Pavyzdžiui, nepaisant to, kad valdantieji giriasi, kad Lietuvoje miškų daugėja, visuomenė ir specialistai mato, kad blogėja miškų kokybė, daugėja jaunuolynų, mažėja brandžių miškų bei juose sugeriamas CO₂ kiekis, o dabartinės miškų valdymo praktikos (plynieji kirtimai, ūkinė veikla net ir saugomose teritorijose) kelia grėsmes daugeliui augalų, gyvūnų buveinių ir rūšių.

„Valstybė rūpinasi žmonių sveikata“ teigia Konstitucijos 53 straipsnis. Lietuvos 20-ies metų narystė Europos Sąjungoje yra sėkmės istorija, tačiau šalies pažanga visuomenės sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos srityse vyksta lėtai. Vidutinė tikėtina sveiko gyvenimo trukmė padidėjo keleriais metais (2021 m. vyrų buvo 61 m., moterų - 67 m.), bet yra viena trumpiausių Europoje. Lietuvoje be ligų vyrai gyvena 6 metais trumpiau nei moterys ir net 10 metų trumpiau nei vyrai Švedijoje, kur vyrų ir moterų vidutinė sveiko gyvenimo trukmė - 71 m. Lietuvos gyventojų sergamumo lėtinėmis ligomis bei mirtingumo nuo jų rodikliai yra vieni didžiausių ES.

Dažniausia mirties priežastis Lietuvoje - išeminė širdies liga, nuo kurios kasmet miršta apie 12 000 žmonių (100 tūkst. gyventojų tenka daugiausia mirčių ES - 237, ES vidurkis – 60). Taip pat, registruojami dideli vyrų sergamumo ir mirtingumo nuo vėžio rodikliai (trečia vieta Europoje, 1 pav.), 51% šauktinių nėra tinkami dėl sveikatos, oro tarša Lietuvoje viršija saugų lygį tris kartus, tarp vaikų ir paauglių itin paplitęs elektroninių cigarečių vartojimas: bent vieną kartą per paskutinį mėnesį vartojo 31% mokinių (ES vidurkis – 14%).

Daugelio lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir  2 tipo diabeto, gali būti išvengta pakeitus gyvenseną. Tačiau, dėl neveiksmingos prevencijos daug gyventojų miršta per anksti arba serga išvengiamomis ligomis, kurių gydymui valstybė išleidžia milijonus eurų. Vien tik širdies ir kraujagyslių ligos Lietuvai kainuoja 1,4 mlrd. Eurų per metus - daugiau nei 2,5% BVP.

Deja, buvusių ir naujų Lietuvos politikų pastangos stiprinti gyventojų sveikatą apsiriboja siūlymais skirti daugiau lėšų gydymo įstaigoms, pastatams, diagnostikai ir vaistams. Paslaugų prieinamumas ir kokybė svarbu, tačiau nutylima, kad lėtinių ligų prevencija yra veiksmingesnė už bet kurį gydymą.

COVID-19 pandemijos metu daug dėmesio buvo skiriama šios infekcinės ligos prevencijai. Lietuvos Mokslų Akademijoje 2024 m. vasario mėn. vyko konferencija „COVID-19 pandemijos pamokos: moksliniai ir praktiniai aspektai“. Deja, tarp pranešėjų nebuvo nė vieno visuomenės sveikatos specialisto ar duomenų analitiko, prisidėjusio suvaldant pandemiją Lietuvoje. Jų patirtis galėtų būti naudinga ir kovoje su lėtinėmis ligomis. Šiuo straipsniu siekiama užpildyti spragą ir aptarti kai kurias COVID-19 pandemijos pamokas lėtinių ligų prevencijai.

Kad ligų prevencija būtų efektyvi, svarbūs tiek asmeniniai pasirinkimai, tiek politiniai sprendimai, bei jų pagrįstumas duomenimis ir moksliniais įrodymais. Būtini keturi esminiai komponentai:

Patikima, šiuolaikinė duomenų kaupimo sistema

Ši sistema turėtų centralizuotai kaupti duomenis, skaičiuoti statistinius rodiklius bei teikti informaciją sveikatos priežiūros organizatoriams, politikams ir visuomenei.

COVID-19 pandemijos pradžioje Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) atstovas arba vyriausioji šalies epidemiologė kasdien pranešdavo apie praėjusios paros naujų COVID-19 atvejų ir mirčių skaičių, informuodavo apie numatomas pandemijos valdymo priemones. Deja, po kurio laiko paaiškėjo, kad skelbiami duomenys buvo klaidingi. Tik kai duomenų kaupimą ir skelbimą iš NVSC perėmė Lietuvos Statistikos departamentas, primityvi tvarka buvo patobulinta, pasitelkus skaitmenines technologijas, pradėti rinkti svarbūs duomenys iš Mirties atvejų ir jų priežasčių registro, diagnostinių testų, vakcinavimo centrų ir pan. Tai leido kaupti kiekvienos dienos, savaitės, mėnesio duomenis, juos analizuoti, skelbti ir naudoti pandemijos valdymui.

Daugelio lėtinių ligų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų, vėžio ir  2 tipo diabeto, gali būti išvengta pakeitus gyvenseną.

Lėtinių ligų veiksmingai prevencijai taip pat būtina visuomenės sveikatos stebėsena - duomenų apie gyventojų sveikatą, ligų rizikos veiksnius ir sveikatos būkles sistemingas kaupimas, analizavimas, interpretavimas ir sklaida.

Sveikatos duomenys - tai sveikatos priežiūros įstaigų informacija; demografinė statistika (gimimai, mirtys ir jų priežastys), ligų registrų, gyventojų apklausų ir tyrimų duomenys bei įvairių kitų institucijų duomenys (aplinkos apsaugos, socialinės apsaugos, policijos). Lietuvoje sveikatos duomenis kaupia Higienos instituto Sveikatos informacijos centras, Statistikos departamentas, Valstybinė ligonių kasa, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, Narkotikų, alkoholio ir tabako kontrolės departamentas, Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registras, kai kurių ligų (pvz., profesinių ligų, vėžio) registrai ir kitos institucijos. Visuomenės sveikatos ir gyvensenos stebėseną vykdo Statistikos departamentas, Higienos institutas, mokslo įstaigos ir pan.

Sukaupti duomenys gali būti naudojami formuojant ir planuojant valstybės sveikatos politiką, valstybės programų, strategijų, intervencijų efektyvumo vertinimui, galimų naujų grėsmių sveikatai nustatymui, sveikatos politikų, sveikatos priežiūros administratorių ir suinteresuotų institucijų įrodymais grįstų sprendimų priėmimui bei moksliniams tyrimams. Taip yra Suomijoje, Švedijoje ir kitose šalyse, kuriose reguliariai vykdomi nacionaliniai gyvensenos ir gyvenimo sąlygų tyrimai (angl. surveys), veikia kokybiška lėtinių ligų stebėsenos sistema (registrai).

Lietuvoje pasigendama patikimų ir reguliariai atnaujinamų populiacinių duomenų apie šalies žmonių sveikatą, gyvenseną, lėtinių ligų ir jų rizikos veiksnių paplitimą. Kelia klausimų visuomenės sveikatos duomenų kaupimo, analizės ir pristatymo metodai, jų reprezentatyvumas. Neretai duomenys yra neatnaujinami, 5-7 metų senumo, arba, atvirkščiai pateikiami tik paskutiniųjų 5 metų duomenys. Tai apsunkina visuomenės sveikatos stebėseną, sveikatos rizikos veiksnių ir kritinių situacijų monitoravimą ir reagavimą. Pavyzdžiui, Lietuvoje stebimi vieni didžiausių pasaulyje mirtingumo rodikliai nuo ligų, kurių galima išvengti.

