… Bet sutardavome dėl naujo susitikimo…

Nuo tada jau nebevengdavau sunkumų, susitikdamas su kitais pacientais. Tie sunkumai virsdavo gerumo ir kaitos šaltiniu. Nesidrovėdamas kraudavau tokią naštą kitiems pacientams, nesiekiau lengvos, malonios psichoterapijos.

Viliuosi, kad nemažai daliai mano pacientų susitikimai su manimi tapdavo panašūs į susitikimus su B. S. Tokių pacientų — dešimtys…

Sunkiau įsivaizduoti tuos tūkstančius pacientų iš „aukso vidurio“, juk be jų nesusidarytų ir ta „kritinė masė“, dėl kurios ir kasdieniame psichoterapijos darbe gali prasidėti „grandininė gyvenimo reakcija“.

Sunkiau įsivaizduoti tuos tūkstančius pacientų iš „aukso vidurio“, juk be jų nesusidarytų ir ta „kritinė masė“, dėl kurios ir kasdieniame psichoterapijos darbe gali prasidėti „grandininė gyvenimo reakcija“. Tie pacientai — tarsi žolė, be kurios šaknų nebūtų dirvos, sodo, miško, upelio… Būtų tik įkaitęs teorijos, ideologijos, psichoterapijos metodikų smėlis, kuriame ne tik šaltiniai, bet ir ištisos gyvenimo upės susigeria be pėdsako.

Žinoma, tai ne fizinė masė. Tai daugybė „kitų“, kurie būtini: palyginus su ta daugybe, buvo galima įsitikinti savuoju unikalumu, vientisumu, savuoju ir jų daugiamatiškumu.

Keletas tokių palaimą teikiančių ir tipiškų vaizdų.

Suskamba telefonas…

— Laba diena, daktare! Tai …, kuriam leidote ateiti pas jus kartą per pusę metų, kad daugiau pasitikėčiau savimi. Atrodo, galiu apsieiti paskambinęs kartą per pusę metų. Išgirstu jūsų balsą ir nurimstu…

Kitas pavyzdys. Po dvi valandas trukusio tyrimo sakau pacientui:

— Nerandu jums nieko reikšmingesnio, kas leistų nustatyti ligą… Šiaip visokios „smulkmenos“, kurių šiais laikais turi daugelis sveikųjų ir kurios paprasčiausiai „stimuliuoja dvasinį imunitetą“.

— Taip, — atsiliepia pacientas, — o kodėl kiti jau penkerius metus kažką randa?

— Ką gi jie randa?

— Na, nesako, bet vaistų visada paskiria…

— Vadinasi, ir jie nieko neranda, išskyrus jūsų padidėjusį nerimą dėl „smulkmenų“… Tačiau jei norite, pavaikščiokite pas mane kas 2-3 savaites. Stebėsiu jus…

Po penkių apsilankymų.

— Kaip, dar neradote?.. O aš radau! Ir nusiraminau. Ir žinote — gerai, kad pats radau, o ne jūs…

Dar vienas pavyzdys. Skambutis: „Daktare, tikriausiai manęs neprisimenate. Noriu jums padėkoti. Maždaug prieš metus norėjau patekti pas jus gydytis, o jūs pakalbėjote su manim penkias minutes ir nepriėmėte… Bet taip, kad supratau: jeigu jis manyje nemato pamišėlės, vadinasi, aš tik sau atrodau pamišusi. Ėmiau lyginti save su kitais… Jau pusė metų, kai esu sveika“.

Dar vienas skambutis.

— Atsiprašau, daktare! Man reikėjo išgirsti jūsų balsą… Sakė, kad jūs mirėte… Žinoma, nepatikėjau, bet man taip svarbu pačiai įsitikinti. Kadaise sakėte, kad gyvensiu ilgiau už jus, bet neatsimenu, kiek…

Atskira kategorija — tai pacientai kitapus „aukso vidurio“. Tie, kuriems negalėjome padėti, „nedėkingi“ pacientai, kuriems vis dėlto esame daug kuo skolingi ir pirmiausia už supratimą apie savo galimybių ribas. Tokių pacientų, laimė, turėjau pakankamai, nors ir ne tiek daug.

Jaučiuosi ypač skolingas tiems keliems pacientams, kurie kreipėsi į mane, į mūsų skyrių, norėdami pasirengti mirčiai, „mirti oriai“, „mirti be baimės“, „susitaikyti su pasauliu“, su artimaisiais… Drauge su jais išgyvenau „mirties laiką“ ir gyvenimo amžinybę…

Kita pacientų kategorija — tai tie, kuriems liga — gyvenimo būdas; tie, kurie be ligos negali jausti gyvenimo, negali bendrauti, sielos gilumoje nenori sveikti, nors nuo savo ligos gerokai kenčia, ir nori, net mėgsta gydytis… Jeigu juos gydysi „visą gyvenimą“, jie šlovins gydytoją, tačiau ims koneveikti ir keikti, jei šis pamėgins juos išgydyti „per prievartą“.

Kaip gydytojas nenoriai, bet kaip profesorius su džiaugsmu prisimenu simpatišką pacientę, kuri mane užjautė: kaipgi aš su „tokia milžiniška hipnoze“ nesusitvarkau su jos liga. Jai taip pat esu dėkingas už galimybę patirti ligos ir sveikatos tarpusavio ryšį, suvokti „gerą“ ligos įtaką ligonei, tos ligos liguistą įtaką man, „mano“ ir „jos“ hipnozės galios ir nepajėgumo išgyvenimą…

Psichoterapijos neįmanoma suprasti, nepatyrus iš kai kurių pacientų gausybės pretenzijų ir nedėkingumo.

Psichoterapijos neįmanoma suprasti, nepatyrus iš kai kurių pacientų gausybės pretenzijų ir nedėkingumo. Juo labiau kad dauguma ateina pas psichiatrus ir psichoterapeutus, laukdami ar net reikalaudami stebuklo, ir labai nusivilia. Lygiai taip ir mes, psichoterapeutai, iš jų ir iš savęs laukiame stebuklo ir esame nepatenkinti pacientais, savimi, kolegomis. Ir tuomet, kai stebuklas neįvyksta, ir net dar labiau, kai įvyksta, tačiau ne toks didelis, ne taip jau dažnai… Ačiū jiems už jų prablaivantį nedėkingumą, teikiantį ir mums tam tikrą teisę ir galimybę ištverti savo jau minėtą nedėkingumą, nepasitenkinimą.

ITG ištakoms negaliu nepriskirti ir kai kurių knygų, tiksliau, jų autorių, su kuriais kadaise ir tam tikra dalimi ir dabar jaučiu gyvą bendrumą. Išvardysiu juos ta eile, kaip jie mane veikė, daugiausia per pirmuosius 20 mano profesinės kūrybos metų.

Konstantinas  Platonovas. Žodis kaip fiziologinis ir gydomasis faktorius.

Vladimiras Bechterevas. Kolektyvinė refleksologija.

Aleksandras Jarockis. Idealizmas kaip fiziologinis faktorius.

Carlas Gustavas Jungas. Vėlyvos mintys. Atsiminimai, sapnai, apmąstymai. Apie šizofreniją.

Alfredas Adleris. Gyvenimo prasmė.

Sigmundas Freudas. Kasdienio gyvenimo psichopatologija.

Semionas Konstorumas. Psichoterapijos apybraižos.

Ernstas Kretschmeris. Apie isteriją.

Vasilijus Rozanovas. Neaiškumo ir neapibrėžtumo pasaulyje. Švietimo sutemos.

Levas Šestovas. Raktų valdžia. Ant Jobo svarstyklių.

Semionas Frankas. Gyvasis žinojimas. Žmogaus siela. Rusų pasaulėžiūra.

Nikolajus Berdiajevas. Naujieji viduramžiai. Apie savižudybę. Dvasios ir ciesoriaus karalystė.

Dmitrijus Merežkovskis. Ne taika, bet kalavijas. Ir kita publicistika.

Michailas Menšikovas. Laiškai artimiesiems.

Ivanas Iljinas

Williamas Jamesas. Pragmatizmas. Religinės patirties įvairovė.

Karlas Jaspersas. Bendroji psichopatologija.

Fiodoras Plevako. Kalbos teisme.

Sergejus Levickis. Laisvės tragedija.

Metropolitas Antonijus iš Surožo.

Eugenas Rosenstock-Huessy. Kalba ir tikrovė. Dievas verčia mus kalbėti.

Arkivyskupas Jonas iš San Francisko.

