Visa popietė buvo skirta kartu melstis, dėkoti ir padovanoti vieni kitiems gerą žodį, palinkėjimą, šypseną – juk artėja Viešpaties Gimimas, o ir baigiasi dar vieni tarnavimo ir bendrystės, Dievo malonės metai kartu.

Kaip savo brolius ir seseris, bendradarbius ir bičiulius savo žmones, dirbančius kurijos institucijose bei kitose organizacijose, ganytojas pasveikino Kauno Švč. Trejybės (seminarijos) bažnyčioje, kuri yra greta Kauno arkivyskupijos institucijų pagrindinės būstinės miesto senamiestyje.

Giesme džiugino seminarijos bažnyčios choras, vadovaujamas Simonos Jašauskytės.

„Šiam sumišusiam pasauliui turime dovanoti viltį. Tai nuostabiausia dovana ir pasitarnavimas gerajam Viešpačiu. Tai mūsų misija. Ačiū, brangieji, už Jūsų nepaprastą tarnystę mūsų arkivyskupijoje. Daug būna neapibrėžtumo, nežinios, ko imtis, bet svarbus apsisprendimas nebijoti, keliauti.

Tada būsime pripildyti Jo Dvasios. Ji natūraliai spinduliuos iš mūsų akių, iš mūsų širdžių, iš mūsų dovanos broliams ir seserims jungtis į Bažnyčios bendruomenę – tikinčiųjų šeimą“, – drąsino arkivyskupas Kęstutis Kėvalas savo kaimenę, tvirtai sakydamas: mūsų misija įmanoma su Tuo, kuris perkeitė pasaulį!

Šventinis susitikimas tęsėsi atnaujintoje didžiojoje arkivyskupijos salėje.

Šia proga už 18 metų tarnystę arkivyskupas nuoširdžiai padėkojo Kauno arkivyskupijos Šeimos centro vadovei Jūratei Lenkuvienei.

Kelias valandas trukęs susitikimas, atrodo, pralėkė akimirksniu. Žmonės, kurie nors ir kasdien matosi, neskubėjo namo. Dalijosi kalėdaičiais ir palinkėjimais, džiaugsmu būti ir švęsti.

The post Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas: šiam sumišusiam pasauliui turime dovanoti viltį appeared first on LAIKMETIS.

Šeštadienio, spalio 26-sios vakarą, Vyskupų sinodo XVI asamblėja priėmė ir, popiežiaus nurodymu, paskelbė savo darbų Baigiamąjį dokumentą. Maždaug 45 puslapių tekstą su 155 paragrafais, kartu su balsavimo už kiekvieną paragrafą rezultatais, tuoj pat išplatino Vatikano spaudos salė. Jos būstinėje Sinodo asamblėjos vadovai tą patį vakarą vykusioje spaudos konferencijoje atsakė į žurnalistų klausimus.

Popiežius dar šeštadienio pavakare pareiškė, kad nebus įprastinio Posinodinio apaštališkojo paraginimo – popiežiaus mokymo dokumento, kuriuo popiežius pasidalija savo rekomendacijomis pasibaigusio sinodo tema, todėl nurodė sinodo asamblėjos priimtą dokumentą nedelsiant paskelbti. Tačiau ar šio sinodo Baigiamąjį dokumentą galima laikyti popiežiaus mokymo dokumentu? Į šį klausimą atsakė teologas kun. R. Battocchio, vienas iš asamblėjos nepaprastųjų sekretorių, pasak kurio, popiežiaus pasisakymas atsiliepia į apaštališkosios konstitucijos Episcopalis communio tvirtinimą, kad jei popiežius įsakmiai pritaria, dokumentas tampa jo mokymo dalimi.

Dokumentas, užbaigiantis spalio 2-26 dienomis posėdžiavusį Sinodą tema „Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas, misija“ sudarytas iš įvado, penkių dalių ir pabaigos. Visos dalys pradedamos žodžiais iš paskutiniųjų dviejų šv. Jono Evangelijos skyrių, kuriuose pasakojama apie mokinių susitikimus su priskėlusiu Jėzumi. Visuose dokumento skyriuose akcentuojamas atsivertimas: „Sinodiškumo širdis – Šventosios Dvasios pašaukti atsiversti“; „Kartu laive – ryšių atsivertimas“; „Išmeskite tinklus – procesų atsivertimas“; „Sėkminga žūklė –  santykių atsivertimas“; „Ir aš jus siunčiu – mokinių misionierių tautos formavimas“. Pašaukimas į misiją kartu yra ir kvietimas į kiekvienos konkrečios Bažnyčios ir visos Bažnyčios atsivertimą (11).

Pirmasis skyrius apžvelgia ir pagilina asamblėjos pirmosios sesijos 2023 m. įžvalgas. Antrasis skirtas krikščionių bendruomenės ryšiams, kurie suteikia misijai išraišką per pašaukimus, charizmas ir tarnystes. Trečiojoje apžvelgiamos trys susijusios temos: bažnytinė įžvalga, sprendimų priėmimo procesai, skaidrumo, atskaitomybės ir vertinimo kultūra. Ketvirtajame kalbama apie galimybes naujais būdais Bažnyčioms dalytis malonėmis laikais kai sparčiai keičiasi įsišaknijimo tam tikroje vietoje patirtis. Penktajame – kvietimas eiti sinodinės Bažnyčios keliu formuojant sinodinei misijai Dievo tautos narius.

Visi dokumento paragrafai buvo priimti absoliučia balsų dauguma, kai kuriems paragrafams išsakytas šimtaprocentinis 355 Sinodo narių pritarimas, tik 33 kartus iš 155 buvo penkiolika ar daugiau nepritariančiųjų, o didžiausias nepritariančiųjų skaičius – 97, buvo dėl kai kurių 60 paragrafo apie moters vaidmenį Bažnyčioje akcentų.

