„Manau, kad pamatinis krikščionių tikėjimo pradmuo nėra tik geros moralės principų rinkinys, nors jis tuo savo esme ir yra, bet manau, kad pamatinis mūsų tikėjimo principas yra tai, kad Dievo Sūnus tapo žmogumi, mirė ir prisikėlė iš numirusių", - dalijosi jis.

JD. Vanco įsitikinimu, viena pagrindinių išvadų, kuria grindžiamas tikėjimas, yra ši: „Mes neturėtume bijoti mirties."

„Žinoma, mirtis yra labai blogas dalykas, tačiau yra kur kas baisesnių dalykų nei tik prarasti gyvybę, kur kas svarbiau neprarasti sielos", - pabrėžė JAV viceprezidentas.

JD. Vance'as paaiškino, kad būtent todėl jų komanda kovoja už negimusius vaikus, taiką ir piliečių saugumą.

„Mes tikime virš mūsų esančiu Dievu, tikime Dievo malone ir stengiamės iš visų jėgų vykdyti jo valią", - sakė Vance'as.

„Noriu, kad mes būtume tokia visuomenė, kurioje mano vaikai galėtų užaugti dorais jaunuoliais, galėtų būti gerais jaunais krikščionimis", - sakė jis.

The post JAV viceprezidentas Jamesas Davidas Vance'as: krikščionis neturėtų bijoti mirties appeared first on LAIKMETIS.

George‘as Weigelis nuoširdžiai dėkoja konferencijos organizatoriams, o ypatingai jos globėjui J. E. Vilniaus arkivyskupui metropolitui dr. Gintarui Grušui už kvietimą pasisakyti šioje konferencijoje.

„Jei pasiaukojimas nebus mūsų gyvenimo dalis, jei atsakomybės už bendrąjį gėrį ateinančioms kartoms neįskiepys tie, kurie gyvena dabar, tada laisvos visuomenės bus neįmanoma apginti“, – teigė teologas, viešasis intelektualas George‘as Weigelis rugsėjo pradžioje Šiluvoje vykusioje konferencijoje „Visuomenė be dorybių – grėsmė nacionaliniam saugumui: Šiluvos deklaraciją apmąstant“. Anot jo, visuomenės atsparumas galų gale priklauso nuo kiekvieno piliečio atsakomybės už bendrąjį gėrį prisiėmimo, o pati pilietybė turi būti suprantama kaip šis tas daugiau nei vien teisinis statusas.

George'as Weigelis yra garsus amerikietis teologas, politikos ir Bažnyčios gyvenimo komentatorius, popiežiaus Jono Pauliaus II biografas, šiuo metu besidarbuojantis Etikos ir viešosios politikos centre Vašingtone. Į lietuvių kalbą yra išverstos kelios G. Weigelio knygos, tokios kaip „Evangelinė katalikybė“ ir „Laiškai jaunam katalikui“. Už nuopelnus G. Weigelis yra apdovanotas JAV, Lenkijos valstybiniais apdovanojimais ir Lietuvos diplomatijos žvaigžde.

Savo pranešime jis teigė, kad Šiluva yra jo širdžiai artima vieta. „Nacionalinėje Nekaltojo Prasidėjimo šventovėje Vašingtone yra didinga lietuviška koplyčia, skirta Šiluvos Dievo Motinai, kurioje ne kartą meldžiausi“, – sakė amerikietis.

Demokratija neįmanoma be tiesos ir moralės

Kalbėdamas apie krikščionybės ir demokratijos santykį, Weigelis pabrėžė, kad demokratija yra trapi konstrukcija, kuri negali išsilaikyti be tvirtų moralinių pagrindų. Asmeniškai popiežių Joną Paulių II pažinojęs G. Weigelis rėmėsi šio popiežiaus požiūriu į demokratiją.

„Jonas Paulius II laisvą ateities visuomenę matė kaip tam tikrą trinarį darinį. Laisvą ateities visuomenę sudarytų demokratinė politinė bendruomenė (ir mes pakankamai gerai žinome, ką tai reiškia instituciškai), laisva ekonomika (tai reiškia, kad rinka, o ne valstybė, yra pagrindinė ekonominės veiklos priemonė) ir gyvybinga, dinamiška visuomenės moralinė kultūra“, – sakė G. Weigelis.

 „Laisvė be tiesos veda į savidestrukciją“, – perspėjo Weigelis. Anot jo, į gėrį nenukreipta laisvė galų gale ima naikinti save pačią. Jis teigė, kad dabartinėse Vakarų visuomenėse pernelyg paplitęs reliatyvizmas – požiūris, anot kurio, tiesa yra subjektyvi ir kiekvienas turi „savo tiesą“.

demokratija yra trapi konstrukcija, kuri negali išsilaikyti be tvirtų moralinių pagrindų.

Tokia visuomenė, pasak Weigelio, ilgainiui susidurs su sunkumais, nes be atramos tiesoje nebus įmanoma nustatyti, kur baigiaisi vieno laisvė ir prasideda kito. Tuomet tokius konfliktus tenka spręsti pasitelkiant galią. Su tuo galima sieti reliatyvizmo diktatūros pavojų, kurį Weigelis apibūdino kaip reliatyvistinės moralinės kultūros primetimą visuomenei, pasitelkiant valstybės biurokratinės galios aparatą.

Nors buvimas laisvu kartais tapatinamas su gyvenimu pagal „savo tiesą“, anot G. Weigelio, toks laisvės supratimas infantiliškas. „Tai ne ta laisvė, dėl kurios savo gyvybėmis rizikavo žmonės, kurie XX a. pabaigoje išvadavo Lietuvą. Tie, kurie didžiules aukas sudėjo dėl nepriklausomos, savarankiškos Lietuvos laisvės, tai darė ne remdamiesi principu „yra tavo tiesa ir yra mano tiesa“. Jei būtų buvę taip, tai komunistų tiesa būtų buvusi laikoma tokia pat vertinga, kaip ir tiesa tų, kurie priešinosi komunistinei diktatūrai“, – teigė žymus viešasis intelektualas.

G. Weigelis savo pranešime išskyrė Ukrainą kaip solidarumo ir pilietiškumo pavyzdį. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad išsivadavę iš sovietinio režimo ukrainiečiai sugebėjo atkurti stiprią pilietinę visuomenę. Neįtikėtinas daugybės žmonių pasiaukojimas tapo esmine sąlyga, leidusia Ukrainai priešintis Rusijos agresijai.

Krikščionybė ir pliuralistinė visuomenė. Kokio santykio siekti?

Pranešime G. Weigelis atkreipė dėmesį į senovinį krikščionišką tekstą – „Laišką Diognetui“, parašytą II amžiuje. Šiame laiške teigiama, kad nors krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria savo kalba, apranga ar maistu, jie savo šalyse gyvena kaip svetimšaliai. Šiame senoviniame tekste apie krikščionis rašoma: „Jie yra kūne, bet negynena pagal kūną. Jie gyvena žemėje, bet jų tėvynė danguje.“

Anot G. Weigelio, šis vietinio, bet svetimšalio vaizdinys puikiai apibūdina krikščionio poziciją pasaulyje. Nors tikėjimas yra vienas, vieno vienintelio būdo būti krikščionimi sekuliariame kontekste nėra. „Kartais krikščionims bus patogiau būti „vietiniais“, kitais atvejais dėl galybių ir valdžių sugedimo krikščionys turės būti iššaukiančiai „svetimi“, netgi sektantiški, kas tam tikromis aplinkybėmis gali būti ištikimybės sinonimas“, – teigė teologas.

G. Weigelis prisiminė po Šaltąjį karą pabaigusio Sovietų sąjungos žlugimo Vakaruose nuolat skambėjusius žodžius – „istorijos pabaiga“. Tuomet taip buvo vadinamas įsivaizdavimas, kad atėjo galutinė liberaliosios demokratijos ir kapitalizmo pergalė, po kurios jau nebebus didelių karų ir civilizacinių konfliktų. Anot G. Weigelio, krikščionys žino, jog „istorija bus atbaigta anapus pasaulio, tame tikrajame mieste, kuris yra „Dievo buveinė su žmonėmis, kur Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių, ir mirties nebebus. Nebebus nei gedulo, nei verksmo, nei skausmo, nes tai, kas buvo, praėjo“ (Apr 21, 3-4). Tačiau tai taip pat reiškia, kad iki pat šio pasaulio pabaigos bus nelaimių, karų ir konfliktų.

„Tad šiame pasaulyje krikščionys nuolat yra įtampoje, nes, žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos, pasaulis yra ir Dievo veikimo istorijoje scena, ir mūsų tikrųjų namų, Gyvojo Dievo miesto, prieškambaris“, – sakė G. Weigelis. Anot jo, tai yra kvietimas visą viltį sudėti į Dievo veikimą, o ne į naivų optimizmą; optimizmas, anot teologo, yra trapus darinys, ypač kiek tai liečia politiką. Krikščioniška viltis, savo ruožtu, užsispyrusi, visa ištverianti teologinė dorybė, atliepianti laimės troškimą, kurį Dievas įrašė į kiekvieno žmogaus širdį.

šiame pasaulyje krikščionys nuolat yra įtampoje, nes, žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos, pasaulis yra ir Dievo veikimo istorijoje scena, ir mūsų tikrųjų namų, Gyvojo Dievo miesto, prieškambaris.

„Jei tai žinote – jei tai yra įsitikinimas, kuriuo grindžiamas jūsų gyvenimas, jei tai yra suvokimas, kuriuo remdamiesi suvokiate tikrovę, – tai suteikia jums gana savitą požiūrį į pasaulį ir jo politiką, – sakė teologas. – Tai nereiškia, kad esate atleistas nuo atsakomybės; iš tiesų, tai ragina jus prisiimti didelę atsakomybę.“ Weigelio teigimu, būtent šis krikščioniškosios vilties matmuo padeda krikščionims kurti kultūrines ir moralines sąlygas pliuralistinei demokratijai, kuri prisideda prie tikro žmogaus klestėjimo.

Kaip susikalbėti krikščionybei ir šiuolaikiniam pasauliui?

Kaip teigia G. Weigelis, šiandien katalikai turi išmokti kalbėti dviem kalbomis. Su kitais tikinčiaisiais, kurie supranta esantys vietiniai svetimieji, kurių viltis sudėta ne į šį pasaulį, bet į Velykų sekmadienį, jie ir apie politinius dalykus gali kalbėtis tikėjimo kalba.

Tačiau sekuliariai aplinkai tikėjimo kalba yra nesuprantama arba neįtikinanti. Todėl, anot teologo, su šios aplinkos žmonėmis teks kalbėtis kitaip – argumentus remiant ne apreiškimu, bet tuo, ką brandūs žmonės galėtų priimti kaip teisinga ir be apreiškimo pagalbos.

„Mes tai vadiname prigimtinio moralinio įstatymo kalba: tai – moralinės normos, kurias galime pažinti protu, – sakė teologas. – Tai žinodami turime išmokti kalbėti tam tikra bendrąja kalba, raginančia jausti atsakomybę už kiekvieną iš jų, grindžiamą išankstiniu kiekvienos žmogaus gyvybės orumo ir vertės suvokimu. Jonas Paulius II tai vadino solidarumo dorybe. Solidarumas buvo ne tik profesinės sąjungos pavadinimas. Solidarumas buvo ir yra socialinė dorybė, leidžianti mums įvairiose šalyse matyti vieniems kitus kaip draugus ypatingos rūšies draugystėje – pilietinėje draugystėje.“

turime išmokti kalbėti tam tikra bendrąja kalba, raginančia jausti atsakomybę už kiekvieną iš jų, grindžiamą išankstiniu kiekvienos žmogaus gyvybės orumo ir vertės suvokimu.

