Mokslininkų gyvenimas pilnas kuriozų. Visiems savaip pažįstamas Albert Einstein, dažniausiai laikomas branduolinės fizikos bei reliatyvumo teorijos guru, nors Nobelio premiją „nuskynė“ tyrinėdamas šviesos kuriozus. Škotijos botanikas Robert Brown, XIX amžiaus pradžioje išties didžiai nusipelnė mokslui - savo kruopštaus mokslininko gyvenimą paskyrė augalų tyrimui bei jų sistematikai - tačiau svarbiausias jo atradimas (gal net veikiau, pastebėjimas) praturtino ne biologiją, o... fiziką. Tai, ką populiariai vadiname „Brauno judėjimu“ yra minėto mokslininko Roberto pastebėjimas, šiandien dažniausiai asocijuojamas su kažkuo netvarkingu, chaotišku ir... neprognozuojamu.

Esame įpratę skirstyti gamtą į gyvąją ir negyvąją. Nors abi gamtos sudarytos iš tų pačių atomų, abiem galioja tie patys gamtos dėsniai, gyvąja laikome tą, kuri kažkaip pati sau juda-kruta, o negyvąją – kuri nesijudina ir kviečiama vardu neatsiliepia. Gyvoji gamta yra tvarkinga ir prognozuojama, o štai negyvoji... tiesiog negyva...

Minėtasis botanikas Robertas mikroskopu stebėjo, kaip žiedadulkės netvarkingai „blaškosi“ tirpale pirmyn-atgal, ir klausė savęs, kodėl tie formaliai gyvi padarai elgiasi taip durnai? Žingeidumas vedė, prie kito pastebėjimo, kad ir visokios negyvosios gamtos dalelės, kaip molio priemaišos savo netvarkingu gyvumu nenusileidžia žiedadulkėms. Vėliau išsiaiškino, kad šiltame vandenyje viskas juda greičiau ir dar daugiau dalykų, tačiau svarbiausias klausimas liko – tai kur čia riba tarp gyvosios ir negyvosios gamtos? Po daugelio metų jau ne botanikai, o fizikai (tame tarpe ir mūsų minėtas Albertas) išaiškino, kad Brauno judėjimas yra šiluminės energijos veikimo pasekmė; energija veikia lyg ir savaip nekryptingai, bet galiausiai „atsako“ už visą mūsų gamtos sąrangą – ir gyvą ir negyvą.

Karas Ukrainoje yra realybė, kurios iš tikro protingų būtybių pasaulyje neturėtų būti. Bet, kaip sakiau, dažnai būna tai, ko neturėtų būti. Karų pabaigos projektus dažniausiai kuria žmonės, vadinami diplomatais. Tai jie – diplomatai – sakosi išmanantys, kaip reiktų ir kaip nereiktų daryti, kad karai pasibaigtų. Diplomatija yra sutverta tam, kad visi tvarkingai sutartume ir sutarę – kryptingai veiktume. Ukrainos reikalų komentaruose netyčia prasprūdo pastebėjimas, kad pastarųjų dienų ir savaičių diplomatija tapo labai panaši į minėtą Brauno judėjimą.

Diplomatija yra sutverta tam, kad visi tvarkingai sutartume ir sutarę – kryptingai veiktume.

Populiarioji žiniasklaida ir profesionaliosios studijos pilnos šiuolaikinių Machiavelli, Talleyrand, Kissinger, Metternich, Hammarskjold‘ų... bet visas tas šurmulys išties yra kažkas panašaus į žiedadulkių ar molio dalelių „elgesį“. Per kelias diplomatinių peripetijų dienas galima buvo pastebėti ir makiaveliško cinizmo, ir kisingeriško sandėrių meno, ir talleirandiško gudrumo ir visokių „Europos koncertų“. Tikri ir netikri diplomatai, kaip kokia gyvoji ir negyvoji gamta, Brauno judėjimo stiliumi blaškėsi tarp įvairių susitikimų, keitė savo diplomatinius statusus ir vyriausybių vardu darytus pareiškimus.

Iš savo nuojautų patirties pasakysiu, kad tame Brauno judėjime vieniems reikėjo taikos dėl išlikimo, kitiems pergalės su grobiu, dar kažkam taikos dėl verslo, dar kai kam reikia garantijų ramiai netolimai ateičiai (iki kitų rinkimų), dar reikia visokių trąšų, anglies padermių, vadinamų deimantais. Politiniais sprendimai priklauso tiems, kurie populiariai vadinami neprognozuojamais arba nepaaiškinamai,s kur ir kaip juda. Tas karas tai ne tik Ukraina – jo pasekmės globalios – šiluminės energijos pliūpsniai, populiariai vadinamo sprogimais, atsiliepia visiems – iki Afrikos ir pačios Okeanijos. Jei jau reikia tvarkos, tai žinotina, kad tvarka gimsta... iš chaoso

O pabaigai pasakysiu, kad tikrasis mokslas yra suprasti ir paaiškinti, o tikroji diplomatija, - susikalbėti. Šiaip ar taip tarp negyvos ir gyvos gamtos skirtumas yra. Jei mokslininkas Robertas ir nesugebėjo paaiškinti, kur yra skirtumas, tai bent jau tikrai suprato, kas skirtumas yra.

Gal ir visai neatsitiktinai jis buvo Robertas. Šis germaniškos kilmės vardas reiškia, kaip teigia lingvistai, kažką sietino su šviesa, garbe ir šlove. Mokslininkui tinka – garbingai siekime būti šviesa. Taip jau yra, kad pirmą kartą turime popiežių, kurio pasaulietinis vardas yra Robert. Ar ne sugestija atkreipti dėmesį į visą tą Brauno judėjimą, kurį vadiname šiuolaikiniu pasauliu. Kuriame galime rasti sprendimus, jei tikime, norime, siekiame. Vilties yra.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Robertas appeared first on LAIKMETIS.

Žymi dalis pasaulio tautų išmiršta. Ypač Vakarų civilizacijai priskiriamos tautos, tarp kurių išsiskiria Europos Sąjunga, Japonija, Pietų Korėja.

Šiose įvardintose šalyse demografinės žmonių netektys yra milžiniškos ir jos yra didesnės, nei karų netektys. Neišsprendus šios demografinės problemos diskusijos apie mūsų šviesią ateitį yra beprasmės. Tačiau, manau, Vakarų valstybės ES apie tai tiesiog bijo rimtai diskutuoti. Juk ši diskusija yra žymiai sunkesnė, nei diskusija apie BVP (bendrą vidaus produktą) ar apie didesnes, o gal mažesnes, socialines išmokas. Šios diskusijos yra svarbios, bet tik po to, kai kiekvienas sau atsakysime į pagrindinį klausimą „Už ką mes - mūsų civilizacijos gyvybę ar mirtį?“ Pasirinkti abiejų atsakymų neįmanoma – tai nesuderinama. Tai yra pagrindinis pasirinkimas. Tai yra vertybinis pasirinkimas.

Jeigu esi už gyvybę, tai - pradėtas vaikas, gimęs vaikas, tvirta šeima, motina ir tėvas, auginantys vaikus, bendruomenė, tauta -  visa tai turi būti apsaugota ir ypač gerbiama. Politikų darbas vertinamas tiek, kiek jis prisideda prie bendro gėrio kūrimo. Pagarba mus supančiai gamtai, pagalba sprendžiant klimato kaitos problemas – tam turi būti pasitelkiamas mokslas, tačiau suvokiant, kad mokslinis pasaulio pažinimas yra procesas, duodantis puikių vaisių, tačiau jis visada bus ribotas.

įvardintose šalyse demografinės žmonių netektys yra milžiniškos ir jos yra didesnės, nei karų netektys.

Moksliškumas negali būti vertinamas ideologinių ar komercinių balsavimų būdu. Krikščionims ir už gyvybę pasisakantiems aišku - privaloma gerbti žmogaus orumą, o karas  ir kitų tautų puolimas su tuo nesuderinamas. Apginti žmogaus orumą reikalinga stipri vertybinė visuomenė su teismais, siekiančiais  teisingumo, reikalinga teisinė, o ne teisminė valstybė ir neparsiduodanti žiniasklaida.

Jeigu esate už mirties kultūrą, tai yra  - už dirbtinį žmonių skaičiaus mažinimą, skatinant abortus, eutanaziją, šeimos ardymą, skyrybų propagavimą, karjeros garbinimą labiau nei atsidavimą šeimai. Vyro ir moters „suvienodinimą“ ir išsigalvotų lyčių įteisinimą. Tada Jums priimtinas besaikis pelno siekimas, besaikis vartojimas, žalios politikos komercinė profanacija, mokslo profanacija, kai moksliškumas vertinamas ideologiniais balsavimais. Jums priimtina, jog politikai nesiekia bendrojo gėrio, Jums prie širdies žaliosios politikos „perlenkimai“, tarnaujant tik kažkieno verslui. Jums žmogaus yra kaip ekonominis sraigtelis, kažkam tarnaujantis ir esantis visų blogybių ištaka. Tada ir karas yra lengviau pateisinamas, ir taika yra tik atokvėpis tarp karų. Jums reikalinga parsiduodanti propagandinė žiniasklaida ir ne teisinė, bet teisminė valstybė.

Nežiūrint to, kad dauguma žmonių jau ima bijoti viešai išsakyti savo nuomonę, siūlau to nedaryti, nes mes jau išmirštame ir neturime laiko dar kažko laukti. Ekonomika, socialiniai dalykai labai svarbu, bet jie žymiai greičiau išsispręs po to, kai atsakysime į pagrindinį klausimą. Tiesa pasakius esant tokiam gimstamumui kaip dabar, mūsų anūkai apie pensijas gali tik pasvajoti.

Mūsų žiniasklaida entuziastingai parodė, kaip ragindami sukilti, JAV į gatves išėjo dalis piliečių, pasisakančių už mirties kultūrą. Jiems, kaip ir jų aršiems šalininkams pas mus, ne prie širdies JAV vadovų apsisprendimas sukti  gyvybės puoselėjimo keliu. Tas juos taip baugina, kad matyt su priemonėmis nebus skaitomasi. Tikiuosi, kad apsispręsime kiekvienas, netikiu, kad lietuviai nori išmirti.

The post Dr. Rimantas Jonas Dagys. Netikiu, kad lietuviai nori išmirti appeared first on LAIKMETIS.

Šie milžiniški žemės žiedai, esantys Sanberio vietovėje, atsirado ne dėl ateivių iš kosmoso veiklos, kaip teigė kai kurie konspirologai, tačiau jie nėra ir gamtos reiškinys.

Naujausi tyrimai parodė, kaip rašo „Live Science“, kad didžiulius žiedus, kurių kai kurių skersmuo siekia šimtus metrų, pastatė aborigenų gentis, kuri buvo pirmoji šios vietovės savininkė, 590-1400 m.

Mokslininkai nustatė, kad genties nariai šiuos ratus kūrė kirsdami augmeniją, nukapodami dirvožemio ir akmenų sluoksnius ir formuodami piliakalnius, kurie sudarė dideles apskritas struktūras.

Manoma, kad šie statiniai buvo naudojami apeiginiais tikslais ir turi didelę kultūrinę vertę vietinei bendruomenei.

Šios mokslinės išvados paskelbtos žurnale „Australian Archaeology“ ir yra mokslinių tyrimų, pradėtų 2022 m., kai viename iš žiedų, vadinamame Sanberio G žiedu, buvo atnaujinti archeologiniai kasinėjimai, rezultatas.

