VTEK vertino, ar dalyvavimas renginyje pernai pavasarį buvo tiesiogiai susijęs su prezidento ir ambasadoriaus tarnybinių pareigų atlikimu.

Pernai pavasarį G. Nausėdai lankantis Londone, ambasadorius Jungtinėje Karalystėje E. Bajarūnas pakvietė jį su sutuoktine į „Operos Fantomą“, o bilietus nupirko už ambasados pinigus. Vėliau ambasadorius teigė, kad tai buvo nesusipratimas, kurį ištaisė ir sumokėjo iš savo lėšų.

Užsienio reikalų ministerija pernai spalio viduryje sustabdė ambasadoriaus E. Bajarūno funkcijas bei iškvietė jį į Vilnių konsultacijoms

Į etikos sargus dėl šalies vadovo ir diplomato apsilankymo operoje pernai spalį kreipėsi Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime narys Matas Maldeikis.

Užsienio reikalų ministerija pernai spalio viduryje sustabdė ambasadoriaus E. Bajarūno funkcijas bei iškvietė jį į Vilnių konsultacijoms. Tai padaryta po to, kai diplomatas sulaukė anoniminių kaltinimų dėl netinkamo elgesio, darbo sąlygų. Skundų tyrimą atlikusi Užsienio reikalų ministerijos (URM) Generalinė inspekcija nustatė pažeidimų bei pasiūlė spręsti dėl E. Bajarūno tinkamumo vadovauti ambasadai.

E. Bajarūnas yra paprašęs nepriklausomo tyrimo, jis tvirtina patiriantis URM psichologinį smurtą, nes nutekinant informaciją kenkiama jo reputacijai. Prezidentūra yra pareiškusi, kad sprendimo dėl ambasadoriaus likimo G. Nausėda nepriims, kol negaus nepriklausomo tyrimo išvadų.

The post VTEK spręs, ar G. Nausėda ir E. Bajarūnas nesupainiojo interesų lankydamiesi operoje appeared first on LAIKMETIS.

„Kalėdinių festivalio arenose buvo mano koncertas, kurį organizavo ir režisavo Oksana Volkova, mano sceninis partneris, mecosopranas, ne kartą koncertavusi su Kauno simfoniniu orkestru“, – sakė V. Vyšniauskas, ketvirtadienį paskambinęs į žurnalistės Rūtos Janutienės laidą „youtube“ kanale „OpTV“.

„Mano motyvas buvo prieškalėdinis vizitas ir tuo vizitu pasakyti, kad jūs man draugai, net jeigu yra A. Lukašenkos režimas, net jeigu yra rizika važiuoti, kad būsiu išprovokuotas“, – teigė V. Vyšniauskas. Pasak jo, kai kurie iš jo draugų, pastoriai, Baltarusijoje yra įkalinti, iš jų atimti pastatai.

„Kodėl aš turiu jų išsižadėti? Kodėl turiu atsukti nugarą? Baltarusijoje gyvena tokie pat žmonės, kaip ir mes – jie trokšta laisvės“, – stebėjosi solistas.

Jis teigė, kad į Baltarusiją vykęs draugų kvietimu ir „jokių lukašenkos ar grietinėlių nebuvo“.   

„Aš dalyvavau pamaldose, aš daugiausia bendravau su tikinčiaisiais“, – teigė solistas, tikindamas, kad apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino vizitą Baltarusijoje sužinojo tik sekmadienį.

V. Vyšniauskas laidoje pasakojo, kad prašė dešimties minučių trukmės vizito pas kultūros ministrą Simoną Kairį, tačiau jo patarėjas pasakė, kad nėra laiko.

„Jo atsisakymas mane priimti mane labai pribloškė“, – sakė V. Vyšniauskas.

Operos solistas teigė, jog nevyktų koncertuoti į Rusiją, o Ukrainą palaiko maldomis ir nuolat pervedamomis aukomis.

„Aš niekada neteisinau ir neteisinsiu kaip Lietuvos pilietis jokios agresijos prievartos, terorizmo“, – sakė V. Vyšniauskas.

Toliau savo solisto veiklą jis žada tęsti Vakaruose.

Sekmadienį Minske įvyko V. Vyšniausko pasirodymas, kuriame jis atliko Otelo ariją iš Giuseppe Verdi (Džuzepės Verdžio) operos „Otelas“.

Užsienyje geriau žinomas kaip Kristian Benedikt, operos solistas Baltarusijoje dalyvavo Minsko Didžiajame teatre vykusiame „Gala operos“ koncerte.

Kultūros ministras Simonas Kairys sakė, jog solisto sprendimai yra „sveiku protu nesuvokiami“ ir jį šokiravo.

The post Operos solistas V. Vyšniauskas: važiavau aplankyti nuo režimo kenčiančių draugų appeared first on LAIKMETIS.

Susitikime su Čekijos kultūros ministru Martinu Baksa, ANO judėjimo parlamentarė Ivana Mádlová klausė, kokiu mastu Rusijos kultūra bus panaikinta dėl invazijos į Ukrainą.