Rūkymas Pasaulio Sveikatos Organizacijos įvardijamas didžiausia visuomenės sveikatos grėsme. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje sveikatos priežiūros išlaidos dėl rūkymo sukeltų ligų 2013 m. viršijo 37 mln. eurų. Todėl, svarbu monitoruoti jo paplitimą visuomenėje. Statistikos departamentas nurodo, kad 2019 m. tarp vyrų buvo 29% rūkančių, tarp moterų - 9,5%, tuo tarpu Eurostat duomenimis 2020 m. rūkė net 45% vyrų ir 14% moterų. Skirtumų priežastis svarbu analizuoti, tačiau akivaizdu, kad rūkymas Lietuvoje yra labai paplitęs, ypač tarp vyrų - tai yra visuomenės sveikatos problema, kuri lemia daug išvengiamų ligų, daug per ankstyvų mirčių, dideles valstybės išlaidas.

Pastebėtina, kad Europos komisijos Kovos su vėžiu plane numatyta iki 2040 m. sumažinti vartojančių tabaką iki 5%. Tačiau, sudėtinga monitoruoti rūkymo (taip pat – nutukimo, fizinio aktyvumo ir kt.) paplitimą Lietuvoje, kai nėra vieno patikimo duomenų šaltinio, detalūs duomenys (miesto/kaimo, amžiaus, išsilavinimo grupėse) sunkiai randami institucijų tinklapiuose ir leidiniuose, tobulintini jų kaupimo, analizės metodai, nuoseklumas ir reguliarumas.

Skaitmenizuota COVID-19 registravimo sistema padėjo monitoruoti epidemiologinę situaciją Lietuvoje ir, remiantis duomenimis, priimti sprendimus ligai valdyti. Siekiant sumažinti lėtinių ligų naštą, sveikatos informaciją tvarkančios sistemos turi būti tobulinamos tam, kad tinkamai kauptų duomenis visuomenės sveikatos stiprinimui. Gyvensenos, aplinkos ir kiti su sveikata susiję gyventojų tyrimai turi būti efektyvūs, lankstūs ir patikimi, jų duomenų analizė, interpretacija ir sklaida - tobulesnė, siejant ją su politikų bei visuomenės poreikiais.

Kompetentingi visuomenės sveikatos specialistai

Visuomenės sveikata - tai ligų prevencijos, gyvenimo prailginimo ir sveikatos stiprinimo mokslas ir menas pasitelkiant visuomenės organizuotas pastangas. Visuomenės sveikatos specialistai yra viena iš pagrindinių profesijų, dalyvaujanti sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos darbe.

Covid-19: Nors NVSC atstovas arba vyriausioji šalies epidemiologė (beje, turinti reikalų su teisėsauga) kasdien pateikdavo praėjusios paros COVID-19 statistiką, trūko duomenimis pagrįstos analizės apie infekcijos plitimą ar atsitraukimą, taikomų priemonių efektyvumą. Patobulinus duomenų rinkimo procesą pandemijos eigoje, padidėjo galimybės šiai analizei, tačiau klausimas, ar visuomenės sveikatos specialistai, politikai ir administratoriai, atsakingi už pandemijos valdymą Lietuvoje, visuomet priėmė optimalius sprendimus.

Tyrimas parodė, kad Lietuvoje ribojimai buvo daugiau nei du kartus didesni nei Latvijoje ir Estijoje ir daugiau nei šešis kartus nei Suomijoje ir „(...) tikėtina, kad panašių kaip Lietuvos kaimynėse pandemijos suvaldymo rezultatų Lietuvoje buvo galima pasiekti ir taikant ne tokias griežtas ribojimų priemones, tuo pačiu sukeliant mažesnes neigiamas pasekmes Lietuvos ekonomikai ir gyventojams“. Mirtingumas nuo COVID-19 Lietuvoje buvo vienas didžiausių Europoje.

Lėtinės ligos: Visuomenės sveikatos darbuotojo universitetinės studijos, profesinis tobulėjimas, mokymai ir kompetencijų vertinimas yra esminiai elementai, padedantys  efektyviai spręsti visuomenės sveikatos problemas ir tinkamai vertinti veiksmų naudą šioje srityje. Visuomenės sveikatos specialistus Lietuvoje rengia net 4 universitetai. Tačiau, kvalifikuotų visuomenės sveikatos specialistų trūksta. Tik 17% visuomenės sveikatos studijas baigusių absolventų įsidarbina visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose, jose dirbantiems specialistams trūksta žinių ir įgūdžių, jų kvalifikacijos tobulinimas – netolygus ir neatitinka esamų poreikių.

Štai vadovauti vienai svarbiausių Visuomenės sveikatos institucijų Lietuvoje - Nacionalinam visuomenės sveikatos centrui - paskirtas buvęs Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM ir Valstybinės augalų apsaugos tarnybos darbuotojas, be visuomenės sveikatos srities išsilavinimo. 2014 m. Nacionalinė sveikatos taryba pažymėjo būtinybę sustiprinti visuomenės sveikatos specialistų ruošimo kokybę: universitetams, rengiantiems visuomenės sveikatos specialistus - koreguoti studijų programas ir užtikrinti specialistų tinkamo lygmens kompetencijas.

Kas padaryta per 10 metų? Ar visuomenės sveikatos studijų programos atitinka tarptautinius standartus, pavyzdžiui, Visuomenės Sveikatos Mokyklų Europos Regione (ASPHER) gaires? Ar visose Lietuvos aukštosiose mokyklose visuomenės sveikatos specialistų ruošimas pagrįstas mokslu, įrodymais, dirba kompetentingi dėstytojai? ASPER svetainėje nurodomos trys Lietuvos institucijos, tačiau tik viena jų prisistato anglų kalba – tai, tikėtina, parodo specialistų rengimo lygį.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ir Vyriausybė turėtų atlikti auditą ir įvertinti visuomenės sveikatos specialistų įgūdžius bei tinkamumą pagal veiklos sritis, identifikuoti spragas. Turėtų būti užtikrinta, kad specialistų rengimo programose būtų pagrindinės kompetencijos, kad daugiau dėmesio būtų skiriama aktualiems visuomenės sveikatos iššūkiams (sveikatos netolygumams, klimato kaitai, biologinės įvairovės nykimui, aplinkos taršai). Stiprinant visuomenės sveikatos indėlį svarbu, kad visuomenės sveikatos darbuotojai įgytų išsilavinimą tik akredituotose institucijose, kad visuomenės sveikata būtų įtraukta į medicinos, socialinio darbo, švietimo, miestų planavimo, žemės ūkio, aplinkos apsaugos, turizmo ir ekonomikos studijas.

Kompetentingi ekspertai ir vadovavimasis jų rekomendacijomis

COVID-19. Įsibėgėjus pandemijai, buvo sudaryta Sveikatos ekspertų taryba, į kurią įtraukti įvairių sričių mokslininkai ir praktikai, taip pat ir visuomenės sveikatos srities mokslininkai, duomenų analitikai. Remiantis ekspertų rekomendacijomis, buvo taikomos kompleksinės epidemijos valdymo priemonės. Buvo suprasta, kad edukacijos, prašymų, įtikinėjimų nepakanka - būtinas teisinis reguliavimas ir ribojimai (kaukės, socialinis atstumas, kelionių ribojimas, vakcinavimas).

