Keli šimtai dvasininkų, vykdančių gailestingumo misionierių – nuodėmklausių tarnystę, po dalyvavimo praėjusią savaitę Romoje Naujojo evangelizavimo tarybos surengtame susitikime ir Atvelykio Gailestingumo sekmadienio šv. Mišių koncelebracijoje Šv. Petro bazilikoje, pirmadienio priešpietį susitiko su popiežiumi jiems skirtoje audiencijoje Vatikane.

Popiežius pasidžiaugė galįs susitikti, sakė, kad nuodėmklausiams pavesta tarnystė būti veiksmingu Dievo gailestingumo įrankiu jam yra pati brangiausia, taip pat pasidžiaugė augančiu gailestingumo misionierių skaičiumi, o tai, pasak jo, rodo, kad ši tarnystė vietinėse Bažnyčiose yra vertinama kaip reikšminga ir kvalifikuota.

Pranciškus išsakė viltį, kad jų skaičius tolygiai augs ir todėl paprašė, kad vietos vyskupai identifikuotų kitus švento gyvenimo, atleisti pasirengusius kunigus, kurie galėtų tapti visaverčiais Gailestingumo misionieriais. „Jūs esate Dievo buvimo sakramentas“, – patikino nuodėmklausius Pranciškus.

Jūs esate Dievo buvimo sakramentas.

Gailestingumo misionierių susitikimas su popiežiumi buvo trečias nuo 2016 m. Pirmajame susitikime popiežius kalbėjo apie Nojaus patirtis ir kvietė rūpintis, kad nusidėjėlis būtų uždengiamas „gailestingumo antklode“, 2018 m. antrajame susitikime kvietė pranašo Izaijo žodžiais būti paguodos ženklu ieškantiems gailestingumo, prisimenant, kad Dievas mūsų niekuomet neapleidžia.

Popiežius kvietė nuodėmklausius būti ištikimais Senojo Testamento moters Rutos pavyzdžiu.

Ruta pasiryžusi įveikti bet kokią kliūtį, kad tik liktų ištikima. Nors Viešpats jai siuntė nelemtį, Rutos gestuose matome gailestingumo bruožus – atjautą ir dalijimąsi. Rutą popiežius pavadino mumyse įsikerojusių įvairiausių atmetimo ir marginalizavimo išraiškų šalinimo ikona. Kiekvienas jos gerumo gestas tampa apčiuopiamu Dievo artumo ir gerumo ženklu.

Popiežius paragino, kad kunigai nuodėmklausiai visuomet po ranka turėtų Gailestingumo antklodę, kad galėtų ja „sušildyti visus priartėjančius ir prašančius atleidimo, paguosti liūdinčius ir vienišus ir, kaip Ruta, būti dosniais, nes „tik šitaip Viešpats atpažins jus, kaip ištikimus savo tarnus“.

The post Popiežius nuodėmklausiams: turėkite po ranka Gailestingumo antklodę appeared first on LAIKMETIS.

„Iš pradžių neatrodė, kad kas iš to išeis", - 66 metų Oskaro laureatas pasakojo žurnalistams apie pirmas jam šovusias į galvą mintis. Tačiau vėliau, perskaitęs scenarijų, M. Gibsonas sakė, kad šis jį užkabino.

Filme gausu religinių vaizdų ir biblinių temų. Atpirkimas, atleidimas ir malonė persmelkia visą siužetą, kuris apibūdinamas kaip „meistriškai parašytas".

„Tėvas Stiu" yra aistringas M. Vahlbergo projektas, kuris filmo finansavimui skyrė savo asmeninius pinigus. Ilgametė M. Gibsono partnerė, rašytoja ir režisierė Rosalinda Ross (Rozalinda Ros), parašė „Tėvo Stiu" scenarijų, o filmas bus jos režisūrinis debiutas.

„Perskaičiau scenarijų, ir jis privertė mane nusijuokti, o paskui paveikė emociškai", - pasakojo M. Gibsonas apie pirmą įspūdį. - Jis atrodė geras, tiesiog puikus, juokingas. Filmas nebuvo pamokslaujantis, per daug saldus, jame tiesiog didelis tikrovės antplūdis."