„Ar atsikratysime rusų klasikų Dostojevskio, Puškino ar Gogolio knygų? Ar sunaikinsime rusų realistų paveikslus?", - Mádlová ketvirtadienį paklausė vyriausybės ministro.

Panašūs atvejai, susiję su Rusijos kultūra vyksta įvairiose šalyse. Miunchene buvo atleistas rusų orkestro dirigentas, o garsaus rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio kursai buvo atšaukti vienam Milano universitete.

Savo argumentus čekų politikė pradėjo išreikšdama nedviprasmišką poziciją, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas yra konflikto agresorius.

„Tačiau, ministre, niekada nemaniau, kad už Putino veiksmus nubausime XIX amžiaus antrosios pusės rusų menininkus, kurie yra tokie brangūs visam pasauliui ir neturi nieko bendra su Putino karo agresija, kad taikysime kolektyvinę kaltę“, – aiškino Mádlová.

niekada nemaniau, kad už Putino veiksmus nubausime XIX amžiaus antrosios pusės rusų menininkus

„Ar Piotras Iljičius Čaikovskis, pasaulinio garso baletų „Gulbių ežeras“, „Spragtukas“ ir „Miegančioji gražuolė“ autorius, šiandien turi sumokėti už Putino karo agresiją?",- Madlová paklausė kultūros ministro.

Kultūros ministras teigė, kad pats spręstų klausimą kitaip, tačiau palaiko Nacionalinio teatro teisę veikti taip, kaip jam atrodo tinkama. Pasak ministro, Nacionalinio teatro sprendimas yra visiškai teisėtas ir tik nuo jo priklauso, kurie kūriniai bus ar ne. Jis aiškino, kad ne valdžia turi kištis į privačios įstaigos reikalus.

„Nacionalinis teatras prisijungė prie raginimo paremti Ukrainą. Dėl šios priežasties, be kita ko, buvo nuspręsta nestatyti Petro Iljičiaus Čaikovskio operos „Kurpaitės", kurią planavo atlikti kitą sezoną“, – aiškino Baksa.

The post Čekijoje dėl antirusiškų nuotaikų atšaukiamas Čaikovskio spektaklis appeared first on LAIKMETIS.

„Keliaujanti Anglijos opera yra įsipareigojusi didinti įvairovę mūsų komandoje, taip pat ir orkestre. Toks yra sutarimas dėl Menų Tarybos gairių bei mus remiančių fondų, - situacija komentavo įstaigos direktorius James Conway.

Muzikantai yra laisvai samdomi atlikėjai, tačiau kai kurie šioje operoje buvo išdirbę jau 20 metų. Muzikantų profsąjunga pasmerkė tokią įstaigos politiką, tikindami, kad yra pasibaisėję tokiais veiksmais. Po karantinų menininkai tikėjosi grįžti į darbą ir išmokėti skolas, susikaupusias per pandemiją.

Šiuo metu minėtos operos orkestre dirbančių baltaodžių nebėra.

The post Anglijos operoje atleidžiami baltaodžiai muzikantai skatinant įvairovę appeared first on LAIKMETIS.

Operos solistė Marija Dūdaitė atvira – galvodama apie muzikantės duoną, tikrai nemanė klasikos įtraukti į pasirinkimų sąrašą. Tačiau šiandien solistė dėkinga, kad vietoje džiazo muzikos pasirinko klasiką. Iš Lietuvos kilusi, o dabar Vokietijoje gyvenanti solistė mūsų skaitytojams atvers savo širdį apie kelią į sėkmės olimpą, atradimus ir kodėl klasikinė muzika gali daugelį nustebinti.

– Marija, nuo mažens jums buvo aišku, kad eisite muzikos keliu? Jei taip, kaip tai atpažinote?

– Mano akimis, tai buvo labai logiškas gyvenimo posūkis. Dabar prisiminus savo vaikystę, žvelgiant į ją iš šalies ar klausantis tėvelių pasakojimų atrodo, kad kitaip ir negalėjo būti. Buvo labai aiškių muzikinio kelio užuomazgų, tačiau tuo metu, žinoma, tai atrodė labiau kaip pomėgis ar užklasinė veikla.

Kadangi pradinėje mokykloje mūsų visai klasei buvo pasiūlyta groti smuiku, į muzikos mokyklą mane užregistravo tėvai, bet aš pati jau ir prieš tai degiau noru juo groti. Ar tai sutapimas, ar likimas, turbūt būtų galima svarstyti?! Tačiau tikrąjį savo pašaukimą – dainavimą – atradau žymiai vėliau. Atpažinti tai buvo pakankamai lengva, nes tik pradėjus mokytis klasikinio dainavimo dingo mano visos ateities abejonės.

– Buvote maištingas vaikas ir į operą žiūrėjote tikrai kategoriškai ir labiau norėjote atlikti džiazo muziką – kaip nutiko taip, kad pamilote klasiką?

