Šiais veiksmais tęsiamas smurtas prieš krikščionis, likus mažiau nei dviem savaitėms iki Velykų, kurias švenčia ortodoksai.

Pasak „The New Arab“, kai prieš krikščionis nusiteikusiems fanatikams nepavyko nusavinti iš jų namų, keršydami už bandymą statyti bažnyčią Alfavakerio kaime, balandžio 23 d. vakare jie ėmė deginti pastatus.

Balandžio 24 d. koptų ortodoksų vyskupas Anba Macarius (Anba Makarijus) savo oficialioje „Twitter“ paskyroje rašė, kad Egipto saugumo pajėgos „suvaldė situaciją, suėmė kurstytojus ir kaltininkus“, o vyriausybė „išmokės kompensacijas nukentėjusiems ir patrauks kaltininkus atsakomybėn“.

Pažymėjęs, kad kaime dabar viešpatauja ramybė, jis pridūrė: „Tegul Dievas saugo mūsų brangią šalį Egiptą nuo bet kokios žalos.“

Krikščionybė Egipte atsirado nuo pat tikėjimo ištakų, o beveik 10 proc. iš 111 mln. šalies gyventojų yra krikščionys. Dauguma Egipto krikščionių priklauso Koptų Stačiatikių Bažnyčiai, apie 2,5 proc. - Koptų Katalikų Bažnyčiai ir kitoms atskiroms bažnyčioms.

Krikščionys sudaro didžiausią Egipto mažumą, o minėtas vyskupas vadovauja Minjos provincijos koptų krikščionims, kur jų gyvena maždaug trečdalis. Prieš daugiau nei 10 metų jis vos išgyveno pasikėsinimą nužudyti.

Organizacija „Open Doors“, stebinti krikščionių persekiojimą, Egiptą priskyrė 38 vietai pavojingiausių krikščionims šalių pasaulyje sąraše.

2016 m. gruodžio mėn. teroristas susprogdino bombą, nužudydamas save ir 189 maldininkus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, o daugiau kaip 400 žmonių buvo sužeisti.

2017 m. „Islamo valstybės“ teroristai susprogdino dvi koptų ortodoksų bažnyčias, žuvo daugiau kaip 40 žmonių.

2018 m. septynis krikščionis nužudė musulmonų teroristai, užpuolę piligrimus vežusį autobusą.

The post Musulmonų ekstremistai Egipte padegė krikščionių namus appeared first on LAIKMETIS.

Kaip pasakojama, misionierių porai buvo uždrausta atvykti į Turkiją po beveik 40 metų gyvenimo joje. Jiems buvo suteiktas kodas G87, kuriuo jie buvo įvardyti kaip „grėsmė saugumui". Dėl to jie kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, remiami „ADF International" teisininkų.

Krikščionių dvasininkas taip pat buvo priverstas išvykti iš Turkijos 2018 m. po daugiau nei 19 metų gyvenimo joje. Valdžios institucijos jį pavaizdavo kaip keliantį grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui, o jam išvykus iš šalies nustatė nuolatinį draudimą atvykti į šalį. Jis dabar gyvena Vokietijoje.

Netolerancija krikščionių atžvilgiu šiandien tebekelia susirūpinimą visame ESBO regione, teigia žmogaus teisių ekspertai.

Praėjusią savaitę Lenkijoje susirinkus ekspertams ir pilietinės visuomenės atstovams aptarti šio klausimo, Turkija sulaukė vis daugiau kritikos dėl elgesio su religinėmis mažumomis, ypač krikščionimis. Praėjusį ketvirtadienį Varšuvoje vykusioje ESBO Žmogaus dimensijos įgyvendinimo konferencijoje žmogaus teisių grupė „ADF International" surengė diskusiją. Renginyje dalyvavo žmogaus teisių ekspertai, tarp jų - ESBO patarėja kovos su rasizmu ir ksenofobija klausimais Tatjana Peric (Tatijana Perik).

Ekspertai pabrėžė, kad užsienio krikščionys darbininkai ir jų šeimos nariai yra deportuojami arba paženklinami saugumo kodais, veiksmingai uždraudžiant jiems atvykti į Turkiją, sakoma „ADF International" pareiškime. „Sąmoningai taikydama krikščionims de facto draudimus, vyriausybė aktyviai slopina krikščionių tikėjimą", - sakė Lidia Rieder (Ligija Rider), „ADF International" teisininkė, ir pridūrė, kad tokie veiksmai pažeidžia Turkijos įsipareigojimus dėl religijos laisvės ir nediskriminavimo. Per pastarąjį šimtmetį krikščionių skaičius Turkijoje sumažėjo nuo 20 proc. iki 0,2 proc.

Buvęs Turkijos teisėjas tremtyje pabrėžė autokratinių tendencijų ir spaudimo mažumų grupėms ryšį.

