Teismo salė, kaip ir per ankstesnius posėdžius, buvo pilna kaltinamosios šalininkų.

Buvusi mokytoja, aktyvi Nacionalinio susivienijimo narė 72 metų A. Laučienė kaltinama dėl jos 2023 metais parašyto straipsnio „LIETUVI, tavo šalis pavojuje! Kitataučiai perima valdymą! Atsimerk!“. Kaltinime rašoma, kad jame žeminami Lietuvoje gyvenantys rusakalbiai.

Trečiadienio posėdyje apklaustas lingvistikos ekspertas Laimutis Laužikas, tyręs A. Laučienės rašinio tekstą.

„Tirtame tekste kritikuojamas nenoras mokytis lietuvių kalbos ir pritapti Lietuvoje“, – sakė ekspertas. 

Teismui pateiktoje specialisto išvadoje L. Laužikas parašė, kad tekstas nelaikytinas menkinančiu ar raginančiu diskriminuoti žmonių grupę.

Teisme ekspertas sakė, kad minėtame tekste norima skatinti svetimtaučių integraciją, o ne diskriminaciją. A. Laučienės publikacijoje, jo manymu, matomas tautiškumo kėlimas ir patriotiškumo aukštinimas, o svetimtaučių niekinimo nėra. 

Po to L. Laužiko liudijęs dėl minėto straipsnio policijai pareiškimą parašęs Olegas Rimanas tvirtino, kad kilęs iš mišrios šeimos, todėl minėta publikacija jį įžeidė ir papiktino.

Į kitą teismo posėdį bus kviečiama Lietuvos teismo ekspertizės centro lingvistinė ekspertė Samanta Kietytė, nes jos išvada visiškai priešinga L. Laužiko išvadai.

„Skiriasi išvados dėl žeminimo ir niekinimo“, – BNS paaiškino prokuroras Darius Čaplikas.

Prokuroras teismui siūlė po S. Kietytės apklausos spręsti, ar skirti papildomą ekspertizę. Kaltinamosios advokatas Tomas Januškevičius teigė, kad papildomos ekspertizės nebūtinos.

Teisėja Evelina Petraitienė paskyrė kito posėdžio datą ir nurodė prokurorui bei advokatui ruoštis baigiamosioms kalboms. Kitas posėdis numatytas rugpjūčio 11 dieną.

Kaip BNS pranešė anksčiau, kovo mėnesį apylinkės teismas patenkino prokuroro prašymą ir grąžino bylą prokuratūrai, kuri šį prašymą motyvavo kaltinamojo akto trūkumais bei būtinybe „įvertinti veikos pavojingumą“. Tačiau kaltinamosios advokatas T. Januškevičius pateikė skundą Vilniaus apygardos teismui prašydamas bylą grąžinti teismui.

Skundą aukštesnės instancijos teismas patenkino – panaikino nutartį dėl bylos grąžinimo prokurorui ir nurodė ją toliau nagrinėti teisme.

„Prokuratūra neteisėtai pradėjo ikiteisminį tyrimą, neteisėtai perdavė bylą teismui ir paskui neteisėtai ją atsiėmė“, – anksčiau BNS sakė advokatas T. Januškevičius.

A. Laučienės gynėjas siekia išteisinamojo nuosprendžio.

The post A. Laučienė skatino svetimtaučių integraciją, o ne diskriminaciją - ekspertas appeared first on LAIKMETIS.

„Grėsmė, dėl kurios labiausiai nerimauju, kalbėdamas apie Europą, nėra Rusija. Tai ne Kinija ir ne bet kuris kitas išorės veikėjas. Tai, dėl ko nerimauju, yra grėsmė iš vidaus. Europos atsitraukimas nuo kai kurių savo svarbiausių vertybių“, – Miuncheno saugumo konferencijoje sakė J. D. Vance'as. 

„Bijau, kad Britanijoje ir visoje Europoje žodžio laisvė mažėja“, – pareiškė jis. 

Simboliška, bet taip sutapo, kad J. D. Vance'as kalba nuskambėjo netrukus po to, kai Miunchene migranto - Afganistano piliečio vairuojamam automobiliui įsirėžus į žmonių minią buvo sužeista 30 žmonių. Tai buvo programinė kalba apie naujosios JAV administracijos vertybinę poziciją.

J. D. Vance'as kalbėjo: „Mane pribloškė tai, kad vienas buvęs Europos komisaras neseniai per televiziją džiūgavo, jog Rumunijos vyriausybė tiesiog panaikino rinkimų rezultatus. Jis netgi įspėjo, kad, jei reikalai nesusiklostys taip, kaip suplanuota, tas pats gali nutikti ir Vokietijoje. Tokie neatsargūs pareiškimai amerikiečiams skamba šokiruojančiai.“

Jau daugelį metų mums sakoma, kad viskas, ką finansuojame ir remiame, yra daroma demokratinių vertybių vardan. Bet kai matome, kad Europos teismai atšaukia vienus rinkimus, o aukšto rango pareigūnai grasina atšaukti kitus, turime savęs paklausti: ar tikrai laikomės pakankamai aukštų standartų? Ir aš sakau „mes“, nes esu įsitikinęs, kad esame vienoje komandoje.“

„Turime ne tik kalbėti apie demokratines vertybes. Turime jomis gyventi. Mes taip pat manome, kad artimiausiais metais Europa privalo žymiai stipriau prisidėti prie savo gynybos.“

„Daugelio iš jūsų atmintyje vis dar gyvas Šaltasis karas, kai demokratijos gynėjai stojo prieš daug tironiškesnes jėgas šiame žemyne. Pagalvokite apie tą pusę, kuri cenzūravo disidentus, uždarinėjo bažnyčias ir naikino rinkimus. Ar jie buvo geri vaikinai? Tikrai ne. Ir ačiū Dievui, kad jie pralaimėjo Šaltąjį karą. Jie pralaimėjo, nes nevertino ir negerbė nuostabių laisvės dovanų: laisvės kurti, suklysti ir statyti. Ir deja, kai žiūriu į šių dienų Europą, kartais sunku suprasti, kas nutiko kai kuriems Šaltojo karo nugalėtojams“, - stebėjosi JAV viceprezidentas.

„Pažvelkite į Briuselį, kur ES komisarai perspėja piliečius, kad esant neramumams gali išjungti socialinius tinklus vos tik pamatys kažką, ką jie laiko „neapykantos kurstymu“. Pažvelkite į šią šalį, kur policija surengė reidus prieš piliečius, įtariamus paskelbus antifeministinius komentarus internete, vykdydama „kovą su mizoginija internete“.

