Rusijos Saugumo tarybos vadovo – prezidento Vladimiro Putino – pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas įspėjo Vakarus, kad bandymas stumti Rusiją žlugimo link prilygtų „šachmatų partijai su Mirtimi“.

D. Medvedevas, kuris nuo 2008 iki 2012 metų dirbo prezidento poste, kai V. Putinas dėl kadencijų limito turėjo tenkintis premjero postu, Vakaruose daugelio buvo laikomas liberalesniu už savo mentorių. Tačiau pastaraisiais mėnesiais, tikriausiai siekdamas įsiteikti V. Putinui, jis pareiškė itin griežtų pastabų, gerokai pranokusių net karingiausių Kremliaus pareigūnų komentarus.

Šeštadienį sudalyvavęs atsisveikinimo su buvusiu Sovietų Sąjungos lyderiu Michailu Gorbačiovu ceremonijoje, D. Medvedevas per susirašinėjimo programėlę paminėjo Sovietų Sąjungos subyrėjimą 1991 metais ir apkaltino JAV bei jų sąjungininkes bandant suorganizuoti Rusijos žlugimą.

Anot jo, kai kas Vakaruose norėtų „pasinaudoti kariniu konfliktu Ukrainoje ir stumti mūsų šalį į naują dezintegracijos vingį... kaip nutiko 1991 metais“.

„Tai purvinos anglosaksų iškrypėlių svajonės, – rašė D. Medvedevas. – Tokie bandymai labai pavojingi, jų negalima nuvertinti. Tie svajotojai ignoruoja paprastą aksiomą: smarki branduolinės galios dezintegracija visuomet būna šachmatų partija su Mirtimi, kai tiksliai žinoma, kada būna šachas ir matas – [kai ateina] pasaulio pabaiga.“

D. Medvedevas pridūrė, kad Rusijos branduoliniai arsenalai yra „geriausia didžiosios Rusijos apsaugos garantija“.

The post Bandymas stumti Rusiją žlugimo link prilygtų „šachmatų partijai su Mirtimi“ - D. Medvedevas appeared first on LAIKMETIS.

Šimtai žmonių laukė eilėje, kad galėtų tylomis praeiti pro M. Gorbačiovo karstą Maskvos Sąjungų namų Kolonų salėje, kur istoriškai buvo šarvojami aukšto rango pareigūnai, įskaitant 1953 metais mirusį Josifą Staliną. Prie atviro karsto budėjo garbės sargyba.

M. Gorbačiovas mirė antradienį, būdamas 91 metų amžiaus, po „sunkios ir ilgos ligos“, paskelbė ligoninė, kurioje jis buvo gydomas.

Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi M. Gorbačiovas dirbo nuo 1985 iki 1991 metų. Rusijoje daug kas kaltina jį dėl Sovietų Sąjungos subyrėjimo, paskesnio ekonominio chaoso ir įtakos pasaulyje praradimo.

Vakaruose jis tikriausiai bus atsimenamas kaip žmogus, prisidėjęs prie santykių tarp SSRS ir JAV atšilimo; jo nuopelnais laikomos ir pradėtos demokratinės reformos.

Tačiau jis nesiėmė ryžtingiau modernizuoti sąstingio apimtos valstybinės ekonomikos ir išlaikė griežtą politinės santvarkos kontrolę, o Lietuvoje bus prisimenamas kaip jėga malšinęs šalies nepriklausomybės siekius.

Kelis pastaruosius dešimtmečius M. Gorbačiovas beveik nedalyvavo politikoje, o jo mirtis buvo menkai paminėta Rusijos valdžios sluoksniuose.

Rusijos valstybinė televizija ketvirtadienį parodė, kaip V. Putinas didelėje tuščioje ligoninės salėje padėjo raudonų rožių puokštę prie atviro M. Gorbačiovo karsto ir tylos minute pagerbė mirusįjį.

Tačiau Kremlius paskelbė, kad V. Putinas šeštadienį dėl savo „darbo grafiko“ laidotuvėse nedalyvaus.

Per ceremoniją nesimatė ir daugelio kitų Rusijos pareigūnų. Prie velionio karsto sėdėjo M. Gorbačiovo duktė Irina Virganskaja ir kiti šeimos nariai.