– Nesakyčiau, kad buvau maištingas vaikas, tačiau į klasikinę muziką tikrai žiūrėjau skeptiškai. Dar kaip vakar pamenu savo žodžius dešimtoje klasėje, kad „jei gyvenime kada ir mokysiuosi dainavimo, tai tikrai niekada nesimokysiu klasikinio, o tik džiazinio“. Dabar, žinoma, kyla šypsena prisiminus tą dieną, nes ta taisyklė „niekada nesakyk niekada“ labai pasiteisino.

Matyt, gyvenimas norėjo mane pamokyti. Bet už tą pamoką esu tikrai labai dėkinga. Ne be reikalo sako, kad Dievo ranka mus lydi. Gyvenimas apsiverčia, kai prieš tavo akis netikėtai pasitaiko galimybė. Aplinkybėms susiklosčius turėjau progą stoti į paruošiamuosius dainavimo kursus VDU Muzikos akademijoje.

Galvojau, kad neturiu ko prarasti ir tokiu būdu galiu įgyti bent jau stipresnius dainavimo pagrindus. Įstojusi supratau, kad įkliuvau. Pajutau didžiulę palaimą ir savąjį pašaukimą.

– Kokią klasiką atradote, kai ją pamilote?

– Aš atradau ją visiškai kitokią, negu tikėjausi: išskirtinę, pakankamai laisvą, ne tą stereotipinę griežtą, neištyrinėtą ar nuobodžią daugumos žmonių akimis. Aš klasikoje atradau save.

Man tai buvo labai tyras mano jausmų ir kartu minčių išreiškimo būdas. Savo vertybę įsijausti į kito žmogaus gyvenimą aš paverčiau savo talentu įsijausti į skirtingus vaidmenis.

– Vos pradėjusi domėtis muzika atradote save ir kaip smuikininkę. Koks šiandien jūsų ryšis su smuiku?

– Neslėpsiu, deja, smuiko rankose nelaikiau jau 6 metus. Dar universiteto laikais pirmuose kursuose teko griežti, tačiau tuo mano smuikininkės kelias ir baigėsi. Žinoma, esu dėkinga, kad mano muzikinis kelias prasidėjo būtent nuo šio instrumento.

Nuo mažų dienų jaučiau didelę aistrą ir norą juo groti. Pamenu, kaip dar būdama visai mažytė žiūrėdavau LRT televizijos laidą „Duokim garo“ ir pasiėmusi du pieštukus, vieną – vietoje smuiko, kitą – vietoje smičiaus, imituodavau, kad griežiu.

Tai buvo labai gera praktika, disciplina, klausos lavinimas, įsipareigojimas ir muzikos pažinimas. Be to, operos solistas neegzistuoja be didžiulės gvardijos žmonių: savo kolegų, visos teatro trupės, užkulisio darbuotojų, dirigento, režisieriaus ar orkestro, tad kai dabar savo profesiniame kelyje sutinku tiek daug muzikantų, geriau suprantu, vertinu ir gerbiu jų darbą bei nežmoniškai sunku jų įdirbį.

– Ieškant savęs labiau teko išmėginti ir gyvenimą Italijoje, o dabar gyvenate Vokietijoje, kaip tai paveikė jūsų, kaip operos solistės, karjerą?

– Manau, kad tai apvertė mano gyvenimą absoliučiai aukštyn kojomis. Supratau, ką reiškia europinis lygis, internacionalinė bendruomenė, kad nėra „vienos muzikinės tiesos“. Kitaip tariant, tai atvėrė man akis, leido man save geriau įvertinti iš šalies.

Sužadino mano norą, įžiebė tą ugnelę – susidomėjimą pamatyti ir išmokti daugiau, nes tik išvažiavusi supratau, kad esu toli gražu ne geriausia ir, kad konkurencija yra nežmoniškai didelė. Tai buvo tarsi lūžio taškas, tačiau dėl jo krauju pradėjo tekėti adrenalinas. Dėl visos šios patirties išmokau būti lankstesnė ir tolerantiškesnė, atvėriau duris į platųjį pasaulį.

– Koks Vokietijoje požiūris į klasikinę muziką ir kokius esminius kultūros principus galite įvardyti?

– Galiu kalbėti tik iš savo patirties, tačiau kultūrine prasme, manau, pasirinkau vieną iš stipriausių šalių Europoje. Jau nuo pat atvažiavimo į Vokietiją jutau, kad klasikinės kultūros bendruomenė yra labai didelė ir aktyvi. Beveik kiekviename, net ir mažiausiame šalies miestelyje, galima rasti teatrą ar koncertinę salę. Yra vyrauja didžiulė pagarba atlikėjui ir apskritai meno žmonėms.

Jie labai pabrėžia, kad tai nėra populiariausia specialybė, o kaip tik – viena unikaliausių. Jų teatro pasirodymų ar koncertų lankomumas, pilnos salės kalba pačios už save – jie dažniausiai vertina bet kokį muzikinį pasirodymą, ar tai būtų akademijos studentas, ar pasaulinio lygio atlikėjas. Tad šiuo klausimu, manau, kad man pačiai labai pasisekė.

– Išgyvename pandemiją, kokia meno žmonių realybė Vokietijoje?