Lėtinės ligos. Už gyventojų sveikatos stiprinimą atsakingos daugelis institucijų Lietuvoje, pavyzdžiui, SAM Visuomenės sveikatos departamentas, VU MF Visuomenės sveikatos katedra, LSMU Medicinos akademijos Visuomenės sveikatos fakultetas, Higienos institutas, Visuomenės sveikatos centrai ir biurai, Lietuvos respublikos Seimo Sveikatos reikalų komitetas, Visuomenės sveikatos stiprinimo fondas ir pan. Tačiau, kaip ir COVID-19 pandemijos pradžioje, didelis institucijų skaičius neužtikrina efektyvios lėtinių ligų prevencijos.

Toliau bus aptartos kelios sritys, kuriose tinkamai taikomas visuomenės sveikatos mokslas ir menas galėtų padėti sumažinti lėtinių ligų naštą.

Prevencija yra ekonomiškai efektyviausia strategija ilgalaikiam vėžio naštos sumažinimui. Apytiksliai 40% vėžio atvejų galima išvengti, įgyvendinus reikšmingus gyvensenos pokyčius. Europos kodeksas prieš vėžį pateikia 12 įrodymais pagrįstų rekomendacijų, kaip galima sumažinti savo riziką susirgti vėžiu. Svarbiausi rizikos veiksniai, kurių reikėtų vengti - cigarečių rūkymas, nutukimas, alkoholio vartojimas, nesveika mityba ir fiziškai neaktyvus gyvenimo būdas. Rūkymas sukelia daugiausia - apie 30% - vėžio atvejų. Lietuvoje rūkymas yra paplitęs, ypač tarp vyrų, todėl, kad būtų išvengta tūkstančių naujų vėžio atvejų, būtina skatinti nerūkymą.

Daugelio šalių patirtis rodo, kad yra efektyvių mokslu pagrįstų tabako kontrolės priemonių, kurios, vyriausybių sistemingai taikomos, yra veiksmingos. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės (JK) vyriausybių taikytos sveikatos politikos intervencijos per 70 metų sumažino rūkančiųjų nuo 50% iki 14%, JAV - nuo 42% iki 14% ((1965 m. – 2019 m.), Skandinavijos šalyse - iki 6-12%. Kitas svarbus vėžio rizikos veiksnys yra nutukimas, sukeliantis apie 13 vėžio tipų. Nors daug kalbama, Lietuvoje pasiekta mažai pažangos mažinant nutukimą - daugiau kaip 50% gyventojų turi per didelį svorį (kai KMI ≥25).

Kad sumažėtų vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų, diabeto ir daugelio kitų lėtinių ligų našta visuomenėje, būtina kovoti su rūkymu, nutukimu, fiziniu neaktyvumu ir alkoholio vartojimu. Reikalingi ilgalaikiai gyvenimo būdo pokyčiai. Kad jie vyktų, svarbūs ir individualūs pasirinkimai, ir vyriausybių veiksmai. Tačiau, žmonėms dažnai sunku laikytis rekomendacijų dėl aplinkos, socialinių ar ekonominių veiksnių bei dėl gamintojų ir prekybininkų interesų, veikiančių priešingai prevencijos tikslams.

Pavyzdžiui, nekontroliuojamai plintanti prekyba greituoju maistu gresia taip vadinamų maisto „dykumų“ arba maisto „pelkių“ atsiradimu, ši tendencija stebima JAV ir JK miestuose ir siejama su nutukimo, diabeto padaugėjimu. Skatinant pokyčius visuomenėje, švietimo ir įtikinėjimo nepakanka. Geresnių rezultatų pasiekiama vyriausybių taikomomis kompleksinėmis priemonėmis – edukacija, efektyvia socialine reklama, pagalba norintiems pakeisti įpročius bei teisiniu reguliavimu ir ribojimais (sistemingu kainų didinimu nesveikiems produktams; reklamos ir rėmimo draudimu; prieinamumo ribojimu; griežta kontrabandos kontrole).

Kovojant su ligomis, valdžios vaidmuo yra esminis, tačiau dažnai atrodo, kad valdininkams svarbiau verslo interesai nei žmonių sveikata ir gerovė. Pagerėję visuomenės sveikatos statistiniai rodikliai dažnai nėra pakankamas pagrindas ribojimų ir draudimų tęsimui. Pavyzdžiui, siaučiant pandemijai, buvo nuspręsta atšaukti daugelį ankstesnės valdžios įvestų prekybos alkoholiu ribojimų: vėl prailginti prekybos alkoholiu laiką, sumažinti įsigijimo amžiaus ribą, atšaukti alkoholio reklamos draudimą. Tai siūlyta, nepaisant tyrimų duomenų, kad ribojimai duoda laukiamą rezultatą - alkoholio sukelta žala visuomenės sveikatai sumažėjo.

Panašiai, akcizų didinimas alkoholiui bei tabakui veiksmingai sumažina vartojimą, tačiau akcizai keliami pernelyg lėtai (lyginant su infliacija), dėl to alkoholis bei tabakas tapo įperkami labiau nei bet kada anksčiau. Lietuvoje cigarečių pakelio kaina (apytiksliai 5 Eur) 2025 m. turėtų padidėti ne 26 centais, bet 2-3 kartais (Jungtinėje Karalystėje cigarečių pakelio kaina - 17 Eur, Prancūzijoje - 11,5 Eur).

Mokslu pagrįsta išankstinė patikra yra kita svarbi sveikatos stiprinimo priemonė. Lietuvoje vykdomos valstybės finansuojamos prevencinės programos (gimdos kaklelio, krūties, storosios žarnos, priešinės liaukos vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų), diegiami programų patobulinimai, siūlomos naujos. Kad visuomenės sveikatos intervencijos būtų naudingos visuomenei, svarbu suprasti dabartinių prevencijos strategijų trūkumus. Tam reikalingi patikimi duomenys, moksliniai tyrimai, kompetentingi ekspertai, būtinas programų koordinavimo centras, organizuota populiacinė kvietimų-priminimų sistema, sistemingas rodiklių monitoravimas ir kokybės kontrolė.

Nuo 2004 m. šios esminės sąlygos nebuvo užtikrintos. Tai lėmė, kad nepaisant kasmet prevencinėms programoms skiriamų lėšų, jos neduoda laukiamos naudos - mirtingumo rodikliai išlieka dideli, ypač nuo širdies ir kraujagyslių ligų (ŠKL) (2023 m.  skirta 26,9 mln. eurų) ir prostatos vėžio (4 didžiausias mirtingumas Europoje, 2023 m. skirta 2,8 mln. Eur). Todėl yra svarbus šių nevienareikšmiai vertinamų prevencinių programų (ŠKL¹ ir priešinės liaukos vėžio) efektyvumo, ekonominio pagrįstumo, naudos/žalos įvertinimas. Nuo 2025 m. planuojama plaučių vėžio ankstyvosios patikros programa, kuri kvies dalyvauti visus 50-70 m. amžiaus žmones.

