Molio lentelė, iš pradžių rasta 1882 m. Sipare, senovės Babilonijos mieste netoli dabartinio Bagdado (Irakas), daugiau nei šimtmetį kėlė iššūkį archeologams ir mokslininkams. Tačiau neseniai įvykęs proveržis iššifruojant ant lentelės paviršiaus esantį klinio raštą atskleidė naujų detalių, siejančių senovės babiloniečių tikėjimus su pasauliui žinomais pasakojimais apie potvynius.

Lentelėje, vos didesnėje už delną, pavaizduotas seniausias žinomas pasaulio žemėlapis.

„Jei atidžiai įsižiūrėsite, pamatysite, kad plokščiame molio paviršiuje nubrėžtas dvigubas apskritimas su užrašu klinio raštu „Tai yra Karčioji upė“, - aiškina Britų muziejaus kuratorius daktaras Irvingas Finkelis.

Šio dvigubo apskritimo viduje pavaizduotas Babilonas, apsuptas vandens ribos, vaizduojančios Mesopotamiją. Eufrato upė ir keli dideli miestai, įskaitant patį Babiloną, pažymėti žemėlapio ribose.

Už šio „žinomo pasaulio“ ribų plokštelėje vaizduojamos trikampės figūros, kurios, kaip manoma, simbolizuoja kalnus arba tolimus, paslaptingus kraštus. Šios vietos siejamos su nežemiškomis savybėmis, kurias Finkelis apibūdina kaip „magijos ir paslapties kupinas vietas“.

Užrašuose apie šiuos regionus pasakojama apie keistus kraštus, kuriuose niekada nešviečia saulė, auga brangūs medžiai ir klajoja milžiniški neskraidantys paukščiai, rašo Finkelis.

Jis pažymi, kad aštuoni pirmapradžiai trikampiai, arba regionai, sudaro sferų tinklą už babiloniečių kasdienės tikrovės ribų. Vienas iš šių regionų, atskleistas neseniai atliktos analizės metu, stulbinamai panašus į biblinį pasakojimą apie Nojaus arką.

Kitoje lentelės pusėje pateikiamas gidas po šiuos svetimus kraštus, kuriame išsamiai aprašoma, su kuo gali susidurti nuotykių ieškotojas, keliaujantis į „nežinią“.

Vienas užrašas informuoja, kad norint pasiekti ketvirtąjį trikampį, „reikia nueiti septynias lygas“, o po to tyrinėtojas ras „kažką tokio pat tūrio kaip parsiktu laivas“.

Lentelėje, vos didesnėje už delną, pavaizduotas seniausias žinomas pasaulio žemėlapis.

Šis retas terminas „parsiktu“ reiškia tikslų laivo dydį ir buvo rastas tik keliose kitose babilonietiškose lentelėse, ypač Babilono potvynio istorijoje, kurioje yra didžiulė arką primenanti struktūra. Šį milžinišką laivą pastatė Utnapištymas, babilonietiškasis Nojus, vykdydamas dievo Ea nurodymus, kad apsaugotų savo šeimą ir įvairius gyvūnus nuo artėjančio tvano.

Anot daktaro Finkelio, Imago Mundi žemėlapyje esančiuose klinio rašto užrašuose aprašoma ši senovinė „arka“, kuri, pasak legendos, sustojo ant Urartu vadinamo kalno. Biblijoje rašoma, kad Nojaus arka sustojo ant Ararato - to paties kalnų masyvo, kurį babiloniečiai vadino Urartu, teigia mokslininkai.

„Tai rodo, kad istorija buvo ta pati, ir, žinoma, vienas dalykas vedė prie kito“, - aiškina Finkelis. Babiloniečiams arkos kelionė buvo istorinis faktas, atsispindintis jų kosmologijoje ir geografijoje.

Babiloniečių legenda apie tvaną prilygsta ne tik Nojaus istorijai, bet ir kitiems senovės Artimųjų Rytų pasakojimams. akivaizdu, kad šios civilizacijos turėjo bendrą kultūrinę atmintį apie didįjį tvaną.