– Deja, mano akimis, meno žmonių realybė yra šiek tiek graudoka. Žinoma, stengiamasi planuoti ateitį, mąstyti pozityviai, tačiau tie planai vis dar nėra realizuojami.

Aišku, negalima paneigti fakto, kad Vokietija yra labai didelė šalis ir kiekvienas regionas per pandemiją turi savo atskiras taisykles, tačiau mano krašte greitu metu dar tikrai nėra planuojama atidaryti teatrų ar organizuoti koncertų.

Padėtis gana liūdna, nes konkurencija išlikusi ta pati, jei ne didesnė, ne visos institucijos gali repetuoti, o jei ir repetuoja – jie nežino, kada galės pasirodyti.

Bet, matyt, nėra padėties be išeities, nes žmonės pradėjo ieškoti šios situacijos sprendimo būdų supratę, kad jei pasirodymai negali vykti tokiu būdu, juos reikia perkelti į virtualią internetinę erdvę – transliuoti pasirodymus gyvai ir būti prieinamesniems dar didesnei auditorijai žmonių.

– Kaip šiandien atrodo jūsų diena?

– Iš tikrųjų, mano nė viena diena nėra monotoniška, gal dėl to ši specialybė mane tiek ir žavi. Dažnai pastebiu, kad rytais nė nebūčiau pagalvojusi, kad mano diena taip baigsis. Žinoma, dėl pandemijos dienos įvairovė gal yra šiek tiek menkesnė, tačiau veiklos tikrai netrūksta.

Šiuo metu baigiu jau trečias aukštojo mokslo studijas, tad mano dienotvarkė labai priklauso nuo repeticijų skaičiaus ir ilgio. Bet kokiu atveju per dieną tikrai stengiuosi įtraukti ir šiokį tokį sportą: jogą, mankštą, šokius, bėgiojimą ar ilgesnį pasivaikščiojimą, taip pat dažnai dienos dalį skiriu ir savarankiškam programų mokymuisi, pasiruošimui konkursams ar perklausoms.

– Marija, kokią save matote po penkerių metų?

– Labai geras ir taip pat sudėtingas klausimas. Svajoti aš mėgstu, tik pakankamai tyliai. Kaip matome iš visų praėjusių metų, net ir patys geriausi planai ir svajonės ne visada virsta realybe. Žinau tik vieną, kad aš matau save laimingą. Nes širdyje žinau, kad aš gyvenime nenustosiu tobulėti ir dainuoti.

Nors mane nežinomybė prieš tai gąsdino, šiuo metu ji ramina, nes pagaliau jaučiuosi atradusi ramybę su savimi. Manau, dažnai žmonės klysta turėdami labai aiškų tikslą ir galvodami, kad jei jo nepasieks – jie bus nelaimingi.

Turbūt tokiu atveju jie niekada ir nebus laimingi. Nesakau, kad gyvenime nereikia planuoti ar neturėti savo tikslų, tikrai ne. Tačiau nereikia pamiršti mėgautis procesu ir suprasti, kad jei kaip mes tikėjomės, ir neįvyko, tai visiškai nereiškia, kad neatsitiko milijoną kartų geriau. Išmokime džiaugsmą atrasti ir pačiuose mažiausiuose dalykuose!

– Klasiką mėgti ir atrasti verta, nes?..

– Visų pirma, tai gali jus pačius nustebinti labiau nei kada būtumėte pagalvoję, antra, jūs tapsite patys atviresni pasauliui ir, trečia, klasika gali būti labai įvairi: tiek tragiška, tiek komiška, tiek nuotaikinga, tiek gaivinanti ar atpalaiduojanti.

Klasikos neverta bijoti, o kaip tik reikia pasistengti atvira širdimi ją priimti ir gal net išvysite joje dalelę savęs?!

– Ačiū už pokalbį.

The post Operos solistė Marija Dūdaitė: klasika gali jus nustebinti labiau, nei jūs kada būtumėte pagalvoję appeared first on LAIKMETIS.

Vilnius, kaip miestas ir sostinė, pirmą kartą rašytiniuose šaltinuose paminėtas 1323-iųjų sausio 25-ąją Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino rašytame laiške Vakarų Europos krikščionims. Minėtu laišku krikščionys pirkliai, kariai, amatininkai, žemdirbiai ir dvasininkai iš viso pasaulio, ypač iš Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo ir Kelno, kviesti atvykti ir apsigyventi Lietuvoje. Tuometinis Lietuvos didysis kunigaikštis taip pat pranešė ketinantis priimti krikštą.

Jubiliejaus minėjimo programą Seimo Kultūros komitetui trečiadienį pristačiusi Vilniaus miesto turizmo ir verslo plėtros agentūros „Go Vilnius“ projektų vadovė Kotryna Žukauskaitė teigė, kad bus dedama pastangų, jog apie šį gimtadienį išgirstų ne tik Lietuva, bet ir pasaulis.

„2023-iaisiais planuojame prisikviesti tiek tarptautinio masto žurnalistus, įtakos ir įvaizdžio formuotojus, tiek tarptautinius renginius, kurie jau yra užsitarnavę aukščiausią kalibrą užsienyje ir galėtų atvykti pas mus“, – sakė ji.