Teologo teigimu, bet kurioje teisingoje visuomenėje nekalto žmogaus gyvybė bus saugoma įstatymo. „Šiandienos iššūkis – padėti mūsų bendrapiliečiams, nesvarbu, ar jie būtų Lietuvoje, ar čia, Jungtinėse Valstijose, suprasti, kad šis principas galioja nepriklausomai nuo skirtingų žmogaus vystymosi etapų. O koks yra gyvenimo etapų spektras, žinome iš to, ką mums sako mokslas. Žmogaus pradėjimo rezultatas biologiškai savarankiško vystymosi pradžioje yra unikalią genetinę tapatybę turinti žmogiška būtybė – lygiai taip pat, kaip 94-erių metų senolis ar senolė yra visiškai žmogiška būtybė savo gyvenimo spektro pabaigoje. Tai žinodami turime išmokti kalbėti tokia kalba, kuri kviestų jausti atsakomybę už kiekvieną iš jų, grindžiamą baziniu kiekvienos žmogaus gyvybės orumo ir vertės suvokimu“, – sakė G. Weigelis.

Baigdamas pranešimą G. Weigelis ragino konferencijos dalyvius remti vienas kitą Vakarų akistatoje su revanšistine Rusija ir melstis vieniems už kitus.

The post Amerikiečių teologas, popiežiaus Jono Pauliaus II biografas George‘as Weigelis: visuomenė be dorybių negali būti atspari grėsmėms appeared first on LAIKMETIS.

Kiekvienas, kuris tapo tėvu ar mama žino, kad vaikai yra geriausia ir didžiausia dovana. Jiems turėtų būti lengva užjausti tuos, kurie yra nevaisingi ir negali susilaukti vaikų.

Tačiau vien užuojautos nepakanka, kad suprastume, ar reprodukcinių technologijų naudojimas yra etiškos. Norint atsakyti į šį klausimą, turime pirmiausia paklausti savęs: ar šios technologijos yra naudingos vaikams, ar jos atitinka vaikų poreikius, o gal tik patenkina suaugusiųjų norus?

Vaikai yra ypač pažeidžiami. Gyvenimo pradžioje jie visiškai negali patenkinti savo poreikių ar ginti savo teisių. Todėl mūsų pareiga užtikrinti, kad pirmumo teisė būtų suteikta vaikų o ne suaugusiųjų norams. Svarstydami kaip susilaukti vaikų, turime būti pasiruošę prisitaikyti prie jų poreikių, užuot ieškoję kompromisų, siekiant pateisinti savo lūkesčius. Nesvarbu, kaip stipriai norėtumėte tapti tėvais, galiausiai neturime teisės susilaukti vaikų bet kokia kaina. Niekas neturi teisės į kitą asmenį.

Genealoginė sumaištis

Dar didensnė Pandoros dėžė atveriama leidžiant pagalbinį apvaisinimą su donorų sperma ar kiaušinėliu. Toks kūdikio sukūrimas laboratorijoje neišvengiamai nutraukia vaiko ir bent vieno iš biologinių tėvų ryšį. Dažniausiai tokie vaikai kenčia nuo taip vadinamos „genealoginės sumaišties“. Jiems sunku formuoti savo asmenybę nežinant nieko apie savo šeimyninį ir genetinį paveldą.

Genealoginė sumaištis būdinga ir įvaikintiems vaikams. Tačiau skirtumas tas, kad įvaikinimas yra būdas išspręsti vieną iš siaubingiausių problemų, kai biologiniai tėvai negali pasirūpinti savo vaikais dėl rimtos priežasties. Kita vertus, naudodamiesi pagalbinio apvaisinimo procedūromis, mes sąmoningai atimame vaikui galimybę turėti ryšį su jo biologiniais tėvais.

Vienas iš nedaugelio tyrimų, nagrinėjusių šiuo būdu sukurtus vaikus, nustatė, kad jie patiria daug problemų susijusių su savo tapatybe, kenčia nestabilius santykius su savo nebiologiniais tėvais, o vėliau ir su savo sutuoktiniais. Vaikai, neaugę su biologiniais tėvais, dažniau susiduria su priklausomybėmis, yra labiau linkę į nusikalstamumą bei serga depresija.

„Pertekliniai“ vaikai ir kitos problemos

Tai ne vienintelė problema susijusi su pagalbiniu apvaisinimu. Siekiant padidinti galimybę pastoti tokiu būdu, sukuriama daugiau embrionų nei planuojama turėti vaikų. Tai reiškia, kad daugumos sukurtų embrionų gyvenimas nutraukiamas ir jų atsikratoma tarsi paprastų medicininkų atliekų vos jie nustoja būti reikalingi, arba jei pastebimi negalią reiškiantys požymiai.

Galiausiai, nors apie tai negirdime labai dažnai, būtina paminėti nėščiosioms ir kiaušinėlių donorėms, bei dirbtinai apvaisintų ir pagimdytų vaikų sveikatai kilančią riziką.

Visų mano paminėtų problemų nelieka, jei technologija naudojama siekiant diagnozuoti ir gydyti ligas, trukdančias porai natūraliai pastoti. Tai – geras ir nuostabus technologijos panaudojimas, vertas daugiau finansavimo ir paramos.

Priešingai, pagalbinio apvasinimo technologijos nieko neišgydo ir nepanaikina pagrindinės problemos. Jos siūlo tik būdą pasipelnyti iš suaugusiųjų noro turėti vaikų, nepaisydamos žmogaus gyvybės kainos bei vaikų teisės pažinti ir augti su savo biologiniais tėvais.

The post Pagalbinis apvaisinimas ir moralė: ar etiška pasigaminti savo vaikus? appeared first on LAIKMETIS.

Kunigas Lintneris, kuris rugsėjo mėn. pradės eiti vienerių metų pareigas, nepaaiškinamą Romos nuomonės pasikeitimą siejo su kardinolo Victoro Fernándezo paskyrimu Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektu.

Lintneris, buvęs Europos katalikų teologijos draugijos vadovas, yra išreiškęs reformistinį požiūrį į seksualinę moralę knygose, kurias pernai paminėjo Kultūros ir švietimo dikasterija, iš pradžių atsisakydama suteikti nihil obstat (lotynų k. - niekas neprieštarauja), reikalingo, kad jis galėtų užimti šias pareigas.

Toks leidimas reiškia, kad teologas moko Katalikų Bažnyčios vardu.

Daugelyje Lintnerio publikacijų ir viešų pasisakymų jis ragino Bažnyčią būti atvirą tos pačios lyties asmenų sąjungų palaiminimui ir peržiūrėti katalikų mokymą apie seksualinę etiką ir moralę.

Šis sprendimas sukėlė tarptautinę garsiausių teologų, ypač vokiškai kalbančiame pasaulyje, kritikos bangą. "Vatikano atsisakymas sulaukė didžiulio žiniasklaidos dėmesio, kurio tikriausiai nebuvo tikėtasi", - sakė jis Hamburgo savaitraščiui Die Zeit.

Katalikų teologijos fakultetų asociacija teigė, kad Lintneris yra "labai gerbiamas, vertinamas ir pripažintas profesionalus kolega", kurio "publikacijos apie santykių etiką plėtoja seksualinę moralę teologiniu-etiniu požiūriu taip, kad ji gali būti pozityvus, tikroviškas ir vaisingas indėlis šiandienos žmonėms".

Asociacija pridūrė, kad "iš esmės neskaidri nihil obstat procedūra prieštarauja popiežiaus Pranciškaus skleidžiamai sinodo dvasiai".

The post Vatikanas leido kontroversiškam teologui tapti teologijos kolegijos Italijoje dekanu appeared first on LAIKMETIS.

Lengva manipuliuoti mokslu: niekas nesupras, o kas supras, nepaaiškins kitiems. Galime be galo be krašto mėtytis mokslinių publikacijų nuorodomis, bet šis ping pongas nei vienos, nei kitos pusės nuomonės nepakeis. Nes lytiškumo ugdymas – tai pirmiausia „vertybinis“, pasaulėžiūros, įsitikinimų klausimas. Be to, lietuviai dar nepamiršo visų mokslų karaliaus „mokslinio ateizmo“ ir nujaučia, kaip veikia šiuolaikinis mokslas apie lytis, seksą ir šeimas.

2017 – 2018 metais rašytoja H. Pluckrose, matematikas J. Lindsay'us ir filosofas P. Boghossianas sugalvojo paprastą, bet gudrų planą, kaip demaskuoti pseudomokslą lytiškumo srityje. Jie parengė apie 20 „mokslinių straipsnių“, kuriuos išsiuntė recenzuojamiems akademiniams žurnalams. Iš tiesų tai buvo absurdiški tekstai, kurie parodijavo lyčių studijoms (gender studies) ir susijusioms disciplinoms būdingą terminologiją ir turinį.

Lietuviai dar nepamiršo visų mokslų karaliaus „mokslinio ateizmo“ ir nujaučia, kaip veikia šiuolaikinis mokslas apie lytis, seksą ir šeimas.

Pavyzdžiui, viename iš „mokslinių straipsnių“ buvo kalbama apie tarp šunų paplitusią prievartavimo kultūrą (rape culture), kitame vyrams buvo siūloma įveikti transfobiją analiniu būdu naudojant sekso žaisliukus, o trečiame - skelbiamos queer feministės perrašytos Hitlerio „Mano kova“ ištraukos.

Mokslo žurnalai publikavo keturis tekstus, dar tris buvo priėmę publikuoti, o kiti buvo svarstomi po mokslinių recenzentų išvadų. Sprendimų dėl visų straipsnių publikavimo sulaukti nepavyko, nes žurnalistai suuodė ir atskleidė sąmokslą anksčiau. Tačiau jis pademonstravo tokių disciplinų kaip lyčių studijos mokslo kokybę. Kad absurdas būtų pripažintas mokslu, užtenka pataikyti į reikiamą ideologinę liniją, o faktai, duomenys ir mokslinė metodologija – ne taip svarbu.

O ar žinote, kas nutinka mokslininkams, kurie vadovaujasi griežta moksline metodologija, bet drįsta nukrypti nuo privalomos ideologinės linijos? Susipažinkite su garsaus JAV sociologo prof. M. Regnerus persekiojimo istorija. Puolimas prasidėjo po to, kai jis paskelbė didžiulės apimties tyrimo išvadą: vaikams, augantiems su susituokusiais motina ir tėvu, sekėsi geriau nei vaikams, augusiems vienalytėse sąjungose.

Šį rugsėjį vykusioje konferencijoje jis pasakojo: „Biologinės lyties ir socialinės lyties tyrimai, mano manymu, yra nešvarusis mokslas. <...> Taip yra todėl, kad bet kokia pasitelkta mokslinio tyrimo procedūra yra paliesta šališkumo, politikos ir ideologijos. Čia iš tikrųjų nėra jokio neutralumo, jokių nešališkų matavimų, kurie neatspindėtų kokių nors vertybių; jokios analizės, kuri nebūtų palanki tam tikrai išankstinei išvadai; jokios statistikos, kuri nebūtų paveikta atsitiktinio ar tyčinio piktnaudžiavimo. Ir nėra nė vieno mokslininko, kuris nežinotų, kiek kainuoja išduoti gildiją. <...> Tačiau jūs to nesužinosite iš mokslininkų, kurie nuolat skelbia keisčiausius teiginius ir politizuotas išvadas bei kalba apie „nusistovėjusį“ mokslo sutarimą – visa tai neatitinka pagrindinių mokslo standartų ir duomenų pateikimo reikalavimų. Dvigubas recenzavimas nebeįstengia atvirai užkirsti kelio visiškai niekam tikusiam duomenų rinkimui, analizei ir išvadoms.“

Ne, ne visas mokslas yra toks beviltiškas. Bendrai imant - tai galinga žmonijos intelekto jėga, leidusi suprasti ir stipriai pakeitusi mūsų pasaulį. Bet kai kalbame apie mokslą, kuris „gimdo“ naujas lytis, naujas šeimos formas, o vaikams siūlo „saugių“ seksualinių santykių įvairovę, atsiduriame klaidžioje daugiamatėje erdvėje, kur su moksliniais duomenimis persipina pasaulėžiūra, finansiniai ir politiniai interesai.