Mokslinių tyrimų duomenimis, ši programa efektyvi tik didelėje rizikoje esantiems žmonėms (daug rūkantiems arba rūkiusiems praeityje). Klausimas, kuo pagrįstas nerūkiusių žmonių kvietimas tyrimui, kokią naudą tai duos, ar ji nusvers žalą, ar valstybės lėšos nebus švaistomos? Stebina, kad randama lėšų brangioms abejotinos vertės programoms, tačiau ignoruojamos paprastesnės įrodymais pagrįstos efektyvios priemonės, pavyzdžiui, ženklus akcizų tabakui didinimas ar profesionali pagalba visiems norintiems mesti rūkyti.

Šiuo metu kova su klimato kaita, jos neigiamu poveikiu visuomenės sveikatai yra vienas iš pasaulio sveikatos politikų prioritetų. Lietuvoje ir Europoje 97% miestų gyventojų yra veikiami oro taršos kietosiomis dalelėmis PM₂.₅, viršijančiomis PSO rekomenduojamą saugų lygį 5 µg/mᵌ. Dėl oro taršos padidėja rizika sirgti kvėpavimo organų ligomis, diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis, piktybiniais navikais, plaučių vystymosi sutrikimais ir daugeliu kitų ligų. Viena iš 10 per ankstyvų mirčių Europoje siejama su aplinkos tarša. Nustatyta, kad sveikoje ir neužterštoje aplinkoje žmonės gyvena ilgiau ir yra sveikesni.

Mokslas pateikia vis daugiau duomenų, kad daugiausia karščio bangų, karščio salų ir karščio sukeltų mirčių įvyksta tankiai apgyvendintuose miestų gyvenamuosiuose rajonuose, kuriuose mažai žalumos ir didelė oro tarša. Siūlomos efektyvios priemonės oro taršos, klimato kaitos poveikio švelninimui - viešasis transportas, miestų planavimas su žaliosiomis zonomis, išmetamo CO₂ kiekio bei iškastinio kuro naudojimo mažinimas.

Švedijoje atliktas tyrimas parodė, kad tik 1 µg/mᵌ sumažinus oro taršą kietosiomis PM₂.₅ dalelėmis, sumažėja bendras mirtingumas bei kasmetiniai naujų susirgimų skaičiai miokardo infarktu, insultu, lėtine obstrukcine plaučių liga, plaučių vėžiu, diabetu, vaikų astma, nėščiųjų hipertenzija ir priešlaikinių gimdymų. Lietuvoje vykdomas aplinkos oro monitoringas, moksliniai tyrimai. Mokslo premijos laureatai (2020 m.) prof. R. Gražulevičienė ir prof. A. Dėdelė tyrė urbanistinės aplinkos, psichosocialinių ir epigenetinių veiksnių poveikį sveikatai nuo kūdikystės iki brandos. Sukaupti duomenys ir rekomendacijos galėtų būti naudingi miestų planuotojams, savivaldybių specialistams, politikams, visuomenei.

Deja, miestų planavimas yra viena iš sričių, kur nepaisoma mokslinių tyrimų ar ekspertų rekomendacijų, siekiant kuo didesnio pelno. Institucijos, vietoje efektyvių ir sistemingų priemonių, kurios mažintų oro taršą, švelnintų karščių poveikį ir saugotų miestų gyventojų sveikatą (nėščiųjų, kūdikių, vaikų, vyresnių žmonių ir visų, pėsčiomis, viešuoju transportu, dviračiais vykstančių į darbus, mokyklas, gydymo įstaigas, sportuojančių, žaidžiančių lauke), pasitenkina raginimais neiti į lauką ir užsidaryti langus. 

Duomenys ir moksliniai įrodymai turėtų būti visuomenės sveikatos strategijų pagrindas. Lietuvoje vykdoma daug mokslinių tyrimų, rezultatai skelbiami tarptautiniuose mokslo leidiniuose; dalyvaujama Europos Sąjungos finansuojamuose projektuose (PreventNCD, JACARDI, CanCon ir kt.). Tačiau, tyrimų duomenys ir rekomendacijos dažnai keliauja į valdininkų stalčius, o politikų ir institucijų sprendimai priimami remiantis viešąja nuomone, fragmentiška informacija, emocijomis ar grupių interesais. Viešumoje visuomenės sveikatos specialistai neįtraukiami į diskusijas ir sprendimų priėmimą, manipuliuojama rodikliais. Nauja SAM Mokslo ir inovacijų patarėjo pareigybė turėtų paskatinti visuomenės sveikatos srities mokslininkų ir sveikatos politikų bendradarbiavimą, deja kelia abejonių šio specialisto kompetencija mokslinių tyrimų srityje.

Kompetentinga nešališka žiniasklaida

Siekiant stiprinti visuomenės sveikatą, svarbu, kad žurnalistai ieškotų ir skleistų tiesą, nešališkai informuotų ir patikrintų faktus. Netikslus ar sensacijų besivaikantis informavimas apie mokslo atradimus žiniasklaidoje gali dezinformuoti ir sukelti visuomenės nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą. Visuomenės sveikatos nepadeda stiprinti neturintys universitetinio išsilavinimo sveikatos mokslų srityje, bet sveikatos patarimus dalijantys įvairūs receptų kūrėjai, sveikos gyvensenos konsultantai, taip pat  ir vaistininkai nevengiantys pareklamuoti papildų ar paslaugų.

Žurnalistikos studijų programose turėtų būti ne tik verslo, politikos, sporto ar kultūros žurnalistikos kursai, bet ir Mokslo ir/ar Sveikatos žurnalistikos ir komunikacijos studijos. Žurnalistams būtinos biomedicinos mokslų žinios tam, kad jie gebėtų pasirinkti kompetentingus pašnekovus, užduoti tinkamus klausimus, tikrinti faktus, atskirti faktus nuo nuomonės, patikimus duomenis nuo nepatikimų, arba išsiaiškinti valstybės finansuotų mokslinių tyrimų realią naudą.

Apibendrinimas. Sprendžiant sveikatos iššūkius Lietuvoje, svarbu siekti pažangos visuomenės sveikatos srityje ir stiprinti visuomenės sveikatos sistemą. Sveikatos politika sprendimų priėmime turėtų remtis duomenimis ir įrodymais. Tam būtina stiprinti sveikatos duomenų infrastruktūrą, gerinti duomenų kokybę, tobulinti populiacinių ir sveikatos mokslinių tyrimų infrastruktūrą. Būtina stiprinti visuomenės sveikatos specialistų kompetencijas tokiose srityse kaip sveikatos pokyčių monitoravimas, intervencijų vertinimas ir tyrimų duomenų sklaida. Svarbu užtikrinti tik įrodymais paremtų intervencijų taikymą bei visuomenės sveikatos specialistų ir sprendimų priėmėjų bendradarbiavimą. Mokslo įrodymų sėkmingas įgyvendinimas yra sudėtingas procesas - intervencijos visuomenėje paprastai neduoda greito, aiškiai matomo gero rezultato, kuris motyvuotų gyventojus ir sveikatos politikus tinkamai taikyti veiksmingas profilaktikos priemones. Nepaisant to, mokslinių tyrimų ir įrodymų ilgalaikė svarba ligų prevencijai ir visuomenės sveikatai yra nediskutuotina ir turėtų būti sveikatos politikų sprendimų pagrindas. Norisi tikėtis, kad naujoji valdžia tai supras.

The post Rūta Everatt. Lėtinių ligų prevencija: COVID-19 pandemijos pamokos appeared first on LAIKMETIS.