K. Žukauskaitės teigimu, Vilnius švęsti pradėjo jau šiemet – moksleiviai kūrė savo Vilniaus viziją, parengti septyni virtualūs turai po septynias skirtingas Vilniaus epochas.

Liepos 25 dieną planuojamas alternatyvus miesto gimtadienis.

„Kaip žinia, įprastai Vilniaus miestas švenčia sausio 25-ąją ir pažymi taip Vilniaus dieną, tačiau siūlome, kad ne tik speigui spaudžiant, bet ir vasaros metu, liepos mėnesį, per Šv. Kristoforo dieną, taip pat galėtume išeiti į gatves ir patirti Vilniaus miesto gimtadienio šventę. Taigi, ugdome naują tradiciją“, – sakė projektų vadovė.

Šiemet taip pat suplanuoti gastronomijai, tautinėms bendruomenėms skirti projektai.

Du gimtadienius žadama švęsti ir 2022-aisiais.

Pasak K. Žukauskaitės, kaip akcentiniai jubiliejaus renginiai atrinkti septyni projektai. 

Lietuvos nacionalinis muziejus žada įrengti Vilniaus paviljoną, kuriame rodys archyvinius nematytus dokumentus, Menų fabrikas su sostinės svečių ir gyventojų pagalba planuoja sukurti kino filmą apie dabartinį Vilnių ir jo žmones, MO muziejus su režisieriumi Oskaru Koršunovu rengs parodą, galerija „Meno niša“ organizuos Vilniaus performansų festivalį-bienalę.

„Meno genas“ kurs „Muziką Vilniui“ – septynias kompozicijas įvairioms miesto vietoms, režisierius Donatas Ulvydas planuoja kurti kino juostą Ričardo Gavelio romano „Vilniaus pokeris“ motyvais, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras imsis projekto „Opera. Connect: Vilnius – operos miestas“ – bus teikiami operos muzikos apdovanojimai, atliekami nauji kūriniai.

Taip pat planuojama sukurti specialų jubiliejaus ženklą.

K. Žukauskaitė kol kas neatskleidė, koks planuojamas jubiliejaus biudžetas. Anot jos, sąmata šiuo metu svarstoma drauge su Kultūros ministerija.

The post Vilniaus 700 metų jubiliejaus programoje – filmai, operos fiesta, performansų bienalė appeared first on LAIKMETIS.

Dainininkas S. Zonys Jaunojo muzikos atlikėjo premija įvertintas už muzikos kultūros puoselėjimą, aktyvią kūrybinę veiklą ir sėkmingą dalyvavimą koncertinėje veikloje, kultūros sklaidos bei Lietuvos vardo garsinimą tarptautinėje muzikos erdvėje. 

Operos solistas S. Zonys bakalauro ir magistrantūros studijas baigė Klaipėdos universiteto Menų akademijoje, prof. Eduardo Kaniavos dainavimo klasėje. Nuo 2019 m. priklauso Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) operos solistų trupei. Tais pačiais metais pelnė „Metų operos vilties“ apdovanojimą už sėkmingus debiutus LNOBT scenoje. Joje nuo 2016 m. atliko per dešimtį vaidmenų. Dainininkas nuolat stažuojasi ir koncertuoja tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. 2017 m. debiutavo Jeruzalės operos festivalyje, kur atliko Marčelo vaidmenį G. Puccini operoje „Bohema“. S. Zonys yra tapęs keliolikos tiek tarptautinių, tiek Lietuvos konkursų prizininku bei laureatu. 

Šia Kultūros ministerijos premija siekiama įvertinti jaunųjų menininkų nuopelnus Lietuvos kultūrai, paskatinti juos dar aktyvesnei kūrybinei raiškai. Kandidatais premijai gauti gali būti siūlomi jaunieji menininkai (asmenys nuo 14 iki 35 metų) arba jaunųjų menininkų kolektyvai.

The post Jaunojo muzikos atlikėjo premija – operos solistui Steponui Zoniui appeared first on LAIKMETIS.

Esate meno pasaulio įžymybė, koncertuojantis ne vienoje garsioje scenoje, ypač turėtume paminėti Niujorko Metropoliteno operą. Tačiau niekada neslepiate savo tikėjimo, krikščioniškų pažiūrų. Ką Jums reiškia tikėjimas?

Nuo tos dienos, kai tapau sąmoningai tikintis krikščionis, aš taip įvardiju – man tikėjimas reiškia daug ką. Turiu omenyje, esu sąmoningai tikintis krikščionis, nes šiaip žmonės dažniausiai tiki nuo pat vaikystės. Aš taip pat buvau „privestas prie“ Pirmosios Komunijos, priėmiau pirmuosius sakramentus. Ir paskui atsitiko toks dalykas, kad turėjau galimybę sąmoningai ir aiškiai pasakyti Kristui – ateik į mano gyvenimą, tapk mano Viešpačiu, gelbėtoju. Jėzus sako: aš stoviu prie tavo durų slenksčio, prie mūsų širdies durų slenksčio ir kiekvieno mūsų aplankymo diena skirtinga, pas kažką – vaikystėje, pas kažką – paauglystėje, ir taip toliau. Lygiai prieš dvidešimt devynerius metus aš sąmoningai pasakiau Dievui „taip“ – aš priimu Tavo siūlomą atleidimą. Tuomet daug dalykų pasikeitė, ir, aišku, keičiasi iki šios dienos. Dievo žodis sako, kad be tikėjimo Dievui įtikti neįmanoma. Kas artinasi prie Dievo, privalo tikėti, kad Jis atlygina kiekvienam, kuris tiki.