Sinodiškumas yra dvasinio atsinaujinimo ir struktūrinės reformos kelias, kad Bažnyčia taptų labiau dalyvaujanti ir misionieriška, t. y. kad ji būtų pajėgesnė eiti su kiekvienu vyru ir moterimi skleidžiant Kristaus šviesą (28). Sinodiškumas yra ne savitikslis, bet skirtas misijai, kurią Kristus patikėjo Bažnyčiai Dvasioje. Evangelizacija yra esminė Bažnyčios misija, malonė, pašaukimas ir jos giluminė tapatybė (32). Misijoje dalyvauja visi pakrikštytieji.

Dokumentas daug dėmesio skiria charizmoms ir šventimams, pasauliečių vyrų ir moterų vaidmeniui Bažnyčioje. Pirmoji pasauliečių vyrų ir moterų užduotis yra persmelkti ir perkeisti žemiškąją tikrovę Evangelijos dvasia. Ne visos charizmos turi būti apipavidalintos kaip tarnystės, ne visi pakrikštytieji turi būti apvelkami tarnystėmis, ne visos tarnystės turi būti įsteigtos. Tam, kad charizma būtų apipavidalinta kaip tarnystė, bendruomenė turi apibrėžti tikrą pastoracinį poreikį, lydimą ganytojo su bendruomene atliktos įžvalgos apie galimybę sukurti naują tarnystę. Misionieriška sinodiška Bažnyčia raginama skatinti pasauliečių tarnystės formų, kurioms nereikia šventimų, ne tik liturginėje srityje (66).

Maždaug 45 puslapių tekstą su 155 paragrafais, kartu su balsavimo už kiekvieną paragrafą rezultatais, tuoj pat išplatino Vatikano spaudos salė.

Baigiamasis dokumentas mini penkias sritys (77), kuriose būtų galima išplėsti galimybes pasauliečiams, moterims ir vyrams, dalyvauti Bažnyčios gyvenime: dalyvauti bažnytinio įžvalgumo ir visuose sprendimų priėmimo procesuose; užimti atsakingas pareigas vyskupijose ir bažnytinėse institucijose, įskaitant seminarijas, institutus ir teologijos fakultetus; pripažinti ir ryžtingiau remti pašvęstų vyrų ir moterų gyvenimą ir charizmą bei jų darbą bažnytinėse pareigose; didinti skaičių kvalifikuotų pasauliečių, vyrų ir moterų, atliekančių teisėjo vaidmenį kanoniniuose procesuose; veiksmingai pripažinti Bažnyčios ir jos institucijų darbuotojų orumą ir gerbti jų teises.

Skyriuje apie neginčytiną vyskupų, vyskupų kolegijos ir Romos vyskupo sprendimų priėmimo kompetenciją atkreiptas dėmesys į tam tikrus nesuderinamumus Bažnytinėje teisėje tarp pasitarimų ir sprendimų priėmimo, nes pagal sinodinę dvasią, spendimai daromi su visų pagalba. Todėl asamblėjos nariai pasiūlė įvesti atitinkamą kanonų teisės pataisą (92).  Kitoje vietoje pažymima, kad be konkrečių pokyčių artimoje ateityje sinodinės Bažnyčios vizija bus nepatikima ir kad tai atitolins tuos Dievo tautos narius, kurie sėmėsi stiprybės ir vilties iš sinodinės kelionės. Vietos Bažnyčios turi rasti tinkamų būdų šiems pokyčiams įgyvendinti (94).

Baigiamasis dokumentas daug dėmesio paskyrė migracijos apraiškų įtakai Bažnyčios gyvenimui, ypač katalikų Rytų apeigų Bažnyčioms. Auga šių Bažnyčių diasporos skaičius, todėl reikia padėti sustiprinti ryšius su kilmės Bažnyčia, bet ir kurti naujas bendruomenes. Naujos bendruomenės dažniausiai kuriasi lotynų apeigų katalikų kraštuose. Asamblėjos nariai pasiūlė popiežiui sušaukti neeilinį sinodą skirtą Rytų Katalikų Bažnyčių  sustiprinimui (133). Kartu atkreiptas dėmesys į svarbą plėsti Lotynų Katalikų ir Rytų Katalikų Bažnyčių santykius, skatinti apsikeitimą malonėmis. Tuo tikslu asamblėja pasiūlė steigti popiežiaus vadovaujamą Rytų Bažnyčių patriarchų, didžiųjų arkivyskupų ir metropolitų tarybą, kuri būtų sinodiškumo išraiška ir įrankis skatinantis bendrystę ir dalijimąsi liturginiu, teologiniu, kanoniniu ir dvasiniu paveldu. Baigiamajame dokumente pažymima, kad daugelio rytų apeigų tikinčiųjų išvykimas į lotynų apeigų regionus kelia riziką jų tapatybei. Norint išspręsti šią situaciją, reikia sukurti priemones ir parengti normas, kuriomis būtų siekiama kuo labiau išplėsti lotynų apeigų Bažnyčios ir Rytų Katalikų Bažnyčių bendradarbiavimą (133).

Sinodas taip pat atkreipė dėmesį į formacijos svarbą. Tam, kad šventoji Dievo tauta galėtų liudyti Evangelijos džiaugsmą, kylantį iš sinodiškumo, jai reikia adekvataus formavimo Jėzaus Kristaus sekime, kuris kontempliuojamas maldoje ir atpažįstamas vargšuose (141). Reikia vientiso, nuolatinio ir bendro formavimo (143). Taip pat reikia pasikeitimo malonėmis tarp skirtingų pašaukimų, siekiant atlikti tarnystę (147). Kita labai svarbi sritis – apsaugos kultūros ugdymas bažnytinėje aplinkoje taip, kad bendruomenės taptų saugios nepilnamečiams ir pažeidžiamiems asmenims. (150). Galiausiai reikia plėsti Bažnyčios socialinę doktriną, įsipareigojimą taikai ir teisingumui, rūpinimąsi mūsų bendrais namais ir tarpreliginiu dialogu (151).