The post Įminta „ateivių žiedų“ mįslė appeared first on LAIKMETIS.

Rodos, jau neteko prasmės visi pikti įtarinėjimai ir pavydūs žvilgsniai. O svarbiausia lengvabūdiški kaltinimai tariamu Tėvo Stanislovo bendradarbiavimu (kolaboravimu) su KGB. Įvyko reikšmingas lūžis. Asmenų veiklos vertinimo komisija, ištyrusi bendradarbiavimu su KGB įtarinėjamą kunigą, 2024 m. rugsėjo 3 d. pranešė, kad neturi informacijos apie Tėvo Stanislovo Dobrovolskio bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis.

Atrodytų, kad į šį sprendimą pirmiausia turėjo viešai reaguoti prof. A. Streikus, praėjusių metų pavasarį apkaltinęs Tėvą Stanislovą jo asmenybei labiausiai neįmanomais dalykais. Atseit, „iš išlikusių KGB Kėdainių rajono poskyrio dokumentų matyti, kad<...> 1980 m. buvo užverbuotas". Tai pavykę padaryti jo bute įrengus slaptą pasiklausymo prietaisą, kuriuo „išsiaiškinta", kad jis palaiko „intymius santykius su moterimis". Kad nebūtų jo elgesys išviešintas, jis sutikęs bendradarbiauti ir nešti į KGB pogrindinius leidinius.

Ypač absurdiškai atrodo paskutinis sakinys: kadangi „jo byla nuo tada iš Kėdainių iškeliavo į centrinę KGB būstinę Vilniuje, daugiau nieko nežinome apie tolesnius šio dvasininko santykius su jį taip klastingai pričiupusia tarnyba" („Artuma", Nr. 3, 2024 m. kovas). Autorius čia įtartinai painiojasi: kaltinimą pradėjęs lyg ir savo vardu, jį baigia jau kagėbistų vardu. Bet iš tikrųjų dalykas pasirodo bjauresnis - abiem atvejais prof. Streikus perpasakoja KGB Kėdainių rajono poskyrio 1979 m. darbo ataskaitą.

Neįmanoma suprasti, kaip žinomas istorikas šitaip galėjo klaidinti žmones. Vyresnės kartos žmonės žino, ką reiškė fasadinės sovietmečio biurokratų ataskaitos. Tikriausiai viskas buvo atvirkščiai. Apie tai yra užsiminęs ir pats Tėvas Stanislovas. Niekas nepasikeitė ir šiandien. Kas yra tipinė „KGB tiesa", niekas geriau neparodys, kaip pats jos auklėtinis pulkininkas Putinas su savo karine akcija Ukrainoje.

prof. Streikus perpasakoja KGB Kėdainių rajono poskyrio 1979 m. darbo ataskaitą.

Tačiau Streikus KGB ataskaitą cituoja kaip rimtą dokumentą Tėvo Stanislovo elgesiui įvertinti. Gerai, kad vėliau, sulaukęs aštrios visuomenės kritikos, autorius pasako tiesą. Tačiau istorikas rašo ne atsiprašymą, ką tokiu atveju padorus žmogus padarytų, o „komentarą", kuriuo bandoma išsisukti nuo atsakomybės.

Čia jis keistai gudrauja, sakydamas, kad KGB metodus visi žino. Bet čia kalba eina visai ne apie metodus, kuriuos kartoja net ir pats autorius, o apie kagėbistinį Tėvo Stanislovo vertinimą. Visos visuomenės akyse jis prisipažįsta tik pačią paprasčiausią mokslo banalybę: „šis vienas šaltinis nesuteikia pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados apie tos istorijos tikrumą ar netikrumą, tam reikalingi papildomi tyrimai. Todėl ir mano teiginiai skaitytini ne kaip tvirtinimai apie istorinę tikrovę, o tik kaip nuoroda į egzistuojantį šaltinį ir subjektyvi jo interpretacija." (Papildomas autoriaus komentaras. „Artuma", Nr. 4 (399), 2024).

Ją net nemalonu skaityti. Koks žmogus nežino, kad po KGB tardymų lieka „nuorodos" į egzistuojantį šaltinį? Kokiam mokslo žmogui neaišku, jog visi tyrimai nėra galutiniai. Tačiau pasakyti, kad čia nėra „tvirtinimai apie istorinę tikrovę, o tik kaip nuoroda į egzistuojantį šaltinį ir subjektyvi jo interpretacija" jis privalėjo ne „komentaruose", o pirminiame tekste, kad skaitytojai žinotų, kokio menko tikrumo autorius tesiekia. Dabar jie lieka apgauti, o mirusio Tėvo Stanislovo garbė pažeista.

Svarbiausia, kad autorius to net neslepia ir nesigėdija: „Man sunkiau suprasti, kodėl taip jautriai kai kas reaguoja būtent į šią, bendrame straipsnio turinio kontekste ne tokią jau reikšmingą konkrečią detalę". Perskaitęs šią vietą, krūptelėjau – sunku buvo patikėti, kad čia ne Putino, o Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiko žodžiai.

Skaičiau tą vietą daug kartų. Kitaip perskaityti nepavyko: Tėvas Stanislovas „bendrame straipsnio turinio kontekste ne tokia jau reikšminga konkreti detalė". Ir visa tai tvirtinama po atpasakotų KGB kaltinimų vienuoliui kapucinui. Bet kažkodėl jį pykdo „atkaklūs bandymai ginti mitologizuotos daugeliu požiūrių tikrai herojiškos epochos figūras". Šitokios mąstysenos kontekste jau nebelieka prasmės kalbėti apie gana dviveidiškus autoriaus pamokymus, kaip reikia atsargiai („su papildoma skepsio doze") skaityti „KGB paliktus dokumentus" ir kokia yra svarbi tema „apie dvasininkijos situacijas sovietmečiu"..

The post Prof. dr. Krescencijus Stoškus. Nemalonu, bet pasakyti reikia appeared first on LAIKMETIS.

Pavyzdžiui, nepaisant to, kad valdantieji giriasi, kad Lietuvoje miškų daugėja, visuomenė ir specialistai mato, kad blogėja miškų kokybė, daugėja jaunuolynų, mažėja brandžių miškų bei juose sugeriamas CO₂ kiekis, o dabartinės miškų valdymo praktikos (plynieji kirtimai, ūkinė veikla net ir saugomose teritorijose) kelia grėsmes daugeliui augalų, gyvūnų buveinių ir rūšių.

„Valstybė rūpinasi žmonių sveikata“ teigia Konstitucijos 53 straipsnis. Lietuvos 20-ies metų narystė Europos Sąjungoje yra sėkmės istorija, tačiau šalies pažanga visuomenės sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos srityse vyksta lėtai. Vidutinė tikėtina sveiko gyvenimo trukmė padidėjo keleriais metais (2021 m. vyrų buvo 61 m., moterų - 67 m.), bet yra viena trumpiausių Europoje. Lietuvoje be ligų vyrai gyvena 6 metais trumpiau nei moterys ir net 10 metų trumpiau nei vyrai Švedijoje, kur vyrų ir moterų vidutinė sveiko gyvenimo trukmė - 71 m. Lietuvos gyventojų sergamumo lėtinėmis ligomis bei mirtingumo nuo jų rodikliai yra vieni didžiausių ES.

Dažniausia mirties priežastis Lietuvoje - išeminė širdies liga, nuo kurios kasmet miršta apie 12 000 žmonių (100 tūkst. gyventojų tenka daugiausia mirčių ES - 237, ES vidurkis – 60). Taip pat, registruojami dideli vyrų sergamumo ir mirtingumo nuo vėžio rodikliai (trečia vieta Europoje, 1 pav.), 51% šauktinių nėra tinkami dėl sveikatos, oro tarša Lietuvoje viršija saugų lygį tris kartus, tarp vaikų ir paauglių itin paplitęs elektroninių cigarečių vartojimas: bent vieną kartą per paskutinį mėnesį vartojo 31% mokinių (ES vidurkis – 14%).

Daugelio lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir  2 tipo diabeto, gali būti išvengta pakeitus gyvenseną. Tačiau, dėl neveiksmingos prevencijos daug gyventojų miršta per anksti arba serga išvengiamomis ligomis, kurių gydymui valstybė išleidžia milijonus eurų. Vien tik širdies ir kraujagyslių ligos Lietuvai kainuoja 1,4 mlrd. Eurų per metus - daugiau nei 2,5% BVP.

Deja, buvusių ir naujų Lietuvos politikų pastangos stiprinti gyventojų sveikatą apsiriboja siūlymais skirti daugiau lėšų gydymo įstaigoms, pastatams, diagnostikai ir vaistams. Paslaugų prieinamumas ir kokybė svarbu, tačiau nutylima, kad lėtinių ligų prevencija yra veiksmingesnė už bet kurį gydymą.

COVID-19 pandemijos metu daug dėmesio buvo skiriama šios infekcinės ligos prevencijai. Lietuvos Mokslų Akademijoje 2024 m. vasario mėn. vyko konferencija „COVID-19 pandemijos pamokos: moksliniai ir praktiniai aspektai“. Deja, tarp pranešėjų nebuvo nė vieno visuomenės sveikatos specialisto ar duomenų analitiko, prisidėjusio suvaldant pandemiją Lietuvoje. Jų patirtis galėtų būti naudinga ir kovoje su lėtinėmis ligomis. Šiuo straipsniu siekiama užpildyti spragą ir aptarti kai kurias COVID-19 pandemijos pamokas lėtinių ligų prevencijai.

Kad ligų prevencija būtų efektyvi, svarbūs tiek asmeniniai pasirinkimai, tiek politiniai sprendimai, bei jų pagrįstumas duomenimis ir moksliniais įrodymais. Būtini keturi esminiai komponentai:

Patikima, šiuolaikinė duomenų kaupimo sistema

Ši sistema turėtų centralizuotai kaupti duomenis, skaičiuoti statistinius rodiklius bei teikti informaciją sveikatos priežiūros organizatoriams, politikams ir visuomenei.

COVID-19 pandemijos pradžioje Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) atstovas arba vyriausioji šalies epidemiologė kasdien pranešdavo apie praėjusios paros naujų COVID-19 atvejų ir mirčių skaičių, informuodavo apie numatomas pandemijos valdymo priemones. Deja, po kurio laiko paaiškėjo, kad skelbiami duomenys buvo klaidingi. Tik kai duomenų kaupimą ir skelbimą iš NVSC perėmė Lietuvos Statistikos departamentas, primityvi tvarka buvo patobulinta, pasitelkus skaitmenines technologijas, pradėti rinkti svarbūs duomenys iš Mirties atvejų ir jų priežasčių registro, diagnostinių testų, vakcinavimo centrų ir pan. Tai leido kaupti kiekvienos dienos, savaitės, mėnesio duomenis, juos analizuoti, skelbti ir naudoti pandemijos valdymui.

Daugelio lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir  2 tipo diabeto, gali būti išvengta pakeitus gyvenseną.

Lėtinių ligų veiksmingai prevencijai taip pat būtina visuomenės sveikatos stebėsena - duomenų apie gyventojų sveikatą, ligų rizikos veiksnius ir sveikatos būkles sistemingas kaupimas, analizavimas, interpretavimas ir sklaida.