„ADF International", kuri EŽTT nagrinėdama bylas ginčija Turkijos elgesį su krikščionimis, tikisi, kad teismas pareikalaus Turkijos atsakomybės", - sako jis.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas (Redžepas Tajipas Erdohanas) siekia skleisti turkiškojo islamo įtaką, teigia krikščionių grupė „Barnabas Aid". Nepaisant to, kad Turkija yra pasaulietinė valstybė, Turkijos krikščionys laikomi žemesniais už musulmonus.

2022 m. lapkritį EŽTT nusprendė, kad Turkija pažeidė graikų bažnyčios teises, nes neleido jai įregistruoti savo žemės.

2022 m. birželį Turkijos Mardino provincijoje buvo užpulta asirų krikščionių šeima.

Kitą mėnesį buvo išniekintos krikščionių kapinės.

Krikščionių bendruomenė vis dar kenčia dėl XX a. pradžioje vykdyto armėnų, asirų ir graikų genocido, kai buvo nužudyta 3,75 mln. tikinčiųjų.

Nors Turkijos teisinė sistema techniškai gina religijos laisves, tačiau, pasak organizacijos „Open Doors", krikščionių gyvenimo realybė yra kitokia: atsivertusieji iš islamo susiduria su spaudimu ir grasinimais, o atsivertusios moterys yra labiausiai pažeidžiamos persekiojimo.

Armėnų ir asirų bažnyčios pietryčių Turkijoje susiduria su priešiškumu. Jos persikėlė į vakarines vietoves, kad išvengtų konflikto tarp Turkijos kariuomenės ir kurdų pasipriešinimo grupių.

Pasak „Open Doors", Turkijos vidaus regionai yra konservatyvesni ir gali būti priešiškai nusiteikę krikščionių atžvilgiu, o diskriminaciją palengvina ir tai, kad religinė priklausomybė įrašoma į asmens tapatybės korteles.

The post Žmogaus teisių ekspertai smerkia Turkijos susidorojimą su religinėmis mažumomis appeared first on LAIKMETIS.

Apie laimę. Kažkada pasaulį valdė protingi. Buvo žiauru. Žiauru todėl, kad protingi vertė kvailius mokytis. Pastarieji kentė prievartą, kančios buvo labai daug, nes, žinia, kvailių daug, protingų – mažai. Mažumos valdžia buvo neteisinga jau ir todėl, kad tai buvo mažumos valdžia.

Tad pasidarė kitaip. Dabar valdo kvailiai. Tai yra teisinga, nes valdyti turi dauguma. Dabar kenčia protingieji. Tai jie, protingieji, privalo gyventi, kalbėti ir mąstyti taip, kad suprastų kiekvienas kvailys. Jei kvailys ko nesupranta, tai protingojo problema, tai jis privalo viską paaiškinti kiek įmanoma kvailiau. Kančios, suprantama, mažiau, nes ir kenčiančių mažiau. Ir vis mažiau ir mažiau. Kelias į laimę…

Taigi, kelias į laimę veda ne per protą, sąžinę, grožį, ne per etiką ir estetiką. Veda per kvailumą. Kiek pamedituokite ir pamatysite, kad šiandien gyvename tokiame pasaulyje, kuriame nemokėti, nesuprasti, nesuvokti, nesugebėti yra žymiai didesnė teisė, nei žinios, nuovoka ar kūrybinis mąstymas. Kiekvienas turi teisę būti kitoks…

Beveik dvidešimt metų praleidau tokioje žmogaus teises puoselėjančioje organizacijoje pavadintoje Europos Taryba. Mačiau ir jaučiau, kaip žmogaus teises, vadinamas universaliosiomis, teisę kurti visuotinį gėrį tautine kalba, turėti teise ir teisingumu tvarkomas bendruomenes, teisę skleisti politines pažiūras, kalbėti laisvai ir turiningai bei rinktis į bendraminčių sambūrius keičia teisės, vadinamos individualiosiomis. T. y. teisės būti kitokiu nei moko papročiai, kultūra bei mokslinės tiesos, laužyti bendruomenės gyvenimo „stereotipus“, taisyti savo biologinės prigimties „klaidas“, nemokėti ir nežinoti. Būti kvailu. Bet nepamirštant, kad „aš“ su savo teisėmis esu tiesiog pasaulio centras.

pasirodo, Konstitucija yra instrumentas vadinamųjų mažumų apsaugai.

Neseniai minint Lietuvos Respublikos Konstitucijos trisdešimtmetį šventinėse kalbose nugirdau, kad Konstitucija yra ne šiaip Pagrindinis Įstatymas visiems (galvojau, kad tiktai taip, už tai balsavau), o, pasirodo, instrumentas vadinamųjų mažumų apsaugai. Kitaip sakant, jei manote, kad prieš įstatymą visi lygūs, tai manykite kitaip – lygesni yra tie, kuriems netinka įstatymai, fizikos dėsniai ir kitos „smulkmenos“.