Sinodo Baigiamasis dokumentas užbaigiamas malda į Dievo Motiną, jos globai patikint sinodo rezultatus: „Švč. M. Marija teišmoko mus kaip būti keliaujančia mokinių misionierių tauta“ (155).

The post Sinodo baigiamasis dokumentas apie Bažnyčios sinodinį pašaukimą appeared first on LAIKMETIS.

Paskelbtoje sinodo sintezėje labai tiksliai išreikšta, kad didžioji jo narių dalis siekė įsiklausyti į balsus tų, kurie dėl įvairių priežasčių jautėsi išstumti iš Bažnyčios gyvenimo. Šis motyvas buvo bendras visų parengiamųjų posėdžių, vykusių prieš sinodą, vardiklis ir jis buvo ryškiai išreikštas darbiniame dokumente, kuris tapo mūsų diskusijų pagrindu. Moterys, pasauliečiai apskritai, LGBT bendruomenė, neįgalieji, jaunimas, spalvotieji vyrai ir moterys ir t. t. jautėsi neįvertinti ir, svarbiausia, atstumti nuo stalų, prie kurių priimami visam Bažnyčios gyvenimui įtakos turintys sprendimai. Galiu visus patikinti, kad jų reikalavimas būti išklausytiems sinode buvo išgirstas garsiai ir aiškiai. Džiaugiuosi, kad tai įvyko. Bažnyčios paskirtis skelbti Evangeliją visiems (todos, todos, todos, todos, kaip teisingai sako popiežius) ir telkti juos į Kristaus Kūną. Todėl jei yra armijos katalikų, kurie jaučiasi atstumti ar nuolaidžiaujantys, tai didelė pastoracinė problema, kurią reikia spręsti nuolankiai ir sąžiningai. Ir galiu pasakyti, kad kaip žmogus, pastaruosius dvylika metų visą darbo dieną dirbantis bažnytiniu administratoriumi, džiaugiuosi galėdamas sulaukti pasauliečių patarimų praktiškai visais savo darbo klausimais. Išplėsti skaičių ir įvairovę tų, kurie galėtų padėti vyskupams valdyti Bažnyčią, yra tik į gera, ir bravo sinodui, kad jis išnagrinėjo šią galimybę.

Tačiau per pokalbius mažose grupelėse kelis kartus kėliau klausimą, ar entuziastingai siekdami įtraukti žmones į Bažnyčios valdymą nepamirštame, kad 99 proc. katalikų pasauliečių pašaukimas yra pašventinti pasaulį, atnešti Kristų į politikos, meno, pramogų, komunikacijos, verslo, medicinos ir kt. sritis, būtent ten, kur jie turi ypatingą kompetenciją. Apskritai man nerimą kėlė tai, kad tiek Instrumentum laboris (darbinis sinodo dokumentas - red. past.), tiek sinodo pokalbiuose daug labiau rūpinamasi ad intra, o ne ad extra (vidumi, o ne išore - red. past.), ir tai nepaisant to, kad popiežius Pranciškus nuosekliai ragina Bažnyčią išeiti iš savęs. Per sinodą ne kartą siūliau Katalikų akcijos modelį, kuris ikisusirinkiminiu laikotarpiu buvo itin veiksmingas būdas formuoti pasauliečius jų misijai pasaulyje.

Kita pagrindinė sinodo diskusijų tema buvo meilės ir tiesos žaismas arba tariama įtampa. Viena vertus, privalome priimti visus, bet kad šis priėmimas nevirstų pigia malone (Dietricho Bonhoefferio žodžiais tariant), tuo pat metu turime raginti tuos, kuriuos įtraukiame, atsiversti ir gyventi pagal tiesą. Kaip ir galima įtarti, šis klausimas sukonkretinamas kalbant apie pagalbą LGBT bendruomenei. Praktiškai visi sinodo dalyviai laikėsi nuomonės, kad su tais, kurių seksualinis gyvenimas neatitinka normos, reikia elgtis su meile ir pagarba, ir vėlgi, bravo sinodui už tai, kad taip pabrėžtinai išsakė šį pastoracinį požiūrį. Tačiau daugelis sinodo dalyvių taip pat manė, kad Bažnyčios moralinio mokymo apie lytiškumą tiesos niekada negalima nustumti į šalį. Vienas iš mano pasisakymų plenarinėje asamblėjoje buvo skirtas šiai temai. Pastebėjau, kad teisingai suprantant šias sąvokas, tarp meilės ir tiesos nėra tikros įtampos, nes meilė yra ne jausmas, o veiksmas, kuriuo žmogus nori gėrio kitam. Todėl žmogus negali autentiškai mylėti kito žmogaus, jei jis teisingai nesuvokia, kas tam žmogui iš tikrųjų gera. Teigiau, kad gali būti įtampa tarp palankumo ir tiesos, bet ne tarp autentiškos meilės ir tiesos.

Išplėsti skaičių ir įvairovę tų, kurie galėtų padėti vyskupams valdyti Bažnyčią, yra tik į gera, ir bravo sinodui, kad jis išnagrinėjo šią galimybę.

Trečioji sritis, kuri mane domino ir (arba) rūpėjo, buvo susijusi su misijos sąvoka. Tekstuose, kuriuos svarstėme, ir pokalbiuose, kuriuose dalyvavome, nuolat buvo vartojama sąvoka "misija". Tai, kad Bažnyčia yra misija, kalbant popiežiaus Pauliaus VI žodžiais, sinodo nariai laikė savaime suprantamu dalyku, ir tai yra reikšmingas ir labai padrąsinantis Vatikano II susirinkimo ir posusirinkiminių popiežių magisteriumo mokymo įsisavinimas. Nenuilstantis popiežiaus Jono Pauliaus II mokymas apie naująją evangelizaciją akivaizdžiai įsitvirtino visuotinės Bažnyčios širdyje ir sąmonėje. Tačiau, bent jau mano manymu, buvo nemažai neaiškumų dėl paties žodžio reikšmės. Sprendžiant iš to, ką skaitėme Instrumentum laboris, atrodė, kad misija dažniausiai reiškia Bažnyčios veiklą socialinio teisingumo ir vargšų ekonominės bei politinės padėties gerinimo labui.