Bijau vardyti toliau… Juo labiau kad nepaminiu bent dešimties šiuolaikinių psichoterapeutų, kurių darbus anksčiau buvo sunku gauti ir kurie dabar labai populiarūs: Erichas Frommas, Miltonas Ericksonas, Lewisas Wolbergas, Carlas Rogersas, Carlas Whitakeris, Jamesas Bugentalis… Pats stebiuosi, kodėl jie nepaveikė manęs taip, kaip tikėjausi ir norėjau. Galbūt todėl, kad skaičiau juos ne savo gimtąja kalba, gal todėl, kad jie iš kitos kultūrinės terpės negu mano pacientai, gal tuo metu jau per daug turėjau to, kas sava, ir atsirado „imunitetas“ tam, kas „svetima“.

Visiškai nekalbu apie daugelį puikių psichoterapijos populiarintojų, kurie daro man įtaką per mano pacientų skaitomas knygas ir klausimus… Tikiuosi rasti jiems vietos, kalbėdamas apie biblioterapiją.

Dėkingumo šių knygų autoriams rodiklis: vidutiniškai už tas knygas mokėjau dešimteriopai daugiau, palyginti su kitomis knygomis; kai kurios buvo antikvarinės retenybės, kitas atgabendavo iš Lenkijos, Vokietijos, bet aš niekada nepasigailėjau mokėjęs didelę kainą…

Beje, sunku susilaikyti nepadėkojus mano bukinistams. Prisiminsiu vieną iš jų. Septintajame dešimtmetyje pasirodė pirmoji Sovietų Sąjungoje Carlo Jasperso knyga „Kuria kryptimi juda VFR?“ Kainavo ji tada gal pusantro rublio. Tačiau deficitas. Paprašiau savo bukinisto ją gauti.

— Ar greitai?

— Kuo greičiau, tuo geriau.

— Daktare, jūs taip praturtėjote?

— Kodėl?

— Jeigu sutinkate laukti tris mėnesius, jums ji kainuos 3 rublius. Per tą laiką knyga pro mane „praplauks“. Norėdamas gauti per mėnesį, turėsiu ją atskirai užsakyti, tada ji kainuos 5 rublius. Jeigu norite gauti per tris dienas, tada kaina — 50 rublių: pasiųsiu žmogų į Maskvą — žinau, kur ta knyga „padėta“…

Pasirinkau mėnesį…

Baigiant — du įvykiai, atspindintys mano psichoterapijos ištakas.

1965-ieji. Trisdešimties metų pacientas su kardiofobija. Kartą žmonių prisigrūdusiame troleibuse jam pritrūko oro, ėmė smarkiai plakti širdis. Jis turėjo išlipti. Nuo tada bijojo važinėti troleibusais. Bet jo maršrutas į darbą ir atgal — daug kilometrų… Aš — jau gana patyręs psichoterapeutas. Imuosi aiškinamosios, įtikinamosios psichoterapijos, taikau sugestiją, hipnosugestiją, hipnotreniruotę, treniruotę… Pacientui vis geriau, važinėja troleibusu vis daugiau stotelių… Bet negali pravažiuoti tos atkarpos, kur pirmą kartą ištiko baimės priepuolis.

Susimąstau. Kas slypi vienoje minutėje važiavimo troleibusu, vienoje realaus gyvenimo minutėje, jei tai „stipriau“ už 20 mano meistriško darbo valandų?

Susimąstau. Kas slypi vienoje minutėje važiavimo troleibusu, vienoje realaus gyvenimo minutėje, jei tai „stipriau“ už 20 mano meistriško darbo valandų? Kas yra išorinis gyvenimas ir kas — vidinis? Mano gyvenimas ir jo, paciento, gyvenimas? Kodėl save galiu įtikinti, o jo ne? Kodėl sau galiu įteigti, o jam ne? Kas yra liga? Kas yra sveikata? Kas yra vienovė, visuma, gydymas? Kas mūsų srityje atitinka imunitetą? Klausimai sau ir ligoniams…

„Metai, žmonės, gyvenimas…“

1980-ieji. Su trejų metų sūnumi vaikštinėjame kieme. Staiga lodamas prie jo puola mažas šunytis. Vaikas persigandęs bėga nuo jo… Stveriu sūnų ant rankų. Akimirksniu siaubą ir baimę pakeičia pasitikėjimas savimi, pranašumas. Sūnus triumfuodamas „iš aukšto“ žiūri į šunį… Silpnas „Aš“ virto galingu „Mes“… Ir man taip pat… „Akivaizdu — neįtikėtina“.

Silpnumo įsikūnijimas. Jėgos įsikūnijimas. Atskirumo, skirtybės ir vienovės įsikūnijimas. Ne ištirpimas, ne susimaišymas, ne sąmyšis, o skirtybė ir jos dėka tikra vienovė — maža ir didelė, vidinė ir išorinė.

Penkiolika metų, pasikartoję akimirkoje.

Akimirka, prilygstanti penkiolikai metų, galbūt amžinybei…

Ne karas, bet vientisas pasaulis.

Pasaulio priėmimas. Jo, savęs, mūsų išmėginimas…

Be skambių žodžių. Tačiau kiek tylių…

Plokštuma ir vertikalė.

Begalybė, tačiau ir apibrėžtumas.

Sveikata — vidinio pasaulio vientisumas, jo vienovė su išoriniu pasauliu.

Liga — šitos vienovės, jos pusiausvyros silpnėjimas.

Terapija, gydymas — vientisumo grąžinimas.

Psichoterapeutas — tarpininkas, mediatorius, padedantis siekti vienovės su savais procesais, savo siela, savo dvasia.

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Sielos ligos appeared first on LAIKMETIS.

Psichoterapeuto Roberto Petronio įžangos žodis

Jau praėjo 14 metų nuo pirmojo šios knygos leidimo, tačiau „Gydyti gyvenimu“ iki šiol yra pagrindinis ir didžiausias daktaro Aleksandro Alekseičiko tekstas, konceptualizuojantis keletą dešimtmečių kruopščiai tobulintą, nuolat praktiškai tikrinamą psichoterapijos būdą — Intensyvų terapinį gyvenimą (ITG). Galima rasti pokalbių su A. Alekseičiku, interviu įvairiomis temomis, tačiau jo paties tekstų apie ITG — vos keli. Pirmasis straipsnis pasi­rodė prof. ­Rimanto Kočiūno sudarytoje, dar 1999 m. išleistoje knygoje „Grupinė psichoterapija Lietuvoje“, tačiau stambiausias ir išsamiausias tekstas — šioje knygoje.

ITG — nepaprastai įdomi psichoterapijos koncepcija. Itin asmeniška, besiremianti savita pasaulėžiūra, giliu filosofiniu pagrindu. Šis psichoterapijos būdas taip glaudžiai susijęs su jo autoriaus asmenybe, kad sunku įsivaizduoti, kaip reikėtų jį perimti, išmokti, atkartoti.

Daug metų dirbau Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centro psichoterapijos skyriuje, vadovaujamas A. Alekseičiko, dalyvavau organizuojant daugiau kaip dvidešimt kasmet vykstančių tarptautinių seminarų, stebėjau daugybę jo vedamų grupių. Taip pat teko matyti nemažai kolegų bandymų dirbti ITG principais, tačiau kaskart kamuodavo jausmas, kad visi mėginimai atkartoti A. Alekseičiko kuriamą terapinį gyvenimą baigiasi nesėkme. Esu daug mąstęs, ko išmokau iš ITG. Ilgainiui suvokiau, kad tai ne procedūra ar metodika, net ne psichoterapeuto laikysena ar buvimo su kitais būdas. Tai greičiau tam tikra pasaulėžiūra, siekis leisti žmogaus gyvenimui skleistis, pagalba jį išreiškiant, įveiksminant.

Daktaras Alekseičikas kartais mėgsta sakyti — „geriau būti pirmam nei geriausiam“. Ir tikrai jo biografijoje daug dalykų, kuriais jis buvo ir išlieka pirmas. Pirmas psichoterapeuto kabinetas Lietuvoje, atsivėręs dar 1967 metais. Pirmas stambus renginys, skirtas psichoterapijai, — seminaras, ilgainiui tiesiog imtas vadinti Balandžio seminaru, kurio istorija prasidėjo 1977 metais. Šis seminaras kasmet vyksta ligi šiol. Psichoterapijos skyrius (šiuo metu vadinamas Ribinių būsenų skyriumi) Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre, pirmas Lietuvoje, kur teikiama pagalba pagal psichoterapinės bendruomenės principus. A. Alekseičikas — pirmasis psichoterapeutas Lietuvoje, kuriam suteiktas Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas. Tokį sąrašą galėčiau tęsti ilgai.