M. Gibsonas vaidina Bilą Longą, ilgą laiką nesukalbamą ir įkyrų Stiu tėvą.

Filme sunkvežimio vairuotojas Bilas kovoja su savo paties demonais, pabėgęs į Los Andželą po to, kai mirė jaunesnysis Stiu brolis. Iš pradžių jo ir Stiu santykiai yra priešiški; juos sieja nuoskauda, pyktis ir kartėlis. Tačiau, pasak M. Gibsono, jų istorijos pikas parodo, kad atpirkimas įmanomas net ir labiausiai ydingiems žmonėms.

„Filme buvau tarsi velnio advokatas, nes esu agnostikas, kuris [Stiu] už tai, ką daro, verčia gyvenimą pragaru", - sakė jis. - Gražu tai, kad galiausiai jį įtikina jo sūnaus tyrumas ir tai, kaip jis prasiskverbia pro visus smerkiančiuosius, ir tai tiesiog paliečia širdį, tiesiai į sielą."

„Galiu pridurti, kad transformacijos mums visiems reikia kasdien", - sakė aktorius. - Atsibundu gana irzlus ir turiu rasti būdų, kaip tokiu nebūti. Tai nuolatinė kova."

O pirmą kartą žiūrėdamas „Tėvą Stiu" su žiūrovais jis suprato, koks paveikus šis filmas iš tiesų yra, dalijosi aktorius. „Tai veikia, - sakė jis. - Man užgniaužė kvapą."

M. Gibsonui nesvetimi filmai, kurie meta iššūkį žiūrovui ir jį pakylėja. 2004 m. jis prodiusavo „Kristaus kančią" ir buvo vienas iš scenarijaus autorių bei režisierių. Filme pagrindinį vaidmenį atliko Jimas Caviezelis (Džimas Kavizelis). Filmas buvo nominuotas trims „Oskarams".

J. Kaviezelis anksčiau atskleidė, kad kuriamas filmo tęsinys, ir sakė, kad iš M. Gibsono gavo trečiąjį scenarijaus variantą.

M. Gibsonas sakė, kad suvokia savo ydas ir malonės poreikį. „Kristaus kančios" režisierius svarstė, kad „Tėvas Stiu" nekuria rožinio krikščioniškojo gyvenimo paveikslo, o pabrėžia Dievo suverenumą ir malonę kančios akivaizdoje.

„Nuo mažens buvau mokomas, kad mes esame ydingi ir kad padarysime klaidų, - svarstė jis. - Esame sugedę ir mums reikia pagalbos. Paprastai geriausias būdas gauti pagalbą yra jos prašyti. Ir gerai, o pas ką mes prašome? Prašome pat tą, kuris už mus geresnis. Ir tą pačią minutę, kai pripažįstate, kad žmogus, geresnis už mus, galite gauti kažką panašaus į nuolankumą, kuris iš tikrųjų yra visa ko raktas", - sakė jis žurnalistams.

„Šiais laikais lengva gyventi sureikšminant savo ego, o apie tai ir yra šis filmas, - pridūrė M. Gibsonas. Tai filmas apie vaikiną, kuris gyveno savo ego pasaulyje, ir sugebėjo tarsi padaryti tikėjimo šuolį, kad suprastų, jog yra kažkas didesnio už jį. Tai padarė jį nuolankų ir dėkingą, net ir jo negaliose."

M. Gibsonas pripažįsta, kad ne visada viską darė teisingai, tačiau paragino naująją kartą „laikytis savo įsitikinimų", nors tai „sunku vis labiau poliarizuotoje visuomenėje".

The post Melas Gibsonas apie „Tėvą Stiu": atpirkimas įmanomas net ir labiausiai ydingiems žmonėms appeared first on LAIKMETIS.

Knyga „Aludės pastorius“, pasirodžiusi 2021 m. ir užrašyta Hauke Burgarth, Vokietijoje labai populiari, graibstoma, o internetinė erdvė lūžta nuo puikių atsiliepimų apie šią knygą.

„Vien knygos pavadinimas sukėlė didelį smalsumą, nes prieštaravimas tarp aludės ir klebono man pasirodė įtartinas,“ – rašo vienas iš skaitytojų. „Nuostabu žinoti, kad Dievas naudoja tiek daug skirtingų ir įdomių būdų pasiekti žmogaus širdį,“ – rašo kitas. Kalėjimas – aludė – sakykla yra tarsi trys kertiniai Tito Schlagowsky gyvenimo kampai, per kuriuos Dievas apsireiškė stipriausiai.  