Pranciškus ragino visada atminti, kad centre yra Viešpats, ne aš. Būtų gerai kiekvieną dieną kartoti maldoje: „Centre ne aš, o Dievas“. „Turime suprasti, kad krikščioniškoji misija priklauso ne nuo žmogiškų pastangų, o visų svarbiausias yra Viešpaties veikimas. Kiekvieną dieną atnaujinkime susitikimo su Viešpačiu džiaugsmą, iš naujo klausykimės jo balso ir pasiryžkime juo sekti“, – ragino popiežius.

Pasak jo, kunigas, diakonas, sesuo vienuolė, apleidę save, ilgainiui nebesirūpins ir kitais. Todėl reikia dienotvarkės, kuri numatytų kasdienę maldą, Eucharistiją, pokalbį su Viešpačiu. Gyvenime reikia ir tylos momentų, pažymėjo Pranciškus. „Visiems reikalinga pertrauka. Saugokimės tų, kurie visuomet aktyvūs, visuomet centre, dėl per didelio uolumo net nepailsintys, nepasirūpinantys savimi.“

„Nebijokime keistis, pakeisti senąją tvarką, atnaujinti tikėjimo žodyną, mokytis, kad misijos vykdymas nepriklauso nuo žmogiškųjų strategijų, o yra tikėjimo ir aistros dėl Evangelijos ir Dievo karalystės klausimas.“

The post Popiežius: centre ne aš, o Dievas appeared first on LAIKMETIS.

Jos metu parapijos bendruomenei ir visam miestui Gerąją išgellbėjimo naujieną nešė tėvai redemptoristai ir jų talkininkai pasauliečiai misionieriai.

Kryžių pašventino sekmadienį parapiją aplankęs Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Saulius Bužauskas.

The post Jurbarko bažnyčioje pašventintas Misijų kryžius appeared first on LAIKMETIS.

Svečius iš Lietuvos pasitiko Ilavos kalėjimo direktorius Gaweł Gałdziński, Kalėjimų vyriausiasis kapelionas kun. Adam Jabłoński ir tėvas Janas Dezyderiuszas Polas iš Lenkijos kalėjimų tarnybos kapelionų biuro. Vizitas prasidėjo bendromis Šv. Mišiomis kalėjimo koplyčioje. Visa kita diena buvo skirta susipažinimui su Lenkijos bausmių vykdymo sistema, kalėjimo patalpų apžiūrėjimui ir patirties kalėjimų sielovados srityse mainams.

Lenkijoje prie Kalėjimų tarnybos veikianti kalėjimų sielovados taryba – patariamoji generalinio direktoriaus institucijai. Ji koordinuoja užduotis įkalinimo įstaigose ir kalinių tardymo izoliatoriuose, susijusias su sielovados veikla. Kalėjimo pastoracinę tarybą sudaro Romos katalikų Bažnyčios, Evangelikų-Augsburgo Bažnyčios ir Stačiatikių Bažnyčios vyriausieji kapelionai. Kiekvienas jų koordinuoja savo Bažnyčios kunigų pastoracinę veiklą.

Sistemos skiriasi, dvasiniai nuteistųjų poreikiai – tie patys

Pasak Sielovados bausmių vykdymo sistemos programos koordinatorės Renatos Dubauskės, nepaisant skirtingų bausmių vykdymo sistemų, nuteistų asmenų dvasiniai poreikiai yra universalūs, o kapelionai atlieka labai svarbų vaidmenį jų paramos ir socialinės reabilitacijos procese. Lenkijos ir Lietuvos institucijoms naudingas apsikeitimas patirtimis pasitarnaus nuteistiesiems, nes atliekant bausmes jiems bus teikiama geresnė dvasinė ir emocinė parama.

„Mūsų siekis –ne tik atliepti nuteistųjų dvasinius poreikius, bet ir skatinti abipusę bendrystę bei palaikymą tarp šalių sielovados darbuotojų, – sakė R. Dubauskė, pabrėždama, kad tokių kelionių metu sustiprinami ryšiai tarp bausmių vykdymo sistemos darbuotojų ir kapelionų yra didelės vertės.

Kalėjimų kapelionų įspūdžiai

Dalindamiesi įspūdžiais, kelionėje dalyvavę kapelionai ypač akcentavo Lenkijos sielovados tarnybų svetingumą, profesionalumą ir atvirumą:

„Buvo gera būti tarp žmonių, kuriems rūpi kalinių gerovė. Tai buvo aiškiai matoma tiek iš kalėjimo direktoriaus su savo komanda, tiek iš kunigų, tarnaujančių kalėjime. Šie žmonės savo darbą dirba ne tik dėl karjeros ar atlyginimo, bet dėl tikro noro prisidėti prie kalinių ir visuomenės gerovės. Mes sutikome labai šiltų žmonių, kurie žino, kaip palaikyti tvarką kalėjime dėl bendro gėrio, tačiau neprarado savo širdies – išties yra labai žmogiški ir šilti.“

„Norėjosi pasisemti patirties ir pabūti bendrystėje su Lietuvos kalėjimų kapelionais. Pagalvojome apie mūsų kaimynus lenkus ir jie sutiko parodyti pavyzdinį kalėjimą netoli Olštino miesto, Ilawoje. Kadangi ir jiems buvo pirmas kartas priimti delegaciją iš Lietuvos, reikėjo daug derinimo. Džiaugiuosi, kad kelionėje dalyvavo penki kapelionai ir Lietuvos Caritas atstovė.“

„Buvome labai svetingai priimti, o Lenkijos kalėjimo kapelionų koordinatorius ir Ilavos kalėjimo kapelionas atvirai dalinosi patirtimi. Man, kaip kunigui, paliko įspūdį švari kalėjimo aplinka, modernūs pastatai ir kalėjimo vadovybės atvirumas dvasiniam gydymui bei tikėjimo skleidimui kalėjime. Lenkai turi savo kalėjimo pastoracijos modelį, kurį pritaiko vietos realijoms. Jie turi daug reabilitacijos programų ir užimtumo veiklų. Man buvo svarbu, kad kalėjimo kapelionas turi grupę kalinių, kurie padeda jam pastoracijoje."

„Tai buvo geras bendrystės laikas. Labai palietė nuoširdžios šv. Mišios su kapelionais ir nuteistaisiais. Meldėmės lietuvių ir lenkų kalbomis. Ši kelionė mane įkvėpė toliau tarnauti ne tik nuteistiesiems, bet ir Lietuvos kalėjimų tarnybos pareigūnams. Supratau, kad šią patirtį reikia aptarti su kitais kapelionais ir toliau nuoširdžiai bendradarbiauti su valstybe bei kalėjimų administracijomis.“

Naujas impulsas sielovados darbams Lietuvoje

Ant Ilavos kalėjimo iškalti šv. Jono žodžiai „Jūs nuteisti, tačiau ne pasmerkti“ priminė žmogiškumo bei atleidimo svarbą, o bendra malda, susitikimai ir dvasinės vienybės patirtis suteikė naują impulsą sielovados darbams Lietuvoje. Pasak R. Dubauskės, ši misija gali būti matoma ir kaip pasiruošimas ateinantiems 2025 metams, kuriuos popiežius Pranciškus paskelbė jubiliejiniais, pavadindamas „Vilties piligrimų“ metais, su kvietimu visiems tikintiesiems būti vilties šaukliais, siekti dvasinės stiprybės ir atnaujinti savo tikėjimą.