„Kartais garsiausi cenzūros balsai ateina ne iš Europos, o iš mano paties šalies, kur ankstesnioji administracija grasino ir spaudė socialinių tinklų bendroves cenzūruoti vadinamąją ‚dezinformaciją‘“.

„Pavyzdžiui, tokią „dezinformaciją“, kad koronavirusas galėjo išplisti iš laboratorijos Kinijoje. Mūsų pačių vyriausybė spaudė privačias įmones nutildyti žmones, kurie drįso pasakyti tai, kas vėliau tapo akivaizdžia tiesa. Jei Bideno administracija desperatiškai siekė nutildyti žmones dėl jų nuomonių, tai Trumpo administracija elgsis visiškai priešingai. Ir tikiuosi, kad galime kartu dirbti šiuo klausimu.

Vašingtone dabar atsirado naujas šerifas. Ir vadovaujant Donaldui Trumpui, galime nesutikti su jūsų pažiūromis, bet mes kovosime už jūsų teisę jas reikšti viešojoje erdvėje, nesvarbu, ar su jomis sutinkame, ar ne.“

„Geroji naujiena - aš tikiu, jog jūsų demokratijos yra kur kas stipresnės, nei daugelis žmonių mano. Ir iš tikrųjų tikiu, kad leidžiant savo piliečiams laisvai reikšti mintis, jos taps dar stipresnės. Ir visa tai vėl grąžina mus į Miuncheną, kur šios konferencijos organizatoriai uždraudė įstatymų leidėjams, atstovaujantiems populistinėms partijoms tiek iš kairės, tiek iš dešinės, dalyvauti diskusijose. Amerikoje mums atrodo, kad čia ne tiek siekiama apsaugoti demokratiją, kiek įsitvirtinę elito sluoksniai ginasi nuo kitaminčių,“ – pareiškė J. D. Vance'as.

„Bet ar iš tikrųjų tikime demokratija? Jei tikime, privalome išklausyti savo piliečių balsą. Ir jei bijote savo rinkėjų – nėra nieko, ką Amerika gali dėl jūsų padaryti.

Vašingtone dabar atsirado naujas šerifas. Ir vadovaujant Donaldui Trumpui, galime nesutikti su jūsų pažiūromis, bet mes kovosime už jūsų teisę jas reikšti viešojoje erdvėje, nesvarbu, ar su jomis sutinkame, ar ne.

Tačiau, jeigu iš tiesų norite klestinčios demokratijos, kurioje sprendimai priimami piliečių valia, tuomet negalite jų ignoruoti ar nutildyti. Demokratijos esmė – tai piliečių balsas,“ – įsitikinęs JAV viceprezidentas.

„Mūsų tautos susiduria su daugybe iššūkių, tačiau didžiausias iš jų yra masinė migracija. Šiandien beveik kas penktas žmogus šioje šalyje yra atvykęs iš užsienio. Tai istorinis rekordas. Panaši situacija ir Jungtinėse Valstijose – taip pat rekordinis skaičius. Niekas Europoje per rinkimus nebalsavo už tai, kad būtų atvertos durys milijonams nepatikrintų migrantų. Bet vis daugiau žmonių balsuoja už lyderius, kurie žada užbaigti šią nekontroliuojamą migraciją. Ir jei mes nepriimsime sprendimų šiuo klausimu, tai mūsų piliečiai priims sprendimus už mus.“

„Demokratija slypi mūsų piliečių išmintyje ir jų balse. Kaip sakė popiežius Jonas Paulius II: „Nebijokite“. Nebijokime savo žmonių, net jei jų nuomonė skiriasi nuo mūsų. Ačiū visiems. Sėkmės jums. Telaimina jus Dievas.“

Vertė Valdas Sutkus

The post JAV viceprezidento J. D. Vance'o kalbos Miuncheno saugumo konferencijoje santrauka appeared first on LAIKMETIS.

Būtent todėl, dar net nepradėjus svarstymų, siūlau minėtus žodžius pakeisti kitais, truputį neutralesniais, atitikmenimis – „gerai" ir „blogai". Prisipažįstu: pasinaudojau antraščių manipuliacijos galimybėmis. 

Tačiau klausimas lieka: migracija gerai ar blogai?

Ji tiesiog yra. Tęsiant loginę grandinę – ji buvo ir bus. Tautos, kurios neišgyveno migracijos procesų, turi mažiau valios gyventi. XIX a. medikai plačiai taikė „kraujo nuleidimo" terapiją ir nepasakysi, kad nesėkmingai. Nors būta atvejų, kai dėl gydytojų nemokšiškumo ligonis numirdavo, tačiau tai nereiškia, kad šis gydymo metodas savo laiku nepadėjo daugeliui sergančiųjų. 

Panašiai veikia migracija. Jei Mozė 40 metų su tauta nebūtų klajojęs po dykumą, argi žydai turėtų tiek gyvybinės jėgos? Jei armėnai gyventų tik Kaukazo regione, argi klausytume Charleso Aznavouro dainų? Palyginimai skirtingi, tačiau migracija nėra vienareikšmė.

Ji tiesiogiai priklauso nuo istorijos. Tautos, kurių istorija nesiekia bent 1000 metų, vargiai ar kada nors rimtai susimąstys apie migraciją. Ne dėl to, kad jos „per jaunos" ar „per kvailos". Tiesiog tokios tautos neturi „akmens po kaklu", kurį mokslininkai vadina istorine sąmone. 

Tautos, kurios neišgyveno migracijos procesų, turi mažiau valios gyventi.

Šia prasme tautą galima lyginti su žmogumi: kuo ilgiau jis gyvena, tuo didesnė gyvenimo patirtis kaupiasi jo sieloje. Tik vieni šią patirtį „išlieja" nesibaigiančiais rypavimais apie „buvusius gerus laikus, kai žirgai buvo girdomi Juodojoje jūroje", o kiti drąsiai žvelgia į ateitį, važiuoja kad ir į pasaulio kraštą, sieloje saugodami savo paties atrastą esmę – „esu lietuvis".

Žydai, armėnai, airiai, lenkai, lietuviai yra pasmerkti nesibaigiančioms diskusijoms tarp diasporos ir geografiškai lokalizuotos valstybės. Tinkamai surikiavus šios diskusijos ribas gali gimti nemažai produktyvių idėjų. 

Todėl vėl grįžkime prie teksto pradžioje atsargiai paliesto „migracija tiesiog yra" aspekto. Gyventojų apsisprendimą palikti gimtą šalį suvokę kaip objektyvią neišvengiamybę, atsiduriameprieš pamatinį klausimą: kur slypi savasties esmė? Ar visuotinio migravimo kontekste yra prasmė apskritai save tapatinti su lokacija? 