Aušros Vartų gatvė Vilniuje yra vieta, kur kartais gausiai susirenka Šv. Mišių dalyviai. Jie užima visą gatvės plotą, tas plotas virsta sakraline erdve… Tačiau ta gatvelė yra kaip traukinio plackartinis vagonas: Šv. Mišių metu ji neuždaroma, nes, suprantu, negalima varžyti žmonių teisių vaikščioti gatve pirmyn ar atgal. Kas čia tos Mišios, gatvė yra gatvė!

Taip jau nutiko, kad praėjusį sekmadienį dalyvaudamas Šv. Mišiose Aušros Vartuose stovėjau kaip tik ties tuo „koridoriumi“, kuriuo pirmyn-atgal zujo atsitiktiniai praeiviai. Praeiviai tai tiek jau to, bet pro minią įkyriai brovėsi dviratininkai, šunų vedžiotojai su savo augintiniais, picų išvežiotojai ir kiti eismo dalyviai.

Praeiviai tai tiek jau to, bet pro minią įkyriai brovėsi dviratininkai, šunų vedžiotojai su savo augintiniais, picų išvežiotojai ir kiti eismo dalyviai.

Jie aiškiai trikdė Mišių eigą, ir aš pasidaviau trikdžiams, suskaičiavau, kad valandos trukmės „varžybos“ tarp šunų ir dviratininkų galiausiai baigėsi 15:17 pastarųjų naudai.

Kadangi dažnai esu pravardžiuojamas protingu (priklausau mažumai), tai bent galvoti turiu teisę. Galvoju, kad dviratininkai mieste dažniausiai yra tie, kurie puoselėja sveiką gyvenimo būdą, o jiems būtų kur kas sveikiau ir greičiau apvažiuoti kvartalą kitą, o ne visai ne ekologiškai brautis pro besimeldžiančią minią.

Esu šunų mylėtojas, ir manau, kad keturkojai apsidžiaugtų, jei jų sekmadieninis pasivaikščiojimas pailgėtų keliais šimtais metrų, o ir nereikėtų bailiai tipenti, saugantis, kad nesumindytų… Bet šunų savininkai, kaip ir dviračių šeimininkai, žino, kad turi teisę naudotis gatvele čia ir dabar. Prakaituotas dviratininkas dryžuotu šalmu pats supranta, kad atrodo visiškai kvailai, kuomet aplink dalinama Šventoji Komunija, bet… Juk būti kvailu yra teisė ir dar net daugumos valdžia. Kaip sakė tas rašytojas. O, paprasčiau kalbant, tai elementarios kultūros reikalas. Pasakysiu net visiškai kitaip – džentelmenas apeis vietą, kur jam nedera būti, prasčiokas būtinai ten įsirioglins. Nes turi teisę būti prasčioku.

Galima dar daug kalbėti apie visokius vadinamųjų individualių teisių kuriozus, bet šį kartą užbaigsiu optimistiniu akcentu. Praeitą savaitę pagal darbinius įpareigojimus teko dalyvauti keliose tarptautinėse konferencijose, kur buvo susirinkę žmonės iš tų šalių, kuriose nėra demokratijos, rinkimų, laisvos žiniasklaidos, o mokyklose brukamas melas, vadinamas viena tiesa, kur…. yra viskas panašiai kaip laikais, dabar vadinamais sovietmečiu. Konferencijose kalbėta apie žmogaus teises, kokių reikia žmonėms, siekiantiems laisvės. Taip, tos laisvės, kuri mūsų vaikams ir anūkams jau yra kažkas natūralaus ir prigimto.

Pasauliui, kuris nėra laisvas, visai nereikia to laisvės dekadanso, kuris šiandien skamba iš solidžiomis save laikančių institucijų. Jiems reikia to, už ką kovojome mes, ir ką šiandien laikome žmogaus teisių klasika. Tai amžinosios vertybės, noras gyventi žmogiškai orų ir padorų gyvenimą.

Konferencijų dalyviai dažnai kartojo, kad mes, išsikovoję savąją laisvę ir visas teises, galvojome, kad laisvė pati savaime įsigalės pasaulyje be didelių pastangų, nes jai nėra alternatyvos. Atsitiko kitaip. Atsitiko taip, kad padarėme dvi nuodėmes – pametėme laisvės projektą dar nebaigtą, o savo laisvės klasiką iškeitėme į jos dekadansą.

Turiu dvi naujienas. Abi geras. Viena (tiems, kurie dar yra protingi) – ateitis priklauso ne kvailiams, kvailybių dekadansas reiškia epochos pabaigą, šviesa tunelio gale tikrai matosi. Kvailiai, tiesa, žiūri ne į tą pusę, bet tai jau kita tema. Antra (tiems, kurie tiki ateitimi) – minėtų konferencijų dalyvių daugumą sudarė jaunimas. Tai tikroji žmogaus teisių ateitis.