Politikai rūpinasi ne vaikais

Dalis paauglių lytiškai santykiauja - vieni dažniau, kiti tik pabando. Ekspertai užsipyrėliškai tikina: tai faktas ir tiek, jokia prevencija neįmanoma, joks siūlymas susilaikyti, atidėti, sieti su ilgalaikiu įsipareigojimu, meile ir šeima, išvis jokie moralizavimai nepadės. Taigi visiems vaikams pateikime sausą informaciją apie techniką ir išmokykime saugaus sekso taisyklių, o toliau... tegu mėgaujasi į valias.

Paradoksalu, kad toje pačioje Gyvenimo įgūdžių programoje numatyta narkotinių medžiagų vartojimo prevencija, t.y. skatinimas jų nevartoti. O juk nuoseklu būtų pripažinti faktą, kad dalis vaikų vartoja ir tiek, moralizavimai nepadės, todėl išmokykime visus, kaip vartoti „saugiai“.

Bet kuriuo atveju – tai nėra vertybiškai neutrali pozicija. Tai mažų mažiausiai liberalios ideologijos persmelkta laikysena, kuri nevertina asmens elgesio blogio/gėrio kriterijais. Neva, bet koks žmogaus pasirinkimas seksualinėje sferoje yra moraliai neutralus, jeigu nėra prievartos ir „mokslu apčiuopiamos“ žalos.

Liberali laikysena seksualiniais klausimais neatitinka daugumos Lietuvos tėvų pasaulėžiūros. Su praktikuojančiais krikščionimis viskas aišku – jie lytinius santykius sieja su santuoka ir linkėtų savo vaikams atitinkamų gyvenimo pasirinkimų. Tačiau yra ir nereligingų tėvų, kurie nemano, kad vienuolikos, dvylikos, trylikos ar net penkiolikos metų vaikų seksas yra geras dalykas, net jei jis savanoriškas, neperduodamos lytiškai plintančios infekcijos ir mergaitė nepastoja. Jie mano, kad tai yra blogai, kad geriau to nebūtų, kad dar ne laikas. Ne tik dėl galimų neigiamų pasekmių, bet todėl, kad tai yra nemoralu, o jeigu partnerių daug – netgi gėdinga ir smerktina. Sveika visuomenė jaučia, kad tai pažeidžia vaiko žmogiškąjį orumą, nors daugumai sunku artikuliuoti, kodėl.

Liberali laikysena seksualiniais klausimais neatitinka daugumos Lietuvos tėvų pasaulėžiūros.

Tokią nuostatą tėvai norėtų perduoti savo vaikams, kiek jiems patiems pavyktų. Kiek nepavyktų, galėtų padėti mokykla. Bet mokykla negali – neturi teisės – diskredituoti tėvų moralinių įsitikinimų. Politikai neturi teisės įpareigoti mokyklas diegti vaikams priešingų moralinių nuostatų nei jų tėvų. Šį rudenį jau turbūt visi mintinai išmoko LR Konstitucijos 26 straipsnį, kuris skelbia, kad tėvai nevaržomai rūpinasi vaikų religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.

Tačiau visiškai suprantamas politikų suinteresuotumas primesti mūsų vaikams jų įsitikinimus. Kai V. Čmilytė-Nielsen ir kiti liberalias idėjas atstovaujantys politikai su užsidegimu gina liberalų lytiškumo ugdymą, jie rūpinasi ne vaikais, o savo ateities rinkėjais. Po trejų ar penkerių metų vaikai taps suaugusiais piliečiais, kurie galės balsuoti. Jie rinks politikus pagal tokias pažiūras, kokias suformavo jų aplinka.

Finansiniai interesai lytiškumo ugdyme

Interesų, susijusių su liberaliu lytiškumo ugdymu, yra ir daugiau. Jį sugalvojo ne lietuviai, jie tik kopijuoja iš kitų. Pabandykime įsivaizduoti, kiek milijardų kontracepcijos pramonei generuoja visame pasaulyje „lytiškai apšviesti“ vaikai. Sąmokslo teorija? Baikit, tokiame marketinge nėra nieko naujo. Anksčiau visokias įvairovės, šeimos planavimo, seksualinės sveikatos ir pan. lobistines organizacijas, kurios rengia programas ir metodines priemones, atvirai remdavo kontracepcijos gamintojai, dabar prisidengiama fondais.

Verslas seniai žino, kad norint didinti prekės pardavimą ir su tuo susijusį pelną, svarbu auginti prekės poreikį, t.y., paklausą. Aptariamu atveju – ugdyti vaikų „kontraceptinį mentalitetą“. Puikiai suprantame, kad informacija apie lytinio akto techniką nėra „tik informacija“. Ji veikia kaip reklama. Per ankstyvą seksualinės vaizduotės žadinimą ir kontracepcijos propagavimą yra formuojamas „saugių lytinių santykių“ poreikis ir tiems vaikams, kurie lytinių santykių dar neturi.

Per ankstyvą seksualinės vaizduotės žadinimą ir kontracepcijos propagavimą yra formuojamas „saugių lytinių santykių“ poreikis ir tiems vaikams, kurie lytinių santykių dar neturi.

Nors mus bando įtikinti, kad išmokius vaikus naudotis kontracepcija turėtų mažėti ir nėštumų skaičius, realybėje yra atvirkščiai, tiesiog dauguma nėštumų baigiasi abortais. C. Everett, vadovavusi JAV abortų klinikų tinklui, atskleidžia paslaptį: „Labai paprasta – abortas parduodamas per lytinį švietimą“. Jis sudomina dar nepraktikuojančius vaikus lytiniais santykiais, pateisina juos, kai naudojama kontracepcija, ir informuoja, ką reikia daryti nesėkmės atveju.

Kadangi teigiama, jog kontracepcija lytinius santykius paverčia „saugiais“, paaugliai lytinius santykius pradeda anksčiau ir santykiauja dažniau. Tuomet nesėkmės tikimybė itin padidėja, nes saugaus paauglių sekso nebūna. Trumpai tariant, lytinis švietimas kuria rinką ir aborto pramonei.

Vietoj išvadų

Lytiškumo ugdymas turi prasidėti nuo suvokimo, jog ne visi pasirinkimai yra vienodai vertingi. Vaikas turi suprasti, koks elgesys yra moralus, o koks ne. Mokslas gali apgraibomis paaiškinti, kaip veikia pasaulis ir mūsų kūnai, bet niekada negalės pasakyti, kaip turime elgtis. Jis bejėgis moralės srityje.

Naujasis lytiškumo ugdymas grįstas ne mokslu, bet liberalizmo ideologija, politiniais ir finansiniais interesais. Moraliai jautriausioje – lytiškumo – srityje „vertybiškai neutralus“ ugdymas yra neįmanomas. Todėl valstybė ir mokykla privalo užtikrinti galimybę tėvams parinkti jo turinį pagal savo įsitikinimus.

The post Kristina Zamarytė - Sakavičienė. Gagarinas nerado kosmose Dievo, o liberalai pasiklydo tarp lyčių? appeared first on LAIKMETIS.

Audrius Globys. Lina, gal galėtumėte pabandyti trumpai – aišku, naivu tikėtis, kad tai įmanoma – aptarti krikščioniškąjį sąžinės suvokimą. Nietzsche, pavyzdžiui, teigė, kad „sąžinė yra liga, vaisius žmogaus buvimo įspraustam į slegiančiai siaurą įprastinę moralę, kuri yra kankinimo vieta, nesaugus ir pavojingas tyrlaukis“. Nuo jos, pasak Nietzsche’ės, galima išgyti tik pripažįstant, kad Dievas neegzistuoja, ir atsižadant Tiesos idėjos. Be to, Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad sąžinė yra „etinė kategorija, reiškianti dorovinio pobūdžio jausmą, intuiciją, gebėjimą save doroviškai valdyti“, ir esą Freudas teigė, kad „sąžinė yra superego dalis – vaikystėje patirtų draudimų, pasmerkimų, slopinimų pasireiškimas“. Tai yra sekuliari, pasaulietinė sąžinės samprata. O kas yra sąžinė mums, krikščionims?

Lina Šulcienė. Klausimas rimtas ir iš tiesų naivu tikėtis, kad į jį atsakytume šioje laidoje. Bet jau iš šių citatų akivaizdu, kad sąžinės samprata nėra vienareikšmė, ir mūsų užduotis veikiausiai būtų jų įvairovės kontekste aptikti, ką krikščionys mano apie sąžinę. Pateikti pavyzdžiai yra labai charakteringi – ir Nietzsche’ės, ir Freudo (galima būtų ir Jungą įjungti į šią gretą), – nes artimi sampratai, kuri pamažu skverbiasi ir į mūsų Bažnyčią, į mūsų krikščioniškąsias bendruomenes. Pavadinkime ją liberaliąja sąžinės samprata.

Iš tiesų ji turi gerą pamatą, geras šaknis – remiasi klasikiniu moralės teologijos principu, kad sąžinė yra aukščiausia vidinė žmogaus norma, nustatanti jo gyvensenos orientyrus, sykiu ir tam tikras reguliatyvas, arba kriterijus, pagal kurį žmogus vertina savo ir ne tik savo veiksmus. Sąžinė yra žmogaus moralumo garantas. Bet Nietzsche’ės ir Freudo teiginiuose girdime, kad kartais ji arba susiaurina, uždaro, užgniaužia ir naikina žmogaus subjektyvumą, arba reikalauja žmogaus išlaisvinimo ir sugrįžimo (ar orientacijos) į jo subjektyvumą.

Nuo čia ir norėčiau pradėti pasiūlydama takoskyrą, kurią, beje, gražiai nusako kardinolas Josephas Ratzingeris 1991 m. seminare Teksaso valstijoje, Dalase, sakytoje kalboje vyskupams (ji publikuojama globaliajame tinkle pavadinimu „Sąžinė ir tiesa“). Jis aiškiai nužymi perskyrą tarp liberaliosios sąžinės sampratos ir katalikiškosios ir perspėja dėl pastangų įvesti liberaliąją sampratą į krikščioniškąsias bendruomenes.

Kas būdinga liberaliajai sąžinės sampratai? Pirmiausia subjektyvumo pateisinimas. Bene svarbiausias čia yra manasis „aš“: mano pomėgiai, polinkiai, troškimai, nuoširdi (!) mano sielos jausena ir panašūs dalykai, kurie reiškiasi mano laisvais sprendimais ir pasirinkimais. Tokia laisvės samprata nepajėgi peržengti savo subjektyvumo ribų, nes ji kliaujasi paskatomis, kylančiomis iš žmogiškojo subjektyvumo. Tradicinė krikščioniškoji sąžinės samprata jokiu būdu žmogaus subjektyvumo nekanonizuoja. Ji juo remiasi, bet nekanonizuoja.

Kas dar būdinga liberaliajai sąžinės sampratai? Pamatinis nepasitikėjimas žmogaus gebėjimu pažinti Tiesą. Ir jeigu tas nepasitikėjimas pagrįstas, jei žmogus nepajėgus pats suprasti, kokia tikrovė iš tiesų yra, vadinasi, Tiesa arba neegzistuoja, arba, kaip Nietzsche’ė mano, ji yra per daug reikli, suvaržanti, svetima ir pernelyg didelį svorį užkraunanti žmogiškajai prigimčiai, ir tuomet sąžinė (kaip ją supranta Freudas, Jungas ar šiandieniniai liberalieji mąstytojai, net ir Bažnyčios nariai) yra apsauga nuo griežtų Tiesos reikalavimų, kuriuos formuluoja Magisteriumas ir Bažnyčios katekizmas. Ši sąžinės samprata ragina subjektą laikytis savo įsitikinimų, kurie jam pačiam atrodo šventi, ir sykiu kažkaip mėginti prisitaikyti prie bendruomenės. Žmogus mėgina derinti du dalykus: savo giluminius poreikius bei polinkius ir ne visada palankias socialines sąlygas tiems poreikiams ir polinkiams įgyvendinti. Būtent šioje – savo subjektyvumo ir socialinių sąlygų – įtampoje tokios sąžinės sampratos išpažinėjas ir gyvena.