Kaip tikėjimas pasireiškė konkrečiai Jūsų gyvenime, kokius jis atnešė vaisius?

Mes gyvename paprastą gyvenimą, einame į darbą, grįžtame, pakeliui užsukame į parduotuvę, nusiperkame maisto, pavalgome ir vėl nuvažiuojame į darbą. Jei mes visus šiuos veiksmus galime daryti be tikėjimo, tai kam mums jis reikalingas? Tikėjimas mūsų gyvenime nėra priedas ar hobis. Tikėjimas yra panašus į važiavimą automobiliu. Mes juo galime įveikti žymiai didesnį atstumą, važiuoti daug greičiau, nei pėsčiomis tą padarytume. Tikėjimas paverčia mūsų gyvenimą antgamtiniu. Dar tiksliau, tikėjimas prideda tai, ko mes be jo tikrai nepasiektume. Dievas labai aiškiai sako, kad tikėjimas be darbų yra miręs. Jis yra tikras stebuklas.

Pavyzdžiui, didžiausias komplimentas mano gyvenime buvo, kai operos teatro techninis direktorius išeidamas į pensiją, pasakė: „Nors esu netikintis žmogus, mačiau vieną stebuklą savo gyvenime. Paklausiau jo, na, ir koks tai stebuklas? Sako, tu tas stebuklas. Nes kai atėjai į teatrą, kai dar buvai studentas, repetavai teatre, ir buvo pirmieji tavo metai, aš sakiau sau – ne, iš šito vyro nieko neišeis. Bet kas dabar vyksta, tai yra kažkas nepaaiškinama, ir todėl aš tai vadinu stebuklu.“ Ir todėl tai buvo didelis komplimentas, kažkas labai reikšmingo.

Taip pat daugelis mano kolegų, kurie nusimano apie operinį dainavimą, dar prieš kokį penkiolika metų, jeigu aš būčiau jiems pasakęs, kad dainuosiu pagrindinius vaidmenis, kokius dabar dainuoju, būtų leipę juokais. Jei būčiau sakęs, kad dainuosiu pagrindinius vaidmenis didžiausiuose pasaulio teatruose, gal kas nors būtų anksčiau laiko iškeliavęs į dangų. (Juokiasi.) Tikėjimas padaro mūsų žemišką gyvenimą dievišku. Štai kas yra tikėjimas.

Esate garsus žmogus, ar šlovė, karjera netrukdo tikėjimui ir atvirkščiai?

Yra toks geras posakis. Mano tėvukas kartais juokaudamas sakydavo: „Jeigu gėrimas trukdo darbui, tai reikia mesti darbą.“ (Juokiasi.) Tikėjimas užtikrina mano sielos išgelbėjimą. Jėzus sako, kad tikėjimo tikslas yra mūsų sielos išgelbėjimas, todėl jis jokiais būdais negali trukdyti mūsų karjerai. O jeigu trukdo, vadinasi, mūsų karjera yra neteisinga. Sakoma, kad tikėjimas kartais gali būti nepatogus. Kiekvienas nešame savo kryžių ir jis gali būti nepatogus. Kartais būna situacijų, kai žmonės pašaipiai žiūri į tikinčiuosius, tuomet jaučiamės nejaukiai. Taip yra todėl, kad esame dvasiškai silpni ir nutolę nuo Dievo. Karaliaus Dovydo psalmėje sakoma: ,,Aš jau pradėjau pavydėti nedorėliams, kol neatėjau į tavo šventyklą. Tik įėjęs aš pamačiau tavo grožį, Viešpatie.“ Kitur jis sako: „Tavo namuose viena diena yra geriau negu tūkstantis metų karaliaus rūmuose.“

Tikėjimas man netrukdo. Gyvendamas įgyji išminties. Kai atsiverčiau ir tapau sąmoningu krikščionimi, buvau labai karštas, emocionalus, man reikėjo visus „atvertinėti“ į savo tikėjimą. Ir suprantama, aš tai dariau kartais labai drastiškai. Aš tyčia prieidavau drąsiai prie žmonių ir sakydavau: „Klausyk, gal tu nori su manimi pasimelsti?“ Tai buvo 1990-ųjų pradžia. Norinčių pasimelsti būdavo pakankamai. Ir aš su žmonėmis melsdavausi tiesiog gatvėje. Nenorėjau kažko apgauti, mane įkvėpė noras žmogui padėti. Tuomet buvo labai daug stebuklų ir liudijimų.

