Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia (LELB), apskritai liuteronai pasaulyje pasižymi tuo, kad palaiko ryšius ir bendrauja su kitomis krikščioniškomis konfesijomis. Kodėl tai svarbu?

Liuteronai, kaip ir kitų konfesijų tikintieji, suvokia, kad Bažnyčios skilimai, susiskaldymai, nevienybė kyla ne iš Dievo, bet iš žmogiško silpnumo, iš nuodėmės. Pats Viešpats Jėzus Kristus, kol dar regimai buvo tarp mūsų, meldė Tėvą: „kad jie būtų viena", „tegul visi bus viena!" (Jn 17,11.21-22). Mes jau esame paveldėję mokymo, pamaldumo skirtumų. Tačiau svarbu, ką mes darome ir padarėme, kad Bažnyčios Galvos – Kristaus – troškimas būtų išpildytas. Į 21 amžių iš 20–ojo atsinešėme ne tik geras vienybės intencijas, bet ir realybės pojūtį, kad, nepaisant skirtumų, yra daug mus jungiančių dalykų. Kiekvienoje krikščioniškose tradicijoje yra dvasinių turtų, pamaldumo grožio, kuriais galime dalintis – ir dalijamės. Taip pat turime vieningai liudyti Kristaus Evangeliją, kuriai žmonių kasdienybėje liko visai mažai vietos.

Vienas naujausių ekumenizmo pavyzdžių – vasarą Klaipėdoje vykęs koncertas Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios atstatymui paremti. Kodėl dėl šio kilnaus tikslo reikia jungtis skirtingoms konfesijoms?

Esame labai dėkingi broliui Benediktui, broliui Astijui ir visiems broliams, kad pranciškonai taip aktyviai ėmėsi iniciatyvos paremti Klaipėdos Švento Jono bažnyčios atstatymą. Mums, liuteronams, tai buvo labai džiugus netikėtumas. Juk mes dažniau girdėdavome, esą, „kam jums bažnyčia". Ir ne kartą iš įvairaus rango valdžios žmonių neoficialiai nuskambėdavo: „Juk patys suprantate, kad jūsų remti negalime. Jei būtumėte katalikai – būtų kitas reikalas."

O savo tokia ekumenine laikysena brolis Benediktas parodė labai platų ir gilų krikščionišką supratimą, kad Klaipėdos miestas yra visų, kad miesto dvasinis paveldas svarbus ne kuriai atskirai konfesijai, bet visiems krikščionims ir visiems geros valios žmonėms. Todėl Šv. Jono bažnyčia svarbi visiems, kuriems yra brangi ir svarbi Klaipėda.

Ryškiausiai šiame projekte buvote matomas Jūs, LELB Vyskupas, ir Klaipėdos brolis pranciškonas Benediktas. Kokių dar turite bendrų planų, tikslų, projektų? Galbūt prie Šv. Jono bažnyčios atstatymo jungiasi ir kitos bendruomenės?

Mūsų bendradarbiavimas ir artimesnė pažintis su broliu Benediktu prasidėjo maždaug prieš metus. Su juo ir aplink jį bendradarbiavimui buriasi ir Romos katalikai, ir liuteronai, ir kitų konfesijų žmonės. Per tą laiką turėjau galimybę pamatyti, kokie dideli darbai yra padaryti ir daromi sielovados, karitatyvinėje, pilietiškumo ugdymo srityse. Akivaizdus sutiktų žmonių nuoširdus dėkingumas broliams pranciškonams už jų darbus, dvasinį palydėjimą ir viltį.

Brolis Benediktas yra tikras klaipėdietis ir labai gerai suvokia Klaipėdos ir Mažosios Lietuvos daugiakonfesinį, daugiakultūrinį paveldą bei tai, kiek dar reikia jo atkurti, jį suvokti. Šv. Jono bažnyčia, be abejo, yra vienas iš svarbiausių, jei ne pats svarbiausias, objektas. Tačiau egzistuoja ne tik materialaus, bet ir kultūrinio, dvasinio paveldo dalykų, kuriuos būtų nuostabu aktualizuoti, suprasti. Šioje srityje, jau neminint krikščioniško liudijimo svarbos, tikrai yra daug darbų, kuriuos ne tik galima, bet ir reikia nuveikti. Tad bendradarbiavimui erdvė tikrai labai plati.

Kodėl brolis Benediktas yra reikalingas Klaipėdoje dėl šio miestui svarbaus strateginio objekto – Šv. Jono bažnyčios?

Brolis Benediktas įkvėpė naujos gyvybės Šv. Jono bažnyčios atstatyme, iš visos širdies rodydamas ir kartodamas, kad tai nėra vien tik liuteronų projektas. Turime prisiminti, kad liuteronų parapija jau turėjo patvirtintą projektą mažesnės bažnyčios statybai. Tačiau visuomenė, miesto valdžia, paprastai tariant – visi pageidavo, kad bažnyčia būtų atkurta tokia, kokia buvo. Tik iki brolio Benedikto mums nelengvai sekėsi atkreipti žmonių dėmesį, kad ši istorinė miesto šventovė nėra tik vienos konfesijos sumanymas. Dabar tenka išgirsti vis daugiau balsų tiek Romos katalikų, tiek stačiatikių, tiek netikinčių žmonių, kad bažnyčia reikalinga visiems miestiečiams ir yra svarbus objektas atvykstantiems svečiams.

Su broliu Benediktu praėjusių metų birželį traukėme vežimaitį su simbolinėmis Šv. Jono bažnyčios atstatymo plytomis. Tikėjomės drauge jį traukti tol, kol bendra kelionė išsipildys tikromis plytomis bažnyčios sienose ir varpų skambesiu jos bokšte.

The post Liuteronų vyskupas: brolio Benedikto dėka Klaipėdos Šv. Jono bažnyčia tapo visiems svarbiu projektu appeared first on LAIKMETIS.

Lietuvos liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis paskelbė: „2021 m. liepos mėnesį po aktyvistų skundų Youtube pašalino šį tiesioginės transliacijos vaizdo įrašą („neapykantos kalba"). Mūsų apeliaciją Youtube atmetė, o po to viena mūsų valstybės įstaiga vykdė išsamų tyrimą.

Šiandien, po 3,5 metų, video „Atsakymai liuteronams" atblokuotas, vėl atsiradus galimybei pateikti apeliaciją Youtube:

Ačiū visiems, kurie tuo metu palaikėte, brangindami sąžinės ir žodžio laisvę (kai kurie – net ir nepritardami Lietuvos liuteronų bažnyčios pozicijai).“

Manoma, kad neapykantos kalba buvo palaikyta krikščioniška liuteronų pozicija lytiškumo klausimais.

The post „Youtube“ atblokavo Lietuvos liuteronų vyskupo Mindaugo Sabučio vaizdo įrašą appeared first on LAIKMETIS.