Tekstuose apie misiją akivaizdžiai trūksta nuorodų į nuodėmę, malonę, atpirkimą, kryžių, prisikėlimą, amžinąjį gyvenimą ir išganymą, ir tai kelia realų pavojų. Juk iš tiesų pagrindinė Bažnyčios misija yra skelbti Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusių ir kviesti žmones atsiduoti Jo valdžiai. Ši mokinystė, be abejo, turi įtakos mūsų gyvenimui pasaulyje ir tikrai turėtų paskatinti mus siekti teisingumo, tačiau turime išlaikyti aiškius prioritetus. Antgamtiškumas niekada neturėtų būti redukuojamas į prigimtį; priešingai, prigimtinė tvarka turėtų būti perkeičiama dėl savo santykio su antgamtiška tvarka.

Paskutinis klausimas - ir čia aš atvirai nesutinku su galutiniu sinodo pranešimu - yra susijęs su moralinio mokymo apie lytinius santykius raida. Teigiama, kad mokslinio supratimo pažanga pareikalaus permąstyti mūsų lytinį mokymą, kurio kategorijos, matyt, yra netinkamos žmogaus lytiškumo sudėtingumui apibūdinti. Pirmoji problema, su kuria susiduriu dėl šios ištaros, yra ta, kad ji itin nuolaidžiauja gausiai išreikštai katalikybės moralinio apmąstymo tradicijai, kurios geriausias pavyzdys yra popiežiaus Jono Pauliaus II išplėtota kūno teologija. Sakyti, kad ši daugiasluoksnė, filosofiškai pagrįsta, teologiškai tanki sistema nepajėgi susidoroti su žmogaus lytiškumo subtilybėmis, yra tiesiog absurdiška. Tačiau gilesnė problema, su kuria susiduriu, yra ta, kad toks argumentavimo būdas grindžiamas kategorine klaida - būtent, kad mokslo pažanga, kaip tokia, reikalauja moralinio mokymo evoliucijos.

Imkime homoseksualumo pavyzdį. Evoliucinė biologija, antropologija ir chemija gali mums suteikti naujų žinių apie potraukio tai pačiai lyčiai etiologiją ir fizinį aspektą, tačiau jie nieko nepasakys apie tai, ar homoseksualus elgesys yra teisingas, ar ne. Šio klausimo sprendimas priklauso kitam diskursui. Nerimą kelia tai, kad kai kurie Vokietijos vyskupų konferencijos nariai jau dabar naudoja sinodo pranešimo kalbą, siekdami pateisinti esmines Bažnyčios lytinio mokymo pertvarkas. Man atrodo, kad tam reikia priešintis.

Geriausia sinodo dalis, žinoma, buvo artimas bendravimas su katalikų lyderiais iš viso pasaulio. Įvairiose mažose grupelėse - ir per labai gyvas kavos pertraukėles - susipažinau su vyskupais ir pasauliečiais iš Filipinų, Indonezijos, Malaizijos, Lietuvos, Honkongo, Vokietijos, Kanados, Meksikos, Argentinos, Austrijos, Australijos ir t. t. Keturios savaitės Romoje buvo unikali privilegijuota galimybė pajusti Kristaus Bažnyčios katalikiškumą, o nori ar nenori, toks susitikimas pakeičia tave, priverčia suvokti, kad tavo matymas yra tik viena iš daugelio perspektyvų.

Visos šios sinodo idėjos ir patirtis ateinančiais metais toliau skleisis Bažnyčios sąmonėje, ruošiantis antrajam ir galutiniam sinodo etapui kitų metų spalį. Ar galėčiau pakviesti visus toliau melstis už darbą, kurį mes, sinodo nariai, turėsime atlikti tiek tarpiniame etape, tiek kitais metais Vatikane?

The post Vyskupas Robertas Barronas. Mano sinodinė patirtis appeared first on LAIKMETIS.

42 puslapių ataskaitos sintezėje, pavadintoje „Sinodo misiją vykdanti Bažnyčia", buvo pateikti reikšmingi pasiūlymai steigti naujas tarnystes pasauliečiams, labiau įtraukti juos į sprendimų priėmimą, sukurti procesus, kurie leistų įvertinti vyskupų tarnystės vykdymą, keisti Bažnyčios „prieštaringų" klausimų svarstymo būdą ir ateityje plėsti sinodo asamblėjų erdvę.

„Sinodiškumui labai svarbus bendros atsakomybės įgyvendinimas, kuris būtinas visuose Bažnyčios lygmenyse, - teigiama galutinėje ataskaitoje. - Kiekvienas krikščionis turi misija pasaulyje."

Dokumente taip pat ne kartą siekta sinodiškumą pagrįsti Šventuoju Raštu, tradicija ir Vatikano II Susirinkimo mokymu, kartu patvirtinant būtinybę toliau plėtoti pačią dažnai klaidingai suprantamą sąvoką ir giliau ją taikyti Bažnyčios teologijoje bei kanonų teisėje.

Pačioje galutinėje ataskaitoje pateikta išsami šios sąvokos apibrėžtis.

„Sinodiškumas gali būti suprantamas kaip krikščionių ėjimas su Kristumi ir link karalystės kartu su visa žmonija; orientuotas į misiją, jis apima susirinkimą įvairiuose bažnytinio gyvenimo lygmenyse, įsiklausymą vieni į kitus, dialogą, bendruomeninį įžvalgumą, konsensuso siekimą kaip Kristaus gyvo apsireiškimo Dvasioje išraišką ir sprendimų priėmimą pagal diferencijuotą bendrą atsakomybę", - teigiama joje.