Sveikatos duomenys - tai sveikatos priežiūros įstaigų informacija; demografinė statistika (gimimai, mirtys ir jų priežastys), ligų registrų, gyventojų apklausų ir tyrimų duomenys bei įvairių kitų institucijų duomenys (aplinkos apsaugos, socialinės apsaugos, policijos). Lietuvoje sveikatos duomenis kaupia Higienos instituto Sveikatos informacijos centras, Statistikos departamentas, Valstybinė ligonių kasa, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, Narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamentas, Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registras, kai kurių ligų (pvz., profesinių ligų, vėžio) registrai ir kitos institucijos. Visuomenės sveikatos ir gyvensenos stebėseną vykdo Statistikos departamentas, Higienos institutas, mokslo įstaigos ir pan.

Sukaupti duomenys gali būti naudojami formuojant ir planuojant valstybės sveikatos politiką, valstybės programų, strategijų, intervencijų efektyvumo vertinimui, galimų naujų grėsmių sveikatai nustatymui, sveikatos politikų, sveikatos priežiūros administratorių ir suinteresuotų institucijų įrodymais grįstų sprendimų priėmimui bei moksliniams tyrimams. Taip yra Suomijoje, Švedijoje ir kitose šalyse, kuriose reguliariai vykdomi nacionaliniai gyvensenos ir gyvenimo sąlygų tyrimai (angl. surveys), veikia kokybiška lėtinių ligų stebėsenos sistema (registrai).

Lietuvoje pasigendama patikimų ir reguliariai atnaujinamų populiacinių duomenų apie šalies žmonių sveikatą, gyvenseną, lėtinių ligų ir jų rizikos veiksnių paplitimą. Kelia klausimų visuomenės sveikatos duomenų kaupimo, analizės ir pristatymo metodai, jų reprezentatyvumas. Neretai duomenys yra neatnaujinami, 5-7 metų senumo, arba, atvirkščiai pateikiami tik paskutiniųjų 5 metų duomenys. Tai apsunkina visuomenės sveikatos stebėseną, sveikatos rizikos veiksnių ir kritinių situacijų monitoravimą ir reagavimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje stebimi vieni didžiausių pasaulyje mirtingumo rodikliai nuo ligų, kurių galima išvengti.

Rūkymas Pasaulio Sveikatos Organizacijos įvardijamas didžiausia visuomenės sveikatos grėsme. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje sveikatos priežiūros išlaidos dėl rūkymo sukeltų ligų 2013 m. viršijo 37 mln. eurų. Todėl, svarbu monitoruoti jo paplitimą visuomenėje. Statistikos departamentas nurodo, kad 2019 m. tarp vyrų buvo 29% rūkančių, tarp moterų - 9,5%, tuo tarpu Eurostat duomenimis 2020 m. rūkė net 45% vyrų ir 14% moterų. Skirtumų priežastis svarbu analizuoti, tačiau akivaizdu, kad rūkymas Lietuvoje yra labai paplitęs, ypač tarp vyrų - tai yra visuomenės sveikatos problema, kuri lemia daug išvengiamų ligų, daug per ankstyvų mirčių, dideles valstybės išlaidas.

Pastebėtina, kad Europos komisijos Kovos su vėžiu plane numatyta iki 2040 m. sumažinti vartojančių tabaką iki 5%. Tačiau, sudėtinga monitoruoti rūkymo (taip pat – nutukimo, fizinio aktyvumo ir kt.) paplitimą Lietuvoje, kai nėra vieno patikimo duomenų šaltinio, detalūs duomenys (miesto/kaimo, amžiaus, išsilavinimo grupėse) sunkiai randami institucijų tinklapiuose ir leidiniuose, tobulintini jų kaupimo, analizės metodai, nuoseklumas ir reguliarumas.

Skaitmenizuota COVID-19 registravimo sistema padėjo monitoruoti epidemiologinę situaciją Lietuvoje ir, remiantis duomenimis, priimti sprendimus ligai valdyti. Siekiant sumažinti lėtinių ligų naštą, sveikatos informaciją tvarkančios sistemos turi būti tobulinamos tam, kad tinkamai kauptų duomenis visuomenės sveikatos stiprinimui. Gyvensenos, aplinkos ir kiti su sveikata susiję gyventojų tyrimai turi būti efektyvūs, lankstūs ir patikimi, jų duomenų analizė, interpretacija ir sklaida - tobulesnė, siejant ją su politikų bei visuomenės poreikiais.

Kompetentingi visuomenės sveikatos specialistai

Visuomenės sveikata - tai ligų prevencijos, gyvenimo prailginimo ir sveikatos stiprinimo mokslas ir menas pasitelkiant visuomenės organizuotas pastangas. Visuomenės sveikatos specialistai yra viena iš pagrindinių profesijų, dalyvaujanti sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos darbe.

Covid-19: Nors NVSC atstovas arba vyriausioji šalies epidemiologė (beje, turinti reikalų su teisėsauga) kasdien pateikdavo praėjusios paros COVID-19 statistiką, trūko duomenimis pagrįstos analizės apie infekcijos plitimą ar atsitraukimą, taikomų priemonių efektyvumą. Patobulinus duomenų rinkimo procesą pandemijos eigoje, padidėjo galimybės šiai analizei, tačiau klausimas, ar visuomenės sveikatos specialistai, politikai ir administratoriai, atsakingi už pandemijos valdymą Lietuvoje, visuomet priėmė optimalius sprendimus.

Tyrimas parodė, kad Lietuvoje ribojimai buvo daugiau nei du kartus didesni nei Latvijoje ir Estijoje ir daugiau nei šešis kartus nei Suomijoje ir „(...) tikėtina, kad panašių kaip Lietuvos kaimynėse pandemijos suvaldymo rezultatų Lietuvoje buvo galima pasiekti ir taikant ne tokias griežtas ribojimų priemones, tuo pačiu sukeliant mažesnes neigiamas pasekmes Lietuvos ekonomikai ir gyventojams“. Mirtingumas nuo COVID-19 Lietuvoje buvo vienas didžiausių Europoje.

Lėtinės ligos: Visuomenės sveikatos darbuotojo universitetinės studijos, profesinis tobulėjimas, mokymai ir kompetencijų vertinimas yra esminiai elementai, padedantys  efektyviai spręsti visuomenės sveikatos problemas ir tinkamai vertinti veiksmų naudą šioje srityje. Visuomenės sveikatos specialistus Lietuvoje rengia net 4 universitetai. Tačiau, kvalifikuotų visuomenės sveikatos specialistų trūksta. Tik 17% visuomenės sveikatos studijas baigusių absolventų įsidarbina visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose, jose dirbantiems specialistams trūksta žinių ir įgūdžių, jų kvalifikacijos tobulinimas – netolygus ir neatitinka esamų poreikių.

Štai vadovauti vienai svarbiausių Visuomenės sveikatos institucijų Lietuvoje - Nacionalinam visuomenės sveikatos centrui - paskirtas buvęs Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM ir Valstybinės augalų apsaugos tarnybos darbuotojas, be visuomenės sveikatos srities išsilavinimo. 2014 m. Nacionalinė sveikatos taryba pažymėjo būtinybę sustiprinti visuomenės sveikatos specialistų ruošimo kokybę: universitetams, rengiantiems visuomenės sveikatos specialistus - koreguoti studijų programas ir užtikrinti specialistų tinkamo lygmens kompetencijas.

Kas padaryta per 10 metų? Ar visuomenės sveikatos studijų programos atitinka tarptautinius standartus, pavyzdžiui, Visuomenės Sveikatos Mokyklų Europos Regione (ASPHER) gaires? Ar visose Lietuvos aukštosiose mokyklose visuomenės sveikatos specialistų ruošimas pagrįstas mokslu, įrodymais, dirba kompetentingi dėstytojai? ASPER svetainėje nurodomos trys Lietuvos institucijos, tačiau tik viena jų prisistato anglų kalba – tai, tikėtina, parodo specialistų rengimo lygį.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ir Vyriausybė turėtų atlikti auditą ir įvertinti visuomenės sveikatos specialistų įgūdžius bei tinkamumą pagal veiklos sritis, identifikuoti spragas. Turėtų būti užtikrinta, kad specialistų rengimo programose būtų pagrindinės kompetencijos, kad daugiau dėmesio būtų skiriama aktualiems visuomenės sveikatos iššūkiams (sveikatos netolygumams, klimato kaitai, biologinės įvairovės nykimui, aplinkos taršai). Stiprinant visuomenės sveikatos indėlį svarbu, kad visuomenės sveikatos darbuotojai įgytų išsilavinimą tik akredituotose institucijose, kad visuomenės sveikata būtų įtraukta į medicinos, socialinio darbo, švietimo, miestų planavimo, žemės ūkio, aplinkos apsaugos, turizmo ir ekonomikos studijas.

Kompetentingi ekspertai ir vadovavimasis jų rekomendacijomis

COVID-19. Įsibėgėjus pandemijai, buvo sudaryta Sveikatos ekspertų taryba, į kurią įtraukti įvairių sričių mokslininkai ir praktikai, taip pat ir visuomenės sveikatos srities mokslininkai, duomenų analitikai. Remiantis ekspertų rekomendacijomis, buvo taikomos kompleksinės epidemijos valdymo priemonės. Buvo suprasta, kad edukacijos, prašymų, įtikinėjimų nepakanka - būtinas teisinis reguliavimas ir ribojimai (kaukės, socialinis atstumas, kelionių ribojimas, vakcinavimas).

Lėtinės ligos. Už gyventojų sveikatos stiprinimą atsakingos daugelis institucijų Lietuvoje, pavyzdžiui, SAM Visuomenės sveikatos departamentas, VU MF Visuomenės sveikatos katedra, LSMU Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas, Higienos institutas, Visuomenės sveikatos centrai ir biurai, Lietuvos respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetas, Visuomenės sveikatos stiprinimo fondas ir pan. Tačiau, kaip ir COVID-19 pandemijos pradžioje, didelis institucijų skaičius neužtikrina efektyvios lėtinių ligų prevencijos.

Toliau bus aptartos kelios sritys, kuriose tinkamai taikomas visuomenės sveikatos mokslas ir menas galėtų padėti sumažinti lėtinių ligų naštą.

Prevencija yra ekonomiškai efektyviausia strategija ilgalaikiam vėžio naštos sumažinimui. Apytiksliai 40% vėžio atvejų galima išvengti, įgyvendinus reikšmingus gyvensenos pokyčius. Europos kodeksas prieš vėžį pateikia 12 įrodymais pagrįstų rekomendacijų, kaip galima sumažinti savo riziką susirgti vėžiu. Svarbiausi rizikos veiksniai, kurių reikėtų vengti - cigarečių rūkymas, nutukimas, alkoholio vartojimas, nesveika mityba ir fiziškai neaktyvus gyvenimo būdas. Rūkymas sukelia daugiausia - apie 30% - vėžio atvejų. Lietuvoje rūkymas yra paplitęs, ypač tarp vyrų, todėl, kad būtų išvengta tūkstančių naujų vėžio atvejų, būtina skatinti nerūkymą.

Daugelio šalių patirtis rodo, kad yra efektyvių mokslu pagrįstų tabako kontrolės priemonių, kurios, vyriausybių sistemingai taikomos, yra veiksmingos. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės (JK) vyriausybių taikytos sveikatos politikos intervencijos per 70 metų sumažino rūkančiųjų nuo 50% iki 14%, JAV - nuo 42% iki 14% ((1965 m. – 2019 m.), Skandinavijos šalyse - iki 6-12%. Kitas svarbus vėžio rizikos veiksnys yra nutukimas, sukeliantis apie 13 vėžio tipų. Nors daug kalbama, Lietuvoje pasiekta mažai pažangos mažinant nutukimą - daugiau kaip 50% gyventojų turi per didelį svorį (kai KMI ≥25).