„Lietuvos kalėjimų kapelionai grįžo su atnaujinta motyvacija, kuri neabejotinai prisidės prie jų tarnystės nuteistiesiems ir kalėjimų darbuotojams. Tokie vizitai ir misijos yra ne tik bendrystės aktai, bet ir įkvėpimas vilties piligrimystei su visa visuotine Bažnyčia. Lietuvos kapelionų apsilankymas Ilavos kalėjime buvo svarbus žingsnis stiprinant Lenkijos ir Lietuvos kalėjimų kapelionų bendradarbiavimą, viliamės pasikviesti kolegas ir į Lietuvą“, – sakė Lietuvos Carito sielovados bausmių vykdymo sistemoje programos koordinatorė.

Padeda ne tik nuteistiesiems, bet ir jų artimiesiems

Caritas organizacija daugiau nei dvidešimt metų siekia, kad teisti asmenys turėtų galimybę po bausmės atlikimo grįžti į visuomenę ir gyventi gyvenimą be nusikaltimų. Kaip rodo statistika, Lietuvoje bausmių už padarytus nusikaltimus paliesti maždaug 25 tūkst. žmonių. Teistiems ir grįžusiems iš įkalinimo įstaigų Caritas teikia socialinę, teisinę, psichologinę pagalbą, organizuoja įvairius užsiėmimus įkalinimo įstaigose.

Sielovadinės tarnystės kalėjimuose tikslas – atkurti ir stiprinti nuteistųjų orumą, prisidedant prie teigiamų pokyčių šių žmonių gyvenimuose. Šiuo metu Lietuvos įkalinimo įstaigose darbuojasi 15 kalėjimų kapelionų, prie Carito veikia ne tik Nuteistųjų konsultavimo centras, bet ir Nuteistųjų integracijos programa.

Viena naujausių Carito Lietuvoje darbo sričių – pagalba laisvės atėmimu nubaustų žmonių artimiesiems: vaikams, sutuoktiniams, mamoms, tėčiams, kitiems baudžiamiems be realios kaltės, kurie mūsų visuomenėje ne tik stigmatizuojami, bet ir patiria dvasinių, materialinių, daug kitų iššūkių. Atsiliepiant į nuteistųjų artimųjų patiriamus sunkumus, Caritas darbuotojai ir savanoriai ieško būdų mažinti žalą. Tam pasitarnauja programa „Bausmės šešėlyje“.

The post Lietuvos kalėjimų kapelionai vyko į vieną didžiausių Lenkijos kalėjimų appeared first on LAIKMETIS.

Misijos metu kariai teiks paramą ryšiu, užtikrindami nenutrūkstamą vadovavimo ir kontrolės procesą operacijos rajone.

Kariai išlydėti praėjusią savaitę, bataliono vadė Jurgita Savickaitė grupės vyresniajam įteikė Lietuvos trispalvę.

NATO karinė operacija Irako sostinėje, Bagdade, vykdoma nuo 2018 metų.

Jos tikslas – ruošti instruktorius, mokytojus, lyderius, tobulinti Irako kariuomenės ir kitų valstybės saugumo institucijų veiklą.

The post Lietuvos kariai išvyksta į NATO misiją Irake appeared first on LAIKMETIS.

Tėvas M. Brehlis CSsR gimė Toronte, Ontarijuje, 1955 m. sausio 7 d. Jis prisijungė prie redemptoristų 1975 m. ir įgijo filosofijos laipsnį bei magistrą Šv. Mykolo kolegijoje Toronte. 1976 m. rugpjūčio 15 d.  davė įžadus kaip redemptoristas, o kunigu buvo įšventintas 1980 m. kovo 15 d.

Redemptoristas kunigas tėvas Brehlas tarnavo parapijoje, taip pat buvo misionierius pamokslininkas bei noviciato ir Edmontono-Toronto provincijos formacijos vadovas. 2002 m. bendražygiai jį išrinko provincijos vyresniuoju, šias pareigas ėjo iki 2009 m., kai buvo išrinktas Švenčiausiojo Atpirkėjo kongregacijos Romoje generaliniu vyresniuoju. Po dviejų vadovavimo kadencijų grįžo į Torontą 2023 m. ir buvo paskirtas Šv. Patriko parapijos klebono asistentu. Šių metų pradžioje buvo išrinktas Kanados provincijos vyresniuoju, pakeisdamas tėvą Michaelį Smolinskį, kuris 2023 m. lapkritį buvo paskirtas šeštuoju Saskatūno Ukrainos katalikų eparchijos vyskupu.

Tėvo M. Brehlo vyskupiškas įšventinimas ir kanoninė vyskupijos valdžia įsigalios Pembruko Šv. Kolumbkilo katedroje rugpjūčio 15 d., ketvirtadienį, per Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventę, 10 val. ryto (vietos laiku). Jis yra antrasis redemptoristas, tarnaujantis Pembruko vyskupijai, pakeisdamas savo bendražygį arkivyskupą Guyʼą Desrochersą, kuris tarnavo Pembruko vyskupijai nuo 2020 m. iki 2023 m., kai buvo paskirtas Naujajame Brunsvike, Kanadoje, Monktono arkivyskupijos arkivyskupu.

Pembruko vyskupija buvo įkurta kaip apaštališkasis vikariatas 1882 m. liepos 11 d. Po šešiolikos metų, 1898 m. gegužės 4 d., ji buvo pakelta į Pembruko vyskupiją. Jai priklauso 65 vyskupijos ir vienuolijų kunigai, 12 nuolatinių diakonų ir vienas pašvęstasis vyras bei 60 pašvęstųjų moterų. Vyskupijoje yra daugiau nei 60 000 katalikų, priklausančių 55 parapijoms ir misijoms.

The post Redemptoristai: tėvas M. Brehlas paskirtas Pembruko vyskupu Kanadoje appeared first on LAIKMETIS.

„Vietiniai gydytojai, besispecializuojantys stuburo patologijos gydymo srityje, neturi galimybių šių pacientų gydyti – dėl milžiniško jų skaičiaus ir ypač sudėtingos patologijos, – sako dr. G. Bernotavičius. – Dviejų misijų metu ne tik pagilinau profesines žinias, bet ir suvokiau, koks sudėtingas darbas tokią misiją organizuoti, iš anksto numatyti ir kruopščiai apgalvoti daugybę įvairių aspektų – paruošti instrumentus ir būtinas priemones operacijoms bei gydymui po jų, vaistus, kad jų nepritrūktų ir... kad įspūdingo dydžio lagaminus praleistų sienų kontrolė.“

Į misiją dr. G. Bernotavičius vyko ne vienas, o su kolegomis – pirmą kartą su operacinės slaugytoju Andrejumi Maciulevič, antrą kartą prie jų prisijungė ir gydytojas ortopedas traumatologas Rimantas Zagorskis.

Savanorystei paskatino užsienio kolegų pavyzdys: „Pasakiau, kad ir aš norėčiau. Mielai buvau priimtas“

Misiją į Etiopiją organizuoja čia jau 30 metų gyvenantis gydytojas dr. Rick Hodes, Teksaso (JAV) „Back Institute“ ligoninės gydytojas dr. Theodore Belanger ir misijos koordinatorius dr. Walter J. Evans. Šioje šalyje nuo 2012 metų vystoma vadinamoji „Stuburo programa“ – konsultuojami vaikai iš visos šalies.