Atvyksta V. Orbanas

Vėliau šeštadienį M. Gorbačiovas bus palaidotas Maskvos prestižinėse Novodevičės kapinėse šalia 1999 metais nuo vėžio mirusios jo sutuoktinės Raisos.

Tokiu metu, kai Rusiją stengiamasi izoliuoti dėl jos karo Ukrainoje, vienintelis svarbus užsienio pareigūnas, paskelbęs apie savo dalyvavimą laidotuvėse, yra Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas.

Prieš karą Ukrainoje V. Orbanas palaikė itin draugiškus santykius su V. Putinu, o Vengrija yra vienintelė Europos šalis, nuo karo pradžios padidinusi gamtinių dujų importą iš Rusijos.

Tačiau Kremlius paskelbė, kad V. Orbanas šios kelionės metu neplanuoja susitikti su V. Putinu.

M. Gorbačiovui mirus Vakarų sostinės reiškė užuojautą. Berlyne šeštadienį vėliavos buvo nuleistos iki pusės stiebo, taip prisimenant žmogų, sulaikiusį sovietų kariuomenę 1989-aisiais griuvus Berlyno sienai. 1990-aisiais M. Gorbačiovui už pastangas nutraukiant Šaltąjį karą buvo paskirta Nobelio taikos premija.

V. Putinas, kuris Sovietų Sąjungos subyrėjimą yra pavadinęs didžiausia XX amžiaus geopolitine katastrofa, per daugiau kaip 20 savo valdymo metų siekė naikinti M. Gorbačiovo palikimą.

M. Gorbačiovo įpėdiniui Borisui Jelcinui, kuris tapo pirmuoju šiuolaikinės Rusijos prezidentu ir vadovavo šaliai per skausmingą pereigą prie rinkos ekonomikos, 2007-aisiais buvo surengtos valstybinės laidotuvės, šalyje buvo paskelbta gedulo diena.

B. Jelcino laidotuvėse dalyvavo ir V. Putinas, ir M. Gorbačiovas.

The post Rusai atsisveikina su M. Gorbačiovu - atvyko ir V. Orbanas, V. Putinas nedalyvauja appeared first on LAIKMETIS.

Lietuviškoji tuo tarpu reaguoja žymiai vangiau, nors dabartinis krašto apsaugos ministras, beje XX-ą amžių tyrinėjęs istorikas, turėdamas omeny 1991 m. sausio įvykius Vilniuje ir ne tik, tiesiai šviesiai pavadino jį nusikaltėliu.

Ką pasakyti apie žmogų, vertinamą taip skirtingai? Kaip objektyviau ir bešališkiau pasverti jo istorinį svorį, ar tai išvis įmanoma žvelgiant iš Vilniaus, Maskvos, Vašingtono, Prahos, Čeliabinsko, Helsinkio, Sarajevo ir pan. perspektyvų?

Pasiremsiu žinomo antropologo, vėlyvojo sovietmečio tyrinėtojo Aleksejaus Jurčiako koncepcija, paaiškinančia, kodėl žlugo SSRS ir koks šiuose procesuose buvo Gorbačiovo vaidmuo. Žinoma, tapdamas režimo galva, Gorbačiovas jokiu būdu nenorėjo jo sugriauti, bet priešingai - reformų pagalba jį atgaivinti ir sustiprinti.

Taigi šia prasme jį galima lyginti su Nikita Chruščiovu, po Stalino mirties mėginusiu analogiškai „perkrauti sistemą", suteikti jai daugiau žmogiškųjų bruožų. Ir jam tai pavyko. Chruščiovo pradėta destalinizacija ir socioekonominės reformos leido atsisakyti baisiausių totalitarinės sistemos recidyvų, bent kuriam laikui pasiekti ekonominį proveržį, kurio viršūne tapo pradėta kosmoso užkariavimo programa, šiek tiek liberalizuoti viešąją erdvę (garsusis „atlydis"), kurti teigiamą valstybės įvaizdį Vakaruose žavios J. Gagarino šypsenos pagalba ir pan.

Tačiau dėl polinkio į voliuntarizmą, avantiūrizmą (kukurūzai) ir neprognozuojamumą Nikita ilgainiui ėmė erzinti partinę nomenklatūrą, todėl jo buvo (stebėtinai vegetariškai) atsikratyta, ir stojo ramus, prognozuojamas bei patogus brežnevizmas, laikui bėgant išvirtęs sąstingiu, sistemine korupcija, nykia gerontokratija ir galiausiai „gulbių ežerų" virtine.