Intensyvus terapinis gyvenimas taip pat yra pirma Lietuvoje gimusi psichoterapijos koncepcija, gal net mokykla. Ištakomis ji siekia XX a. 8-ąjį dešimtmetį, kai radosi jau minėti kasmetiniai psichoterapijos seminarai. Ryškiausiai ITG atsiskleidė psichoterapijos skyriuje, kuris buvo įkurtas 1989 m. Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre. Ten, psichoterapijos bendruomenėje, atsirado erdvė iš esmės įgyvendinti tai, kas buvo iki tol plėtojama atskirose profesinėse grupėse ir seminaruose. Žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos, gaila, kad tokiu gyvu terapinės bendruomenės pavyzdžiu buvęs psichoterapijos skyrius šiandien yra išardytas. Iš pradžių netekęs savo psichoterapijos skyriaus pavadinimo (pervadintas Ribinių būsenų skyriumi), vėliau po truputį mažintas ir galų gale, panaikinus stacionarinės pagalbos galimybes, praktiškai liovėsi egzistuoti kaip terapinė bendruomenė.

ITG požiūris toks savitas ir itin asmeniškai nuspalvintas, kad nėra paprasta rasti jam vietą šiuo metu gyvuojančių psichoterapijos mokyklų ir metodų gausoje. Turbūt labiausiai šis psichoterapinės pagalbos būdas priartėja prie egzistencinės terapijos paradigmos. Greta medicinos ir psichologijos terminų kertinė vieta čia tenka ir tokioms filosofinėms kategorijoms kaip gyvenimas, tiesa, vienovė, laisvė ir pan. Išgirstume ir daug sąvokų, kurios dažnesnės ne psichoterapijos, o teologijos aplinkoje — tai siela, amžinybė, malda, stebuklas.

Apie daktarą Alekseičiką (taip jį vadina bemaž visi kolegos ir pacientai) tiek psichoterapijos bendruomenėje, tiek plačiau visuomenėje sklando nemažai mitų. Prisimenu, studentiškais metais girdėdavau kalbant apie gydytoją ir jo „kruvinąją“ psichoterapiją, apie jo vedamų psichoterapijos grupių metu ant kelių klupdomus žmones, griežtą ir net žiaurų elgesį su dalyviais. Vėliau, iš karto po psichologijos studijų universitete, pradėjau dirbti jo vadovaujamame psichoterapijos skyriuje ir per penkiolika metų patyriau, kas tuose mituose ir ganduose yra tiesa, o kas — pramanai. Darbas su daktaru Alekseičiku man nuostabiai liudijo, kaip gali derėti reik­lumas, griežtumas ir erdvė didžiulei kūrybinei laisvei.

Daktaras Alekseičikas savo nepakartojama charizma, kartais provokuojančiu, vos ne „chuliganišku“ elgesiu nevengia trikdyti aplinkinių, jei atmosfera formali, sausa ar perdėm racionali — nesvarbu, ar tai psichoterapijos skyriaus kasdiena, ar kokia konferencija, ar jo paties vedamas seminaras. Bet kurį vykstantį procesą, diskusiją, aptarimą jis drąsiai kreipia kokia nors netikėta linkme, siekdamas suteikti filosofinio ar gyvenimiško gilumo. Dėl to dažnai yra nemėgstamas, neretas jo vengia, kadangi šalia jo neįmanoma likti formaliam, oficialiam, tenka reaguoti taip pat spontaniškai ir gyvai, be išankstinio pasiruošimo. Tas pats ir psichoterapijoje. Sunku nuspėti, kur pasisuks seminaro ar grupės gyvenimas, kokie aspektai iškils kalbant apie vieną ar kitą dalyką.

Daktaras Alekseičikas moka meistriškai kurti ribines, įtampos kupinas, dažnai labai intensyviai išgyvenamas situacijas, kuriose iškyla esminiai egzistencinio pasirinkimo klausimai. Vargu ar tiktų vadinti jį nedirektyviu terapeutu. Gydyti gyvenimu A. Alekseičiko koncepcijoje reiškia tą gyvenimą kurti čia ir dabar. Ir jis visada savo pavyzdžiu aktyviai rodo, kaip būti su kitais. Gyvenimas daktaro Alekseičiko pasaulyje gyvas ir labai intensyvus, pilnas jausmų ir veiksmo. Čia mažai vietos nuoboduliui, lėtai bręstantiems procesams, ilgiems apmąstymams.

Aleksandro Alekseičiko psichoterapija neatsiejama nuo krikščioniškos pasaulėžiūros. Tikėjimui, dvasinei gyvenimo dimensijai joje tenka ypatinga vieta. Dirbdamas kartu matydavau, kad žmonėms, neturintiems asmeniško sąlyčio su tikėjimu ir religija, nėra paprasta priimti daugelį šio požiūrio aspektų. A. Alekseičikas nevengia religinių sąvokų, dažnai apeliuoja į dvasinius išgyvenimus, įveikiamas ligas ir sunkumus supranta per dvasinės dimensijos prizmę. Kartais susilaukdamas kai kurių kolegų kritikos, toks požiūris, kita vertus, randa kelius ten, kur psichoterapija žengia labai nedrąsiai, gal tik išskyrus kai kurias egzistencinės psichoterapijos koncepcijas.

Dar vienas labai svarbus ITG koncepcijos elementas yra psichoterapinė bendruomenė. Ši sąvoka tradiciškai susilaukia nedaug dėmesio. Psichoterapinė bendruomenė dažniausiai siejama su pagalba žmonėms su specifinėmis problemomis (tarkime, turintiems priklausomybių žmonėms). ITG koncepcijoje bendruomenė, tiesą sakant, apskritai užima centrinę vietą. Žmogus visada gyvena kartu su kitais, jo gyvenimas atsiskleidžia tik su žmonėmis ir jų akivaizdoje. Patirti ir suprasti save, o tada ir keistis žmogus gali tik santykyje su kitais. Tai „būtis pasaulyje“, kuria remiasi ir kurią tyrinėja visa egzistencinės psichoterapijos paradigma. Terapinės bendruomenės svarba ITG koncepcijoje atskleidžia gilią šio požiūrio sąsają su krikščioniška pasaulėžiūra per bendruomenės reikšmę krikščioniškame pasaulyje.

Tai tik keli aspektai, kuriuos man pasirodė svarbu paminėti, kalbant apie A. Alekseičiko nuveiktą darbą ir jo suformuluotos psichoterapijos esmę. Per trisdešimt metų nuo pirmos mano pažinties su daktaru Alekseičiku nuolat kalbuosi apie jį, jo metodą ir asmenybę su draugais, kolegomis, pacientais. Matau, kaip įvairūs žmonės pastebi skirtingas šios psichoterapijos ypatybes, kartais man netikėtas, apie kurias nerašo ir pats Aleksandras Alekseičikas. Todėl tikiu, kad naujas šios knygos leidimas padės dar giliau suvokti Intensyvų terapinį gyvenimą, atskleisti jo unikalumą ir vertę.

Įvadas

Norėčiau pasakyti, kad ne rašau, o liudiju apie savo ir mūsų psichoterapiją, tiksliau, psichoterapinį gyvenimą, praėjus 40 metų nuo pakankamai sąmoningos jo pradžios ir 20 metų nuo tada, kai savo psichoterapiją aiškiai apibrėžiau sau, kolegoms, pacientams… Nors iki šiol nejaučiu noro brėžti šios gyvenimo veiklos ribų. Kita vertus, suvokiu, kad tai būtina. Ar norėčiau keisti, perdirbti, perrašyti ką nors iš to, ką tuomet dariau, sakiau, liudijau? Ne. Galbūt tik papildyčiau, pripildyčiau ta patirtimi, veikla, turiniu, kurio mane pripildė tie metai, žmonės, darbai, gyvenimas… Man pačiam tai liudija apie mano darbo teisingumą, veiksmingumą, tikrumą. Liudija apie jo subjektyvumą, gyvumą… Tai subjektas, o ne objektas.

Noriu atkreipti skaitytojo dėmesį į mano rašymo ypatybes. Kartais atskiriu vieną ar kitą žodžio dalį, nes noriu pabrėžti jos prasmę, žodžių gyvumą, jų tarpusavio dinamiką. Pavyzdžiui, žodis „liudijimas“ (rus. с-видетельство). Tai ne tik žinojimas. Tai matymas (видение). Be to, tai matymas drauge su kažkuo (видение „c“ кем-то или чем-то). Juk vienas liudininkas — ne liudininkas. Tad liudiju, kad nenoriu nieko keisti ar iškeisti. Visa tai gyva. Visa tai gali keistis. Kadangi gyva, gali keistis savaime. Gali augti, tęstis, plėtotis, kurtis, keisti pavidalą, panašėti. Gyventi. Tai ypač įdomu, nes dirbau „negyvuoju laiku“, epochoje, kai visur dominavo kraštutiniai — idėjiniai, intelektiniai, kultūriniai, visuomeniniai, dvasiniai, sielos suvaržymai. Ir štai dabar pasirodo, kad, nepaisant visų ribų ir varžtų, kokių nors ypatingų, neperžengiamų savo darbo sienų nejaučiau. Greičiau jau ribos ne tiek ribojo mano darbą, kiek darė jį labiau apibrėžtą. Veiksmas, veikla, darbas teikia mums laisvę. Taip ir sunkumai daro mus laisvesnius, gyvesnius, aiškesnius, tikresnius, teisingesnius, išmintingesnius, labiau tikinčius Dievą, labiau juo pasitikinčius.

