Tai, kad Vakarai dabar turi silpnus lyderius, kurie nesugeba priimti rimtų sprendimų, nepaneigia paprasto fakto, kad nuo šių lyderių esame priklausomi šiek tiek daugiau nei visiškai.

Pagrindinė mūsų klaida, kuri mums į veidą smogė vakar, kad mes viską statome ant emocinio šantažo politikos, spektaklių politikos, vyriškumo politikos.

O turėjome (pasirinkite bet kada - nuo 2022 m. vasario 25 d., nuo 2019 m., nuo 2014 m., nuo 2008 m., nuo 1991 m., nuo 1648 m.) užsiimti savo partnerystės savybių gerinimo ir realaus suverenumo įgijimo politika.

Istorijoje turėjome du tokius laikotarpius - Mazepos ir Skoropadskio.

Visi kiti - tai bylinėjimasis apie „…didvyriškumą", prievarta įspraustas į „…brangūs partneriai".

Lengviau būti didvyriais, nei užsiimti realiu sistemos kūrimu.

Tačiau bet kuris kariškis žino - didvyriškumas yra jau įvykusios nesėkmės pasekmė.

Turint omenyje mūsų masinį didvyriškumą per visą mūsų istoriją - galima įvertinti mūsų nesėkmių skaičių.

Natūralu, kad mūsų partnerius, kurie išlaiko mūsų ekonomiką, Gynybos pajėgas ir turi savo (!) užsienio politikos tikslus, šiek tiek stebina mūsų pozicija, kad mes juos emociškai šantažuojame ir reikalaujame pakeisti jų tikslus mūsų tikslais - ir kartu vagiame jų mokesčių mokėtojų pinigus, kuriuos jie atima iš savų ir siunčia mums.

Amerikiečiai neketina visiškai nugalėti Rusijos Federacijos (kad ji visai nepatektų Kinijos valdžion).

Jie ketina neleisti mums galutinai pralaimėti.

Mes reikalaujame visiškos pergalės ir Rusijos žlugimo - už amerikiečių pinigus.

Mes vagiame amerikiečių pinigus - amerikiečiai reikalauja liautis.

Štai schema to, kas dabar vyksta Vilniuje, ir schema to, kas vyksta su šiuo karu ir apskritai - su visa mūsų užsienio politika.

O užsienio politika yra vidaus politikos tąsa.

Ne veltui „kova su korupcija" yra pirmasis NATO reikalavimas Ukrainai.

Jei mes sistemingai didintume savo realų suverenitetą - pirmiausia ekonominį, gautume net ir nedidelius, bet realius įrankius daryti įtaką partnerių pozicijai.

Jei mes sistemingai didintume savo realų suverenitetą - pirmiausia ekonominį, gautume net ir nedidelius, bet realius įrankius daryti įtaką partnerių pozicijai, dalį savarankiškumo priimant sprendimus ir siekiant tikslų.

Bet, deja… amžinas Ukrainos prakeiksmas veikia.

Ekonomika, o ne emocijos yra mūsų tikrasis kelias.

Sistemos konstravimas vietoj didvyriškumo - kaip paskutinis prieglobstis.

Mums reikia tikros valdžios, o ne tikrų emocijų valdžios.

Mums reikia tikro suvereniteto.

Nes padėtis vis blogėja.

Čekijos prezidentas, kaip senas kareivis, pasakė mums tiesą, kurios nepripažįsta civiliai politikai, - prieš žiemą turite vieną šūvį.

Jei nedelsdami nesiimsime sisteminių pokyčių, paliaubos su Rusijos Federacija su sąlyčio linija, kuri mums visiems visai nepatiks, nėra blogiausia, kas mūsų gali laukti.

Kas sugebės įveikti mūsų amžiną prakeiksmą - emocinį partnerių reketavimą vietoj sisteminio darbo?

The post Oleksijus Arestovičius. Deja, amžinas Ukrainos prakeiksmas veikia appeared first on LAIKMETIS.

Pasak prezidento spaudos sekretoriaus Serhijaus Nykyforovo komentaro portalui „Ukrainska pravda“, įsakas dėl atleidimo jau pasirašytas.

„Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovė Marija Vitušok pasirašė atitinkamą įsaką dėl Arestovyčiaus atleidimo iš pareigų“, – sakoma pareiškime.

Noriu parodyti civilizuoto elgesio pavyzdį: padarai reikšmingą klaidą, tada atsistatydini.

O. Arestovyčius praėjusią savaitę po Rusijos raketos smūgio į daugiabutį Dnipro mieste, pražudžiusio mažiausiai 44 asmenis, sukėlė pasipiktinimą teiginiu, kad nelaimę galėjo sukelti ukrainiečių oro gynyba, numušdama rusų raketą, kuri tada nukrito ant pastato.

Ukrainos ginkluotosios pajėgos pabrėžė, kad rusų raketos Ch-22 nenumušė oro gynybos sistema, nes šalis neturėjo tam priemonių.

„Noriu parodyti civilizuoto elgesio pavyzdį: padarai reikšmingą klaidą, tada atsistatydini“, – socialiniuose tinkluose parašė O. Arestovyčius ir paskelbė savo ranka rašyto laiško nuotrauką.

The post O. Arestovyčius atsistatydino iš Ukrainos prezidento patarėjo pareigų appeared first on LAIKMETIS.

Pasak prezidento patarėjo, „valstybė, kaip ir visuomenė, gali sukurti tik du motyvuojančius įvaizdžius - arba ateities įvaizdį, arba priešo įvaizdį“.

„Praradus gebėjimą kurti patrauklų ateities įvaizdį, neišvengiamai tenka kurti priešo įvaizdį, kad būtų sprendžiami absoliučiai būtini uždaviniai, be kurių visuomenė ir šalis negali egzistuoti“, - rašė Arestovičius.

Jis mano, kad „priešo įvaizdis yra blogesnis ir pavojingesnis už ateities, kaip socialinės technologijos, įvaizdį, nes visos socialinės praktikos yra priklausomos nuo šių dviejų įvaizdžių, tačiau lemtingas skirtumas yra tas, kad ateitis kuria, o priešo paieškos ją tik graužia.

Jei neieškosime ir nekursime ateities, ieškosime ir susikursime sau priešų - išorinių ir vidinių. Rusija nuėjo šiuo keliu ir pažiūrėkite, ką ji pati sau padarė“, - teigė politikas.

Jis pažymėjo, kad „mes klystame dėl superpozicijos - pavyzdžiui, nerimaujame dėl ateities, bet taip pat tikime daugybe vidinių priešų (o kaip jais netikėti, jei patys juos susikuriame?)“.

Pasak O. Arestovičiaus, „jei nesugebėsime įdiegti Ateities kaip tikslo, kriterijaus ir motyvo, mums – galas“, o „vidinio priešo paieškos ir kūrimas pateks į tradicinį ’Juodosios Rados‘ archetipą ir sudegins po pergalės Ukrainą iki pamatų“.

„Arba - galime, tuomet yra labai gera galimybė, perrašyti ’Juodosios Rados‘ istoriją į didžiulės sėkmės istoriją - pasaulinės reikšmės istoriją, nes šiandien niekas pasaulyje neturi nuoseklaus Ateities įvaizdžio. Visi Future Light rėmėjai, vienykitės“, - užbaigė Arestovičius.

The post Oleksijus Arestovičius mano, kad vidinio priešo paieškos sunaikins Ukrainą appeared first on LAIKMETIS.