Nors kol kas universalus atsakymas neįmanomas, tačiau kalbant apie migraciją tokio pobūdžio klausimų kėlimas yra gerokai vertingesnis negu rasti atsakymai. Lietuviškumo esmės paieška visais įmanomais aspektais, mano galva, yra svarbiau, negu formalūs svarstymai „kaip stabdyti migraciją?". Kartais palikti upę neužtvenktą protingiau vien dėl to, kad valtys plaukioja greičiau. 

Šiandieniniai valstybės veiksmai nukreipti prieš įvairias migracijos apraiškas beveik visada „gydo ligą" taip ir nesugebėdami paliesti giluminių jos priežasčių. Panašiai nutinka ir su demografinės padėties gerinimu (demografija ir migracija yra sesės dvynės). Mums reikalinga realijas atitinkanti vizija, taikytinavalstybės vystymuisi ateityje. 

Esminis dalykas, be kurio neįmanoma išsiversti norint turėti gyvybingą valstybę – švietimas. Klausimai apie emigraciją atkristų savaime, jei iš Lietuvos išvyktų žmonės, kuriems pati valstybė padėjo atrasti amžiną tiesą – „esu lietuvis". 

Ir priešingai, jei į mūsų valstybę atvyksta svetimtaučiai, kurie ne kažin ką ir žino apie mūsų kultūrą, valstybės sąrangą ar krikščioniškąjį jos pamatą, tai tik mūsų pareiga yra turėti tokią pilietinę visuomenę, kurioje atsidūręs svetimtautis aiškiai suvoktų kur yra socialinės, kultūrinės ir kitokios saviraiškos ribos. Ir elgtųsi deramai.

The post Dainius Varnas. Migracija: prakeikimas ar išganymas? appeared first on LAIKMETIS.

Jos duomenimis, demokratijos veikimu patenkinti 52 proc. šalies gyventojų. Tuo metu 44 proc. demokratijos veikimu yra nepatenkinti.

Europos Sąjungos (ES) vidurkis šiuo klausimu siekia 55 procentus.

„Naujausio „Eurobarometro“ duomenimis, daugiau nei pusė Lietuvos piliečių teigia, kad yra patenkinti demokratijos veikimu šalyje. Tai aukščiausias rodiklis, perkopęs 50 proc. ribą pirmą kartą nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 2004-aisiais“, – pranešime cituojamas Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Marius Vaščega.

Palyginimui, prieš dvidešimt metų taip būtų atsakę tik ketvirtadalis gyventojų“, – pridūrė jis.

Apklausa taip pat rodo, kad dauguma šalies gyventojų yra patenkinti savo gyvenimu. Šis procentas yra panašus į ES vidurkį.

Pritariančiųjų karinei paramai Ukrainai sumažėjo

Lietuvos piliečių nuomone, infliacija išlieka pačia svarbiausia problema, antroje vietoje yra sveikata, o trečioje – tarptautinė padėtis.

Pasak tyrimo, pasitikėjimas ES Lietuvoje lieka stabiliai aukštas – jis siekia 67 procentus. Daugiau už Lietuvą pasitikinčių ES yra tik Danijoje.

Apklausos duomenimis, dauguma šalies gyventojų mano, kad nacionalinė žiniasklaida teikia patikimą informaciją.

Labiausiai žiniasklaida pasitiki Suomijos, Švedijos ir Danijos piliečiai, o mažiausiai – Graikijos ir Vengrijos gyventojai.

Tiek Lietuvos, tiek visos ES piliečiai sutinka, kad trys pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria ES, yra karas Ukrainoje, imigracija ir tarptautinė padėtis.

Nors paramos Ukrainai lygis lieka gana aukštas, šiek tiek sumažėjo piliečių, kurie pritaria karinės ir finansinės paramos Ukrainai teikimui.

Lietuvoje tam pritariančių sumažėjo 7 procentiniais punktais iki 76 procentų, o visoje ES vidutiniškai šis pokytis sumažėjo iki 58 procentų.

Rusiją tebelaiko grėsme

Vis dėlto tiek pat daug gyventojų, kaip ir prieš metus, Lietuvoje ir ES pritaria sankcijų Rusijai įvedimui.

Anot apklausos, beveik nepakitęs lieka europiečių įsitikinimas, kad Rusija yra grėsmė Europos ir jų šalių saugumui: taip mano 83 proc. Lietuvos piliečių ir vidutiniškai 76 proc. visų ES šalių piliečių.

Dauguma Lietuvos gyventojų mano, kad ES šalys turėtų daugiau bendradarbiauti stiprindamos savo gynybą, taip pat galvoja, jog ES karinės pramonės pajėgumas turėtų būti stiprinamas.

Nors neigiamą nuomonę apie Rusiją Lietuvoje turi dauguma Lietuvos gyventojų, 14 proc. apklaustųjų turi šiek tiek arba labiau teigiamą požiūrį į šią šalį.

Daugiausiai teigiamai nusistačiusių Rusijos atžvilgiu yra Kipre, Graikijoje, Bulgarijoje ir Vengrijoje.

Tuo metu teigiamą požiūrį į Kiniją turi trečdalis Lietuvos gyventojų ir beveik tiek pat ES piliečių.

„Eurobarometro“ tyrimas Europos Komisijos užsakymu atliktas šių metu spalio 10–29 dienomis visose 27 ES valstybėse narėse.

Tyrimo metu tiesioginio interviu metodu visoje Lietuvoje apklausti 1018 respondentų, atrinktų atsitiktinės tikimybinės atrankos būdu. Respondentų amžius – 15 ir daugiau metų. Maksimali apklausos paklaida siekia 3,1 procento.

The post „Eurobarometro“ apklausa: lietuviams infliacija išlieka pačia svarbiausia problema appeared first on LAIKMETIS.

„Žinoma, linkime jam viso geriausio“, – sakė kardinolas P. Parolinas pridurdamas, kad pagal Biblijos tradiciją visiems valdantiesiems būtina aukščiausia dorybė yra išmintis. Kardinolas reiškė viltį, kad naujasis prezidentas sieks įveikti visuomenės poliarizaciją, nes ji daro žalą ne tik Amerikos visuomenei, bet ir tarptautiniams santykiams.

Taip pat tikimasi, kad naujai išrinktas prezidentas prisidės prie pasaulinių konfliktų sprendimo, ypač tuose regionuose, kur žūsta daugybė žmonių. Nors Pietro Parolinas sveikino Donaldo Trumpo pažadą užbaigti karus, tačiau pridūrė turįs abejonių dėl pažadų greito įgyvendinimo galimybių. „Netikiu, kad jis turi burtų lazdelę“, – pastebėjo kardinolas, pabrėždamas, kad norint tikrai pasiekti taiką reikia nuolankumo ir noro tarnauti bendrajam gėriui.