Veiksmas, veikla, darbas teikia mums laisvę.

Ką šiandien norėčiau papildyti, išpildyti, pagyvinti, atgaivinti, sudvasinti? Viską… Norėti nekenksminga, kenksminga nenorėti. Ypač jeigu norais gali nutiesti ribas. Kai pasitiki (tai teikia daugiau palaimos), kai ne pats įgyvendini savo siekius, laukimus, darbus, bet kai jie tarsi patys randasi, kai juos įgyvendina tavo bendra-darbiai, tavo bendro darbo dalininkai. Todėl šiandien, kaip ir visada gyvenime ir terapijoje, gydydamas tiesiu sau ribas, pasitikėdamas, tikėdamas, kad kiti šio darbo dalininkai draugaus su juo labiau nei aš pats. Nes jie kitokie. Jie papildys mano darbą kitokiu gėriu, dorybingumu, kitokiu laiku, kitokiu gyvenimu, kitokiais liudijimais.

Apsiribosiu tik nedaugeliu dalykų, tuo, kas svarbiausia, kas dar nenuveikta, dar neapibrėžta, bet ribos jau brėžiamos, vadinasi, jau aiškėja ir vaizdinys, ir poveikis, tiesa, kelias, gyvenimas… Tuo, kas, pasak apaštalo, įtikina esant nematomus dalykus ir padeda gauti norima. Dažnai kur kas daugiau nei tikėtasi.

Džiaugiuosi, kad apie gydymą gyvenimu, apie MANO, MŪSŲ būdą ir sugebėjimą gydyti gimsta tokia knyga, kurioje gydymo būdo autorius apimties ir, tikiuosi, turinio atžvilgiu užima kuklesnę vietą.

Tikiuosi, kad man pavyks užimti daugiau nematerialios, dvasinės, sielos erdvės. Ne vietos — erdvės.

Nematerialumas.

Neapibrėžtumas.

Nelauktumas.

Neįprastumas.

Tai žodžiai ir sąvokos, gana retos šiais laikais mūsų gyvenime, psichoterapijoje. Tačiau be erdvės nebūtų ir vietos, be nematerialumo nebūtų dvasingumo, be neapibrėžtumo — ribų, atramos, laisvės.

Manau, kad mano svarbiausias įnašas į psichoterapiją — padaryta pradžia, padaryta tiek, kiek leidžia jėgos, kad tai, kas neregima, neakivaizdu, įgytų pavidalą, vaizdą, kad persimainytų į tai, kas įžvelgiama, vaizdu, paveiku, kas tikra. Į tai, kas perspektyvu.

Kad atskirybės persimainytų ir susilietų į bendra. Dalys — į visumą. Statika — į judesį. Į judesį visumos, idealo link.

Kelias. Tikslas. Visuma. Gyvenimas.

Kaip realioje psichoterapijoje, taip ir knygoje pradedu su visumos viltimi ir galimybe. „Gera pradžia — pusė darbo.“ „Darbo siela.“ „Darbo dvasia.“ O vėliau — sielos, dvasios darbas.

Pacientų, „liudininkų“, „bendra-darbių“ darbas. Mūsų visų pakankama vienybė, vienovė — ir gydymas, išgijimas. Erdvės gali užtekti atskirybei ir atskirumui, tačiau taip pat ir laisvam bendrumui, vienovei. Kai akivaizdu, kad dalis — tik todėl dalis, kad egzistuoja visuma. Kad egzistuoja judėjimas visumos link. Kai tampa akivaizdus subjektyvus ir objektyvus gyvenimo paveikslas. Akivaizdus, nes jis veiklus. Jis veikia. Šio darbo dalyviai yra jo „liudininkai“ (с-видетели), bendra-darbiai, bendra-autoriai.

Savajame knygos skyriuje pirmą kartą mėginu aptarti pagrindines Intensyvaus Terapinio Gyvenimo kryptis. Aišku, tai įmanoma padaryti tik labai glaustai. Tačiau galima aprėpti terapinio gyvenimo visumą ir vienovę, įžvelgti jo širdingumą bei dvasingumą. Tuomet pavyksta šiek tiek labiau, nei įprasta teoriniuose samprotavimuose, suvokti tai, kas nesuvokiama…

IŠTAKOS

Yra toks išmintingas posakis, kad menas gyventi nėra sugebėjimas prie gyvenimo pridėti daugiau metų — tai sugebėjimas prie metų pridėti daugiau gyvenimo. Aš mėgstu pridėti ir amžinybę, ir dvasią. Ką galėtume padaryti, kad gyvenimu papildytume, pripildytume, sudvasintume mano, mūsų psichoterapijos ištakas?

Priminsiu, kad viskas prasidėjo nuo pastebėjimo, jog gyvenimo, realių sąlygų akimirkos susirgimo pradžioje gerokai paveikesnės, negu ilgos mano gydymo meno — dirbtinio meno — valandos. Susirgę žmonės atgydavo, pasidarydavo širdingesni, dvasingesni, drauge ir natūralesni, gamtiškesni. Teko gydyti kai kuriuos didelius viršininkus — jie tapdavo paprastesni, savesni.

Tokia psichinė, sielos, visuomenės — bendra ir individuali — patologija mane kaip gydytoją, psichiatrą, psichoterapeutą, vyrą, žmogų, sūnų ne tiek vertė, kiek skatino būti savimi, bet kitokiu, savarankišku, tačiau ir drauge (draugu…). Nebūti dalimi „Mes“, o saugoti šitą „Mes“ kaip savojo „Aš“ dalį. „Mes“ tarsi vienijo mano „Aš“, tačiau ne išoriškai, o iš vidaus. Jau po to, žinoma, ir iš išorės. Pacientas — dalis manęs. Aš dalyvauju jo gyvenime. Darbas — dalis manęs, o ne aš — darbo dalis. Ligoninė — dalis manęs, o ne aš — ligo­ninės dalis. Visuomenė, kultūra, istorija — tai mano dalys, o ne aš — jų dalis. Kiek didžiulių ir brangių dalių buvo ir tebėra manyje… Kiek bendrumo su pacientais. Kiek gyvenimų. Kiek gyvenimo. Tikro, paveikaus gyvenimo. Visa tai ne tik kaupėsi, bet ir gausėjo. Pacientai, mokytojai, kolegos, kuriems įprasta realybė — „prie lenkų“, „iki karo“, „prie caro“, „Stalino laikais“, „prie vokiečių“, „iki revoliucijos“, „po Kristaus“… Gyvenimo mokslai ir pamokos, ir kančios.

Darbas — dalis manęs, o ne aš — darbo dalis. Ligoninė — dalis manęs, o ne aš — ligo­ninės dalis. Visuomenė, kultūra, istorija — tai mano dalys, o ne aš — jų dalis.

Čia man prieš akis iškyla dar vienas mano pacientas ir mokytojas, kurio anksčiau neminėjau, — kunigas Bronius Strazdas (iš Salako Biržų rajone). Tokia mano „Aš“ dalis!.. Toks vienovės ir šventumo vaizdas ir įsikūnijimas! Toks artumas Žodžiui! Toks gyvenimas — ne nuo gimimo iki mirties, o nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo!

Taip jau susiklostydavo, kad kartu su savo pacientais siekiau ne tik atsilaikyti prieš šitą gyvenimą (nors pasitaikydavo ir taip), bet labiau atsistoti prieš jį, greta jo, dalyvauti jame, jo skausmuose ir negalavimuose, kaupti imunitetą, atsparumą, orumą.

Vientisas, gydantis, intensyvus, įtemptas gyvenimas. Toks pat ir gydymas. Nuo pat pradžių gana savarankiškas, turintis tvirtas šaknis, ne žodingas, juo labiau ne vien regimas, ne virtualus, kaip kad dabar sakoma.