O man buvo taip gera ten dalyvauti, kad apėmė tokia tikra kovos už laisvę ir kitas tikrąsias teises nostalgija.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Romantiškoji žmogaus teisių nostalgija appeared first on LAIKMETIS.

Trečiadienį Vašingtone vykusiame nacionaliniame aukščiausiojo lygio susitikime „Krikščionių gynimas" Demokratijų gynimo fondo Turkijos programos vyresnysis direktorius Aykan Erdemir (Aykanas Erdemiras) aptarė naujausias tendencijas, susijusias su etninių ir religinių mažumų persekiojimu Turkijoje.

Jis teigė, kad Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano režimas verčia religines mažumas dalyvauti propagandinėje kampanijoje, kuria siekiama likusiam pasauliui parodyti tolerantišką vyriausybę.

Erdemiras sakė: „Dabar tikimasi, kad Turkijos nemusulmonų bendruomenių vadovai, tiek religiniai, tiek pasauliečiai, noriai ir pajėgiai dalyvaus „baltinant" režimo persekiojimus ir nusikaltimus."

Jis pateikė pavyzdžių, kaip Turkijoje religinės mažumos patiria prievartą: jos verčiamos „dalyvauti ceremonijose, pasirašyti pareiškimus ar vaidinti įvairiose parodomosiose akcijose, kuriomis bandoma parodyti, kad Erdogano vyriausybė yra tolerantiška, geranoriška ir palankiai vertina mažumas".

„Tai gali būti tiesiog Turkijos religinėms mažumoms primestas dalykas, kuriame teigiama, kad Turkijoje nėra jokio spaudimo religinėms mažumoms. … Tai gali būti dalykas, kuriuo jie išreiškia savo paramą Turkijos tarpvalstybinėms karinėms operacijoms Šiaurės Sirijoje."

Erdemiras pabrėžė dar vieną Vakarų vyriausybėms ir religijos laisvės gynėjams susirūpinimą keliančią priežastį: „Klestėte klesti muziejai, bažnyčios ir sinagogos, kurios tarnauja ne kaip maldos salės, maldos namai, bet kaip turizmo spektakliai, kaip muziejai, kuriuos Vyriausybė restauruoja ir tvarko, o paskui gal vieną dieną per metus leidžia atlikti religines apeigas, bet naudoja … 365 dienas per metus demonstruoja valdžios toleranciją ir geranoriškumą, kaip kalbėjimo taškus, kaip rekvizitą, kaip vitriną."

Paraginęs JAV ir kitų Vakarų šalių vyriausybes „nedalyvauti tokiose ceremonijose ir vietose bei nesuteikti teisėtumo bei patikimumo Erdogano vyriausybės triukams", Erdemiras paragino Valstybės departamentą paskelbti Turkiją „ypatingą susirūpinimą keliančia šalimi".

Pagal 1998 m. Tarptautinį religijos laisvės aktą Valstybės departamentas šį ženklą suteikia šalims, kurios vykdo „rimtus religijos laisvės pažeidimus".

Valstybės departamento teigimu, 1998 m. įstatyme „sunkūs religijos laisvės pažeidimai apibrėžiami kaip sistemingi, nuolatiniai, šiurkštūs religijos laisvės pažeidimai, įskaitant tokius pažeidimus kaip kankinimai, žeminantis elgesys ar bausmės, ilgalaikis kalinimas nepateikus kaltinimų, pagrobimas ar slaptas sulaikymas arba kitoks šiurkštus teisės į gyvybę, laisvę ar asmens saugumą paneigimas".

E. Erdemiras teigė, kad R. T. Erdoganas garbingą krikščionių paminklą Šv. Sofijos soborą pavertė mečete ir dėl to Turkija buvo paskelbta KPK.

„Erdogano vyriausybė turi nutraukti valstybės remiamą ir sankcionuojamą neapykantos ir sąmokslų prieš religines mažumas skleidimą, dėl kurio jos tampa neapykantos nusikaltimų ir neapykantos kalbų aukomis, o tada dar labiau priklauso nuo Erdogano vyriausybės geranoriškumo ir malonės, kad būtų apsaugotos", - skelbė jis.

Kita grupės narė Amy Austin Holmes iš Užsienio santykių tarybos papasakojo, kaip krikščionis, likęs saugoti savo šeimos žemės, kai kiti šeimos nariai pabėgo iš turkų okupuoto Sirijos miesto Ras al Ayn, buvo verčiamas dalyvauti propagandinėje kampanijoje.

