Anglakalbiams galima atleisti, nes jie paniškai bijo, kad prancūzų fašistinis skunkas Pepe Le Pétain atvyks į Respubliką ir paskelbs, kad į ją sugrįžta Viši. Pagaliau, ką dar galėtų reikšti „kraštutiniai dešinieji“?

Po šio savaitgalio balsavimo turėtų būti aišku, kad „kraštutiniai dešinieji“ yra terminas, kuris daugiau pasako apie jį vartojančio asmens šališkumą nei apie asmenį ar partiją, kuriai jis taikomas.

Istorija tokia: dar 2018 m. JAV liberalusis mokslininkas Markas Lilla (Markas Lila) žurnale „New York Review of Books“ paskelbė apgalvotą straipsnį, kuriame amerikiečių skaitytojams atskleidė „du naujosios prancūzų dešinės kelius“.

„Europos dešinėje vyksta kažkas nauja, ir tai susiję ne tik su ksenofobiškais populistų išpuoliais", - rašė Lilla. Toliau jis kalbėjo apie tai, kaip netradicinės dešiniosios partijos Prancūzijoje (ir ne tik) kuria nuoseklią ideologinę programą, kad pasiektų europiečius, susvetimėjusius su neoliberalia ekonomika, masine migracija ir kitais globalizmo epochos bruožais.

Straipsnio pradžioje Lilla kaltino žiniasklaidą, kad ji nesupranta Europos dešiniųjų niuansų. Dėl prancūzų žurnalistų „siauro matymo“ jiems sunku suprasti dešiniųjų rinkėjus, kuriems nusibodo išsekę respublikonai, bet kurie nesitapatina ir su Nacionaliniu frontu.

Kitame, bene svarbiausio liberalių Amerikos intelektualų žurnalo, numeryje pasirodė laiškas iš Paryžiaus, kuriame Lillai buvo griežtai priekaištaujama. Jo autorius teigė, kad nepaisant visų įdomių dalykų, kuriuos Lilla atskleidė apie naujai besiformuojančius prancūzų dešiniuosius, jie vis tiek yra tik nekenčiančių musulmonų fanatikų gauja, ir mes niekada neturime to pamiršti.

Kas jo autorius? James McAuley (Džeimsas Makalėjus), tuo metu dirbęs „Washington Post“ korespondentu Paryžiuje. Jo vos pridengta insinuacija buvo ta, kad Lilla, bandydamas suprasti savo temą, elgėsi kaip naudingas Prancūzijos neofašistų idiotas. Iš tikrųjų kai kurie iš tų pačių žmonių, kuriuos Lilla aprašė, anksčiau tais pačiais metais, lankantis Prancūzijoje, įspėjo mane, kad vengčiau tam tikrų grupuočių, nes jos tikrai yra fašistinės. Man pasirodė iškalbinga, kad žurnalistas, nuo kurio rašinių Amerikos sostinės vadovų klasė labiausiai priklausė, kad suprastų, kas vyksta Prancūzijoje, nesugebėjo padaryti svarbių skirtumų. Jam visi, kurie buvo dešinieji nuo Nicolas Sarkozy (Nikolia Sarkozi) laikų, buvo Viši vyriausybės simpatikai.

Praėjus šešeriems metams nuo to laiko, kai pasirodė šis apsikeitimas nuomonėmis, Europoje daug kas pasikeitė. Pavyzdžiui, Nacionalinis frontas dabar yra Nacionalinis sambūris, o Marine Le Pen (Marinai Le Pen) pavyko išvalyti partiją nuo nešvarių elementų. Persikėliau į Vengriją ir pradėjau suprasti nacionalistinę konservatyviąją Europos politiką iš vidaus. Vis dėlto pagrindinė įžvalga, kurią gavau iš to Lillos ir MacAuley pokalbio, man puikiai pasitarnavo: niekada, niekada nepasitikėkite menstryminiais žurnalistais, kad jie tiksliai informuos apie netradicinius Europos dešiniuosius.

Vengrijoje gyvenantiems JAV ir Jungtinės Karalystės emigrantams įprasta prie gėrimų juoktis iš to, kaip kvailai mūsų draugai ir šeima namuose panikuoja dėl „fašizmo“ čia, Orbanistane. Visi žinome istorijas, kaip šie žmonės atvykę pas mus į svečius būna šokiruoti bei sužavėti, kad Vengrija nėra tokia, kokią esant tikino jų žiniasklaida.

„Jaučiuosi tarsi vėl būčiau Europoje“, - pernai man sakė vienas paryžietis. Tai dažnas europiečių, kurie pamiršo, kaip gera gyventi mieste, kurio neužplūdo migrantai ir jų nusikalstamumas, pastebėjimas. Budapešte galima tiesiogine to žodžio prasme ištisas dienas nematyti policijos pareigūno. Jų nereikia taip, kaip kitur Europoje. Vengrai nėra šventieji, bet jie žino, kaip elgtis.

Kairiajai žiniasklaidai ir liberaliems akademikams svarbu demonizuoti V. Orbaną, nes jei žmonės atvyks į Vengriją ir pamatys, ką pasiekė jo vyriausybė, jie susimąstys, kodėl to paties negali turėti savo šalyse. Tai pasakytina ir apie dešiniųjų liberalų institucionalistus atlantinėje sferoje. Daugelis konservatyvių, prieš Trumpą (Trampą) nusiteikusių Vašingtono grandų nuoširdžiai tiki, kad Vengrija yra fašistinė pragaro skylė. Jie labiau tikėtų sniego žmogumi nei sutiktų su tuo, kad Vengrijoje iš tikrųjų nėra jokios kraštutinės dešinės, o „Fidesz“ pernelyg nuosaiki.

Dėl tos pačios priežasties tiems patiems liberalams svarbu, kad anglosferos masės, nemokančios skaityti kitomis kalbomis ir todėl priklausomos nuo savo žiniasklaidos, kad galėtų gauti informaciją, būtų įbaugintos populistinių Europos dešiniųjų. Jei nuolat vadinsite juos „kraštutiniais dešiniaisiais“, daugelis gerų ketinimų turinčių amerikiečių ir britų iš karto atmes juos kaip panašius į nacius. Tai, žinoma, tik sustiprina silpstančią liberaliąją tvarką - o tai, ko gero, ir yra tikslas.

Žinoma, buvo laikas, kai „kraštutinė dešinė“ buvo tikslus ir naudingas apibūdinimas. Devintajame ir dešimtajame XX a. dešimtmetyje Jeano-Marie Le Peno (Žano-Mari Le Peno) Nacionalinis frontas buvo būtent tokia partija: fašistinių ar pusiau fašistinių pažiūrų, įskaitant antisemitizmą, partija, kuri buvo kraštutinė dešinioji Prancūzijos politinio spektro dalis. Pagrindinę dešiniųjų srovę sudarė Jacques'o Chiraco (Žako Širako) vadovaujami golistai, o kairiuosius - François Mitterrando (Fransua Miterano) ir jo įpėdiniai socialistai.

Tai buvo anuomet. Šiandien tiek socialistai, tiek golistai yra paskydusios jėgos Prancūzijos politikoje. Buvęs socialistas Emmanuelis Macronas pasisavino didžiąją dalį kairiųjų jėgų, o užkietėję ideologai perėjo į Jeano-Luco Mélanchono (Žano-Liuko Melanšono) kraštutinių kairiųjų partiją. Marine Le Pen ir Jordano Bardella (Žordano Bardelia) Nacionalinis sambūris, kuriam sekmadienį atiteko vienas iš trijų rinkėjų atiduotų balsų, nėra „kraštutiniai dešinieji“. Jie yra dešinieji, tout court.

Žurnalistai ir kiti, kurie tvirtina kitaip, gyvena praeityje. Kas būtų, jei Europos žurnalistai, devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje rengę reportažus iš JAV, primygtinai reikalautų vadinti Reagano (Reigano) respublikonus „kraštutiniais dešiniaisiais“, nes reiganistai nebegyveno pagal Nixono (Niksono) laikų Respublikonų partijos platformas? Ar tai padėtų Europos skaitytojams geriau suprasti, kas vyksta Amerikoje? O gal tai būtų labiau žurnalistų aklumo ir šališkumo įrodymas?

Tiesą sakant, neabejotina, kad pagrindinis Jeano-Marie Le Peno įsitikinimas - kad masinė migracija, ypač musulmonų, yra nelaimė Prancūzijai - tapo kur kas aktualesnis nei prieš dvidešimt metų. Taip yra todėl, kad prancūzų rinkėjai savo akimis mato, kaip keičiasi jų šalis, ir jiems tai nepatinka. Jie taip pat mato, kokie bejėgiai šios krizės akivaizdoje yra institucijų vadovai. Todėl jie labiau linkę suteikti šansą vadinamosioms „kraštutinių dešiniųjų“ partijoms. Kam toliau balsuoti prieš „kraštutinius dešiniuosius“, jei to pasekmė - dar didesnis nuosmukis?

Vis dėlto, jei atidžiai pažvelgtumėte į Nacionalinio sambūrio platformą, ji šokiruotų amerikiečius bent jau tuo, kokia… normali ji yra. Jei tai yra „kraštutinė dešinė“, tai jūsų bažnyčią lankanti močiutė iš Dotano, Alabamos valstijoje, kuri nuo pat Nixono laikų balsavo už respublikonus, yra trigubas Hitleris.