Gana anksti įžvelgiau, praregėjau, per vargus įsitikinau, kad abstrakti terapija per „sąmonę, kuri yra pirminė“ — tik regimybė; tikrovė — tai sąmonė, kuri bendra, bendruomeniška, žmogiška, bet ne klasinė. Įsitikinau, kad tokia pat regimybė yra neapibrėžta, beribė pasąmonė, pretenduojanti į sielos vaidmenį, ir instinktai, mėginantys užimti Dvasios vietą.

Nors, aišku, daugeliui tai gali būti puiki treniruotė, medžiaga protui ir fantazijai miklinti, poilsis nuo realybės, atotrūkis nuo sąmonės ir visos esybės idėjiškumo. Tokiomis psichoterapijomis susigundo daugelis psichoterapeutų ir jų pacientų, puldami iš vieno kraštutinumo į kitą — iš sovietinės „racionalios“ psichoterapijos į iracionalumą. Ir ten jie netapo savi, ir čia nepavyks. Prisimenu Vladimirą Nabokovą: „Už psichoanalizę blogiau — tik bolševizmas!“ Laimė, persirgau ir viena, ir kita liga kaip skiepais nuo raupų, o ne pačiais raupais. Nors su kai kuriais pacientais rimtai negalavau, drauge su jais ir sveikau, išgyvendamas krizes, lyg su kokiu plaučių uždegimu.

Pasirodo, verčiau gyventi gyvai ir visapusiškai: ne idėjiškai, ne „sąmoningai“, ne „emocingai“, ne „aistringai“, ne „laisvai“, ne „pasąmoningai“… Ir sirgti, ir sveikti savaip, visapusiškai. Sirgti „su siela“, sutelkus dvasią. Sveikti taip pat.

Sirgti ir sveikti reikia ne tik su savuoju „Aš“, bet ir su „Tu“,„Mes“, „Jis“, „Ji“, „Jie“…

Panašios ir Intensyvaus Terapinio Tikėjimo ištakos ir istorija. Mano pacientų ir mano paties „komunistinis tikėjimas“ buvo laikraštinis, knygiškas, fariziejiškas. Be gyvo liudijimo. Be gyvo ryšio. Tikint, kad stebuklai — tik atsitiktinumas. Nedalyvaujant stebukluose. „Dieve mano!“ — kaip šūktelėjimas ar priežodis. O ne „Tėve!“, „Motina švenčiausioji!“, „Mano Tėve! Mano sūnau!“ Dievo man siųsti.

Tikėjimą reikėjo suvokti, paliudyti, dalytis juo kaip Tiesa, Keliu ir Gyvenimu. Tai — sunkus, varginantis darbas, tai — ir kančia.

Intensyvus Gydomasis Skaitymas — Biblioterapija. Kelias: nuo gyventojo šalies, kurioje skaitoma daugiausia pasaulyje, bet skaitoma tai, kas svetima — „velniaižin kas“, iki skaitančiojo tai, kas sava, esminga ir svarbiausia: liga, jos priežastis, kelias į ligą ir iš jos, į mirtį ir atgal, prie savų šaknų ir savų viršūnių.

Tikėjimą reikėjo suvokti, paliudyti, dalytis juo kaip Tiesa, Keliu ir Gyvenimu. Tai — sunkus, varginantis darbas, tai — ir kančia.

Intensyvi Terapinė Supervizija. Ne apžvalga, o bendras žvilgsnis. Bendras matymas — drauge su esančiuoju šalia, su siela, su dvasia…

Intensyvi Terapinė Bendruomenė. Nuo mažos grupės, šeimos iki psichoterapijos skyriaus. Nuo bendravimo su tolimais — prie bendravimo su artimais, atrandant save tarp artimų, atrandant artimuosius, atrandant save. Nuo žeidžiančiųjų prie pažeidžiamų. Nuo savęs žeidžiančio — prie savęs pažeidžiamo, sužeisto. Prie bendruomenės — sužeistųjų, bet sveikstančių. Nuo bendravimo — prie bendrabūvio. Nuo bendrabūvio — prie bendruomenės.

Toks yra abstraktus, moksliškas mano profesijos, mano kūrybos vaizdas. Negalėčiau tvirtinti, kad esu juo patenkintas. Turbūt tai geriausia, ką galiu pateikti. Bet čia tikrai daug ko trūksta…

Žinoma, psichoterapija — ne tik mano reikalas. Tai ir mūsų reikalas. Ir Dievo. Dievui brangus reikalas… Tačiau tas reikalas be galo asmeniškas. Toks, kuris negali būti be asmens. Tai viską persmelkiantis reikalas. Reikalas, kuris mane perveria nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo. Nuo man žinomų protėvių iki dar nepažįstamų įpėdinių. Nuo mokytojų — iki mokinių. Nuo tų, kas mokė mano mokytojus — iki tų, kuriuos mokys mano mokiniai. Persmelkia nuo mano pacientų tėvų, kurie netinkamai reiškė savo meilę, iki vaikų, kurie netinkamai priima jų meilę… Visko ir neišvardysi… Bet reikia paminėti kai ką itin asmeniška.

Kilmė. Apie protėvius, kuriuos pažįstu „iš pirmų lūpų“, kuriuos atsimenu, kuriais gyvenau ir iki šiol gyvas. Kilmė tiesiog pavydėtina. Proseneliai ir seneliai duoną užsidirbdavo sunkiu prakaitu ir ne tik sau, bet ir kitiems. Pavyzdžiui, senelis iš tėvo pusės turėjo 200 dešimtinių geros žemės. Turėjo ir valdžios. Ta gerąja prasme: valdžios, kuri nuo Dievo, nuo darbo. Valsčiaus, kaimo, fabriko mastu. Toks nuostabus materialaus turto ir valdžios derinys, nepražudęs jų net sovietų valdžios metais; tiesa, abu seneliai nesulaukė 1937-ųjų.

Jaučiu, kaip daug iš to, ką turiu valios, valdžios ir materialumo atžvilgiu, atėjo iš tenai. Instinktai, lankstumas, stangrus stuburas, rankų jėga ir lengvumas…

Dvasia, siela, protas, atmintis, jausmai, nuojauta, meilė, jautrumas, atsargumas, budrumas — tai jau labiau iš mūsų šeimos: tėvas, mama, sesuo, teta, dėdė. Mūsų šeima, nors ir mano. Pavydėtina šeima… Visi gydytojai, išskyrus tetą. Visada gyvenimo centre, problemų centre, ir svetimų daugiau negu savų.

Senelis iš tėvo pusės… Šeimininkas… Didžiulio kaimo seniūnas… Po revoliucijos dar iki visų kolektyvizacijų tarė savo keturiems sūnums: „Laikykit, kad ūkio jau neturime. Kad pardaviau žemę ir jūs galėsite įgyti išsilavinimą, aukštąjį išsilavinimą, kuris teikia asmeninį bajoro titulą… Tą, už kurį jūsų neužmuš ir kurio niekas neatims… Proto bajoro…“ Du sūnūs tapo inžinieriais. Du — gydytojais. Abu inžinieriai žuvo per karą. Abu gydytojai liko gyvi…

Tėvas. Stiprus valstiečių berniukas. Mokytojų seminarija… Pirmoji Minsko medicinos instituto laida su profesoriais iš Maskvos… Bendrosios praktikos gydytojas provincijoje. Chirurgas. Bendrosios chirurgijos ir topografinės anatomijos katedros asistentas. Profesorius. Lenkų, vokiečių ir sovietų koncentracijos stovyklų kalinys. Skyriaus vedėjas. Psichikos invalidų namų gydytojas… Glaudžiausias ryšys su labiausiai traumuota epocha stipriausios neuralgijos taškuose…

Tai tėvas man pasakė, kad jis kaip gydytojas dirbo su fizinių (taip pat ir sielos) traumų „maru“, o man tikriausiai teks sielos žaizdų maras… Tai jis man pasakojo, ko buvo laukta iš XX amžiaus ir ką jis atnešė. Kokie atrodė žmonės ir kokie jie buvo iš tikrųjų. Kokie pasirodė besą mūsų „sugebėjimai“.

Koks yra skirtumas tarp žodžių ir darbų.