Po jų gana netikėtai valdžią gavęs jauniausias tarp Politbiuro seneliukų Gorbačiovas iš esmės turėjo du pasirinkimus. Pirma, užšaldydamas susidariusią padėtį tęsti zastojų, ilgainiui šalį paversdamas, matyt, kažkuo panašiu į Šiaurės Korėją, nes augantį nepasitenkinimą blogėjančia ekonomine padėtimi ir mąžtančiu pragyvenimo lygiu būtų vis labiau tekę slopinti represijomis ir masyvia propaganda.

Antra, sekant Chruščiovo pavyzdžiu ir sėkmės istorija, pradėti sistemines reformas - perestroiką. Tačiau kam jam prireikė dar ir glasnost (viešumo, veikiai virtusio masinių režimo nusikaltimų ir melo atskleidimu), kuris galiausiai ir įsuko sovietinės imperijos dezintegracijos smagratį? - sunku pasakyti.

Anot Jurčiako, būtent atidengta tiesa apie žmogėdrišką sovietinio režimo prigimtį ir kruviną praeitį milijonus sovietinių ir satelitinių šalių piliečių privertė įsisąmoninti, kad tai, kas daugybę metų buvo skelbta kaip absoliuti tiesa ir neginčyjamas mokslinis faktas - patsai mokslinis komunizmas, turėjęs neišvengiamai atvesti į rojų žemėje, - tėra gudriai sukonstruotas masinio smegenų plovimo ir žmonių valdymo mechanizmas.

Režimo iš esmės konvulsiniai ekscesai Tbilisyje, Vilniuje, Rygoje ir t.t. tebuvo spąstai, kuriuose „didysis reformatorius" pats save užsitrenkė.

Griuvo tikėjimas mokslu, o kartu griuvo ir ant jo pastatytas statinys - pati sovietinė santvarka. Ir Gorbačiovas, net ir galiausiai susipratęs neapdairiai išleidęs džiną iš butelio, jau nebepajėgė jo sugrūsti atgal, nors ir mėgino tai padaryti. Todėl režimo iš esmės konvulsiniai ekscesai Tbilisyje, Vilniuje, Rygoje ir t.t. tebuvo spąstai, kuriuose „didysis reformatorius" pats save užsitrenkė. Nes negali kviesti žmones imti likimą į savo rankas, bet tuo pačiu ir daužyti per nagus tai darantiems.

Vis dėlto Jurčiako koncepcijai kažko trūksta. Abejonės ideologija ir propaganda gali būti nuslopintos sąmoninga kontroliuojama amnezija, įliejant dar daugiau ideologijos ir propagandos, sudorojant ar marginalizuojant kritikus. Tai vyksta nuolat, net demokratinėmis vadinamose santvarkose.

Aporija tarp režimo siūlomos dalinės laisvės ir reikalaujamo besąlygiško paklusnumo gali būti nesunkiai išspęsta jo naudai, ką pavyko represijomis padaryti Novočerkaske 1962 m. ar vėliau, užgniaužiant tai vienur, tai kitur šalyje spontaniškai kylančius maištus. Tačiau tik tuo atveju, jei politinis elitas yra suinteresuotas išsaugoti status quo, ką ir stebime dabartinėje Rusijoje.

Tačiau 90-ųjų pradžioje būta pernelyg daug grupių, kurioms sovietinis režimas jau buvo gerokai įsiėdęs ir nebeatrodė perspektyvus, ir anaiptol ne vien dėl ideologinių priežasčių. Slystant tiesos monopoliui iš rankų, partinė nomenklatūra, šalia kitų formalios ir neformalios galios grupuočių (saugumo, nusikaltėlių pasaulio ir t.t.) tapo ne mažiau suinteresuota atsivėrusiomis galimybėmis persidalinti „visaliaudinį turtą", kas veikiai ir prasidėjo.

Gorbačiovinės reformos, iš pradžių numatytos naujam senosios sistemos perkrovimui, vėliau, ne be Vakarų pagalbos ir suinteresuotumo, tapo importinėmis, neoliberaliomis. Nes jos tuomet buvo suvoktos kaip unikali galimybė pradėti gerai materialiai gyventi, kaip langas į Vakarus, jų gerovės įsisavinimą.