Žurnalistai taip pat priminė prieštaringą Donaldo Trumpo požiūrį į migraciją. Kardinolas kritiškai vertino kalbas apie masišką migrantų deportavimą ir pabrėžė Šventojo Sosto poziciją. „Esame už tokią politiką, kuri būtų išmintinga, humaniška ir vengtų kraštutinumų“, – teigė P. Parolinas, primindamas popiežiaus raginimus saugoti migrantų orumą. Pasak kardinolo, tai yra vienintelis būdas išspręsti sudėtingas migracijos problemas, nekurstant susiskaldymo ir ksenofobijos.

Vis dėlto kardinolas pripažino, kad gali būti bendrų tikslų tarp Šventojo Sosto ir naujosios JAV administracijos, kaip antai gyvybės apsauga. Donaldas Trumpas ne kartą viešai pasisakė prieš abortus, remdamasis tradicine pozicija, kuri atitinka Katalikų Bažnyčios mokymą. Kardinolas išreiškė viltį, kad ši naujo prezidento pozicija ne skaldys visuomenę, bet prisidės prie konsensuso šiuo klausimu plėtimo.

The post Kardinolas P. Parolinas apie D. Trumpą: netikiu, kad jis turi burtų lazdelę appeared first on LAIKMETIS.

„Paaiškėjo, kad į tokias šalis kaip Jungtinės Valstijos, Kanada, įvairias Vakarų Europos vietas atvykstantys migrantai yra labiau religingi - ir kartais ypač labiau sukrikščioninti - nei tų šalių vietiniai gyventojai“, - sakė Ahsa Callahan, pagrindinė tyrėja.

Naujausiais 2020 m. surinktais duomenimis, krikščionys sudaro apie 30 proc. pasaulio gyventojų, o migrantų visame pasaulyje yra 47 proc. Tyrime nustatyta, kad musulmonai sudaro 29 proc. migrantų, bet 25 proc. pasaulio gyventojų. Labiausiai į migraciją linkusi religinė grupė yra žydai, kurie sudaro vos 0,2 proc. pasaulio gyventojų, bet 1 proc. migrantų: 20 proc. pasaulio žydų gyvena ne savo gimtojoje šalyje, palyginti su vos 6 proc. krikščionių ir 4 proc. musulmonų.

"Pew" duomenimis, per pastaruosius 30 metų migracija 83 proc. aplenkė pasaulio gyventojų skaičiaus augimą.

Nors žmonės imigruoja dėl daugelio priežasčių, įskaitant ekonomines galimybes, susijungimą su šeima ir bėgimą nuo smurto ar persekiojimo, religija ir migracija dažnai yra glaudžiai susijusios, teigiama ataskaitoje. JAV migrantai daug dažniau turi religinę tapatybę nei JAV vietiniai gyventojai apskritai.

Religingų migrantų antplūdis gali turėti didelį poveikį priimančiųjų šalių religinei sudėčiai. JAV atveju „imigrantai tam tikra prasme stabdo sekuliarizaciją“, - sako Callahan.

Nors apie 30 proc. visų JAV gyventojų save priskiria ateistams, agnostikams ar religiškai nesusijusiems asmenims, tik 10 proc. į JAV atvykusių migrantų save priskiria šioms kategorijoms.

"Pew" ištyrė 270 gyventojų surašymų ir apklausų duomenis ir nustatė 95 696 migrantų iš 232 kilmės ir tikslo šalių bei teritorijų religinės sudėties kombinacijas. Atliekant analizę daugiausia dėmesio buvo skiriama ne srautams, t. y. skaičiui, kuris matuojamas per tam tikrą laikotarpį, o „ištekliams“, t. y. bendram žmonių, gyvenančių kaip tarptautiniai migrantai, skaičiui. Ši metodika leido tirti visus suaugusiuosius ir vaikus, gyvenančius už savo gimtosios šalies ribų, neatsižvelgiant į tai, kada jie imigravo.

Tyrime nustatyta, kad migrantai dažnai persikelia į šalis, kuriose jų religinė tapatybė jau yra ir vyrauja. Pavyzdžiui, Izraelis yra pagrindinė žydų paskirties vieta - ten gyvena 51 proc. žydų migrantų (1,5 mln. žmonių), o Saudo Arabija yra pagrindinė musulmonų paskirties vieta - 13 proc. migrantų (10,8 mln. žmonių). Krikščionys ir religiškai nesusiję migrantai kaip tris svarbiausias kryptis renkasi Jungtines Amerikos Valstijas, Vokietiją ir Rusiją.

"Pew" duomenimis, dauguma pasaulio krikščionių migrantų atvyksta iš Meksikos ir apsigyvena JAV. Paprastai jie ieško darbo, didesnio saugumo arba susijungimo su šeimos nariais. Tuo pat metu 10 proc. musulmonų migrantų (8,1 mln. žmonių) gimė Sirijoje, bėgdami nuo regioninio konflikto po 2011 m. prasidėjusio karo.

Ataskaitoje didelis žydų migracijos lygis iš dalies siejamas su Izraelio repatriacijos įstatymu, kuris suteikia žydams teisę automatiškai gauti pilietybę ir atlikti „aliją“, t. y. persikelti į Izraelį.

Nuo 2020 m. apie 1,5 mln. žydų, gimusių ne Izraelyje, dabar gyvena šalyje. Žydų migrantai į Izraelį dažnai atvyksta iš buvusių sovietinių respublikų, tokių kaip Ukraina (170 000) ir Rusija (150 000). Antroje vietoje pagal žydų migrantų skaičių yra Jungtinės Valstijos (400 000), iš kurių ketvirtadalis jų persikelia iš Izraelio.

The post Paskelbti labiausiai migruojantys religinių grupių atstovai appeared first on LAIKMETIS.

Kas yra žmogaus orumas? Ši sąvoka yra tokia neapčiuopiama, kad jos neįmanoma nusakyti vienu sakiniu, tačiau ja grindžiama Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, pamatinis Jungtinių Tautų dokumentas ir bene geriausias mėginimas pasiekti bendrą visuotinį žmonijos supratimą.

Ilgame „Dignitas Infinita“ įvade pristatomos Katalikų Bažnyčios įsitraukimo į šią sritį daugiametės raidos aplinkybės, pabrėžiant, kad tai nebuvo skubotas ar reakcingas atsakas į nerimą keliančius politinio žmogaus orumo supratimo pokyčius nuo 1948 m., kai buvo parengta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija.

Priešingai, dikasterija bando parengti labiau niuansuotą žmogaus orumo supratimą nei daugelio žmogaus teisių gynėjų vis dažniau skelbiamas aiškinimas, kurį geriau apibūdinti kaip „asmens orumą“ - pripažįstant orumą tik jo santykyje su asmenybe - ir taikomą tik gebančiam mąstyti asmeniui.