Ir šioje blogio jūroje, demonų (anot Dostojevskio) karalystėje tėvas sugebėjo nekęsti tik vieno žmogaus. Galėjo širsti ant daugelio, dar daugiau žmonių mylėjo, buvo su visais kantrus ir švelnus… Ir gyveno gėrio vandenyne, kurį pats kūrė… Kūrė iš to, kas buvo „po ranka“ — iš blogio, kurio aplinkui buvo gausu… Darė stebuklus, kurių pats nelaikė stebuklais… Iš dalies todėl, kad jie atsitikdavo greta jo, prie jo, dėl jo… Atskleisdavo tai, ko šiaip niekas nebūtų pamatęs…

Pamenu, dar vaikystėje, ištikus kažkokiai vaikiškai silpnybei ar liūdesiui, tėvas man pasakė, kad galiu nesijaudinti: aš jau turįs nuopelnų „žmonijai“, jau išgelbėjęs ne vieną šimtą žmonių…

— Žinai, 1941 metais vokiečių pusėje, karo belaisvių stovykloje… Man blogai… Kitiems dar blogiau… Būčiau galėjęs kai kuriuos išgelbėti, jei būčiau susipratęs išsaugoti vieną kitą chirurginį instrumentą… Rodos, neįmanoma viso to išgyventi… Bet prisimenu tave, turintį gal pusantrų… Kaip tu ten be manęs… Ir išgyvenau… Tu mane išgelbėjai… Ar žinai, kiek paskui dar padariau operacijų? Kiek žmonių išgelbėjau?..

Savaime suprantama, gyvenant prie tokio šaltinio, man neliko nieko kita, tik susidomėti medicina ir pačiam imtis stebuklų…

Tai, ką dar prisimenu apie tėvą, nėra atsiminimai. Tai tikrai ištakos, nuolat mane veikiančios, net jeigu jų ir neatsimenu. Tai ne pradžia… Tai visų pradžių pradžia… Tai galimybių įgyvendinimas… Įgyvendinimas Dievo sumanymo, kurį tėvas pradėjo manyje ir su manimi, Dievui leidus, pradėjo tada, ir tai tebesitęsia amžinybėje.

Tebesitęsia taip, kad negaliu nepapasakoti dar apie keletą įvykių, nors galbūt norėčiau ir sustoti…

Gal po penkerių metų paklausiau tėvo, kodėl jis ne generolas? Juk karą jis pradėjo medicinos tarnybos papulkininkiu, karo ligoninės viršininku? Tėvas paklausė manęs, ar įsivaizduoju, kiek savų ir svetimų kareivių papulkininkis turi pasiųsti į aną pasaulį, kol taps generolu?

— Bet juk tu ne pėstininkų generolas?

— O ar žinai, kas yra priėmimo ir rūšiavimo punktas, kuriame privalai atrinkti, kurį gelbėti ir kurį pasiųsti mirti? Man bet kokios žvaigždės ant antpečių buvo per sunkios…

Praėjo dar kokie dešimt metų, ir paklausiau tėvo, kodėl jis — tik skyriaus vedėjas, o ne ligoninės direktorius.

— Man nereikia valdžios daugiau, negu turiu… Mano direktorius dirba pas mane chirurgu už pusę etato. Ir ne jis laiko valdžią savo rankose, o valdžia jį laiko. Kai tik valdžios bent šiek tiek daugiau, negu tau reikia, ji ima tave laikyti. Žinai, caras Nikolajus II nenorėjo būti sosto įpėdiniu…

Po kokių 30 metų, kai jau buvau patyręs psichiatras, o tėvas — pensininkas, „netinkamas“ stoti prie operacinio stalo, jis, norėdamas kuo nors užsiimti, nuėjo dirbti į psichikos invalidų namus. Kelis kartus lankiau šį „jauną“, „nepatyrusį“ psichiatrą… Ir kiekvieną kartą greta tėvo jausdavausi jaunas ir nepatyręs, ir gaudavau tėviškos — amžinos patirties dovanų.

Kartą jis pasakė: „Tikriausiai tu niekada nematei sielos. Einam, parodysiu. Tik apsivilk baltą chalatą… Mums prieš pusmetį atvežė 27 metų vaikiną. Proto išsivystymas — kaip 3–4 metų vaiko. ­Tėvai laikė jį namuose, kol patys nenumirė… Sesuo nepanoro su juo vargti. Kelerius metus pragyveno ten alkanas, sušalęs, troboje su gyvuliais… Tada nukreipė čionai. Čia jam šilta. Švaru. Priaugo 10 kilo­gramų. Žiūri televizorių… Iš namų jį išvežė du vyrai baltais chalatais. ­Pamatysi, ką darys, išvydęs mus.“ Vargšas vaikinas iš karto puolė prie mūsų, šaukdamas: „Namo… Namo… Namo…“

— Štai klausyk, žiūrėk: ne vien duona žmogus gyvas…

Stovėdamas šalia tėvo, ir išgirdau, ir pamačiau to vaikino sielą, ir savąją, ir tėvo, ir visą mūsų gyvenimą, ir pačią mūsų — gydytojų — profesijos esmę… „Ten Freudui veikti nėra ką“ — pamėgdžiojant Vladimirą Vysockį…

Ar buvo tėvas angelas? Ačiū Dievui, ne!

Turiu jam pretenzijų… Kaip ir jis — Dievui. Lyg ir neturėjau — nors jau 32 metai, kai jo nebėra, — bet vis dėlto turiu.

Tačiau angelas nebūtų sugebėjęs taip pažinti blogio. Asmeniškai. Ir taip versti jį gėriu… Ir mane šito išmokyti… Ir mokyti iki šiol… Kai man sunku, aš girdžiu, matau, jaučiu, kaip jis tokiu atveju pasielgtų…

Nebijau ligų… Nebijau senatvės… Matau, kaip su amžium tampu panašus į savo tėvą. Panašesnis, negu buvau vaikystėje. Ir tai mane džiugina…

Su mama sudėtingiau… Juk aš vis dėlto vyras… Iš dalies jos dėka toks, kaip tėvas, ir net savarankiškesnis…

Sunkiau kalbėti apie šalutines šaknis…

Dar sunkiau — apie šaknis, kylančias viršun.

Apie dukterį… Gal buvo ketverių, kai paklausiau, kodėl ji neklauso mamos, bet klauso manęs. Ji atsakė: „Juk tu — vyras…“ Pasijutau esąs toks vyras, koks nesijaučiau būdamas su tokiomis moterimis…

Iš sūnaus gavau visa tai, ką gavau iš savo tėvo, tik kitais atžvilgiais… Ne tik gilyn, bet ir aukštyn… Ne griaunant įstatymus, bet juos papildant, pataisant, pagyvinant.

Mano sūnus, būdamas 3–5 metų, tikėjo Dievą gyviau, tikriau negu aš… Geriau išmanė, koks jis — Dievas… Sužinodavau ir aš… Tai, ką gavau iš tėvo, tik jau kartu su juo. Bet vėliau pradėjau pamiršti… Koks jis — Dievas Tėvas? Ir Dievas Sūnus. Ir kas iš tiesų yra dvasiniai santykiai… Protu neaprėpiama, bet realu, paveiku… Ne „taškas ant linijos“, o susikirtimo taškas, koordinačių taškas…

Mano sūnus, būdamas 3–5 metų, tikėjo Dievą gyviau, tikriau negu aš… Geriau išmanė, koks jis — Dievas… Sužinodavau ir aš…

Kuo skiriasi „Aš“ vienatvėje ir „Aš“ su „Tu“, „Aš“ — „Savyje“ ir „Aš“ — su „Mes“…

Na štai, dabar galiu stabtelti. Pereinu prie materialesnių dalykų, prie materialiųjų ištakų.

Laikas. Gimiau 1940-aisiais. Atsimenu karą. Sirenas ir patį bombardavimą. Šaudymą. Vokiečius ir rusus… Belaisvius rusus ir belaisvius vokiečius… Karo psichologiją… Tikrus karo invalidus, luošius… Laimėtojus ir nugalėtuosius… Nugalėtus laimėtojus.

Eilės per naktis prie duonos. Laikai, kada automobiliai buvo tik kariniai… Laikai be knygų. Be radijo. Be televizijos. Be varpų skambesio. Laikai be 5/6 Žemės rutulio. Laikai be normalios praeities. Laikai be sekso. Be antibiotikų ir psichotropinių…

Ir laikai, kada visa tai įgyjama… Iš pradžių subjektyviai, individualiai, vėliau ir objektyviai, ir drauge, ir pasirengus įsisavinti, „su­siurbti“ viską „nuo Adomo iki Paskutiniojo teismo“. Suvokiant kainą ir sutinkant ją mokėti. Juo labiau kad protėvių ir mūsų pačių jau tiek daug mokėta.

Baimė, kad kaina netaptų dar pragaištingesnė. „Kad tik nebūtų karo.“ „Materialusis idealizmas“… Suvokiau, kad priklausau XX amžiui, bet dar labiau — XIX ir XXI amžiams.

Vieta. Tėviškė — Minskas. Tėvynė — Vilnius. Žmonija — Vilniaus kraštas. Pašaukimas — šeimos profesija, amatas — gydymas.