Holmesas papasakojo, kad vieną dieną Turkijos remiami milicininkai „atėjo pas jį ir pasakė, kad nori, jog jis dalyvautų iš esmės propagandiniame vaizdo įraše, kad parodytų, jog „žiūrėkite, Ras al Ayn mieste tebėra krikščionis", ir nufilmuotų apie tai vaizdo įrašą, kad įtikintų pasaulį, jog Ras al Ayn mieste nebuvo taip blogai ir kad iš tikrųjų ten tebėra bent vienas krikščionis".

Nors iš pradžių vyras sutiko įvykdyti milicijos prašymą ir sakė, kad vaizdo įrašą padarys kitą dieną, galiausiai tą naktį jis pabėgo, užuot dalyvavęs kampanijoje. Holmesas pranešė, kad minėta situacija nėra unikalus reiškinys.

Holmsas tvirtino, kad iš šios vietovės pabėgo daug religinių ir etninių mažumų atstovų. Kadangi jie paliko savo nuosavybę, „Turkijos remiamos milicijos pasisavino jų [nuosavybę] ir praturtėjo iš paliktų tuščių namų". Ji paragino JAV „užtikrinti, kad visi, kurie pabėgo iš šių teritorijų, galėtų grįžti, atgauti savo nuosavybę, gauti kompensaciją už pavogtą ar sugadintą turtą".

Apibūdindama juos kaip „sektantiško ir nelygaus režimo dominuojamus subjektus" ir „de jure ir de facto pavergtus vergus ar pavaldinius", Erdemir išsamiai aptarė iš Turkijos bėgančių religinių mažumų poveikį: „Turkijos graikų ortodoksų šiuo metu yra mažiau nei 2 000, o gal net arčiau 1 500.

The post Turkijoje stiprėja religinė diskriminacija appeared first on LAIKMETIS.

Taigi, vienoje šalyje gyveno dvi baltos varnos.  Abi nebuvo nei dažytos, nei atvežtos iš egzotiškų kraštų, tiesiog tokios išsirito iš kiaušinių, kuriuos sudėjo „eilinė“ juoda varna. Buvo neabejotinai protingos, kaip visos varnos, skraidė kaip visos ir kranksėjo kaip visos. Bet jų gyvenimas kitų varnų apsuptyje susiklostė nevienodai.

Viena nutarė, kad su ta spalva kažkas labai negerai. Norėjo būti juoda, bet buvo balta, ir dėl to ėmė jaustis gyvenimo atskirtyje. Kultūrinė tradicija ir visas folkloras dainavo tik apie visokius juodvarnius (kartais žalvarnius, bet retai), juodi varniukai keistai sukranksėdavo, pamatę baltą tetą, net visokiose vikipedijose buvo parašyta, kad varna yra juodos spalvos paukštis.

Ir ėmė mūsų herojė kovoti už savaip suprastą savo orumą. Reikalavimų sąrašas ilgėjo nebe dienomis. Balta varna turi būti nediskriminuojama, o dėl to reikia sugriauti ligšiolinius varnų sampratos stereotipus. Apie baltą varną kalbėti galima tik pagarbiai, visos varnos turi apsimesti, kad balta spalva iš esmės yra juoda, o geriausiai – paskelbti, kad visos varnos yra vaivorykštės spalvų, tik turi penkiasdešimt skirtingų atspalvių, kurie yra visi lygūs savo vertingume.

Reikia skubiai priimti Vikipedijos pataisą ir išbraukti teiginį, kad varna yra juoda. Visi, kas (dar) galvoja, kad varnos būna juodos ir kranksi, yra tamsuoliai, nemokšos, vakardienos kolorofobai, varnofobai, ir kitokie fobai. Jų pažiūros pasenę, net vemti norisi. Ir iš viso, varna nebūtinai yra varna, ji yra tik varną primenanti gulbė, o gal kilnus baltasis erelis, jei jau taip įsivaizduoja savo tapatybę.

Kadangi varnos šiaip jau yra protingi paukščiai (nepaisant klijuojamų nemokšiškumo etikečių), paukščiai, kartais net mokyti biologijos, tikintys, kad Gamtos Kūrėjas sumanė jas ne pajuokai ir eksperimentams, o rimtai misijai, galima suprasti, kad didžiajai daugumai varnų baltosios bendrapilietės užmojai atrodė ir paiki, ir įžūlūs, o galiausiai viskas atsibodo.

Juk ir paskelbus, kad varnos yra visų vaivorykštės spalvų ir pataisius Vikipediją, iš kiaušinių ritosi dažniausiai juodi varniukai. Tad baltosios varnos gyvenimas, pakeitus spalvų definiciją ir paukščio sąvokos išaiškinimą nė kiek nepagerėjo. Veikiau atvirkščiai. Jei kas dėl varnoms būdingo korektiškumo ir pakranksėdavo, kad ta vaivorykštė yra žydra, visi žinojo, kad ji juoda lyg asfaltas.