Tradicinė krikščioniškoji sąžinės samprata subjektyvumo nesuabsoliutina. Lotyniškasis terminas conscientia, paprastai verčiamas kaip „sąžinė“, etimologiškai sudarytas iš cum alio scientia. Taigi sąžinė siejasi, pirma, su bendrųjų principų pažinimu (scientia) ir, antra, pažinimu kartu su kitais ir su Kitu (cum alio) – pats terminas nurodo subjektyvumo įveiką. Subjektyvumu remiamasi, bet sykiu jis ir įveikiamas.

Kita vertus, kiekvienas vaikas pasakys, kad sąžinės veikimo metu aš tarsi stoviu pats prieš save, išgyvenu tam tikrą susipriešinimą su savimi pačiu. Manojo asmens sveikumo ženklas yra kaltės jausmas, sielos skausmo balsas, kurį juntu dėl to, kad ką nors ne taip ketinu daryti arba ką nors ne taip padariau. Su kuo tai siejasi? Ar su mano paties polinkiais ir norais ar su kažkuo kitu? Krikščioniškoji pozicija teigia – su kažkuo kitu.

Sąžinė tam tikra prasme yra langas, pro kurį galiu matyti tikrovę, kokia ji yra. Sakau „galiu“, nes būna, jog nebegaliu jos pamatyti. Vis dėlto savo pirmaprade prigimtine galia, kokia ji žmogui duota, sąžinė yra langas, pro kurį galima matyti Tiesą, tai, kas svarbiausia, aukščiausia, t. y. tikrovės pamatą. Ar iškart visa tai matau? Ne. Tai jau gilesnis klausimas. Trumpai tariant, sąžinė yra tam tikras žmogaus potencialas, kurį galiu išskleisti, bet, deja, ir nuslopinti, taip irgi gali nutikti. Vis dėlto kaip prigimtinė galia sąžinė yra įpareigojantis Tiesos balsas, kaip rašoma Katekizme, Dievo balsas žmoguje. Ji yra tam tikra vidinė būtinybė paklusti pripažintai Tiesai, o ne savo paties poreikiams ir norams.

Sąžinė tam tikra prasme yra langas, pro kurį galiu matyti tikrovę, kokia ji yra.

Baigdama pradinį pristatymą dar norėčiau pasakyti, kad nuo Viduramžių Katalikų Bažnyčioje susiformavo ir įsitvirtino požiūris į sąžinę kaip į dviejų lygmenų „struktūrą“. Šie du lygmenys tradiciškai vadinami terminais, dažnai neverčiamais į nacionalines kalbas. Aukštesnis lygmuo vadinamas synderesis, žemesnis – conscientia. Synderesis yra ontologinis, pamatinis, žmogaus polinkis į Dievą (Tiesą, Gėrį, Grožį). Pasak Bazilijaus Didžiojo, jis įskiepytas žmoguje, pasak Augustino, – įsodintas į žmogaus sielą. Teologai ir filosofai Bažnyčios tradicijoje bandė aprašyti, ką tai galėtų reikšti. Apibendrindami pavadinkime, kad aukštesnis sąžinės lygmuo yra tam tikras potencialas turėti sąryšį su pačiais tikrovės pagrindais, su pačia dieviškosios tikrovės gelme, potencialas, kurį reikia išskleisti. Beje, sąžinė savo aukštesniuoju lygmeniu atskleidžia dieviškąją mūsų kilmę, kad esame ne šio pasaulio gyventojai. Tai mūsų Tėvynės Dievo Karalystėje priminimo ženklas. Jis vadinamas synderesis vardu. Jį turi visi. Šv. Jeronimas jį vadina „sąžinės kibirkštimi“ ir komentuodamas Kaino istoriją teigia, kad Kainas net ir po nuodėmės jos neprarado. Ją turi kiekvienas žmogus.

Ką reiškia turėti šią galią? Ji yra tam tikras pamatinis žinojimas, principas: daryk tai, kas gera, ir venk blogio. Viduramžių teologai antrina: „prieš blogį murmėk“. Mūsų sąžinė murma prieš blogį, kuris arba ruošiasi mus ištikti, arba jau ištiko.

Tą pirminį lygmenį konkrečiu praktiniu sprendimu žmogus susieja su konkrečia gyvenimo situacija. Tačiau tarp pirminio lygmens ir konkretaus sąžinės sprendimo yra visa lygmenų paletė. Čia įsiterpia žmogaus pasaulėžiūriniai principai, jo žinios, gyvenama aplinka, socialiniai santykiai, kultūrinis kontekstas. Taigi pamatinį principą – gera daryk ir blogio venk – remdamasis visu tuo žmogus transformuoja ir pritaiko prie konkrečios situacijos.

Egzistuoja labai skirtingos pasaulėžiūrinės sistemos: ne tik krikščioniška, bet ir Nietzsche’ės, Freudo, Jungo, šiandieninių liberalų, ateistų ir daugybė kitų. Ir nepaisant to, kad mes visi turime tą patį synderesis (gera daryk, blogio venk), bet gėrį ir blogį suprantame pagal savo pasaulėžiūrą, taigi skirtingai. Čia pasireiškia žmogaus laisvė.

Kaip galima ši laisvė? Ir kodėl krikščionys teigia, kad jų pasirinkimas, kas yra gera ir kas bloga, yra teisingiausias. Kodėl jie taip sako?

Audrius Globys. Tai svarbus klausimas, bet įdomu, kad kai Nietzsche’ė kalba apie sąžinę, gali išgirsti, kad ji tarsi trukdo žmogui būti laisvam. Jis vartoja įdomią sąvoką – „išgyti“. Tarsi sąžinė būtų liga, iš kurios reikia išgyti, kad žmogus būtų laisvas ir pats spręstų, kas yra gera.

Lina Šulcienė. Nuo ko reikia išgyti, pasak Nietzsche’ės? Nuo krikščioniško pasaulėžiūrinio „antstato“, kuris yra tarp pamatinio synderesis principo ir konkrečių sprendimų. O tas „antstatas“ yra moralinis Katalikų Bažnyčios mokymas. Va nuo jo, Nietzsche’ė mano, reikia išgyti. Nuo aiškaus ir tikro žinojimo, kas yra gėris ir tiesa. Nietzsche’ė yra šauklys tos pozicijos, kuriai šiandien atstovauja liberalai. Pasak jo, žmogus pats turi pasirinkti, kas yra gera, o kas bloga, kas teisinga, o kas klaidinga. Jis pats turi laisvai rinktis tokią vertybių sistemą, kokios nori. Lyg orakulas jis turi ištraukti ją iš savo paties subjektyvumo. Jo subjektyvumas, o ne kažkoks objektyvuotas „ideologijos“ (kaip šiandien tai pavadintų liberalusis flangas) primestas antstatas turi nustatyti, kas yra gera ir kas bloga.

Bet krikščionis sakytų, kad niekas jam nieko neprimeta. Jis atsakytų Nietzsche’i: „Broli, niekas manęs neverčia taip galvoti; aš esu visiškai laisvas, nes atpažįstu, kad taip yra; mano prigimtyje esanti sąžinė padeda man tai atpažinti.“

Audrius Globys. Bet Nietzsche’ė ir mano, kad išgyti galima atsižadant Tiesos idėjos. Jis sako labai konkrečiai: jei nori išsilaisvinti iš sąžinės ir pats spręsti, kas yra gera, bei daryti laisvus pasirinkimus, išsivaduok iš dviejų dalykų: pirma, pripažink, kad Dievas neegzistuoja (kaip jis teigė, „Dievas mirė“, viskas, Jo nebėra, aš pats atsistoju į Jo vietą), ir, antra, atsižadėk Tiesos idėjos.

Į mūsų sąmonę gana giliai įsismelkęs reliatyvizmas (dėl to perspėjo ir Benediktas XVI): aš nebeieškau Tiesos, man jos nėra, pats žmogus sprendžia, kas yra tiesa. Todėl sąžinė tampa trukdžiu. Man labai patinka Gaudium et spes įvardijimas: „Sąžinė yra slapčiausias žmogaus branduolys ir šventovė, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje“ (GS, 16). Dievas mums kalba mūsų viduje, kad turėtume santykį su Juo, kad kaip krikščionys turėtume tikėjimą. Pagal Katalikų Bažnyčios katekizmą, tikėjimas yra asmeninis santykis su Dievu. Svarbu turėti šį santykį, o ne kažkokį savo susikurtą tikėjimą. Tikrasis tikėjimas yra asmeninis santykis su Dievu ir jis patiriamas sąžinėje, per kurią kalba Dievas. Jis kreipia mus Tiesos link. Visi esame išgyvenę, kad darydami neteisingus pasirinkimus, jei turime jautrią sąžinę, patiriame tam tikrą, kaip minėjote, sielos skausmą. Ar iš jo reikėtų išgyti, kaip sako Nietzsche’ė, arba išsilaisvinti, pasak Freudo, nes tai yra kažkokia liga?

Lina Šulcienė. Atsakau oponuodama Nietzsche’ės argumentams. Jei tu išlaisvini savo sąžinės sprendimus nuo Tiesos arbitralumo, nuo atsižvelgimo į tikrovę, kokia ji yra, ir bandai gimdyti savo elgsenos, veiksenos ir viso savo gyvenimo kryptis pats iš savęs, kas tada nutinka? Pirma, tavo sąžinės sprendimai gali prieštarauti vienas kitam ir jie dažnai prieštarauja (tu pats tai aptinki). Jei taip, tuomet tavo judėjimo kryptys keičiasi priklausomai nuo oro, laiko, nuotaikos, sezono ir kitų aplinkybių. Antra, visi žinome, kad kartais mūsų sąžinės sprendimas būna socialinių procesų ir įvairiausių įtakų atspindys, kad jis nėra tik iš manęs kylantis apsisprendimas, bet viešo poveikio padarinys. Argi aš pats tuomet esu savo veiksmų subjektas? Trečia, jei tampame savo pačių autonomiškais subjektais ir užsisklendžiame savo subjektyvume (būtent tai ir siūlo mums Nietzsche’ė), su tuo subjektyvumu tapatinama sąžinė, kurią Bažnyčia, beje, vadina klystančia, gali tik iš pradžių būti patogi. Vėliau mus ištinka tam tikras dėsningumas.

Pirmiausia, vadovaudamiesi tokia sąžine, nejučia tampame priklausomi nuo vyraujančių nuomonių. Toliau nuomonės, nuo kurių esame priklausomi, tampa vis skurdesnės, randasi polinkis į paviršutiniškumą ir tampa patogu, netgi beveik būtina laikytis to skurdumo. Argi ne tai fiksuojame savo aplinkoje? Apie tokią tendenciją kalba ir kultūrologai. Pamažu sąžinė susitapatina su paviršutiniškais įsitikinimais (kurie, beje, būdingi visiems, nors tu pats manai, kad tai tik tavo individualus ir unikalus suvokimas ir pasirinkimas). Be to, randasi teisuoliškumo jausmas, taip pat polinkis prisitaikyti prie to, kas vyksta visuomenėje, ir negebėjimas priešintis, kai tavo įsitikinimai prieštarauja visuotinai priimtai nuomonei.