Kad sumažėtų vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų, diabeto ir daugelio kitų lėtinių ligų našta visuomenėje, būtina kovoti su rūkymu, nutukimu, fiziniu neaktyvumu ir alkoholio vartojimu. Reikalingi ilgalaikiai gyvenimo būdo pokyčiai. Kad jie vyktų, svarbūs ir individualūs pasirinkimai, ir vyriausybių veiksmai. Tačiau, žmonėms dažnai sunku laikytis rekomendacijų dėl aplinkos, socialinių ar ekonominių veiksnių bei dėl gamintojų ir prekybininkų interesų, veikiančių priešingai prevencijos tikslams.

Pavyzdžiui, nekontroliuojamai plintanti prekyba greituoju maistu gresia taip vadinamų maisto „dykumų“ arba maisto „pelkių“ atsiradimu, ši tendencija stebima JAV ir JK miestuose ir siejama su nutukimo, diabeto padaugėjimu. Skatinant pokyčius visuomenėje, švietimo ir įtikinėjimo nepakanka. Geresnių rezultatų pasiekiama vyriausybių taikomomis kompleksinėmis priemonėmis – edukacija, efektyvia socialine reklama, pagalba norintiems pakeisti įpročius bei teisiniu reguliavimu ir ribojimais (sistemingu kainų didinimu nesveikiems produktams; reklamos ir rėmimo draudimu; prieinamumo ribojimu; griežta kontrabandos kontrole).

Kovojant su ligomis, valdžios vaidmuo yra esminis, tačiau dažnai atrodo, kad valdininkams svarbiau verslo interesai nei žmonių sveikata ir gerovė. Pagerėję visuomenės sveikatos statistiniai rodikliai dažnai nėra pakankamas pagrindas ribojimų ir draudimų tęsimui. Pavyzdžiui, siaučiant pandemijai, buvo nuspręsta atšaukti daugelį ankstesnės valdžios įvestų prekybos alkoholiu ribojimų: vėl prailginti prekybos alkoholiu laiką, sumažinti įsigijimo amžiaus ribą, atšaukti alkoholio reklamos draudimą. Tai siūlyta, nepaisant tyrimų duomenų, kad ribojimai duoda laukiamą rezultatą - alkoholio sukelta žala visuomenės sveikatai sumažėjo.

Panašiai, akcizų didinimas alkoholiui bei tabakui veiksmingai sumažina vartojimą, tačiau akcizai keliami pernelyg lėtai (lyginant su infliacija), dėl to alkoholis bei tabakas tapo įperkami labiau nei bet kada anksčiau. Lietuvoje cigarečių pakelio kaina (apytiksliai 5 Eur) 2025 m. turėtų padidėti ne 26 centais, bet 2-3 kartais (Jungtinėje Karalystėje cigarečių pakelio kaina - 17 Eur, Prancūzijoje - 11,5 Eur).

Mokslu pagrįsta išankstinė patikra yra kita svarbi sveikatos stiprinimo priemonė. Lietuvoje vykdomos valstybės finansuojamos prevencinės programos (gimdos kaklelio, krūties, storosios žarnos, priešinės liaukos vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų), diegiami programų patobulinimai, siūlomos naujos. Kad visuomenės sveikatos intervencijos būtų naudingos visuomenei, svarbu suprasti dabartinių prevencijos strategijų trūkumus. Tam reikalingi patikimi duomenys, moksliniai tyrimai, kompetentingi ekspertai, būtinas programų koordinavimo centras, organizuota populiacinė kvietimų-priminimų sistema, sistemingas rodiklių monitoravimas ir kokybės kontrolė.

Nuo 2004 m. šios esminės sąlygos nebuvo užtikrintos. Tai lėmė, kad nepaisant kasmet prevencinėms programoms skiriamų lėšų, jos neduoda laukiamos naudos - mirtingumo rodikliai išlieka dideli, ypač nuo širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) (2023 m.  skirta 26,9 mln. eurų) ir prostatos vėžio (4 didžiausias mirtingumas Europoje, 2023 m. skirta 2,8 mln. Eur). Todėl yra svarbus šių nevienareikšmiai vertinamų prevencinių programų (ŠKL¹ ir priešinės liaukos vėžio) efektyvumo, ekonominio pagrįstumo, naudos/žalos įvertinimas. Nuo 2025 m. planuojama plaučių vėžio ankstyvosios patikros programa, kuri kvies dalyvauti visus 50-70 m. amžiaus žmones.

Mokslinių tyrimų duomenimis, ši programa efektyvi tik didelėje rizikoje esantiems žmonėms (daug rūkantiems arba rūkiusiems praeityje). Klausimas, kuo pagrįstas nerūkiusių žmonių kvietimas tyrimui, kokią naudą tai duos, ar ji nusvers žalą, ar valstybės lėšos nebus švaistomos? Stebina, kad randama lėšų brangioms abejotinos vertės programoms, tačiau ignoruojamos paprastesnės įrodymais pagrįstos efektyvios priemonės, pavyzdžiui, ženklus akcizų tabakui didinimas ar profesionali pagalba visiems norintiems mesti rūkyti.

Šiuo metu kova su klimato kaita, jos neigiamu poveikiu visuomenės sveikatai yra vienas iš pasaulio sveikatos politikų prioritetų. Lietuvoje ir Europoje 97% miestų gyventojų yra veikiami oro taršos kietosiomis dalelėmis PM₂.₅, viršijančiomis PSO rekomenduojamą saugų lygį 5 µg/mᵌ. Dėl oro taršos padidėja rizika sirgti kvėpavimo organų ligomis, diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis, piktybiniais navikais, plaučių vystymosi sutrikimais ir daugeliu kitų ligų. Viena iš 10 per ankstyvų mirčių Europoje siejama su aplinkos tarša. Nustatyta, kad sveikoje ir neužterštoje aplinkoje žmonės gyvena ilgiau ir yra sveikesni.

Mokslas pateikia vis daugiau duomenų, kad daugiausia karščio bangų, karščio salų ir karščio sukeltų mirčių įvyksta tankiai apgyvendintuose miestų gyvenamuosiuose rajonuose, kuriuose mažai žalumos ir didelė oro tarša. Siūlomos efektyvios priemonės oro taršos, klimato kaitos poveikio švelninimui - viešasis transportas, miestų planavimas su žaliosiomis zonomis, išmetamo CO₂ kiekio bei iškastinio kuro naudojimo mažinimas.

Švedijoje atliktas tyrimas parodė, kad tik 1 µg/mᵌ sumažinus oro taršą kietosiomis PM₂.₅ dalelėmis, sumažėja bendras mirtingumas bei kasmetiniai naujų susirgimų skaičiai miokardo infarktu, insultu, lėtine obstrukcine plaučių liga, plaučių vėžiu, diabetu, vaikų astma, nėščiųjų hipertenzija ir priešlaikinių gimdymų. Lietuvoje vykdomas aplinkos oro monitoringas, moksliniai tyrimai. Mokslo premijos laureatai (2020 m.) prof. R. Gražulevičienė ir prof. A. Dėdelė tyrė urbanistinės aplinkos, psichosocialinių ir epigenetinių veiksnių poveikį sveikatai nuo kūdikystės iki brandos. Sukaupti duomenys ir rekomendacijos galėtų būti naudingi miestų planuotojams, savivaldybių specialistams, politikams, visuomenei.

Deja, miestų planavimas yra viena iš sričių, kur nepaisoma mokslinių tyrimų ar ekspertų rekomendacijų, siekiant kuo didesnio pelno. Institucijos, vietoje efektyvių ir sistemingų priemonių, kurios mažintų oro taršą, švelnintų karščių poveikį ir saugotų miestų gyventojų sveikatą (nėščiųjų, kūdikių, vaikų, vyresnių žmonių ir visų, pėsčiomis, viešuoju transportu, dviračiais vykstančių į darbus, mokyklas, gydymo įstaigas, sportuojančių, žaidžiančių lauke), pasitenkina raginimais neiti į lauką ir užsidaryti langus. 

Duomenys ir moksliniai įrodymai turėtų būti visuomenės sveikatos strategijų pagrindas. Lietuvoje vykdoma daug mokslinių tyrimų, rezultatai skelbiami tarptautiniuose mokslo leidiniuose; dalyvaujama Europos Sąjungos finansuojamuose projektuose (PreventNCD, JACARDI, CanCon ir kt.). Tačiau, tyrimų duomenys ir rekomendacijos dažnai keliauja į valdininkų stalčius, o politikų ir institucijų sprendimai priimami remiantis viešąja nuomone, fragmentiška informacija, emocijomis ar grupių interesais. Viešumoje visuomenės sveikatos specialistai neįtraukiami į diskusijas ir sprendimų priėmimą, manipuliuojama rodikliais. Nauja SAM Mokslo ir inovacijų patarėjo pareigybė turėtų paskatinti visuomenės sveikatos srities mokslininkų ir sveikatos politikų bendradarbiavimą, deja kelia abejonių šio specialisto kompetencija mokslinių tyrimų srityje.

Kompetentinga nešališka žiniasklaida

Siekiant stiprinti visuomenės sveikatą, svarbu, kad žurnalistai ieškotų ir skleistų tiesą, nešališkai informuotų ir patikrintų faktus. Netikslus ar sensacijų besivaikantis informavimas apie mokslo atradimus žiniasklaidoje gali dezinformuoti ir sukelti visuomenės nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą. Visuomenės sveikatos nepadeda stiprinti neturintys universitetinio išsilavinimo sveikatos mokslų srityje, bet sveikatos patarimus dalijantys įvairūs receptų kūrėjai, sveikos gyvensenos konsultantai, taip pat  ir vaistininkai nevengiantys pareklamuoti papildų ar paslaugų.

Žurnalistikos studijų programose turėtų būti ne tik verslo, politikos, sporto ar kultūros žurnalistikos kursai, bet ir Mokslo ir/ar Sveikatos žurnalistikos ir komunikacijos studijos. Žurnalistams būtinos biomedicinos mokslų žinios tam, kad jie gebėtų pasirinkti kompetentingus pašnekovus, užduoti tinkamus klausimus, tikrinti faktus, atskirti faktus nuo nuomonės, patikimus duomenis nuo nepatikimų, arba išsiaiškinti valstybės finansuotų mokslinių tyrimų realią naudą.

Apibendrinimas. Sprendžiant sveikatos iššūkius Lietuvoje, svarbu siekti pažangos visuomenės sveikatos srityje ir stiprinti visuomenės sveikatos sistemą. Sveikatos politika sprendimų priėmime turėtų remtis duomenimis ir įrodymais. Tam būtina stiprinti sveikatos duomenų infrastruktūrą, gerinti duomenų kokybę, tobulinti populiacinių ir sveikatos mokslinių tyrimų infrastruktūrą. Būtina stiprinti visuomenės sveikatos specialistų kompetencijas tokiose srityse kaip sveikatos pokyčių monitoravimas, intervencijų vertinimas ir tyrimų duomenų sklaida. Svarbu užtikrinti tik įrodymais paremtų intervencijų taikymą bei visuomenės sveikatos specialistų ir sprendimų priėmėjų bendradarbiavimą. Mokslo įrodymų sėkmingas įgyvendinimas yra sudėtingas procesas - intervencijos visuomenėje paprastai neduoda greito, aiškiai matomo gero rezultato, kuris motyvuotų gyventojus ir sveikatos politikus tinkamai taikyti veiksmingas profilaktikos priemones. Nepaisant to, mokslinių tyrimų ir įrodymų ilgalaikė svarba ligų prevencijai ir visuomenės sveikatai yra nediskutuotina ir turėtų būti sveikatos politikų sprendimų pagrindas. Norisi tikėtis, kad naujoji valdžia tai supras.