Bendroje maldoje dalyvavo atstovai iš Romos katalikų Bažnyčios, Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios, Konstantinopolio patriarchato Lietuvos egzarchato Bažnyčios, Lietuvos Naujųjų Apaštalų Bažnyčios ir Graikų apeigų katalikų Bažnyčios.

Homilijos žodį susirinkusiems tarė evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis. Savo giesmėmis džiugino ir šlovinti Viešpatį kvietė Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios choras „Adoremus“.

The post Vilniuje įvyko ekumeninės pamaldos appeared first on LAIKMETIS.

Būtingės bažnyčia, kurioje yra numatyta 320 sėdimų vietų, vakar vos talpino susirinkusiuosius. Čia matėme ir tuos, kurie jau ne vieną dešimtmetį pajūrio keliais ir takeliais skuba į pamaldas, ir tuos, kurie išvykę gyventi į kitus Lietuvos miestus ar užsienį vis tiek sako: mes – iš Šventosios, mes – iš Būtingės. Buvo be galo malonu matyti ir daug jaunų žmonių.

Būtingės bažnyčioje šventines pamaldas laikė ir kartu su tikinčiaisiais meldėsi Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, kaimyninės Rucavos (Latvija) parapijos dekanas Ainars Jaunskalže ir Būtingės parapijos klebonas kunigas Saulius Varanavičius.

Daug gražių, nuoširdžių ir prasmingų sveikinimo žodžių tarė ir kitų Lietuvos evangelikų liuteronų parapijų vadovai, tarp jų ir svečiai iš Kauno, Klaipėdos bei Šilutės.

Tarp garbingų svečių buvo ir Latvijos ambasadorė Lietuvoje Solveiga Silkana.

Giesmių bei šventinių sveikinimų atsivežė Šilutės choras „Laudamus“ ir gražiai tautiškai kostiumais pasipuošusios Rucavos etnografinio ansamblio moterys.

Dabartinė evangelikų liuteronų bažnyčia Būtingėje, kurios jubiliejus buvo minėtas, yra ne tik seniausia mūsų savivaldybėje, bet ir viena iš keturių seniausių veikiančių bažnyčių Lietuvoje. Tai jau penktoji bažnyčia šioje parapijoje. Prieš tai buvusios keturios buvo nedidukės medinės ir, atlaikiusios pusę amžiaus, sunykdavo bei sugriūdavo. O štai dabartiniai Būtingės Dievo namai vakar pradėjo skaičiuoti trečiąjį gyvavimo amžių, o virš jos įėjimo išdidžiai puikuojasi čia įamžinti statybos metai – 1824.

Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčia bei parapija į Lietuvos istorijos puslapius įrašyta ir dėl to, kad ji pirmoji sovietmečiu pradėjo rengti stovyklas jaunimui. Pirmoji pievoje visai greta, šalia Šventosios upės, buvo surengta 1981 metais. Vakar prisiminta, kaip stovyklos rengėjams vėliau teko ne kartą pabuvoti ir aiškintis atitinkamuose sovietiniuose kabinetuose.

Dabartinė Būtingės bažnyčia pastatyta iš akmenų ir plytų – kad būtų tvirta ir galėtų minėti dar ne vieną jubiliejų. Džiaugiuosi, jog visiems kartu bei prisidėjus Palangos savivaldybei dabar šie Dievo namai iš pagrindų sutvarkyti bei restauruoti. Būtingės parapijos klebonas kunigas Saulius Varanavičius vakar ne kartą apie tai kalbėjo, džiaugėsi, dėkojo už tokį dėmesį bei pagalbą ir šypsojosi, jog paskutinieji – aplinkos tvarkymo darbai – buvo baigti visai šventės išvakarėse, o į talkas rinkosi ir patys parapijiečiai.

Būtingės bažnyčioje greta šviestuvų kabo išskirtinė bažnytinės bendruomenės relikvija – baltai mėlynas laivelis. Istorijos šaltiniai mini, kad pirmasis toks buvo pakabintas antroje šios parapijos bažnyčioje. Seniau prie šio bažnyčios prieangyje kabojusio jūrinio simbolio prieš išplaukiant į jūrą buvo „krikštijami“ Šventosios jūreivystės mokyklos kursantai. Dabartinis sukurtas maždaug prieš 30 metų, jo autorius – skulptorius Petras Baronas.

"Norėčiau palinkėti Būtingės bažnyčiai kartu su simboliniu laiveliu dar ne vieną šimtmetį būti žmonių širdyse ir dar ne vienai mūsų pajūriečių kartai padėti surasti Dievo palaimą.

Ačiū kunigui Sauliui, parapijos pirmininkui Edvardui Brigmanui ir visiems parapapijiečiams už tokią gražią, jautrią ir neišpasakytai šiltą bendruomenės šventę. Ačiū, kad esate, taip mylite ir taip rūpinatės savaisiais Dievo namais.

Man buvo labai didelė garbė vakar dieną būti kartu su Jumis," - savo feisbuko paskyroje rašė Palangos meras Šarūnas Vaitkus.

Parengta pagal Palangos savivaldybės informaciją

The post Būtingės evangelikų liuteronų parapijos bažnyčia paminėjo 200 metų jubiliejų appeared first on LAIKMETIS.

Kasmet organizuojamas renginys skatina labiau atkreipti dėmesį į onkologinėmis ligomis sergančių žmonių problemas, solidarizuotis su jais, sustiprinti jų ir artimųjų viltis įveikti ligą. Generalinis renginio rėmėjas – UAB „Aros Marine“.

„Klaipėdos pranciškonų vienuolių bendruomenės pradėta „Vilties bėgimo“ iniciatyva yra tapusi gražia vilties švente ne tik uostamiesčiui, bet ir visai Lietuvai. Šis renginys kasmet ne tik pritraukia gausų bėgikų ir geros valios žmonių būrį, verslo organizacijų, švietimo įstaigų, bet ir prisideda prie kitų reikšmingų socialinių iniciatyvų įgyvendinimo. Šiemet papildomai kviečiame susivienyti bendrai misijai – visiems kartu atstatyti šv. Jono bažnyčią Klaipėdoje“, - sako brolis Benediktas Jurčys.

Kvietė atstatyti šv. Jono bažnyčią

Tradicinius „Vilties bėgimo“ sporto renginius papildė turtinga kultūrinė programa.

„Vilties bėgimo“ renginiai uostamiestyje vyks gegužės 17 - 19 dienomis. Jų metu vyko šv. Jono bažnyčios atstatymo koncertas ir paramos akcija, jaunųjų atlikėjų koncertas „Jauni ir viltingi“, jau tradicija tapusi „Vilties treniruočių diena“.