Vidurinė mokykla. Rusų ir lenkų, gražiai provinciali, patriarchališka… Dviejų gydytojų vaikas — tarsi paveldimos bajorystės titulas ir pareigos.

Maža miesto biblioteka, kurioje per penkerius metus (nuo 8 iki 13) perskaičiau visas knygas. Žinoma, ne viską supratau…

Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas. Provincialus. Vos keli puikūs dėstytojai. Keletas originalių. Keletas psichopatų. Daug šiltų žmonių, iš kurių geriausia mokytis medicinos.

Nuostabios bibliotekos: universiteto, Mokslų akademijos, Medicinos… Buvo galima skaityti prieš keliasdešimt metų išleistą S. Freudą.

Darbo vieta. Provinciali Utenos psichiatrijos ligoninė. Utenos rajono ligoninė. Ideali vieta pradėti savarankišką medicinos praktiką. Puikūs vyresnieji kolegos: psichiatrai, terapeutas, chirurgas. Ir tiesiog stebėtina — abiejose ligoninėse puiki administracija… Vyresnybė… Iš tiesų su jais dariausi vyresnis…

Dmitrijus Križanovskis… Amžiną jam atilsį. Po jo buvo sunku blogai galvoti apie viršininkus ir pačiam būti blogu viršininku. Kadangi tai — provincija, iš karto tapau skyriaus vedėju… Jis mane įspėjo: nesitikėkit būti geru viršininku — dar nė vienas viršininkas negavo Nobelio medicinos premijos… Geras vidurinis ir jaunesnysis medicinos personalas. Požiūris į ligonius tarsi į namiškius… Pagaliau „tikri“, „konkretūs“ ligoniai, iš visų visuomenės sluoksnių: valstiečiai, darbininkai, mokytojai, milicininkas, kunigas…

Psichiatrijos klinikinė ordinatūra. Nuo 1967 metų darbas psichiatru, psichoterapeutu Vilniaus psichiatrijos ligoninėje. Pirmasis psichoterapijos kabinetas 1968 metais. Psichoterapijos skyrius 1989 metais.

Pirmasis SSRS autorinis seminaras psichiatrams, psichologams ir ligoniams — psichoterapijos išgyvenimas per savo patirtį…

Sostinės psichiatrija. Sostinės pacientai. Nuo „mužiko, kuris išmaitino du generolus“, iki ministro… „Geriau būti pirmuoju, negu geriausiu“…

Iš viso dveji metai keliant kvalifikaciją Maskvos, Sankt Peterburgo klinikose… Pusmetis psichoterapijos stažuočių Rytų Vokietijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje…

Daugiau kaip šimtas psichoterapijos seminarų Rusijoje, Baltijos kraštuose, Ukrainoje, Kazachstane… Ten iki šiol ir mokau, ir mokausi…

Iš pradžių specializacija — racionali, įtikinėjimo psichoterapija, vėliau — hipnosugestija, trenažas, seksualinė, šeimos, grupinė psichoterapija, biblioterapija, psichoterapija terapinėje bendruomenėje… Savos kryptys — intensyvus terapinis gyvenimas, intensyvus terapinis tikėjimas, intensyvi supervizija, intensyvi terapinė kalba.

Dabar paplito posakis: „sėkmės paslaptis“ — atsidurti reikiamoje vietoje reikiamu laiku… Pasitaiko ir taip… Laimė, man taip neatsitiko. Laikai net ir mano protėviams nepavydėtini… Vietos — istorija čia ne kartą riedėjo tarsi volas. Materialinės sąlygos — aulinius batus nešiodavo dešimtmečiais ne iš įsitikinimo, o todėl, kad kitų nebuvo. Ideologija — vienintelė teisinga, todėl „aulinė“.

Mano laimingą asmeninį ir profesinį likimą lėmė žmonės, tokie, apie kuriuos sakoma „geras žmogus“.

Mano laimingą asmeninį ir profesinį likimą lėmė žmonės, tokie, apie kuriuos sakoma „geras žmogus“ — kaip geras vaikinas, geroji moteris, geruolis, geraširdis, patikimas, Dievo siųstas, Dievo duotas… Kartais galvoju, kad tiek daug ir tokių gerų žmonių aplinkui buvo todėl, kad kaip tik laikai buvo pikti, atrodė — beviltiški. Mums neliko nieko kita, kaip veržtis aukštyn, dalytis gerumu ar bent gailėtis, atgailauti. Dažnai man skambėdavo Bulato Okudžavos „Malda“:

Viešpatie, mano Dieve!..

Dosniajam duok poilsio

Bent iki galo dienos.

Duok mums visiems po truputį

Ir nepamirški manęs.^[1]

Žmonės turėjo ne kažin kiek. Visais atžvilgiais. Ne tik materialiai. Materialiai apskritai buvo vargas, dažnai — skurdas. Tačiau tai, ką žmonės turėjo, buvo tikra, sava, užgyventa, ne „iš antrų rankų“, nepirkta, „savo daržo“, gyvenime išpuoselėta, išauginta…

Tuo, kas sava, „nepirkta“, žmonės dosnūs. Jiems norisi dalytis „užgyventu geru“… Juo labiau kad visur tvyrant „skurdui“, ne tiek daug ir buvo to „gero“ pirkėjų. Jį suprantančių ir vertinančių — dar mažiau. Ypač tarp mūsų profesijos atstovų.

Žmonės davė man tiek daug, kad visą gyvenimą jaučiuosi nedėkingas, neatsidėkojęs… Mūsų sudėtingoje, sielos profesijoje tik ilgainiui suprantame, kiek esame gavę ir kaip dar kadaise turėjome būti dėkingi už dovanas, dovanotas iš širdies, iš sielos; o kiek dar vėliau… Tik štai kokia problema: kaip galiu išreikšti jiems savo dėkingumą, jeigu nesugebu jų, mano praktiškųjų mokytojų, net išvardyti? Galbūt tik simboliškai, vos pora žodžių kai kuriuos paminėdamas ir save tramdydamas, kad neprirašyčiau tiek daug, kiek apie tėvus…

Turiu labai daug psichiatrijos ir psichoterapijos krikštatėvių… Jiems teko gerokai vargti, nešiojant mane kaip savo kryžių… Ir pats daugelį „nešu“ iki šiol… Ir, ačiū Dievui, ne visuomet mano nešulys lengvas… Ir niekuomet nenorėjau jo nusimesti…

^[1]        Pažodinis vertimas.

The post Dr. Aleksandras Alekseičikas. Suvokti tai, kas nesuvokiama appeared first on LAIKMETIS.

Nėra abejonių dėl prevencinių sveikatos patikrinimų programų svarbos. Jos leidžia aptikti klastingas ligas ir prailginti žmonių gyvenimą. Problema, kad siekiant gero tikslo (pavyzdžiui, ilgesnio gyvenimo), linkstama apriboti asmenų laisvą valią ten, kur ji fundamentaliai svarbi.

Kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno?

Delfinai, drambliai, žiurkės, kai kurios kitos gyvūnų rūšys pasižymi socialumu ir protavimo gebėjimais, padedančiais reflektuoti aplinką ir joje orientuotis. Tačiau gyvūnams būdinga tik pirminė refleksija, kurią esmingai pranoksta žmonėms būdinga savirefleksija.

Žmonės gali reflektuoti ne tik išorinį pasaulį, bet ir savo paties mintis, emocijas, norus, impulsus. Skirtingai nei gyvūnai, žmonės turi galimybę apmąstyti kilusį norą bei nuspręsti - jam pasiduoti ar ne.

Savirefleksija yra laisvos valios pagrindas, lemiantis žmogaus gebėjimą daryti laisvus sprendimus ir sąmoningai apspręsti savo gyvenimą. Ši savybė išskiria žmones iš visų kitų gyvų būtybių.

Sutikimas keičia esmę

Gyvūnai vadovaujasi instinktais jų nekvestionuodami, o prieš medžiodami, atimdami maistą, užimdami svetimą teritoriją, neklausia vieni kitų sutikimo. Tačiau socialiniame žmonių gyvenime sutikimas yra esmę keičianti sąlyga daugelyje privataus gyvenimo situacijų, pavyzdžiui, jei be sutikimo kažkas paima svetimą automobilį, tai vagystė; jei kažkas lytiškai santykiauja su asmeniu, atsisakančiu ar negalinčiu duoti sutikimo, tai išprievartavimas; jei be sutikimo kažkas ateina į namus, tai įsibrovimas… Šių situacijų esmė visiškai kita su atitinkamo asmens sutikimu.

Žmonių visuomenėje gerbiama asmens autonomija – teisė savarankiškai spręsti, ką daryti su savo kūnu, nuosavybe, privačiu gyvenimu ir pan.