The post Rūta Everatt. Lėtinių ligų prevencija: COVID-19 pandemijos pamokos appeared first on LAIKMETIS.

Kas tada yra gyvenimas? Kokia jo prasmė? Mąstydamas apie mokslo galimybes ir galią, palaipsniui priėjau prie išvados, jog nėra prasmės gyventi. Aš esu aklų kosminių jėgų atsitiktinis šalutinis produktas, visatos, kurioje galima šnekėti tik apie kryptį, bet ne apie tikslą, gyventojas. Tai nebuvo labai žavi mintis, tačiau šios idėjos silpnumas ir menkumas man liudijo jos tikrumą. Tai buvo taip nepatrauklu, jog turėjo būti teisinga. Turiu pripažinti, kad buvau kiek pasipūtęs ir jaučiausi intelektu pranokęs tuos, kurie atrado ramybę ir pasitenkinimą tikėdami Dievu. Man buvo akivaizdu, jog mokslas reikalauja ateizmo, ir troškau eiti ten, kur mane nuves mokslas.

Aš tęsiau matematikos, fizikos, chemijos studijas ir galiausiai laimėjau stipendiją chemijos studijoms Oksfordo universitete. Likus vos keliems mėnesiams iki išvažiavimo į Oksfordą aš pradėjau skaityti mokslo istoriją ir filosofiją nagrinėjančią literatūrą. Ši studijų sritis man kėlė nepasitikėjimą, buvau linkęs ją laikyti žmonių, kuriems tai kėlė grėsmę, neišmania gamtos mokslų neabejotinų faktų ir paprastumo kritika. Perskaitęs kelias šios srities knygas, rastas skurdokoje koledžo bibliotekoje, suvokiau, jog turiu kai ką rimtai permąstyti. Neprotingas tamsumas stato nereikalingas kliūtis nepalenkiamų mokslo pasiekimų kelyje, tačiau mokslo istorija ir filosofija kelia teisingus klausimus apie mokslinio pažinimo patikimumą ir ribotumą. Su tokiais klausimais iki tol nebuvau susidūręs.

Kai 1971-ųjų spalį atvykau į Oksfordą, pasiruošęs rimtoms chemijos studijoms, suvokiau, jog teks daug ką permąstyti. Iki tol aš maniau, kad jeigu mokslas neturi atsakymo į klausimą, jo iš vis neįmanoma rasti. Tačiau dabar pradėjau suvokti, kad moksliniai metodai gali būti riboti, o už tų ribų gali atsiverti plačios intelektinės, estetinės ir moralinės erdvės.

Mokslas ir tikėjimas

Dabartinių ateistų raštuose vis pasikartoja tvirtinimas, kad gamtos mokslai sugriauna bet kokį pamatą tikėjimui Dievu. Teigiama, kad Dievu tikintys žmonės paprasčiausiai bėga nuo įrodymų. Vienas iš esminių įtakingos Dawkinso knygos „Dievas" argumentų yra tai, kad religinis tikėjimas yra iracionalus. „Suvyniotos į vatą tikinčios galvos turi imunitetą argumentams, - pareiškė jis. - Tikėjimas nemąsto ir yra akivaizdžiai žalingas, nes neieško pateisinimo ir nepakenčia argumentų". Visa tai būdinga Dawkinso pagyrūniškam stiliui, kurį jis vartoja nepaisydamas įrodymų ir tikslumo. Pažvelkime į tai šiek tiek detaliau.

Kiekvienas pripažins, jog mokslas yra pati saugiausia mums prieinamo pažinimo forma. Iš kur mes žinome, kad cheminė vandens formulė yra H2O? Kaip mes sužinome DNR struktūrą? Atsakymas paprastas: tai mums atskleidžia moksliniai įrodymai. Nemanau, kad kas nors tuo abejotų. Dawkinsas yra teisus, šlovindamas mokslą dėl gebėjimo pateikti aiškius, patikimus atsakymus į kai kuriuos svarbius klausimus, pavyzdžiui, kaip perduodama genetinė informacija.

Tačiau pažvelkime į kitą klausimą: „Kokia gyvenimo prasmė?" Tai aiškus ir svarbus klausimas! Tačiau ar gali mokslas į jį atsakyti? Dawkinsas atsako, jog mokslas atskleidžia gyvenimo beprasmybę - taigi, nėra prasmės gyventi. Tačiau ar jis teisus? Pažvelkime į išmintingus žodžius, kuriuos užrašė vienas šviesiausių Oksfordo mokslininkų Peteris Medawaras (1915-1987), kuris už savo darbą imunologijos srityje laimėjo medicinos Nobelio premiją. Gyvenimo pabaigoje išleistoje knygoje, pavadintoje „Mokslo ribos", Medawaras svarsto, kaip tikrovės prigimtis apribojo mokslo galimybes. Pabrėždamas, jog mokslas yra iš tiesų sėkmingiausias sumanymas, kuriuo žmonija kada nors buvo užsiėmusi, jis atskiria klausimus apie materialios visatos organizaciją ir struktūrą nuo transcendentinių klausimų, į kuriuos turėtų atsakyti religija ir metafizika.

P. Medawaras, kaip ir daugelis mokslininkų, mano, kad mokslas negali atsakyti, ar yra Dievas. Jis negali paaiškinti, kodėl mes esame (nors gali pateikti labai įdomių prielaidų, kaip mes čia atsiradome). Kai užduodame klausimus apie prasmę, tikslą ir vertę, mokslas tampa aklas. Ir tai nėra mokslo kritika. Tai paprastas, pagarbus pripažinimas, kad mokslas turi ribas. Daugelis mokslininkų pripažįsta savo metodų ribotumą ir, kai kalbama apie iš tiesų svarbius gyvenime dalykus, be jokių problemų atsakymų ieško kitur, tačiau Dawkinsas yra išimtis.

Dawkinso veikalas „Dievo iliuzija" pasirodė 2006 metais, kaip ir Harvardo universiteto astronomijos profesoriaus Oweno Gingericho knyga „Dievo visata" (God's Universe) bei žymaus „Žmogaus genomo projekto" direktoriaus Francio Collinso knyga „Dievo kalba" (The Language of God; liet. 2006). Abu šie mokslininkai aistringai ir atkakliai įrodinėja, kad krikščioniškas tikėjimas padėjo jiems suvokti pasaulyje prasmę, kuri stipriai rezonavo su jų moksline karjera ir tyrimais. Tai įrodo, jog mąstantys žmonės gali būti iškilūs, savo amžininkų pagarba bei pripažinimu besidžiaugiantys mokslininkai ir tuo pačiu tikėti Dievu.

Tikėjimas Dievu nėra iracionalus, bet sveikai racionalus ir atveria puikų būdą įprasminti dalykus. Labai gražiai yra pasakęs C. S. Lewisas: „Aš tikiu krikščionybe, kaip kad tikiu, jog saulė patekėjo - ne tik todėl, kad aš ją matau, bet todėl, kad dėl jos aš matau visa kita". Kalbant filosofiškai, Dievas yra geriausias paaiškinimas, kodėl viskas yra taip, kaip yra. Mes negalime įrodyti, kad Dievas yra, kaip ateistai negali įrodyti, kad Dievo nėra. Tačiau mes visi - tiek krikščionys, tiek ateistai - statome savo gyvenimą bent ant kelių tikėjimo tiesų, kurių negalime įrodyti. Taip paprasčiausiai yra.

Prieštaraudamas Dawkinso išpūstai mokslo kompetencijai, pasakyčiau, jog pats mokslas daugiau yra susijęs su bandymu viską nuosekliai paaiškinti nei su tiksliais „įrodymais". Labai dažnai mokslas neturi įrodymų ir turi pasitenkinti tam tikrų savo stebėjimų geriausiu paaiškinimu, o ne skelbti, kad šie stebėjimai įrodo jų teorijas. Čarlzas Darvinas, pavyzdžiui, visada laikė savo evoliucijos teoriją geriausiu paaiškinimu tam, ką jis pastebėjo tyrinėdamas gamtą, ir niekada netvirtino, jog tai, ką jis „įrodė", yra teisinga. Įmanoma būti įsitikinusiam, kad tai yra teisinga, bet negalėti to įtikinamai įrodyti - nesvarbu, ar kalbėtume apie mokslą, ar apie tikėjimą Dievu.

Tai viena iš daugelio minčių, išdėstytų garsioje žymaus psichologo Williamo Jameso (1842-1910) esė „Troškimas tikėti" (The Will to Believe, 1897). Joje autorius teigia, kad žmogiškoms būtybėms reikia „veikiančių hipotezių", kad įprasmintų savo pasaulio patyrimą. Šios „veikiančios hipotezės" dažnai yra neįrodomos, tačiau priimamos ir taikomos, nes jos gali pasiūlyti patikimą ir tinkamą požiūrį, kuris padeda įsitraukti į realų pasaulį. Nesvarbu, apie kokį judėjimą - religinį, politinį, filosofinį ar meninį - kalbėtume, visų pirma grupė idėjų ar tikėjimo tiesų pripažįstamos kaip tikros ir svarbios. Kiekviena pasaulėžiūra, kiekviena tikėjimo sistema - ar tai būtų krikščionybė, ateizmas, politinė ar socialinė sfera - tiki tiesomis, kurių paprasčiausiai negalima įrodyti. Tai galima pasakyti ir apie Richardo Dawkinso ateizmą, ir apie mano krikščionybę. Kaip sakė filosofas Michaelas Polanyi (1891-1976), tikėjimo rėmai įgalina mus išgirsti toną, kai kitu atveju girdėtume tik triukšmą.

Kodėl daug mokslininkų vis tik yra religingi? Kodėl Dawkinsas klysta, teigdamas, jog visi tikri mokslininkai yra arba privalo būti ateistai? Gerai žinoma, jog gamtos pasaulis yra konceptualiai lankstus. Jį galima interpretuoti daugybe įvairių būdų, neprarandant nė trupučio intelektualaus vientisumo. Vieni „skaito" arba „interpretuoja" gamtą iš ateistinio požiūrio taško. Kiti žvelgia į ją iš deistinio požiūrio taško, matydami ją kaip kūrėjo, kuris daugiau nedalyvauja jos reikaluose, dieviškumo įrodymą: Dievas užsuka laikrodį ir leidžia jam eiti. Treti į viską žvelgia iš krikščioniškojo požiūrio taško - tiki Dievu, kuris ir kuria, ir palaiko. Ketvirti laikosi dar labiau "sudvasinto" požiūrio, miglotai kalbėdami apie tam tikrą „gyvenimo jėgą".

Esmė paprasta - gamtą galima interpretuoti labai įvairiai. Ji gali būti interpretuojama ateistiniu, deistiniu, teistiniu ir daugeliu kitų būdų, tačiau ji nereikalauja būti interpretuojama nė vienu iš jų. Galima būti „tikru" mokslininku ir neišpažinti nė vienos konkrečios religijos, dvasinio ar antireliginio požiūrio į pasaulį. Toks yra daugelio mokslininkų, su kuriais man teko kalbėtis, tarp jų ir tų, kurie laiko save ateistais, požiūris. Tačiau priešingai nei Dawkinsas, jie labai gerai supranta, kodėl kai kurie jų kolegos priėmė krikščioniškąją pasaulėžiūrą. Jie gali nesutikti su jų požiūriu, tačiau yra pasiruošę jį gerbti.