Schlagowskio aludėje po darbo renkasi žmonės prie alaus bokalo paklausyti pastoriaus. Tada, kai bažnyčios tuštėja, Schlagowskio „knaipė“ lūžte lūžta nuo žmonių, kurie ten ateina kartu melstis, skaityti Bibliją ar tiesiog paklausti patarimo. Daugelis žmonių, užsukančių aludėn, niekada nedrįstų praverti bažnyčios durų ar tiesiog niekaip kitaip nesusidurtų su tikėjimu, nes jie – panašaus likimo žmonės kaip Titas Schlagowky; bet jie ateina į pamaldas aludėje.

T. Schlagowskio istorijoje – netikėti rakursai: buvusių kolegų išdavystė, kalėjimas už sukčiavimą ir mokesčių slėpimą, nesėkimingi santykiai su moterimis, iširusi šeima, savęs kaltinimas, noras nusižudyti. Tačiau susitikimas su Dievu viską pakeitė.

„Užaugau VDR – tai nebuvo lengvas gyvenimas. Eidamas per gyvenimą įskaudinau ir išdaviau daugybę žmonių. Tada atsidūriau kalėjime – tai buvo visiškas dugnas! Maniau, kad mano kaltė per didelė, kad man būtų atleista, bet susitikimas su Dievu viską pakeitė.

Šiandien ne tik pamokslauju iš sakyklos bažnyčioje, bet ir savo aludės lankytojams pasakoju apie Dievo meilę. Leiskite man pasakyti vieną dalyką: kad ir kaip stipriai jus slėgtų nesėkmė, Dievo ranka gali jus išgelbėti iš bet kur. Jo atleidimas galioja visada. Bet praėjo ilgas kelias, kol aš pats tai supratau…“ – savo knygoje pasakoja aludės pastorius.

Tito Schlagowsky gyvenimo istorija prasideda 1969 m. buvusioje VDR, Saksonijos kaime. Jis auga su broliu ir seserimi. Vienas iš jo senelių yra pamaldus krikščionis, kitas – net pastorius. Tito tėvas studijavo mechanikos inžineriją, bet darbo šioje srityje negavo. Jam, kaip pastoriaus sūnui, komunistinėje šalyje buvo neįmanoma gauti darbo pagal specialybę. Taigi jis dirba degalinėje. Mama irgi tikinti ir nepaisant santvarkos, vaikams pasakoja apie Dievą, gyvena tikėjimu.

Tėvai vaikais gerai rūpinasi. Šeima prie valdančio režimo neprisitaiko. Titui neleidžiama prisijungti prie komunistinio jaunimo organizacijos „Jaunieji pionieriai“. Dėl to mokykloje jis patiria patyčias ir netrukus išmoksta gintis kumščiais. Grįžęs iš mokyklos Titas daug laiko praleidžia laukuose, pievose, gamtoje.

Nepaisant daugybės apribojimų ir draudimų, jaunasis Titas patiria ir gražių dalykų, apie kuriuos jis pasakoja savo knygoje. Vyresniame amžiuje jis mokosi staliaus amato, taip pat dirba taksistu ir susitaupo tiek pinigų, kad galėtų įgyvendinti savo svajonę. Kartu su savo mergina ir keliais draugais išvyksta atostogų į Vengriją, Bulgariją. Kelionė pilna nuotykių. Pakeliui namo Titas svarsto pasinaudoti galimybe pabėgti į Vakarus. Bet bičiuliai jį stabdo, sakydami, kad dėl jo pabėgimo nukentės jie – draugai ir artimieji. Titas  supranta, kad jei jis pabėgs, už tai turės sumokėti kiti. Įniršęs jis grįžta su draugais atgal į VDR.

1989 m. lapkričio 19 d. griuvo Berlyno siena. Tito svajonė palikti VDR pagaliau išsipildė. Bet nuvykęs į Vakarų Vokietiją supranta, kad ten viskas yra visiškai kitaip nei namuose. Net jo tarmė nesuprantama, iš jo kalbos tyčiojasi. Bet jis gabus ir darbštus, greitai susiranda darbą.