Antroji balta varna visiškai neabejojo, kad varnos yra juodos, o jos asmeninis baltumas – tik taisyklę patvirtinanti išimtis. O dar geriau – ypatingas bruožas, galimybę praturtinti varnų bendruomenę ypatingais gebėjimais, kokių juodvarniai gal iš viso neturi. Nėra čia ko pykti ant juodųjų, kad jos tokios išsirito. Mylėti jas reikia, tada ir pati būsi mylima, be jokių fobijų.

O ir Vikipedija juk skelbia išlygą, kad visko ten gamtoje pasitaiko. Būti ypatinga išimtimi šiek tiek kukliau save pajaučiant yra kur kas geriau nei būti amžinai niurzgančia mažuma, keikiančia kitus dėl savo prigimties...

Suprantama, kad ši balta varna nebuvo kaip nors išaukštinta ar vaizduojama baltąja gulbe, bet, kaip ir visos varnos, gyveno savaip laimingą varnos gyvenimą. Beje, išperėjo ir būrį varniukų. Juodų.

O jeigu visai ne juokais, tai 16 metų turėjau tokią garbingą pareigą dirbti Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Žmogaus teisių komitete. Ne paslaptis, kad mažumų teisės buvo tikrai dažnas klausimas. Kiekvienas atvejis – kurdai, romai, religinės, profesinės ar seksualinės mažumos – turi savo problemų sprendimo specifiką, tačiau vis sprendimai iš esmės priklauso nuo dviejų skirtingų požiūrių į problemos genezę.

Vienas jų, labai mėgstama socialdarvinistų, marksistų ir, kas dabar „ant bangos“, genderistų, teigia, kad stipresnis visada siekia sunaikinti silpnesnį, dauguma visada engia mažumą, pasaulis – tai nuožmios kovos laukas, kuriame nėra jokios meilės ir sutarimo, kuriame išlieka „stipriausieji“.

Mažumos jau pagal apibrėžimą skriaudžiamos, todėl jų teises reikia iškovoti ir ginti jėga bei neapykanta daugumai.

Manoji karta pamena prievarta brukamą „mokslą“ apie klasių kovą, buvo girdėjusi apie aukštesniąsias rases, dabartinė karta mokoma apie lyčių karus, apie tradicinio gyvenimo neva užprogramuotą smurtą šeimoje ir kitas baisybes, kurias galima nugalėti tik ideologiją padarant „mokslu“, griaunant įprastas bendruomeninio gyvenimo tradicijas. (Nė vienas toks griovimas iki šiol nepavyko ir atnešė tik nuoskaudas, bet... galvojama, kad ateis tas „pirmas kartas“).

Krikščioniškas socialinis mokymas teigia, kad visi esame vertingi, visi turime rasti savo vietą gyvenime.

Kitas požiūris teigia, kad gamta ir žmonija yra ne susinaikinimo, o veikiau harmonijos siekianti sistema, kurios teigiamas raidos rezultatas yra ne vienų pergalė prieš kitus, o veikiau sutarimas. Sutarimas, tačiau ne šiaip sau „drungnas“ sandėris, o vadinamas teigiamos sinergijos efektas.

Krikščioniškas socialinis mokymas teigia, kad visi esame vertingi, visi turime rasti savo vietą gyvenime, nes visi turime išskirtinių savybių, kurios praturtina bendruomenę. Tai, ką vadiname tradicija, yra istorijos išgryninta patirtis, kurią reikia stiprinti, o ne griauti.

Geriau pagalvojus, kiekvienas savaip nepakartojamas, esama balta varna, o statistinis „normalus“ individas yra tik matematinė fikcija. Ir vadinamoji mažuma yra ne mažuma prieštaraujanti daugumai, o tiesiog integrali visumos dalis. 

Neslėpsiu, kad čia paminėti teoriniai modeliai taip pat yra fikcijos, kaip ir pasaka apie tas baltas varnas. Realus gyvenimas kur kas sudėtingesnis ir jame tikrai yra daug atspalvių. Tenka ir pakovoti, tenka ir sėsti prie derybų stalo, atsinešus visai priešingą realybės „vaizdelį“.

Yra socialinės teorijos apie kuriančiąsias mažumas, yra apie griaunančiąsias, abiejose teorijose „baltosioms varnoms“ skiriamas nemažas dėmesys. Joms belieka pasirinkti tą teoriją. O tuomet ir praktiką.

The post Dr. Egidijus Vareikis. Dvi baltos varnos arba ko (ne)reikia mažumoms appeared first on LAIKMETIS.