„Misijos organizatoriai operacijoms telkia gydytojus chirurgus iš viso pasaulio: pacientų, kurių su stuburą pažeidžiančia itin sunkia, dėl daugybės apsigimimų, artrito, tuberkuliozės išsivysčiusia patologija – labai daug, – misijos svarbą aiškina dr. G. Bernotavičius. – Vienoje konferencijoje išgirdau prancūzų kolegą pasakojant apie tokią chirurgų pagalbą, pasakiau, kad mielai prisijungčiau. Netrukus gavau kvietimą vykti.“

Tarp tokių misijų kolegų juokaujama, kad jei gydytojas ryžtasi savanorystei į Afrikos šalis, tai džiugina, tačiau neretai tai būna vienintelė išvyka. Kai važiuojama ir antrą, trečią kartą – tai jau laikoma atsidavimu gydytojo profesijai, siekiant gydyti pacientus, nesvarbu kuriame pasaulio krašte jie bebūtų.

„Tokiam darbui ryžausi dėl, matyt, asmeninių savybių – noras išbandyti neįprastas darbo aplinkybes ir priemones, pamatyti kitokį pasaulį, kai išeini iš įprastos aplinkos ir sąlygų, adrenalinas priverčia organizmą greitai reaguoti į situaciją ir gebėti susidoroti su iššūkiais. Džiaugiuosi, kad pavyksta susitvarkyti, o kai net iš savų vaikų išgirstu, kad aš esu jų didvyris, tai labai įkvepia ir motyvuoja, “ – sako dr. G. Bernotavičius. 

Profesiniai ir emociniai iššūkiai: operacijų kiekis ir sudėtingumas

Stuburo iškrypimą matuojame laipsniais: jei tiesų stuburą laikome 0, tai Etiopijoje tenka operuoti ir 85°, net virš 100° iškrypusius stuburus: „Stuburas iškrypęs į S formą, susiformavusios kupros – kasdien po 2 tokius stuburus operuojame – tiesiname. Per savaitę išoperavome 14 vaikų. Jų amžius – 13–25 metai. Kai kurių vaikais jau nepavadinsi, tačiau kūno sandara ir kaulinė branda tokias operacijas leidžia atlikti. Be to, dėl didžiulio noro būti operuotiems ir turėti tiesų stuburą pacientai savo amžių... pameluoja, – pasakoja gydytojas. – Jie pasų neturi, jei išvaizda maždaug atitinka paauglio – į sąrašą įtraukiami ir vyresni.“

Paklaustas, ar skiriasi mūsų pacientai nuo operuojamų Etiopijoje, gydytojas atsakė, kad reikėjo daug pastangų priprasti prie Afrikos pacientų bruožo neparodyti, kad skauda: „Jie labai klauso gydytojo žodžių ir iš visų jėgų stengiasi daryti tai, ką sako gydytojas: jei sakome, kad reikia stotis, stojasi kartais iš skausmo net sukandę dantis. Pasirodo, yra žmonių grupių, kuriems nevalia parodyti skausmo. Skiriame jiems nuskausminamųjų, kaip ir priklauso po tokių operacijų, tačiau prie kitokio skausmo suvokimo reikėjo priprasti.“

Prisitaikyti reikėjo ir prie kitokių instrumentų, operacijų sudėtingumo ir jų kiekio: „Ilgainiui darbo režimas nusistovi ir tampa rutina, tačiau geriausias jausmas – būti tokios misijos ir komandos dalimi, žinoti, kad esame lygiaverčiai partneriai kartu su JAV gydytojais chirurgais, drauge žiūrėti ir stebėtis neįtikėtinu stuburo vaizdo pokyčiu rentgeno nuotraukoje prieš ir po operacijos.“

Kultūrų skirtumai ir tradicijos kaskart ir nustebina, ir sukrečia. Vienas iš pavyzdžių –  gydytojo dr. R. Hodes asmeninė istorija: jis įsivaikino 5 vaikus, kad galėtų gauti finansavimą ir išsiųsti juos gydytis į JAV, nes Etiopijoje atlikti labai sudėtingas stuburo operacijas yra neįmanoma. Kitas pavyzdys – savo namuose gydytojas apgyvendino keliolika operuotų pacientų, kad galėtų stebėti jų sveikatos būklę.

„Misija man suteikia vidinės ramybės, – apie savo emocijas sako gydytojas dr. G. Bernotavičius. – Jausmas, kai niekam nieko neturi įrodinėti, o tiesiog turi pacientą, kuriam nori padėti – susikaupi ir operuoji. Po šio sudėtingo paciento operuoji kitą – tokį pat labai komplikuotą ir neįprastą. Tada eini ilsėtis ir rytoj – vėl tas pats. Įvertindamas tokią rutiną, gyventojų ir vietovės ypatumus, tapau ramesnis, supančią realybę stebintis tarsi atsitraukęs, iš šono, tai geras jausmas ir jis man patinka.“

Dr. G. Bernotavičius: „Stuburo chirurgija – tai ne sprintas, o maratonas“

Per savanorystės misijos savaitę operuota 14 pacientų – visi su skirtinga ir sudėtinga stuburo patologija. Viena operacija įprastai trunka 3–4 valandas.

„Išoperavę kelis pacientus imame perprasti jų fiziologiją, pratinamės prie kitokių medicininių instrumentų, stresas mažėja, darbo režimas nusistovi, – apie kasdienos chirurginę rutiną pasakoja gydytojas. – Kartu su kolegomis iš Lietuvos turėjome atskirą operacinę ir dirbome prisitaikydami prie turimų sąlygų. Tarkime, operacijos metu neturime galimybės valdyti paciento kraujospūdžio. Kai žinai tokius niuansus, jiems ruošiesi ir tvarkaisi be Lietuvoje įprastai naudojamų priemonių. Nežinomybė ir siurprizai misijos metu tampa kasdienybe.“

Stuburo operacijos yra ilgos, reikia fizinio pasirengimo ir ištvermės, todėl po jų būtina pailsėti ir atgauti jėgas kitą dieną būsimoms operacijoms. Kaip pailsi gydytojas chirurgas? „Geriausias poilsis – miegas. Ten gyvenimo sąlygas turėjome labai geras – su baseinu, pirtimi ir sporto klubu, tačiau miegas geriausiai sugrąžina jėgas ir iš ryto vėl gali eiti pas savo pacientus, kurie laukia ir klauso savo gydytojo, man neįprastu „doctor G“ vardu,“ – sako ir į trečiąją misiją vyksiantis ortopedas traumatologas dr. Giedrius Bernotavičius.

The post Dr. G. Bernotavičius apie savanorystę Etiopijoje: reikėjo priprasti prie Afrikos pacientų bruožo neparodyti, kad skauda appeared first on LAIKMETIS.

„Sveikinu visus sulaukus Sekminių – Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmės. Kaip Dievas siuntė Šventą Dvasią apaštalams, kad jie turėtų drąsos bet kokiomis sąlygomis visame pasaulyje skelbti Evangeliją, taip Dievas ir mums siunčia savo pagalbą kai sergame, patiriame sunkumus ar išbandymus. Šią Dvasią mes gauname per sakramentus, kurių dėka galime pajusti Dievo artumą, tik su ja mes galime atleisti visiems, kurie mus įskaudino, pažemino ar nuo mūsų nusigręžė. Šventoji Dvasia mus kelia iš nuodėmių, įkvepia aukotis vardan kitų. Tokiu būdu Dievas dalijasi savo meile su mumis, kad ligoje ar kitokiuose varguose nepristigtume stiprybės.