Daugelis šių temų buvo aptartos 20 skirtingų klausimų, tarp jų - nuo „krikščioniškosios iniciacijos" iki „misionierių skaitmeninėje aplinkoje". Apibendrinamajame pranešime pažymėtos sritys, kuriose esama konvergencijos, divergencijos ir konkrečių pasiūlymų, išryškėjusių per 365 sinodo narių diskusijas apie bendrystę, dalyvavimą ir misiją, vykusias spalio 4-28 d.

„Toks yra Jėzaus požiūris - kurti erdves visiems, kad niekas nesijaustų atstumtas", - sakė sinodo sekretoriato vadovas kardinolas Mario Grechas (Marijus Grekas), pristatydamas dokumentą žiniasklaidai po jo paskelbimo.

Sinodo ataskaitoje taip pat atkreiptas dėmesys į baimes, kilusias dėl šio proceso.

„Vieni baiminasi, kad bus priversti keistis; kiti baiminasi, kad niekas nesikeis ir bus per mažai drąsos judėti gyvosios tradicijos ritmu. Kai kurių sumišimas ir pasipriešinimas taip pat slepia baimę prarasti valdžią ir su ja susijusias privilegijas", - sakoma dokumente.

Sinodas taip pat nurodė, kad reikia nustatyti, kodėl kai kurie katalikai nedalyvavo sinodo procese, kurį 2021 m. inicijavo popiežius Pranciškus ir kuris apėmė konsultacijas vyskupijų, nacionaliniu ir žemyno lygmenimis. Dalyvavo tik 1 proc. katalikų visame pasaulyje.

Galutinis dokumentas buvo pateiktas Sinodo dalyviams iš anksto, Jo autoriai pabandė į tekstą įtraukti daugiau nei 1 150 pasiūlytų pakeitimų. Spalio 28 d. vakare dalyvavę 344 balsavimo teisę turintys nariai patvirtino tekstą, balsuodami už kiekvieno pasiūlyto punkto įtraukimą reikiama dviejų trečdalių balsų dauguma.

Po galutinio balsavimo popiežius Pranciškus trumpai kreipėsi į asamblėją, padėkojo jos nariams ir organizatoriams ir susirinkusiesiems pasakė, kad Šventoji Dvasia yra sinodo proceso veikėja.

Dvi dokumento dalys, sulaukusios didžiausio pasipriešinimo, buvo susijusios su pasiūlymais, susijusiais su galimu moterų įtraukimu į diakonatą.

Šešiasdešimt septyni nariai balsavo prieš pasiūlymą „tęsti teologinius ir pastoracinius tyrimus dėl moterų galimybės tapti diakonėmis", atsižvelgiant į dviejų popiežiaus Pranciškaus sudarytų komisijų šiai temai nagrinėti rezultatus. „Jei įmanoma, rezultatai turėtų būti pristatyti per kitą asamblėjos sesiją", - siūloma pranešime.

Šešiasdešimt vienas narys nepritarė pasiūlymui, kuriame sakoma, kad „gilesni apmąstymai" apie diakonato, kaip „tinkamo ir nuolatinio hierarchijos laipsnio", statusą „taip pat nušviestų moterų prieigos prie diakonato klausimą".

Ko gero, svarbiausi konkretūs sinodo pasiūlymai buvo raginimai keisti bažnytinių sprendimų priėmimo tvarką ir plėsti sinodo asamblėjų bei struktūrų dalyvavimą Bažnyčios gyvenime.

Pranešime raginama kanoniškai pripažinti žemyno asamblėjas ir įgyvendinti „sinodiškumo vykdymą" regioniniu, nacionaliniu ir žemyno lygmeniu.

Vienas iš „spręstinų klausimų" buvo vietinių Bažnyčios tarybų peržiūra, siekiant „per jas įgyvendinti aktyvesnį Dievo tautos dalyvavimą". Neseniai Australijoje vykusi plenarinė taryba, kurioje dalyvavo ir vyskupai, ir ne vyskupai, buvo pabrėžta kaip sektinas pavyzdys.

Sinodo asamblėja taip pat pasiūlė oficialiai persvarstyti paties Vyskupų sinodo sudėtį.

Skyriuje „Vyskupų sinodas ir bažnytinės asamblėjos" rašoma, kad šių metų sinodo pokyčiams, visų pirma visiškam ne vyskupų narių, įskaitant pasauliečius ir moteris, dalyvavimui, asamblėja „iš esmės pritarė". 2023 m. sinodas, „išsaugodamas savo išskirtinai vyskupišką pobūdį", taip pat, kaip pranešama, „apčiuopė" ryšį tarp visų tikinčiųjų dalyvavimo, vyskupų kolegialumo ir popiežiaus vyskupystės.

„Sinodo procesas buvo ir yra malonės metas, per kurį Dievas mums suteikia galimybę patirti naują sinodišką kultūrą, gebančią vadovauti Bažnyčios gyvenimui ir misijai."

Vis dėlto tekste pažymėta, kad kai kurie nariai išreiškė susirūpinimą, jog dėl lygiaverčio ne vyskupų dalyvavimo vyskupiškoje struktūroje „specifinė vyskupų užduotis" gali būti „nepakankamai suprasta".

„Lieka atviras klausimas dėl [ne vyskupų] buvimo visateisiais nariais poveikio vyskupiškam asamblėjos pobūdžiui.

„Lieka atviras klausimas dėl [ne vyskupų] buvimo visateisiais nariais poveikio vyskupiškam asamblėjos pobūdžiui", - pažymima sinodo dokumente.

Ataskaitoje siūlomi trys būsimų pasaulinių sinodų organizavimo variantai: tik vyskupai, ir vyskupai, ir ne vyskupai, arba ne vyskupų asamblėja, po kurios vyks vyskupų asamblėja.

Taip pat buvo paminėtas „neatidėliotinas poreikis užtikrinti, kad moterys galėtų dalyvauti sprendimų priėmimo procesuose ir prisiimti atsakingus vaidmenis pastoracijoje ir tarnystėje". Dokumente paminėta, kad popiežius Pranciškus neseniai paskyrė kelias moteris į atsakingas pareigas Romos kurijoje, ir pabrėžta, kad „tas pats turėtų vykti ir kituose Bažnyčios lygmenyse" ir kad atitinkamai turėtų būti pritaikyta kanonų teisė.