Evangelikalų atsargumas

Nėra abejonių, jog kai kuriuos krikščionis glumina gamtos mokslai, ypač evoliucinė biologija. Tai ypač pasakytina apie evangelikus, kurie gamtos mokslų atžvilgiu dažnai laikosi gynybinės pozicijos. Iš dalies tai - užsitęsusių sudėtingų istorinių ginčų ir dabartinių rūpesčių dėl mokslo tendencijų, kurios, atrodo, kėsinasi į Evangelijos esmę, padariniai. Nors nemažai evangelikalų pozityviai žiūri į mokslą, vis dar nerimaujama dėl Biblijos interpretavimo ir supaprastinimo.

Svarbu pastebėti, jog evangelikalų ginčų dėl darvinizmo negalima atskirti nuo platesnio kultūrinio konteksto. Mokslas nėra vien tik intelektualus judėjimas; jis varžosi dėl kultūros dėmesio ir autoriteto, o kartais peršasi ir kaip alternatyva religijai. Vienas „naujajam ateizmui" itin būdingas bruožas, aptinkamas paskutiniuose Dawkinso darbuose ir Danieliaus Dennetto knygoje „Sutraukyti kerus" (Breaking the Spell, 2006), yra mintis, kad mokslas perėmė religijos kultūrinį ir intelektinį autoritetą, abiem atžvilgiais demonstruodamas pranašumą. Tai reiškia, jog kai kurie evangelikalai nesutarimus su darvinizmu laiko kur kas platesnio „kultūrinio karo" tarp pasaulietiškumo ir krikščionybės dalimi.

Paskutiniu metu tarp evangelikalų ryškėja susiskaldymas - pasigirdo siūlymų laikyti biologinės evoliucijos atmetimą esminiu tikrojo evangelikalizmo bruožu. Istoriškai tai yra netikslu, nes evangelikalų priešiškumas darvinizmui išryškėjo tik antrajame XX a. dešimtmetyje, ir tai iš dalies buvo augančio fundamentalizmo pasekmė. Pirmuosius penkiasdešimt darvinizmo egzistencijos metų evangelikalų priešiškumas buvo ne toks griežtas, vyravo labiau prisitaikantys požiūriai.

Žvilgterėkime, kaip XIX a. pabaigoje pradėjo ryškėti evangelikalų susirūpinimas dėl Darvino teorijos. Štai patys svarbiausi punktai:

1. Darvino rūšių atsiradimo paaiškinimas daugeliui pasirodė nesuderinamas su pažodiniu pirmųjų Pradžios knygos skyrių interpretavimu. Evangelikalų susirūpinimas dėl gamtos mokslų yra artimai susijęs su Biblijos aiškinimu.

2. Atrodė, jog Darvino teorija paneigia Dievo egzistavimo argumentus, rodžiusius į gamtos pasaulio sukūrimo akivaizdumą. Pats žymiausias jų, kaip pripažino pats Darvinas, buvo garsaus anglų apologeto Williamo Paley'aus (1743-1805) išvystyta gamtinės teologijos teorija.

3. Evoliucijos teorija leido suabejoti, kad gamtos pasaulyje žmonijai skirta ypatinga vieta. Č. Darvinas suvokė, jog tai labai jautri tema, ir iki veikalo „Žmogaus kilmė" (The Descent of Man) pasirodymo 1871-aisiais vengė dėstyti savo nuomonę šiuo klausimu.

4. Atrodė, jog Darvino teorija, teigianti, kad evoliucija vyko atsitiktinai kintant gyvų būtybių formoms, paneigė tradicinį Apvaizdos supratimą.

Aštrėjant šiems klausimams, kai kuriems evangelikalams darvinizmas tapo nepriimtinas.

Apsvarstykime bene įtakingiausio XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje gyvenusio Amerikos evangelikalų rašytojo Benjamino B. Warfieldo (1851-1921) požiūrį į darvinizmą. 1887-1921 metais B. Warfieldas buvo teologijos profesorius Princetono Teologijos Seminarijoje ir buvo konservatyvių evangelikalų gerbiamas dėl savo teorijos apie Biblijos neklystamumą ir įkvėpimą.

Warfieldas atliko sudėtingą darvinizmo analizę, iškeldamas dvi mintis, kurios vertos dėmesio toliau apmąstant šiuos klausimus. Pirma, Warfieldas išskyrė darvinizmą kaip mokslinę teoriją ir svarbų redukcionistinį tikrovės įvertinimą. Joks evangelikalas netoleruotų darvinizmo, jei į jį būtų žiūrima kaip į „pateikiantį galutinę nuomonę apie visatos kilmę ir būklę". Tai, anot Warfieldo, prilygtų ateizmui. Čia jis atkartojo jau anksčiau susirūpinimą pareiškusį savo vyresnį kolegą Princetone Charlesą Hodge'ą (1797-1878). Warfieldas tvirtino, jog į darvinizmą reikėtų žiūrėti kaip į „darbinę hipotezę" arba „kaip į galimą sukūrimo metodą", kurį reikėtų vertinti empirinio adekvatumo pagrindu.

Antra, Warfieldas pabrėžė, jog tiriant gamtos mokslus galima iškelti daugybę hipotezių, todėl reikia labai aiškiai atskirti empirinius faktus nuo ekstravagantiškų jų interpretacijų, ypač kai kalbama apie numanomas teorines metafizines išvadas. Warfieldas išsako vieną pačių reikšmingiausių darvinizmo kritikų - jis atmeta bet kokią idėją ieškoti tikslo pačioje gamtoje („teleologija"). Tai, Warfieldo manymu, yra Darvino metafizinės hipotezės, o ne tikslūs moksliniai tyrimai. Tačiau labiausiai Warfieldas kritikuoja Darviną dėl to, kad bet kokią biologinio pasaulio tikslo sąvoką arba teleologiją jis siekia pakeisti natūralia atranka ir atsitiktinumų variacijomis. Anot Warfieldo, tai leidžia manyti, kad Darvinas laikosi anti-teistinio požiūrio, kad ir kaip subtiliai tai būtų pareikšta. Tuo, kaip teigia jis, negalima pateisinti, kodėl idėja apie natūralų vystymosi procesą turėtų būti laikoma ateizmo priežastimi. Greičiau tai turėtų būti interpretuojama ir net priskiriama prie reformuoto požiūrio į dieviškąją apvaizdą, teigiančio, kad Dievas sukūrė vystytis gebantį pasaulį ir, kadangi Jis yra suverenus, Jis tuos procesus ir valdo.

Analizuodamas šią dieviško sukūrimo idėją, Warfieldas praplėtė šią mintį. Terminas „sukūrimas" nurodo į pirminį Dievo veiksmą, kai viskas atsirado iš nieko (ex nihilo). Dievas iš pat pradžių sukūrė visatą, turinčią potencialų gebėjimą toliau vystytis pagal suverenaus Dievo numatymą. Warfieldas pristato „tarpinio sukūrimo" sąvoką, kuri reiškia kai ką tarpinio tarp natūralaus proceso ir dieviško numatymo. „Tarpinis sukūrimas" nurodo į tiesioginį Dievo veikimą materialioje būtyje, į kurią Dievas įtraukia kai ką nauja - tai, ko nebuvo pačiame pirminiame sukūrimo veiksme. Warfieldas nemano, jog natūrali evoliucija ir dieviškas sukūrimas yra identiškos idėjos, tačiau tvirtina, kad tai dera tarpusavyje, ir abi galima interpretuoti teisingai. Bet koks konfliktas tarp tikrų gamtoje atrastų faktų (kaip priešingybė ekstravagantiškoms mokslinėms spekuliacijoms apie gamtą) ir biblinių tekstų turėtų vesti į atsakingą egzegezę, neatmetant mokslinio gamtos įvertinimo ir neabejojant Rašto tiesa, tačiau siekiant geresnio Raštų interpretavimo šių faktų šviesoje.

Warfieldas sutiko, jog ir pripažįstant Biblijos neklystamumą lieka atviras klausimas - kaip bet kokią Raštų eilutę interpretuoti teisingai. Nebuvo jokios svarbios priežasties, kodėl Rašto neklystamumo šalininkas negalėtų priimti nepažodinės pirmųjų Pradžios knygos tekstų interpretacijos, jei paaiškėtų, jog tai yra būdas tekstui suprasti.

Senovinė hermeneutika

Daugelis, manau, vis dar norėtų grįžti į praeitį ir ištirti dviejų pirmųjų Pradžios knygos skyrių interpretaciją, kurią pateikia Augustinas iš Hipono (354-430), pripažintas visų laikų įtakingiausiu teologu. Vienintelę sukūrimo akimirką Dievas davė pradžią visai egzistencijai. Vis tik sukurta tvarka nėra statiška. Dievas leido jai vystytis. Norėdamas padėti skaitytojams geriau tai suvokti, Augustinas siūlo ramybės būklėje esančios sėklos įvaizdį. Dievas sukūrė sėklas, kurios tinkamu metu sudygs ir užaugs. Augustinas prašo savo skaitytojų mąstyti apie sukūrimo tvarką kaip apie tvarką, kurioje užkoduoti priežastiniai ryšiai, išryškėsiantys ar išsivystysiantys tinkamu metu. Tačiau jis nenurodo laiko jokiems atsitiktiniams ar sutartiniams kūrinijos pokyčiams. Dievas, kuris sukūrimo metu pasodino sėklas, vadovauja toliau ir nustato laiką bei vietą joms augti.

Augustinas prašo savo skaitytojų mąstyti apie sukūrimo tvarką kaip apie tvarką, kurioje užkoduoti priežastiniai ryšiai, išryškėsiantys ar išsivystysiantys tinkamu metu.

Apžvelkime šias mintis detaliau. Augustinas teigė, kad pirmojo Pradžios knygoje minimo sukūrimo aprašymo negalima interpretuoti izoliuotai. Jį reikia vertinti kartu su antruoju pasakojimu apie sukūrimą, kaip ir kiekvieną kitą Raštuose aptinkamą teiginį apie sukūrimą. Augustinas nesusiaurina Dievo kūrimo veiksmo iki pirmapradžio sukūrimo veiksmo. Jis teigia, kad Dievo kūrybos procesas apima ir pradinę visatos kilmę, ir tolesnį jos vystymąsi. Sukūrimo procese yra du „momentai": pirminis kilmės aktas ir besitęsiantis numatytas procesas. Sukūrimas nėra užbaigtas praeities įvykis. Reikia pripažinti, kad Dievas darbuojasi ir dabar, palaikydamas ir vadovaudamas besivystančioms "kartoms, kaip ir buvo įtvirtinta iš pradžių".

Augustino supratimas apie sukūrimą yra pagrįstas ir susietas su Šventuoju Raštu. Jis pasiūlo mums Pradžios knygos skaitymo būdą, kuris patvirtina, jog Dievas sukūrė viską iš nieko, vienu akimirksniu. Tačiau visata buvo sukurta su užkoduotu gebėjimu vystytis, vadovaujant suvereniam Dievui. Pirminis sukurtas pasaulis neatitinka to, ką matome dabar. Anot Augustino, Dievas sąmoningai sukūrė visatą, gebančią vystytis ir evoliucionuoti. Evoliucija yra užprogramuota pačioje sukūrimo materijoje. Dievo apvaizda vadovauja besivystančiai sukurtai tvarkai.