Dikasterija supranta, kad žmogaus orumas yra keturių skirtingų rūšių: ontologinis, moralinis, socialinis ir egzistencinis orumas, iš kurių svarbiausias yra ontologinis orumas, priklausantis asmeniui kaip tokiam vien dėl to, kad jis egzistuoja, yra Dievo norimas, sukurtas ir mylimas. Kiekvienas žmogus turi orumą, nepriklausomai nuo jo gebėjimo mąstyti, apimantį visus žmones, esančius gyvenimo ciklo ir visuomenės paraštėse.

Moralinis orumas susijęs su tuo, kaip žmonės naudojasi Dievo suteikta laisve, veikdami už arba prieš tinkamai suformuotą sąžinę. Veikdami prieš moralinį orumą, žmonės gali būti laikomi „nepadoriais“, prarandančiais jį, tačiau, nepriklausomai nuo vykdomo blogio, jie niekada negali prarasti savo ontologinio orumo.

Socialinis orumas susijęs su asmens gyvenimo sąlygų kokybe, dažnai dėl jam primestų situacijų, prieštaraujančių jo neatimamam orumui - pavyzdžiui, kraštutinio skurdo.

Egzistencinis orumas leidžia atskirti situacijas, kurios dažnai minimos kaip „orus“ gyvenimas - dažnai naudojamos diskusijoms, kuriomis siekiama sumenkinti ar pakirsti kiekvieno žmogaus ontologinį orumą, pavyzdžiui, diskusijoms apie teisę į pagalbinę savižudybę.

Kiekvienas žmogus turi orumą, nepriklausomai nuo jo gebėjimo mąstyti, apimantį visus žmones, esančius gyvenimo ciklo ir visuomenės paraštėse.

Kodėl šis įrėminimas vyksta dabar? Pradedant nuo iš esmės doktrininio žmogaus orumo, grindžiamo „Dievo paveikslu ir panašumu“, supratimo, akivaizdu, kad dikasterija bando reaguoti į vis dažniau sociume ar pasaulietinėje visuomenėje paplitusį neteisingą orumo, kaip „kažko, ką asmeniui suteikia kiti, remdamiesi jo gabumais ar savybėmis, ir kas gali būti atimta“, aiškinimą.

Dėl to žmogaus orumas buvo paneigtas gyvenimo periferijoje atsidūrusiems asmenims tiek, kad kai kas logiškai įrodinėjo, jog kūdikių žudymas yra teisėtas veiksmas, o žmogaus teisių apsauga taikoma tik tiems, kurie yra veikiančio asmens paradigma.

Be to, dėl ydingo sekuliaraus žmogaus teisių supratimo, kai iš mūsų supratimo pašalinamas ontologinis orumas, kaip teigiama dokumente, „savavališkai daugėja naujų teisių, kurių daugelis prieštarauja iš pradžių apibrėžtoms teisėms ir dažnai yra priešpriešinamos pagrindinei teisei į gyvybę“.

Neabejotina, kad dokumento dėmesio centre atsidurs vėlesni skyriai su paantrašte „Kai kurie sunkūs žmogaus orumo pažeidimai“, kur Tikėjimo mokymo dikasterija atsako į naujesnius iššūkius žmogaus orumui. Jie apima skurdo dramą, karą, migrantų kančias, prekybą žmonėmis, seksualinę prievartą, smurtą prieš moteris, abortus, surogatinę motinystę, eutanaziją arba pagalbinę savižudybę, neįgaliųjų marginalizaciją, skaitmeninį smurtą ir naujausias kultūrinio susiskaldymo arenas, būtent lyčių teoriją ir „lyties keitimą“.

Surogatinė motinystė, „lyties keitimas“ ir lyčių teorija - tai klausimai, kurie sulaukė daugiausia dėmesio, tačiau svarbiausia dokumento dalis yra Bažnyčios supratimo apie žmogaus orumą plėtojimas. Kai kurių nuomone, nurodyti klausimai ir akivaizdžiai gilesnis žmogaus orumo supratimas suteikia „vientisą rūbą“ Bažnyčios pozicijai socialiniais klausimais.

Tai gali būti ir geras, ir blogas dalykas. Nepaisant to, kad formuluojamos keturios žmogaus orumo tipologijos, atidžiau pažvelgus paaiškėja, kad pastarosios trys priklauso nuo pirmosios ontologinio orumo tipologijos - kad žmonės yra sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Visi kiti orumo būdai priklauso nuo šio supratimo.

Analogiškas pasaulietinis supratimas buvo toks, kad žmogaus teisės yra visuotinės, neatimamos ir nedalomos dėl kiekvieno asmens žmogiškumo - kaip žmogaus. Pastaraisiais metais šis supratimas buvo sumenkintas, siekiant susiaurinti jį iki gebėjimo samprotauti ir sudaryti gyvenimo planą - taip buvo panaikinta žmogaus teisių apsauga tiems, kurie yra gyvenimo pakraštyje, nesvarbu, ar jie yra arti mirties, ar gyvenimo pradžioje, ar jų protiniai gebėjimai yra riboti, ar juos sunaikino priklausomybė.

"Dignitas Infinita“ bando įrodyti, kad žmogaus orumas nėra vienintelė sąvoka. Tai nėra teorija, kuria galima manipuliuoti siekiant skatinti ideologinį požiūrį į ginčytinus klausimus politinėje ir kultūrinėje srityje.

Ji apima visą žmogaus gyvenimą - nuo pažinimo įsčiose, per Kristaus artumą „vargšams, nuolankiesiems, paniekintiesiems ir tiems, kurie kenčia kūnu ir dvasia“, iki tų, „kurie atsiduria nepalankiomis sąlygomis, pavyzdžiui, apleistiems kūdikiams, našlaičiams, pagyvenusiems žmonėms, likusiems be pagalbos, psichikos ligoniams, žmonėms, sergantiems nepagydomomis ligomis ar turintiems sunkių apsigimimų, ir tiems, kurie gyvena gatvėje“.

Dikasterijos pateiktas iššūkis Bažnyčiai - dvasininkams ir pasauliečiams - ginti žmogaus orumą visais jo pavidalais ir visur, kur jam gresia pavojus. Tai reiškia būtinybę reaguoti į visas rimtas grėsmes. Kai kurie vienoje debatų pusėje gali apgailestauti, kad dėmesys sutelktas į migrantų kančias, nes debatai dėl imigracijos reduktyviai įforminami kaip atvirų ir uždarų sienų varžybos, kitiems nepatogumų sukels Bažnyčios pozicijos dėl abortų pakartojimas.