Deja, šūkis visiškai nelogiškas, mat nėra ar bent kažkur nei visiškose socialumo ir pačios visuomenės paraštėse nėra manančių, jog seksualinėms, tautinėms ar kokioms kitoms mažumoms čia nėra vietos, kad jiems čia negalima gyventi. Mane tie žmonės (kairieji) neretai ir fašistu vadina, tai matyt jau griežtas esu, bet man visų tautybių, tikėjimų, orientacijų ir t.t. žmonės gali gyventi Lietuvoje, kol integruojasi į visuomenę, gerbia jos kultūros, moralės normas ir, žinoma, įstatymus. Neturiu šiuo klausimu kitaip manančių draugų, nors ir jų dauguma kairiesiems turbūt būtų fašistai. 

Šūkis tad turi prasmės vieninteliu atveju - jeigu „tilpsim visi“ iš tikrųjų reiškia, kad nebebus priimtinų ir atmestinų normų, savos ir svetimos kultūros, jeigu tai iš tikrųjų reiškia, kad niekam į nieką nebereikia integruotis ir gerbti jokios ESAMOS tvarkos. Tada taip, šūkis turi bent prasmę. 

Bet štai praktikoje jo kūrėjai ir skleidėjai labai greitai išsiduoda neturintys minčių, kad „tilpsim visi“. Kaip ir visas politinis judėjimas, taip ir šūkis, nors skelbia, kad „tilpsim visi“, iš tikro siekia, kad neturėję norimo statuso visuomenėje jį gautų, o tam nepritarusieji - prarastų vietą visuomenėje. Norima ne atstumtųjų įtraukties, o perstumdymo, amžiais galiojusių normų šalininkus stumiant į užribį. 

Šis stūmimas į užribį reiškiasi įvairiausiomis formomis ir Vakaruose bendriausia prasme vadinamas „cancel culture“ (grubiai išverskime, „pašalinimo kultūra“). „Neteisingai“, t.y. ne pagal naująsias vertybes pasisakantys žmonės pašalinami iš žiniasklaidos eterio, iš įtakingų postų (ne tik valstybės tarnyboje, bet - dėl įtakingųjų viešo ir neviešo spaudimo - taip pat ir versle), iš pozicijų akademinėje bendruomenėje, ne(be)publikuojami, ne(be)kalbinami, staiga ne(be)įdomūs. Kiek ironiškai, būtent širdžiai miela kampanija „Lietuvoje tilpsim visi“ atskleidė, kad nepritariančiųjų pašalinimas apima net ir teisę kalbėtis, būti bendrame forume. Štai kulinarinis Facebooko forumas išmeta tuos, kurie pasisako esantys prieš LGBT reikalavimus, kurie eitų į šeimų maršą. Taigi „tilps visi“, tik ne tie, kurie nepritaria mūsų šūkiui. 

Šiuo būdu yra identiškai atkartojama labai sena loginė klaida, vadinamasis tolerancijos paradoksas. Beveik nėra abejonių, kad esate su juo susidūrę, nes girdėjote teisybės ieškotojus sakant: „toleruojame visus, išskyrus tuos, kas patys nėra tolerantiški“. Kas yra visiška nesąmonė, nes tolerancijos ir reikalauja BŪTENT TIK priešingo požiūrio pripažinimas ir pakanta jam. Jeigu paskelbiu kokį nors principą (šiuo atveju - tolerancijos) ir sakau, kad taikysiu tą principą (toleruosiu) tik tiems, kas jam pritars, man visiškai nereikia tų pritariančių atžvilgiu parodyti jokios tolerancijos. Jie ir taip atitinka mano kriterijų. Tolerancija, netoleruojanti netolerantiškųjų, tad yra visiškas savęs paneigimas.  

Toks yra ir „Lietuvoje tilpsim visi“. LGBT judėjimas niekada nesiekė, kad Lietuvoje „tilptų visi“, kaip to nesiekia ir kitur pasaulyje. Tikslas visur yra išstumti į užribį ir tylą esamų visuomenės normų šalininkus, vietoje tų įtvirtinant naujas savąsias. Neapykantos kalbos įstatymai, naujas normas skelbiantis lytinis švietimas, įvairiausios moksleivių vertybinio perauklėjimo už įvairovę projektinės programos, Stambulo ir kitos kovą su tradicinėmis normomis skelbiančios konvencijos yra konkretūs to įtvirtinimo įrankiai. 

Naujosios normos gali gyventi tik prievartiniame vakuume.

Naujosios normos gali gyventi tik prievartiniame vakuume, kur niekas nemeta joms iššūkio. Valstybė negali būti ir neturi apsimetinėt neutrali šeimos ar kuriuo kitu pamatiniu vertybiniu klausimu. Ji visada remia kurią nors sampratą, kurią nors vertybinę poziciją. Kiekvienoje visuomenėje visada egzistuoja normų tvarka, vienos gerbiamos ir joms prieštaraujančios neišvengiamai atmetamos valstybei padedant arba pasyviai leidžiant. Lietuvos visuomenė šiandien nelabai noriai, bet pradeda suvokti, kad atsidūrė prie tokio susidūrimo slenksčio. Jame įsitvirtins viena arba kita norma. Jis nesibaigs nei lygiosiomis, nei draugyste. Deja. Pati bandymo perkeisti visuomenę ir sukurti Naują Pasaulį ir Naują Žmogų prigimtis tai užprogramuoja. 