Esate pastorius, kaip pavyksta suderinti operos solisto darbą su pastoriaus tarnyste? Kaip pavyksta rasti dermę tarp tų dviejų, atrodytų, tokių skirtingų pašaukimų?

Sutinku. Jie yra absoliučiai skirtingi. Nesu girdėjęs, kad kažkas būtų operos solistas ir pastorius. Gal ir nuskambės labai juokingai, bet aš tikrai pamenu, kai buvo mano pirmieji tikėjimo metai, meldžiausi tokia malda: ,,Viešpatie, aš sutinku viską daryti gyvenime, tik niekada nenoriu būti pastoriumi.“ Vėliau įvyko visko mano gyvenime, kol 2002 metais mane paliko pirma žmona. Draugavau su viena žymia dainininke. Ir staiga mano gyvenime atsirado Gintas Abarius, kuris tuo metu atvažiavo į Lietuvą. Ir jis paminėjo, kad būtų gerai nuvažiuoti į Rygos konferenciją, kurią vedė Aleksiejus Lediajevas, Rygos „Naujosios kartos“ bažnyčios pastorius. Ir mes ten nuvažiavome. Per konferenciją man kažkas pasakė, kad reiktų pasimokyti Biblijos mokykloje.

Tada įvyko antras dainavimo ir gyvenimo startas. Sudalyvavau naujame muzikiniame projekte, vedžiau Liną. Pradėjau vadovauti namų maldos grupei, kuri išaugo iki 20–25 žmonių. Taip po truputį gimė „Naujosios kartos“ bažnyčia Lietuvoje. Mes vis meldėmės, kad Dievas mums duotų pastorių. Aš buvau lyderis, organizavau susirinkimus, rodžiau iniciatyvą, vežiau žmones į Rygą. Visais įmanomais būdais tarnaudavau. Kai mes šventėme antrą bažnyčios gimtadienį, tarp svečių buvo vienas iš JAV, kuris pradėjo pranašauti ir pasakė man: „Tu esi šios bažnyčios pastorius.“ Vėliau šią pranašystę patvirtino A. Lediajevas, Mano širdyje vyko svarstymai, ir kiekvieną kartą aš vis tikrinausi klausdamas: „Viešpatie, kam man to reikia?“ Ir kiekvieną kartą savo širdyje suprasdavau, kad tai yra nuo Dievo. Dabar jau aštuoniolika metų kaip tarnauju. Noriu pasakyti, kad per Dievo malonę aš derinau visą karjerą ir pastorystę. Mano žmona yra puiki mano pagalbininkė, taip pat ji – puikus, dvasingas žmogus, socialinių mokslų daktarė. Mes meldžiamės kartu, ji studijuoja Bibliją, teologiją. Kai pradėjau kilti karjeros laiptais, supratau, kad aš tikrai negalėsiu toliau taip vadovauti, kaip anksčiau. Kadangi mūsų vaikučiai paaugo, kai išvažiuodavau į užsienį, tada ji daugiau dėmesio skirdavo bendruomenei.

Jums labai svarbi šeima, kiek suprantu, turi didelę reikšmę kaip dainininkui. Koks jos vaidmuo jūsų gyvenime?

Pagrindinis. Šeima yra mano platforma, bazė, man šeima yra viskas. Ir suprantama, aš labai dėkingas savo žmonai už tarnystę ir karjerą. Lina iš tikrųjų yra labai didelė palaikytoja nuo pat pirmų dienų. Lina už mane melsdavosi, man nuolat kartodavo, kad būsiu geriausias, kad seksis ir eisiu į priekį. 2003–2004 metais aš buvau „Ponas niekas“. Jokio darbo Lietuvoje neturėjau. Žinoma, veiklos visuomet turėdavau, niekados negalėdavau nusėdėti be darbo. Bet mano darbas buvo nulinis, žemas startas. Dėl to lemtingas buvo mano apsisprendimas mokytis Biblijos mokykloje Rygoje, prisėsti prie Viešpaties kojų, pasiklausyti, gal kažką praleidau, gal kažko neišgirdau, gal kažką reikia pasikartoti.

Jūsų šeima vasarą patyrė didelį išbandymą. Klastingas koronavirusas palietė ir jus, ir jūsų šeimą. Kaip pavyko išsikapstyti iš šio išbandymo. Ar jis buvo didelis?

Suprantama, kad pats karantinas yra išbandymas. Mūsų bendruomenėje nėra taip, kad kažkas gauna tarnavimo atlygį. Viskas vyksta per Dievo malonę. Be to, šiuo metu nedirbu. Suprantama, kad yra valstybinė kompensacija – 260 eurų. Toks yra pirmas išbandymas per šį laikotarpį. Paprasčiausiai mes galime įsitikinti, koks Viešpats yra maloningas ir kaip vis dėlto Jis rūpinasi, ir mes net negalime pasakyti kaip. Bet kažkaip išgyvenam šitą laiką.

Išbandymai yra galimybė pasireikšti mūsų tikėjimui.