Paciento sutikimo kilmė

Gyvūnai gydomi, čipuojami, vakcinuojami be jų sutikimo. Žmonių medicinoje fundamentaliai svarbus laisvo sutikimo principas. Šis principas kyla iš pagarbos asmens autonomijai, t.y. pripažįstant asmens teisę pačiam priimti sprendimus privačiausioje (intervencijų į kūną) gyvenimo srityje.

Pirmas garsus teisminis precedentas šiuo klausimu buvo paskelbtas dar 1914 m. JAV Aukščiausiojo Teismo Schloendorff v. Society of New York Hospitals byloje. Teismas išaiškino, kad kiekvienas suaugęs žmogus, esantis sveiko proto, turi teisę spręsti, kas turi būti daroma su jo kūnu, ir, remiantis asmens apsisprendimo teise, buvo pagrįsta pareiga gauti paciento sutikimą medicininėms intervencijoms.

Istorijoje pasitaikė daug prievarta ar apgaule taikyto gydymo bei įtraukimo į mokslinius bandymus pavyzdžių, kurie paskatino žmoniją susimąstyti apie asmens kūno neliečiamumą ir paciento autonomiją. Ryškiausiai įtaką tam turėjo Antrojo pasaulinio karo metu nacių koncentracijos stovyklose vykdyti itin žiaurūs „medicininiai bandymai“.

Siekiant, kad panašūs nusikaltimai prieš žmogiškumą nepasikartotų, 1947 m. buvo priimtas Niurnbergo kodeksas, įtvirtinęs savanoriško sutikimo medicinos bandymams reikalavimą. Šis reikalavimas vėliau buvo išplėtotas tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose, perkeltas į nacionalinius teisės aktus ir išgrynintas teismų praktikoje bei bioetikos teorijoje.

Sovietinė medicinos sistema veikė, nepaisydama tarptautinių žmogaus teisių. Tuo laikotarpiu ir Lietuvoje vyravo paternalistinė nuostata, kai sprendimą priima gydytojas, veikiantis paciento labui. Buvo įprastas prievartinis gydymas nuo užkrečiamųjų ligų, psichikos sutrikimų ir priklausomybių. Kaip žinia, tuo buvo ir piktnaudžiaujama, siekiant politinių, susidorojimo ar kitų su sveikata nesusijusių tikslų.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iš tarptautinių dokumentų buvo perimtas ir įstatymuose išplėtotas paciento autonomijos principas, pabrėžiantis pagarbą asmens laisvam apsisprendimui dėl bet kokios medicininės intervencijos.

Pacientas sprendžia pats

Valstybė turi pareigą šviesti, kviesti į prevencijos programas, gydytojai – rekomenduoti, kas geriausia. Tačiau pats asmuo turės gyventi su medicininės intervencijos į jo kūną pasekmėmis, todėl tik jis pats (ar jo teisėtas atstovas) gali nuspręsti, ar sutikti su siūloma intervencija.

Visos medicininės procedūros ir vaistiniai preparatai turi ne tik teigiamą, bet ir žalingą poveikį. Net, regis, tokia nekalta prevencinė procedūra kaip kolonoskopija gali turėti neigiamų pasekmių.

Lietuvoje storosios žarnos vėžio prevencinėje programoje kasmet atliekama 11-12 tūkstančių kolonoskopijų. Neseniai atlikta 131 klinikinio tyrimo (26 987 366 tiriamieji) metaanalizė parodė, kad atlikus 10 tūkst. kolonoskopijų, 3,1 baigėsi žarnos prakiurimu, kai pacientą teko skubiai operuoti dėl galimo peritonito (gyvybei grėsminga būklė), o 14,6 atvejo baigėsi gausiu kraujavimu iš virškinamojo trakto.

Taigi, Lietuvoje kasmet taip gali nutikti 21-am žmogui (3,72+17,52). Todėl kiekvienu atveju pacientas pats turi nuspręsti, ar prisiimti su procedūra susijusią (nors ir nedidelę) riziką.

Paciento sutikimas bet kokiai medicininei procedūrai turi būti duotas laisva valia, be prievartos, nemanipuliuojant ir suteikus visą svarbią informaciją apie tikėtiną naudą, galimą žalą bei alternatyvas.

Paciento sutikimas bet kokiai medicininei procedūrai turi būti duotas laisva valia, be prievartos, nemanipuliuojant ir suteikus visą svarbią informaciją apie tikėtiną naudą, galimą žalą bei alternatyvas.

Be kitų, galioja ir paciento teisė nežinoti: „Informacija apie paciento sveikatos būklę, ligos diagnozę, ... negali būti pacientui pateikiama prieš jo valią“ (PTŽASĮ 6 str.). Privalomas sveikatos tikrinimas šią teisę ignoruoja.

Nekopijuosiu laisvo sutikimo būtinybę įtvirtinančių konvencijų ir įstatymų. Čia užteks paaiškinimo, kurį skelbia Lietuvos bioetikos komitetas:

„Sutikti galite tik Jūs! Kai sveikatos priežiūros specialistas prašo Jūsų patvirtinti, kad sutinkate gydytis, tirtis ar būti slaugomas, visada prisiminkite, kad Jūs turite teisę rinktis. (...) Nors specialistai gali rekomenduoti vieną iš pasirinkimų, tačiau Jūs turite gauti informaciją apie visus prieinamus tyrimo ar gydymo būdus, kad galėtumėte pasirinkti sau priimtiniausią. Jūsų nuomonė nebūtinai turi sutapti su specialistų ar artimųjų nuomone. (...)

Bet visada prisiminkite: vienintelis žmogus, kuris tikrai žino, kas Jums geriausia, esate Jūs pats. Galbūt Jūs esate toks žmogus, kuris ryžtųsi daug kam, jei tik yra tikimybė, kad visiškai pasveiksite. O galbūt Jūs verčiau susitaikysite su liga, kad nereikėtų rizikuoti ir mėginti pavojingų gydymo būdų. Tik Jūs galite nuspręsti, kaip geriau būtų Jums. (...)

Aplinkiniai kartais gali skubinti Jus priimti sprendimą, sutikti tirtis ar gydytis taip, kaip jiems atrodo geriausia. Bet nepamirškite, kad tik Jūs galite nuspręsti, ar Jums tai priimtina.“

Be abejo, kaip ir kitos žmogaus teisės, laisvas paciento sutikimas išimtinais atvejais gali būti ribojamas. Tačiau tokiems ribojimams taikomi griežti būtinumo, proporcingumo, balanso tarp bendruomenės intereso ir individo teisių bei kiti kriterijai.

Deja, prieš priimdama sprendimus Lietuvos valdžia net nebando vertinti ribojimų atitikimo konstitucinėje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nustatytiems kriterijams, o patikrinimo teismuose gali išvengti panaikindama abejotinus teisės aktus (kaip „galimybių paso“ atveju).

Kas spręs už mus?

Paciento autonomijos priešingybė – paternalizmas, kai medikai, vadžia ar kiti pareigūnai sprendžia už asmenį, kokias procedūras jam atlikti. Nes jie žino geriau. Juk atsisakydamas rekomenduojamos intervencijos asmuo gali priimti blogą sprendimą (sau ar visuomenei). Tačiau laisva visuomenė pasirengusi mokėti tokią kainą – palikti galimybę klysti. Palikti asmeninę atsakomybę už pasirinkimus privačiausioje (intervencijų į kūną) srityje.

Paternalizmas medicinoje, švelniai tariant, neišeina į gerą. Tikrai ne visada sprendimus priiminėja žymiai geresni ir protingesni asmenys nei tie, kuriems tie sprendimai taikomi. Juolab, kad sveikatos sektoriuje pažaboti korupciją realiai neįmanoma - teisėsaugos institucijos nepajėgios įsigilinti ir suprasti tuos medicininės ar mokslinės informacijos kiekius, kuriais grindžiami sprendimai. Ne visada supranta ir sprendimus pasirašantys asmenys...

Valstybė yra linkusi savo galias plėsti. Jei grasindama baudomis, didesniais mokesčiais ar draudimais keliauti, įeiti į parduotuves ir kt., valstybė ima reikalauti, kad gyventojai atliktų vienas medicininės procedūras, tai kada nors pareikalaus ir kitų. Paciento autonomija galioja arba ne.

O jeigu mūsų valstybėje ji nebegalios, tai kam tas „ilgesnis gyvenimas“, kai ne tu pats, o valdžia bus atsakinga už tavo gyvenimo pasirinkimus? Pagarba asmens autonomijai - būtina žmogaus orumą atitinkančio gyvenimo sąlyga.

The post Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Įveiksime ligas ar žmogiškumą? appeared first on LAIKMETIS.