Galiausiai, ketvirtas, rimčiausias argumentas prieš Nietzsche’ės požiūrį būtų šis: pasirinkęs poziciją „sąžinė be Tiesos“, „sąžinė be Dievo“, atsirandi tarsi bekraštėje dykumoje, kur nėra krypčių, jokio „aukštyn“ ar „žemyn“, „tobuliau“ ar „netobuliau“. Esi dykumoje be jokių atskaitos taškų. Kryptis diktuoja tik tavo paties sprendimas. Pradžioje tai gali būti smagu. Ir saugu, nes galima pasislėpti nuo reiklių Tiesos reikalavimų, kuriuos formuluoja Bažnyčios moraliniai imperatyvai. Bet paskui žmogus ima dusti ir tą dusimą jis išgyvena depresijos, liūdesio pavidalu, liūdesio, iš kurio nebeišbrenda. Buvimas be krypties, be atskaitos taškų, kai visuomenės ar aplinkos pokyčiai diktuoja vienadienius, trumpalaikius sprendimus, paverčia mane džiūstančiu, alkstančiu, nes aš gyvenu ne pagal tą tikrovę, kuri atitinka mano prigimtį. Gyvenu mano giluminei prigimčiai prieštaraujančiu būdu. O juk aš gimęs kitai tikrovei, ir jos ilgisi mano širdis, aš nepajėgiau ir nepajėgsiu numalšinti ir išdildyti mano prigimtyje įrašyto polinkio ir troškimo išsipildyti. Nietzsche’ė mus šaukia į spąstus. Liberalioji mąstysena mus šaukia į vidinį kalėjimą, į bekraštę dykumą, kurioje aš silpstu ir mirštu.

Audrius Globys. Norėčiau sugrįžti prie minties apie sąžinės laisvę. Kuo skiriasi  liberalioji sąžinės laisvės samprata nuo krikščioniškosios? Man atrodo, mums, krikščionims, labai svarbu tai suprasti, kad nepakliūtume į spąstus ir nebūtume, kaip Nietzsche’ė siūlo, išlaisvinti iš Tiesos. Juk tam tikra prasme jis teisus, nes mūsų sąžinė mus tarsi įspraudžia, apriboja. Mes nesame iki galo laisvi, pavyzdžiui, vadovautis savo instinktu ar kliautis išoriniu poveikiu, nes prigimtis kreipia mus link Tiesos, link mūsų gyvenimo tikslo – Amžinojo gyvenimo. Siela yra ta vieta, kur Dievas kalba, ką turėtume daryti ir ko nedaryti. Jis tarsi sukausto mūsų laisvę, o liberalioji paradigma siūlo mus iš to išvaduoti.

Lina Šulcienė. Sąžinės laisvė yra viena pamatinių žmogaus teisių ir ji siejasi su demokratijos pagrindais. Bet jeigu viešojoje erdvėje ieškosite informacijos apie termino „sąžinės laisvė“ prasmę, aptiksite, kad beveik visuotinai jis apibrėžiamas kaip individo laisvė nuo bet kokios ideologinės kontrolės, kaip teisė kiekvienam savarankiškai pasirinkti savo dvasinių vertybių sistemą – ką laikyti gėriu ir blogiu, ką pasirinkti kaip idealą, etaloną, siekinį ir pan.

Krikščioniškasis mokymas atsiranda ne tuščioje vietoje, bet ant giliamintę vagą išarusios antikinės filosofijos pagrindų. Ja remdamasi pati krikščionybė atlieka nemenką darbą suformuodama turtingą minties tradiciją. Jos kontekste liberalieji pareiškimai atrodo naivūs ir vaikiški, nes jie neatsižvelgia į žmogiškosios prigimties savitumą. Žmogaus prigimtis yra ne duotybė, o užduotis, ir tai žino ne tik krikščionys, bet ir visos didžiosios kultūros. Vaiką dera ugdyti, svarbu mokyti ir lavinti, kad jis neliktų toks, koks gimė iš motinos įsčių. Kad jo žmogiškasis potencialas išsiskleistų. Lygiai taip pat brandus žmogus, jau gavęs tam tikrą postūmį iš tėvų ir ugdytojų, toliau su savo prigimtimi daro tą patį – stengiasi ją išskleisti. Tokia yra tiesa apie žmogaus prigimtį – ją reikia išskleisti.

Liberalioji mąstysena mus šaukia į vidinį kalėjimą, į bekraštę dykumą, kurioje aš silpstu ir mirštu.

Tai galioja ir žmogaus sąžinei. Sąžinę reikia ugdyti. Sąžinė yra ne tik duotybė, ją reikia formuoti. Jei nieko nedarome su savo kūnu, jis nyksta ir pamažu tampa ligų ir skausmo vieta. Jei nieko nedarome su savo psichine-dvasine prigimtimi, vyksta panašūs dalykai. Mūsų prigimties sąranga yra tokia, kad turime tam tikrą tobulintinų ir plėtotinų galių paketą. Ir moralės esmė yra prigimtinių davinių, kuriuos tu turi, išskleidimas. Moraliniu gėriu vadinamas žmogaus prigimtinio potencialo aktualizavimas – per pastangas. O jeigu žmogus elgiasi taip, kaip jam patinka, kaip jam norisi, remdamasis savo prigimtiniais instinktais, pavyzdžiui, jeigu jaunas žmogus nestudijuoja, o leidžiasi keliauti aplink pasaulį ar tiesiog mėgaudamasis smagiai leidžia didžiumą savo laiko draugų būryje... Iš tikrųjų jis elgiasi pagal savo sąžinę. Arba daktaras, kuris į skurdžiau gyvenantį žmogų, negalintį niekam pasiskųsti, nes neturi tokios drąsos ir finansinių pajėgumų, žvelgia aplaidžiau ir nustato neteisingą diagnozę, – jis elgiasi pagal savo sąžinę. Mes sakytume, kad tai sąžinės aplaidumas, bet tai yra jo sąžinės sprendimas. Lygiai kaip ir jaunuolio atveju.

Abiem atvejais objektyviai tai vis dėlto yra nusikaltimas. Nusikaltimas prigimčiai. Jaunuolis skriaudžia pats save, daktaras – save ir savo ligonį. Jie abu skriaudžia visuomenę, kurioje gyvena. Daktaro atveju tai ryškiau matyti. Mūsų negyvenimas pagal prigimtį skriaudžia ir mus pačius, ir tuos žmones, šalia kurių gyvename.

Mano mintis yra ši: liberalistinis požiūris, liberalistinė paradigma yra naivi ir vaikiška. Kaip idėjų istorikei man ji atrodo paauglio samprotavimų lygio, nes ji neatsižvelgia į ne tik krikščioniškoje mintyje, bet ir kitose kultūrinėse tradicijose randamus tuos pačius dėmenis. Žmogaus prigimtis turi būti išskleista ir tokia, kokia ji yra, kaip duotybė, ji nėra pakankama. Ji nepakankama moraliniam gėriui įgyvendinti. O žmogus pašauktas jį įgyvendinti. Jo sąžinės sprendimas yra tik būtina, bet nepakankama tam sąlyga. Tai, ką žmogus renkasi, turėtų atitikti objektyvią tikrovės tvarką.

Audrius Globys. Turėtų būti atpažinimas... Sakote, kad tas jaunuolis ar gydytojas elgiasi pagal savo sąžinę. Bet argi jie elgiasi pagal sąžinę? Nemanau, kad Dievas jiems kalba (juk būtent tokia yra krikščioniškoji sąžinės samprata). Ne kartą teko girdėti, net iš krikščionių: dirbu, ariu, užsidirbu pinigų, bet iš tiesų gyvenimą pajaučiu, kai išeinu atostogų ir galiu keliauti, tada yra tikrasis gyvenimas... Prisimenu Jono Pauliaus II mintį apie sąžinės apakimą. Manau, Jūsų minėti žmonės iš tiesų elgiasi ne pagal savo sąžinę. Jie apakę, nes neatpažįsta tikrovės ir yra kreipiami nuo gėrio, kuris leistų jiems išsiskleisti. Pirmajame laiške Timotiejui apaštalas Paulius rašo: „Kovok šauniąją tikėjimo kovą, pagauk amžinąjį gyvenimą, kuriam esi pašauktas“ (1 Tim 6, 12). Bet jūsų pavyzdžiuose matyti naivumas ir infantilumas siekiant gyvenimą praleisti gerai jaučiantis. Argi tai kalba sąžinės balsas, ar iš tiesų Dievo valia žmogui, kad jis tiesiog gerai jaustųsi ir patirtų geras emocijas? Man atrodo, kad čia sąžinė apakinta, kad netrukdytų gerai jaustis. Čia nėra jokios kovos. O mes gyvename pasaulyje, kur kaip krikščionys esame kovojanti Bažnyčia.

Lina Šulcienė. Ar subjektyvumas ir subjektyvumo pateisinimas yra sąžinė? Iš tikrųjų norėčiau dar labiau paaštrinti problemą. Mane kaip filosofijos istorikę pribloškė katalikiškuose vadovėliuose, analizuojančiuose sąžinės tematiką, aptiktas teiginys, jog sąžinės reikia klausyti, kad ir kokia ji būtų – klystanti ar neklystanti, klausyti, ką ji liepia ar draudžia, ir daryti, ką ji leidžia. Čia remiamasi apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams keturioliktame skyriuje, 23-oje eilutėje, esančia ištarme, kad „visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė“. Taigi net jeigu tu turi klystančią sąžinę ir elgiesi pagal ją manydamas, kad elgiesi gerai, tu nenusidedi. Tokia yra moralės teologijos pozicija. Mane tai pribloškė.

Ir rusai kovoja Ukrainoje pagal savo įsitikinimą, nes jiems tai atrodo gera ir teisinga, ir vergovė savo laiku buvo laikoma gera ir teisinga (paradoksalu – žmonės tuo metu kalbėjo apie moralinius įsipareigojimus, gerą ir blogą elgseną savo gyvenime), ir moterų priespauda buvo savaime suprantamas dalykas, ir šiandieninė Indijos kastų sistema – lygiai taip pat. Daugybė dalykų istorijoje ir šiandieniniame pasaulyje objektyviai yra nusikaltimai, bet jie vyksta, nes žmonės buvo ir yra įsitikinę, kad elgiasi gerai ir teisingai. Ir todėl tai nėra nuodėmė. Mane suglumino, kad toks yra krikščioniškasis moralės mokymas. Jeigu žmogus elgiasi pagal savo įsitikinimus, tai, ką jis daro, nėra nuodėmė. Taigi gali būti, kad ir Stalinas nėra nusidėjėlis, ir Putinas.

Kuo grindžiama ši pozicija? Atsakymas toks: mažesnė rizika, jeigu žmogus elgiasi pagal savo įsitikinimus, turėti orientacinę sistemą, įsitikinimų paketą yra geriau, negu jo iš viso neturėti; blogiau, kai žmogus iš viso nepripažįsta jokios objektyvios Tiesos galimybės, kai jis mano: esu visiškai laisvas ir priimu bet kokius sprendimus, kurie gali ateiti ir iš mano vidaus, ir iš išorės, esu laisvas ir atviras bet kokiems impulsams, neturiu jokios įsitikinimų sistemos, tiesiog pasiduodu srovėms, kurios mane neša pagal manąjį „patinka–nepatinka“ vertinimą. Šitas būvis, pagal krikščioniškąją moralės teologiją, yra blogesnis, negu turėti klaidingą sąžinę ir klaidingus įsitikinimus. Bet tolesnė ir gilesnė išeitis iš šios probleminės įtampos yra bendroji anksčiau minėta tezė: kad dalykas būtų moraliai geras, būtina ne tik turėti įsitikinimus, bet ir tie įsitikinimai turi atitikti tikrovės Tiesą.

Kur yra klaida? Ne ten, kad žmogus nuvažiavo į frontą. Klaida yra ta, kad jis uždarė save nuo Tiesos pažinimo. Akla sąžinė, apie kurią kalba Jonas Paulius II, siejasi ne tiek su klaidingais veiksmais, kiek su pirmine nuostata „nenoriu žinoti, kaip yra iš tikrųjų“, „nenoriu pažinti“, „nenoriu siekti Tiesos“. Užsidarau ir tampu kurčias ir aklas tam, ką man sako. Tai yra tikroji klaida – sąžinės aklumo priežastis, kuri yra didžiausia bėda.