Pirmieji du platformos punktai yra tai, kas labiausiai išskiria Nacionalinį sambūrį: nekontroliuojamos migracijos sustabdymas ir islamistinių ideologijų bei tinklų išnaikinimas. Jei netikite, kad tai populiarios pažiūros tarp 2024 m. prancūzų ir kad prancūzai turi rimtų priežasčių tuo tikėti (o ne tik išankstinį nusistatymą), vadinasi, gyvenote dramblio kaulo bokšte. Jei netikite, kad dauguma amerikiečių - ir ne tik respublikonų - pritartų šiai politikai, nors jos sprendžiamos problemos JAV yra kur kas mažiau aktualios, vadinasi, svajojate.

Likusi platformos dalis yra kokčiai nuobodi. Griežtas požiūris į nusikalstamumą. Už nacionalizmą. Mokesčių lengvatos ir kitos priemonės Prancūzijos pramonei ir verslumui skatinti. Didesnės išlaidos gynybai. Mažesni PVM mokesčiai energetikos produktams ir Prancūzijos branduolinės energetikos programos atgaivinimas. Tokie dalykai.

Prancūzų rinkėjai savo akimis mato, kaip keičiasi jų šalis, ir jiems tai nepatinka. Jie taip pat mato, kokie bejėgiai šios krizės akivaizdoje yra institucijų vadovai. Todėl jie labiau linkę suteikti šansą vadinamosioms „kraštutinių dešiniųjų“ partijoms.

Dar kartą perskaitykite Marko Lillos aprašytą Prancūzijoje besireiškiančią naują dešiniųjų srovę. Būtent toks konservatizmas man patinka - ir jį kur kas dažniau rasite Viktoro Orbano, o ne Marine Le Pen kalbose (nors atkreipkite dėmesį į jaunos Marine dukterėčios Marion Maréchal (Marion Marešal) iš Érico Zemmouro (Eriko Zemuro) partijos „Reconquete“ retoriką; ji įkūnija tokį katalikišką konservatizmą). Tačiau šis intelektualiai gilesnis konservatizmas gali geriau klestėti politinėje santvarkoje, kurią valdo sekuliarioji Le Pen ir dešinysis Bardella, lygiai taip pat, kaip jo amerikietiškoji versija turi kur kas daugiau šansų sulaukti sėkmės valdant Donaldui Trumpui.

Tiesa, nei M. Le Pen, nei D. Trumpas nėra tokio lygio kaip M. Thatcher (Tečer) ar R. Reaganas, bet galbūt jie geriau tinka epochoms, kurios juos sukūrė. Juk XX a. septintajame dešimtmetyje abu šie kultiniai konservatorių lyderiai buvo laikomi savo partijų „kraštutinių dešiniųjų“ avatarais.

Visada lengviau kaltinti tariamas blogybes tų, kurių nekenti, nei pripažinti savo pusės nesėkmes. Griežtai kairiųjų pažiūrų anglų politikas George'as Galloway'us (Džordžas Galovėjus) kai kuriais atžvilgiais yra grėsmingas, bet kai jis teisus, tai teisus. Po sekmadienio balsavimo jis tviteryje rašė, kad europiečiai renkasi dešinįjį populizmą dėl centrizmo nesėkmių. Toliau jis tęsė: "Kultūrinė panieka šeimai, tikėjimui ir šaliai. Bendrapartiečiai iš to pačio kiemo. Ekonominis nuosmukis [ir] deindustrializacija, apvilkta žaliosiomis mantromis. Jo neatbaidys VIEŠAS liberalizmas, svaičiojimas apie „izmus“, „istus“ ir „obijas“."

Šiuo klausimu nacionalistiškai nusiteikę konservatoriai gali sutikti su tvirtu kairiuoju anglu. Galbūt reikia būti už establišmento centro ribų, kad viską aiškiai matytum. Išskyrus Prancūziją, sekmadienio rinkimų rezultatai nebuvo ta revoliucija prie balsadėžių, kurios mes, konservatoriai, tikėjomės. Tačiau jie tikriausiai buvo seisminis posūkis prieš tikrąjį žemės drebėjimą, kuris dar tik laukia. Žiniasklaida ir valdančioji klasė Briuselyje, Vašingtone ir kitose Vakarų sostinėse, visiškai apsėsta budulių įpročio atmesti sudėtingas idėjas, vadinant jas fobijomis ar iracionaliai prietarais, bus paskutiniai, kurie tai pastebės.

Taip pat ir vis dar tikintys, kad šie instituciniai ekspertai yra tikslūs pasaulio, koks jis yra, analitikai, skirtingai nuo pasaulio, kuriame, kaip jie manė, gyveno praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, istorijos pabaigoje, kai visi didieji ir gerieji sutarė, kad globalistinė liberalioji demokratija yra galutinis visų žmonijos problemų sprendimas. Ta epocha praėjo, o jos idealai išblėso dėl nesėkmių. Norite tikėkite, norite ne, bet kažkada George'as Sorosas (Džordžas Sorosas) buvo ateitis.

The post Rodas Dreheris. Kas tie „kraštutiniai dešinieji"? appeared first on LAIKMETIS.

Dešinės ir kairės apibrėžimų – tiek pat, kiek pačių dešiniųjų ar kairiųjų. Šįsyk apsistokime ties vienu. Dešinieji nuo pat pradžių teigė, jog žmonės yra skirtingi. Tiek vertikaliai, tiek ir horizontaliai. Kai kurie skirtumai reiškia skirtingą vertę, kai kurie – tiesiog įvairovę. Kairieji nuo pat pradžių linkę apibendrinti. Jie kalba apie vienodas žmogaus teises, visiems bendrą gėrio ir laimės siekį, vienodą žmogiškąją vertę. Nuoseklūs kairieji yra kosmopolitai ir apibendrina visą žmoniją, bet galima ir tautinė ar teritorinė kairė.

Dešinieji, gindami įvairovę, ją pripažįsta tiek asmeniniu, tiek bendruomeniniu lygiu. Skiriasi žmonės, skiriasi ir tautos, religijos, kultūros, valstybės. Ankstyviausia dešiniųjų stovykla – konservatoriai, vėliau kristalizavosi nacionalistai, lietuviškai – tautininkai. Liberalai gali būti kairesni ar dešinesni, bet istoriškai ir giliausios minties esmės atžvilgiu jie visada buvo arčiau kairės. Kai konservatoriai ir tautininkai kalbėjo apie anglų, prancūzų, vokiečių laisves ir bendruosius gėrius, liberalai manė žiną, ko reikia visai žmonijai.

Adolfas Hitleris su savo sėbrais šiandien laikomi radikaliosios dešinės provaizdžiu. Iš tiesų jie buvo kairieji, kuriems tautiškumas tebuvo priedanga jų socialistiniam-totalitariniam galios konstruktui. Fašizmo krikštatėvio Benito Musolinio šaknys – Socialistų partijoje, šį politiką ypač vertino Vladimiras Leninas. Pagrindinė fašizmo tezė – kad ne tauta kuria valstybę, o valstybė – tautą. Galios konstruktas iškeltas virš bendruomenės, virš kultūros, virš natūralių žmonių tarpusavio ryšių.

Tautiškumas pats savaime yra dešinysis principas, kaip ir asmens autentiškumas. Tikras dešinysis tautininkas atmes socializmą kaip politinį ar kultūrinį modelį, bet gali priimti socializmą kaip ekonominį modelį, tai – visai kas kita. Ūkis yra fizinės tikrovės erdvė. Fiziškai visi žmonės – išskyrus anomalijas – turi dvi rankas, dvi kojas ir vieną galvą. Visi nori valgyti. Ir tautinė valstybė turi pasirūpinti, kad visi tautos vaikai tilptų už bendro stalo. Bet politikoje ir kultūroje visi žmonės žengia savu keliu į tiesą ir laimę.

Nacionalsocializmas ir komunizmas turėjo daug pereinamųjų grandžių. A. Hitleriui oponavo broliai Štraseriai, kurį laiką su jais buvo ir Jozefas Giobelsas. Ši srovė pagimdė tai, kas vėliau praminta nacionalbolševizmu. Josifas Stalinas, oponuodamas Levui Trockiui, kalbėjo apie socializmą vienai šaliai – galima lyginti su A. Hitlerio socializmu vienai tautai.

Šiandien Vakarų Europoje kyla dar viena tautinės kairės atmaina, kur imperijų pavergtos tautos vienijasi su imigrantais ir lytiniais deviantais prieš dominuojančią imperijos tautą. Kur tai veda pavergtąsias tautas? Iš esmės – į išnykimą margaspalvėje jūroje. Multikultūralizmas vienoje teritorijoje reiškia įvairovės naikinimą ilgalaikėje perspektyvoje. Tikra įvairovė užtikrinama tik tada, kai kiekviena šeima, kiekviena bendruomenė, kiekviena tauta turi savo erdviškai apibrėžtus namus.

Mažai kam žinoma, bet didžiausi nacionalsocialistų oponentai buvo konservatyvūs tautininkai. Ne Spartako lyga, o Klausas fon Štaufenbergas paskutiniaisiais karo metais bandė išgelbėti Vokietiją ir Europą nuo raudonai rudos tironijos, o už K. Štaufenbergo pečių stovėjo pats vokiečių tautininkų vadas Karlas Frydrichas Giordeleris. Viena pirmųjų nacius teisusių valstybių buvo tautininko Antano Smetonos vadovaujama Lietuva. O vienas iš antihitlerinės koalicijos lyderių buvo tautininkas Šarlis de Golis.

Dešinė gali būti autoritarinė, kaip A. Smetonos Lietuva, Miklošo Horčio Vengrija ar Antonijo Salazaro Portugalija. Bet yra ribos tarp autoritarizmo ir totalitarizmo. Tam tikra prasme tai net priešingi principai. Autoritarizmas remiasi konservatyviu požiūriu į prigimtinę ir socialinę žmonių hierarchiją. Bet konservatyvus autoritarinis modelis pripažįsta kiekvieno asmens ar asmenų grupės sklaidą savame lygyje. Konservatyvus autoritarizmas gerbia kūrybinę laisvę. O totalitarizmas išskirtinumą tiesiog naikina.