Paramos akcija šv. Jono bažnyčios atstatymui, kurią įgyvendina bendram tikslui susivieniję pranciškonų vienuoliai ir liuteronų bendruomenė. Vakare Atgimimo aikštėje vyko koncertas, kuriame pasirodė įvairios krikščioniškos muzikos grupės iš Klaipėdos, Šilutės ir Tauragės. Prieš koncertą pranciškonų ir liuteronų dvasininkai kartu keliavo simbolinį kelią nuo Senojo turgaus iki Atgimimo aikštės, kartu tempdami simbolinį vežimą su kartoninėmis plytomis – Klaipėdos bendruomenės vienybės, solidarumo ir paramos simboliu. Jas įsigyti ir taip paaukoti bažnyčios statybai koncerto metu buvo kviečiami visi klaipėdiečiai ir miesto svečiai.

Aukcioninė plyta Šv. Jono bažnyčios atstatymui parduota už 400 eurų geradariui klaipėdiečiui Žilvinui. Surinktos lėšos bus skirtos šv. Jono bažnyčios atstatymui, kurią po II pasaulinio karo 1945 m. nugriovė sovietai.

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis laiške Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio broliams rašo: "Jūsų troškimas dalyvauti Šv. Jono bažnyčios atstatymo iniciatyvoje įkvepia naujos vilties ir jėgų visiems geros valios žmonėms, laukiantiems, kad Klaipėdoje po daugelio dešimtmečių vėl stovėtų Šv. Jono bažnyčia. Aš taip pat esu tarp tokių pastiprintųjų. Esu dėkingas ir visa širdimi palaikau Jūsų brolišką ekumeninę iniciatyvą gegužės 17 d. „Vilties bėgimo“ koncerto metu rinkti aukas bažnyčios atstatymui. Taip pat Jūsų prašau ir toliau malda, žodžiu bei darbu dalyvauti Šv. Jono bažnyčios atstatyme. Atstatytoji Šv. Jono bažnyčia primins Klaipėdos miesto gyventojams ir svečiams, kad Kristus yra gyvas ir kad Jis yra tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. (Jn 1,9)“

„Džiaugiamės, kad prie šv. Jono bažnyčios atstatymo prisijungė ir broliai pranciškonai. Tikime, kad bendru darbu ir tikėjimu, klaipėdiečių atviromis širdimis išvysime pakylant šv. Jono bažnyčią“, – viliasi Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos kunigas Reincholdas Moras.

„Vilties treniruočių dieną“ papildė kultūrinė programa

Tradiciškai – dieną prieš „Vilties bėgimą“ – Atgimimo aikštėje buvo organizuojama ir „Vilties treniruočių diena“. Gegužės 18 dieną vyko specialiai bėgimui pasiruošti kviečiančios grupinės treniruotės: pilates, zumbos, jėgos ir kitos. Šeimoms ruošiamos linksmos ir azartiškos sportinės rungtys, kuriose galės dalyvauti visi – nuo kūdikių iki senjorų. „Vilties treniruočių diena“ organizuojama jau 8 – tąjį kartą. Tai paramos renginys - akcija, skirta šv. Pranciškaus onkologijos centro veiklai paremti.

Gegužės 18 dieną „Vilties bėgimo“ renginius Atgimimo aikštėje pratęsė jaunųjų atlikėjų kultūrinė programa „Jauni ir viltingi“. Savo muziką dovanojo vis dar besimokantys mokykloje, tačiau solidžią muzikinę patirtį festivaliuose, konkursuose jau sukaupę talentingi jaunuoliai. Scenoje pasirodė muzikantai iš Klaipėdos licėjaus, Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos saksofonų kvartetas, J. Karoso muzikos mokyklos akademinio džiazo skyriaus grupė „Stop Jazz“ ir Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos džiazo orkestras „Big Bendas“.

Vyks 17 – tąjį kartą

Gegužės 19 dieną renginių ciklą užbaigs kasmetinis „Vilties bėgimas“ – vienas didžiausių renginių Vakarų Lietuvoje, kuriame tradiciškai dalyvauja apie 10 tūkst. žmonių ir apie 250 savanorių. Juos renginio metu šiemet apdovanos „Vilties bėgimą“ globojanti Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė.

„Klaipėda – vienintelis miestas Baltijos šalyse, turintis „Šv. Pranciškaus onkologijos centrą“, kuriame bėgimo metu surinktų aukų dėka onkologiniams ligoniams bei jų artimiesiems yra nemokamai teikiamos dvasinės terapijos ir psichosocialinės paslaugos. Džiaugiuosi, kad per 17 metų tūkstančiai žmonių dalyvavo ir toliau dalyvauja šiame bėgime bei brandina savyje savanorystę, kaip solidarumo dovaną sergantiesiems“, - kalba br. Benediktas.

The post Klaipėdoje 17–tąjį kartą vyksta „Vilties bėgimas“ appeared first on LAIKMETIS.

Paskutinį kartą Naujų Metų pamaldoms kunigai Ramučiuose buvo susirinkę 2007 metais. Tačiau per pastaruosius metus Ramučių bažnyčia labai atsinaujino: buvo pakeistas stogas, atkurtas skliautas, įvesta nauja elektros instaliacija, žaibosauga, pradėta įrenginėti priešgaisrinė signalizacija. Altorinę dalį papuošė vitražai su apaštalų Petro ir Pauliaus atvaizdais. 2023 metais naujai buvo perdažytos bažnyčios sienos, medinės grindys, balkonai ir bažnyčios suolai, todėl kilo mintis vėl Naujųjų Metų pamaldoms sukviesti visus kunigus bei tikinčiuosius į Ramučius. O konsistorijos nariai ir kunigai galėjo gyvai pamatyti bei įvertinti atliktus darbus.

Remonto darbus finansavo Šilutės r. savivaldybė (iš religinėms bendrijoms skiriamų lėšų), LELB konsistorija (iš Šiaurės Vokietijos evangelikų liuteronų bažnyčios bei Lipės krašto bažnyčios fondų, bei iš valstybės asignavimo lėšų). Nemažai prisidėjo ir pavieniai aukotojai iš Lietuvos ir Vokietijos.

Parapijos vardu buvo dėkojama vyskupui M. Sabučiui ir visiems konsistorijos nariams už palaikymą. Už atliktus darbus padėką reiškiame UAB ”Stogdesta” direktoriui Mindaugui Jukniui, UAB ”Stamela” vadovams Stanislovui ir Matui Liepiams, UAB ”Elektros energetika” direktoriui Remigijui Zdanevičiui, vitražistams Daugiui Bumbuliui ir Daliai Mulevičienei. Architektams Egidijui Vidrinskui ir Aurimui Širviui.