Audrius Globys. Bet čia žmogus elgiasi ne pagal savo sąžinę, o pagal įsitikinimus. Man atrodo, reikėtų daryti skirtį tarp įsitikinimų ir sąžinės. Tiesa, jūs paminėjote Rusijos atvejį. Čia visuomenė paveikta ne tik propagandos, bet ir Bažnyčios. Paradoksalu, bet Rusijos Ortodoksų Bažnyčia tarsi uždusina, nuslopina, apakina žmogaus sąžinę, nes atjungia ją nuo paskatos siekti objektyvios Tiesos. Žmogus jos nebeieško. Kirilas pasakė, ir viskas.

Lina Šulcienė. Jeigu žmogus savo privačiame gyvenime nėra įklimpęs į nuodėmę, neįsitraukęs, neįpratęs į nuodėmingą veiklą, jis išsaugo Tiesos siekio ir atpažinimo galią. Juk klaida yra būtent iš įklimpimo į nuodėmę kylantis apsileidimas. Jis randasi iš nuodėmingumo, kuris iš esmės yra savo egoistinių polinkių patenkinimas, savo egoizmo įtvirtinimas. Jei žmogus nėra įsikniaubęs į save, neįsižiūrėjęs pats į save, jis turi galimybę pažinti Tiesą. Problema yra orientacija „aš pats, man, dėl manęs“. Jei žmoguje dominuoja ši kryptis, jeigu jis mirksta ir klimpsta joje, tuomet pabyra viskas – ir propagandos poveikis, ir pasitenkinimas ja, ir sąžinės aklumas, ir kurtumas tikrovei, kokia ji iš tiesų yra. Žmogaus valioje yra išžengti iš savęs paties, atrasti savo egzistencinį centrą kitame, nes conscientia yra buvimo su kitu – cum alio – režimas. Sąžinė šaukiasi buvimo su kitu, t. y. išsilaisvinimo iš savęs. Galima sakyti, kad tarnystė, savo poreikių nustūmimas į antrą vietą jau yra žmogaus išlaisvinimas. Iš tiesų žmogui reiktų išsilaisvinti iš savęs paties...

Audrius Globys. ...kad girdėtų Dievo balsą – savo sąžinės balsą. Kadangi toks yra ir mūsų laidos formatas, norėčiau paklausti, ką reikėtų daryti, kad turėtume gerą sąžinę ir kad ji neapaktų?

Lina Šulcienė. Sąžinė turėtų būti formuojama – tokia yra mano tezė. Pasikartosiu: mes esame tik užduotis.

Laidos pradžioje sakiau, kad nuo Viduramžių įsitvirtinęs sąžinės aiškinimo modelis, iki šiol nepraradęs savo aktualumo, išskiria du lygmenis. Pirmasis yra synderesis, kuris mums duotas kaip neišdildomas potencialas – kryptis į dieviškąją tikrovę – ir kurį galima užmigdyti ir užslopinti orientuojantis į patį save. Nepaisant to, ši dieviška kibirkštis, kaip ir Kaino širdyje, išlieka. Antrasis lygmuo yra conscientia, konkrečių vertinimų ir konkrečių sprendimų lygmuo. Jeigu pirmojo lygmens potencialo neišskleidžiame, nesistiebdami į pažinimą ir nebūdami atviri Tiesai, esame kalti. Kūrinija mus įpareigoja. Ji yra pirmasis mums atvertas tekstas. Pažvelk, kokia ji yra, koks jos grožis, kokia tvarka. Be to, dera atverti savo sielą Dievo Žodžiui Šventajame Rašte, taip pat – pažinti Bažnyčios mokymą, kuris prieš mano subjektyvų pasirengimą ir informuotumą yra neišmatuojamas Everestas.

Žinoma, galiu mostelti Bažnyčios autoritetui ir sakyti: „O aš manau kitaip“, bet mano išprusimas, mano išmanymas neprilygsta moraliniam Katalikų Bažnyčios mokymui, kuris buvo statomas kiekvienai mokytų žmonių kartai „pasilypėjant ant mokytojų pečių“, kad būtų galima matyti toliau, tūkstančiams žmonių šimtmečius dedant didžiules pastangas kilti į vis aukštesnį ir gilesnį pažinimą... ir štai perskaitęs pusantro straipsnio stoviu aš prieš visa tai su savo „o aš manau“, atleiskit, akivaizdu, kad mano laikysena yra paika ir vaikiška. Sutinku studentų pirmame kurse, sakančių: „Manau, kad Aristotelis klydo.“ Tokia laikysena mūsų visuomenėje, deja, tampa vis dažnesnė.

Mano atvirumas Tiesai yra atvirumas mokytis, pažinti, atvirumas suprasti, klausyti, bet sykiu dera žinoti, kad jei esu įklimpęs nuodėmėje, mano ausys tampa kurčios, o akys aklos. Vidinis švarumas yra pagalba žengti prie Tiesos, o jeigu jo nėra, – tai kliūtis.

Audrius Globys. Čia prisimena Evangelijos žodžiai: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“ (Mt 5, 8).

Lina Šulcienė. Tyra širdis regi, bet turiu dėti pastangas. Yra nuostabi Platono mintis: žmogų tyrina ir skaistina pažinimas. Ne bet koks pažinimas – ne romanų ir laikraščių skaitymas, ne pramoginiai filmai. Kalbama apie amžinųjų dalykų pažinimą, tų, kurie nekinta. Jis tyrina ir skaistina. Pats pažinimas.

Audrius Globys. Bet dabartiniame pasaulyje, visuomenėje, kuriai būdinga antikultūra, tai nėra paprasta. Kaip sako Nietzsche’ė, žmogų bandoma nuo to išlaisvinti.

Lina Šulcienė. Atkreipkime dėmesį, ką sako pats žodis „sąžinė“. Jis susijęs su pažinimu, su žinojimu, leidžiančiu atpažinti, kas tinka, kas augina mane, o kas slopina mano potencialą matyti tikrovę, kokia ji yra. Sąžinė yra ta, kuri skundžiasi, kuri verkia, ir ne tik po veiksmo. Ji kalba ir prieš veiksmą: prieš filmą, kurį ketinu žiūrėti, prieš tekstą, kurį galvoju skaityti, prieš anekdotą, kurį netrukus išgirsiu. Ji yra ta, kuri atpažįsta ir sako: tai tinka, o tai – ne.

Audrius Globys. Taip, bet čia iškyla kitas pavojus – tapti murmančiais krikščionimis. Juk sąžinės balsas kreipia į veiksmą, kaip minėjote, į tam tikrą išėjimą iš savęs.

Lina Šulcienė. Murmėjimas be veiksmo yra netyrumo ženklas. Tai dar Tomo Akviniečio mintis: jei murmi ir kalbi, kaip netinkamai elgiasi tie kiti, o pats nieko nedarai, tai jau iš karto ženklas, kad kažkas negerai su tavo tyrumu.

Audrius Globys. Ačiū, miela Lina. Pokalbį norėčiau užbaigti Jono Pauliaus II žodžiais iš enciklikos Veritatis splendor: „[N]orėdamas turėti „gerą sąžinę“, žmogus turi ieškoti tiesos ir spręsti pagal ją“ (62). To ir linkiu sau ir mums visiems – ieškoti Tiesos ir vis labiau atskleisti savyje žmogų, sukurtą pagal Dievo paveikslą.

The post Kas yra sąžinė krikščionišku požiūriu? appeared first on LAIKMETIS.

Pirmiausia turiu pripažinti, kad 2020 m. teko rengti Seimui naujos redakcijos LRT įstatymo projekto nepriklausomą ekspertinį vertinimą, kai buvo įvedama LRT etikos inspektoriaus pareigybė. Tuomet pateikiau įžvalgas, kad siūlomas LRT valdymo modelis turi trūkumų ir sukelia pavojų LRT nepriklausomumui, nes visuomeninio transliuotojo valdymas yra koncentruotas generalinio direktoriaus rankose.

Nors girdėjau žurnalistų kalbas, kad nauja LRT Etikos inspektoriaus pareigybė taps vėzdu susidoroti su neįtinkančiais LRT vadovybei žurnalistais, tačiau tuo nelabai tikėjau. Turiu taip pat prisipažinti, kad palaikiau idėją dėl Visuomenės informavimo etikos komisijos papildymo visuomenės atstovais ir LRT atstovu. Deja, šiandien turiu atsižadėti savo naivumo.

Primintina, kad žurnalistas V. Savukynas LRT etikos kontrolierės 2023 m. kovo 7 d. sprendimu buvo pripažintas pažeidęs visuomeninio transliuotojo etikos kodekso 12 straipsnį, kaip pati etikos sargė patikslino, dėl vienos frazės: „Nemanau, kad šiai ministrei (turima galvoje Teisingumo ministrė – šio straipsnio autorės pastaba) yra vieta vyriausybėje“.

Apie moralę

Teisė, neturinti moralinio pagrindo, yra visuomenės svetimkūnis. Nesivadovaukime vienam valstybės tarnautojui išsprūdusia fraze, kad moralė yra ne šio pasaulio dimensija – moralinės nuostatos teisėje yra labai svarbios. Moralės normos – tai elgesio taisyklės, nusistovėjusios visuomenėje pagal jos žmonių požiūrį į gėrį ir blogį, teisingumą, pareigą, garbę.

Jeigu žurnalistas būtų socialiniame tinkle propagavęs smurtą, alkoholizmą, narkomaniją, pedofiliją ar kitus reiškinius, kurie pagal nusistovėjusį mūsų visuomenėje požiūrį vertinami vienareikšmiškai, arba viešai įžeidinėtų žmones, kurstytų neapykantą, kviestų susidoroti su jam nepatinkančiais asmenimis, suprasčiau ir pritarčiau inspektorei.

Tokių pavyzdžių LRT, deja, yra. Antai, LRT laidų vedėjas A. Valinskas kvietė šaudyti jam nepatinkančius politikus. A. Tapinas šalies Prezidentą socialiniame tinkle vadino įžeidžiančiu žodžiu, o LRT veido Algio Gretai leksika socialiniuose tinkluose, deja, yra tokio „aukšto“ moralinio lygmens, kad net nedrįstu atkartoti. Yra buvę atvejų, kai derėtų taikyti ne tik moralinę ar etinę, bet ir teisinę atsakomybę.

Jeigu V. Savukynas būtų kritikavęs ministrės išvaizdą, tarkim dėl jos saviraiškos tatuiruočių fronte, matyt, galima būtų diskutuoti, ar moralūs tokie pasisakymai, ar etiška, nes, kaip pati ministrė teigė spaudoje, jos tatuiruotės charakterizuoja tik pomėgius, o ne profesinius įgūdžius.

Tačiau žurnalistas savo įraše vertino ministrę dėl jos tiesioginių pareigų vykdymo – dėl drausmės bylos iškėlimo advokatui I. Vėgėlei, kuris pradėjo diskusiją visuomenei svarbiu klausimu dėl paramos lėšų skaidrumo. Taigi, byla buvo iškelta ne dėl advokato profesinės  veiklos, o dėl saviraiškos laisvės ribų.

Žodžio laisvės bylose yra labai svarbu ne tik ginčo teiginys, bet ir visas publikacijos, šiuo atveju – įrašo socialinio tinklo paskyroje, kontekstas. Taigi svarbi ne tik frazė, dėl kurios žurnalistas buvo pripažintas pažeidęs etiką, bet ir kodėl jis įvertino ministrę, kad jai ne vieta vyriausybėje. Iš įrašo teksto aišku, kad dėl to, jog ministrė apribojo laisvos profesijos atstovo, advokato žodžio laisvę.

Gal kas nors galėtų pagrįsti, kada Lietuvoje atsirado moralės norma ir nusistovėjo visuotinai priimtina elgesio taisyklė, kad politikų veiksmai yra absoliutus gėris, o valdžios kritika – blogis Taigi, jeigu neigiamai vertini ministro poelgį, tai elgiesi nemoraliai ir neetiškai. Kaip tokia LRT etikos kodekso norma koreliuoja su teisiniu pagrindimu ir Konstitucija?