Taigi, totalitarizmas – su labai retomis išimtimis – yra išskirtinė kairės savastis. Dešinysis autoritaras sėdi ir stebi, kuris želmenėlis išaugs aukštesnis už kitus. Kairysis totalitaras jį tiesiog nupjauna. Pirmasis ieško žmonių su išskirtine išmintimi ir išskirtinėmis dorybėmis. Pastarasis visą visuomenę modeliuoja pagal valdančiojo asmens ar valdančiosios grupės užgaidas, veikdamas minios vardu.

Žinoma, dešinėje įžvelgti vien šventuosius būtų naivu. Fransiskas Frankas, Atatiurkas, Romanas Dmovskis –  arčiau dešinės, bet ne viskas jų keliuose rožėmis klota. Būta ir personalinių, ir etninių aukų. Čia įsijungia kiti principai, o pirmiausiai – imperializmas. Imperializmas yra prieštara klasikiniam nacionalizmui, ar tas imperializmas būtų tradicinis, ar modernus. Klasikinis nacionalizmas pripažįsta kiekvienos tautos teisę savoje šalyje kurti savo valstybę ir santvarką. Imperializmas tam prieštarauja.

Imperializmas gali būti ir kairysis, ir dešinysis. Visgi konservatyvios imperijos paprastai būna tolerantiškesnės nei socialistinės. Paradoksalu, bet šiandien tie, kurie garsiausiai šaukia apie toleranciją, patys ja pasižymi mažiausiai. Jie reikalauja toleruoti jų pažiūras ir persekioja už kitokias. Demokratija taip pat gali pereiti į totalitarizmą, ir be jokio pučo. Nuo A. Hitlerio Vokietijos iki Džastino Trudo Kanados.

Klasikinis nacionalizmas pripažįsta kiekvienos tautos teisę savoje šalyje kurti savo valstybę ir santvarką. Imperializmas tam prieštarauja.

Ar nacionalizmas gali būti teroristinis? Deja, taip. Hutų ir tutsių, arabų ir kurdų, turkų ir kurdų, tamilų ir sinhalų atvejai liudija, kad ir tautiniai skirtumai gali įgauti konfliktinių formų. Tiesa, dauguma atvejų už tai tenka dėkoti buvusioms ar esamoms kolonijinėms imperijoms, sugrūdusioms į vieną katilą skirtingas tautas. Kiekvienos tautos siekis gyventi savoje šalyje pagal savo papročius yra natūralus. O kai kuriais atvejais, pradedant tamilais Šri Lankoje ir baigiant osetinais Sakartvele, konfliktai vyksta tarp vietinių ir atvykėlių.

Nacionalizmas gali būti konfliktiškas. Bet tik tada, kai pažeidžiamos natūralios, istorinės tautų ribos. Ne visur jas įmanoma nubraižyti vienodai teisingai. Kai kurios tautos išsidėsčiusios sporadiškai, persidengiančiomis salelėmis. Tada racionaliau kalbėti apie daugiatautes konfederacijas su plačia kultūrine autonomija visoms konfederaciją sudarančioms tautoms.

Tik laisvi žmonės gali sudaryti laisvą tautą. Ir tik laisvoje tautoje žmonės gali būti išties laisvi. Tad žmogaus ir tautos laisvės yra glaudžiai susijusios. Šiandien vyksta kova už nuomonių įvairovę, asmens saviraišką, tautinę valstybę. Visa tai skiria dešinę, kuri šias vertybes gina, nuo kairės, kuri siekia jas sunaikinti. Todėl tikrų tautinių patriotų kelias šiandien – į dešinę. Kuo toliau nuo totalitarinės kairės.

Žinoma, konstruktyvus dešinysis kelias nėra priimti visa, kas šiandien vadinama dešine. Ekonomikoje, o ypač – ekologijoje arčiau tiesos yra kairieji, išpažįstantys holistinį (visuminį) požiūrį į žmogaus vietą visuomenėje, valstybėje ir pasaulyje. Žmonės kaip biologinė rūšis yra gana panašūs. Didžiausi jų skirtumai glūdi dvasinėje plotmėje, tad grynoji politika, o ypač – kultūra yra sritys, kur arčiau tiesos yra dešinieji.

Žmogus kaip biologinė būtybė yra gamtos dalis ir turi siekti darnos su kitomis gyvybės formomis. Žmogus kaip dvasinė būtybė nuolat balansuoja tarp savasties ir objektyvios tiesos. Visgi vienintelis autentiškas santykis su tiesa yra paties atrastas santykis. Primesta tiesa tėra suvaidinta tiesa. Valstybė gali ir turi pateikti visuomenei tiesos gaires, bet dauguma atvejų įtikinimas yra geresnis kelias nei prievarta. Ir tai skiria dešinę nuo kairės. Dešinieji diskutuoja, kairieji – represuoja.

Kairieji pradeda nuo bendrybės, kurią patys susikuria savo galvose. Dešinieji pradeda nuo atskirybės ir nuo jos palaipsniui eina link vis didesnių bendrybių. Nuo asmens – prie šeimos, draugijos, tautos, civilizacijos, galiausiai – žmonijos ir viso gyvojo pasaulio. Ne visi dešinieji pasiekia galutinį bendrybių tašką, kai kurie sustoja pusiaukelėje. Todėl sveiko mąstymo dešinysis turi išgirsti, ką teisingo sako kairė.

Vis dėlto pats dešinės principas – nuo atskiro eiti prie bendro – yra, mažų mažiausiai, blaivesnis už priešingą kairės principą. Tik sužinoję, kad Sokratas yra mirtingas, po to – kad Platonas ir Aristotelis taip pat yra mirtingi, galime eiti prie išvados, kad visi žmonės (tikėtina) yra mirtingi. Nes tai liudija visi mums žinomi pavyzdžiai. Pradėti nuo to, kad visi žmonės – mirtingi, todėl mirtingas ir Sokratas, yra spekuliacija.

Atimkime iš žmogaus jo tautiškumą, kultūrą, religiją, individualius pomėgius, gabumus, dorybes ir svajones – ir kas liks iš žmogaus apibrėžimo? Ko bus verta iš tokių statistinių individų sudėliota žmonija? Kairieji žmonių visuomenę traktuoja kaip mechanizmą, dešinieji – kaip organizmą. Kur kiekvienas organas yra gyvas ir jį praradus kenčia visas kūnas. Kairieji geriau suvokia fizinę tikrovę, dešinieji – dvasinę.

Kairysis Karlas Marksas dvasią subordinavo kūnui, dešinysis Edmundas Berkas – priešingai. Tauta yra ir fizinė, bet pirmiausiai – dvasinė bendruomenė, tuo ji skiriasi nuo rasės. Tai – dar viena priežastis, dėl ko tautininkui artimesnė dešinė nei kairė. Dvasinė, idėjinė tikrovė – sudėtingesnė nei geometrija. Dešinės ir kairės sąvokos nėra vienareikšmės. Bet tik ten, kur esame aš, tu, jis ar ji, galima kalbėti apie sąvoką: mes.

The post Marius Kundrotas. Tautiškumas politiniame spektre appeared first on LAIKMETIS.

Šį kartą cenzūra atsisuko prieš kraštotyrininką, lituanistą Benjaminą Kondratą, kuris išleido jau 23-ąją serijos „Kūrėjų pėdsakais“ knygą, šį kartą apie Molėtų kraštą. „Kūrėjų pėdsakais“ – tai išsami Lietuvos regionų literatūrinės kraštotyros serija, skirta mūsų šalies regionų ir atskirų vietovių literatūriniam paveldui. Naujausioje knygoje apžvelgiami žymiausi praeities ir nūdienos kūrėjai, kilę iš Molėtų krašto. Šios knygos pristatymai jau buvo suplanuoti Molėtų viešojoje bibliotekoje bei jos filialuose Molėtų rajono miesteliuose ir kaimuose. Vis dėlto staiga, vienašališku bibliotekos vadovybės sprendimu, visi pristatymo renginiai buvo atšaukti. Kodėl?

Pasirodo, naujoje B. Kondrato knygoje, kurioje pateikiamos žymiausių Molėtų krašto kūrėjų biografijos, kritiškai atsiliepta apie rašytoją, režisierių Marių Ivaškevičių. Būtent už šį kritišką atsiliepimą apie kraštietį Molėtų viešosios bibliotekos vadovybė vienašališkai nusprendė neleisti knygos pristatyti savo erdvėse, Molėtų krašto laikraštyje net neslėpdama tokio sprendimo ideologinių motyvų, nors yra mokesčių mokėtojų išlaikoma įstaiga.

„Būčiau negalėjusi pažiūrėti į akis kūrėjų artimiesiems dėl tokios knygos, kuri būtų pristatoma rajono bibliotekose. Marius Ivaškevičius yra žinomiausias mūsų krašto menininkas, kurį pasirinkome bibliotekos globėju <…> Visi mūsų krašto kūrėjai yra gerbtini ir gerbiami žmonės. Esu šnekėjusi ne su vienu toje knygoje atsidūrusiu šio krašto kūrėju, jie sakė, kad jiems yra gėda būti tokioje knygoje. Todėl, manau, priėmiau teisingą sprendimą, neleisdama knygų pristatymų rajono bibliotekose,“ – sprendimą atvirai aiškino Molėtų viešosios bibliotekos direktorė Nijolė Stančikienė (Molėtų krašto laikraštis „Vilnis“, 2023 m. gegužės 2 d., Nr. 32 (8596)). Su tokiu sprendimu autoriui dar nėra tekę susidurti, visas iki tol leistas knygas jis galėdavo pristatyti to krašto, apie kurį bylojo jo knygos, bibliotekose.