Dokumente vyskupai raginami vykdyti savo įgaliojimus mokyti, valdyti ir šventinti aktyviau bendraujant su vietos bendruomenės nariais. Konkretūs pasiūlymai apėmė „vyskupo darbo tikrinimo struktūrų ir procesų" sukūrimą ir vyskupijų pastoracinių tarybų kanoninio privalomumo įtvirtinimą.

Susirinkimas taip pat paragino peržiūrėti kriterijus, kuriais remiantis renkami nauji vyskupai, ir į šį procesą įtraukti platesnes konsultacijas, įskaitant didesnį pasauliečių ir moterų indėlį. Taip pat buvo pabrėžta seminaristų ugdymo svarba labiau sinodiškam pastoraciniam darbui.

The post Vyskupų sinodo ataskaitoje nurodoma, kad jame dalyvavo 1 proc. pasaulio katalikų appeared first on LAIKMETIS.

„Viltis stipresnė. Gyvoji miesto kronika“ – susitikimų su žinomais Klaipėdos krašto ir visos Lietuvos menininkais, mokslininkais, tyrėjais, visuomenės veikėjais ciklas. Laidos misija – rašyti gyvąją miesto, krašto kroniką, įtraukiančią kiekvieną mūsų visuomenės narį į viltį ir auginančią joje.

The post Viltis stipresnė. Rimas Šapauskas appeared first on LAIKMETIS.

Kelerius metus gyvenantys Lietuvoje, puikiai lietuviškai kalbantys misionieriai susitikimuose su akmeniškiais papasakojo apie savo kelionę su Dievu, pasidalino gyvenimo prasmės ieškojimu ir patirtu džiaugsmu, kai gyvenimas tampa pilnavertis.

Parapijiečių atsiliepimai apie įvykusius susitikimus puikūs

Akmenės parapijos klebonas, kan. Algis Genutis taip pasakoja apie misionierių apsilankymą savo vadovaujamoje parapijoje.

"Palaimingas akimirkas išgyvenome šių metų spalio 2 dieną, kai paminėti slovakų tautybės kunigai, beje, pakankamai gerai kalbantys lietuviškai, lankėsi Akmenės parapijoje. Šie kunigai jau kelerius metus gyvena Lietuvoje ir sėkmingai apaštalauja kartu su pasauliečiais.  Redemptoristų vienuolijos, kuriai priklauso kunigai Ratislav Dluhy ir Peter Hertel, išskirtinis bruožas  – rekolekcijų vedimas, susitikimai su visuomene ir parapijinėmis bendruomenėmis bei jose esančiose organizacijomis ir maldos būreliais.

Spalio 2 dieną, misionieriai lankėsi Akmenės socialinių paslaugų centre ir ten kalbėjosi su į susitikimą atėjusiais žmonėmis. Vakare kunigai R. Dluhy ir P. Hertelis Akmenės šv. Onos bažnyčioje klausė išpažinčių ir aukojo vakaro šventąsias Mišias. Pasibaigus šv. Mišioms kunigas P. Hertelis, susirinkusiems į pamaldas, pravedė trumpą, bet turiningą katechezę apie Vatikano II Susirinkimo dokumentų reikšmę Bažnyčios gyvenime. Kunigas išskirtinai akcentavo Dievo žodžio reikšmę katalikiškame gyvenime bei liturgijos prasmę ir grožį, kai tikintieji susirenka į pamaldas. Susirinkęs būrys tikinčiųjų įdėmiai klausėsi išsakytų minčių, kurias vienuoliai kunigai išsakė pamoksle ir katechezėje.

Pabaigoje parapijos atstovai pasveikino kunigus redemptoristus ir palinkėjo jiems sėkmės beriant tikėjimo sėklą įvairiose parapijose. Ten jie kartu su savo pasauliečių komandą susitinka ir bendrauja su žmonėmis, jiems skelbia Dievo žodį, turėdami viltį, kad jis augs ir neš vaisių jų gyvenimuose. Kunigams misionieriams, panašiai kaip ir kitose vietose, talkininkavo šv. Benedikto Palendrių vienuolyno oblatas misionierius  Petras Janšauskas ir Akademinės sielovados koordinatorė misioniere Kristina Dapkutė. Šie asmenys, nors ir būdami pasauliečiai, glaudžiai bendradarbiauja su redemptoristų vienuolijos kunigais esančiais Lietuvoje, padeda vienuoliams kunigams jų misijų veikloje.

Spalio 4 dieną kunigų vienuolių ir pasauliečių grupelė lankėsi Akmenės gimnazijoje. Čia jie susitiko su pedagogais ir organizavo dvi pamokas jaunesnių ir vyresnių klasių moksleiviams.

Parapijiečių atsiliepimai apie įvykusius susitikimus puikūs. Vienuoliai kunigai ir pasauliečiai nešė Dievo palaimą Akmenės žmonėms. Parapijinė bendruomenė jiems dėkoja už misijas mūsų parapijoje. Mes tikime, kad ši nuostabi grupė vėl sugrįš pas mus nešdama dvasios atgaivą, stiprindama mūsų tikėjimą, skleisdama Dievo palaimą ne tik Akmenės parapijoje, bet ir visame Akmenės krašte."

Liudijo švietimo įstaigose

Misionieriai lankėsi Akmenės ir Ramučių gimnazijose, Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ progimnazijoje. Jie Ramučių gimnazijoje pasidalino savo gyvenimo patirtimis ieškant Dievo artumo.

"Jautrūs asmeniniai liudijimai palietė gimnazistų širdis. Mokiniai išvydo nepakartojamas inscenizacijas, klausėsi giesmių, skambant gitaros akordams. Su svečiais buvo pakviesti susitikti lankantys tikybos ir etikos pamokas. Mokyklos bendruomenė yra be galo dėkinga už tokį nuostabų pasibuvimą kartu", - pasakoja Ramučių gimnazijos tikybos mokytoja Jūratė Stonienė.