Dikasterijos pateiktas iššūkis Bažnyčiai - dvasininkams ir pasauliečiams - ginti žmogaus orumą visais jo pavidalais ir visur, kur jam gresia pavojus.

Labai reikalingas aiškumas dėl surogatinės motinystės, lyčių teorijos ir vadinamojo „lyties keitimo“ siūlo doktrininį paaiškinimą, grindžiamą žmogaus orumu, leisiantį katalikybės išpažinėjams paaiškinti sau ir kitiems, kodėl tai yra tokie sunkūs žmogaus orumo pažeidimai.

Daugeliu atžvilgių deklaracijoje bandoma aprėpti per daug sričių. Kiekvienas sunkus pažeidimas nusipelno atskiros deklaracijos, kad būtų visapusiškai išreikšta Bažnyčios pozicija, tačiau, sujungdama ontologinius, moralinius, socialinius ir egzistencinius orumo klausimus, ji parodo, kad Bažnyčia nėra užsisklendusi vien individualistiniame orumo supratime, bet taip pat skelbia ir tokį, kuris reikalauja kiekvieno iš mūsų socialinės atsakomybės.

Kita vertus, sudarant ontologinio orumo ir kitų trijų sąlyginių orumų lygiavertiškumo įspūdį, kyla pavojus, kad, jiems susidūrus, teisės konkuruojančiose sferose bus priešpastatytos viena kitai.

Sukūrus lygiavertiškumą tarp sąlyginių klausimų, tokių kaip migracija, skurdas ir karas, į kuriuos reikia reaguoti atsižvelgiant į aplinkybes, išteklius ir galimybes, bei tiesioginių draudimų, tokių kaip abortai ir surogatinė motinystė, kyla pavojus, kad katalikai atsidurs nepavydėtinoje padėtyje ir turės atsakyti į kaltinimus, kad jie užsiima „už gyvybę“ klausimu, o ne reikalauja socialistinių sprendimų socialinėms problemoms spręsti.

The post Dualta Roughneenas. Žmogaus orumo gynyba appeared first on LAIKMETIS.

„Kur šiek tiek buvo nuklysta Seime svarstant šį įstatymą, tai kad užsienio politikos tikslai šalies padėjėjos agresorei (Baltarusijos – BNS) kryptimi susimaišė su migracijos politikos kryptimi, pradėjome svarstyti klausimus, susijusius su migracija, pradėjome dėti į šį įstatymą, kur būtų galima spręsti kitais įstatymais ir kitomis priemonėmis. Tada mes jau susipynėme iki tiek, kad nesuprasi – ar čia visiems turi būti taikoma, ar apie karą mes, ar apie migraciją“, – Žinių radijui antradienį sakė prezidento vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais.

Anot jo, nustatant išimtis politiniams pabėgėliams, tolimųjų reisų vairuotojams, verslams, jie yra suplakami „ant viršaus pridedant dar karo Ukrainoje skėtį“.

„Nežinau, ar sprendžiant sankcijų klausimą visais atvejais reikia žiūrėti, kiek kokių mes ten srautų kokiame punkte galėsime sumažinti. Prezidentas, keldamas klausimą iš esmės, sako, kad ta veikla, kurią prieš mus vykdo Baltarusijos tarnybos, leidžia mums vertinti visus atvykstančius, kertančius sieną Rusijos ir Baltarusijos piliečius vienodai“, – teigė K. Budrys.

Prezidento patarėjo teigimu, siekiant išvengti žvalgybos įvardijamų grėsmių, būtina stiprinti valstybės institucijų pajėgumus ir riboti išaugusius migracijos srautus, o siekiant šių tikslų reikėtų „nelįsti prie dalykų, kurių niekas nekvestionuoja: Baltarusijos opozicijos, čia jau esančių žmonių, kurie turi leidimus laikinai gyventi Lietuvoje“.

Seimas praėjusią savaitę metams pratęsė nacionalines sankcijas Rusijos ir Baltarusijos piliečiams, įvesdamas ir kai kuriuos naujus ribojimus, tarp jų – draudimą į Lietuvą importuoti žemės ūkio produktus ir pašarus, kurių kilmės šalis yra Rusijos arba Baltarusija. Konkretų draudžiamų produktų ir pašarų sąrašą patvirtins Vyriausybė.

Taip pat pritarta siūlymui papildomai tikrinti iš Baltarusijos ir Rusijos į Lietuvą atvykstančius baltarusius. Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Žygimanto Pavilionio teigimu, papildomai dėl galimų grėsmių bus tikrinami ne tik su vizomis keliaujantys Baltarusijos piliečiai, bet ir turintieji leidimus gyventi Lietuvoje.

Vis dėlto Seimas atsisakė svarstyti siūlymus riboti rusų bei baltarusių keliones į gimtinę.

Šį įstatymą dar turės pasirašyti prezidentas Gitanas Nausėda.

K. Budrys sveikino įtrauktus ribojimus dėl žemės ūkio produkcijos, sakydamas, kad liko dar kelios priemonės, kurias būtų galima suvienodinti rusams ir baltarusiams.

The post K. Budrys: sankcijų Rusijai, Baltarusijai ir migracijos klausimus reikia spręsti atskirai appeared first on LAIKMETIS.

"Vis daugiau vokiečių vaikų tėvų kreipiasi į konsultacinius centrus, nes jų krikščionys vaikai nori priimti islamą, kad mokykloje neliktų atstumtaisiais", - teigia valstybės saugumo pareigūnas, duodamas interviu vokiečių leidiniui.

Jo nuomone, tai aiškinama tuo, kad dėl migracijos iš Artimųjų Rytų smarkiai padaugėjo musulmonų jaunuolių ir vaikų. Kai kuriuose didžiuosiuose miestuose vaikai iš krikščioniškų šeimų klasėse sudaro mažumą. Daugeliu atvejų, pasak jo, musulmonų berniukai elgiasi labai grėsmingai ir kartais smurtauja.

"Dėl to mokyklų kiemuose susikuria tikros paralelinės visuomenės", - aiškino jis.
Pasak šio šaltinio, padėtis Vokietijos mokyklose vis blogėja.

The post Vokietijos mokyklose daugėja moksleivių, pereinančių į islamo tikybą appeared first on LAIKMETIS.

Kreipiuosi į Jus su svarbiu prašymu pasirašyti už galimybę Nacionaliniam susivienijimui dalyvauti Europos parlamento rinkimuose birželio 9 dieną. Šis prašymas yra proga trumpai apibūdinti Lietuvoje susiklosčiusią padėtį ir atkreipti dėmesį į vieną faktiškai dar nesuvoktą grėsmę.

