Pasak jos, Vilnius nuo seno garsėjo kaip literatūros miestas, kuriame įvairiomis kalbomis kūrė žymūs literatai, įamžindami jį iškiliausiuose savo kūriniuose, čia vystėsi literatūros žanrai, o visas miestas yra paženklintas literatūros simboliais.

Tikimasi, kad toks statusas padės plačiau skleisti žinią Europai ir visam pasauliui apie Vilniaus nuopelnus literatūrai.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius primena, kad Lietuvos sostinėje kūrė ir filomatų draugijos susitikimus rengė pasaulyje pripažintas poetas Adomas Mickevičius, čia pirmąjį poezijos rinkinį išleido Nobelio literatūros premijos laureatas Česlavas Milošas, vaikystę praleido rašytojas Romainas Gary (Romanas Gari) ir daugelis kitų iškilių literatūros atstovų.

„Vilniuje visada buvo stipri žodžio galia. Gavęs UNESCO literatūros miesto statusą, Vilnius neabejotinai taps dar labiau atviru ir mylimu miestu Europoje ir pasaulyje. Džiaugiuosi galėdamas palaikyti paraiškos teikimą, kurioje atsiskleidžia seniausios Vilniaus miesto literatūros tradicijos“, - sako R. Šimašius.

Savivaldybė pabrėžia, kad UNESCO pasaulio paveldo saugomame Vilniaus senamiestyje yra yra literatų gatvė, Č. Milošo laiptai, visame mieste yra skverų, gatvių, pavadintų žymių literatūros atstovų pavardėmis, čia šiuo metu kuria daugybė žymiausių Lietuvos literatų, veikia literatūrinės organizacijos, draugijos, vyksta įvairūs tarptautiniai literatūros renginiai.

Paraiškai ruoštasi nuo 2018 metų, bendradarbiaujant su partneriais – Lietuvos nacionaline UNESCO komisija, Lietuvos leidėjų asociacija ir Vilniaus miesto savivaldybės centrine biblioteka.

Literatūros miesto statusą yra gavę šie miestai: Lvovas (Ukraina), Tartu (Estija), Krokuva (Lenkija), Praha (Čekija). Taip pat – Reikjavijkas (Islandija), Barselona ir Granada (Ispanija), Dublinas (Airija), Liubliana (Slovėnija), Utrechtas (Nyderlandai), Lilehameris (Norvegija), Milanas (Italija), Mančesteris, Noridžas, Edimburgas ir Notingemas (Jungtinė Karalystė), Haidelbergas (Vokietija), Obidos (Portugalija), Uljanovas (Rusija), Sietlas ir Ajova Sitis (JAV), Kvebekas (Kanada). 

The post Vilnius pretenduoja tapti UNESCO literatūros miestu, skleisti žinią Europai appeared first on LAIKMETIS.

Tad papunkčiui:

Pirmiausiai, p. Sauliaus fenomenas rodo, kad galutinai susiformavo „dvi Lietuvos“. Pirmoji — didmiesčių (centro), antroji — miesto, miestelių ir kaimų (periferijos). Nors apsiriboti vien gyvenimo vieta nėra tikslu, bet tendencija labai ryški. Kokie skiriamieji centro ir periferijos atstovų bruožai? Kad nereikėtų ilgai postringauti, pateiksiu teiginius gerokai apibendrintų antitezių pagalba:

Nežiūrint šio sąrašo banalumo, antitezes galima būtų tęsti ir toliau, bet tai, manau, nepasitarnautų teiginio suprantamumo didinimui. Faktas lieka faktu: Lietuvos didmiesčių gyventojams nuoširdus, šiek tiek (bet ne per daug) netobulas televizijos personažas yra idealus užuojautos ir palaikymo objektas.

„Didmiesčių Lietuva“ be vargo sumeta per dešimt tūkstančių, nes šis asmuo geriausiai įkūnija aukojančiųjų įsivaizdavimus apie savo asmeniškai prarastą provinciją. Ne veltui sakoma, kad esame kažkelintą karta nuo žagrės, o tai neabejotinai daro įtaką prakutusiems miesto gyventojams, kurie, pasak Justino Marcinkevičiaus, „paprasčiausiai pasiilgo arklio…“ (J. Marcinkevičius „Pasiilgau arklio“).

Provincijos piliečiams tiesiog nusibodo būti negirdimiems.

Antra, psichoanalitiškai žiūrint, padėdami p. Sauliui „miesto Lietuvos“ gyventojai kompensuoja savo emocinio nuovargio, susvetimėjimo, nevalingai slepiamos geradarystės ir geresnio išsilavinimo aspiracijas. Jiems tai patiešnas personažas, kuris (lyginant su aukojančiuoju) kaip ir nieko doro gyvenime nepasiekė, bet iš tiesų pasiekė labai daug. Jei tiksliau, jis turi tai, ko aš, aukojantysis, slaptai norėčiau: visapusiško išsilavinimo, inteligencijos, neslepiamų jausmų, drąsos parodyti savo pažeidžiamumą, galiausiai, nuoširdumą. Tokiam negaila, nes a)gali kompensuoti savo nepilnavertiškumą, b)nereikia „susitepti“ (patogu, madinga, nesmirdi prakaitu, fermomis ir t.t.)

Trečia, visuomenės pasidalijimas pasiekė gana pavojingą ribą, kuri po truputį pradeda veržtis realiu (ne televiziniu) susipriešinimu. Jis pasireiškia „ribiniais momentais”, pvz., svarstant vertybinius klausimus (Stambulo konvencija, Partnerystės įstatymas ir t. t.) Tai identifikuoja ir mūsų valstybėje vykstantys protestai. „Šeimos maršas“, dabartiniai mitingai prie valstybės institucijų Vilniuje yra puikus šio teiginio patvirtinimas.

Provincijos piliečiams tiesiog nusibodo būti negirdimiems. Tai, kad protestų lyderiais dažnai tampa smulkaus kalibro niekšeliai, niekaip nepaneigia pačio susipriešinimo buvimo fakto. Jo „centro Lietuva“ yra linkusi nematyti.

Pabaigai siūlau įsivaizduoti situaciją: p. Saulius užlipa ant Vilniuje pastatytos mitingų scenos ir rėžia kalbą. Išsako savo poziciją kokiu nors aktualiu klausimu. Kaip manote, kiek (hipotetiškai) sumažėtų surinkta suma, jei aukoti reikėtų po p. Sauliaus kalbos?

The post Dr. Valdas Kilpys. Ponas Saulius Z. — nerimo ir vilties ženklas iš televizoriaus appeared first on LAIKMETIS.