Kuo išskirtinis mums būtent Marius Ivaškevičius? Tuo, kad parašė skandalingą romaną „Žali“, kuriame, kai kurių dar gyvų laisvės kovotojų nuomone, niekinamas ir šmeižiamas partizaninis judėjimas. Labai kritiškai apie šį rašytojo kūrinį atsiliepė žymiausi laisvės kovotojai ir disidentai.

M. Ivaškevičiaus romane „Žali“ veikia istorinių asmenybių prototipai, kurių pagrindinės figūros yra vadas Jonas Žemaitis-Vytautas ir jo kovos draugai. Knygos aprašyme teigiama: „Autorius atsisako politinio – prosovietinio arba prolietuviško – pasakojimo būdo ir išlaisvina veikėjus nuo būtinybės atstovauti tam tikrai pozicijai. Ribų nepripažįstanti vaizduotės galia veda skaitytojus ten, kur vengiant partizanų heroizavimo ir stribų demonizavimo tarpsta buitis, jausmai, intymus gyvenimas.“

Romane lyg ir veikia tikrų istorinių asmenybių prototipai, bet nieko bendro neturintys su realiai gyvenusiais žmonėmis. Partizanai čia vaizduojami bjauriai, nors nėra jokių istorinių duomenų patvirtinti tokiam vaizdavimui. Tai tikriausias šmeižtas atžvilgiu tų, kurie negali apsiginti. Pats Marius Ivaškevičius yra teigęs, kad šiuo romanu siekta ne šaipytis ar juoktis, bet pavaizduoti realistiškai. Kaip „realistiškumu“ galima vadinti bjaurias autoriaus vaizduojamas detales, kurių realiai niekada nebuvo?

Romane gausu tikrai skandalingų teiginių, pavyzdžiui: „Pamažu poetus, medikus ir mokslus išėjusius karininkus karas išžudė, o nauji inteligentai buvo per daug išsimokslinę, kad aukotų gyvybę už spalvą. Ir karas ėmė prastėti. Į jį ėjo kaimo bernai mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmogiškumą. Pamažu jie perėmė savo priešų metodus ir strategiją. Karas tapo žiaurus abipusiai.“ Ar tikrai partizanai perėmė sveiku protu nesuvokiamus mirusiųjų kūnų niekinimo metodus, guldymo prie bažnyčių ar turgaus aikštėse metodus, žiauriausių įmanomų kankinimų metodus? Tikrai jų strategija supanašėjo su priešų strategija?

Tokiame kontekste atrodytų suprantama, jeigu būtent M. Ivaškevičius būtų neįsileidžiamas į bibliotekas dėl savo, mano nuomone, antivalstybinės, Lietuvos laisvės kovotojus menkinančios ir šmeižiančios veiklos. Tačiau jam visos durys atviros, jo veikla bibliotekai neatrodo net truputį skandalinga – štai Molėtų viešojoje bibliotekoje paskutinis susitikimas su juo organizuotas dar gegužės 20 dieną. Tuo tarpu kraštotyrininkui, išdrįsusiam knygoje ne vien liaupsinti įžymųjį kūrėją, bet ir nurodyti su juo susijusias kontroversijas, bibliotekos durys uždarytos net po to, kai renginiai jau buvo suplanuoti.

Beje, dar 2022 m. lapkritį Molėtuose pagarsintas atvejis, kuomet Nacionalinio susivienijimo organizuotam renginiui „Lietuva karo šešėlyje: išlikimo strategija“ vietos neatsirado tiek viešojoje bibliotekoje, tiek savivaldybės administracijos posėdžių salėje, dėl ko galiausiai jis organizuotas privataus restorano salėje. Gegužės 8 dieną Nacionalinis susivienijimas organizavo kitą renginį – naujos knygos „Ukrainos karo pamokos“ pristatymą, kuriam, atrodytų, logiškiausia vieta būtų bibliotekos salė. Bet joje šįkart neatsirado laiko, tad renginys organizuotas kitoje vietoje.

Lietuvos „denacifikacijos“ apraiška

B. Kondrato atvejo iškėlimas į viešumą būtinas ne tik dėl cenzūros fakto, bet ir kaip itin iliustratyvus Lietuvoje susiklosčiusios situacijos, kai antivalstybines, bet kokį didvyriškumą dekonstruojančias nuostatas turėti net labai apsimoka, o patriotines ir tautines – net labai neapsimoka.

Visiems žinoma, kad pradėjusi karą Rusija paskelbė Ukrainos „denacifikavimo“ programą, bet mažai kas gilinosi, kas tai yra. Taip pat mažai kas suvokia, kad panaši programa, tik „švelniuoju“ būdu, vykdoma (sąmoningai ar tik dėl mados) ir Lietuvoje.

Kaip atkreipė dėmesį prof. Vytautas Radžvilas, Ukrainos „denacifikavimo“ planas buvo išdėstytas dviejų Rusijos karo propagandininkų Piotro Akopovo ir Timofejaus Sergeicevo, taip pat buvusio prezidento ir Rusijos Saugumo tarybos vadovo D. Medvedevo programiniuose straipsniuose. Vienas iš jų – T. Sergeicevo straipsnis „Ką Rusija turi padaryti Ukrainai“ – prieinamas ir lietuviškai. Šiame straipsnyje atskleidžiamas Rusijos programos ideologinis pagrindas ir ilgalaikiai tikslai, o tai yra siekis okupavus Ukrainą su šaknimis išrauti vadinamąjį „giluminį ukrainietiškumą“. Kas tai yra? Ukrainiečių tautos kalbinis nacionalizmas ir nacionalinė („banderiškoji“) istorinė atmintis. Kremliaus propagandistas Sergeicevas tą labai aiškiai išdėsto.

Kaip tuo tarpu pavadinti pagreitį įgaunančią Lietuvoje vykdomą kovos su istoriniais ir valstybiniais simboliais (pvz., paplūdimys Lukiškių aikštėje vietoj Vyčio monumento, K. Škirpos alėjos pervadinimas, J. Noreikos apšaukimas žydšaudžiu), Laisvės kovų diskreditavimo (pvz., M. Ivaškevičiaus „Žali“, R. Vanagaitės birželio sukilėlių bei A. Ramanausko-Vanago niekinimas, vėliau ją reabilituojant ir kviečiant į Knygų mugę), lietuvių valstybinės kalbos statuso ir jos norminės formos griovimo bei išstūminėjimo iš viešosios erdvės bei iš priderančio valstybinei kalbai monopolinio statuso oficialiame bendravime politiką?

Žinoma, tai „giluminio lietuviškumo“, kuris nebemadingas, nes Lietuva turi būti atvira, besienė ir beformė, išrovimo su šaknimis politika. Bet juk narsus ukrainiečių pasipriešinimas jeigu ko ir gali mus išmokyti, tai tikrai to, kad agresijai gali pasipriešinti tik vieninga ir stiprią tautinę savimonę turinti tauta.

Būtent „giluminį lietuviškumą“ nori išrauti ir tokie veikėjai kaip M. Ivaškevičius bei jam šiltnamio sąlygas kuriantys kultūrininkai. Romanų veikėjai čia nebeatstovauja „jokiai pozicijai“, autorius yra „neutralus“ Lietuvos laisvės kovoms, o nuo didvyriškumo apvalyti tikrai didvyriškai dėl Lietuvos galvas padėję vyrai „realistiškesni“, kai pavaizduojami kaip kokie barbarai, nors jie kovojo su tikru Rytų ordų barbariškumu.

„Giluminis lietuviškumas“ čia matomas kaip trukdis tikrai kūrybai, Tautos didvyriai – kaip stabas, Lietuvos laisvės kovų istorijos skleidimas – kaip propaganda. Taip, postmodernistų žodžiais kalbant, „dekonstruojama“ Lietuvos istorija ir Lietuvos didvyriai, kūrybai nebelieka jokių ribų, net jau mirusio ir apsiginti negalinčio asmens šmeižtas esą tik literatūrinė priemonė.

Žinoma, tokiais atvejais, kaip Molėtų bibliotekos vadovybės, „denacifikacijos“ programos dalimi tampama nesąmoningai, to nesuprantant. Neturime pagrindo teigti, kad biblioteka yra ideologiškai angažuota. Tiesiog Lietuvoje vis labiau įsigalinti tautinių, valstybinių ir prigimtinių nuostatų cenzūra tampa naująja norma, bet kokį valstybinį „istorijos pasakojimą“ laužantys menininkai įgyja neliečiamųjų „aureolę“, o kritikuoti kūrėjus, leidžiančius sau šmeižti laisvės kovotojus, tampa blogo tono ženklu, nes atrodo, kad kritikuojama pati kūrybos laisvė. Kritikuoti laisvės kovotojus šmeižiantį kūrėją tampa tolygu pulti kūrybos laisvę, o puolimą prieš kūrybos laisvę drausti juk liepia sveikas protas. Taip cenzūra virsta lyg kokia laisvės gynyba. Tikrovė apverčiama aukštyn kojomis.

Tai „giluminio lietuviškumo“ naikinimo giluminės pasekmės. Cenzūra tampa giluminė ir nebešokiruoja, kaip nebešokiruoja ir gilumine tampa panieka „laisvės kovų naratyvui“. Viskas yra dekonstruotina ir abejotina, tik ne pats siekis tai daryti. Ginant nežabotą laisvę normalu tampa riboti laisvę tų, kurie siekia apginti Laisvės kovas. Visur: vakar Vilniuje, šiandien Molėtuose, rytoj jūsų mieste.