Tačiau susirinkusieji galėjo įsitikinti, kad ne visi darbai dar baigti. Nors bažnyčia buvo šildoma, per kiaurus langus skverbėsi žiemos šaltis ir šaltais pirštais glostė nugaras, priversdamas ne vieną ieškotis vietos kuo arčiau šildytuvų…

Ateityje dar reikės atkurti ir kai kurias puvinio sunaikintas duris su durų staktomis.
Šventinėms pamaldoms vyskupas Mindaugas Sabutis išrinko keturias bendras giesmes. Visos jos sukurtos lygiai prieš 500 metų: ”Sūnus tikrasis Dievo” (KG 58), ”Išdidūs kalba pašaipiai” (KG 283), ”O Dieve, iš bėdos gelmių” (KG 291) ir ”Krikščionys, džiaukitės didžiai” (KG 365).

Pamaldas papuošė savo giesmėmis ir sakralinės muzikos choras ”Laudamus”, atvykęs iš Šilutės (vad. Irena Šemeklienė). Tik didieji bažnyčios vargonai balkone visų pamaldų metu stovėjo nebylūs, pridengtu veidu, nes – tebėra bebalsiai ir bedančiai. Išlikę tik vargonų dumplės – vargonų plaučiai – ir pavienės medinės detalės.

Dar ir sustojęs laikrodis mena tuos laikus, kai buvo išplėšta jo širdis ir išvežtas nežinoma kryptimi jo mechanizmas. Džiugina tik tai, kad išliko bent bažnyčios varpai, kurie Ramučių gyventojus kartą mėnesyje sukviečia į pamaldas, nedrąsiai ragindami palikti kasdieniškų darbų rūpesčius ir kelti širdis bei mintis ”Dievop”, vien – ”Dievop”…

Ramučių bažnyčia yra viena jauniausių Klaipėdos krašto bažnyčių, pastatyta tik 1929 metais. Dvasinė apylinkė, iš kurios išaugo Ramučių parapija buvo suformuota 1895 metais.
Šioje parapijoje 1901 metais dvasininko tarnystę pradėjo kun. dr. Vilius Gaigalaitis. Tačiau šis Klaipėdos krašto šviesuolis čia ilgai neužsiliko. V. Gaigalaitis netrukus gavo geresnį paskyrimą – buvo pakviestas į Priekulės parapiją tarnauti antruoju kunigu.

Visą sovietmetį net sunkiausiais laikais bažnyčia nebuvo užvėrusi durų. Ja rūpinosi (pagal išgales) labai pasišventę parapijiečiai ir kunigai. Nuo 2016 metų parapiją aptarnauja kun. Remigijus Šemeklis.

The post Lietuvos liuteronai bendromis pamaldomis pradėjo metus appeared first on LAIKMETIS.

XIII liuteronų pasaulinė asamblėja sušaukta praėjus šešeriems metams nuo paskutinės, įvykusios 2017-aisiais Namibijoje. Kone savaitės trukmės dabartinio susitikimo programoje – apie 400 dalyvių, vyrų ir moterų iš visų žemynų, jaunų ir vyresnių, bendra malda, bendros diskusijos, įvairių ataskaitų pristatymas ir aptarimas. Taip pat susipažinimas su Krokuva ir jos krikščionių bendruomenėmis: susitikimo šeimininkė yra Krokuvos evangelikų liuteronų parapija, gyvuojanti nuo 1557 metų. Susitikimo programoje taip pat įrašytas dar vienas svarbus punktas – apsilankymas Aušvico-Birkenau memoriale, buvusiame nacistiniame konclageryje, kuriame įvyko viena iš baisiausių XX amžiaus dramų.

Rugsėjo 15, 16 ir 18 dienomis trys pranešėjai pristatė po vieną pagrindinės temos elementą. Apie krikščionių Bažnyčių priklausymą „vienam kūnui“ kalbėjo pastorė iš Indonezijos Benny Sinaga, vadovaujanti Batako Bažnyčios, vienos iš didžiausių pietryčių Azijoje, merginų ir moterų seminarijai, turinčiai apie 170 narių. 

Apie fragmentuotame pasaulyje „vienos Dvasios“ vienybės link vedamas Bažnyčias kalbėjo pastorius iš Etiopijos Brukas Ayele, taip pat vadovaujantis seminarijai. Pasak jo, vienybės ir skirtingumo derinimas yra etiopų krikščionių kasdienybė: krašte sugyvena 86 lingvistinės ir etninės grupės, šalyje veikia misionieriai, atstovaujantys įvairiausioms krikščioniškoms tradicijoms. Nepaisant visų skirtumų, yra įmanoma būti viena ir vienos Dvasios Bažnyčia. 

Trečiąją potemę – „viena viltis“ – pristatė buvusi Švedijos Liuteronų Bažnyčios vadovė arkivyskupė Antje Jackelén, kuri, pasak jos pačios, sieks parodyti skirtumą tarp krikščioniškos vilties ir paprasto optimizmo.

Rugsėjo 14 dienos ryte bendro pobūdžio ataskaitą pristatė Pasaulinės liuteronų federacijos generalinė sekretorė. Galima priminti, kad šias pareigas eina Estijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios pastorė Anne Burghardt. Ji taip pat yra pirmoji moteris, kuri eina generalinio sekretoriaus pareigas.

Įtampa tarp krikščionių kenkia jos tikėtinumui

Po pastorės A. Burghardt ataskaitos įvadinį pranešimą 13-osios Pasaulinės liuteronų federacijos asamblėjos dalyviams skaitė katalikų kunigas Tomášas Halíkas iš Čekijos, žinomas teologas, Bažnyčių ir religijų dialogo rėmėjas.

Pasak jo, Bažnyčios, visas krikščioniškasis pasaulis yra prie naujos reformos – nei pirmos, nei paskutinės, nes Bažnyčia, kaip sakė Augustinas, semper reformanda – slenksčio.

Reforma, formos transformacija, yra būtina ten, kur forma trukdo turiniui, kur ji slopina gyvosios šerdies dinamiškumą. Krikščionybės šerdis yra prisikėlęs, gyvas Kristus, gyvenantis vyrų ir moterų tikėjime, viltyje ir meilėje, Bažnyčioje ir už jos matomų ribų. Šias ribas reikia plėsti, o visas mūsų išorines tikėjimo apraiškas reikia perkeisti, jei jos trukdo mūsų troškimui išgirsti ir suprasti Dievo žodį, pažymi kun. Tomášas Halíkas.

Dvi lygiagrečiai vykusios XVI amžiaus reformos – liuteroniškoji ir katalikiškoji – praturtino, atnaujino ir pagilino krikščionybę, tačiau kartu ją ir suskaldė. XX amžiuje taip pat prasidėjo dvi didelės paralelinės reformos – globali sekmininkiškos krikščionybės sklaida bei Vatikano II Susirinkimas, žymėjęs perėjimą nuo konfesiškai uždaros, kultūriškai protestantizmui ir modernybei priešiškos katalikybės prie visuotinai ir ekumeniškai atviro katalikiškumo.