Kodėl nemoralu ir neetiška kritiškai vertinti ministro veiksmus, susijusius su jo tiesioginių pareigų vykdymu? Gal visuomeniniam transliuotojui negalioja Konstitucijos garantuota kiekvieno piliečio teisė kritikuoti valdžią bei konstitucinė apsauga – draudimas būti persekiojamam už tokią kritiką (Konstitucijos 33 straipsnis). Ar tikrai LRT gali ne tik paversti nepaklusniųjų valdžiai piliečių gyvenimą pragaru (prisiminus laidoje LRT „Lietuva kalba“ iškeltą klausimą), bet ir riboti žodžio laisvę taip, kaip reikia, kaip norisi.

Apie teisinį pagrindimą

LRT Etikos kodekso 12 straipsnis skelbia, kad žurnalistai negali išskirti ar akcentuoti nė vienos politinės organizacijos, valstybės institucijos ar kitų interesų grupių požiūrio, o skelbiama informacija privalo būti atribota nuo asmeninių pažiūrų ir interesų grupių įtakos.

Kadangi Etikos inspektorė savo sprendime nenurodė jokių motyvų, kodėl ji konstatuoja, kad V. Savukynas pažeidė būtent šį straipsnį, lieka tik spėlioti, ar žurnalistas pripažintas etikos pažeidėju dėl to, kad išskyrė ar akcentavo vienos politinės organizacijos, valstybės institucijos ar kitų interesų grupių požiūrį, ar dėl to, kad paskelbė informaciją neatribotą nuo asmeninių pažiūrų ir interesų grupių įtakos. Kito pasirinkimo pagal šią normą nėra.

Man teko matyti labai daug įvairiausių sprendimų, bet pirmą kartą mačiau tokį lakonišką LRT etikos pareigūno sprendimą, kuris skelbiamas LRT svetainėje. Viso 13 eilučių: kodekso straipsnių pacitavimas ir verdiktas: LRT laidų vedėjas juos pažeidė. Jokių motyvų, jokių argumentų – kaip rusiškame posakyje: „Ja – načalnik, ty – durak“ („aš – viršininkas, tu – kvailys“).

Lingvistiniu metodu analizuojant LRT Etikos kodekso 12 straipsnį, akivaizdu, kad LRT žurnalistams iš viso yra draudžiama skleisti asmenines pažiūras net socialiniame tinkle. Primintina, kad asmeninės pažiūros yra asmens įsitikinimai, pasaulėžiūra. Asmens įsitikinimai yra neatsiejami nuo nuomonės raiškos.

Teisminėje praktikoje daugybę kartų yra pakartota žurnalistinės etikos nuostata, kad skleidžiant viešąją informaciją, būtina atriboti faktus nuo nuomonės. Tačiau kaip pagal LRT etikos kodekso nuostatas atriboti V. Savukyno nuomonę apie ministrę nuo jo asmeninių pažiūrų? Nuomonė – tai požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais, bet ji subjektyvi. Taigi, neatsiejama nuo asmeninių įsitikinimų ir pažiūrų.

Išvada gali būti tik viena, kad LRT Etikos kodekso 12 straipsnis draudžia LRT žurnalistams net socialiniuose tinkluose skleisti savo nuomonę.

Be to LRT etikos kodekso 12 straipsnio norma yra lingvistiškai suformuluota ydingai, nes yra neaiški. Straipsnyje nurodyti žodžiai išskirti ir akcentuoti gali būti suprantami labai įvairiai. Antai žodis išskirti lietuvių kalboje turi net 23 prasmes. Labiausia tikėtina, kad kodekso kūrėjai turėjo omenyje 17-ją prasmę – skirtingai traktuoti, kitaip negu su kitais elgtis. Tačiau tokia šio žodžio prasmė niekaip negali būti pritaikoma žurnalistui, nes jis kalbėjo tik apie vieną ministrę ir jos nelygino su kitais politikais, taigi, kitaip nei kitų jos netraktavo ir jos iš kitų tarpo neišskyrė. Žodis akcentuoti lietuvių kalboje turi dvi prasmes: 1. pabrėžti kurią nors sąvoką ar mintį ir 2. kirčiuojamai ar pabrėžiamai tarti. Akivaizdu, kad V. Savukyno įrašui neįmanoma nei vienos iš šių sąvokų pritaikyti.

Taigi LRT Etikos kodekso 12 straipsnis sukonstruotas taip, kad pagal jo turinį žurnalistas negali numatyti, kaip jis turi elgtis, kad tokios normos nepažeistų, tačiau, aišku, kad jis negali iš viso reikšti savo asmeninės nuomonės.

Kaip tokia nuostata koreliuoja su žodžio laisve?

Tiek teisės doktrinoje, tiek ir teisminėje praktikoje pripažįstama, kad universali ginčų dėl saviraiškos laisvės ribų nagrinėjimo formulė, yra trijų sąlygų (pakopų) testas. Kad žodžio laisvės apribojimas būtų pripažintas teisėtu, tokiais atvejais būtina nustatyti trijų sąlygų visumą: toks apribojimas turi būti: nustatytas įstatyme (a); skirtas ginti kitas vertybes, kurios yra išvardintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos (EŽTK) 10 straipsnio 2 dalyje (b) būtinas demokratinėje valstybėje (c). Taigi, žodžio laisvės apribojimas turi atitikti teisėtumo, pagrįstumo ir proporcingumo kriterijus.

Etikos kodekso 12 straipsnis prieštarauja ne tik Konstitucijos 25 straipsniui, bei ir Visuomenės informavimo įstatymui. Sunku būtų įrodyti ir tokios normos pagrįstumą. Kokias vertybes ginant siekiama užčiaupti burnas LRT žurnalistams, reiškiant savo įsitikinimus?

Minėta, kad LRT etikos kodekso 12 straipsnis yra suformuluotas ydingai, nes iš jo turinio nėra aišku, kokie žurnalistų veiksmai yra draudžiami. Dėl teisės normų nuspėjamumo reikalavimo Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą yra pasakęs, kad norma negali būti laikoma „įstatymu“ EŽTK 10 straipsnio 2 dalies prasme, jeigu ji nėra suformuluota pakankamai tiksliai, kad asmuo galėtų atitinkamai pagal šią normą reguliuoti savo elgesį.

Vienoje iš naujausių EŽTT bylų dėl saviraiškos laisvės yra išaiškinta, kad pirmiausia nacionalinės institucijos, ypač teismai, turi aiškinti ir taikyti vidaus teisę. Šios publikacijos autorei nėra žinoma nė viena Lietuvoje išnagrinėta byla, kurioje žurnalistas būtų pripažintas padaręs LRT etikos kodekso 12 straipsnio pažeidimą ir kurioje būtų išanalizuota šios normos dispozicija.

Teisminėje praktikoje jau yra nusistovėjusi taisyklė, kad visuomenės informavimo priemonėse skelbiamoms žinioms taikytinas tiesos kriterijus, o nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, neįžeidžiant trečiųjų asmenų, nemenkinant jų garbės ir orumo. V. Savukyno įraše negalime įžvelgti nurodytų požymių, todėl LRT etikos inspektorės sprendimas nesuderinamas su teise, o tik iškalbingas faktas apie LRT vykstančius procesus.

The post Prof. dr. Liudvika Meškauskaitė. Apie moralę ir žodžio laisvę pagal LRT appeared first on LAIKMETIS.

Natūrali dešra, kurią gaminant gyvūnai nenukentėjo, dūmų skonio žuvis, nemačiusi dūmo, krabų lazdelės be krabų ir kava be kofeino.

Nealkoholinis alus, džinas ar vynas, kurių skonio ištroškę abstinentai apsvaigsta nuo savo teisumo ir gelbsti planetą.

Pripučiama moralė, pripučiamos moterys ir internetinės lytinių organų krautuvės, įsitikinimų pardavimo automatai ir panaudotos meilės taromatai.

Žmogus, kuris įsivaizduoja esąs tuo, kuo nėra ir niekada negali būti, ir teismai, baudžiantys už tokio įsivaizdavimo nelaikymą tikrove.

Didinga, masiškai paraduose garbinama valstybė be valstybingumo ir orus teisingumas be teisybės.

Prakilnūs melagiai, kasdien kovojantys dėl visuotinio gėrio ir bedaliai, kurie tiki juos niekinančiais didžiūnais.

Faktinis valstybės vadovas, kuris valstybės vadovu niekada nebuvo išrinktas ir išrinktas valstybės vadovas, faktiškai lygus nuliui.

Kasdieniniai tikėjimo išpardavimai ir auksu tviskančios bažnyčios, kuriose nėra, niekada nebuvo ir nebus Dievo.

Kasdieniniai tikėjimo išpardavimai ir auksu tviskančios bažnyčios, kuriose nėra, niekada nebuvo ir nebus Dievo.

Nuomonių laisvė, persekiojanti nuomones apie nuomonių laisvę ir išdidūs laisvieji, džiugiai švenčiantys savo vergystę.

Gėrio visai regimajai ir neregimajai Visatai trokštantieji, kuriuos gali nebrangiai nusipirkti ir ištikimi mylimieji, kurie pasitaikius pirmai patogiai progai išduos.

Per naktis neapykantą brandinantys teisieji, pažemintieji ir nuskriaustieji, kurie, jei tik gautų šansą, nusiaubtų visą žemę ir sunaikintų patys save.

Visuotinis, labai nuoširdus blogio pasmerkimas ir dar labiau nuoširdus ir visuotinis susižavėjimas blogio teikiamais rezultatais.

Pasaulį užtvindę teisingi ir taisyklingi žodžiai, nebereiškiantys nieko ir niekai, nulemiantys viską, kas svarbiausia visame pasaulyje.

Nesąmonių upės ir kriokliai, kvailių jūros ir vandenynai, kuriems uoliai pataikauja išsigandę savo teisumo išminčiai.

Sukčių, vagių ir plėšikų viešai teikiama labdara savo aukoms ir nuoširdus aukų dėkingumas, didžios liaupsės ir nuolatinis palaikymas.

Pasaulinėse plojimų audrose tarpstančių, garbių didenybių menkystė ir nebrangiai įperkamas menkystų didingumas.

Kepto ledo ir stačiakampių apskritimų pasaulis, kur joks geras darbas ir tikrumas nelieka nenubaustas.

The post Algimantas Rusteika. Modernizmo metmenys appeared first on LAIKMETIS.

Pranciškus sakė, kad pirmą kartą perskaičius šią trumpą Senojo Testamento knygą, gali stebinti ar netgi gluminti jos autoriaus daroma išvada, kad viskas yra tuštybė, viskas yra rūkas, viskas yra dūmai.

Gali stebinti, kad Šventajame Rašte randame žodžius, kurie kvestionuoja egzistencijos prasmę. Tačiau toks svyravimas tarp prasmės ir beprasmiškumo iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip mėginimas ironiškai pavaizduoti žmogaus gyvenimą ir pasaulėžiūrą, atsietus nuo teisingumo, kurio garantas yra Dievo teisingumas. Knygos pabaigoje nurodoma, kaip įveikti beprasmiškumą: „Bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją“ (Koh 12, 13).

Pasak Pranciškaus, į šią Senojo Testamento knygą sudėta išmintis yra labai naudinga mums, ypač jaunimui. Šiuolaikinei kultūrai, kuri beveik viską nori patikėti tiksliesiems mokslams, gresia ciniško racionalizmo pavojus, kurio pasekmės būtų labai rimtos.

Šiuolaikinei kultūrai, kuri beveik viską nori patikėti tiksliesiems mokslams, gresia ciniško racionalizmo pavojus, kurio pasekmės būtų labai rimtos.

Pažinimas, atsietas nuo moralės, gali atrodyti kaip laisvės šaltinis, tačiau iš tiesų jis veda į sielos paralyžių. Koheletas su jam būdinga ironija atskleidžia šią pražūtingą pažinimo visagalybės pagundą, kuri sukelia valios bejėgiškumą.