„Lietuvoje tilpsim visi“. Bet tik tie, kas pritars naujajai tvarkai, naujoms vertybėms ir naujai ateities vizijai. Kitiems nebus vietos net Facebook forumuose. Nereikia sakyti, kad bent prie dviejų santvarkų per pastarąjį šimtmetį taip jau buvo. 

The post Vytautas Sinica. „Lietuvoje tilpsim visi“ appeared first on LAIKMETIS.

Tradicionalistai turi visišką teisę ginti savo konstitucines sampratas ir priešintis elitistiniu biurokratiniu būdu primetamoms „euro zonos šalių vertybėms“. Tačiau rimta politinė programa visuomet turi ką pasakyti visoms visuomenės grupėms bei politiniams oponentams. Kitaip ji nebus rimta.

Kol kas tradicionalistai nesiunčia jokios žinutės minėtoms grupėms, išskyrus karą. Taip, prieš Lietuvos Konstituciją vykdomas karas, siekiama performuluoti šeimos sampratą. Viešajame lauke (LRT) begėdiškai stumiama politikos ir gyvenimo seksualizacija. Seime ir Vyriausybėje valdo tie, kurie neatstovauja Lietuvos konstitucinėms sampratoms, vadinasi daugumos piliečių nuostatoms. Tačiau gintis ir pulti yra tiktai pirmos ir nebrandžios politinės fazės bruožas. Reikia užaugti ir siūlyti bendro gyvenimo taisykles. Nes karas nėra bendras gyvenimas, o gyventi reikės.

Karas nėra bendras gyvenimas, o gyventi reikės.

Tradicionalistai turi pripažinti Lietuvos žydų kultūrinį paveldą, kuris yra įspūdingas. Pripažinti ir akcentuoti holokaustą Lietuvoje, lietuvių vaidmenį jame, bet kartu pasakyti, kad holokausto atmintis neturi virsti nusipelniusių Lietuvos valstybingumui žmonių niekinimu. Sėsti ir kartu sutarti, kaip turi būti viešai atmenami tarp dviejų totalitarinių režimų girnų atsidūrę politiniai veikėjai. Lietuva nėra vienintelė šalis, susidūrusi su tokio pobūdžio problemomis ir pasaulyje yra įvairių atminimo formų.

Tradicionalistai turi nusiųsti žinutę LGBT: jūs esate Lietuvos piliečiai ir mes suinteresuoti, kad jūsų pilietinės, politinės ir socialinės teisės būtų užtikrintos. Tačiau nevalia keisti dviejų lyčių, šeimos ir santuokos prasmės. Nevalia kėsintis į religines, sąžinės, tikėjimo, žodžio laisves, negalima transformuoti švietimo sistemos pagal seksualizacijos (lyties pasirenkamumo) principą. Reikia tartis dėl bendro gyvenimo ar kitokios formos įstatymo.

Taip pat reikia eiti pas Lietuvos lenkus ir tartis dėl jų problemų. Reikia rodyti atvirumą ir aiškintis kur yra raudonos linijos. Aiškintis reikia kartu, o ne atskirai pavieniui.

Kol kas jokio tarimosi nėra. Vyrauja jėgos principas: kas valdo Seimą, LRT, to ir valia. Elitistinis buldozeris iššaukia vis labiau masinį pasipriešinimą.

Tradicionalistai turi paruošti programą su siūlomais sugyvenimo modeliais, o svarbiausia - įsileisti į savo mąstyseną šias nuostatas. Ir eiti realiai ieškoti dialogo, steigti viešų diskusijų forumus. Elitistai turi nustoti triggerinti visuomenę, nenuleidinėti revoliucijų iš viršaus ir taip pat ieškoti politinio dialogo. Jie labai klysta galvodami perlaužti visuomenei stuburą kabinetinėmis instrukcijomis.

Be šito Lietuvos laukia masinis konfliktas. Nėra abejonių, kad yra ne vienas to norintis.

Kol kas abejose pusėse yra politinis tikros lyderystės vakuumas. Kol dar ne vėlu, reikia bandyti. Vėliau gali būti peržengtas slenkstis ir įsisiūbuos masiniai referenduminiai judėjimai, kuriuos bus labai sunku civilizuotai suvaldyti.

Požeminė perėja Vilniuje tapo susipriešinimo simboliu, Vu-du badoma lėlyte, sublimacijos koncentratu. Tipiška pradinė primityvaus konflikto fazė. Kas ryšis iš jos išvesti?

The post Dr. Andrius Švarplys. Be dialogo Lietuvos laukia didžiulis konfliktas appeared first on LAIKMETIS.