Gilgamešo pasakojimas apie tvaną žinomas iš maždaug 3000 metų senumo lentelių, o biblinis pasakojimas apie Nojaus tvaną datuojamas maždaug prieš 5000 metų, todėl išryškėja senas ir giliai įsišaknijęs ryšys tarp šių civilizacijų mitologijų.

Finkelis aiškina, kad ši istorija apie didžiulį potvynį, išgyvenimą ir vėlesnį arkos liekanų stebėjimą ant kalno babiloniečiams buvo daugiau nei legenda. Ji buvo įausta į jų pasaulėžiūrą ir kosmologiją. Imago Mundi žemėlapyje ši istorija vaizduojama ir pažodžiui, ir simboliškai. Pasak Finkelio, šis vaizdas reiškė žinomo pasaulio ribas ir žemės „anapus“ pradžią - mitų ir vaizduotės vietą.

Iš naujo atradus šį senovinį ryšį tarp babilonietiškų ir biblinių pasakojimų apie tvaną, vėl įsiplieskia diskusijos apie Nojaus arką ir galimą jos sustojimo vietą ant Ararato kalno, pažymima „Daily Mail“ pranešime.

Stambulo technikos universiteto mokslininkai, tyrinėję Ararato kalno erdvę, neseniai aptiko jūrinio molio ir senovinės žmonių veiklos įrodymų, datuojamų maždaug prieš 3-5 tūkst. metų. Jų atradimai kelia klausimų, ar senoviniai potvyniai suformavo vietos kraštovaizdį ir įkvėpė šias potvynių legendas.

Nors dauguma istorikų Nojaus arką laiko simboliniu, o ne istoriniu pasakojimu, archeologiniai radiniai ir tekstų analizės toliau skatina dirbti tuos, kurie domisi galimais realiais tokių istorijų įkvėpimo šaltiniais.

Imago Mundi lentelė ne tik atskleidžia babiloniečių pasaulio ir kosmoso suvokimą, bet ir patvirtina, kad senovės kultūros visuose Artimuosiuose Rytuose turėjo bendrą atmintį apie didįjį tvaną, įamžintą šioje trapioje molinėje lentelėje.

The post Iššifruotame „Babilonijos pasaulio žemėlapyje“ pasakojama apie pasaulinį tvaną appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius komentavo biblinį pasakojimą apie Nojų, tvaną ir išgelbėjimo laivą, kurį pamini ir Jėzus. Tai stulbinantis pasakojimas: Dievas buvo toks apkartęs dėl plačiai paplitusio žmonių nedorumo, tapusio įprastu gyvenimo būdu, kad pagalvojo, jog suklydo juos sukūręs ir nusprendė juos sunaikinti.

Šį radikalų sprendimą galima pavadinti paradoksaliu gailestingumu. Jokių žmonių, jokios istorijos, jokio teismo, jokio pasmerkimo. Daug korupcijos, smurto ir neteisingumo aukomis tapsiančių žmonių būtų išgelbėti visiems laikams.

Ar kartais, apimti bejėgiškumo prieš blogį jausmo arba demoralizuoti „pražūties pranašų“, ir mes nesusimąstome, kad geriau būtų buvę negimti? Gal turėtume patikėti tam tikromis naujausiomis teorijomis, pasak kurių žmonių rūšis yra evoliucinė žala mūsų planetos gyvybei?

Pasak popiežiaus, mes esame trikdančiai veikiami vienas kitam prieštaraujančių motyvų. Viena vertus, turime amžinos jaunystės optimizmą, kurį žadina nepaprasta technologijų pažanga, piešianti ateitį, kupiną mašinų, kurios bus veiksmingesnės ir protingesnės už mus, kurios gydys mūsų ligas ir sugalvos geriausius sprendimus, kaip mums nemirti.