Edvino Jusio pokalbį su buvusiu I. Šimonytės patarėju ekonomistu Vaidu Navicku laidoje „Neredaguota“ peržiūrėjo arti 20 000 svetainės lankytojų. Nors turėtų peržiūrėti visi Lietuvos ateičiai neabejingi žmonės, kad sužinotų tai, kas slepiama nuo visuomenės. 

Jokia naujiena pats faktas, kad per pastaruosius porą metų į Lietuvą skubiai įleistas stulbinamas skaičius darbo imigrantų iš Baltarusijos ir Rusijos. Tačiau tik išklausius buvusio I. Šimonytės patarėjo p. Navicko pasakojimą, kaip tai buvo padaryta ir toliau daroma, įmanoma suprasti, kas iš tiesų vyksta valstybėje ir su valstybe. 

Sąmoningai suplanuota ir nuosekliai vykdoma masinė kolonizacija, kuri jau dabar iš esmės pakeitė Vilniaus ir keičia kitų didžiųjų miestų tautinę sudėtį ir milžinišku mastu Lietuvoje atkūrė spėjusį apnykti paralelinį ir priešišką rusakalbių sovietinių kolonistų pasaulį. Neaptarus Valstybės gynimo taryboje, nežinia kam leidus ir niekam nekontroliuojant įvairiose šalyse įsteigta daugiau kaip 30 migrantų verbavimo centrų. Nors šalyje apstu bedarbių, pigi darbo jėga viliojama į Lietuvą, valstybei skatinant imigraciją išmokomis darbdaviams ir atvykėliams. Lietuvos specialiosios tarnybos nekontroliuoja padėties ir nežino, kiek tarp šių migrantų yra puikiai parengtų šnipų ir diversantų.

Naujais imigrantų srautais atgaivinus imperinį ir šovinistinį rusiškąjį pasaulį, kuriamos šiltnamio sąlygos jam stiprėti ir įsišaknyti Lietuvoje. Jau aišku, kad dauguma atvykėlių iš buvusios SSRS erdvės masiškai plūsta į Lietuvą būtent todėl, kad būdami rusakalbiai, žino, jog tai ypatinga šalis, kurioje nereikalaujama ir nereikia mokytis valstybinės kalbos. Dauguma jų niekina lietuvių tautą ir valstybę ir net neketina mokytis ir kada nors prašnekti  lietuviškai. 

Rusiškojo pasaulio bastionai Lietuvoje yra kitakalbės mokyklos. Tačiau net Vilniui vėl tampant rusakalbiu miestu ir dažnėjant vis atviresniems bei įžūlesniems išpuoliams prieš lietuvių kalbą, kurių simboliu tapo jos įvardijimas „šunų kalba“, Lietuva neseka visuotinį mokymą valstybine kalba įsivedančių Latvijos ir Estijos pavyzdžiu. Nors gerai žinoma, kad net didelės ir galingos valstybės vengia ir paprastai neleidžia mokyklų su nevalstybine mokomąja kalba. Jos supranta, kad visavertei ir giliai svetimšalių imigrantų integracijai į valstybės gyvenimą kitakalbės mokyklos yra praktiškai neįveikiama kliūtis. Mat jos visada išlieka uždaros kitų tautų gyventojų salos šalyje ir užsienio valstybių anklavai bei ypač stiprios jų kultūrinės bei iš jos kylančios politinės įtakos zonos. 

Visose savo saugumu besirūpinančiose šalyse seniai buvo suprasta ir atsižvelgiama į tai, ką daugybę kartų praktiškai patvirtino visa ankstesnė ir šiandienos istorija: net gerai valstybinę kalbą mokantys svetimšaliai visapusiškai ir organiškai integruojasi į juos priėmusios šalies visuomenę dažniausiai ir lengviausiai tada, kai nuo darželio ar pirmos klasės suolo mokosi kartu ir kasdien bendrauja su savo bendraamžiais nebūdami nuo jų atriboti kitakalbiuose atskirų mokyklų getuose. 

Asmeninis bendravimas ir jo kuriamas priklausomybės tai pačiai politinei bendrijai jausmas, o ne formaliai geras kalbos mokėjimas yra svarbiausias ir patikimiausias tikros integracijos laidas. Kitaip negu Latvijoje ir Estijoje, mūsų šalyje ši elementari tiesa nėra suvokiama arba jos nenorima pripažinti. Todėl einama priešingu keliu ir net keliamas kitakalbių mokyklų, taigi svetimo ir pavojingo putiniško rusiškojo pasaulio, gynimo vajus.

Lietuvių kalbos stūmimas iš viešojo gyvenimo ir jos vartojimo srities sąmoningas siaurinimas yra vienas svarbiausių dabartinės valdžios kalbos politikos, kuriai pritaria ir opozicija, programinių uždavinių. Nuosekliais žingsniais pamažu ir atsargiai įgyvendinamas tikslas išplėsti ir įtvirtinti rusiškąjį pasaulį Lietuvoje per rusakalbių mokyklų tinklo išsaugojimą bei plėtrą, tam pasitelkiant net Ukrainos pabėgėlius, itin konceptualiai ir aiškiai suformuluotas Seimo Ateities komiteto pirmininko R. Lopatos straipsnyje.

Jame tiesiai  ir be užuolankų teigiama, kad rusiškos mokyklos Lietuvoje reikalingos ukrainiečių vaikams. Taigi išsakoma nuostata, kad ukrainiečių vaikai turi ne mokytis lietuviškose mokyklose ir integruotis į lietuviakalbę visuomenę, bet lankyti rusiškas mokyklas ir integruotis į Lietuvoje ir taip besiplečiantį rusiškąjį  pasaulį. Neseniai įvykusi minėto komiteto pirmininko organizuota diskusija dėl mokymo tautinių mažumų kalbomis iš esmės virto vieša rusakalbių mokyklų gynimo akcija ir atskleidė ketinimus Vilnių paversti milijoniniu rusifikuotu miestu. Jame lietuviai vėl turėtų tapti etnine kalbine mažuma su visais iš to kylančiais padariniais lietuvių kalbos statusui ir vartojimo aprėpčiai.

Diskusijos dvasią ir esmę ryškiausiai perteikia Seimo Švietimo, mokslo ir sporto komiteto pirmininko A. Žukausko pasisakymas, kuriame, pranokdamas LSSR laikų jedinstveninkus, jis atvirai tyčiojasi iš prie mokymo valstybine kalba pereinančių latvių, įžūliai ir ciniškai postringaudamas, kad perimdami visose demokratinėse šalyse taikomą ir įprastą ugdymo valstybine kalba praktiką latviai tik demonstruoja savo tautinio nevisavertiškumo kompleksus.