Naujausia, dabartinė reforma gali remtis abiem šiomis „neužbaigtomis revoliucijomis“ ir taip žengti didelį žingsnį krikščionių vienybės link: „vienas kūnas, viena Dvasia, viena viltis“.

„Esu giliai įsitikinęs, kad krikščionių vienybės dovaną gausime, jei įsitrauksime į bendrą kelionę dar platesnio ir gilesnio ekumenizmo link“, – sakė čekų katalikų teologas ir pabrėžė, kad XXI amžiaus ekumenizmas turi eiti daug toliau nei praėjusio amžiaus ekumenizmas. O šios naujosios reformos tikslas negali būti vien krikščionių vienybė, nes ji įmanoma tik vieningos žmonių šeimos, prisiėmusios atsakomybę už tai, kas ją supa, kontekste.

Būtina giliau suvokti ir priimti Bažnyčios misiją ir esmę: būti veiksmingu ženklu (signum efficiens) vienybės, į kurią visa žmonija yra pašaukta, įrankiu, padedančiu susitaikyti ir gydyti mūsų bendro pasaulio žaizdas. Vienybės – o tai yra vienybė skirtingume – siekiame ne tam, kad krikščionybė taptų galingesnė ir įtakingesnė šiame pasaulyje, bet kad ji taptų tikėtina – „kad pasaulis įtikėtų“. Mums patikėtą žinią turime perteikti patikimai, suprantamai ir įtikinamai. Įtampa tarp krikščionių kenkia jos tikėtinumui.

Kaip kadaise pirmoji krikščionių bendruomenė neliko viena iš žydų sektų, nes peržengė siauras kultūrines ribas, kad perduotų visuotinį transcendentinį kvietimą, taip ir šiandienos krikščionybei būtina peržengti esamas mentalines ir institucines, konfesines, kultūrines ir socialines ribas, kad galėtų vykdyti savo visuotinę misiją. Ar prisidėsime prie to, kad mūsų liudijimas padėtų šį pasaulį paversti civitas ecumenica, ar savo abejingumu ir egocentrizmu tapsime tragiško civilizacijų susidūrimo bendrininkais?

Ar tikinčiųjų bendruomenės taps dabartinių problemų ar jų sprendimo dalimi, klausia kun. Tomášas Halíkas, pasak kurio, pasaulio ir Bažnyčios istorija nėra nei vienpusė pažanga, nei nuolatinis nuosmukis ir nutolimas nuo idealizuotos praeities, bet atvira drama, nuolatinės malonės ir nuodėmės, tikėjimo ir netikėjimo grumtynės, vykstančios kiekvieno žmogaus širdyje. Taip pat reikia nuolatinio tikėjimo ir kritinės minties gretinimo: Feuerbachas, Marxas, Freudas, Nietzsche’ė leido suprasti, kad daug mūsų idėjų apie Dievą buvo mūsų baimių ir troškimų, mūsų socialinės situacijos, mūsų vaizduotės ir iliuzijų projekcijos. Įsivaizduotas dievas miršta, bet autentiška krikščioniška transcendencija lieka, tarp daugelio kitų dalykų pažymi katalikų teologas.

Išsirinko naują Federacijos pirmininką

Rugsėjo 16 dieną išrinktas naujas Federacijos pirmininkas – danų vyskupas Henrikas Stubkjæris, pakeisiantis nuo 2017 metų pirmininko pareigas ėjusį arkivyskupą iš Nigerijos Musą Panti Filibus.

61 metų amžiaus Henrikas Stubkjæris, keturių vaikų tėvas, iki išrinkimo vyskupu 2014 metais vadovavo nevyriausybinei karitatyvinei organizacijai DanChurchAid. Ši organizacija buvo įsteigta 1922 metais, Danijos, sąlyginai mažai nukentėjusios nuo I Pasaulinio karo, liuteronams nusprendus padėti labiau nukentėjusių kraštų bendruomenėms. Šiuo metu ji veikia kone 20 pasaulio kraštų, turi virš 700 darbuotojų ir daug savanorių talkininkų. DanChurchAid yra ACT (Action by Churches Together) aljanso dalis. Šis aljansas vienija apie 140 narių, tikėjimo įkvėptų humanitarinių organizacijų, dirbančių 120 šalių. 

Po išrinkimo vyskupu Henrikas Stubkjæris pradėjo vadovauti Vyborgo liuteronų vyskupijai. Apie 42 tūkstančius gyventojų turintis Vyborgo miestas yra vienos iš Danijos apskrities – Vidurio Jutlandijos regiono – sostinė, turinti gilią istorija, kaip liudija senoji katedra, pradėta statyti 1140 metais. Šis IX–X amžiais vikingų įsteigtas miestas glaudžiai susijęs su ankstyvąja Danijos karalystės istorija.

„Mano vizija Pasaulinei liuteronų federacijai – dirbdami kartu kaip bendruomenė, siekianti įgyvendinti krikščionių tikėjimą per humanitarinę pagalbą ir pagalbą vystymuisi, advokatavimą, bendrą liudijimą ir dialogą, gauname papildomą pridėtinę vertę“, – sakė naujasis Pasaulinės  Liuteronų Federacijos pirmininkas, kreipdamasis į Krokuvos asamblėjos dalyvius. Savo pastabose jis taip pat paminėjo tikėjimu grįstą humanitarinį liuteronų ir katalikų bendradarbiavimą, atitinkamą Liuteronų Tarnystės pasauliui ir Caritas Internationalis organizacijų susitarimą ir ta proga įvykusią audienciją pas popiežių Pranciškų.   

Reikia pridurti, kad danų vyskupas Henrikas Stubkjæris nėra naujokas Pasaulinės liuteronų federacijos reikaluose – 2017 metais jis buvo išrinktas į Federacijos tarybą.

The post Krokuvoje vyko Pasaulinės liuteronų federacijos asamblėja appeared first on LAIKMETIS.

Baigus didžiosios pastato dalies atnaujinimą buvo pristatyti atnaujinimo darbai. Sveikinimo žodį tarė KU rektorius prof. Artūras Razbadauskas, SHMF dekanas prof. Rimantas Balsys, UAB „Pamario restauratorius“ direktorius Aldas Kliukas ir kiti svečiai.Atnaujintas erdves palaimino Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius ir Lietuvos liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis.

Po oficialiosios dalies dvasininkai aplankė fakultete įsikūrusį šv. Jono Pauliaus II krikščioniškųjų studijų centrą, kurio veiklą pristatė centro vadovas prof. mons. Arvydas Ramonas.

The post Telšių vyskupas palaimino atnaujintas erdves Klaipėdos universitete appeared first on LAIKMETIS.