Popiežius priminė, kad senovės vienuoliai gerai žinojo šią sielos ligą, kurią sukelia pažinimo be tikėjimo ir be moralės, tiesos be teisingumo iliuzija. Jie ją vadino „acedia“, tai yra tingumu, nevalingumu, neveiklumu, inercija.

Panašiai kaip Koheletas, ir mums artimi seni žmonės moka su švelniu humoru išsklaidyti iliuziją, kad įmanoma siekti tiesos be teisingumo ir meilės.

Išmintimi ir humoru turtingi vyresnio amžiaus žmonės gali būti labai naudingi jaunimui. Jie gelbsti jaunus žmones nuo skurdaus ir neišmintingo požiūrio į pasaulį ir gyvenimą. Jie padeda iš naujo išgirsti Jėzaus pažadą: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo. Jie bus pasotinti“.

The post Pažinimas be moralės veda į sielos paralyžių - popiežius appeared first on LAIKMETIS.

15 priežasčių, kodėl aš atmetu Galimybių pasą

1. Pasai, kaip kelionės dokumentai, aiškiai byloja apie asmens tapatybę – LR paso savininkas yra tos šalies pilietis. Galimybių pasas naudojasi šio patikimumo įvaizdžiu, tačiau iš tikrųjų jis toli gražu nėra toks patikimas, kaip kiti pasai. Jis nei įrodo žmogaus tikro imuniteto, nei gali užtikrinti, kad turėtojas neplatins viruso. Pasas paremtas žinojimo pretenzija, ir tik užglaisto mūsų gilų nežinojimą dėl sveikatos apsaugos koronaviruso krizės metu. Kyla įtarimas, kad toks pasas yra labiau būdas paženklinti patikimus, paklusnius ir „gerus" piliečius.  

Kyla įtarimas, kad toks pasas yra labiau būdas paženklinti patikimus, paklusnius ir „gerus" piliečius.  

2. Ar naujosios vakcinos (ypač mRNR tipo) tikrai yra saugios, išaiškės tik po kelerių metų, nes naudojamos tik sąlyginai jas įteisinus. Deja, jau dabar atsiranda pranešimų apie jų nepageidaujamą ir net mirtiną poveikį, todėl jų naudojimas privalo būti itin atsargus bei gerai pasvertas. Kol aiškiai nesimatys, jog šie medikamentai nekelia didesnių problemų, valdžia niekaip negali Galimybių pasu ar kitaip netiesiogiai versti ir spausti gyventojus skiepytis. Liberalios demokratijos šalyje tai būtų neteisėtas veiksmas.

3. Galimybių pasas pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą, kuris yra labai svarbus teisinėje valstybėje, ir kurio reikalauja net Šventasis Raštas: kaltė turi būti įrodyta. Tačiau šiandien nepasiskiepijęs (ir nepersirgęs) žmogus yra laikomas kaltu visuomenei, kadangi tariamai yra jai pavojingas. O tuo tarpu visiškai nesistengiama jo „kaltės" įrodyti, t. y. nustatyti galimybę užkrėsti kitą. Dar daugiau, elgiamasi kaip tik atvirkščiai: pats pilietis verčiamas įrodinėti savo sveikumą, taigi ir nepavojingumą visuomenei. Šis precedentas yra itin pavojingas valstybės raidai.   

4. Galimybių pasas yra diskriminuojantis, kadangi galimybę naudotis Konstitucijoje garantuojamomis teisėmis suteikia tik daliai žmonių, o pasu nesinaudojantiems jos ir toliau smarkiai ribojamos. Žmogaus prigimtinės teisės ir laisvės negali būti pasisavinamos valstybės ir traktuojamos kaip galimybės, tinkamos kam panorėjus duoti ar neduoti. Be to, Konstitucijoje numatyti šių teisių ribojimai turi būti priimami įstatymu, o ne vyriausybės nutarimu, kaip šis Galimybių pasas. 

5. Konstitucija garantuoja žmogaus kūno neliečiamumą, tačiau tai nereiškia, jog egzistuoja „teisė būti neužkrėstam". Dėl didžiulio patogenų kiekio bei įvairovės tokia teisė būtų absurdiška. Be to, imuninės sistemos stiprumui, ypač vaikų, iš principo naudingesnė net tam tikra „teisė užsikrėsti", kadangi įvairūs užkratai imunitetą treniruoja ir stiprina. Apsisaugoti ir apsaugoti kitus piliečius nuo užkrėtimų yra asmeninė atsakomybė, ji reguliuojama laisvu pačių piliečių sutarimu. Todėl per didelis valstybės noras kontroliuoti visus užkratus ardo visuomenės bendrystės saitus.

6. Kiekvienas žmogus yra ir turi išlikti laisvas pats įvertinti bei prisiimti tam tikras rizikas, pvz., praktikuodamas pavojingą sportą ar nesveikai gyvendamas. Valstybės siekis apsaugoti pilietį nuo iššūkių jo sveikatai turi būti itin retas bei labai gerai pagrįstas (pvz., šalmų prievolė motociklininkams), nes ne tokia yra jos užduotis. Valstybės valdžios užduotis yra saugoti pilietį nuo priešo, nusikaltėlio, gamtos nelaimių, bet ne nuo užsikrėtimo peršalimo ir kvėpavimo takų ligomis.

7. Moraliniai sprendimai turi būti paremti laisve. Žmonės pašaukti gyvenimo situacijas įvertinti patys, apmąstyti, ištirti visas aplinkybes ir pasverti savo veiksmų padarinius bei rizikas. Kiekvienas žmogus asmeniškai prisiima atsakomybę ir turi teisę nuspręsti, kiek yra pasiryžęs rizikuoti bei paaukoti. Todėl, pasiūlius piliečiams visas sukurtas vakcinas, tolesnė „kovos su korona“ eiga turėtų būti atiduota į rankas patiems piliečiams, kad jie nuspręstų, kaip toliau atsakingai elgtis. Tolesnis valstybės darbas turėtų likti teikiant kuo platesnę informaciją bei rekomendacijas, o ne Galimybių pasu paternalistiškai bandant paveikti žmonių valią.

8. Moralės ir teisės sritys yra aiškiai atskirtos. Teisė įgyvendinama valstybės teisėtvarkos ir viešo saugumo priemonėmis; valdžios organai baudžia įstatymų pažeidėjus; teisė remiasi teisingumu ar vienodų taisyklių taikymo visiems principu. Tuo tarpu moralė su prievarta nesuderinama ir diegiama kitais būdais negu įstatymai. Teisės aktais solidarumas, artimo meilė ir kitos dorybės bei vidinės moralinės nuostatos neįsakomos. Bėda ta, kad Galimybių pasas sumaišo teisę ir moralę: tai nėra įstatymu nustatyta bendra prievolė visiems, ir tai nėra laisvai kylantis moralinis sprendimas. Pasas sujungia valdžios spaudimą ir moralizavimą, tuo sustiprindamas pandemijos metu jau ir taip kylančią moralizmo bangą („Jei nebūsi solidarus, būsi blogas“).

Bėda ta, kad Galimybių pasas sumaišo teisę ir moralę: tai nėra įstatymu nustatyta bendra prievolė visiems, ir tai nėra laisvai kylantis moralinis sprendimas.

9. Piliečiai turi pareigą nelaimės atveju vienas kitam padėti. Tačiau tai nereiškia, kad padėdami privalo save statyti į pavojų (pvz., skęstančiam būtina paduoti šalia esantį gelbėjimosi ratą, bet neprivalu pačiam šokti į vandenį ir rizikuoti savo gyvybe). Solidarumą ir pagalbą artimui negalima išplėsti iki galimo savęs sužalojimo ar net pražudymo.

10. Jokia valdžia neturi teisės imti ir atskirti dalį visuomenės nuo viešojo gyvenimo. Net jei ta dalis ir yra tariamai pavojinga, jos pavojingumas turi būti ne tik aiškiai pagrįstas, bet ir tvirtai įrodytas (žr. 3). Juk mažumų apsauga yra esminis demokratijos elementas. Galimybių pasas su jį lydinčia retorika kuria dviejų sluoksnių visuomenę, tuos sluoksnius itin smarkiai supriešindamas bei pasmerkdamas giliai atskirčiai. Krikščioniškuose Vakaruose tai visiškai nepriimtina.        

11. Pagrįstai baiminamasi, kad Galimybių pasas gali virsti nuolatine priemone bei dar išsiplėsti savo galiomis; nuo dabartinio skiepijimo gali būti pereita prie kovos su kitomis ligomis bei naujų gydymo būdų. Kyla pavojus, kad vyriausybė įtrauks vis daugiau technologijų kontroliuoti tam tikrus piliečių gyvenimo aspektus. Pasas gali būti pirmas žingsnis link visuotinės valdžios priežiūros (pvz., Kinijos „socialinio kredito“ modelio); to rezultatas būtų mūsų liberaliosios demokratijos baigtis.

12. Nors tikrai sergantieji (turintys ligos simptomų) – kaip ir visais laikais – raginami likti namuose ir gydytis, Bažnyčios istorija moko, kad žmogiška artuma, paguodos žodis ir krikščionių bendrystė yra svarbesni už bet kokių rizikų vengimą. Gyvename puolusiame, nuodėmingame pasaulyje, kuriame nėra vietų be jokių pavojų ar rizikų. Nelaimė, liga ar mirtis gali tykoti mūsų visur. Todėl ir Galimybių pasas nėra kelionės į saugią teritoriją dokumentas. 

13. Jėzaus Kristaus Evangelija skirta visiems žmonėms – vyrams ir moterims, jauniems ir seniems, vargšams ir turtuoliams, sveikiems ir sergantiems. Bažnyčioje yra visi laukiami; visi raginami atgailauti ir tikėti. Negalima uždaryti durų tiems, kuriuos valstybė laiko socialiai nepageidaujamais. Uždrausti žmogui ateiti išgirsti išganymą dovanojančią žinią ir priimti gyvybę teikiančią tarnystę būtų tikra Kristaus ir Evangelijos išdavystė.

14. Bažnyčių veiklos pagrindą sudaro šventadienio Mišios/pamaldos, Žodžio skelbimas ir sakramentų teikimas. Tikimės, kad Galimybių pasas neužkirs kelio priėjimui prie šių apeigų. Tačiau bažnytinių tarnysčių spektras yra gerokai platesnis: mokymai, seminarai, paskaitos, stovyklos, rekolekcijos, sinodai ir konferencijos. Ar nėra taip, kad dalyvavimas šiose veiklose tikintiesiems galimas tik su pasu? Ar susirinkimai bažnyčių pastatuose leidžiami, o parapijų salėse, tikinčiųjų namuose ir kitose patalpose – ne?

Be to, kaip dėl įvairių krikščioniškų organizacijų, įvairiai susijusių su bažnyčiomis? (Pagal vyriausybės nutarimą asmenims be Galimybių paso draudžiami visi renginiai – „tam tikrą laiką trunkantys organizuoti žmonių susibūrimai viešoje vietoje iš anksto nustatytu laiku“; religiniai renginiai nepatenka į išimčių sąrašą.) Ar tik nesiformuoja savotiška pilkoji zona, kai netiesioginiu „švelniuoju" būdu ims būti ribojama bažnyčių veiklos laisvė?

15. Nors Bažnyčia yra visuomenės dalis, bet ji tvarkosi savarankiškai, pagal savo įsitikinimus, teisės aktus ir kanonus. Ji kviečia visus žmones į pamaldas bei renginius, pagal savo tvarką priima naujus narius ar šalina iš savo gretų. Galimybių paso taikymas krikščionių bendruomenėse sukurtų labai pavojingą precedentą, rodantį, jog pilietinė valdžia iš esmės ima reguliuoti labai svarbią Bažnyčios gyvenimo dalį. Iškiltų  tikras pavojus krikščioniškajai bendrystei bei religijos laisvei.

The post Holger Lahayne. Galimybių pasas ؘ– moralė, teisė ir Bažnyčia appeared first on LAIKMETIS.