Kamufliažinis, dirbtinis, konstruktyvistinis, instrumentinis ideologijos pobūdis ir vaidmuo, glasnost dėka, buvo pernelyg gerai suprastas ir tuo mikliai pasinaudota pageidautiniems pokyčiams kapitalizmo link skatinti.

Todėl sovietinis režimas ir žlugo taip greitai ir palyginti taikiai, nes, nepaisant nereikšmingų išimčių, tokių kaip užsilikę idėjiniai komunistai, šiuo klausimu būta tylaus, bet tvirto elito ir visuomenės konsensuso.

Žinoma, tai nereiškia, kad sovietų sistemos žlugimas nebuvo ir antiimperinio, antiokupacinio, antitotalitarinio, antikolonijinio, provakarietiško, prodemokratinio išsivadavimo judėjimo padarinys. Aišku, buvo. Kaip ir žmonių viltys, laisvės troškimas, noras atkurti nepriklausomas tautines valstybes, daug gerų pokyčių, kurių reikšmę šiandienai vargu ar kas paneigtų, nežiūrint naujai iškilusių sisteminių trūkumų ir problemų, apie kuriuos irgi būtina nuolat kalbėti ir kritikuoti, stengtis pakeisti.

Gorbačiovas, žvelgiant iš laiko perspektyvos, iškyla kaip paradoksalus ir tragiškas herojus. Žmogus, veikiausiai nuoširdžiai norėjęs gero savo šaliai, bet pasirinkęs klaidingą Istorijos pusę, tad neišvengiamai pralaimėjęs. Tačiau, pats to norėdamas ir nenumatęs, atvėręs kelią laisvei, kurio kažin ar kas benorėtų atsisakyti.

The post Dr. Rasa Čepaitienė. M. Gorbačiovas - paradoksalus ir tragiškas herojus appeared first on LAIKMETIS.

„Numirė kalinys. Tai apie Michailą Gorbačiovą. Jam taip ir nebuvo leista nei pačiam galvoti, nei savo mintimis kalbėti, – savo „Facebook“ paskyroje paskelbus apie M. Gorbačiovo mirtį trečiadienį rašė V. Landsbergis. – Net sausio 13-osios naktį, kai kažkas jame krustelejo, ir pats liepė parengti pasisakymą Vilniuje – jeigu skristų, – iš ryto jau jam buvo jo viršininkų pasakyta, kaip turi elgtis, kaip meluoti“.

„Taip ir liko tik sraigteliu, aktorium, ne asmenybe. Gaila žmogaus, nepajėgusio tapti oriu žmogum. Neadekvatumas užimamai padėčiai. Arba – kalinio padėtis. Gyveno ir mirė zonoje“, – tvirtino jis.

M. Gorbačiovas ėjo 92-us metus, jis mirė po sunkios ligos.

M. Gorbačiovas Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi dirbo nuo 1985 iki 1991 metų.

Vakaruose jis tikriausiai bus atsimenamas kaip žmogus, prisidėjęs prie santykių tarp SSRS ir JAV atšilimo, jo nuopelnais laikomos ir pradėtos demokratinės reformos.

Tačiau jis nesiėmė ryžtingiau modernizuoti sąstingio apimtos valstybinės ekonomikos ir išlaikė griežtą politinės santvarkos kontrolę, o Lietuvoje bus menamas kaip jėga malšinęs šalies nepriklausomybės siekius.

V. Landsbergis, visuomet laikęs SSRS lyderį atsakingu už Sausio 13-osios įvykius, ragino Lietuvą iškelti bylą jo atžvilgiu.

M. Gorbačiovo atsakomybės iki pat jo mirties siekė ir per 1991-ųjų sausio įvykius Lietuvoje žuvusių aukų artimieji. Tų metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą iš viso žuvo 14 žmonių.

Vilniaus teismas ketina spręsti dėl M. Gorbačiovo teisių perėmėjo civilinėje byloje.

The post Numirė kalinys, o ne asmenybė - V. Landsbergis apie M. Gorbačiovo mirtį appeared first on LAIKMETIS.

„Bus sprendžiama pagal Civilinio proceso kodekso 48 straipsnį, dėl teisių perėmimo“, – BNS trečiadienį sakė Vilniaus miesto apylinkės teismo atstovas Aurimas Žukauskas.

Šis straipsnis numato, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos, viena iš tokių priežasčių yra fizinio asmens mirtis, teismas tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas.

Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje.

„Jei teisių perėmimas negalimas, tokiu atveju byla nutraukiama“, – BNS teigė teismo atstovas. 

Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, kurio vietoj įstojo teisių perėmėjas. Paprastai teisių perėmėjais Lietuvoje tampa mirusioji giminaičiai.

Per 1991 metų sausio įvykius Lietuvoje žuvusių aukų artimieji siekė M. Gorbačiovo atsakomybės iki pat jo mirties.

Šiemet keturi žuvusiųjų – Vido Maciulevičiaus, Algimanto Petro Kavoliuko, Virginijaus Druskio, Apolinaro Juozo Povilaičio – artimieji kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu, siekdami įrodyti, kad tuo metu SSRS prezidento pareigas ėjęs, vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu būdamas M. Gorbačiovas turėjo kariuomenės kontrolę, tačiau nesiėmė priemonių užkirsti kelią agresijai Lietuvoje bei taip nesustabdė tarptautinio nusikaltimo vykdymo.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą iš viso žuvo 14 žmonių.

Vilniaus miesto apylinkės teismas gegužę Rusijos užsienio reikalų ministerijai išsiuntė minimo civilinio ieškinio dokumentus, kad jie būtų perduoti M. Gorbačiovui.

„Apie dokumentų įteikimą duomenų nėra“, – BNS sakė teismo atstovas A. Žukauskas.

Sausio įvykių aukų artimieji teigia, kad M. Gorbačiovo vaidmuo jų metu Lietuvoje taip ir liko neįvertintas ir tinkamai neištirtas.

Prokuratūra atsisakydavo suteikti M. Gorbačiovui specialiojo liudytojo statusą baudžiamojoje Sausio 13-osios byloje.

2017 metais Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjęs Sausio 13-osios bylą, išsiuntė šaukimą M. Gorbačiovui apklausti jį byloje kaip specialųjį liudytoją, tačiau Rusija atsisakė jį įteikti.

Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, visuomet laikęs SSRS lyderį atsakingu už Sausio 13-osios įvykius, yra paraginęs Lietuvą iškelti bylą jo atžvilgiu.

V. Landsbergis 2019 metais teigė, kad buvęs SSRS vadovas pats „ramiai miegotų“, jeigu Lietuvos teismai jį išteisintų.

Pastarąjį dvidešimtmetį M. Gorbačiovas praleido politiniame užribyje, bet vis paragindavo JAV ir Rusiją gerinti santykius po 2014 metų, kai Maskva aneksavo Krymo pusiasalį ir šiemet vasarį pradėjo plataus masto invaziją Ukrainoje.

Paskutiniuosius gyvenimo metus jis gyveno tarp ligoninės ir namų, sunkiai sirgo, buvo karantinavęsis dėl baimės susirgti koronavirusu.

The post Vilniaus teismas spręs dėl M. Gorbačiovo teisių perėmimo Sausio 13-osios byloje appeared first on LAIKMETIS.

„Po sunkios ir ilgos ligos Michailas Sergejevičius Gorbačiovas mirė šį vakarą“, – nurodė Maskvos Centrinė klinikinė ligoninė.

M. Gorbačiovas Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi dirbo nuo 1985 iki 1991 metų.

Vakaruose jis tikriausiai bus atsimenamas kaip žmogus, prisidėjęs prie santykių tarp SSRS ir JAV atšilimo, jo nuopelnais laikomos ir pradėtos demokratinės reformos.

Tačiau jis nesiėmė ryžtingiau modernizuoti sąstingio apimtos valstybinės ekonomikos ir išlaikė griežtą politinės santvarkos kontrolę, o Lietuvoje bus menamas kaip jėga malšinęs šalies nepriklausomybės siekius.

Siekė atsakomybės už Sausio 13-ąją

Per 1991 metų sausio įvykius Lietuvoje žuvusių aukų artimieji siekė M. Gorbačiovo atsakomybės iki pat jo mirties.

Šiemet keturi žuvusiųjų – Vido Maciulevičiaus, Algimanto Petro Kavoliuko, Virginijaus Druskio, Apolinaro Juozo Povilaičio – artimieji kreipėsi į teismą su civiliniu ieškiniu, siekdami įrodyti, kad tuo metu SSRS prezidento pareigas ėjęs, vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu būdamas M. Gorbačiovas turėjo kariuomenės kontrolę, tačiau nesiėmė priemonių užkirsti kelią agresijai Lietuvoje bei taip nesustabdė tarptautinio nusikaltimo vykdymo.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą iš viso žuvo 14 žmonių.