Tačiau Lietuvos istorija – tai persipinusių tikėjimų, kultūrų istorija. Sovietmetis skaudžiai palietė visas tikinčiųjų bendruomenes.

Su Evangelikų liuteronų vyskupu Mindaugu Sabučiu kalbamės apie ano laikmečio persekiojimus ir šių dienų aktualijas.

Jūsų Ekscelencija, kokį pėdsaką okupacijos laikotarpis paliko Lietuvos Evangelikų liuteronų bažnyčios gyvenime? Ar skyrėsi sovietinės valdžios požiūris į skirtingas krikščioniškas konfesijas?

-Mums sunkus buvo prieškaris, karas ir pokaris. Praradome 90 procentų kunigų, parapijiečių, parapijų. Prieš karą Lietuvoje (kartu su Klaipėdos kraštu) gyveno apie 230-250 tūkst. liuteronų, dabar mūsų likę apie19-20 tūkstančių.

Iš kelių dešimčių kunigų po karo liko 6, sovietmečiu buvo leista registruoti tik 20 parapijų, visas toliau nuo miestų. Liuteronybė miestuose buvo visiškai draudžiama. Į Nepriklausomybę įžengėme turėdami 27 parapijas.

Priespaudos metais mūsų bažnyčios veikla nebuvo tokia aktyvi, nes nebuvo likę ir resursų. Valdžia persekiojo ir spaudė, kunigai buvo represuojami, kartais suimami ir vidury pamaldų, tremiami į Sibirą, iš kurio ne visi grįžo.

Dar iš ankstesnių laikų buvo susiformavęs požiūris, kad liuteronai kaip ir nelietuviai, nors pirmoji lietuviška knyga M.Mažvydo „Katekizmas“ buvo liuteronų kunigo parašyta, K. Donelaitis taip pat buvo liuteronų kunigas.

Sovietmečiu toks požiūris buvo dar labiau stiprinamas, įžvelgiamas neva vokiškumas. Nors absoliuti dauguma liuteronų Lietuvoje buvo lietuviai. Žinoma, buvo ir vokiečių, bet dauguma jų prieš ar per karą pasitraukė arba žuvo.

Prisimindami anuos laikus, mes prisimename ir LKB Kroniką, jos aktyvius žmones, kankinius, represuotus, kalintus. Mes prisimename juos su dideliu dėkingumu.

Jie veikė ir aukojosi ne tik dėl savęs, ne tik dėl savo Bažnyčios, bet ir dėl kitų mažesnių bažnyčių, ir dėl visų Lietuvos žmonių. 

Labai dažnai, nebūtinai viešai, bet širdy padėkoju Dievui, kad jie nebijojo tikėti ir liudyti savo tikėjimą grėsmės akivaizdoje.

Jų indėlis į laisvę, kurią mes dabar turime, didžiulis.

Kur buvo ruošiami liuteronų dvasininkai? Kaip vaikai buvo mokomi tikybos ir rengiami sakramentams?

- Kunigų rengimas buvo itin suvaržytas, artimiausia vieta, kur buvo rengiami kunigai, buvo Ryga.

Prisimenu, kaip eidavome rengtis konfirmacijai (tai analogas katalikų pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui) mano gimtojoje Tauragėje. Prie vyskupo namų, kuriuose rinkdavomės, stovėdavo koks nors žiguliukas, su jame sėdinčiais vyrukais pilkais kostiumais. Matyt, fiksuodavo, kiek vaikų ateina.

Vos tik kunigai daugiau imdavo bendrauti, dirbti su jaunimu, tuoj pat būdavo kviečiami į saugumą.

Žmonės, kurie užimdavo kokias nors pareigas, nebūtinai aukštas, pavyzdžiui, mokytojai, tarnautojai, bijodavo viešinti, kad yra tikintys. Todėl labai dažnai vaikai buvo krikštijami namuose. Pirmoji Komunija kai kada bažnyčiose būdavo teikiama naktį.

Sovietmečiu parapijiečiai buvo raginami atsisakyti bažnyčių, iš jų buvo reikalaujama pasirašyti, kad jie atsisako parapijos, kad bažnyčia joje nereikalinga.

Kaip ir kitų konfesijų parapijos, mūsų bažnyčios taip pat būdavo apkraunamos milžiniškais mokesčiais, kurie buvo vadinami draudimu.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika buvo skirta Vakarams pranešti apie tikinčiųjų persekiojimus. Tačiau šiandien jau vyksta atvirkštiniai procesai – Lietuvoje krikščioniška medija praneša apie Vakaruose persekiojimus krikščionis. Praeitą mėnesį Lietuvos krikščioniškų bažnyčių atstovai išplatino ekumeninį kreipimąsi su prašymu melstis už persekiojimus dėl tikėjimo. Taip išsakė palaikymą ir padrąsinimą savo maldomis Suomijos politikei Paivi Rasanen ir Suomijos evangelikų liuteronų Misijos diecezijos vyskupui Juhanui Pohjolai, kurie šiuo metu teisiami dėl vadinamosios neapykantos kalbos, o iš tiesų – dėl išsakytos tikėjimo pozicijos. Kas vyksta pasaulyje? Vis dažniau atrodo, kad religijos laisvės mažėja.

- Matyt istorija kartojasi. Tai nėra nauja. Bažnyčios buvo spaudžiamos įvairiais laikotarpiais. Prisiminkime Prancūzijos revoliuciją. Arba bolševikinę revoliuciją. Ispanijos pilietinį karą. Nacių laikus. Visur per labai trumpa laiką išžudyta tūkstančiai kunigų.

Žinoma, Lietuvoje mes dar turime laisvę. Galime dėl to būti dėkingi. Pamaldos transliuojamos per Nacionalinę televiziją, bažnyčios turi laidas, yra dvi krikščioniškos radijo stotys.

Kartais jau užtenka garsiai pasakyti, kad esi krikščionis ir kai kurių žmonių akyse jau patenki į kitą kategoriją

Skųstis kol kas negalime, bet kai kurios tendencijos neramina, jos skverbiasi per tam tikras institucijas.

Kartais jau užtenka garsiai pasakyti, kad esi krikščionis ir kai kurių žmonių akyse jau patenki į kitą kategoriją. Kunigams yra lengviau. Mes esame pašaukti tarnystei. Patinka tai kam ar ne, mums nėra taip svarbu. Tačiau parapijiečiams, įvairių krikščioniškų konfesijų šeimoms, tai yra labai didelis išbandymas. Gaunu žinutes iš įvairių žmonių, kai dėl jų pasisakymų įvairios valstybinės institucijos jau pradeda tyrimus dėl vadinamosios neapykantos kalbos. Mano paties transliacija buvo ištrinta iš youtube kanalo, ji buvo apskųsta dėl neapykantos kalbos...