Šiandien Kėdainių Šv. Juozapo parapijoje mes užbaigiame misijų dienas. Broliai redemptoristai įdėjo daug širdies, kad dar geriau pažintumėte Viešpatį, patirtumėte bendrystę su juo, kad jūsų tikėjimas būtų pagilintas, atgaivintas.

Šiam istoriniam įvykiui atminti šiandien pašventinsiu kryžių šventoriuje ir jūsų atsineštus kryželius, tam, kad prisimintumėte, jog Jėzus ant kryžiaus iškvėpė savo dvasią, kad ji vėliau būtų išlieta mums. Misijos baigiasi, bet mūsų krikščioniško gyvenimo misija tęsiasi, tegul jumyse uždegta tikėjimo, meilės ir vilties ugnis net ir sunkiausiomis valandomis neprigęsta. Tikėjimas yra didelis turtas“, – teikdamas kėdainiečiams iškilmingą Sekminių palaiminimą kalbėjo vyskupas Saulius Bužauskas.

Kryžius primins apie misijas Kėdainiuose

„Kryžius, kuris bus šiandien pašventintas, liks tarp jūsų kaip pastovus misionierius, priminsiantis apie misijų metu gautas malones. Prie šio kryžiaus bus galima gauti visuotinius atlaidus du kartus per metus – šiandien, kai baigiasi misijos, gegužės 19-ąją ir rugsėjo 14-ąją – Šv. Kryžiaus išaukštinimo dieną.

Visada prisiminkite, kad iš kryžiaus ateina malonės, nuodėmių atleidimas, o jo vaisiai yra ramybė, džiaugsmas ir naujas gyvenimas Kristuje“, – atsisveikindamas su Šv. Juozapo parapijos bendruomene kalbėjo vienuolis redemptoristas Peteris Hertel, kuriam skelbti Dievo žodį Kėdainiuose padėjo vienuolis Rastislavas Dluhý ir pasauliečiai misionieriai.

Dėkojo misionieriams

Kėdainių Šv. Juozapo parapijos klebonas Žydrūnas Paulauskas, pasibaigus Mišioms, dėkojo vienuoliams redemptoristams ir pasauliečiams, kurie vykdė misijas ir skelbė tikėjimo tiesas parapijiečiams, taip pat visiems, kurie dalyvavo misijų dienų mišiose bei susitikimuose.

„Ačiū, kad atvėrėte savo širdis Viešpačiui, kad meldėtės už mūsų parapiją ir čia gyvenančius žmones, kad turėjome progą atnaujinti savo tikėjimą ir išgyventi bendrystę su Viešpačiu“, – parapijiečių vardu kalbėjo klebonas.

The post Kėdainiuose Šv. Juozapo bažnyčios šventoriuje pašventintas misijų kryžius appeared first on LAIKMETIS.

Pasak Donnos, girdėti Ganytojo balsą yra pagrindinis dvasinio gyvenimo elementas. Svarbiausia yra klausytis, išgirsti ir paklusti šiam balsui, kad nepradėtume paklusti kitiems balsams, vedantiems tolyn nuo Jo meilės bei globos.

Pranešėja Donna Underwood, vertėja Regina Sabonytė.

The post Donna Underwood. Viešpats yra mano ganytojas appeared first on LAIKMETIS.

Penktadienio vakarą nuotoliu iš Putnamo (JAV) Vargdienių seserų vienuolijos sesė Ignė Marijošiūtė MVS pačioje mokymo pradžioje atsakė į du svarbius šių dienų klausimus: reikia sustoti pasaulio sukamame „blenderyje“ ir sustojus nedaryti nieko, tiesiog būti. Kiekvienas iš mūsų jau vien savo buvimu tarnaujame ir šloviname Viešpatį. Viešpatį tenkina Jo kūrybos pilnatvė „Dievas matė, kad tai gera“ (Pr 1, 18). Mūsų darbai, pastangos, projektai – niekas nėra svarbu. Svarbu atpažinti savo buvimą kaip dovaną. Ši žinia ir jos gilus įsisąmoninimas yra daug svarbiau už teologiją. Tai suvokę mes kitaip atveriame savo širdis, kitaip priimame žmones ir situacijas, kurios mums nepatinka. Per tai Viešpats mus „šlifuoja“. Svarbu nuolat klausti – ar matau Dievą tame? Ar matau, kaip mane veda? Neįklimpti nuolat perdėtai daug dėmesio skiriant savajam „aš“. Negalvoti, ką man daryti, o klausti, kaip būti autentiškam. O į savo gyvenimo įvykius pažiūrėti ne per mirties, o džiaugsmo prizmę, nes tai visai kita „optika“. Apie tai ir adventas.

O į savo gyvenimo įvykius pažiūrėti ne per mirties, o džiaugsmo prizmę, nes tai visai kita „optika“.

Šeštadienį, lyg pratęsdamas sesės Ignės mintį, vyskupas Saulius Bužauskas kalbėjo apie laukimą. Laukimas vyksta visą gyvenimą. Tikintiems laukimas vyksta trimis lygmenimis: laukiame Jėzaus Gimimo šventės – šv. Kalėdų, laukiame laikų pabaigos ir laukiame Viešpaties, kuris ateina jau dabar įvairiais pavidalais per sakramentus, per žmones, per mažus, silpnus ir pan. Kaip laukti Viešpaties, mums primena Luko evangelija – Tebūnie Jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti (Lk 12, 35). Uždegtas žiburys – tai gyvas tikėjimas, kuris mums turi šviesti ir padėti orientuotis, nepaklysti. Sujuostos strėnos – susivaldymas dėl didesnio tikslo. Mums kaip upei reikalingi krantai, nes be krantų upė yra tiesiog bala. Krantai padeda apriboti ydas, kad augtų dorybės.

Taip pat vyskupas S. Bužauskas kvietė į aktyvų laukimą, kai mes gėrimės, džiaugiamės, dėkojame. Labai svarbu dėkingumo laikysena. Laukimas susijęs ir su kantrybe, savęs klausimu, ženklų stebėjimu ir viltimi. Laukti verta, nes Viešpats laukia mūsų pirmas.

Kunigas Mindaugas Grigalius dalijosi mintimis apie adventą liturgijos atžvilgiu. Advento metu mes laukiame Jėzaus gimimo kaip gyvybės duonos. Tame tamsos laike daromi šviesos – gerumo darbai. Tai gerumo darbų laikas, kai aplankome ligonį, padedame vargstančiajam ir pan. Ar tau tinka toks krikščioniško gyvenimo būdas? – būtų galima paklausti dar besiruošiančio tapti krikščionimi suaugusio žmogaus. Laukdami Dievo kaip dovanos, turime dovanotis šalia esantiems.

Sekmadienį bendruomenė „Gyvybės medis“ planavo naujus liturginius ir greit beprasidėsiančius naujus kalendorinius metus. Suplanuoti Misijų mokyklos savaitgaliai, Misijų mokyklos alumnų susitikimai, parapijų misijos, paskutiniais mėnesio ketvirtadieniais – maldos vakarai už Kauno miestą, tarnystės Palaiminimų šeštadieniuose, renginiai ir kt.

The post S. Bužauskas rekolekcijose Šiluvoje: laukimas vyksta visą gyvenimą appeared first on LAIKMETIS.