"Buvo labai šiltas ir malonus susitikimas su misionieriais. Nuteikė kilniems darbams, padėti aplinkiniams žmonėms. Toks jausmas, kad aplink išnyko visas blogis ir pasaulis pasipuošė šviesiomis spalvomis. Ačiū už prasmingą renginį", - dėkojo kita mokytoja V. Ruginienė.

Jai antrina ir dar viena akmeniškė N. Gauronskytė: "Nuolat skubant, pasinėrus į kasdienybę nebėra laiko sustoti, pamąstyti. Susitikimas su misionieriais labai patiko. Tai buvo tikra, nuoširdu. Nors trumpam susimąsčiau apie tikrąją žmogaus paskirtį, gyvenimo prasmę..."

Spalio 3 dieną misionieriai lankėsi Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ progimnazijoje. Per tikybos pamokas su 5-7 klasių mokiniais svečiai dalijosi liudijimais apie įvairias savo gyvenimo patirtis, pateikė tikėjimo pavyzdžių vaidindami pantomimas bei pakvietė mokinius prisijungti giedant giesmes.

Svečiai ne tik aukojo Mišias, vedė mokymus, lankė švietimo įstaigas, bet ir susitiko miesto gyventojais Naujosios Akmenės bibliotekoje bei savivaldybės tarnautojais.

"Nors mūsų savivaldybėje svečiavosi tik keletą dienų, misionieriai vis dėlto sugebėjo aplankyti gausų būrį žmonių, užmegzti glaudų ryšį su jais. Nuoširdus bendravimas, šiltas žodis ir Dievo malonė lydėjo Gailestingumo misionierių Rastislavo ir Peterio bei mūsų tautiečių Petro ir Kristinos liudijimus ir Dievo žodžio pasidalinimą. Viliuosi, kad tinkamai susiklosčius aplinkybėmis jie dar ne kartą mus aplankys ir čia praleis ilgesnį laiką", - džiaugėsi svečiais Akmenės rajono savivaldybės vicemeras Tomas Martinaitis.

The post Misijų bendruomenė „Gyvybės medis“ Akmenės krašte lankėsi su evangelizacine misija appeared first on LAIKMETIS.

„Azerbaidžano vyriausybė ir JT susitarė dėl misijos regione. Misija vyks savaitgalį“, – sakė jis žurnalistams.

Praėjusią savaitę Azerbaidžano pajėgos perėmė anklavo, kuriame gyvena daugiausiai etninių armėnų, kontrolę, priversdamos gyventojus bėgti, baiminantis etninio valymo.

Azerbaidžanas ir Armėnija kariavo du karus dėl šios kalnuotos teritorijos.

„Dėl labai sudėtingos ir subtilios geopolitinės situacijos mes neturėjome galimybės ten patekti apie 30 metų“, – sakė S. Dujarricas.

„Todėl labai svarbu, kad galėtume atvykti“, – tęsė jis ir pridūrė, kad misija iš Azerbaidžano atskris oro transportu.

Jis pridūrė, kad JT humanitarinių reikalų koordinavimo biuro vadovaujama maždaug dešimties žmonių grupė įvertins teritorijoje likusių ir keliaujančių žmonių poreikius.

„Ir, žinoma, reikia priminti, kad visi turi gerbti tarptautinę teisę, ypač tarptautinę žmogaus teisių teisę“, – sakė jis.

S. Dujarricas pridūrė, kad JT bendradarbiauja su Armėnijos vyriausybe, kad išspręstų iš jos teritorijos plūstančių pabėgėlių problemą.

The post JT siunčia misiją į Kalnų Karabachą appeared first on LAIKMETIS.

Vatikano atstovas spaudai Matteo Bruni (Matėjus Brunis) antradienį patvirtino, kad kardinolas kaip popiežiaus taikos pasiuntinys rugsėjo 13-15 d. lankysis Kinijos sostinėje.

„Šis vizitas yra dar vienas žingsnis popiežiaus siekiamoje misijoje, kuria norima remti humanitarines iniciatyvas ir ieškoti kelių, galinčių atvesti į teisingą taiką", - rugsėjo 12 d. žurnalistams sakė M. Bruni.

Popiežius Pranciškus paprašė italų kardinolo būti popiežiaus pasiuntiniu „inicijuoti taikos kelius" tarp Rusijos ir Ukrainos.

Tikimasi, kad viešnagės Kinijoje metu M. Zuppi susitiks su Kinijos premjeru Li Qiangu (Li Čiangu), rašo Italijos laikraštis „La Repubblica".

Vatikanas detalių apie planuojamus kardinolo susitikimus neskelbė.

Popiežius Pranciškus planuojamą M. Zuppi apsilankymą Pekine apibūdino kaip Vatikano taikos pastangų, kurių metu jau buvo aplankyti Kijevas, Maskva ir Vašingtonas, dalį.

Praėjusį mėnesį viename interviu popiežius sakė, kad taip pat svarsto galimybę paskirti nuolatinį atstovą, kuris būtų tiltas tarp Rusijos ir Ukrainos.

Vatikano diplomatinės pastangos Ukrainoje neseniai susidūrė su kliūtimi, kai Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio patarėjas Michailas Podoliakas rugsėjo 8 d. komentaruose Ukrainos žiniasklaidai pavadino popiežių Pranciškų „prorusišku" ir „nepatikimu" po to, kai popiežius rugpjūčio mėn. per vaizdo konferenciją su Rusijos jaunimu paminėjo imperijos carus ir „didžiąją Motiną Rusiją".

Kitą dieną Vatikanas atsakė į M. Podoliako komentarus, griežtai paneigdamas ukrainiečio teiginius, kad Vatikano bankas, arba IOR, gauna ar investuoja pinigus iš Rusijos.