Na, o liga atėjo netikėtai. Mes apsikrėtėme savo muzikinėje aplinkoje: repetavome, kartu dainavome ir atsekti neįmanoma. Pradžioje buvome namuose, bet paskui, kai prasidėjo komplikacijos, buvome priversti važiuoti į ligoninę. Pirma aš, paskui Linutė. Galiausiai mane paguldė į reanimaciją. Ligoninėje pragulėjau keturias savaites. Dvi reanimacijoje ir dvi stacionare. Lina buvo ligoninėje apie 10 dienų. Aš buvau sunkios būklės, prie intubavimo ribos. Bet ačiū Dievui, to išvengiau. Kai persirgau, jaučiau didelę ramybę. Didžiausią įspūdį paliko daktaro žodžiai: ,,Vaikeli, mes kovojame už tavo gyvybę.“ Ir man tai tiesiai sakydavo, bet aš jaučiau vidinę ramybę ir pasitikėjimą Dievu. Tuo metu pasikeitė požiūris į save, atėjo tam tikri supratimai.

Iki tol galvojau, kad turiu didelę mirties baimę. Tačiau tos dienos reanimacijoje, ypač, kai buvau kritinės būklės, parodė, ką reiškia Dievo malonė. Ir aš supratau, kad kokioje mes bebūtume situacijoje, ligos ar mirties akivaizdoje, Dievas mūsų niekados nepalieka, neapleidžia. Nebuvo jokios desperacijos. Aš ramiai sakiau: „Viešpatie, jeigu tu nori, aš dar gyvensiu.“ Paprasčiausiai mano tikėjimo malda buvo tokia. Dėkoju Dievui už šitą patirtį. Supratau, kad reikėjo kažką permąstyti, padaryti tam tikras išvadas. Tai buvo geras laikas pažiūrėti, kas tave supa, kas yra kas. Kai feisbuko paskyroje parašiau, kad aš ir mano šeima susirgome, o mūsų vaikai izoliacijoje, paprašiau paremti mus, nes liko nemokėta už namą ir taip toliau, pamačiau, kas yra kas iš tikrųjų. Tuos, kurie tave myli. Pamačiau, kad yra šaunus būrys draugų ir artimųjų. Tie, kurie palaikė tiek malda, tiek savo aukomis. Pasveikęs septynis kartus daviau plazmą kaip donoras. Vasario 16 d. važiuosiu duoti aštuntą kartą. (Juokiasi.) Mano labai stiprūs antikūnai.

Karantinas daug kam yra išbandymas. Į ką, Jūsų nuomone, žmonės galėtų atkreipti dėmesį per karantiną?

Mes su žmona dabar reguliariai einame pasivaikščioti. Per vieną pasivaikščiojimą aš suvokiau, kad augalas arba sėkla pati savyje turi gyvybę. Ji auga į tą pusę, kur leidžia jai galimybės. Jeigu mes esame pilni gyvybės, pilni idėjų, tai mes žinosime, kaip jas išreikšti. Dievo žodis sako, kad mes pažintume, koks yra Dievo meilės gylis ir plotis, aukštis ir dydis. Kai mes esame karantino užspausti ir mūsų veikla yra apribota, natūralu, kad sveikos sielos reakcija yra daryti tai, ką gali tavo ranka šiandien daryti. Pavyzdžiui, aš mankštinuosi namuose ir, tarp kitko, mankštinuosi dabar daugiau namuose nei anksčiau, ne karantino laikotarpiu. Mes suintensyviname mūsų maldos gyvenimą ir daug dalykų išnaudojame būdami karantine. Didžiausias karantino iššūkis žmonėms yra psichologinis, nes labai daug kas patiria depresiją, yra sugniuždyti ir jaučiasi labai blogai. Bet tai parodo, kiek mumyse yra vilties ir tikėjimo. Tai yra didžiausias iššūkis. Apaštalas Paulius sako, kad Dievo žodis yra nesurakinamas. Jis tada rašė iš kalėjimo. Šitame žodyje yra labai didelis apreiškimas. Bet mes turime suprasti, kad nors ir Dievo gyvybė būtų apribota kažkokių fizinių aplinkybių, bet pati iš savęs ji netampa menkesnė arba mažiau svarbesnė.

Tikėjimas ir reikalingas būtent per krizę. Pavyzdžiui, jis yra kaip automobilio varomieji ratai, kurie parodo savo galingumą susidūrę su kliūtimis. Išbandymai yra galimybė pasireikšti mūsų tikėjimui. Nors mūsų bendravimas su bendruomene, mūsų susirinkimai yra apriboti, bet jie itin glaudūs kaip niekad anksčiau. Mes daugiau bendraujame. Karjeros srityje aš jau gavau du puikius patvirtintus kontraktus dideliuose pasauliniuose teatruose, ne blogesnėse vietose, nei kur iki tol esu dainavęs. Pavyzdžiui, tokia smulkmena, kad numečiau dvylika kilogramų. Dievas sako, kad viskas išeina į gerą tiems, kurie myli Viešpatį. Vadinasi, netgi karantinas išeina į gerą.

Ačiū už pokalbį!

The post Operos solistas Vaidas Vyšniauskas: „Tikėjimas mūsų gyvenimą padaro dievišką“ appeared first on LAIKMETIS.