Po kurio laiko Titas pradeda dirbti savarankiškai ir jam labai sekasi. Jis tampa verslininku – taip prasideda jo kilimas. Įmonė auga, tačiau apie verslo administravimą jis išmano mažai. Žinoma, jis padaro daug klaidų. Nusiperka didžiulę kavinę, tačiau jai reikia renovacijos. Jis nepaiso tam tikrų finansinių taisyklių ir sukčiauja, kad būtų lengviau. Rezultatas nekoks: po patikrinimų Schlagowsky verslas uždarytas, jis pats nebeturi darbo, slegia didelės skolos. Išyra ir jo santuoka. Jis lieka visiškai priblokštas vienišas tėvas su vaikais.

„Mano gyvenimas buvo grynas chaosas. Ir profesinėje, ir asmeninėje srityse,“ – apie tą laiką savo knygoje  „Aludės pastorius“ sako T. Schlagowsky.

Galiausiai su partneriu įkuria naują įmonę. Bet vieną rytą į duris vėl pasibeldžia mokesčių inspekcija ir pateikia kaltinimus dėl mokesčių vengimo. Buvęs kavinės bendrasavininkis jį įskundė iš keršto. Pateikti kaltinimai rimti – T. Schlagowsky suimamas, atsiduria kalėjime. „Veiksmai, kuriuos patyriau tada, buvo baisūs. To nelinkėčiau nė pikčiausiam savo priešui,“ –autobiografinėje knygoje prisimena pastorius.

Kalėjime sąlygos sunkios, prastėja sveikata, graužia sąžinė. Vyras palūžta. Vienintelis išsigelbėjimas – jam leidžiama padėti kalėjimo kapelionams, kurie su juo elgiasi gan maloniai.

Kalėjime Titas gauna Bibliją, nors po vaikystės religija jis nebesidomėjo. Bet kalėjime kartais paskaito Šv. Raštą. Meldžiantis šiek tiek būna ramiau. Tačiau bendra kalėjimo atmosfera jį slegia. Iš sportinių kelnių ir apatinių marškinėlių jis susisuka virvę.

Prieš pasikardamas T. Schlagowsky dar atsiklaupia pasimelsti. Melsdamasis Dievui, kurį jis pažinojo dar nuo vaikystės, pajunta, kad į širdį ateina suvokimas: „Aš vis dar turiu tau planų“. Vyras pratrūksta. „Kai su Juo kalbėjausi, staiga pratrūkau. Aš meldžiausi ir verkiau, verkiau ir meldžiausi,“ – pasakoja Schlagowsky. Jis jaučia, kad Dievas vis dar turi jam planų. Ir jis nusprendžia pasitikėti Dievu.

Iš kalėjimo anksčiau laiko Schlagowsky nepaleidžiamas. Išoriškai niekas nesikeičia. Bet kažkas pasikeitė Tito viduje. Ir tai jaučia kiti kaliniai, kad kažkas jame pasikeitė. Jis tampa jų nuodėmklausiu – kaliniai pasakoja jam apie savo baimes ir kaltes, jis meldžiasi už juos. Likęs laikas kalėjime įgauna kitokią prasmę.

Po kalėjimo T. Schlagowsky pradeda mokytis, nes nori būti pamokslininku. Baigia pastoracinius kursus.

Taip Dievas atveda Titą Schlagowsky ten, kur jis yra dabar.

Šiandien T. Schlagowsky vadovauja aludei, kurioje jis yra ir pasauliečių pastorius. Jis yra dar sykį vedęs, turi šeimą. Jo užeiga visada pilna žmonių. Žmonės juo tiki, jis traukia žmones. Ir, nors kaip buvęs kalinys jis vis dar turi tam tikrų apribojimų, T. Schlagowsky tiki ir žino, kad Dievas dar turi jam planų, kad Dievo meilė pasiekia net giliausioje tamsoje kiekvieną širdį, o stipriausia evangelizacija vyksta ten, kur ir Jėzus mėgdavo užsukti pasėdėti – užeigoje su paprastais nusidėjėliais.

The post „Aludės“ pastorius: stipriausia evangelizacija vyksta užeigoje su paprastais nusidėjėliais appeared first on LAIKMETIS.