„Tokia veikla ne tik neatitinka tikrovės, bet ir būtų neįmanoma", atsižvelgiant į tarptautines sankcijas ir banko vidaus „griežtą politiką", - teigė jis, be kita ko, apribodamas savo klientų ratą iki institucijų ar asmenų, kurie turi glaudžių ryšių su Katalikų Bažnyčia.

Popiežius Pranciškus per spaudos konferenciją su žurnalistais grįždamas iš Mongolijos taip pat pripažino, kad jo ankstesni komentarai apie „didžiąją Rusiją" nebuvo tinkami ir kad jis juos norėjo pasakyti tik kultūrine prasme, apibūdindamas didingas šalies literatūros ir muzikos tradicijas, o ne imperines ambicijas.

Vatikanas taip pat paskelbė paaiškinimą, kad popiežius neketino aukštinti Rusijos imperializmo, po to, kai Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčios vadovas, didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas pareiškė, kad popiežiaus komentarai sukėlė „didelį skausmą ir susirūpinimą" Ukrainos katalikams.

M. Zuppi pirmadienį žurnalistams sakė, kad nemano, jog Ukrainos prezidento padėjėjo neseniai išsakyta popiežiaus kritika kelia grėsmę jo taikos misijai.

„Manau, kad jei ir yra kokių nors abejonių, jos, aišku, jau išsklaidytos arba bus išsklaidytos. Jos suprantamos tokioje įtemptoje situacijoje", - sakė kardinolas, pranešė Italijos naujienų agentūra ANSA.

„Manau, kad Ukrainos vyriausybė ir žmonės supranta, kad Bažnyčia ir popiežius Pranciškus visada juos palaikė jų kančiose", - pridūrė jis.

Kardinolas paaiškino, kad Vatikanas nesiekia oficialiai tarpininkauti taikos procese Ukrainoje.

„Niekas niekada nekalbėjo apie tarpininkavimą, - sakė M. Zuppi.

„Tai visada buvo misija; popiežius tai paaiškino iš pat pradžių ir pakartojo, ko jis tikisi iš šios misijos, ir tiksliai pasakė, kad tai nebuvo ir nėra „tarpininkavimas", o veikiau pagalba."

The post Kardinolas M. Zuppi vyksta į Pekiną aptarti taikos pastangų Ukrainoje, paaiškina popiežiaus misiją appeared first on LAIKMETIS.

Vatikano atstovas spaudai Matteo Bruni (Matėjas Brunis) trumpame rašytiniame pranešime sakė, kad Pranciškus pavedė šią misiją kardinolui Matteo Zuppi (Matėjui Cupiui), kuris yra artimas pontifikui.

Vos prieš savaitę Pranciškus Vatikane kalbėjosi su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Vėliau V. Zelenskis, paklaustas apie jų susitikimą, pareiškė manąs, kad bet koks tarpininkavimas su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, įsakiusiu 2022 metų vasarį savo pajėgoms įsiveržti į Ukrainą, yra neįmanomas.

Balandžio pabaigoje, grįždamas į Romą iš piligriminės kelionės Vengrijoje, Pranciškus lėktuve sėdintiems žurnalistams nurodė, kad Vatikanas dalyvauja tam tikroje taikos misijoje, tačiau atsisakė pateikti detalių.

„Galiu patvirtinti, kad popiežius Pranciškus pavedė kardinolui Matteo Zuppi, Bolonijos arkivyskupui ir Italijos vyskupų konferencijos pirmininkui, susitarus su (Vatikano) Valstybės sekretoriatu, atlikti misiją, kuri padėtų sumažinti įtampą konflikte Ukrainoje, tikintis, kad tai padės pradėti taikos kelią, – sakė M. Bruni.

M. Bruni sakė, kad šios misijos tvarkaraštis ir mechanizmai šiuo metu yra nagrinėjami.

Anksčiau šią savaitę apie Vatikaną rašantis Italijos portalas nurodė, kad popiežius paskyrė asmeninius pasiuntinius kalbėtis su V. Zelenskiu ir V. Putinu, tikėdamasis susitarti dėl ugnies nutraukimo.

Trumpame Vatikano pareiškime Rusija nebuvo paminėta.

Pranciškus ne kartą pasmerkė karą, perspėjo dėl ginklų telkimo konflikte ir meldėsi už kenčiančius Ukrainos žmones. Visgi daugelyje savo komentarų apie karą jis vengė kaltinti V. Putiną.

Pontifikas yra sakęs, kad vyktų į Ukrainos sostinę, jei tokia piligriminė kelionė padėtų užtikrinti taiką, tačiau teigė, kad tai galėtų įvykti tik tuo atveju, jei jis galėtų apsilankyti ir Maskvoje.

The post Popiežius Pranciškus italų kardinolui pavedė ypatingą misiją appeared first on LAIKMETIS.

Popiežius Pranciškus sako, kad Bažnyčios judėjimai yra dovana. Jie yra Bažnyčios turtas.

„Štai kas jūs esate! Judėjimai atnaujina Bažnyčią savo gebėjimu užmegzti dialogą, tarnaudami evangelizacijos misijai. Gyvendami pagal savo charizmas jie rodo Evangelijos žavesį ir naujumą. Kaip jie tai daro? Kalbėdami įvairiomis kalbomis, – jie atrodo skirtingai, tačiau skirtumus nulemia kūrybiškumas – bet visada suprasdami kitus ir patys būdami suprantami kitiems, tarnaudami vyskupijų bei parapijų labui, vengdami pagundos užsidaryti savyje. Nes juk yra toks pavojus, ar ne?", - retoriškai klausia popiežius.

Jis ragina: „Niekada nestovėkite vietoje, atsiliepkite į Šventosios Dvasios impulsus, į iššūkius, į šiuolaikinio pasaulio pokyčius. Būkite darnoje su Bažnyčia, nes darna yra Šventosios Dvasios dovana".

The post Popiežius gegužę kviečia melstis už Bažnyčios bendruomenes appeared first on LAIKMETIS.