The post Marius Parčiauskas. Molėtuose – cenzūra dėl kritikos partizaninį judėjimą juodinusiam Ivaškevičiui appeared first on LAIKMETIS.

Vietoj to žmonės yra priklausomi nuo to, ką autorius vadina „akimirksniu", t. y. nuo siekio iš karto patenkinti savo poreikius, o protas paliekamas nuošalyje. Tuo pat metu „teisingas" kalbėjimas nuolat koreguojamas, kad neįžeistų, todėl tapo nesuderinamu su laisve. Dėl šios kultūrinės transformacijos išaukštinama auka, kuriai reikia „saugių erdvių", kad būtų patenkinti jos šalininkų apetitai.

Turime būti atviri: visa tai yra šliaužiančio totalitarizmo, kuris diegiamas tiesiai mums po nosimi, rezultatas. Beveik visi konservatyvūs mąstytojai yra apibūdinę, ką tai reiškia. Trumpai tariant, neomarksizmo šalininkai bet kokia kaina stengiasi įtvirtinti jį kaip dominuojančią ideologiją, netgi eidami taip toli, kad paneigtų žmogaus prigimtį ir nutrauktų visus ryšius su praeitimi. Istorija laikoma priešu to, ką jie vadina „Didžiuoju žygiu" į pažadėtąją utopiją.

Šis didžiulis aparatas, įsikūręs daugiausia Briuselyje ir Strasbūre, sugebėjo poliarizuoti ir radikalizuoti mases, pasitelkdamas monstrišką, bet dažnai subtilią propagandos mašiną.

Tai vykdo Europos politiniai privilegijuoti visuomenės sluoksniai, ypač Europos Komisija, tapusi globalistine ir neomarksistine organizacija. Šis didžiulis aparatas, įsikūręs daugiausia Briuselyje ir Strasbūre, sugebėjo poliarizuoti ir radikalizuoti mases, pasitelkdamas galingą, bet dažnai subtilią propagandos mašiną, politizuojančią kiekvieną kasdienio gyvenimo aspektą, siekdama ją integruoti į utopinę darbotvarkę. Vardan „pamatinių vertybių" (kurios iš tiesų neturi nieko bendra su pagrindiniais Europos civilizacijos ramsčiais: graikų filosofija, romėnų teise ir krikščionybe) mūsų prašoma atsisakyti tradicinio gyvenimo būdo.

Europos socialinis eksperimentas

Mūsų valdantysis elitas naudoja kelias strategijas savo tikslui pasiekti. Kaip minėta, kalba pertvarkoma, kad taptų labiau „įtrauki", nes žodžio laisvė trukdo vis platesniam žmonių ratui. Jei kalbame laisvai, rizikuojame būti viešai sugėdinti. Be to, skelbiama vis radikalesnė aplinkosaugos politika.

Raginama vietoj mėsos valgyti vabzdžius, kad nepakenktume kilniam planetos išsaugojimo tikslui. Tuo pat metu iš mūsų tikimasi, kad būsime sveiki. Visai neseniai eksperimentinės vakcinos buvo laikomos vieninteliu COVID pandemijos sprendimu.

Iš tiesų, valdžia įgijo didžiulę įtaką masėms, nes daugelis noriai atsisakė savo konstitucinių teisių ir laisvių mainais į menką saugumo jausmą. Galiausiai turėsime taupyti energiją, vietoj centrinio šildymo naudoti daugiau antklodžių, kartu praustis duše (kaip siūlė Šveicarijos energetikos ministrė Simonetta Sommaruga) ir šluostytis skudurėliu (kaip teigė Vokietijos Badeno-Viurtembergo žemės ministras pirmininkas Winfriedas Kretschmannas).

Marksas, Engelsas, Leninas, Trockis, Gramsci, Gentile'is ir panašūs veikėjai išaugino daugybę mokinių, kurie „skaldyk ir valdyk" strategiją taiko veiksmingiau nei pats Niccolò Machiavelli. Žinoma, Frankfurto mokykla labai padėjo šiame procese.

Iš pradžių įkurta kaip mokykla, kuri priešinosi tarpukario metų vyraujančiam mąstymui, XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje ji virto propagandine mokykla ir kultūrinio marksizmo, arba kritinės teorijos, tramplinu, kaip teigia žymiausi šios mokyklos mokslininkai.

Griaudami tokias sąvokas kaip tauta, šeima, tikėjimas ir laisvė bei ignoruodami dvasinius žmogaus prigimties aspektus, jie siūlė naują pasaulį, grindžiamą vien socialiniais konstruktais, hedonizmu, kultūros atmetimu ir neapykanta viskam, kas priklauso praeičiai, ir pakartojo didžiausią Karlo Markso klaidą - pamiršo dvasinį Hegelio dialektikos aspektą. Ši nauja marksizmo forma greitai užvaldė kultūrines ir politines institucijas, kaip giliausiose bolševikinėse Antonio Gramsci svajonėse.

Taigi psichosocialiniu požiūriu „pabudimo" kultūra ir politinis korektiškumas yra giliai įsišakniję Frankfurto mokykloje, kuri ir toliau stipriai veikia Europos trajektoriją. Šiandien Vakarai išgyvena egzistencinę krizę. Užuot ėję link Europa Christiana, kaip įsivaizdavo Konradas Adenaueris ir Robertas Šumanas, tūkstančiai ES biurokratų sistemingai naikina istorines judėjiškas-krikščioniškas Europos šaknis, primesdami žemyno tautoms visuotinę amneziją, kuri sklinda virš mūsų kaip nuodingas rūkas. Europos elitas sėkmingai atsivertė į progresyvizmo religiją, kuria siekiama perauklėti visą žemyną.

Po kiekvienos reformos seka kontrreformacija, o po kiekvienos revoliucijos - ATKŪRIMAS.

Tačiau man patinka teigti, kad istorija yra cikliška. Po kiekvienos reformos seka kontrreformacija, o po kiekvienos revoliucijos - atkūrimas.

Šį kartą tautos turi imtis iniciatyvos ir pradėti kontrpuolimą, kad išsivaduotų iš kampo, į kurį buvome įstumti. Europos nacionalizmas atgimsta, o kai kuriais atvejais net atėjo į valdžią. Po Vengrijos ir Lenkijos, Švedija ir Italija padarė vilčių teikiantį posūkį į dešinę. Europos šalys viena po kitos grįžta į savo vėžes, o perspektyvos teikia vilčių. Šalyse, kurios anksčiau buvo kairiųjų bastionai, pavyzdžiui, Švedijoje, žmonės pradėjo suvokti, kad pažadas sukurti naują pasaulį nepateisino visų lūkesčių. Daugelis pradeda suvokti, kad konservatizmas yra įsišaknijęs realybėje ir atitinkamai veikia. Nacionalinių konservatorių pasipriešinimas giliai kultūrinei marksistinei kairei yra logiška, pateisinama ir pagrįsta reakcija, kaip antikūnų kova su infekcija.

2022 m. pabaigoje Bukarešte į svarbią tarptautinę konservatorių konferenciją susirinko daug suverenistinių pažiūrų politikų ir nuomonės lyderių iš visos Europos. Į renginį, pavadintą „Ta Europa, kuria tikime", susirinko svarbūs dešiniųjų veikėjai iš tokių šalių kaip Italija, Ispanija, Prancūzija, Portugalija, Lenkija, Belgija, Suomija, Serbija ir Izraelis.

Dalyviai pabrėžė, kad kova už mūsų tradicijas visų pirma yra kultūrinė ir politinė. Jie pripažino, kad vyraujantis švelnus, bet energingas totalitarizmas kelia egzistencinę grėsmę būsimų Europos kartų protams ir sieloms.

Vis dėlto, nepaisant vilties žiburių, mūsų civilizacija yra kaip niekada arti tapimo socialinio eksperimento auka, kurį Ursula von der Leyen apibendrino 2022 m. rugsėjo 14 d. kreipimesi į Europos Parlamentą, kalbėdama apie „Europos suverenitetą" - dirbtinę ir juokingą sąvoką, geriausiai apibūdinančią socialinę inžineriją.

Kaip ES tampa socialiniu eksperimentu? Žvelgiant iš realistinės perspektyvos, tokio dalyko kaip „Europos suverenitetas" paprasčiausiai nėra. U. von der Leyen turi omenyje daugiau galių Europos Komisijos rankose, kuri jau viršijo Lisabonos sutartimi jai suteiktus įgaliojimus. Ji nori, kad saujelė biurokratų, kurie retai išeina iš savo biurų Briuselyje, turėtų valdžią šimtams milijonų piliečių, net jei jie neturi jokio supratimo, kaip atrodo kaimas Rytų Europoje ar koks yra gyvenimas Viduržemio jūros regione.

ES neturėjo būti nei viršnacionalinė valstybė, nei aksominis kalėjimas, pilnas denacionalizuotų žmonių.

ES įkūrėjai įsivaizdavo Europą kaip laisvės ir įvairovės erdvę, kurioje istoriškai ir kultūriškai skirtingos tautos nuspręstų paspausti vienas kitam ranką dėl savo piliečių gerovės. ES neturėjo būti nei viršnacionalinė valstybė, nei aksominis kalėjimas, pilnas denacionalizuotų žmonių, kurie gyvena tik tam, kad dirbtų, vartotų ir mokėtų mokesčius. Užtenka pažvelgti į Lenkiją ir Vengriją, kad pamatytume, jog bet kuri tauta, kovojanti už savo nacionalinį suverenitetą ir konstitucijos viršenybę prieš Europos biurokratiją, prieštaraujanti chaotiškai migracijai, LGBT darbotvarkei ar įkyriai žaliajam kursui, bus pavadinta „neliberalia" ir „nedemokratiška".