Vilniaus miesto apylinkės teismas gegužę Rusijos užsienio reikalų ministerijai išsiuntė minimo civilinio ieškinio dokumentus, kad jie būtų perduoti M. Gorbačiovui.

Sausio įvykių aukų artimieji teigia, kad M. Gorbačiovo vaidmuo jų metu Lietuvoje taip ir liko neįvertintas ir tinkamai neištirtas.

Prokuratūra atsisakydavo suteikti M. Gorbačiovui specialiojo liudytojo statusą baudžiamojoje Sausio 13-osios byloje.

2017 metais Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjęs Sausio 13-osios bylą, išsiuntė šaukimą M. Gorbačiovui apklausti jį byloje kaip specialųjį liudytoją, tačiau Rusija atsisakė jį įteikti.

Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, visuomet laikęs SSRS lyderį atsakingu už Sausio 13-osios įvykius, yra paraginęs Lietuvą iškelti bylą jo atžvilgiu.

V. Landsbergis 2019 metais teigė, kad buvęs SSRS vadovas pats „ramiai miegotų“, jeigu Lietuvos teismai jį išteisintų.

Nobelio taikos premijos laureatas

Pastarąjį dvidešimtmetį M. Gorbačiovas praleido politiniame užribyje, bet vis paragindavo JAV ir Rusiją gerinti santykius po 2014 metų, kai Maskva aneksavo Krymo pusiasalį ir šiemet vasarį pradėjo plataus masto invaziją Ukrainoje.

Paskutiniuosius gyvenimo metus jis gyveno tarp ligoninės ir namų, sunkiai sirgo, buvo karantinavęsis dėl baimės susirgti koronavirusu.

M. Gorbačiovas turbūt bus labiau teigiamai įvertintas Vakaruose, kur buvo meiliai vadinamas Gorbio pravarde ir yra geriausiai žinomas kaip prisidėjęs mažinant branduolinę įtampą tarp Vašingtono ir Maskvos.

1990 metais jis gavo Nobelio taikos premiją.

Savo atsiminimuose M. Gorbačiovas yra apgailestavęs, kad nesugebėjo užkirsti kelio SSRS subyrėjimui.

Pasaulio vadovai mena velionį M. Gorbačiovą kaip išskirtinį lyderį

Antradienį miręs paskutinis Sovietų Sąjungos vadovas M. Gorbačiovas daugelio laikomas žmogumi, sudariusiu sąlygas atkurti demokratiją tuo metu komunistų valdytose Europos šalyse, ir jo gedima kaip vieno iš retai pasitaikančių lyderių, kuris pakeitė pasaulį ir kuriam laikui suteikė vilties, kad tarp supervalstybių įsivyraus taika.

Tačiau šis politinis veikėjas, miręs būdamas 91-erių, buvo smerkiamas daugelio savo tautiečių, kaltinusių jį dėl 1991-aisiais įvykusio Sovietų Sąjungos žlugimo ir jos, kaip supervalstybės, nusilpimo. Iš sovietų imperijos griuvėsių pakilusi Rusija buvo gerokai mažesnė, nes 15 buvusių sovietinių respublikų tapo nepriklausomomis valstybėmis.      

Buvusios didybės ir galios praradimas galiausiai paskatino Vladimiro Putino iškilimą – jis pastarąjį ketvirtį amžiaus siekė atkurti buvusią Rusijos šlovę ir pačią imperiją. 

„Po dešimtmečius trukusių žiaurių politinių represijų jis ėmėsi demokratinių reformų. Jis tikėjo glasnost ir perestroika – viešumu ir pertvarka – ne kaip paprastais šūkiais, bet kaip keliu į priekį Sovietų Sąjungos žmonėms po ilgų izoliacijos ir nepritekliaus metų“, – sakė JAV prezidentas Joe Bidenas (Džo Baidenas).

„Tai buvo darbai, atlikti reto lyderio – turinčio vaizduotės įžvelgti, kad įmanoma kitokia ateitis, ir drąsos surizikuoti visa savo karjera, kad jos siektų. Rezultatas buvo saugesnis pasaulis ir daugiau laisvės milijonams žmonių“, – pridūrė jis. 