Pirmieji krikščionys rašytojai atkreipė dėmesį į tai, kad pirmasis Pradžios knygos pasakojimas aprašo žemės ir vandenų „gebėjimą pagimdyti" gyvus padarus, ir padarė išvadą, jog tai buvo Dievo suteiktas gebėjimas. Augustinas šią idėją išplėtojo. Dievas sukūrė tobulą pasaulį, su potencialu kisti, kuris išryškėja tam tikru Dievo numatytu metu. Nors kai kas galvoja, kad Dievas papildė egzistuojantį pasaulį naujomis jau iki to sukurtomis augalų ir gyvūnų rūšimis, Augustinas šią idėją atmeta kaip nederančią su Rašto liudijimu. Apie Dievą reikėtų mąstyti kaip apie tą, kuris iš pat pradžių numatė visų gyvų būtybių, kurios atsiras vėliau, tarp jų ir žmonijos, potencialą. Tai reiškia, kad pirmasis Pradžios knygos pasakojimas apie sukūrimą aprašo pirminį pašaukimą būti, įskaitant ir tolesnio vystymosi priežastinius resursus.

Sėklos įvaizdis kalba apie tai, kad pirminiame sukūrimo veiksme buvo užkoduotas potencialas visoms gyvoms rūšims palaipsniui atsirasti. Tai nereiškia, kad Dievas sukūrė pasaulį neužbaigtą ar netobulą. Šis vystymosi procesas, kaip skelbia Augustinas, yra valdomas fundamentalių dėsnių, kurie atspindi Kūrėjo valią: „Vadovaudamas kūrinių rūšių atsiradimui ir pašaukdamas juos iš neregimybės į būtį, Dievas įtvirtino tam tikrus dėsnius" („Pradžios knygos tiesioginės prasmės išdėstymas").

Augustinas būtų atmetęs bet kokią idėją apie visatos „atsitiktinį" ar „nedėsningą" vystymosi procesą, todėl jis būtų prieštaravęs ir Darvino minčiai apie atsitiktinius pokyčius, atkakliai tvirtindamas, jog visa tai yra Dievo numatyta. Nors procesas gali būti nenuspėjamas, tai nereiškia, kad jis yra atsitiktinis.

Mūsų neturėtų stebinti, jog Augustino tekstai neprieštaravo tuo metu dominavusioms prielaidoms apie rūšių nekintamumą. Joks Augustinui žinomas to amžiaus mokslininkas neprieštaravo tokiam požiūriui ir Pradžios knygos tekstuose Augustinas nerado nieko, kas mestų iššūkį jo požiūriui. Vis dėlto tai, kaip jis vertina savo mokslinę kompetenciją, leidžia manyti, kad jis yra atviras pataisymams. Jis teigė, jog kyla rimtas pavojus „užrakinti" krikščioniškąją biblinę egzegezę į vienos konkrečios kartos mokslo suvokimo rėmus - tai atskirtų ją nuo vėlesniųjų kartų, kurios kitaip suvoktų mokslą.

Rūpesčiai dėl mokslo supaprastinimo

Pagrindinė evangelikų prabudimo aštuntame XX a. dešimtmetyje, nukreipto prieš Darvino teoriją, tema yra suvoktas mokslų apskritai ir ypač evoliucijos teorijos sumenkinimas. Šiam prabudimui vadovavo įtakingi evangelikų pastoriai, parabažnytinės organizacijos bei visuomenės informavimo priemonių aktyvistai, bet ne teologai ir mokslininkai. Buvo baiminamasi, kad evoliucijos teorija sumenkina Dievą iki grynai natūralaus reiškinio ir taip nuvertina tikėjimą Dievu. Deja, šios baimės apimti žmonės taip sumenkina mokslinius dalykus, kad susiaurina realybės suvokimą!

Rūpestį dėl to neseniai savo raštuose išdėstė Kalifornijos universiteto teisininkas Philipas Johnsonas, kalbėdamas apie „metodologinį natūralizmą", kitaip tariant, natūralistinę filosofiją, kuri atmeta bet kokius realybės paaiškinimus, rodančius į antgamtines priežastis. Johnsonas teigia, kad „metodologinis natūralistas", atlikdamas mokslinius tyrimus, sąmoningai neigia Dievo egzistavimą, tad šio metodo taikymas veda į ateistinį tikrovės suvokimą. Mokslas, ypač darvinizmas, iš esmės turi polinkį eliminuoti Dievą. Johnsonas teigia, kad darvinizmui būdingas ateistinis požiūris perkelia ginčus nuo „sukūrimo prieš evoliuciją" į kitą lygmenį - „krikščionybė prieš ateizmą". Su šiuo požiūriu sutinka ne visi.

Išvados

Daug evangelikalų yra įtarūs gamtos mokslų atžvilgiu, nes mano, jog jie ragina suabejoti tradiciniais krikščionių raštais, Biblija, ir siūlo supaprastintą tikrovės suvokimą, kuris atmeta antgamtiškumą. Tai suprantama, nes kai kurie agresyviai nusiteikę ateistinių požiūrių autoriai (ryškiausi pavyzdžiai Dawkinsas ir Dennettas), pasitelkia mokslą kaip ginklą kovodami prieš religiją. Vis tik jie neteisingai nušviečia ir perdeda tikrąją mokslinių metodų prigimtį ir kiti mokslininkai galėtų tai užginčyti. Šiuo straipsniu norėjau parodyti, jog situacija yra kur kas sudėtingesnė nei teigia „naujasis ateizmas". Pavyzdžiui, manyti, kad vienintelis galimas krikščioniškas būdas interpretuoti Pradžios knygos 1 skyrių - skaityti jį pažodžiui, yra gana nesenas. Ankstesniųjų amžių krikščionių požiūriai, išdėstyti 1500 metų prieš išspausdinant Darvino „Rūšių kilmę", gali padėti mums teisingai interpretuoti Bibliją. Jie primena mums, jog egzistuoja daugiau vertingų Biblijos interpretavimo būdų.

Taigi, ką daryti, kai svarstant panašius klausimus ir siekiant įsitraukti į visuomeninį gyvenimą, atrodo, jog tikėjimas ir mokslas nesuderinami? Štai keletas pasiūlymų:

1. Nuraminkite žmones, pabrėždami, jog „naujasis ateizmas" palaiko dogmatinį antiteistinį požiūrį į mokslą, kuris iš esmės mokslui nebūdingas. Pasiūlykite jiems paskutiniuosius tikinčių mokslininkų, tokių kaip Owenas Gingerichas ir Francis Collinsas, darbus. Galbūt net pradėkite skaityti ir grupėse, aptarkite vieną iš jų knygų.

2. Būkite aktyvūs, drąsinkite savo bažnyčios žmones, įgijusius mokslinius laipsnius, liudyti apie savo tikėjimą, padėkite kitiems žmonėms mąstyti apie mokslo ir tikėjimo ryšį.

Šis tekstas buvo paskelbtas Lietuvos krikščionių studentų bendrijos portale. LKSB misija – burti krikščionis studentus, kurie dalintųsi Evangelija su kitais studentais. Bendrija siekia padėti jiems augti tikėjimu bei įgalinti dalintis Evangelija universitete: asmeniškai, grupelėse, viešuose renginiuose.

The post Alisteris McGrathas. Mokslas ir tikėjimas nesuderinami? appeared first on LAIKMETIS.

Pasak padavimo, 813 m. vienuolis eremitas Pelajas, sekdamas tam tikrą kelrodę žvaigždę, aptiko kapą su kūnu, kuris buvo netrūnus. Apie tai jis pranešė Irijos vyskupui Flavijui Teodomirui. Po trijų dienų, kurias vyskupas praleido melsdamasis ir pasninkaudamas, jis paskelbė, kad kape yra apaštalo Jokūbo ir dviejų jo mokinių - šventojo Teodoro ir šventojo Atanazijaus - relikvijos, ir apie tai pranešė Astūrijos karaliui Alfonsui II, kuris kartu su vyskupu asmeniškai aplankė kapą ir įsakė ant jo pastatyti koplyčią.

Vieta, kurioje buvo rastos apaštalo Jokūbo relikvijos, buvo pavadinta Santjago de Kompostela (iš lotyniškojo Campus Stellae - „Žvaigždės paženklinta vieta“). 899 m. Astūrijos karaliaus Alfonso III įsakymu koplyčios vietoje pastatyta pirmoji katedra, kurią 997 m. sugriovė arabų karvedys Al-Mansuras, faktinis Kordobos kalifato valdovas. Kapas su apaštalo Jokūbo relikvijomis liko nepaliestas.

Sunaikintos šventyklos vietoje 1075 m. Leono ir Kastilijos karaliaus Alfonso VI Narsiojo įsakymu buvo pradėta statyti nauja katedra, kuri rekonstruota išliko iki šių dienų. Tuo pat metu į Santjago de Kompostelą iš Irijos Flavijos buvo perkelta vyskupo katedra.

Nepaisant to, vyskupo Teodomiro egzistavimu buvo abejojama ištisus šimtmečius, kol 1955 m. po Santjago de Kompostelos katedros grindimis buvo rastas antkapis su jo vardu. Po juo rasti skeleto fragmentai, kuriuos archeologai iš pradžių supainiojo su pagyvenusios moters palaikais.

Tarptautinė mokslininkų grupė, vadovaujama Makso Planko geoantropologijos instituto (Vokietija) tyrėjų, atliko išsamią šių palaikų analizę, naudodama osteologinę analizę, DNR analizę ir stabiliųjų izotopų metodą. Tyrimo rezultatai parodė, kad šie palaikai iš tiesų priklausė vyskupui Teodomirui, todėl jie yra seniausi identifikuoti žmogaus palaikai Ispanijoje ir vieni seniausių Europoje.

„Analizės parodė, kad palaikai priklauso pagyvenusiam vyrui, mirusiam nuo 45 iki 70 metų, o tai visiškai atitinka tikėtiną vyskupo amžių“, - sakė tyrimo autorius daktaras Patsy Perezas-Ramallo. - Be to, stabiliųjų izotopų ir DNR analizės patvirtina prielaidą, kad šis vyras gyveno Galicijos regione, kur buvo įsikūrusi Irijos Flavijos vyskupo katedra, kuriai vadovavo Teodomiras.“

Radiokarboninis datavimas parodė, kad palaikai datuojami 673-820 m., o tai, nors ir nesutampa su antkapiniame paminkle nurodyta vyskupo Teodomiro mirties data 847 m., gali būti susiję su tokiais veiksniais kaip didelis jūros gėrybių ir jūros žuvų kiekis vyskupo racione. Kadangi didžioji dalis anglies, kurią sunaudoja vandenyne gyvenantys organizmai, yra senesnė už sausumoje gyvenančių organizmų sunaudotą anglį, žmonių, kurie per savo gyvenimą valgė daug jūros žuvies ir jūros gėrybių, palaikų pavyzdžiai gali būti datuojami ankstesniais laikotarpiais nei tie, kuriais jie iš tikrųjų gyveno.