Jei teisingai suprantu, neapykantos kalba yra raginimas ko nors nekęsti, tyčiotis, susidoroti?

- Tai mums, krikščionims, taip atrodo. Tačiau visuomenėje yra pasikeitę argumentavimo principai. Ir krikščionims, beje, ne tik jiems, ir kitiems mąstantiems žmonėms, yra sudėtinga, nes nuo loginių argumentų, nuo argumentuoto pagrindimo pereinama prie emocijų – kaip kas jaučiasi. Ir tada jau neapykantos kalba galima bet ką apkaltinti, nes kažkas pasijuto blogai. 

Viena vertus, krikščionys kaltinami, kad tiki. Nes tikėjimas Dievu jau yra „nesąmonė“, tačiau ant krikščionių pykstama ir tada, kai jie, pavyzdžiui, suabejoja teiginiu, kad lytis neturi jokio biologinio atspindžio.

Bet visuomenėje turime daug įvairių ezoterinių teiginių, kurie yra pagrįsti tikėjimu, pavyzdžiui, kad žmogaus emocijos, įsivaizdavimas kaip jis jaučiasi, yra pagrindas visai visuomenei apie jį spręsti. Ir jei apie jo tapatybę atsiliepiama ne taip, jau atsiranda pagrindas kaltinimams neapykantos kalba.

Tiesa, apie krikščionis galima kalbėti bet kaip. Nes jie a priori tarsi jau negali pasijusti blogai, tarsi krikščionių šeimose neauga vaikai ir jie taip pat negali pasijusti blogai, kai iš jų ar jų tėvų tyčiojamasi.

Bet tai nėra nauja. Prisiminkime sovietmetį ar kitus laikus, kai ideologijos persekiodavo. Jos visuomet persekiodavo krikščionis dėl to, kad jie kažką blogai sako. O Biblija iš tiesų kalba daug ir rodo į mūsų nuodėmes.

Ir man nepatinka, kai ją skaitant atsiskleidžia mano širdies, mano minčių turinys ir pasijuntu tarsi smerkiamas Dievo. Bet Dievo žodis kartu kviečia ir į atgailą. Kristus ant kryžiaus irgi nėra gražus. Tai nužudytas žmogus. Jis irgi gali užgauti kažkieno jausmus. Bet tai yra mūsų tikėjimas ir mes jo išsižadėti niekaip negalime ir neketiname.

Yra žmonių, krikščionių, kurie turi tam tikrų polinkių ir kenčia dėl to. Gal yra toks jų noras, kad Bažnyčioje atsirastų tokia terpė, kurioje jie galėtų pagrįsti ar savo gyvenimo būdą, ar tam tikrus polinkius. Ir juos galima suprasti. Bet mes negalime Biblijos perrašyti. Suprantu, kad žmonėms būna liūdna. Bet mes ir nekuriame rojaus žemėje, mes kalbame apie Amžinybę. Ir Dievas mums kalba, kad mūsų laukia Amžinybė. Ir kokia ji bus, priklausys nuo to, kaip mes ten nueisime. Ir jei Dievas sako, kad yra nuodėmė, bet man tai nepatinka, negaliu sakyti, kad tai išbraukime ir tai taps gėriu, o mes visi gerai jausimės. Tai būtų patogu, bet mes tame pažado neturime.

Dytrichas Bonhoferis, vienas žymiausių liuteronų, nacių kankinys, pasipriešinimo dalyvis, rašė apie pigią malonę. Jis sakė, kad mes trokštame pigios malonės, tikėjimo be Kristaus, atleidimo be atgailos ir išpažinties. Bet ar Dievas mums suteikė tokią galia pakeisti jo Žodį ir jo valią?

mes trokštame pigios malonės, tikėjimo be Kristaus, atleidimo be atgailos ir išpažinties

Suomijos atvejis būtent toks. 2004 metais išleistas lankstinukas ar nufotografuota nepatogi šv. Rašto vieta ir patalpinta socialiniame tinkle tampa baudžiamosios bylos pagrindu. Įvairių gatvės pamokslininkų, kunigų Europoje jau daug nuteista ir teisiama, dabar teisiami ir tokio rango žmonės.

Tačiau dėl šių procesų turbūt negalima kaltinti tik pasikeitusio argumentavimo. Juk sukurta visa įstatyminė bazė, institucijos jau leidžia sau reglamentuoti juose dirbančių kalbėjimą. Visai šviežias pavyzdys ir Lietuvoje – Vilniaus universiteto rekomendacijos vartoti lyčiai jautrią kalbą ir siūlomas naujadaras žmoga. Iš institucijų, iš valstybės ateina spaudimas, kaip kalbėti?

- Taip, valstybės vaidmuo vis labiau plečiasi ir ji apima vis daugiau funkcijų. Kodėl taip vyksta, geriau paaiškintų politologai ar sociologai. Bet matome, kad valstybės yra ypač užsiėmusios savo piliečių ugdymu. Tai didelė žala ir nelaimė. Nes ugdyti žmogų turi tėvai. Ne valstybė. Ne mokykla. Ne universitetai. Ne kokie nors kontrolieriai. Bet tėvai ir šeima.

Žymus sovietinis pedagogas Antonas Makarenko yra rašęs, jog buržuazinė visuomenė nežino, kaip reikia auklėti vaikus. O tarybinė valstybė žino. Todėl reikia sukurti tarybinį pilietį, kuris turėtų tokį tikėjimą, koks reikalingas tuo metu toje santvarkoje.

Ir dabar matome norą į visas gyvenimo sritis įvesti kontrolę.

Jei manome, kad kaimynystė gana paprastas dalykas, mes mąstome vienaip, kiti kitaip, bet mes galime sutarti, būti kartu. Tai, deja, ne visada yra tokia realybė.

Turėjome komunistinę santvarką, kurios ideologijoje krikščionių bažnyčios „nebuvo“. Ten ji egzistuoja, bet apie ją negalima nieko gera kalbėti, ji marginalizuota, tai toks anachronizmas, kuris išnyks.

Nacių laikais buvo bandoma sukurti adaptuotą krikščionybę: Jėzus paskelbtas arijumi, kurį nukryžiavo žydai. Visi liuteronų kunigai, kurie prieštaravo, buvo represuojami, vežami į konclagerius. Tūkstančiai kunigų ir pasauliečių, nesutikusių, kad bažnyčia turi tapti socialiniu instrumentu, aptarnaujančiu valstybę, buvo represuota.

Beje, nacių laikais Lietuvoje vokiškos pamaldos liuteronų bažnyčiose buvo uždraustos, paliktos tik lietuviškos. Buvo rengiama eksperimentinė dirva naujojo žmogaus kūrimui. Bandymai mokyti vokiečių vaikus katekizmo tuoj pat sulaukdavo gestapo dėmesio. Nes buvo ateities planai iš viso naikinti Bažnyčią.