Nacionalizmas ir gamta

Šiame kontekste, manau, svarbu suprasti, kad, kad ir kaip globalistai tyčiotųsi iš tautinės tapatybės ar jos nekęstų, ji niekada netaps atgyvena. Kodėl? Todėl, kad ji neatsiejamai susijusi su žmogaus prigimtimi ir psichika. Kad būtume funkcionalūs suaugę žmonės, mums visiems reikia psichologinio stabilumo, kognityvinio sąskambio ar dar kokio kito pavadinimo.

Kaip nacionalinė tapatybė susijusi su psichologiniu stabilumu? Asmenys, formuodami savo tapatybę, remiasi bendruomene. Nacionalinė tapatybė, religija ir kultūra yra esminiai mūsų prigimties dalykai. Šie elementai yra tarpusavyje susiję ir, kai jais dalijasi žmonių grupė, sudaro tai, ką vadiname tauta. Taigi tautinė tapatybė yra svarbus kiekvieno iš mūsų egzistencijos ir stabilumo veiksnys.

Vadinasi, tautinės tapatybės siekis ir nacionalizmo gimimas turi kur kas gilesnes istorines šaknis nei pripažįsta šiuolaikinė akademinė visuomenė. Nors nacionalizmas gali būti nauja sąvoka mūsų egzistencijos laiko juostoje, tautinė tapatybė yra mūsų žmogiškojo poreikio priklausyti išraiška.

Nei nacionalizmas, nei tautinė tapatybė neatsirado atsitiktinai. Pavyzdžiui, jį galime aptikti Romos imperijoje, kuri tikėjo, kad Romos vaidmuo santykiuose su „barbarais" yra civilizacinis. Istoriografija - istorijos rašymas - buvo visapusiškai išnaudota romėnų propagandos ir nuo šiol išliko svarbiu kiekvienos šalies tapatybės ir teisėtumo veiksniu.

Be būdingo nacionalinio jausmo Žana d'Ark ar Henrikas V niekada nebūtų atsiradę.

Yra ir kitų pavyzdžių iš priešistorės, pavyzdžiui, Šimtametis karas arba Ispanijos Rekonkista. Nors Šimtametis karas prasidėjo kaip dviejų monarchų konfliktas, jis greitai virto dviejų tautų karu. Kodėl? Todėl, kad žmonės jautė rezonansą su savo karaliais ir didvyriais. Be būdingo nacionalinio jausmo Žana d'Ark ar Henrikas V niekada nebūtų atsiradę.

Po to, kai anglų ilgasis lankas ties Kresi, Puatjė ir Azenkuru nutraukė sunkiosios riterijos viršenybę, žodžiai „ilgasis lankas" ir „anglas" tapo sinonimais, o tai viduramžiais sustiprino anglų tapatybę. Tuo pat metu ilgas Ispanijos Rekonkistos procesas buvo įmanomas tik todėl, kad nacionaliniai jausmai buvo įaugę į ispanų psichiką. Taip jiems pavyko galutinai nustumti maurus už Tariko uolos. Ispanų tapatybė ir toliau stiprėjo, nes Fernandas de Aragonas ir Kastilijos karalienė Izabelė nugalėjo Rekonkistoje ir padėjo Ispanijos monarchijos pamatus.

Galima paklausti, jei nacionalizmas toks svarbus žmogaus asmenybei ir kultūrai, kodėl jis užgimė tik XIX a. romantizmo epochoje? Iš tiesų nacionalizmas atsirado Vokietijoje kaip reakcija į Prancūzų revoliuciją ir Apšvietos racionalizmą. Šie elementai gaivino Napoleono imperiją, todėl vokiečių intelektualai, kurie priešinosi Prancūzijos teritoriniam ir intelektualiniam dominavimui, juos suvokė kaip grėsmę. Taigi, vokiečiai ėmėsi kontratakos ir gimė romantizmas.

Pagal šią filosofiją, kuriai Vokietijoje įtakos turėjo Herderio ir Fichtės idėjos, tauta buvo organiškos bendruomenės išraiška, priešingai nei Apšvietos epochos samprata, pagal kurią tauta buvo lygiateisių piliečių, susietų visuomenine sutartimi, rinkinys. Vėliau romantizmo tikslas buvo atkurti unikalios dvasios, valios ar sielos apimtas tradicijas, išreikštas kalba, mitais, tradicijomis ir įstatymais.

XIX amžiuje smarkiai sugrįžo liaudies kultūra ir tradicijos. Kartu su Prancūzija ir Vokietija kūrėsi ir kitos tautinės valstybės: Italija, Graikija, Rumunija, Serbija, Bulgarija ir kt. Šios tautos ėmė reikalauti tautinio apsisprendimo. Tokios kultūrinės nepriklausomybės jėga buvo įspūdinga, nes ji suteikė teisėtumo jų politiniams idealams ir kartu atitiko bendruomeninio tapatumo poreikį. Todėl, nors šiuolaikinėje literatūroje jis gali būti apibrėžiamas kaip ideologija, nacionalizmas pats savaime nėra ideologija, o veikiau pagrindinio žmogaus poreikio patenkinimas.

Žinoma, kairieji atmeta tautinės valstybės organiškas šaknis. Jų teorijos neįsitvirtinusios istorinėse, kultūrinėse ir visuomeninėse realijose, ir daugiausia šios kyla iš po Antrojo pasaulinio karo naujai interpretuoto marksizmo, turėjusio tapti teoriniu pagrindu naujiems socialiniams judėjimams.

Konservatyvioji Apšvieta

Galbūt konservatoriai gali pradėti naują Apšvietą Europoje. Galbūt šį kartą šviesa paskatins mus stiprinti savo civilizaciją ir kultūrą (kaip teigė Fichtė savo „Kreipimesi į vokiečių tautą"), grįžtant prie savo ištakų, prie judėjiškų-krikščioniškų šaknų, prie Dievo, šeimos, tautos, tiesos ir laisvės. Galbūt skamba paradoksaliai, bet tik konservatyvi revoliucija, kaip siūlė Edmundas Burke'as, sugrąžins Europą į teisingą kelią.

Priešingai neomarksistinei retorikai, nacionalizmas nėra susijęs su neapykanta ar pranašumu. Kai nacionalizmas įrėmintas krikščioniškoje moralėje, jo centre yra meilė. Mylėti savo tėvynę nereiškia nekęsti kitų tautų ar laikyti jas žemesnėmis. Tai iškreiptos nacionalizmo apraiškos, neturinčios nieko bendra nei su krikščionybe, nei su laisve, kurią tradiciškai vertino Vakarai.

Turime garsiai ir aiškiai pasakyti: neomarksizmas dabar kaip niekad priartėjo prie mūsų kultūrų aktualizavimo. Šiandien kairiųjų tikslas - išplauti žmonėms smegenis, kad jie savo noru pakeistų savo prigimtį. „Didysis žygis" niekada nesibaigs, jei nebūsime pasirengę paliudyti, kad du ir du yra keturi ir kad vasarą lapai žaliuoja, kaip kadaise sakė Gilbertas Keithas Chestertonas.

Teisinga kova dabar yra susijusi su visų mūsų pagrindinės tapatybės elementų išsaugojimu. Didžiausia klaida, kurią galime padaryti, yra tyliai sėdėti nuošalyje ir daryti kompromisus vardan taikos, kuri niekada neįvyks. Kuo labiau lenksimės, tuo blogiau bus. Tai mums rodo istorija. Tokio požiūrio 1938 m. laikėsi Neville'as Chamberlainas ir Ispanijos dešinieji likus vos keleriems metams iki Ispanijos pilietinio karo pradžios.

Vietoj to kovoje su hidra galime sekti Heraklio pavyzdžiu. Jei mūsų karta sugebės apginti savo tautas ir paveldą, nugalėsime neomarksistinę hidrą. Nuosmukio laikais turime prisiminti, kad tai, kas mus laiko kartu, yra mūsų pamatinė tapatybė. Perfrazuojant Robertą Schumanną, Europa priklausys savo tautoms arba ji nustos egzistuoti.

The post Alexandru-Eduardas Nica. Ginant Europą nuo neomarksistinės hidros appeared first on LAIKMETIS.

Nacionalizmo kaip pasaulėžiūros šaknys driekiasi į Bibliją. Dievo išrinktosios tautos paveikslas įkvėpė šios pasaulėžiūros tėvus-kūrėjus pripažinti kiekvieną pasaulio tautą Dievo kūrinijos dalimi ir dėl to – šventybės apraiška. Pirmieji modernūs nacionalistai Europoje buvo arba giliai tikintys krikščionys, kaip Johannas Gottfriedas Herderis (Johanas Gotfrydas Herderis), arba krikščioniškosios kultūros auklėtiniai, kaip Giuseppe Mazzini (Džiuzepė Madzinis).

Net ir į Aziją nacionalizmas atėjo per krikščionybę. Arabų nacionalizmo pradininkas Mišelis Aflakas (Michel Aflaq) buvo stačiatikis, kinų tautos tėvas Sun Yat-Senas (Sun Jat Senas) – protestantas. Mahatma Gandhi (Mahatma Gandis) žavėjosi Jėzaus Kristaus asmenybe ir mokymu, nors pats išpažino tradicinę indų religiją. Mustafa Kemalis Atatürkas (Mustafa Kemalis-Atatiurkas) kūrė modernią turkų tautą pagal krikščioniškosios Europos tautų modelį.

Nykstant krikščioniškajai etikai tai atsiliepė ir nacionalizmo sampratoms. Adolfui Hitleriui priskiriami žodžiai: tegul Dievas sau tvarkosi danguje, o mes susitvarkysime čia, žemėje. Ne taip svarbu, ar jis iš tiesų tai pasakė, kaip tai, jog būtent pagal šį principą elgėsi. Jei nacionalizmas nėra dieviškas, jis tampa velniškas. Hitlerinė nacionalizmo samprata demonizavo nacionalizmą kaip tokį.