Kita vertus, atrodo, kad vis labiau stengiamasi įsivaizduoti galutinę katastrofą, dėl kurios mes išnyksime, pavyzdžiui dėl branduolinio karo. O „dieną po to“, jei dar liks dienų ir žmonių, turėsime viską pradėti iš naujo. Atrodo, kad tvano simbolis vis labiau įsitvirtina mūsų pasąmonėje.

Biblijos pasakojime, kai reikėjo išgelbėti žemės gyvybę nuo sugedimo ir tvano, Dievas patikėjo šią užduotį seniausiam iš visų, teisiajam Nojui. Ar senatvė išgelbės pasaulį? Kokia prasme? Ir kaip? Koks yra ateities horizontas? Gyvenimas po mirties ar tik išgyvenimas iki tvano?

Jėzaus žodis, primenantis „Nojaus dienas“, padeda mums pagilinti to Biblijos puslapio prasmę, pažymėjo Pranciškus. Jėzus, kalbėdamas apie paskutiniuosius laikus, sako: „Kaip yra buvę Nojaus laikais, taip bus ir Žmogaus Sūnaus dienomis. Žmonės valgė, gėrė, vedė, tekėjo, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą. Tuomet ištiko tvanas ir visus sunaikino“ (Lk 17, 26-27).

Bet valgyti ir gerti, vesti ir tekėti yra labai įprasti dalykai ir neatrodo, kad tai būtų sugedimo pavyzdžiai. Tad kur yra korupcija? Jėzaus akcentas yra šis: žmonės, apsiribodami tik savimi ir mėgavimusi gyvenimu, praranda suvokimą apie sugedimą, kuris slopina gyvenimo orumą ir užnuodija jo prasmę.

žmonės, apsiribodami tik savimi ir mėgavimusi gyvenimu, praranda suvokimą apie sugedimą, kuris slopina gyvenimo orumą ir užnuodija jo prasmę.

Jie nerūpestingai pradeda žvelgti ir į sugedimą, tarsi tai būtų normali žmogaus gerovės dalis. Gyvenimo gėrybės vartojamos ir jomis mėgaujamasi nesirūpinant dvasine gyvenimo kokybe, nesirūpinant bendrais namais. Kol įprastą gyvenimą galime pripildyti tokia paviršutine gerove, nenorime galvoti apie tai, kas nepalieka vietos teisingumui ir meilei.

Ar sugedimas gali tapti norma? Taip. Ir kas tam atveria kelią? Toks nerūpestingumas, lengvabūdiškumas, kuris kreipia tik į rūpinimąsi savimi: tai durys į gyvenimą paskandinantį sugedimą, į sąžinės nejautrumą ir tapimą, nors ir nevalingai, blogio bendrininkais.

Pasak popiežiaus, būtent senatvė yra tas amžiaus tarpsnis, kuris leidžia gerai suvokti pasimėgavimų apsėstai ieškančio, bet vidinio gylio, grožio, teisingumo, meilės neturinčio gyvenimo apgaulę. Ypatingas vyresnio amžiaus žmonių jautrumas mintims ir jausmams, kurie daro mus žmonėmis, turi tapti pašaukimu ir senolių meilės naujosioms kartoms išraiška. Dievas laimina šią senatvės charizmą.

Nojus yra tokios gaivinančios, atjauninančios senatvės pavyzdys. Jis nedrausmina, nesiskundžia, nekaltina, bet rūpinasi pavojuje atsidūrusios kartos ateitimi, pastato laivą, kuriame priimamos visos gyvybės formos.

Nojus įvykdo Dievo paliepimą pakartodamas švelnų ir dosnų kūrimo gestą. Naujas palaiminimas, nauja kūrinija ir yra šio paliepimo motyvas. Nojaus pašaukimas visada aktualus ir mums reikia šio šventojo patriarcho užtarimo.

The post Po branduolinio karo turėtume viską pradėti iš naujo - popiežius appeared first on LAIKMETIS.