Ateistinis pasaulis visais laikais į krikščionis žiūri kaip į laikiną nepatogumą, kuris turi išnykti.

Ar mes, krikščionys, dėl to turėtume kažką kaltinti? Manau, kad patys turėtume atsakyti į tris klausimus. O tie trys klausimai, tai pirmieji trys Dievo įsakymai. Neturėk kitų dievų tik mane vieną; Netark Dievo vardo be reikalo; Atmink šventą dieną švęsti.

Kaip, pavyzdžiui, šiandien krikščionys švenčia šventą dieną?

Tai parodo, kad jiems patiems jų tikėjimas nėra labai svarbus. Tai tikrovė. Mes kartais pykstame ant pasaulio, tačiau ne Seimas yra Bažnyčia. Ne Vyriausybė ar kokia nors Lygių galimybių tarnyba yra Bažnyčia. Mes  turime būti Bažnyčia.

Todėl mes kreipiamės vieni į kitus. Kaip ir Suomijos atveju. Lankstinukas buvo išleistas liuteronams. Parlamento narės žinutė buvo skirta Bažnyčiai. Tai nebuvo visai visuomenei skirtos žinutės. Bet pasaulis gali visaip suinterpretuoti mūsų žinią.

Galbūt iš tiesų, pats metas telktis, bendrauti ir bendradarbiauti vieni su kitais? Lietuvoje jau matome tokio telkimosi pradžią: pirmą kartą mūsų istorijoje susikūrė krikščioniška profesinė sąjunga ne profesiniu, bet konfesiniu pagrindu. Nes laisvoje visuomenėje Suomijos įvykiai neturi kartotis?

- Tai labai geras pilietinės visuomenės ženklas, jog atsiranda žmonių, kurie prisiima atsakomybę už save ir savo artimą. Taip gyvuoja demokratinė Vakarų visuomenė ir civilizacija.

Krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga yra atsakomybės už save ir kitus prisiėmimas.

Kai save suvoki kaip auką, kas mano akimis didelė mūsų, lietuvių, nelaimė, tai neprisiimi atsakomybės. Bet jei darai, ką galėjai padaryti, nors ir gali kartais nepavykti, tai vis tiek daug geriau, nei nieko neveikti ir liūdėti, koks pasaulis neteisingas, o likimas – žiaurus.

Kol mūsų Konstitucija ir įstatymai garantuoja žodžio ir tikėjimo laisvę, beje, garantuojama ne tik religijos išpažinimo, bet ir skelbimo laisvė, tol mes tuo naudojamės.

Jei dauguma visuomenės pasakys, kad norime gyventi ateistiniame pasaulyje, teks veikti kitomis sąlygomis. Nors nemanau, kad taip įvyks. Manau, jog Šiaurės pusrutulyje dominuos kita religija, daugelis matome tą procesą. Ateina žmonės, kurie gerbia savo tikėjimą, savo raštus, savo šeimas, savo paveldą. Ir jie ateina į vietą, kur tai negerbiama. Būtų keista jiems gerbti tai, ko mes patys nekenčiame, iš ko patys tyčiojamės.

Ar galime prisimindami, lygindami procesus praeityje ir dabar pasimokyti, pasidaryti išvadas ir nekartoti klaidų?

- 127 psalmėje pasakyta, jog jeigu Dievas nestato namų, tai veltui vargsta statytojai, jeigu Dievas nesaugo miesto, veltui vargsta sargai.

Gręžimasis į Dievą yra pagrindas. Krikščionims svarbu išlikti krikščionimis, melstis už savo šalį ir prisiminti, jog mes esame pašaukti meilei.

Kai mus kas įskaudina, neužsidekime pykčiu, šito Dievas mums neleidžia. Jis neleidžia mums teisti. Šitą teisę jis pasiliko sau. Mes turime prisiminti pirmuosius krikščionis, kurie rodė meilę. Turime kasdien, pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis, prisiminti meilę.

Mes turime melstis ne tik už tuos, kuriuos mylime, bet ir tuos, kurie mums daro bloga, už tuos, kurie skaudina, kurie nesupranta. Jei mes Kristaus savy nenešiojame, jei nesidalijame Dievo meile, iš kur pasaulis apie ją sužinos?

Iš vienos pusės yra teisingumas, iš kitos pusės – meilė ir pasitikėjimas Dievu, turi būti krikščionio ženklas. Lietuvos ateitis bus tokia, kiek mes pavesime save, savo valdžią, nors kaip ji mums kartais nepatinka, teismus, biurokratiją, į Dievo rankas.

The post Vyskupas Mindaugas Sabutis: mes trokštame pigios malonės, be tikėjimo, be Kristaus appeared first on LAIKMETIS.

„Šis vaizdo įrašas pašalintas, nes buvo pažeista „YouTube“ politika dėl neapykantos. Sužinokite daugiau, kaip jūsų šalyje kovojama su neapykanta", - tokius žodžius vakar pamatė Mindaugas Sabutis, Lietuvos Evangelikų Liuteronų bažnyčios vyskupas, atsidaręs „Youtube" platformoje savo įkeltą vaido įraše. Jame jis atsakinėjo į dažniausiai savo sekėjų užduodamus klausimus ir, kaip pats teigia, nesupranta, kur jo kalboje buvo pavartota neapykantos kalba.

„Šiandien atėjo pranešimas iš YouTube, kad 2021 m. kovo 16 d. tiesioginės transliacijos Atsakymai liuteronams įrašas uždraustas. Jame atsakinėjau į paskutiniu metu dažnai užduodamus klausimus. Laida turėjo apie 3 tūkst. peržiūrų. Jie sako, kad tai - neapykantos kalba", - aiškina savo sekėjams liuteronų vyskupas socialiniame tinkle „Facebook".

Kiek anksčiau tame pačiame socialiniame tinkle buvo apribota Gintaro Sungailos, Ortodoksų Bažnyčios kunigo, tinklaraščio Ortodoksas.lt įkūrėjo, paskyra, kurioje jis kvietė savo sekėjus į Šv. Jono Damaskiečio seminarus. „Negaliu patikėti, kad tai realybė", - tuomet rašė G. Sungaila, stebėdamasis socialinių tinklų turinio cenzūra.

Taip pat primename, kad parai buvo apribota ir Laikmetis.lt vyriausiojo redaktoriaus Tomo Vilucko veikla tame pačiame socialiniame tinkle. Jam be įspėjimo buvo apribotas įrašų skelbimas tiek feisbuko asmeninėje, tiek verslo paskyrose.

The post Turinio kūrimo platformos ir socialiniai tinklai toliau riboja religijos laisvę appeared first on LAIKMETIS.