Šiandien vėl aktualus glaudus santykis tarp nacionalizmo ir krikščionybės. Nacionalizmas – natūralus krikščionybės sąjungininkas prieš artėjančią Antikristo karalystę, kurios esminė sąlyga – globalizmas. Krikščionybė – natūrali sąjungininkė nacionalizmui ugdant tautos dorovę, nes tik dora tauta yra sveika.

Šiandien vėl aktualus glaudus santykis tarp nacionalizmo ir krikščionybės.

Kai kurie krikščionys paprieštaraus, kad Antikristą nugalės tik Jėzus Kristus, o bet kokie bandymai atidėti dabartinio pasaulio pabaigą – tai pretenzijos nutolinti ir artėjančią Dievo karalystę. Šiems broliams ir seserims norėtųsi priminti istoriją. Pasaulio pabaiga buvo priartėjusi daugelį kartų, bet vis atsirasdavo tie, kurie ją atidėdavo. Tai buvo žmonės, tapę žemės druska. Būti ja – kiekvieno krikščionio misija. Dievo valia, kad pasaulio pabaiga ateitų ne anksčiau, nei paskutinis žmogus gaus galimybę išsigelbėti.

Galimas prieštaravimas ir iš kai kurių nacionalistų pusės: daugeliui tautų krikščionybė yra atneštinė religija, be to – universalistinė, skatinanti visų žmonių tarpusavio meilę, o nacionalistas, neva, turėtų mylėti tik savo tautą. Čia esama nuoseklumo spragų. Sava tauta objektyviai gali būti vertybė tik tada, jei tauta iš principo yra vertybė, o tai reiškia – kiekviena tauta. O purkštaujantys prieš atneštinę religiją turėtų atsisakyti kompiuterių, interneto, automobilių ir bulvinių cepelinų, nes visa tai – iš svetur.

Nacionalizmas be krikščionybės lengvai išvirsta į tautinį savanaudiškumą, kurio pasekmė, kaip ir individualaus savanaudiškumo atveju, visų karas su visais. Ar mažų mažiausiai – abejingumas kitam, sąlygojantis atitinkamą atlygį. Pavyzdys – šiandieninių Vakarų Europos nacionalistų noras, kad jų žmonės šiltai gyventų, kūrendami rusiškas dujas, kai Rusijos kareivos žudo ir prievartauja ukrainiečius. Lieka tik melstis, kad vakariečiai išvengtų Rusijos smurto, bet jau dabar jie moka savo orumu ir laisve.

Lieka tik melstis, kad vakariečiai išvengtų Rusijos smurto, bet jau dabar jie moka savo orumu ir laisve.

Krikščionybė nacionalizmui suteikia dvasinį turinį. Be šio turinio lengva nukrypti į išorinius dalykus. Kelios raidės gali tapti svarbesnės, nei demografinė katastrofa, kai tautos tiesiog fiziškai traukiasi užmarštin. Kova už tautą prasideda nuo šeimos, šeima – nuo meilės, o meilė ateina iš Dievo. Kova už gyvybę taip pat jungia krikščioniškus ir nacionalistinius motyvus. Dvasinę mirtį lydi ir fizinė.

Savo ruožtu nacionalizmas suteikia krikščionybei politinę formą. Meilė žmonijai visada prasideda nuo konkretaus žmogaus, nuo konkrečios bendruomenės. Tauta – viena iš tokių bendruomenių, sudaranti politinės struktūros pagrindą. Tautinė valstybė, kurioje žmonės susišneka, sutaria dėl bendrų prasmių, yra tvariausia valstybės forma. Ir tai – geriausia terpė demokratijai, kuri užtikrina minties laisvę ir galimybę skleisti gerąją žinią.

Krikščioniškas nacionalizmas nėra klerikalinis nacionalizmas – pastarojo pavyzdžiai buvo tarpukario Lenkija ir frankistinė Ispanija. Lietuvių tautininkų, kitaip tariant – nacionalistų lyderis Antanas Smetona buvo giliai tikintis katalikas, tačiau užtikrino laisvę ir pagarbą įvairioms religinėms konfesijoms. Kaip tik politikų užmojis įstatymo ir prievartos aparato galia įtvirtinti savo konfesiją rodo menką pasitikėjimą Dievu – tarsi Jam reiktų politikų pagalbos skelbiant savąją žinią. Krikščioniškasis nacionalizmas įstatymu įtvirtina moralę, o religiją palieka žmogaus ir Dievo tarpusavio reikalu.

Krikščioniškasis nacionalizmas nereiškia ir to, kad kiekvienas jo šalininkas turi būti išpažįstantis krikščionis. Kai kurie pagonys ir laisvamaniai politikoje geriau gina krikščioniškąsias vertybes, nei kai kurie formalūs krikščionys. Jei smulkinsimės iki vietinių pavyzdžių – palyginkime Kazimierą Uoką su Aušra Maldeikiene. Krikščioniškasis nacionalizmas – tai bibliniai moralės principai, pirmiausiai išreikšti Dekaloge ir Kalno pamoksle, o po to – ir apaštališkuosiuose raštuose.

Artimo meilė, prigimtinė šeima, pagarba gyvybei ir kūrinijai, asmens ir bendruomenės interesų pusiausvyra, teisingumas ir solidarumas, dvasinių idealų sklaida – tai pagrindinės temos, kur krikščionybė ir nacionalizmas vienas kitą pastiprina. Jie nėra vienas kitam tapatūs, nes krikščionybė kalba apie teologiją ir moralę, o nacionalizmas – apie kultūrą ir politiką, bet glaudžiai pinasi vienas su kitu.

Ateina laikas grįžti prie šaknų. Tauta – tai žemiška Bažnyčia, o Bažnyčia – dangiška tauta. Abi jos kyla iš Dievo.

The post Marius Kundrotas. Krikščioniškasis nacionalizmas appeared first on LAIKMETIS.

Madride susirinkta tęsti darbo, pradėto Varšuvoje prieš mažiau nei du mėnesius, kai Europos dešiniųjų lyderiai susitelkė pasipriešinti pernelyg didelei Vokietijos įtakai ES ir šliaužiančiai bloko federalizacijai.

Antrojo susitikimo šeimininkas yra Ispanijos „Vox“ partijos lyderis Santiago Abascal (Santjagas Abaskalis). Jo kvietimu į Madridą iš visos Europos atvyko keliolika partijų lyderių, pasisakančių už Tautų Europą, grindžiamą krikščioniškosiomis vertybėmis.

Dviejų dienų (sausio 28-29 d.) susitikime dalyvauja Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, Lenkijos premjeras Mateusz Morawiecki, Prancūzijos nacionalinio fronto/Nacionalinio susivienijimo pirmininkė Marine Le Pen, FPÖ pirmininkė Marlene Svazek (Austrija), Vlaams Belang lyderis Tom Van Grieken (Belgija), JA21 europarlamentaras Rob Roos (Nyderlandai), Konservatyvios liaudies partijos lyderis Martin Helme (Estija), IMRO-Bulgarijos nacionalinio judėjimo vadovas Krasimir Karakačanov ir Krikščionių demokratų nacionalinės valstiečių partijos vadovas Aurelian Pavelescu (Rumunija) ir Lietuvos lenkų sąjungos ir Krikščioniškų šeimų sąjungos pirmininkas, Europos parlamento narys Valdemar Tomaševski.

Madrido viršūnių susitikime diskutuojama apie tai, kaip apginti Europą ir ES valstybių narių piliečius nuo dabartinių grėsmių. Partijų lyderiai kalba apie būtinumą apginti pramonę Europoje, kuri užtikrina darbo vietas, ES valstybių narių energetinį suverenumą, gimstamumo skatinimą, kad Europa galėtų išvengti gyventojų skaičiaus mažėjimo ir būdus saugoti Europos sienas nuo nelegalios imigracijos.

Per pirmąjį viršūnių susitikimą Varšuvoje Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos pirmininkas Valdemar Tomaševski pateikė siūlymą papildyti susitikimo pabaigoje priimtos deklaracijos tekstą elementu apie būtinybę atremti Europos Komisijos siekius pašalinti iš viešojo diskurso pavadinimą „šv. Kalėdos“. V. Tomaševskio siūlymui partijų lyderiai pritarė, o deklaracija buvo atitinkamai papildyta. Iniciatyva buvo sėkminga, nes EK atsisakė absurdiškų ketinimų, diskriminuojančių krikščionis.

Primename, kad 2021 metų liepą 16 dešiniųjų partijų lyderiai iš 15 ES šalių pasirašė bendradarbiavimo deklaraciją, o per Varšuvoje vykusį susitikimą pirmą kartą susitiko gyvai. Lyderių susitikimas Madride baigsis šeštadienį priėmus bendrą pareiškimą, kuri pasirašys viršūnių susitikime dalyvaujantys partijų lyderiai.

The post Madride vyksta antrasis tautinių, krikščioniškų ir dešinės Europos partijų lyderių susitikimas appeared first on LAIKMETIS.

Varšuvos padangę nušvietė petardų blyksniai, o demonstrantai su valstybės vėliavomis rankose skandavo šūkius skambant būgnams. Eitynes tiesiogiai transliuoja visuomeninė televizija.

Lenkija, kurios teritorija 123 metus buvo padalyta tarp Rusijos, Austrijos ir Prūsijos, nepriklausomybę atgavo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos dieną – 1918 metų lapkričio 11-ąją.

Šių metų Nepriklausomybės dienos eitynių šūkis – „Nepriklausomybės neparduosi“.