Neatsitiktinai Lietuvoje dar kartą metams pratęstas terminas ukrainiečių pabėgėliams,  o faktiškai visiems imigrantams iš Baltarusijos ir Rusijos, minimaliai pramokti lietuvių kalbą. Tuo tarpu Latvijoje numatyta visus nenorinčius mokytis latviškai ir nesugebėjusius įgyti būtiniausių kalbos įgūdžių atvykėlius iš Rusijos po dviejų metų išsiųsti iš šalies. Naujausias žingsnis stumiant lietuvių kalbą iš viešosios erdvės yra Laisvės partijos frakcijos Seimo pavasario sesijai siūlomas įstatymo projektas panaikinti Valstybinę lietuvių kalbos inspekciją. Siekiama, kad šalies piliečiai neturėtų į ką kreiptis, kai bus atsisakoma juos aptarnauti valstybine kalba. Naujausiu pasityčiojimu iš valstybinės lietuvių kalbos reikia laikyti Seimui teikiamą svarstyti Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) įstatymo pataisą, kuria siūloma visų šalies mokesčių mokėtojų sąskaita sumažinti GPM mokestį valstybinės lietuvių kalbos egzaminą išlaikiusiems užsieniečiams, nors savo valstybinę kalbą gerbiančioje šalyje ją išmokti turėtų būti laikoma savaime suprantama kiekvieno atvykėlio pareiga ir reikalaujama ją vykdyti.

Sąmoningai organizuojama masinė imigracija ir nuoseklus bei metodiškas lietuvių kalbos stūmimas iš viešojo gyvenimo jau netolimoje ateityje neišvengiamai sukels milžiniškus ir pavojingus politinius padarinius. Didžiausiais tempais ES augantis darbo imigrantų į Lietuvą skaičius ir spartėjantis rusų kalbos plitimas bei įsitvirtinimas vis labiau užgožiamos lietuvių kalbos sąskaita kuria paralelinę rusiškojo pasaulio bendruomenę. Jai priklausantys atvykėliai po 5 metų galės siekti nuolatinių gyventojų statuso. Jį gavę įgis teisę balsuoti savivaldos rinkimuose. Tai reiškia, kad iš pradžių Vilniuje ir Klaipėdoje, o vėliau ir kituose didesniuose miestuose, iš esmės pasikeistų savivaldos organų sudėtis. Tik laiko klausimas, kada taptume kolonistų dominuojamos griežtai antilietuviškos ir antivalstybinės vietos valdžios sprendimų įkaitais ir klusniais vykdytojais. 

Jeigu po Europos Parlamento rinkimų ES neįvyks esminių migracijos politikos pokyčių, jau dabar skatinanti masinę imigraciją į Europą ir įvedusi privalomas imigrantų paskirstymo kvotas valstybėms narėms Europos Komisija neabejotinai pasiduos Kremliaus spaudimui ir pritars iš Baltarusijos ir Rusijos atvykusių imigrantų reikalavimams suteikti jiems balsavimo teisę vietos savivaldos rinkimuose. Visi argumentai dėl šių Lietuvai priešiškų imigrantų keliamo pavojaus nacionaliniam saugumui ir pačiai valstybei bus neišgirsti arba atmesti apeliuojant į „žmogaus teisę“ nevaržomai atvykti ir gyventi ten, kur jam patinka.

Įsileidusi daugybę imigrantų iš priešiškų šalių ir juos legalizavusi kaip nuolatinius gyventojus, Lietuvos valstybė atsidurtų blogesnėje padėtyje, negu buvo iš SSRS besivadavusi LSSR. Tada Nepriklausomybei aršiai besipriešinusius jedinstveninkus ir autonomininkus buvo galima pagrįstai laikyti valstybės okupantės į Lietuvą neteisėtai atkeltais kolonistais. Šiuo metu vykdoma forsuota imigracija iš tikrųjų yra ekonominiais motyvais nevykusiai dangstoma šliaužianti šalies kolonizacija ir hibridinė Lietuvos valstybės reokupacija. Tik laiko klausimas, kada iš anksto formuojamas gausus ir organizuotas naujasis, dabar jau įteisintas, putiniškos dvasios persmelktas rusiškasis pasaulis sukils prieš Lietuvos valstybę. Tai yra, pirma patogia proga smogs jai į nugarą, kaip kadaise padarė senasis prosovietinių kolonistų imperininkų kontingentas. Tik nuo besikeičiančių geopolitinių aplinkybių priklausytų, kada teisėtais šalies gyventojais ar net piliečiais padaryti atvykėliai „prisimins“, kad Vilnius ir Pietryčių Lietuva yra Lietuvos „atplėštos“ Baltarusijos arba Lenkijos žemės ir pareikalaus „grąžinti“ Klaipėdą neva Lietuvai ją dovanojusios SSRS teisių perėmėjai Rusijai. 

Vyksta iki šiol daugelio Lietuvos piliečių vis aiškiau nujaučiamas, bet iki galo nesuvoktas ir neįvardytas šiurpus žaidimas Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos likimu. Jį galima drąsiai prilyginti 1940 m. „Stalino saulės“ nešėjų įvykdytai išdavystei.

Nacionalinis suvienijimas jau seniai kartoja ir įspėja: jeigu ši išdavystė, vykstanti masinė kolonizacija ir hibridinė šalies reokupacija nebus sustabdyta, prarasime Lietuvą. Šį kartą teisėtai ir negrįžtamai.

Laikas ginti išduodamą ir naikinamą Tėvynę. Vienas iš Nacionalinio susivienijimo pastangų išsaugoti  lietuvišką Lietuvą žingsnių  yra siekis dalyvauti artėjančiuose Europos Parlamento rinkimuose. Tai pirmieji per daugelį dešimtmečių iš tiesų svarbūs tokio pobūdžio rinkimai. EP tampa politiniu forumu, kuriame bus sprendžiamas ES ir ją sudarančių tautų bei nacionalinių valstybių išlikimo, statuso ir vaidmens Sąjungoje klausimas. Šie rinkimai Nacionaliniam susivienijimui svarbūs tiek pat, kiek Sąjūdžiui buvo svarbūs rinkimai į SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą, kuris tapo politinio mūšio dėl Ribentropo-Molotovo pakto pripažinimo arena.

Prašau pasirašyti už Nacionalinio susivienijimo galimybę dalyvauti šiuose rinkimuose ir pasidalinti šiuo prašymu su kitais. Pasirašyti galima VRK puslapyje, į kurį nukreipia ši nuoroda.

Pagarbiai

Vytautas Radžvilas

Tai - politinė reklama, kuri bus apmokėta iš partijos Nacionalinis susivienijimas rinkiminės sąskaitos.

The post Vytautas Radžvilas. Nepraraskime Lietuvos (viešas laiškas) appeared first on LAIKMETIS.