Analizuojant stabiliuosius anglies ir azoto izotopus kauluose ir dantų emalyje taip pat galima gauti daug informacijos apie socialinę padėtį ir to žmogaus mitybą. Vyskupo Teodomiro palaikų šios analizės vertės yra šiek tiek mažesnės nei kitų Santjago de Kompostelos katedros viduramžių nekropolyje palaidotų žmonių, tarp jų ir vyskupų, - tai, mokslininko nuomone, gali reikšti, kad vyskupas Teodomiras maitinosi kukliau ir daugiau pasninkavo.

Vyskupo DNR analizė parodė, kad tarp jo protėvių buvo iberų, pietų Iberijos vizigotų ir Šiaurės Afrikos arabų.

„Tai išryškina krikščionių ir musulmonų socialinės ir demografinės sąveikos sudėtingumą Pirėnų pusiasalyje VIII ir IX a.“, - sakė Perezas-Ramallo.

The post Mokslininkai identifikavo žymaus IX a. ispanų vyskupo palaikus appeared first on LAIKMETIS.

Ekseterio universiteto ir Bahreino kultūros ir antikvarinių vertybių valdybos mokslininkai rado statinį, kuris, kaip manoma, buvo vyskupui priklausę rūmai. Pastatas datuojamas nuo IV a. vidurio iki VIII a. vidurio, kaip patvirtino radiokarbono datavimas, skelbiama universiteto interneto svetainėje.

Statinys buvo rastas po piliakalniu Samahidžo kaimo kapinėse, esančiose centrinėje šiuolaikinių gyvenviečių dalyje, turinčiose istorinę reikšmę. Ši vieta buvo apgyvendinta iki tol, kol tapo apleista po bendruomenės atsivertimo į islamą.

Ekseterio universiteto profesorius Timothy Insollas (Timotis Insolas), kuris vadovavo kasinėjimams, apibūdino statinį kaip didelį pastatą su aštuoniomis patalpomis, įskaitant virtuvę su keliais židiniais, refektoriumą arba valgomąjį, galimą darbo kambarį ir tris gyvenamąsias patalpas.

„Mus pralinksmino tai, kad kažkas ant perlo kriauklės bitumu nupiešė veido dalį, galbūt skirtą vaikui, kuris gyveno šiame pastate, - cituojamas profesorius. - Tai pirmieji rasti fiziniai įrodymai apie nestorijonų bažnyčią Bahreine, leidžiantys įdomiai pažinti, kaip žmonės gyveno, dirbo ir garbino Dievą".

Daugybė krikščioniškų simbolių ir artefaktų, tokių kaip gipsiniai kryžiai ir ankstyvosios krikščionybės simboliai, pavyzdžiui, Chi-Rho ir žuvis, įbrėžti į tinką, dar labiau sustiprina gyventojų krikščioniškąją tapatybę.

Taip pat rasta tekstilės dirbinių, galbūt naudotų kulto apeigoms, verpstukų ir varinių adatų, leidžiančių manyti, kad šioje vietoje buvo gaminama tekstilė. Kasinėjimų metu rasta keliolika Sasanidų imperijos varinių monetų, kurios papildė ekonomiškai klestinčios bendruomenės įrodymus.

Šios vietovės kasinėjimus, kurie prasidėjo 2019 m. ir baigėsi 2023 m., paskatino vietiniai pasakojimai. „Jų kapinėse po sugriauta mečete / šventykla buvo piliakalnis, kuriame, pasak jų, buvo kažkas svarbaus“, - „Daily Mail" citavo T. Insollą. „Niekas neklausė, bet galiausiai, kai į tai buvo pažiūrėta rimtai, pasirodė, kad jie buvo teisūs, ir pastatas buvo rastas.“

Tyrėjai planuoja tęsti darbą šioje vietoje, o 2025 m. norima atidaryti muziejų, kuriame bus saugomi ir eksponuojami jų atradimai.

The post Archeologai Bahreine atrado senovės krikščionių rūmus appeared first on LAIKMETIS.

Vatikano muziejai paskelbė atidarantys naują nuolatinę dviejų relikvijų, tariamai priklausančių šventiesiems Petrui ir Jonui evangelistui, ekspoziciją, kuri atskleidžia jų kilmę ir amžių.

Konferencijoje „Šventųjų Petro ir Jono tunikos, dvi ypatingos relikvijos iš Sancta Sanctorum“ pristatyta dviejų relikvijų - šventojo Petro chitono, ir dalmatikos, priklausiusios šventajam Jonui Evangelistui, - istorinė apžvalga. Taip pat buvo pristatytas intensyvus jų restauravimo procesas, kurį atliko Vatikano muziejų Gobelenų ir tekstilės restauravimo laboratorija, ir Muziejų tyrimų kabineto atliktų ataskaitų analizė.

„Tunika su siauromis rankovėmis datuojama VI-VII a., o dalmatika - I a. pabaiga-III a. pradžia“, - sakė Vatikano muziejų Krikščioniškųjų senienų instituto ekspertas Alessandro Vella.

"Jei chitonas siauromis rankovėmis datuojamas Grigaliaus Didžiojo pontifikato metais, - tęsė jis, - akivaizdu, kad jis negalėjo priklausyti šventajam Jonui Evangelistui, šventajam Petrui ar kuriam nors iš apaštalų. Vadinasi, tai netikra relikvija."

Tačiau Vella pažymėjo, kad drabužiai gali turėti religinę vertę - šį teiginį jis išsakė remdamasis VI a. vidurio popiežiaus Pelagijaus laišku apie praktiką, „naudojamą antrinėms relikvijoms gauti“.

„Bet kuris įprastai naudojamas drabužis gali prisiliesti prie gerbiamo šventojo kapo“, - sakė jis. - „Tuo metu drabužis, būtent tunika, palikta trims dienoms prie šventojo Petro kapo, būtų perėmęs pašventinančias malones ex contactu, per sąlytį, ir savo ruožtu taptų relikvija, taip pat būtų galima sutapatinti ir su šventojo Jono relikvijomis.“

Drabužiai buvo saugomi Sancta Sanctorum (Švenčiausioji šventovė) - koplyčioje, esančioje Scala Santa (Šventųjų laiptų) viršuje originaliųjų Laterano rūmų viduje, kuri yra oficiali popiežiaus, kaip Romos vyskupo, rezidencija.

1903 m. popiežius Leonas XIII leido mokslininkams patekti į šią vietą ir pradėti relikvijų tyrimus. Tačiau tik 1905 m. kalviui pavyko atidaryti dvejas XIII a. bronzines duris, dengiančias geležinį skliautą po altoriumi.

„1906 m. relikvijos, taip pat tekstilė, buvo perduotos Vatikano bibliotekos Krikščioniškajam muziejui, o 1999 m. pagal popiežiaus Jono Pauliaus II reskriptą - Vatikano muziejams“, - paaiškino Vatikano muziejų grupė „Maecenas“, užsiimanti gausios muziejų meno kolekcijos išsaugojimu ir restauravimu.

Vella nušvietė kolekcijos eksponatų kilmę, pažymėdamas, kad jie turi ne tik didelę religinę vertę, bet ir atspindi didžiulius diplomatinius mainus, kadaise apėmusius visą Viduržemio jūros pasaulį.

„Mokslininkų išanalizuota kompozicija rodo, kad tai buvo ne atsitiktinė piligrimų kelionių metu surinktų daiktų kolekcija, o diplomatinės dovanos, kuriomis keitėsi bažnytinių hierarchijų vadovai, ypač popiežiai ir Jeruzalės patriarchai“, - sakė jis.

"Taigi šie judėjimai, šios relikvijų kelionės, - tęsė Vella, - vyko oficialiais diplomatiniais kanalais, kaip liudija ir įvairūs kiti pavyzdžiai."

Vella pabrėžė, kad šios istorinės raidos kronika yra svarbi, nes leidžia paaiškinti, kaip tunikos pateko į kolekciją.

„Jei mūsų tuniką iš tiesų būtų galima sutapatinti su šventojo Jono relikvija - o abejonių dėl to aiškiai lieka - tai būtų kilmė, kurią turėtume jai priskirti“, - sakė Vella.

„Tai reiškia, kad tai būtų VI a. pabaigos drabužis, rituališkai pašventintas per sąlytį su evangelisto Jono kapu šventajam dedikuotoje bazilikoje Efezo mieste, Turkijoje, kuris vėliau pasiekė Romą ir Lateraną, galbūt keliaudamas per Sirakūzus“, - pranešė Vella.

The post Radiokarboninis datavimas atskleidė tikrąjį tariamų šv. apaštalų Petro ir Jono tunikų amžių appeared first on LAIKMETIS.

Žinomas autorius ir socialinių mokslų atstovas Arthuras Brooksas pasidalijo savo išvadomis ir asmenine patirtimi šioje srityje, pabrėždamas tikėjimo svarbą siekiant didesnės laimės.

Dažnai manoma, kad laimė yra subjektyvi būsena, tačiau, pasak žinomo autoriaus Arthuro Brookso, ji pasiekiama kiekvienam, ypač turintiems religinių įsitikinimų. Interviu A. Brooksas atskleidžia, kad tikėjimas yra esminis elementas ieškant ir suprantant laimę šiuolaikiniame nuolat besikeičiančiame pasaulyje.

Brooksas, kuris neslepia savo religinių įsitikinimų, pabrėžia, kad ryšys su Dievu svarbus ne tik asmeniniam tobulėjimui, bet yra laimės supratimo pagrindas. Jis dalijasi mintimis, kad laimės mokslas atskleidžia natūralius žmogaus polinkius ir siūlo principus, kaip pagerinti savo gyvenimą, ir pažymi, kad studijuojant šią temą labai pagerėjo jo asmeninis ir dvasinis tobulėjimas.

"Sėkmingas gyvenimas prasideda ir baigiasi keturiais pagrindiniais ramsčiais: tikėjimu, šeima, draugais ir darbu", - sako Brooksas, pabrėždamas, kad stiprūs šeimos ir draugystės ryšiai yra neatsiejami nuo laimingo gyvenimo. Jis taip pat pažymi, kad svarbiausia laimės pojūčiui yra rasti aistrą ir pašaukimą darbe, kuris naudingas visuomenei ir už jį atlyginama.

Sėkmingas gyvenimas prasideda ir baigiasi keturiais pagrindiniais ramsčiais: tikėjimu, šeima, draugais ir darbu.

Brooksas atvirai pasakoja apie savo dvasinę kelionę, o krikščioniškąjį tikėjimą įvardija kaip svarbiausią savo gyvenimo dalį. Jis kasdien su žmona dalyvauja mišiose ir meldžiasi, o tikėjimo principais vadovaujasi bendraudamas su šeima, draugais, kolegomis ir nepažįstamais žmonėmis.

Tyrimai patvirtina, kad religingi žmonės patiria mažiau nerimo, rečiau serga depresija, yra labiau patenkinti gyvenimu, turi didesnę gyvenimo prasmę, labiau save vertina ir geriau susidoroja su neigiamais gyvenimo įvykiais.

Taip pat pastebima, kad reguliarus religinių apeigų atlikimas ir priklausymas bažnytinei bendruomenei stiprina šeimos ir bendruomenės ryšius, o religingose šeimose augantys vaikai pasižymi geresniais psichikos sveikatos rodikliais.

Šiame tyrime ne tik pabrėžiama tikėjimo svarba siekiant laimės, bet ir raginama labiau suprasti ir praktikuoti religinius įsitikinimus kasdieniame gyvenime.

The post Naujas tyrimas atskleidžia, kad tikintys žmonės laimingesni nei nereligingi appeared first on LAIKMETIS.