Anot renginio organizatorių, eitynėse dalyvauja daugiau kaip 100 tūkst. žmonių.

Anksčiau Lenkijos vadovai sudalyvavo oficialiuose renginiuose, skirtuose metinėms paminėti. Prezidentas Andrzejus Duda (Andžejus Duda) padėjo vainiką prie Nežinomo kareivio kapo. Iškilmės dalyvaujant Lenkijos gynybos ministrui Mariuszui Blaszczakui (Marjušui Blaščakui) vyko Varšuvos Pilsudskio aikštėje.

Nepriklausomybės diena Lenkijoje švenčiama prastėjant situacijai pasienyje su Baltarusija. Padėtis ten komplikavosi pirmadienį, iš Baltarusijos pusės atvykus keliems tūkstančiams migrantų iš Vidurinių Rytų, norinčių patekti į ES. Lenkijos pareigūnai padėtį apibūdina kaip sunkiausią akimirką nuo krizės pasienyje pradžios.

The post Lenkijai minint Nepriklausomybės dieną Varšuvoje vyksta rekordinės nacionalistų eitynės appeared first on LAIKMETIS.

„Mano paties kelionė prie FPOe vairo šiandien baigiasi“, – sakė N. Hogeris partijos pranešime spaudai, tačiau pridūrė, kad iki kitų 2024 metais numatytų visuotinių rinkimų liks Austrijos Nacionalinės tarybos vicepirmininku.

Švelnių manierų politiko įvaizdį visuomenėje susikūręs N. Hoferis yra laikomas prieš imigrantus pasisakančios antiislamiškos partijos FPOe nuosaikiųjų sparno atstovu.

N. Hoferis jau daug mėnesių nesutarė su ilgalaikiu partijos ideologu H. Kickliu, stovėjusiu už vienos aršiausių FPOe kampanijų.

Po 2003 metais išgyventos parasparnio nelaimės su lazdele vaikštantis N. Hoferis apie savo pasitraukimą pranešė po trijų savaičių fizinės reabilitacijos centre, kur gydėsi senas traumas.

Antradienį bulvariniam laikraščiui „Oesterreich“ paklausus N. Hoferio, ar viena iš atsistatydinimo priežasčių yra jo ir H. Kicklio nuomonių nesutarimai, jis atsakė: „Taip, žinoma. Man kiekvieną dieną nebus sakoma, kad esu ne savo vietoje.“

Abu politikai turi skirtingą požiūrį į koronaviruso pandemiją.

Partijos lyderių susitikimuose N. Hoferis dėvėdavo apsauginę kaukę, kaip to buvo reikalaujama parlamente, tuo metu H. Kicklis pabrėžtinai nesilaikydavo reikalavimo ir skelbė ugningus pareiškimus, kreipdamasis į demonstracijų prieš karantiną dalyvius.

2016 metais N. Hoferis vos netapo pirmuoju tautinių dešiniųjų pažiūrų Austrijos prezidentu, bet pralaimėjo Alexanderui Van der Bellenui (Aleksandrui Van der Belenui) pritrūkęs kiek daugiau nei 31 tūkst. rinkėjų balsų.

2019 metais jis perėmė vadovavimą partijai, kai tuometis FPOe lyderis Heinzas-Christianas Strache (Heincas Kristianas Štrachė) buvo priverstas atsistatydinti pasirodžius slapta padarytam vaizdo įrašui, kuriame matyti, kaip jis numanomai vieno Rusijos oligarcho dukterėčiai už pagalbą organizuojant rinkimų kampaniją siūlo viešojo pirkimo sutartis.

Dėl šio „Ibisageitu“ („Ibizagate“) praminto korupcijos skandalo žlugo pirmoji kanclerio Sebastiano Kurzo (Sebastiano Kurco) vadovaujama centro dešiniosios Liaudies partijos (OeVP) ir FPOe koalicija.

„Laikas po Ibisos nebuvo lengvas“ , – sakoma N. Hoferio pareiškime. Jame priduriama, kad po koalicijos žlugimo „buvo sunku vėl pastatyti partiją ant kojų“.

„Per keletą pastarųjų mėnesių pavyko stabilizuoti partiją“, – sakė jis. N. Hoferis taip pat atkreipė dėmesį į geresnius, iki 20 proc. išaugusius, partijos reitingus.

2019 metais vykusiuose visuotiniuose rinkimuose partija surinko kiek daugiau nei 16 proc. rinkėjų balsų.

The post Traukiasi Austrijos tautinių dešiniųjų partijos lyderis appeared first on LAIKMETIS.

Šis aljansas bus dešinesnis už pagrindinę konservatyvią Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakciją Europos Parlamente.

Vengrijos premjeras nacionalistas Viktoras Orbanas, kurio partija neseniai pasitraukė iš centro dešiniosios Europos liaudies partijos (EPP), susitiko su lenkų ir italų naujosios dešinės lyderiais aptarti naujų aljansų galimybių.

„Įsteigsime naują platformą, organizaciją, procesą, užtikrinsiančius tradicine Europa tikintiems piliečiams atstovavimą, kurio jie nusipelno“, – sakė V. Orbanas prieš susitikimą Budapešte su Lenkijos vyriausybės vadovu Mateuszu Morawieckiu (Mateušu Moravieckiu) ir buvusiu Italijos vidaus reikalų ministru M. Salvini.

Po susitikimo Vengrijos premjeras džiaugėsi „pirmuoju žingsniu ilgame bendrame kelyje“. 

„Sutarėme tęsti darbą. Gegužę susitiksime Romoje arba Varšuvoje – data priklausys nuo pandemijos“, – sakė V. Orbanas per bendrą spaudos konferenciją.  

Greta stovėjęs M. Salvini, Italijos dešiniųjų partijos „Lyga“ lyderis, kalbėjo apie „šiandien prasidedantį kelią, kuris tęsis keliais etapais skirtingose Europos sostinėse, plečiant aljansą“.

„Prisistatome kaip istorinis ir steigiantysis [šio aljanso] branduolys, žadėdami viltį po tamsiausio laikotarpio nuo Antrojo pasaulinio karo“, – pridūrė M. Salvini, nors šiuo etapu niekas nekalbėjo apie Europos partijų pertvarkymą.

Lenkijos premjeras savo ruožtu sakė, kad planuojama atstovauti „plačiam nuomonių ir žmonių spektrui“.

Jis pasisakė už „europinę integraciją,.. gerbiančią valstybių suverenitetą, šeimą, krikščionybę ir tradicinių vertybių gynimą".

„Labai skirtingi interesai“

V. Orbano partija „Fidesz“ praėjusį mėnesį paliko EPP. Dviem savaitėmis anksčiau partija pasitraukė iš EPP frakcijos Europos Parlamente.

Šis žingsnis užbaigė ne vienus metus EPP viduje vykusius debatus, ar „Fidesz“ gali likti aljanse, turint galvoje dažnai V. Orbano atžvilgiu skambančius kaltinimus dėl teisinės valstybės principų pamynimo.

„Fidesz“ pasitraukus iš EPP, V. Orbanas ėmė žvalgytis naujų aljansų, ir jo dėmesys iškart nukrypo į M. Morawieckio konservatyvią partiją „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS) bei prieš imigraciją griežtai pasisakantį euroskeptiką M. Salvini.

Tačiau PiS ir M. Salvini „Lyga“ priklauso skirtingoms frakcijoms Europos Parlamente.

M. Salvini antradienį sakė, kad derybų tikslas – „bendros vertybių, principų ir ateities tikslų chartijos sukūrimas“.

Anot jo, jei EPP nepriklausančios dešiniojo sparno politinės jėgos susivienytų, jos turėtų antrą pagal dydį frakciją Europos Parlamente po Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos ir galėtų daryti nemenką įtaką.

Birmingamo universiteto politologas Daniele Albertazzi (Danielė Albertacis) sakė neatmetantis, kad PiS, „Fidesz“ ir M. Salvini „Lyga“ galėtų suformuoti bendrą frakciją Europarlamente ir pridūrė: „Tam esama stiprių praktinių ir finansinių paskatų.“

Anot D. Albertazzi, tokia sąjunga galima nepaisant ideologinių skirtumų tarp dešiniojo sparno politinių jėgų tam tikrais klausimais.

„Apie ES jie gali kalbėti tuos pačius dalykus – kad ji turi per daug galių. Tačiau kai kalbama apie tokius dalykus, kaip prieglobsčio prašytojų priėmimas,.. [olandų] PVV (Laisvės partijos) ir V. Orbano interesai smarkiai skiriasi nuo M. Salvini“, – sakė politologas.

M. Morawieckis taip pat užsiminė, jog norėtų, kad „Lyga“ ir „Fidesz“ prisijungtų prie Europos konservatorių ir reformuotojų (ECR) frakcijos.

ECR „puikiai gina bendruosius principus ir normalumą“, sakė Lenkijos premjeras.

Italų „Lyga“ priklauso dešiniojo sparno Identiteto ir demokratijos frakcija.

Ankstesni bandymai suvienyti nacionalistines ir alternatyvias dešiniąsias politines jėgas Europos Parlamente nebuvo sėkmingi.

Iškart po V. Orbano, M. Morawieckio ir M. Salvini susitikimo Budapešte EPP pirmininkas lenkas Donaldas Tuskas socialiniame tinkle „Twitter“ parašė: „Rusija telkia pajėgas aplink Ukrainą... Budapešte M. Morawieckis kuria su V. Orbanu ir M. Salvini proputinišką politinį bloką. Tai ne melagių dienos pokštas.“

The post Lenkijos ir Vengrijos premjerai bei M. Salvini sutarė dėl kuriamo naujo aljanso gairių appeared first on LAIKMETIS.