1990-aisiais M. Gorbačiovas pelnė Nobelio taikos premiją už savo vaidmenį nutraukiant Šaltąjį karą. Tačiau nors užsienyje jis buvo labai gerbiamas, tėvynėje M. Gorbačiovas buvo atstumtasis. Neaišku, kaip žinia apie jo mirtį bus sutikta Rusijoje, vykstant karui prieš Ukrainą.

Pasaulio lyderiai atidavė pagarbą M. Gorbačiovui, o kai kurie jų apibūdino jį kaip didį ir drąsų lyderį.

Postą paliekantis Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas (Borisas Džonsonas) sakė, kad „Putino agresijos prieš  Ukrainą metu jo nenuilstamas įsipareigojimas atverti sovietų visuomenę išlieka pavyzdžiu mums visiems“.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emaniuelis Makronas) apibūdino M. Gorbačiovą kaip „taikos žmogų, kurio pasirinkimai atvėrė rusams laisvės kelią“.

„Jo įsipareigojimas siekti taikos Europoje pakeitė mūsų bendrą istoriją“, – sakė Prancūzijos vadovas. 

Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas (Antoniju Guterišas) pavadino jį „unikaliu valstybės veikėju, pakeitusiu istorijos eigą“ ir „padariusiu daugiau nei bet kuris kitas asmuo, kad Šaltasis karas baigtųsi taikiai“.

„Pasaulis neteko iškilaus pasaulinio lyderio, atsidavusio daugiašališkumo principo rėmėjo ir nenuilstančio taikos gynėjo“, – sakoma JT vadovo pareiškime.

A. Guterresas citavo M. Gorbačiovo kalboje atsiimant Nobelio taikos premiją išsakytą mintį, kad „taika yra ne vienybė panašume, o vienybė įvairovėje“.

„Šią svarbią įžvalgą jis įgyvendino praktiškai, eidamas derybų, reformų, skaidrumo ir nusiginklavimo keliu“, – sakė JT vadovas.

M. Gorbačiovo amžininkai kaip vieną iš jo nuopelnų akcentavo Šaltojo karo pabaigą.

„Michailas Gorbačiovas atliko lemiamą vaidmenį taikiai užbaigiant Šaltąjį karą. Tėvynėje jis buvo istorinės reikšmės figūra, bet ne taip, kaip jis norėjo“, – sakė Robertas Geitsas (Robertas Geitsas), 1991–1993 metais vadovavęs JAV Centrinei žvalgybos agentūrai, o vėliau tapęs gynybos sekretoriumi.

„Susilpnindamas policinę valstybę ir išardydamas stalinistines ekonomines struktūras, jis paskatino Sovietų Sąjungos subyrėjimą, kai įvairios tautos paskelbė nepriklausomybę, o ekonomika žlugo. Taip M. Gorbačiovas suteikė SSRS tautoms galimybę turėti visiškai kitokią ir geresnę ateitį, kuri vėliau iš jų buvo atimta“, – sakė jis.

Buvusi JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice (Kondoliza Rais) socialiniame tinkle „Twitter“ rašė, kad „jo gyvenimas buvo labai svarbus, nes be jo ir jo drąsos nebūtų buvę įmanoma taikiai užbaigti Šaltojo karo“.

Azijoje M. Gorbačiovas buvo prisimenamas kaip lyderis, išdrįsęs imtis pokyčių.

„Nusileido vieno reikšmingiausių pasaulio lyderių [gyvenimo] uždanga. Jis buvo esminė figūra lemiamu momentu. Kai pasaulis matė konfliktus ir aklavietę, jis matė taiką ir galimybes“, – spaudos konferencijoje sakė Australijos iždo ministras Jimas Chalmersas (Džimas Čalmersas).

V. Putinas pareiškė užuojautą dėl M. Gorbačiovo mirties

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė gilią užuojautą dėl paskutinio Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo mirties, pranešė jo atstovas spaudai.

„Prezidentas Putinas reiškia gilią užuojautą dėl M. Gorbačiovo mirties. Ryte jis išsiųs užuojautos telegramą jo šeimai ir draugams“, – Rusijos naujienų agentūroms trečiadienį sakė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas.

The post Eidamas 92-us metus, mirė Michailas Gorbačiovas appeared first on LAIKMETIS.